Gvidas Latakas. Eilėraščiai

2008 m. Nr. 1

Grindų lentas atkelsim,
žalius stiklus nubrauksim.

Kastantas įbėgs ir prišnerkš aslą,
o tai gaus nevėkšla per kuprą,
tėvas suriks: duokit jam pieno
ir nieko stipresnio!
Tuomet sueis užstalėn Latakai,
Norvaišai su Vaišnorom pro duris, pro duris.
O aš dainuosiu:
gerk, broli mano, ir aš gersiu,
kai reiks užmokėti, tai…

Teisybė, lieka viena kita skylė,
kai pažvelgi prieš šviesą,
bet dėl to tik bus, tik bus…

Su dručkiu bukinistu
esam seniai sutarę mainyti
drobę į pundą senų kantičkų –
iš jų sužinosiu apie liūdesį:
kuo knygos senesnės,
tuo vabalams sveikiau.

Davatką, manau, atpažinsi
tu iš kuodo plaukų,
iš akinių dratiniais rėmais,
ilgo ilgo sijono,

iš nušiurentos maldaknygės.
Ta maldaknygė palto kišenėj
kūną tempia žemyn kaip laivę
gyviais aptekęs inkaras.

Tuo tarpu siela kyla aukštyn,
kabariojasi kopėčiom, atsispiria,
akys išlaiko dausas,
šypsena dega per vidurį.

Mano netvarka yra mano tvarka.
Nekraustykit mano stalčių.
Jei ten gyvena koks popierius, tegu:
gal jis kada bus knygos pirmasis lapas.

O knyga be pirmojo lapo –
argi knyga?
Juk tos liūdnos pavienės skiautės
taip ir nebus surinktos į vieną kaugę,
taip ir nebus susiūtos
kumpa batsiuvio adata,
nieks nepridės viršelių.

Taip ir skraidys tos skiautės
Lyg išblaškyti paukščiai,
netekę šeimynos tėvo.
Žiūrėk, pakyla, vėl nusileidžia,
palesa iš mano rankų tuščių,
ne, tose rankose sniegas
(netyčiom, palengva kaupias).

Židikuose senu papratimu
viskas, kad ir kur žiūrėtum, žydi:
žydi blaivybės draugijos arbatinė,
Šatrijos Ragana, knygos,
žydi seni apleisti kapaliai
ir jų vidury sukriošęs kryžius,
kurio vietoje mano tėvas vis ruošėsi
statyti kitą, dar didesnį,
beveik amžiną, ąžuolinį –
paminacijai
iš skambančio rąsto
drūtgaliu aukštyn,
kad kapiliarais vanduo
nesisunktų iš žemės, nepūdytų.
Ir dabar tebsiruošia
greitai tįstantis tėvas
iš seno žakieto rankovių
misinginėmis sagomis
su nubrūžintais vyčiais.

Ir vėl, ir vėl sugrįžt į miestą,
kur negyvena joks poetas,
kur peilis ir tėra tik peilis,
ir obuoliai po tuo peiliu tik obuoliai.

Sugrįžt į miestą vėl, sugrįžt į miestą:
bevardė upė, akmeninis tiltas
ir raitelis laiškanešys
tais akmenais parjojąs –
kur tu esi ir obuoliai.

Sugrįžt, sugrįžt į mažą miestą –
Nevarėnus…

Aš laukiu balto vėlyvo rudens,
o gal besarmatės žiemos,
nešančios lapų geltonį
lyg numirusį kūdikį –
jis toks lengvas.
Vėjas išpučia jo marškinėlius
tarsi laivo vaiduoklio varganą burę,
turėsiančią nunešti niekur.

Mes kaip danguj sėdėsim
pas Poną Dievą prie pečiaus,
gersime pigų raudoną vyną,
ilgai šnekėsim.
Tegul žiema vaikšto apie langus –
kaimo pamišėlė senė,
danguj įsižiebs žvaigždės.

Kartais man labai svarbios valtys:
priekis – laivagalis,
jame, kaip minėjau, bačka,
dar gelžgalis žuviai pribaigti,
taip pat inkaras,
kojos sandaluose atvirais galais,
kad greičiau pajust vandenį,
per plyšius besisunkiantį.
Semk kepure ir dainuok –
dainuok valties dainą.
Ar toli iki kranto?
Tokios žalios moterys plauko dugne,
bet kranto moterys baltos.