literatūros žurnalas

Kęstutis Urba. Buvusi pasakoje

2026 m. Nr. 10

In memoriam. Violeta Palčinskaitė (1943 11 20–2026 08 14)

Paskutinės Violetos Palčinskaitės knygos, kurią autorė vos spėjo palaikyti rankose, paskutinis eilėraštis vadinasi „Pasaka, bet aš ten buvau“. (Knyga vadinasi „Afrikoj nėra žiemos“, išleido „Tyto alba“.) Trumpo eilėraščio pasakojamasis statinys, karkasas pagrįstas „Mažojo princo“ vaizdinija. Nuostabu, kiek daug gali pasakyti ir pavadinimas – beveik tiek, kiek ir visas eilėraštis.

Violetą Palčinskaitę galima vadinti Hanso Christiano Anderseno augintine. Ne vieną sykį ji minėjo brangiausią, mamos dovanotą, vaikystės knygą – Anderseno pasakų rinkinį. Netgi išsakė tokį apibendrinimą: jeigu ne toji Anderseno knyga, kažin ar būčiau tapusi rašytoja. Andersenui ji skyrė ne vieną eilėraštį, net visą ciklą, parašė poetinę pjesę „Kristiano Anderseno rožė“, o ir trečiosios atsiminimų knygos skyriai ornamentuoti Anderseno pasakų pavadinimais.

Be abejo, esmingiausia, kad iš Anderseno į Violetos kūrybą atėjo vaizduojamojo pasaulio pasakiškumas, arba supasakinimas. Epikos pradmenų nevengiančioje jos poezijoje vaikams nuolat strykteli koks nors antropomorfizuotas (o tiksliau – pedomorfizuotas) personažas, neįmanomas nuotykis, nekasdieniška aplinka. Su Andersenu sietinas jos kūrybos, ypač vėlesniojo etapo, poetiškumas, mįslingumas, alegoriškumas. Gal ir komizmo prigimtis sieja jų kūrybą.

Į vaikų poeziją Violeta Palčinskaitė atėjo septintojo dešimtmečio viduryje, kartu su nemenka kitų kūrėjų, šiandien neabejotinai vadintinų vaikų literatūros klasikais, draugija. (Pirmoji Violetos knyga vaikams – „Žirnių namelis“, 1965 m.) Tas laikas – viena aukščiausių mūsų vaikų literatūros raidos viršukalnių. Literatūra žaidino, džiugino vaikus, kūrė laimingą ir šviesų pasaulį. „Rašau vaikams, kad mažieji skaitytojai ilgiau tikėtų, jog pasakos baigiasi laimingai“, – yra sakiusi poetė.

Vos ne tais pačiais metais Violeta atėjo ir į vaikų dramaturgiją. 1966 m. naujai įsteigtam Jaunimo teatrui parašė scenarijų „Keistuolių planeta“, vėliau virtusį pjese „Ri-ku ta-ku“. Pjesių pasakų vis gausėjo, Violetos kūryba sudaro atskirą lietuvių vaikų dramaturgijos etapą, šio žanro istorijoje ją galima gretinti nebent su Aldonos Liobytės palikimu. Tik Liobytė rėmėsi liaudies pasakų atmintimi, o Violeta Palčinskaitė kūrė originaliąją, šiuolaikybės realijomis grįstą vaizduojamąjį pasaulį. Dauguma pjesių artimai susijusios su jos poezija vaikams. Dramaturgijos kontekste išsiskiria realistinio pobūdžio pjesė „Andrius“, persikėlusi ir į kino sceną. Violetos Palčinskaitės pjesės buvo plačiai vaidinamos profesionaliuose teatruose (žinoma, ir mėgėjų teatre), peržengė Lietuvos teatro ribas. Jos pjesių rinktinė „Aš vejuos vasarą“ (1982) pateko į labai atsakingai rengtą, poros tūkstančių suaugusiųjų skaitytojų apklausa ir kelių dešimčių vaikų literatūros žinovų nuomone pagrįstą katalogą „Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai“ (2017). Įstabu, kad prieš kelerius metus „Keistuolių teatre“ pastatytą to paties pavadinimo, kaip ir rinktinė, pjesę stebime kaip parašytą ką tik, o ne prieš penkiasdešimt penkerius metus.

XXI amžiuje savo gerbėjus ir eilinius skaitytojus Violeta Palčinskaitė nustebino ėmusi rašyti vaikams prozą. Išėjo „Stebuklinga Mocarto fleita“ (2008), „Muzika troliui“ (2011) ir „Trolis Molis ir Čiurlionis“ (2021). Pavadinimai išduoda, jog autorė pasirinko muzikos temą. Violeta turėjo bazinį muzikinį išsilavinimą, domėjosi muzika, dėl garsaus atlikėjo koncerto galėjo nusibelsti ir į tolimas svečias šalis. Pastarosiose dviejose knygose ji sukūrė tikrai savitą epikos vaikams modelį: pasakotoja, kuri atvirai tapatinasi su autore ir gyvena visiškai tikroviškame pasaulyje, susitinka su pasakų, mitų būtybe – skandinaviškuoju troliu. Jų bendravimas ir nuotykiai sukasi apie kompozitorius – Edvardą Grygą ir Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. Vis dėlto šių knygų netiktų vadinti pažintinėmis – autorė nesistengia skaitytojui suteikti biografijos ar muzikos teorijos žinių. Ji siekia skaitytojus sudominti menine kūryba. Jeigu jaunieji skaitytojai ims ieškoti Čiurlionio muzikos ir paveikslų, „jausiu, kad knygą parašiau ne veltui“, – toks pačios rašytojos apibendrinimas.

