Vytautas Martinkus. Stovint prie Petro Bražėno kapo
In memoriam. Petras Bražėnas (1941 01 01–2026 09 04)
Kol vaikštome gyvųjų keliais ir atkeliame kapinių vartus, kol patys čia žvilgsniu susiieškome motinos, tėvo, būna – vyro ar žmonos, kaip ir sesers ar brolio, dukters ar sūnaus, bet kurio artimojo ar bičiulio vardą, kaip ir dvi datas po juo, dažnai papuoštas epitafija, į galvą ateina daugybė žodžių, kuriuos paprastai primena šis vardas. Ir apgailime, kad jų visų, o gal bent svarbiausiųjų, kažkodėl neištarėme anksčiau, ne čia, ne kapinėse. Ir imame kalbėtis su amžinatilsiu tarsi su gyvu. O kai jau stoviu prie kapavietės, kurios iki šiol nebuvo, kai matau gedinčius vaikus, našlę, anūkus, artimuosius ir didelį būrį velionio draugų, kai regiu būsimo kapo ženklą – laikiną paminklą ir dar laikinesnę jo puošmeną – skintų gėlių puokštes, tas vaizdas man atima žadą. O juk Žodis užrašytas atminimo lentelėje, irgi laikinoje. Tai amžinatilsio vardas, Petras. Ir jis man turėtų atplukdyti kitų – dešimtis, šimtus, net tūkstančius – žodžių. Juk tai labai senas, biblinis vardas, iš evangelijų apie Kristų, ir visas Šventasis Raštas juk yra žodžio metafora, arba atvirkščiai, juk taip jau yra, kad amžinatilsis Petras, profesorius Petras Bražėnas, visiems mums, jį pažinojusiems, asocijuojasi su žodžiu, tiek ištartu, tiek užrašytu.
Knygose, kurias jis perskaitė, knygose, kurias parašė, paskaitose, kurias perskaitė, jis visada pabrėždavo šį žmogui reikšmingą ženklą / simbolį, – ne tik apmąstydamas literatūros kūrinius, bet ir iškeldamas jį į savo straipsnių ir knygų, netgi mokslo žurnalų, kuriuos steigiant ir leidžiant asmeniškai dalyvaudavo, antraštes. Tokia buvo jo, pedagogo, literatūros kritiko ir tyrėjo, mūsų humanitarinio sodo darbininko, prigimtinė ir profesinė laikysena. Gerai žinau tai, juk kalbu apie savo kolegą, bičiulį. Ir jūs visi, esu tikras, žinote. Tad sunku suprasti, kas man atima žadą, kodėl man trūksta žodžių – ištarti, ką žinau. Pirma mintis – gal per staiga, juk vos prieš savaitę, aną šeštadienį, telefonu svarstėme, ką nuveiksime kitą, naują, savaitę. Užsiminėme ir apie ligas, vaistus, gydytojus. Kaip paskubinti operaciją, kuri pati, deja, nevaikšto. Nuvijome blogas nuojautas, šyptelėjome – stovim eilėse prie atsarginių, sunkiai gaunamų, „dalių“, bet pastovėsim, juk stovėti lengviau, negu kasdien ropštis poliklinikos laiptais.
Kita mintis – taip ir turi būti. Reikia jau čia, kapinėse, pastovėti ir patylėti štai šitos urnos, laikinos atminimo lentelės su velionio vardu akivaizdoje. Nieko nenutiko. Pasaulis, ačiū Dievui, juk nepaniro į bežodę tamsą, dar šviečia Saulė ir yra vilties, kad Žemė nepradės rungtis su jos šviesa savo branduolinėmis „galvutėmis“, juk dar nesudegė Kongreso ir kitos didžiosios bibliotekos, o ir amžinatilsis Petras savo asmeninės, visą gyvenimą kauptos bibliotekos bene vertingiausią dalį, žinau, suspėjo padovanoti gimtojo krašto bibliotekai, juk šurmuliuoja knygų mugės, juk skaitoma ne tik Biblija, bet ir kita klasika, klesti popliteratūra, juk pusė milijono lietuviškų žodžių, surašytų mūsų LKŽ, tebėra ir su mumis – tautos atmintyje.
