Alvin Pang. Eilėraščiai
2010 m. Nr. 10
Iš anglų k. vertė Lidija Šimkutė
Alvinas Pangas – Singapūro poetas – gimė 1972 m. Baigė literatūros studijas Jorko universitete Anglijoje. 2002 m. lankė Tarptautinę rašytojų programą Jovos universitete. Pirmasis rinkinys „Tylos išbandymas“ (1997) pateko į geriausių knygų dešimtuką ir buvo nominuotas 1998 m. Nacionalinės knygų plėtros tarybos Knygų premijai. 2003 m. išėjo antras rinkinys „Lietaus miestas“. A. Pango eilėraščiai publikuoti Anglijoje, Australijoje, JAV. 2007 m. jam buvo skirta Singapūro jaunimo meno ir kultūros premija.
Aubade
Mano meile, bijau tavo rankų tylumos
Mahmoud Darwish
Nakties metu, mano širdie, miškas sušalo
ir kiekvienas lapas virpa žinodamas, greitai reikės kristi,
prisimindamas skaisčiai raudoną mirštančią vasarą,
virpa geltonai, klevo raudoniu ir violetine spalva. Einu paupiu,
atlaikančiu pėdų lengvumą, linguodamas drėgname vėjelyje,
siekdamas išlaikyti pusiausvyrą.
Turėjau apleisti tave nesančiame krante, šiltą žydėjimą, paskendusį
nendryne, mirksinčią švytinčią akį. Tik rytas žino,
kaip išsiskyrėme, o ką sakėme, jau virto rasa.
Poryt rasime žodžius mūsų nutylėjimams
prisiminti arba pasiskolinsim žodžių iš nakties
ženklų žodyno. Širdgėla išmokys tave naujų vardų
ir aš atsakysiu dusliu būgno mušimu arba aidu,
žingsniais ir lėtai uždaromomis durimis, niekad į tave
nežiūrėdamas, neatsigręždamas. Dabar padedu šiuos
žodžius miego rūsy, prieš miegą. Prieš laidotuves ir kraują.
5 sapnai
Klausiu savęs to paties klausimo. Ką tai reiškia?
Tai nieko nereiškia, nes paslaptis irgi neturi reikšmės,
ji nesuvokiama.
Rene Magritte
Pirmame sapne raukšlėtas ir kraujuotas veidas,
artuma susilieja su toliais,
pulsuoja visa drobė. Anapus rėmo
vyras nežino esantis tėvu,
murma užmirštus eilėraščius sapnuose.
Antras sapnas. Himalajų aukštumos,
riksmas apleisto erelio, vis sukantis ratu,
kai moteris atsiriša kimono ant šiaudų guolio
prie jako pieno dubens.
Gatvė su išsidriekusiais senų mašinų griaučiais,
virš jų karstosi juokaudamos poros,
Nežinomos rašysenos lapai lėtai lyja žemyn.
Kiekvienam vyšnių žiedui laikyk
atvirą savo delnų šilkinę piniginę.
Atbudusi ji randa penktą sapną, besišypsantį
ir glostantį jos plaukus.
autoportretas
Šiuo metu JAV mokslininkų bendruomenė dalijasi
vieninteliu povandeniniu laivu, vardu Alvinas.
Turint tik vieną Alviną, beveik neįmanomi tolimi tyrinėjimai.
Alvinas net nežino, kur plaukti, nes mes neturime padoraus žemėlapio –
Graham S. Hawkes
Mokausi eidamas ten, kur turiu eiti
Theodore Roethke
Mokausi darydamas tai, ką turiu daryti.
Nereikia man žemėlapio. Galiu pasiklysti,
bet esu ten buvęs.
Nepasiklystu svetimame mieste.
Išmokau plaukti ir nenuskęsti
įkritęs į Shangri La baseiną
Daugelį metų mokiausi rašyti,
mažai ko išmokau, tik pavydėti.
Dabar užgesinu šviesas ir laukiu tikrų gelmių.
Jei neatsibundu iš ryto klykdamas,
gimsta eilėraštis.
Nuopuolio teologija
tobulam pasaulyje sielos nebūtų amžinos
neturinčios poreikio poezijai mūsų nuodėmės nusiplautų arčiausioje pelkėje
kiekviena besišypsanti ryto gėlė nutrintų mano šešėlį nuo savo suknelės
užtektų matyti saulės šviesą
paukščiai lestų mano žodžius ir gyventų
Grįžimas namo
Vieną dieną atoslūgis atsigręš,
švelniai padės savo skiauterėtą galvą
pailsėti ant kranto skruosto.
Džambu medis numes
drėgnus lapus, grąžindamas žemei
savo ašarų skolą.
Kiekvienas debesis nuslinks
į savo pasirinktą vietą. Net saulė
pritars jų drąsai.
Jau tiek metų klausiausi kalnų
vienatvės šauksmo,
upės troškimo pasiekti okeaną.
Sieloje susigrūdo metai
tarsi paukščiai, jų sparnai –
kaip širdies plasnojimas.
Tuo metu išvaduosiu
tavojo kūno liūdesį
drauge su savuoju, tarsi
atrakindamas spyną.
Pabaiga
(epitafija)
daiktai, kuriuos mylime, sugrąžina
mūsų vardus. Vienas įdavė man
paprastą akmenį, kad nukalčiau kažką
tobulesnio. Kitas sugrąžino kairiajai
mano smegenų pusei seniai
pamestą vadovėlį.
Kažkas padavė lapelį popieriaus –
vienoj pusėj neįskaitomas
mano rankraštis, o kitoj
ryškia spalva įrašyti žodžiai
„Noriu visko“. Kai kas atnešė
gėlių – irisų, narcizų,
nenuluptą švelnią rožės širdį.
Visi drabužiai jau nebetinka.
Pastūmiau į šoną perskaitytas knygas
ir neskaitytas, jos pakilo aukštyn
kaip nesibaigiantys laiptai, spirale sukosi
virš mano metų. Bet labiausiai pamėgau
ramius sekmadienius,
kada lietaus pirštai rašė
tuščiame mano lango lape,
norėdami išsipasakoti savo istorijas.