Nesuklysime sakydami, kad muzikos motyvas prasiveržia ir kituose Violetos tekstuose vaikams. Kaip ir namų tema – net keliuose eilėraščių rinkinių pavadinimuose regime šį žodį: „Namai namučiai“, „Eilėraščiai iš namų“, „Vaikų kambarys“. Namai – pirmoji ir esmingiausia vaikystės pasaulio erdvė.

Paskutinis Violetos Palčinskaitės kūrybos etapas susijęs su leidykla „Tyto alba“, kuri, parengusi ir išleidusi itin įdomių atsiminimų knygų, 2014 m. tokią knygą parašyti pasiūlė ir Violetai. Jau išėjus pirmajai knygai „Atminties babilonai, arba Aš vejuos vasarą“ (2015) ir sulaukus sėkmės, tarp skaitytojų ir literatūros vakarų dalyvių pasklido toks autorės prisipažinimas: „Buvau sau pasižadėjusi niekada nerašyti atsiminimų, anoniminio skundo ir meilės romano.“ Pažadas buvo sulaužytas – išėjo net trys atsiminimų knygos, vadinamieji „babilonai“. Ne vienas skaitytojas paliudytų, kad Violetos memuaristika teikė ir teikia didelį skaitymo malonumą.

Leidykla ir vėliau nedavė autorei ramybės, skatino kurti eilėraščius vaikams (išėjo „Eilėraščiai iš namų“, „Bala nematė“, „Ką padarė šokių salė“ ir jau minėta paskutinioji knyga), prikalbino sudaryti poezijos suaugusiesiems rinktinę „Aukštoje žolėje“. Per vienuolika draugystės su leidykla metų išėjo vienuolika Violetos Palčinskaitės knygų. Apskritai, XXI amžiuje pasirodžiusios Violetos knygos smarkiai pakeitė jos kūrybinio portreto kontūrus.

Esu pasirengęs sulaukti priekaišto, kad apie Violetą Palčinskaitę kalbu tik kaip apie vaikų rašytoją. (Na, ne visai „tik“ – miniu ir jos atsiminimus, ir rinktinę suaugusiesiems.) Gerai žinoma, kad į literatūrą Violeta atėjo su eilėraščių knygomis suaugusiesiems – bene šešios jų pasirodė kūrybinio kelio pradžioje. Vis dėlto kažkaip susiklostė, kad kūryba vaikams nustelbė jos kaip „didžiųjų“ skaitytojų autorės šlovę. Net ir vertimų sąraše, kurį sudaro daugiau kaip dvidešimt pozicijų, puikuojasi tik knygos vaikams. Prisipažinsiu, kad, atidžiai skaitant rinktinę „Aukštoje žolėje“, didžiausią malonumą man sukėlė šios knygos viduryje įdėti kitu šriftu ir kita spalva atspausdinti naujausi eilėraščiai.

Man labai knieti pasakyti, kad Violeta niekada nei manęs, nei ko nors kito nėra sustabdžiusi vidury sakinio, norėdama įsiterpti, pasakyti: „bet aš rašau ne tik vaikams“. (Tokių situacijų kartais pasitaiko.) Net ir priimdama Nacionalinę kultūros ir meno premiją (2023), ji, aukštai iškėlusi galvą, kalbėjo kaip vaikų rašytoja. Atrodo, dėl to ji niekad nesijautė antrarūše kūrėja, džiaugėsi būdama vaikų poete, dramaturge ir prozininke. Ir už tai jai – didelė garbė. Dabar jau – amžina garbė.

Kęstutis Urba: Tarp literatūros ir mokyklos

2024 m. Nr. 12 / Literatūros tyrinėtoją, vertėją Kęstutį Urbą kalbina Regimantas Tamošaitis / Kęstutis Urba man buvo viena šviesiausių asmenybių, kurias sutikau dirbdamas Vilniaus universitete, beveik neturiu su kuo palyginti, be patoso…

Knyga ir mokykla

2007 m. Nr. 6 / Pokalbyje dalyvavo Kęstutis Urba, Regimantas Tamošaitis, Dainora Eigmintienė, Irma Jasulevičienė, Asta Karaliūtė-Bredelienė, Marta Rudytė, Audronė Razmantienė, Živilė Bandorienė, Gintarė Adomaitytė