Betgi ne – nutiko! Nutiko man, su manimi, ir ne tik. Ir daugeliui jūsų, atlydėjusių į Antakalnį urną su velionio pelenais. O panašiai visiems, kiekvienam, kuris aštuntąjį ir devintąjį XX a. dešimtmečius buvo itin arti mūsų literatūros, jos naujienų, ypač prozos. Iki 1990-ųjų, vadinamojoje jos socialistinio realizmo padangtėje, slinko tamsūs debesys. Ištikdavo ir audrų, ne menkesnių už šiandienę, tarkim, egzotiškąją El Ninjo. Mūsų literatūrai reikėjo ir išgyventi, ir vaduotis iš cenzūros, iš politinio narvo, kad vėliau pramoktų gyvuoti visai laisva. Iš anų dešimtmečių kritikas Petras Bražėnas daug kam įsiminė kaip drąsus ir prityręs didelių literatūrinių laivų ir mažų luotų locmanas ar šturmanas.
Jis turėjo kompasą. Juo buvo jau minėtas lietuviškas žodis, jo grožis ir aiškumas, meninė kūrinio tiesa, pasakotojo nuoširdumas, klasikinė kūrinio struktūra. Senas, bet patikimas kelrodis. Net įsėdus į valtį su modernios prozos autoriais. Ne vienas rašytojas liko Petrui Bražėnui dėkingas už profesionalias kritiko pastabas, o dažnai – už laiku įmestą „gelbėjimosi ratą“, į šalį nukreiptą valdžios pykčio žaibą.
Ir mudviejų pažintis prieš penkiasdešimt penkerius metus prasidėjo nuo „konflikto“. Gal tariamo. Bet spręskit patys. Vieną 1972 m. liepos šeštadienį laikraštyje „Tiesa“ perskaičiau recenziją apie savo pirmąjį romaną. Išvada – jauno romanisto debiutas ne itin pavykęs. Kritiko pavardė / vardas man nieko nesakė. Ir štai kitą dieną kažkas skambina man telefonu, prisistato – „esu Petras Bražėnas“. Atsiprašo. Mat oficiozo redaktorius recenziją be jo žinios sutrumpinęs – paliko griežtus, nubraukė malonius kritiko žodžius. Ir čia pat juos man telefonu perskaito. Išberia greitakalbe. Pusės jos nesupratau, juk esu žemaitis, o Petras – aukštaitis, bet likau apstulbęs. Bet tai ir vienintelis toks atvejis mano kūryboje. Kito kritiko, kuris atsiprašytų už redakcijos pagadintą tekstą, per netrumpą savo gyvenimą nesutikau.
Čia tą seną epizodą, pirmąjį mudviejų pokalbį telefonu, lyg laiko ir draugystės žiedą, norėčiau jungti su paskutiniuoju mudviejų pokalbiu. Irgi telefonu. Buvo rugsėjo pirmoji, vidurdienis. Atsiliepęs į skambutį, išgirdau ne Petro, o jo žmonos Nijolės balsą. Ji skambino vyro telefonu iš ligoninės, perdavė Petrui ragelį. Keletas minučių su sekundėmis pokalbio. Sunkaus. Petras guodėsi – pirštai neklauso, aptemę galvoje, trūksta žodžių. Auksaburniui trūksta žodžių! Tik šiandien aiškiau, kodėl ir man jų, tiesa, lygiai po savaitės, trūksta.
Tiesus, atviras, nuoširdus, sąžiningas žodis Petrą Bražėną vedė ne tik į literatūrą, jos kritiką ir literatūrologiją. Jis atvėrė jam daug kitų kelių, neišpasakytai praplatino vartus į pedagogiką. Daug mokęsis, studijavęs, bet buvo gimęs mokyti kitus. Netgi draugus, bičiulius daug ko pramokydavo. Štai mane jis atpratino (bent iš dalies) nuo to, ką jis vadindavo „martinkizmais“ – pernelyg užšifruotais arba nepamatuotai „giliais“ tekstais. Rašyk, kad žmogus, toks kaip aš, suprastų, sakydavo.
Gal todėl galybę darbų nudirbome kartu universitete, bet pirmiausia tai pasakytina apie Lietuvos rašytojų bendrijos gyvenimą. Likimas lėmė Petrui vos ne porą dešimtmečių būti Rašytojų sąjungos darbų organizatoriumi, kurį laiką – beveik aukščiausiuoju vedliu. Literatų talentai – įvairūs, o patys didžiausi – ir itin kaprizingi. Kad jie sutartų, sugyventų, reikėdavo didelio takto, psichologinio įžvalgumo, noro / valios / gebėjimo ieškoti kompromisų, mediacijos, aukštosios „diplomatijos“. Petras išmanė tuos reikalus. Man įstabu, kad jis, gerokai jaunesnis, pritiko prie 1930-ųjų metų gimimo Algimanto Baltakio, Alfonso Maldonio ir Justino Marcinkevičiaus – trijų mūsų literatūros „muškietininkų“. Buvo, sakyčiau, ketvirtasis jų bendražygis.
