literatūros žurnalas

Vytautas Girdzijauskas. Nepriklausomybės apsėstieji

2017 m. Nr. 10

Regimanto Tamošaičio nuotrauka

Romualdas Ozolas – Sąjūdžio grynuolis, faktiškasis naujosios mūsų valstybės kūrėjas. Jo darbų nėra galimybės pakeisti, o veikalų falsifikuoti. Viena, ką galima padaryti, – ignoruoti, nugramzdinant juos užmarštin. Mėgindamas rekonstruoti anų laikų įvykius ir jų kontekstą, noriu šį procesą bent kiek pristabdyti. Medžiagą savo tekstams rinkau iš spaudos, knygų, interneto, naudojausi ir R. Ozolo rankraštiniais atsiminimais bei jo autobiografija. Neapsieita ir be išmonės, bet ją stengiausi pagrįsti tikrovę reprezentuojančiais faktais.


Per lūžinėjantį ledą

Ateik ir pasivėlinusi –
Mums visko bus gana.
Už lango tyliai merkiasi
Pavargusi diena.

Baigus universitetą ir pabėgus iš Biržų (ten kartu su žmona privalėjo išvykti pagal paskyrimą), Vilniuje įsitvirtinti pavyksta ne iš karto – laikraščiuose ir žurnaluose darbuotojų naujų nereikia, o į mokyklą grįžti nesinori – ten sužlugtų arba būtų nužudyti visi ateities planai. Netikėtai pražysta viltis – Kraštotyros draugijos pirmininko pavaduotojas Antanas Stravinskas sutinka priimti į sąlygišką (kol kas nesamą) metodininko etatą. Pradžioj be algos, bet yra stalas, kurį užgulus galima kurpti įvairias instrukcijas ir tvarkyti įstaigos dokumentaciją. Greta triūsia Emilija Balionienė, būsimoji rašytoja Emilija Liegutė. Ji rašo apsakymus ir redaguoja „Kraštotyros“ leidinio pirmąjį tomą, todėl nuobodžiauti ir žiovauti nėra kada. Kolegė neprieštarauja, jei kas padeda jai brošiūruoti tą veikalą. Užsukus į Liaudies meno rūmus, galima pavartyti mėnesinį jų leidinį „Meno saviveikla“. Pasitaikius progai, maga kyštelti nosį ir į to biuletenio aptarimą. Neiškentęs pasako keletą kritiškų pastabų apie leidinio apipavidalinimą. Jos pravirkdo vyriausiąją redaktorę Emiliją Kulakauskienę. Susitvardžiusi ji pakelia ragelį ir išdrožia:

– Taip drąsiai kritikavai, tai gal ateitum pas mus meniniu redaktorium?

– Ateinu, ir tuoj, – krinta atsakas.

Gavęs cicerinę liniuotę ir beveik baigtą Jono Klimausko maketą, kone visą parą plūkiasi prie jo, kol pagaliau atsiranda savas daiktas. Redaktorė rankose vartydama jį kraipo galvą, o teatro skyriaus redaktorius Antanas Vengris, žvelgdamas į naujai perkurtą maketą per akinių viršų, sududena: gerai jaunimas daro, gerai, bravo. Ir taip iki aštunto numerio: diena–naktis, naktis–diena pynėsi į darnią visumą. Kartais net į savąją ledinę palėpę negrįžtant, tik Vilnelėje apsiprausiant ir atšalusios kavos pasriuobiant pusryčiams. Vis dėlto „Meno saviveikla“ ribotų galimybių leidinys. Jis nepajėgia aprėpti viso Lietuvos kultūrinio gyvenimo. Redaktorė sutinka, kad naujas tokio pobūdžio leidinys labai pagyvintų apsnūdusių kultūrininkų veiklą. Kyštelėjęs jai po nosimi vokišką leidinį jaunimui, parodo jį ir kitiems darbuotojams – visi žavisi spalvų ir temų įvairove. Ek, jei tokį Lietuvai.

– Padarysim, – sako Romualdas Ozolas, – maketo projektą jau turiu.

– Jei daryti, tai tuoj pat, nuo naujųjų 1965 metų, – pritaria urmu kiti. – Rinkim vardą.

– „Horizontai“, „Akiračiai“, „Dainų dainelė“, „Kontūrai“.

– „Kultūros barai“, – sako kultūros ministras Juozas Banaitis. Tai panašu į kadaise jo redaguotus „Muzikos barus“, bet pavadinimas visiems patinka. Pirmasis numeris išgraibstomas per kelias dienas. Bet valdžia raukia kaktą, šnypščia nosimi, o Genriko Zimano redaguojamoje „Tiesoje“ pasirodo Danutės Kadžiulytės straipsnis „Kaukė yra. O veidas?“ Mat ant žurnalo viršelio šypsosi velniukas su simpatiškais mediniais ragučiais. Įkvėpti „Neues Leben“ sugestijos ir savojo kūdikio pasisekimo, leidėjai drąsina save: antrasis numeris bus kur kas geresnis. Jis toks ir yra, tai, galima sakyti, „grynas produktas“. Arūno Tarabildos pieštas viršelis atrodo nepralenkiamas. Ne blogesnis ir vidus – reportažas iš Tretjakovo galerijos, du atvertimai su Vinco Mykolaičio-Putino mintimis jo portreto fone, kurį sukūrė Algimantas Kunčius. Ir dar poleminis Sauliaus Sondeckio straipsnis. Geriau nė nenorėk, geriau ir nereikia. Trečiame numeryje: „Rokiškis – rajono centras“. Numeris turėtų būti sprogstamasis, bet nebus. Kultūros ministro pavaduotojas Vytautas Jakelaitis praneša, kad leidinio spausdinimas sustabdytas – bus kolegija, paskui susitikimas su redakcijos darbuotojais.

Susitikimo rezultatas – vyriausiosios redaktorės nelieka, paskiriamas naujas – Aleksas Baltrūnas. Numerio maketas suniokojamas neatpažįstamai, iš „Rokiškio centro“ lieka tik skivytai. Su darbuotojais elgiamasi humaniškiau – varyte iš darbo jų niekas nevaro, bet senasis kolektyvas pamažu byra: iš pradžių pasitraukia Kęstutis Trečekauskas, paskui į mokslinį institutą dirbti išeina Antanas Vengris. Romualdas Ozolas dar beveik metus išsilaiko, atlikinėja sociologinius tyrimus ir rašo apibendrinamus straipsnius, kurie vėliau pravers stojant į aspirantūrą, bet 1967 metų pradžioje rezignuoja – metęs darbą redakcijoje, išvažiuoja į sodybą Mekiuose „rašyti romano“.

Romano, kaip žinia, jis neparašė, gal ir negalėjo tada parašyti – talento struktūra nebuvo pribrendusi, o „Kultūros barais“ visada didžiavosi: „Įkūriau žurnalą, – ne kartą yra sakęs, – pastačiau ant kojų valstybę.“ Tas žurnalas iš tikrųjų gyvuoja iki šiol, valstybė taip pat tebėra. Kad ir ne tokia, kokia buvo sumanyta jo projekte, bet juk daug kas pasidaro ne taip, kaip mes norėtume ar kaip apskritai turėtų būti. Mat kiekvieno sąmonėje yra susiformavęs valstybės ir valstybingumo idealus modelis – suvereni, galinga, turtinga, visų matoma, girdima ir gerbiama. Jos žodis vienas svariausių Europos Taryboje ir Jungtinių Tautų Organizacijoje. Ne, ji ne diktatorė – tokių valstybių apskritai neturėtų būti. Draugavimas ir bendradarbiavimas, savitarpio parama ir supratimas. Taip turėtų būti, žmogiškoji prigimtis to reikalauja. Bet yra kitaip, einama prieš logiką ir prigimtį, prieš gyvenimą, nešant mirtį ir kentėjimus. Visiškai išvengti kančių, žinoma, neįmanoma – žmogaus organizmo struktūra nėra tokia atspari, kad pajėgtų be skausmo atremti visas negandas. Ir dvasia nėra tokia viską ištverianti ir nugalinti, nors iš tikrųjų ji daug gali, labai daug gali, jei pasiryžta, jei neatsisako savųjų užmojų. Iš pelenų kaip feniksas sugeba pakilti.

Tas noras pakilti iš pelenų, galima sakyti, ir sukūrė „Atgimimą“, bent jau impulsą tam projektui davė, pagreitį suteikė. Niekas netikėjo, na, sakykim, mažai kas tikėjo, net Persitvarkymo Sąjūdžio Taryboje mažai kas tikėjo, kad toks projektas apskritai įmanomas. Nacionalinis laikraštis, nacionalinė savimonė, kai aplinkui visomis triūbomis griežiami himnai internacionalizmui. „Aš esu nacionalistas ir aš padarysiu nacionalinį laikraštį, – garsiai ištaria Romualdas Ozolas, – ir toks liksiu iki savųjų dienų galo.“ Ir padarė, ir liko, nepasitraukė nė per žingsnį. Galėjo išeiti, galėjo pakilti ant paties aukščiausio valdžios laiptelio – atsisakė, liko su laikraščiu, nepasidavė. Padarė jį politikos ir politikų mokykla, demokratijos garantu. Ne metus, ne dvejus – visą ketvirtį amžiaus ištvėrė.

