Asta Skujytė. Eilėraščiai
2008 m. Nr. 10
Asta Skujytė 2008 m. baigė Pasvalio P. Vileišio gimnaziją. Šių metų 40-ajame Respublikiniame jaunųjų filologų konkurse už savo poeziją buvo apdovanota paskatinamuoju raštu.
Laiko nubrozdintas veidas
sugeba tik stebėti
savarankiškai veikia
tik valgant ar kalbant
su šventaisiais
per vienintelį laidininką
rožančių
Liko tik nublukęs Jėzus
ir nespalvota Marija
Draugai ir kaimynai
pasislėpė granite
ir šaukia raidėm
iš amžinųjų
memento mori bastijonų
Dreba pirštai
glostantys stiklinį karoliuką
nes nežino siela
kada grįš namo
Ir matys Jėzų ir Mariją
Spalvotai
Knygos buvo jo svaigalai
Jo aukščiausias dvasinės palaimos taškas
Jo alfa ir omega
Vadovės patarėjos meilužės
Draugės gundytojos ir ganytojos
Jam nereikėjo žmonių
Troško tik gerti į save
Įspaustą žodį
Skaitant įpūsti jam gyvybę
Ir svaigo nuo stipraus celiuliozės vyno
Kai kiti ėjo mokslus
Gatvės universitetuose
Skaičiuodami randus veide ir širdyje
Ir tyliai pavydėdami
Tam knygoholikui
Kuris vėliau tapo šizofreniku
Nes kaimynai taip nusprendė
Po jo dialogo su knyga
jos siekius ir mintis
po nikeliuotais ir cinkuotais puodais
ir jų meilės vaisiaus išaugtais drabužiais
jaunyste kliedintys niekučiai
Ir nuotraukos su pavogtu laiku
kurio atrodo
niekada nebuvo
Nors siela reikalauja peno
ir prašo gelbėt
nuo emocinio bado
Sadistinių polinkių neturinti šeimininkė
savo vidų užkemša
prekybos centro akcijų lankstinukais
ir dėmesio trokštantis.
Ir nervinantis mano jautrius,
pasaulį dėliojančius pirštus.
Susirink savo žaislus
ir nesipainiok po kojomis!
Nebarstyk duonos trupinių,
kad vieną dieną grįžtum –
mano paukščiai
kelią atgal
vis tiek nules…
Kaip Hamletas. Kaip Abelis
Iš Bairono arba Šekspyro dramų.
Vis tiek tavęs aš negirdžiu.
saldainių popierėlių
ištirpsta ir vaidinimo didingos scenos.
Buitis tik pasilieka.
Tik rutina ir tyli prievarta gyventi.
platų, aštrų peilį nuo virtuvės stalo.
Romantika kasdieniniam fone.
tik paprasti virėjai,
jie sprendžia klausimus
toks pat kaip kraujo.
kuriems beldžiant į galvą
myli metalinius pinigus
(nes jie vėliau tampa popieriniais),
graibsto plieno moteris.
Kraujas nebeturi reikšmės.
apie stiklinį kalną.
su paukštiška koja.
pražysta ugnelėmis.
voratinkliais veiduose.
piligrimai debesys.
Sūpynės iš mėnesienos kasų.
Dangiška upė, skalaujanti kojas.
Sidabrine šviesa švytintis veidas.
Rankos.
Šypsenos nuotrupa.
Gerklėj numiršta rauda.
Klausimų nekyla.
Seku paskui Šeimininką
iki pat savo dienų pabaigos.
O manęs laukia
sidabrinės sūpynės iš
mėnesienos kasų.
Manęs laukia
šypsenos fragmente
ištirpusi dangiškoji upė.
Kai Šeimininkas pasakys,
kad šįvakar
mano eilė
plauti Jo kojas.