Sąjūdžio metais buvo su nepriklausomybės šaukliais, o jedinstvininkų įrašytas į juoduosius, jų akimis, turbūt mirtininkų, sąrašus. Drąsiai simpatizavo Meilės Lukšienės tautinei mokyklai. Turiu galvoje ne vien konceptualius šalies švietimo dalykus, kuriuos visi žinome, bet ir daugelio nematomą, „slaptą“, kasdienį mokytojo darbą. Petras Bražėnas pats, tiesa, trumpai, mokytojavo ir beveik ketvirtį amžiaus atidavė aukščiausios kvalifikacijos pedagogų, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų, rengimui. 1990-aisiais pradėjęs dirbti Vilniaus pedagoginiame institute (nuo 1992 m. – Vilniaus pedagoginis universitetas, vėliau – Lietuvos edukologijos universitetas, LEU), iš profesoriaus Antano Pakerio perėmė Lituanistikos fakulteto dekano pareigas, keliskart buvo juo perrenkamas. Šio fakulteto absolventų šiandien sutinkame daugelyje gimnazijų. Ne vienas Petro augintinis – ir žymus literatūrologas, kritikas, poetas ar novelistas.
Negaliu nutylėti ir skaudulio, kurį profesorius Petras nešiojosi iki paskutinio atodūsio, dalindavosi juo gal ne tik su manimi. Liko profesoriui mįslė, kodėl ar kaip nutiko, kad mūsų šalies politikai, puolę reformuoti universitetus, drįso užsidėti LEU, seniausios, beveik šimtmetį veikusios pedagogų aukštosios mokyklos, tėvų kaukę, apsimesti, kad girdėjo Dievo žodį, neva liepusį paaukoti šį universitetą valstybės (?) liberaliajai ekonomikai. Ir universitetas buvo paaukotas, ir tame autodafė nedalyvavo nei Viešpats Dievas, nei Abraomas ir jo sūnus.
Būti šalia Petro Bražėno – kasdienybės šventė, šalia jo būdavo galima mėgautis jo išmintinga bendryste, ypač sąmojinga, šmaikščia jo kalba. Kaip oratorius jis be išlygų papirkdavo klausytojus įvairiose agorose – mokyklose, studentų auditorijose, knygų sutiktuvėse, bibliotekų skaityklose, konferencijose, jubiliejiniuose kolegų renginiuose. Buvo neprilygstamas literatūros vakarų, diskusijų vedėjas, nuotaikingas vaišių stalo lyderis. Jo iškalba verta atskirų studijų ir man nežinomų epitetų. Klausydamasis Petro improvizacijų, visada suabejodavau Ciceronu: kažin ar tikrai tik poetais gimstama, o oratoriais visada tampama? Turėjo stiprų, gražų balsą, mėgo dainą, būdavo kompanijų siela, patikdavo visiems, ypač moterims. Per tai ar už tai turbūt jam tekdavo kai kada ir atsiprašyti toli, kaip aukštaičiui, Žemaitijoje, surastosios savo dvasinės dvynės – žmonos Nijolės. Bet tai neišskyrė jųdviejų, atvirkščiai, suartino, padėjo užauginti šaunius vaikus, sūnų ir dukrą, džiaugtis pulkeliu anūkų. Šeimynai reikėdavo ilgo šventinio stalo – su vienuolika kėdžių. Ant dvyliktosios kai kada ir man tekdavo šventinė laimė pasėdėti. Liūdžiu, užjaučiu juos visus, našlaičius, linkiu jiems ilgo, šviesaus savo patriarcho, šeimos uolos, Petro atminimo.
Aš ir pats jaučiuosi prastai, lyg našlaitis, bent ne viską vienas, be bičiulio Petro, galiu nuveikti. Jau daug metų jis pirmasis perskaitydavo mano knygų rankraščius, bemat iš jo išgirsdavau ir pagyrimų, ir įgėlimų. Tai būdavo puiku ir neįkainojama. Aš juo tikėjau ir pasitikėjau. Papurkštavęs pripažindavau, kad jo, pirmojo skaitytojo, teisybė.
Šią akimirką, kai aš tarsi jau atgaunu žadą, liko pasakyti jums nedaug. Matyt, Žodis gyveno ir turbūt liko pas Dievą, bet ir Žmogus turi savo žodį. Ir kai jis numiršta, tas žodis nepražūva. Aš tikiu, kad Petro Bražėno žodis lieka su mumis, ir jis keliauja su mumis, gyvaisiais. Kas turi akis, matys jį ir perskaitys, kas turi ausis, išgirs jį ir supras.
P. S. Ką kalbėjau, tevirs raštu.
2026, rugsėjo 8-oji
Aukštasis Pavilnys–Antakalnis