Ar buvo reikalinga cenzūra „Atgimime“? Ne, žinoma, ne. Iš pradžių – ne. Komanda buvo vieninga, lyg vienas kūnas ir viena dvasia, viena idėja ir vienas tikslas – laisva Lietuva. Iš žvilgsnio, iš judesio, iš pusės žodžio, iš šūktelėjimo, žengtelėjimo jie suprasdavo vienas kitą. Tekstus leisdavo į mašinas neskaitę, nes žinojo, kad ten yra tai, ko reikia man, ko reikia jam ar jai, ko reikia tautai ir atgimstančiai valstybei. Tai tęsėsi daugiau nei metus, gal net daugiau nei dvejus – darbo laikas tada taip pat nebuvo dalijamas dienomis, valandomis ar mėnesiais, tai buvo vientisas Laisvės Laikas. Laisvo žodžio, laisvos minties, atsakingo judesio laikas. Kolektyvo žodžius ir idėjas jis nešė ir dalijo saujomis, glėbiais, nes tai buvo tautos žodžiai ir idėjos. Po visą šalį, po visus rajonus ir kaimus, po sodžius ir atkampiausius vienkiemius jis skrajojo. Bet paskui pamažu kažkas ėmė strigti. Iš apačių, iš pačių gelmių ėmė kilti juodos drumzlės, sumišusios su dumblu. Vieningoji komanda ėmė skaidytis, ir darėsi aišku, kad ne tik ji, bet ir tauta nėra vientisa – sluoksnis gula ant sluoksnio: čia sveiko kūno ir sveikos dvasios dalis, o čia nelabai sveiko, ėmusio gesti, tarpais ir visai pagedusio ar net pašvinkusio, trenkiančio bjauriu lavono tvaiku. Ir tada paaiškėjo, kad būtina filtruoti, įtaisyti koštuvą, kuris neutralizuotų tą pašvinkusį gaivalą, pristabdytų jo įkyrų veržimąsi į paviršių. Ir tai privalėjo padaryti vyriausiasis redaktorius – niokoti savąjį kūrinį. Tauta savaime nepanoro būti graži ir švari, ji net tauta nepanoro vadintis.

Pagaliau atėjo laikas, kai jo neliko, – svarbiausiojo Sąjūdžio kūrinio neliko, gal ir negalėjo būti kitaip, nes Sąjūdžio ir Atgimimo kaip reiškinio neliko. Bet gal neskubėkim jų laidoti – savaitraštis ketvirtį amžiaus gyvavo ir savąją misiją atliko – padėjo valstybingumo ir demokratijos pamatus, išugdė visą plejadą gabių žurnalistų – kas šiandien ką būtų girdėjęs apie Liną Medelį, Audrių Siaurusevičių, Zitą Čepaitę, Naglį Puteikį ar Indrę Makaraitytę? Mažai kas. Pasklidęs po visą kraštą, nunešė į atokiausius šalies kampelius nacionalizmo, tautiškumo kvapą. Ir jeigu paskui pavyko jį prislopinti, tai nereiškia, kad jis niekada neatgims, kad valstybė niekada neatgaus savojo nacionalumo ir individualumo. Atgimimas bei nacionalumas ir yra atgimimas bei nacionalumas – jų neįmanoma nužudyti ar sunaikinti. Prislopinti – taip, sunaikinti – ne. Nebent tauta pati save sumanytų numarinti. Tokių požymių esama, bet tai dar nereiškia, kad nebus naujo Atgimimo, neužgims naujasis Ozolas. Ozolai iš tų kietųjų giminės, iš tų kietųjų medžių – ąžuolinių. Laikraštis – tautos dvasia, materiali jos išraiška. Paėmęs į rankas šį leidinį, pajunti tvinksint jos pulsą, spurdant jos mintį, išgirsti skelbiant laisvės žodį. Nuostabiąja, gimtąja kalba – lietuvių. Sutinki ten jos didvyrius – Simoną Daukantą, Motiejų Valančių, Vaižgantą, Joną Basanavičių, Petrą Vileišį, Justiną Marcinkevičių, Romualdą Granauską ir patį Romualdą Ozolą. Gali su jais pasilabinti ir prasmingai pasibūti.

„Nepriklausomybės sąsiuviniai“ – istorijos ir kultūros žurnalas, kurio leidimo svajonę ne vienus metus puoselėjo Sąjūdžio pirmeiviai, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, Pirmosios vyriausybės ministrai, yra istorija besidomintiems Lietuvos inteligentams skirtas mūsų valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjantis ketvirtinis leidinys. Šia prasme jis yra tarsi ir specializuotas. Tačiau pati nepriklausomybės samprata tiek asmeniui, tiek tautai, tiek valstybei yra tokia fundamentali – prasmės požiūriu universali, o reikšmės požiūriu praktiška, – kad nepriklausomybės liudijimai ir mąstymai gali sudominti iš esmės visus ir kiekvieną.“

Tokiais žodžiais prisistato bene priešpaskutinysis Romualdo Ozolo sumanytas ir įvykdytas žurnalistinis projektas. Iš dalies jis ir mokslinis, ir filosofinis (probleminis), iš dalies ir kolektyvinis. Bet tik iš dalies, nes be Romualdo Ozolo jo nebūtų buvę. Ir nežinia kiek laiko be Romualdo Ozolo jis gyvuos. Žinoma, linkiu jam sėkmės ir ilgų ilgiausių metų, bet neabejoju, kad pavojų neišvengs, kaip neišvengė jo sumanytojas ir pirmasis redaktorius. Ir ne tik šio – visų. Ir „Kultūros barų“, ir „Problemų“, ir „Atgimimo“ – visi jie buvo persekiojami, ujami ir skandinami. Dažnai reikėjo brautis per ižą, stumdyti lytis, o redaktoriui šokinėti per properšomis grasinantį lūžinėjantį ledą. Ne visi nuskendo, kai kurie išsilaikė bangų paviršiuje ir toliau plaukia. Paplūduriuoja, pavegetuoja ir mėgina irtis į nežinią. Be tikro šturvalo ir be tikro kapitono. „Kultūros barams“ dar pasisekė – Bronys Savukynas buvo verta pamaina pirmajam vairininkui, todėl jie sugebėjo įsitvirtinti. „Atgimimui“, deja, nenuskilo – kito tokio idėjų „minosvaidžio“, koks buvo Ozolas, neatsirado. Tikėkimės, kad „Nepriklausomybės sąsiuviniams“ likimas bus palankesnis. Pirmojo redaktoriaus Romualdo Ozolo užraugtas maišalas turi potencijos kilti ir būti kepamas.

Nors leidinio pratarmėje sakoma, kad bus nagrinėjamos valstybės atkūrimo problemos, iš tikrųjų pirmuosiuose numeriuose daugiausia dėmesio skiriama Sąjūdžio veiklai ir jo istorijai, dokumentų publikavimui. Retkarčiais užgriebiama ir valstybės, ir net Europos ar globalūs reikalai, bet tik vos vos. Ir į naujausią istoriją per giliai nelendama, sunkiuosiuose kloduose nesirausiama, pasitenkinama tuo, kas guli paviršiuje. Jei ir toliau taip bus daroma, leidinys galės plūduriuoti, bet jei kam paniš rankos prakirsti velėną ir pasižvalgyti, kas po ja guli, gero laukti būtų paika. Problemiškiausias gal Vytautas Radžvilas su savosiomis įžvalgomis, bet kol kas jis vienas ir vienišas, net Bronius Genzelis ir Arvydas Šliogeris tyli. O daugiau, rodos, ir nėra kam. Nebent Arvydas Juozaitis prabiltų, bet jis vargu ar bus prileidžiamas prie šio leidinio, o gal ir pats nepanorės kišti nagų.

„Padubysio kronikos“ – naujas periodinis leidinys, kuriame rašoma apie šio krašto istoriją, paminklus, žmones. Iškeliami mažai žinomi ir užmiršti faktai, jų reikšmė kraštui ir visai Lietuvai. Daug dėmesio skiriama nūdienos klausimams, laimėjimams ir nesėkmėms, nevengiama ir diskusijų. Jungiamoji leidinio styga – Dubysos upė, kuri prasideda ir baigia savo kelią Lietuvoje, suvienija Žemaitiją su Aukštaitija, o ir pats Nemunas be Dubysos nebūtų toks platus ir galingas.

Nors po įvadiniu tekstu jokio parašo nėra, bet iš jo dvelkte dvelkia Ozolo dvasia. Ir kiti tekstai taip pat kvepia Ozolu. Ir ne tik pirmųjų numerių. Nėra jokios abejonės, kad tai jo projektas, – jo išvaikščiotais ir išvažinėtais (dviračiu) takais eina Vytenis Rimkus, Arūnas Gumuliauskas, Vaidotas Kanišauskas, Dangiras Mačiulis, Birutė Salatkienė, Vidmantas Lopeta, Adomas Vitkauskas ir kiti žurnalo autoriai ir bendradarbiai. Čia, o ne kur kitur bus skelbiama jo sumanyto būsimo Bazilionų lituanistikos centro tyrinėtojų medžiaga. Todėl šiam leidiniui, išskyrus finansines, kitų problemų lyg ir neturėtų kilti.

Spausdinto žodžio magiją jaunuolis Romualdas Ozolas pajuto dar mokyklos suole – rajono laikraštyje „Leniniečio kelias“ skelbęs pirmąsias korespondencijas, viena kita jo žinutė pasirodė ir to meto „Tiesoje“. Vilniaus universitete studijuodamas lituanistiką, aktyviai bendradarbiavo „Komjaunimo tiesoje“ – publikavo reportažus iš sostinės darbo kolektyvų, o tapęs aspirantu Ozolas jau vedė šio laikraščio „Jaunojo mąstytojo universitetą“. Šiam skyriui pats rašė, redagavo kolegų filosofų straipsnelius, skelbė vertimus, sudarė lietuvių profesinės minties istoriją ir išleido rotoprintinę knygelę. Nepriklausomybės metais, kai šis laikraštis persivadino „Lietuvos rytu“, pirmadieniais savaitines apžvalgas kurį laiką skelbė pakaitomis su Rimvydu Valatka. Bet ir čia politinis ledas neatlaikė Ozolo svorio – lūžo: vienoje iš apžvalgų Lenkijos ambasadorių Janą Vidackį pavadinęs saugumo agentu, su laikraščiu privalėjo atsisveikinti visiems laikams.

Sovietmečiu pilnai atsiskleisti nebuvo sąlygų nė vienam Romualdo Ozolo talentui, o juo labiau žurnalisto, rašytojo ar mokslininko (filosofo). Atgimimas suteikė neaprėpiamą erdvę politiniams jo užmojams, bet žurnalistika į pirmąjį planą išsiveržė tik tada, kai buvo prislopintos politinės ir valstybinės ambicijos. Ir tai atrodė beveik natūrali įvykių eiga, mat organizacinis Romualdo talentas ir anais laikais sugebėdavo pramušti visas totalitarizmo užtvaras, todėl beveik visi jo inicijuoti projektai buvo sėkmingi visuomenine prasme, nors dažnai kenksmingi jam pačiam asmeniškai. Kaip organizatorius turbūt laisviausiai galėjo pasireikšti „Minties“ leidykloje (1980–1989). Pirmasis rimtas žurnalistinės ir politologinės veiklos signalas buvo duotas 1982-aisiais „Literatūroje ir mene“ pasirodžius jo straipsniui „Pasaulis yra čia“. Nors ši publikacija kultūrinėje aplinkoje sukėlė tam tikrą šurmulį, bet tarybinės Lietuvos spaudoje jokio tęsinio nebuvo. Šiam reiškiniui išsiplėtoti ir atsiskleisti atkėlė vartus Atgimimas. Romualdui Ozolui atsirado galimybė „visa jėga“ reikštis ne tik kaip organizatoriui, bet ir kaip talentingam žodžio meistrui. Pirmiausia, žinoma, buvo pasinaudota paties redaguojamo laikraščio puslapiais – vedamieji, apžvalginiai straipsniai, apybraižos, – bet ir kituose tuometinės spaudos leidiniuose bei radijo ir televizijos laidose jo žodžio buvo laukiama. Bet ir vėl: neatsisakius politinės karjeros, „visu ūgiu“ panirti į žiniasklaidos gelmes nebuvo galimybių. Ir tik tada, kai politinė ir valstybinė veikla tapo praeitimi, viena po kitos pradėjo rodytis Romualdo Ozolo knygos. Pirmoji, regis, būtų „Pirmieji atkurtos nepriklausomybės metai“ (1992). Ir vėl ilga pertrauka iki „Atgimimo ištakose“ (1996) ir „Išsivadavimo“ (1998) pasirodymo. Bet šios knygos labiau mokslo dokumentinės literatūros nei žiniasklaidos sričiai skirtinos. Ir tik 2002 metais išėjus pirmajai serijos „Politiniai metų portretai“ knygai, atsirado skyrius „Sakymai“, bet publicistikos žanru jis pavadintas tik kitoje „2003 – ji Lietuva“ knygoje. Paradoksas čia tas, kad vėliau parašyti tekstai pradėti skelbti anksčiau – serijos „Istorija karštomis pėdomis. Lietuva: 1990–1993 metai“ – ir kitos dvi tik 2008, 2007 ir 2005 metais. Pats autorius šią atvirkštinę ar išvirkščiąją tvarką aiškina finansiniais ir organizaciniais nesklandumais, bet, regis, būta ir kitų, skaitytojams nežinotinų priežasčių. Dar keisčiau, kad dienoraščio „Aušros raudoniai“, aptariančio 1990–1992-ųjų įvykius, paviešinimas galėjo būti įmanomas tik 2010 metais. Tiek to, grįžkime prie publicistikos.

Mėgindami sugrupuoti Romualdo Ozolo publicistiką pagal žanrus, daugiausia aptiktume straipsnių bei apybraižų, kai kada primenančių eseistinius ar literatūrologinius eksperimentus, bet apstu interviu, reportažų, korespondencijų (ypač jaunystės metų rašiniuose). Beje, interviu taip pat yra dviejų rūšių: vienuose žurnalistas moderuoja temą, kituose pats Ozolas pateikia klausimus. Manau, kad publicistikos sričiai galima priskirti ir tuos tekstus, kurie knygose pavadinti „Įžvalgomis“ ar „Apžvalgomis“, gal tik „Pėdsakai“ dienoraštinės kronikos žanrui tinka. Knygų recenzijose, kultūros veikėjų portretuose, skelbtuose tiek knygose, tiek periodikoje, taip pat esama esė ar apybraižos bruožų. Išskirtiniais galima būtų laikyti tekstus apie Joną Basanavičių („Basanavičiaus iššūkiai“), Petrą Vileišį („Vileišio principai“), Gabrielę Petkevičaitę-Bitę („Bitės tiesa“), Joną Meką („Laiškai iš gyvenimo globalume“; visi knygoje „2001 – ji Lietuva“, p. 278–294). Skaudžiai tragiškas pasakojimas, susietas ir su autoriaus sūnaus Džiugo likimu – „Kraštovaizdis Gintaro Ramono portretui“ („2002 – ji Lietuva“, p. 311–314), taip pat yra tarp esė ir novelės. Jame jautriai perteikiami ne tik asmeninės, bet ir visos Atgimimo dramos atšvaitai. Tik viena knyga „Kodėl griūva mūsų pilys“ (2008) autoriaus apibūdinta kaip politinė publicistika, nors iš tikrųjų visa „Nepriklausomybės kronikų“ (septynios knygos) serija yra publicistinė geriausia to žodžio prasme. Jeigu visa ta medžiaga būtų buvusi publikuota tada, kai buvo aktuali, būtų sukėlusi ne mažesnį šurmulį nei straipsnis „Pasaulis yra čia“ – Romualdo Ozolo tekstai alsuote alsuoja tiek atvira, tiek užslėpta vitaline energija. Jis beveik nieko neišgalvoja, naudoja „nuogus“ faktus, pašnekovą (klausinėtoją) remte remia prie sienos ir daro logiškai pagrįstas išvadas. Kalba jo turtinga, stilius nors ir konkretus, bet nestokoja vaizdingumo. Vienintelė yda – tekstai skelbiami pavėlintai, po laiko, kai temos aktualumas prislopęs. Nors autorius nepaliaujamai tvirtina, kad visa jo rašytinė kūryba yra skirta istorijos patikslinimui, sukonkretinimui ar pakoregavimui, bet tai tik iliuzija – publicistika ir yra publicistika – ji turi lupinėti šašus, valyti žaizdas, gydyti visuomenę dabar, o ne atidėti visa tai ateičiai. Pulko vadas (generolas), nužeminęs save iki vienišo šaulio pozicijos, kitokių pasiteisinimų savo išblaškytai rinktinei gal negalėjo ir negali pateikti, bet dėl to nuostoliai ir pralaimėjimo kartėlis nėra mažesni.


Filosofijos baruose

Triukšmo griuvėsiuose –
skausmo atodangos.
Pasaulio bedugnė.

„1968 metų pavasarį pajutau, kad mano paties išsirašyta komandiruotė į kaimą baigiasi: romanas plūduriavo kažkur tarp bulvienojų ir dangaus įvairiausių garsų, vaizdų, jausmų chaose, o jungtis dingdavo už horizonto taip ir nepagauta už uodegos ir neprispausta prie popieriaus lapo. Jutau, kad turiu eiti paskui ją. Kur – nežinojau. Nutariau grįžti. Vyriausiasis redaktorius paklojo tuščią popieriaus lapą ir pasakė: rašyk. Reikia – pareiškimą priimti atgal. Ir iš spintelės ištraukė butelaitį. Visą vasarą dirbau užsimuštinai, vis geriau jausdamas, kad žurnalas – praeitas etapas. Ema Mikulėnaitė pasakė: „Nesikankink, eik į aspirantūrą, pakalbėsiu su Meškausku.“

Gal kalbėjo, gal – ne, egzaminai dėl to nebuvo lengvesni. Visi ketveri. Kai juos baigė, nuo medžių jau krito lapai. Matyt, artėjo lapkritis. Einant į aspirantūrą rūpėjo sužinoti, kas yra tiesa, o paaiškėjo, kad filosofija tegali patarti, kaip jos ieškoti, o spręsti, kas ji, ir ginti, jei yra puolama, reikia pačiam. Tad neliko nieko kita, tik įnikti į savųjų pastabų rašymą, mėginant panirti į dvasios gelmes, kad nušvistų, anot Platono, kas jose glūdi. Ir tuo pačiu atsivertų kelias tiesai pasiekti. Patogiausia vieta tokiam užsiėmimui – Valkininkai, kur mokytojauja Irena Ozolienė, auginanti du vaikus: Jurgą ir Džiugą Ozolus. Plokščioje Šalčios ir Merkio santakoje vėrėsi palanki mąstymo polėkiams erdvė.

Pamėgtą disertacijos temą „Kultūros pažangos kriterijų klausimu“ teko atidėti, nes paaiškėjo, jog užkibta ant ideologinio kabliuko – marksizmo leninizmo kliedesiai apie progresą ir ką jie duoda konkrečiam žmogui buvo įkyrėję iki gyvo kaulo. Jei kada Lietuvoje susidarys normali kultūrinė ir politinė situacija, laipsniai ir vardai bus teikiami ne už grafomaniškus ir pataikūniškus rašinėlius, o už nuveiktus darbus, – disertacija ne tik nebuvo apginta, bet ir parašyta – tad pasiūlymas imtis „Problemų“ redagavimo buvo pati tinkamiausia ir praktiškiausia išeitis: konkretu, aktualu ir net būtina.

1968 metais vietoj „Filosofijos“ buvo įkurtas žurnalas „Problemos“, analogiškas Jono Kazlausko redaguojamai „Baltisticai“. Jam vadovauti iniciatoriai buvo pakvietę Ipolitą Ledą – jis ir parengė pirmuosius du numerius, nuo trečiojo sekretoriaus pareigas perėmė Romualdas Ozolas. Teko gerokai pasiplūkti, kol buvo likviduotas įsiskolinimas, bet nuo 1970-ųjų žurnalas pradėjo eiti reguliariai – du numeriai per metus.

Žurnale pasirodė tikrai netradicinių tam metui tekstų. „Eretiškas“ mintis jame skelbė Jonas Repšys, rimtus filosofijos istorijos straipsnius – Kristina Rickevičiūtė ir Bronius Genzelis, publikavosi čia ir humanitarinių, ir gamtos mokslų žinovai. Svarbi kiekvieno numerio pozicija buvo koks nors pasaulio filosofinės minties klasiko vertimas, šiuolaikinių Vakarų filosofų tekstai su „kritiniais paaiškinimais“. Ir vis dėlto žurnalas ėmė strigti. Ypač aštriai kritikavo „Problemas“ „Komunisto“ redaktorius Genrikas Zimanas. Dėl to jau 1970 metais žurnalo vadovybė buvo pakeista – teko pasitraukti ir Romualdui Ozolui: taškas į tašką kartojosi „Kultūros barų“ scenarijus. Restalinizacijos procesas reiškėsi vis drąsiau, bet ir rezistencija stiprėjo. Ypač tarp jaunų žmonių – kaip tik tada pradėjo rodytis pirmieji „Katalikų Bažnyčios Kronikos“ numeriai, bet slėptis pogrindyje Romualdas Ozolas nematė prasmės.

Eugenijaus Meškausko Vilniaus universitete vadovaujamoje Marksistinės filosofijos katedroje darėsi ankšta. Jonas Barzdaitis kartu su Broniumi Genzeliu sumanė atskirti dalį šios katedros jaunų žmonių, suinteresuotų leisti „Problemas“ ir lietuviškai rengti filosofijos klasikinį palikimą. Radosi naujos katedros poreikis. Ji gavo pavadinimą – Filosofijos istorijos ir mokslinio ateizmo katedra. Mat vienas iš iniciatorių – Jonas Barzdaitis – buvo ateizmo teoretikas. Baigęs aspirantūrą, Romualdas Ozolas buvo nukreiptas kaip tik į šią katedrą. Reikalą komplikavo tik vienas svarbus kliuvinys – mokslinio ateizmo katedros dėstytojas negali būti nepartinis. Teko rinktis: aktyvi rezistencija ar apsimestinis bolševizmas. Po komplikuotų svarstymų ir vidinių dvejonių sprendimas buvo priimtas – 1973 metais Romualdas Ozolas tapo TSKP nariu ir buvo patvirtintas Vilniaus universiteto Filosofijos istorijos ir mokslinio ateizmo katedros lektoriumi. Filosofijos istorijos paskaitas skaitė iki 1989 metų.

Pirmieji jaunojo lektoriaus klausytojai buvo neakivaizdininkai germanistai, anglistai ir rusistai, vėliau prisidėjo ir lituanistai, taip pat neakivaizdininkai. Deja, didžiuotis ir džiaugtis rezultatais „profesorius“ neturėjo pamato – jo analitinio metodo neįkando net penktakursiai istorikai. Reikalas gi buvo paprastas – naudotasi ne savuoju, o Kristinos Rickevičiūtės metodu bei iš jos nusirašytais konspektais. Tik 1980 metais pavyko įgyvendinti savo idėją – tik-

rumo paieškas pasaulio minties raidoje. Ja pervertas paskaitų ciklas sudomino ne tik stacionaro filologus ir žurnalistus, dažnai atsirasdavo ir „laisvųjų klausytojų“. Didžiojoje VU filologų auditorijoje šmėkšteldavo Liutauro Degėsio, Vytauto Berenio ir kitų prakutusių inteligentų figūros. Pamažu nuo epochų politinės minties aliuzijų buvo prieita prie originalios „ozoliškos“ koncepcijos ir plataus kultūrinio konteksto.

Kristina Rickevičiūtė (1922–1984) buvo ne tik gera pedagogė – jos paskaitas mėgo studentai, ateidavo pasiklausyti ir aspirantai, – bet ir įžvalgi tyrinėtoja. Straipsnius ir studijas skelbė įvairiuose leidiniuose („Moksle ir gyvenime“, „Filosofijoje“, „Problemose“) nuo 1954-ųjų. Ji pirmoji prabilo apie Imanuelio Kanto lietuvišką kilmę. Išgarsėjo jos studija „I. Kanto požiūris į lietuvių kalbą ir kultūrą“. Savo pažiūras grindė senųjų graikų filosofija – Platono, Sokrato, Diogeno darbais. Per rankas ėjo jos straipsnis „Sokratas ir asmenybės formavimo problemos“. Logiškas mąstymas (dar studijuodama istoriją VU dėstė logiką parengiamųjų kursų moksleiviams), šmaikštus stilius negalėjo nesužavėti ir aspiranto Romualdo Ozolo. 1971-ųjų pirmajame semestre jis pasidarė kruopštų docentės paskaitų konspektą, nors šioji ir piktinosi tokiu įžūliu aspiranto elgesiu. Galima būtų tarti, jog tai buvo klaida ar šiaudo stvarstymas, – būsimasis lektorius neturėjo kitos išeities – vos ne per prievartą atsidūręs filosofijos apsuptyje, jis ieškojo pagrindo, į ką galėtų atsiremti. Ir surado, bet prireikė laiko, kol susiklostė sava sistema, įsitvirtino sąmonėje filosofinės kategorijos.

Vis dėlto savos, originalios ir išbaigtos sistemos sukurti jam nepavyko – metafizinio mąstymo sangrūdų apstu ir „Supratimuose“, ir „Retrospekcijose“, atplaišų ir gurvuolių – visose septyniose „Lietuvose“. O tikras jų sąspūdis – paskutinio periodo kūryboje: „Į saulėlydžių krantą“, „Paskui greičiausią pelną“ (abi 2008), „Nepriklausomybė alternatyvų neturi“, „Ant imperijos slenksčio“ (abi 2009), „Per lėtinį bankrotą“ (2011). Vos į rankas paėmęs bet kurį iš šių tomų pastebi, kad publicistikos rėmuose juose skelbiami tekstai netelpa, nors kardinalių skirtumų nuo ankstesniųjų knygų lyg ir nėra. Jose plėtojamos anksčiau pamėgtos temos: nacionalumas ir kosmopolitizmas, nepriklausomybė ir globalizacija, tiesa, laisvė ir demokratija. Turint noro ir laiko, visas tas knygas būtų įmanoma dar kartą „peršukuoti“, bet stebuklingų atradimų nepadarytume. Žodžiu, čia rašoma, kaip pats autorius prisipažįsta vienoje įžangoje, „nuo istorijos faktų iki jų interpretacijų, nuo žmogaus savijautų iki buities vaizdų, nuo aforistinių pasakymų iki savivokos metafizinių eskizų – to, kame ir blaškos žmogaus dvasia, kas mielą dieną bandydama atrasti save ir savo pavidalus, pro kasdienybės ūkus ir miglas stengdamasi įžvelgti savo ir savo šalies perspektyvas“ („Į saulėlydžių krantą“, p. 5). Kitais žodžiais tariant, autorius vis dar ieško savojo stiliaus ir savosios vietos po saule.

Tie „savi pavidalai“ kūrinių stiliuje ir gyvensenoje formavosi, koncentravosi daugelį metų, mėginant suteikti prioritetą tai vienai (beletristikai), tai kitai (mokslui), tai trečiai (menui) sričiai, kol galų gale susiklostė originalus, ozoliškas raštų stilius ir nepakartojamas gyvenimo ir mąstymo būdas. Ozoliškam stiliui būdingiausias bruožas – kelių žanrų ir sričių simbiozė: dokumentikos, žurnalistikos (eseistikos), politologijos, literatūros kritikos ir net satyros. Atkaklūs, daugkartiniai „įsibėgėjimai“ ir sugrįžimai prie kurio nors vieno iš jų, kaip antai prie literatūros ar filosofijos, sėkmės neatnešė. Grynosios politikos karjera taip pat žlugo – prie šiuolaikinių „juodųjų technologijų“ jis niekaip neįstengė pritapti, nes buvo kur kas toliau ir aukščiau jų. Ir jo nacionalizmas ir valstybingumas buvo kitoks nei paprastai suprantamas tautinis uždarumas ar biurokratinis valdingumas. Jo nacionalizmas ir valstybingumas nebuvo kitus valstybingumus ir tautiškumus niekinantis, o priešingai – juos toleruojantis ir gerbiantis metodas. Ir iš kitų, ypač iš tų didžiųjų, reikalaujantis pagarbos ir supratingumo visiems ir kiekvienam vienodai. Nebuvo jis ir antiglobalistas, nes daug kartų yra kalbėjęs ir rašęs apie pasaulinės valstybės, globalios vyriausybės reikmę ir reikšmę žmonijos raidai. Tokios vyriausybės ir tokios federacijos, kurioje nebūtų nei didžiųjų, nei mažųjų tautų bei valstybių, o karaliautų paritetiniai tarpusavio santykiai. Nebūtų galingesnių ir viršesnių už kitus. Ir tai ne kosmopolitizmas ir ne lygiava, o lygiavertis bendravimas ir mąstymas. Jei ir pripažino kokį nors prioritetą, tai tik Proto. Ne viršgamtinio ir visagalinčio Proto, o žmogiškojo intelekto ir valios viršenybės.

Toliau plėtodamas šią temą su kartėliu konstatuoja, kad pastarąjį šimtmetį ėmė dominuoti proto pavergimo ir komercializavimo metodų smurtinis pobūdis, jų pražūtinga įtaka kultūrai. „Postmoderno kultūra, arba performansizmas (visur – pradedant daile, baigiant literatūra), yra proto ligos kultūra – susigalvoto negalavimo traukuliai. Smegenų puvenos. <…> Užtat užsidirbinėjama su tokiu rimtumu, kad kūrybos pamatu tampa juodas cinizmas, o bloga valia jį apkaišo tokiais barškaliukais, kurie „išmanantiems“ leidžia skelbti tai esant naujuoju grožiu ir postmodernia estetika“ („Paskui greičiausią pelną“, p. 223). Ne geresnė autoriaus nuomonė ir apie demokratiją. „Demokratija yra mitas, kuriuo manipuliuoja visi, kas nesugeba įvesti autokratijos. <…> Iš tiesų koks skirtumas, prievartiška idėja ar neprievartiškas pinigas kontroliuoja mūsų elgesį ir gyvenimo būdą?“ (ten pat, p. 255). Tokia negailestinga kritika ir maksimalistiniai reikalavimai politikai, ekonomikai ir kultūrai paprastai vadinami plaukimu prieš srovę, atsilikimu nuo pažangos, o geriausiu atveju iliuzijomis ar fantazijomis, bet Romualdui Ozolui tai konkreti realybė, kasdienis jo rūpestis ir net būtinybė pasipriešinti, kuri dėl laiko stygiaus ir kiekybinių disproporcijų nedavė laukiamų rezultatų. Beje, save laikantis agnostiku, iš tikrųjų Romualdas Ozolas buvo utopinis pozityvistas su hėgelizmo priemaišomis.

Vienas juokas būtų bet kurią iš tų metafizinių svarstymų kupinų knygų „apiforminti“ ir pateikti paraišką filosofijos daktarato ar akademiko vardui gauti. Taip buvo, yra ir bus daroma – paskutinis man žinomas atvejis – Vytauto Martinkaus, kaip akademiko, įteisinimas už nuveiktus gyvenimo darbus. Pats Romualdas Ozolas to daryti nenorėjo ir negalėjo, nes buvo plėšomas ne dviejų ar trijų, o viso būrio mūzų – literatūros, žurnalistikos, muzikos, fotografijos, dailės, politikos, ir pagaliau – filosofijos. Visose srityse, kur jis pridėjo pirštą, liko ženklas. Kitas, tiek nuveikęs literatūroje ar žurnalistikoje, būtų žinomas kaip garsus rašytojas, liaudies poetas ar nusipelnęs meno veikėjas – Romualdas Ozolas nepelnė jokių titulų. Ir nepateikė jokių reikalavimų. Jam rūpėjo ne formalūs „popieriniai“ asmens reikalai, o egzistencinės tautos ir visuomenės problemos. Tai buvo „ne sau“ žmogus.

Jis ne tik neparašė ir neapsigynė disertacijos, bet ir dėstytojo profesiją nuolat „papildydavo ir praturtindavo“ kita veikla. Nenutraukdamas dėstytojavimo Vilniaus universitetuose, jis 1976–1979 metais dirbo LTSR Ministrų Taryboje, o 1980–1989-aisiais Vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju „Minties“ leidykloje. Pastarojoje darbovietėje taip išplėtojo filosofinės literatūros leidybą, kad visiškai priartėjo (kai kuriais atvejais ir pralenkė) prie vakarietiškųjų standartų. Parašė ir išleido vienintelį tuo metu filosofijos istorijos vadovėlį jaunimui „Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją“ (1988). Nors vadovėlis populiarus ir paklausus, dėl konjunktūrinių kliuvinių pakartotinis jo leidimas vis atidedamas. Pats autorius gal ir būtų galėjęs reikalą pajudinti iš mirties taško, pašalindamas iš teksto „sovietmečio reliktus“, bet jis laikėsi nuostatos negerinti ir negražinti praeities nei išlikusiuose tekstuose, nei sąmonėje, o visai naują tekstą pateikti leidėjams taip pat nepakilo ranka: filosofijos barai – praeitas etapas. Jei būtų jam duota daugiau laiko, kiekviename iš tų etapų būtume galėję sulaukti didžių veikalų: stambaus lietuvių kultūros istorijos veikalo, išsamaus pasaulio filosofijos istorijos vadovėlio, kompetentingos fotografijos raidos Lietuvoje apžvalgos, nekalbant apie tai, kad anuo metu turėjo daug progų būti išrinktas pirmuoju atkurtos Respublikos prezidentu. Nebuvo. Nepaliko. Atidžiau patyrinėjus tekstus galima įžvelgti juose ir tam tikrų prieštaravimų: tai rūstoko pasmerkimo, tai rezignacijos ar net susitaikymo elementų. Ypač tai žymu paskutiniame publikuotame veikale „Valstybės atkūrimas. Lietuvos parlamentas“ (redaktorius ir vienas iš sudarytojų, 2013). O to, ką paliko mums dar nežinomo, negirdėto ir nematyto, tikrai ozoliško Daikto (šimtą dvidešimt šešis tomus dienoraštinių tekstų) aptarimas ir paskelbimas yra ne vien šio rašinio autoriaus rūpestis, bet Lietuvos kultūros prestižo reikalas. Jei dar kam nors rūpi kultūra apskritai ir filosofija konkrečiai.


Pilkieji rūmai

Varinių angelų varinės dūdos
Negirdimas varines giesmes griežia.
Žaidi, žaibais žaibus nutrenkęs,
Šešėliais atmintį užklojęs.

Vilniuje jų, tų svarbiųjų rūmų, yra trejetas. Baltieji – iš tikrųjų jie nėra balti, greičiau kakaviniai. Kukliai stovi atokiau nuo didžiosios gatvės, nelyginant Varšuvoje Prezidentūra. Geltonieji – kadaise gal ir buvo geltoni, dabar bespalviai, bet padėtis jų ypatinga: pats miesto centras. Nors nėra labai didūs, jų reikšmingumą pabrėžia priešais esanti aikštė ir tautų vado stovyla su ištiesta ranka, rodančia į juos. Ir pagaliau Pilkieji – jie buvo, yra ir visada liks pilki. Tą spalvų nykumą šiek tiek pridengia Lenino (dabar Lukiškių) aikštės vakarinio pakraščio liepos. Judri transporto magistralė, šaunanti pro jų fasadą, taip pat pritraukia daugiau dėmesio negu neišraiškingi ir niūroki statiniai. Ir mums labiau rūpi ne tai, kaip šie rūmai atrodo, bet kaip jie funkcionuoja, kokią įtaką valstybei daro jų viduje verdantis gyvenimas.

Tūlam ir nesuinteresuotam stebėtojui gali pasirodyti, kad vasaros atokaitoje jie ramiai snūduriuoja, o per rudenio darganas gūžiasi po dar pilkesniais ir niūresniais debesimis. Nepažadina jų nei prabundantys ir pražystantys visomis gamtos spalvomis pavasariai, nei žiemos speigai, net plikšalos ar grėsmingi sniego vėpūtiniai, su kuriais eiliniams miestiečiams tenka ganėtinai stipriai pasigalynėti, jiems rūpesčių nesukelia. Jie tylūs ir ramūs, saugūs ir neįveikiami, jokių negandų nepaisantys, egzistencinių problemų neturintys, mirtinų negandų nejaučiantys. Net ir į vidų atsitiktinai pakliuvus tas tvirtybės ir rimties įspūdis ne iš karto išnyksta: neišvaizdūs, be ryškių akcentų ir šviesų koridoriai, nuobodoki durų stačiakampiai nei atstumia, nei vilioja – eini ir praeini, nekreipdamas į juos ypatingo dėmesio. Tik ieškodamas reikiamo kabineto, atidžiau įsižiūrėjęs į metalines lenteles su jose išgraviruotomis pareigūnų pavardėmis, pradedi suvokti, kad už tų durų sėdi ne kokie kaimo jurgiai, o Respublikos vadovų padėjėjai, patarėjai, svarbių skyrių viršininkai, kolegijų nariai. Tai ne šiaip sau rūmai, tai LTSR Ministrų Tarybos buveinė (dabar Užsienio reikalų ministerija), svarbus valstybės variklis, nelyginant organizmo širdis, paskirstanti gyvybės sultis po visus krašto kampelius.

Paprastai užsinorėjęs į šiuos rūmus nepateksi, nes ir prie paradinių, ir prie kiemų durų budi sargai – uniformuoti milicininkai. Tik gavęs specialų leidimą arba kokio šių Rūmų pareigūno iškviestas gali peržengti jų slenkstį. Išeidamas tą popierėlį su viršininko parašu privalai palikti budėtojui. Jei būsi drąsesnis ir įžūlesnis, gal ir į krautuvę, čia vadinamą bufetu, ar į valgyklą nosį kyštelsi, gal ir kokį retesnį skanėstą ar „suvenyrą“ nugvelbsi, mat čia tie dalykai ne visiems, tik saviems, čia dirbantiems, gal dar iš ministerijų kartais užklystantiems. Ir kainos čia ne visai tokios kaip miesto krautuvėse ir valgyklose – specialios. Ir darbuotojai ne visai eiliniai – atrinktieji. Ne išrinktieji, o atrinktieji – be kvietimo, šiaip užsinorėjęs ir net pareiškimą pasirašęs, nė nesirodyk. Eiliniai piliečiai ten nosies nekiša, net gerokai rūmų privengia. Visų jų, neišskiriant ir Pilkųjų. Gal ne tiek labai kaip Geltonųjų, bet privengia, ir tiek, – eiliniam mirtingajam labai sunku susivokti, kurie iš jų svarbesni, ryškesni ar geresni, – Lietuvos žmogui jie visi vienodai neaiškūs ir pavojingi.

Romualdas Ozolas į tuos Rūmus buvo pakviestas. Atrinktas ir pakviestas. Jam nežinant ir nenujaučiant. Draugo Šepetos skambutis buvo jam netikėtas, nors nepasakysi, kad nemalonus, gal šiek tiek bauginantis, bet ir masinantis – vis dėlto Ministrų Taryba. Pareigos – Premjero pirmojo pavaduotojo pirmasis, arba vyriausiasis, patarėjas. Kvietėjo balsas buvo žvalus, gal net džiaugsmingas – žmogau, tau pasisekė, esi po laiminga žvaigžde gimęs, atrankoje buvai gerai kotiruojamas. Ir pirmieji susitikimai rūmuose vyko tų pačių tonacijų – mažorinių – atmosferoje. Malonūs žvilgsniai ir žodžiai, šilti rankų paspaudimai. Ir jo geriausioji eilutė, kad ir vienintelė, čia labai tiko. Vienintelio – Reikalų valdytojo, senio Petrylos, – niūrus burblenimas suskambo disonansu. Ir jo išvaizda, ir judesiai apsikabinimų neprovokavo, bet tai įžanginio spektaklio vaizdo per daug neiškreipė ir nuodų į šampano taurę neįlašino. Visa tai įvyko 1976 metų pačioje sausio pradžioje.

Pirmoji tiesioginė Romualdo Ozolo viršininkė Leokadija Diržinskaitė buvo kilusi iš senųjų revoliucionierių šeimos. Nors jos tėvas Pajavonyje 1941 metais buvo sušaudytas už komunistinę veiklą, bet ano meto socialistinės ar socialdemokratinės inteligencijos atšvaitų jos charakteryje ir elgsenoje buvo užsilikę, todėl bendrą kalbą su ja rasti nebuvo sunku. Pasitaikius mažiausiai progai Patarėjas pas ją užsukdavo ir užsisėdėdavo diskutuodamas apie šalies kultūrą. Situacija kardinaliai pasikeitė, kai, nepraėjus nė pusmečiui, Diržinskaitė buvo paskirta LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo Pirmininko pavaduotoja, o į jos kėdę atsisėdo buvęs komjaunimo aktyvistas ir funkcionierius, istorikas Aleksandras Česnavičius. Jau nuo pirmų jo darbo dienų pakvipo „paraku“: drausmė, tvarka, besąlygiškas paklusnumas. Buvusios demokratijos dūmelis išsisklaidė per kelias valandas.

Pirmąsias savaites ir mėnesius būsimasis Patarėjas klajojo Rūmų koridoriais, vis užsukdamas į vieną ar kitą kabinetą, – jam derėjo susipažinti su būsimais bendradarbiais. Sąmonėje jau tada visi klerkai susigrupavo į dvi skirtingas kategorijas: sėdinčiųjų ir klajojančiųjų. Sėdinčiųjų buvo dauguma ir jie sudarė įstaigos branduolį, formavo jos įvaizdį. Iš jų sėsliausiu teko pripažinti draugą Petrylą. Jau per pirmąjį susitikimą būsimasis Patarėjas pastebėjo, kad jo pašnekovo užpakalis, lyg būtų švino prifarširuotas, lipte prilimpa prie kėdės. Įspūdis pasitvirtino, nes draugas Petryla nuo jos pakildavo retai, gal du tris kartus per dieną – pietų ir į tualetą. Beveik visas kitas pareigas galėdavo atlikti sėdėdamas – popierių kilnojimas iš vienos vietos į kitą buvo svarbiausias jo užsiėmimas. Net spinta stovėjo taip, kad dokumentų aplankus gali padėti ir išimti nepakildamas iš vietos. Sėslumu, bukumu ir nykumu draugą Petrylą lenkė nebent vyriausiasis MT Pirmininko Juozo Maniušio patarėjas Minkus ir Prekybos skyriaus viršininkas Bendorius. Laimė, su jais bendrauti tekdavo retai. Paprastai tik per partinius ar profsąjungos susirinkimus. Ar šiaip kur atsitiktinai.

Iš tų klajojančiųjų įdomiausias taip pat iš Maniušio komandos – patarėjas V. Č. Šis vyras dar nėra praradęs veiklos intereso ir nuoširdaus tikėjimo šviesia ateitimi, todėl į ginčus su juo geriau nesivelti, nes tektų susibarti ar net už krūtų susiimti, o tai jau būtų tikras skandalas. Verčiau tokių veikėjų vengti ir artimesnių pažinčių nemegzti. Rūmuose vadinti kits kitą vardais nepriimtina – „draugas Petraiti“, „draugas Antanaiti“ – populiariausias kreipinys. Dar patogesnis – „draugas viršininke“. Anekdotų pasakojimai ir diskusijos politinėmis temomis – tabu. Ir vis dėlto klajojančiųjų „sektoriuje“, susidarius rūkalių pogrupiui, šis tas ne visai įprasta kartais nutinka: stovi Kumpa su Suraučium, rūko, Kumpa šneka: „Mes trys lietuviai, – ir turim rašyti pažymą rusiškai, parašysiu lietuviškai, tegu ir su mumis bent kiek skaitosi.“ Suraučius toliau traukia dūmą ir tarsi neišgirsta bičiulio skundo. Mieste sklinda toks anekdotas: „Atėjo Marksas pas Brežnevą ir prašo: leisk pakalbėti per televizijos programą „Laikas“. Neišeina, sako Brežnevas, neatsiras tau laiko: dvidešimties minučių reikia man arba kalboms apie mane – dešimties minučių oro prognozėms – nėra kada. – Leisk, sako Marksas, – pasakysiu tik keturis žodžius. – Na, keturis žodžius marksizmo klasikui galima. Pasirodo ekrane Marksas, lėtai pakelia akis ir ištaria: „Visų šalių proletarai, atleiskit.“ Toks liudijimas „Pilkųjų rūmų“ dienoraštyje atsirado todėl, kad vietoj porą mėnesių Taryboje rengto pasitarimo meno saviveiklos ir naujųjų papročių bei tradicijų klausimais konferencijoje teko kalbėti ne apie liaudies kultūrą, o apie Leonido Brežnevo memuarų reikšmę komunizmo kūrimui. Rūmuose šio anekdoto garsiai, žinoma, niekas pasakoti neišdrįsta, bet patyliukais jis vis dėlto sklinda.

Artimiausia iš tų vaikščiojančiųjų vyriausiam Patarėjui yra sekretorė Birutė. Jos ir kabinetas čia pat, ir susitikti akis į akį, ir prasilenkti tenka net po kelis kartus per dieną. Neprasprūsta pro jos akis ir kelialapis į Nidą, gulintis ant Patarėjo stalo. „Kiek mokėjot?“ – tuoj krinta klausimas. „Septynis rublius“, – atsako. „Bet juk čia šimto rublių vertė. Va, kur teisybė. Jūs gaunat du šimtus dvidešimt ir mokat septynis, aš gaunu devyniasdešimt ir moku šimtą. Ir dar negaliu gaut. Tai jums lygybė. Kai pas mus slapstėsi Smetonos laikais Guzevičius, sakė mamai – blogi laikai, motin, bet palauk, greit gersim tą patį vandenį. Kai motina sirgo ir gulėjo jau čia, sakydavo man – atvesk tą Aleksiuką, paklausiu, kokį vandenį jis geria.“

Nida. Dvi savaitės poilsio ir visiško užsimiršimo su šeima prie vėsios Baltijos. Dviejų kambarių numeris Vyriausybiniuose poilsio namuose – pora sofų, tiek pat fotelių, stalelis, mažytė virtuvėlė ir prieškambaris. Bet ir jie tik tarp kitko. Ir maistas valgykloje beveik tarp kitko. Stebuklų stebuklas: smėlis, saulė, jūra – jūra, saulė, smėlis. Vėjas ir kopos. Nuo aušros iki sutemų. Beveik nuo aušros. Vaikai, žinoma, pamiega ilgėliau, bet ponia Irena Ozolienė iš bangų neišnyra beveik nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Dukros Jurgos neatplėši nuo kopų, tik Džiugas nerodo didelio entuziazmo, nors paplūdimyje lipdo kareivėlius, plukdo laivelius. „Niekur aš nevažiuosiu, niekur neisiu iš čia, – sako ponia Irena, – leiskit čia išbūti bent visą vasarą arba visai nereikia.“ Žinoma, neišbūna, nors Jurga taip pat maldauja pasilikti. Išsinuomojusi kambarėlį mieste žmona su vaikais dar kokią savaitę pasilepina, nes mokytojų atostogos ilgos, tik piniginė plona.

Pusvelčiui Nida ir jūra – beveik vienintelis tos „komandiruotės“ privalumas. Na, gal dar butas. Ne šeimai – knygoms, kurios jau varo gyventojus iš namų. Bet butas dar kabo kažkur ore. Nukris į Patarėjo glėbį ar nenukris, sunku atspėti, – jis dar tik lūkesčiuose, beveik nerealus. Užtat draugas Aleksandras Česnavičius realesnis už pačią realybę – mažas, žiaurus despotas. Beveik klasikinis. Mažas todėl, kad turi nedaug pavaldinių ir jo užmojų amplitudė menka. Jo įniršiui išsiskleisti palankiausi yra šeštadieniai. Nors tarnybos laikas tomis dienomis baigiasi anksčiau, beveik niekada iš Rūmų išsprukti prieš aštuonioliktą valandą nepavyksta. Dažniausiai Patarėjas sustabdomas jau prie durų. „Palauk, – krinta užtvara. – Aš tuoj baigsiu taisyti, galėsi tekstą pasiimti su savimi.“ Ir tenka laukti, negi mušies su viršininku. Nesvarbu, kad straipsnis ar būsimo pranešimo projektas redaguotas vos ne tuziną kartų. Jam vis dar netinka. Apvilti draugai, sugadintas savaitgalis, neišbraidžioti miško atšlaimai, neįkvėpti gaivaus pavasarėjančio oro gūsiai jam nė motais – rodo savąją galią, žinodamas, jog pasipriešinti neįstengsi.

Sėdintieji labiausiai yra prilipę prie šios įstaigos. Jie tiesiog augte suaugę su Rūmų sienomis, grindimis, lubomis, baldais. Jų plėšte neatplėši nuo kabineto stalų ir kėdžių. Lyg čia būtų gimę ir tuose kambariuose rengtųsi numirti. Gal kremuotus juos ir derėtų tuose rūmuose palikti, kaip inventorių, kaip sistemos nepaneigiamą liudijimą. Kol gyvi ir dar pajėgia krutėti, jie jaučiasi ne tik reikalingi šiems Rūmams, bet ir laimingi. Net ir ta didvalstybė ir komunistinė ateitis sutapatinama su šiais Rūmais, su jų atmosfera, kurią patys savo buvimu ir sukuria. Ir tokių čia dauguma. Pradedant Česnavičiumi ir baigiant Petryla. Bet yra ir kitokių. Nedaug, bet yra. Jie bodisi šiais Rūmais, nekenčia jų, jaučiasi užspeisti lyg kokiam aptvare ar rezervate. Ateidami čia jie tikėjosi šio to didesnio. Gal ir nelabai didelio, bet didesnio. Didesnio buto, prabangesnio automobilio, žmoniškesnio požiūrio. Į darbą ir asmenį, atliekantį tą darbą. Prasmingą, įdomią ir reikšmingą veiklą. Kai kurie iš jų gal net apie užsienio keliones buvo pagalvoję – bent kartą gyvenime pamatyti tą kitą būvį, prisiliesti prie jo. Bent vos vos, kad ir neilgai, bet žinosi, kad ten buvai ir matei. Matei, kaip žmonės gyvena, kaip pats galėtum gyventi, jeigu… Ir visi jie buvo nuvilti. Pradedant vyriausiuoju Patarėju ir baigiant V. Č. bei sekretore Birute. Sako, yra net nusižudžiusių, net pabėgusių į tą išsvajotą užsienį. Bet apie tai čia nė mur mur. Tai paslapčių paslaptis, kaip ir tie raudonieji aplankai, kurių niekam svetimam nevalia rodyti. Net ir savieji jų beveik neatverčia, nebent retkarčiais Česnavičius – tada pasilenkęs pauosto jų turinį ir vėl užverčia. Padeda į lentyną, kartais net į seifą užrakina.

Neteisinga būtų tvirtinti, kad čia nieko nevyksta, išskyrus popierių šlamesius ir slopius atodūsius. Vyksta. Ir dar kaip vyksta – visuose kabinetuose tuo pačiu metu skamba visi telefonai. O jų ant stalų ne po vieną ir ne po du – ant Česnavičiaus stalo net ketvertas. Vienas skirtas su vadovybe susisiekti, kitas – su miestu, trečias – su Maskva, ketvirtas su užsieniu, nors pastarasis vargu ar kada prabyla. Jis šiaip sau, dėl dekoracijos, dėl pareigų ir asmens sureikšminimo. Vyksta ginčai, barniai, apkalbos. Ne egzistencinės – mažos. Rezgamos skurdžios intrigos, sumanomos smulkios klastos, nes didelės į šiuos Rūmus tiesiog netilptų. Antai Borkūnienė nori patekti pas Česnavičių, bet Birutė neleidžia. Galėtų anoji nueiti pas Petrylą ar Judeiką, bet nori pas Česnavičių, o Birutė ne ir ne. Pati sakosi tos specpoliklinikos privilegijos neturinti, tai kodėl ją turėtų gauti Borkūnienė. Ir negavo, ir negaus. Nors Česnavičius gerai žino apie Birutės ir Borkūnienės ginčus, bet tyli. Jam patinka tylėti. Ir tokiu būdu rodyti savąją galią.

Didžiausi metų įvykiai – gimtadienių šventės. Ne šiaip kokių eilinių klerkų, o bent jau skyrių viršininkų, kad būtų kam ir dėl ko pirkti gėlių, spausti ranką, sakyti sveikinimo kalbą, dėkoti už nuveiktus darbus. Česnavičius, žinoma, tokiuose pusiau buitiniuose pobūviuose nedalyvauja, net MT Pirmininko sekretorės Irenos Burneikienės šventėje neapsilanko. Tokio rango darbuotojų sanglauda – profsąjungos rūpestis. Jam gi reiktų bent jau posėdžių salės ir aukščiausios valdžios garbės rašto. Tada būtų galima prabilti apie didžiąsias amžiaus statybas ir asmeninį įnašą į jas. Burneikienės pagerbimui pakanka vyriausiojo Patarėjo ir kokio skyriaus viršininko žodžio, pakeliant šampano taurę. Labai plėtotis čia nemėgstama, todėl tolesnės kalbos nuvingiuoja kasdienybės vaga. Aktualija – „dublionkės“. Anksčiau ir dabar. Madinga ar nemadinga. Kur ir kaip jas gauti, kam ir kiek mokėti. Kokį vaidmenį mūsų gyvenime vaidina pažintys. Kai pobūvį palieka skyriaus viršininkas Vladas Urbonas, iniciatyvos imasi aktyvusis V. Č., sugrąžindamas dėmesį jubiliatei, bet Vytautas Vaitkus kažką ne taip pasako apie lenkišką degtinę. Tada ir prasideda: jūs juodinat, jūs viską juodinat, nematot gėrio, socializmo pranašumo… Neiškentęs Patarėjas lepteli kažką apie etinį socializmą ir nenoromis kliūsteli žibalo į ugnį. Jūs mėgaujatės tamsiąja puse, jūs su džiaugsmu nurašote devyniasdešimt devynis procentus pasiekimų dėl vieno procento praradimų. Kalbėti apie principus ar analizuoti faktus čia beprasmiška. Netgi pavojinga, todėl Patarėjas apsisprendžia: gana. Ilgiau čia būti ne tik beprasmiška, bet ir kenksminga. Ir psichikai, ir apskritai sveikatai, ir Rūmams.

Gana to veidmainiavimo, pataikavimo, išsisukinėjimo, šunuodegiavimo. Toks rezervatinis būvis kenkia organizmui – išsunkia, sulamdo, sugniuždo asmenybę, nuprotina – dienoraščio ritmą sujaukia. Per pirmuosius darbo Rūmuose metus įstengta padaryti vos porą įrašų, per antruosius gal kiek daugiau, bet dešimties nesiekia. Ir apie ką rašyti? Apie tą pilką klerkų masę, lakstančią, zujančią po Rūmus, aiškiai suvokiant, kad jie visi pajungti nematomai jėgai. Rašantys raštus, duodantys patarimus, paliepimus, įsakymus, kurių niekas nevykdo. Ir ne todėl, kad mažieji apačioje jų nenori, nesupranta ar sabotuoja, o todėl, kad tie įsakymai beprotiški, nutolę nuo realybės, prieštaraujantys logikai ir sveikam protui. Ilgiau kvailinti kitų ir savęs jis ne tik neturi teisės, bet ir nepajėgia, darosi pats sau svetimas, ligotas, neįgalus. Net su žmona pradėjo miegoti skirtinguose kambariuose, o apie kitas moteris ir pagalvoti neišdrįsta. Vadinas, nieko kita nelieka, tik surasti pažįstamą gydytoją, atsigulti į ligoninę, gauti pažymą ir… defiliuoti. Specpoliklinikos direktorius Aloyzas Berūkštis tikriausiai susivoks ir neprieštaraus. Ir ne tik todėl, kad pažįstamas, bet ir todėl, kad jis protingas, doras ir sumanus vadovas, supras ir įvertins padėtį, padės išsikapstyti iš keblios situacijos, į kurią pakliuvo dėl savojo neišmanymo ir kvailų vilčių.

Nuoširdžiai atsisveikinti derėtų tik su Ona Frenkeliene, su kuria abipusė simpatija mezgėsi nuo pirmųjų dienų, kai jau tada pasijuto čia esąs svetimas. Ir ne tik todėl šildė simpatija, kad ją užjautė ir paguodė dėl vyro ligos, aplankė sergantį, paskui kartu rūpinosi laidotuvėmis ir atminimo įprasminimu. Ne tik todėl – jiedu siejo šis tas daugiau: dvasinė darna ir grožis. Moteriškai ji taip pat patraukli, brandaus žavesio, bet ne dėl to jis mėgdavo užsukti į jos kabinetą – dar patrauklesnių ir gerokai jaunesnių moterų ir merginų Rūmuose esama ne vienos ir ne dviejų. Frenkelienės žvilgsniuose, judesiuose, žodžiuose, visoje jos laikysenoje buvo šio to daugiau nei erotinis magnetizmas ar seksualinis suinteresuotumas. Joje slypėjo kažkas svarbiau, daug svarbiau. Sakytum, viršgamtiškumas, tam tikra „moteriška“ metafizika, ir tai reiktų ne tik apmąstyti, bet ir aprašyti. Ne tik Frenkelienės išorę pavaizduoti, santykius aptarti bei papasakoti jos gyvenimo istoriją, kuri, beje, taip pat įdomi ir artima, nes tie Frenkeliai yra iš Šiaulių ir šiam miestui nemažai pasitarnavę. Nesvarbu, kad žydai, bet pasitarnavę. Apie žydus, ne tik Frenkelius, taip pat derėtų daugiau mąstyti ir rašyti. Ypač apie Lietuvos žydus, kurių likimai tragiški, bet kartais prieštaringi ir net siaubingi. Sako, kad Dušanskis Vilniaus saugumo rūsiuose kankina ir niekina suimtuosius partizanus, mėgindamas juos palaužti, ir mėgaujasi jų kančiomis. Gal kai kuriuos ir palaužia. Apie partizanus taip pat reikėtų mąstyti ir rašyti, nes tik jie sugebėjo garbingai pasipriešinti, nepakluso okupantui, o mirė stovėdami dėl prarastos Tėvynės ir laisvės.

Stop. Toliau negalima. Ir arčiau negalima – sąvokos „okupantas“, „pasipriešinimas“, „partizaninis karas“ yra pavojingos. Net labai pavojingos. Rūmuose net mąstyti apie tai pavojinga, nes jie anksčiau ar vėliau suuos. Jie turi tokius uodimo sugebėjimus, priešo demaskavimo instrumentus, kurių plika ranka nepačiupinėsi. Tokie Pilkųjų rūmų česnavičiai nesunkiai susivienija su Geltonųjų rūmų dušanskiais ir kaipmat užkerta kelią bet kokiam priešiškam krustelėjimui. Tad nedelsk, Patarėjau, mauk iš čia, kol dar laisvos kojos ir neužsegti ant riešų antrankiai. Ir ne tik ant riešų – lūpų, gerklų, smilkinių. Jie juk sugeba ir tokius veiksmus atlikti – padaro nebyliomis ištisas minias, visuomenes, tautas.

Ir jis apsisprendė. Tas ligos imitavimas nebuvo vien simuliavimas ar bėgimas nuo atsakomybės, tai buvo pakibusios virš galvos realios grėsmės pašalinimas, išsiveržimas iš Pilkųjų rūmų rezervato, atlaisvinimas fizinių ir dvasinių varžtų, mėginančių sukaustyti jo organizmą, nuslopinti sąmonę. Savižudišku Barakūnaitės ir Dzikaro keliu jis neis – sistema pasmerkta, kamikadzės, kad ir kiek jų būtų, imperijos išgelbėti nepajėgs. Jis dar nori gyventi ir rašyti. Dirbti ne šiai, o kitai sistemai, kuri norom ar nenorom ateis, virsmas įvyks. Tiesą sakant, jis jau vyksta, būtina jį spartinti, užimant patogesnes ir perspektyvesnes pozicijas. Ėjo aštuoniasdešimtųjų Viešpaties metų sausis. Buvo dar dvidešimtasis amžius.