Tėvynės varpai
Vladas Šimkus. Poezijos pavasaris’ 93
1993 m. Nr. 7
Šių metų Poezijos pavasaris (jau dvidešimt devintasis) sukėlė ne tik įprasto šventinio šurmulio, bet ir diskusijų apie šį renginį bei jam skirtą almanachą. „Literatūros ir meno“ pateiktoje anketoje poetai išsakė daug nerimo, vilčių, kritiškų žodžių bei pasiūlymų, bet svarbiausia mintis buvo viena: materialiniai vargai neturėtų iš Lietuvos žmogaus atimti dvasinės šventės.
O gegužės 26 d. poetai ir kritikai buvo pakviesti į Vyriausybės rūmų konferencijų salę padiskutuoti tema „Poezija XX amžiui besibaigiant“. Įžanginį žodį tarė K. Platelis. Jis kalbėjo, kad šio amžiaus pabaigoje beveik nebeliko neišbandytų poezijos formų, neįžodintų patirčių, erdvės poetiniams atradimams. Praėjo laikai skelbti naujus kūrybos manifestus arba teksto vertę matuoti novatoriškumu. Poezija išbandė visus kalbėjimo būdus, žargonus, žanrus, jų sintezės teikiamas galimybes, net kitų menų patirtį. Tokia padėtis vadinama postmodernizmu. Bet terminai ir teorijos neką padeda žmogui, nutarusiam šiandien parašyti dar vieną eilėraštį. Lieka banalus tradiciškas būdas atmesti išankstines nuostatas ir laukti įkvėpimo. Šiandien poeto nevaržo jokios konvencijos, jis kaip niekad laisvas ir kaip niekad įkalintas savo laisvėje.
Eilėraštis turi turėti poeto patirtį perteikiančią struktūrą. Ne nusižiūrėtą, ne chaotišką, o turinčią būtinumo antspaudą, protingesnę už patį poetą ar jo analizuotoją.
Priespaudos metais poezija buvo viešos kovos prieš ideologiją frontas, ir daugelis žmonių joje ieškojo ne poetinių, o ideologinių dalykų. O kai cenzūra daugmaž liovėsi diktuoti formą, Lietuvoje susidarė labai geros sąlygos rašyti eilėraščius. Poetai turėjo viską: savo darbo reikšmingumo pojūtį, jų kūrybos ištroškusį skaitytoją, įdėmų ir atlaidų, kritiką, nekenčiamą valdžią, galimybę pragyventi iš literatūros, pagaliau (bent porą pastarųjų dešimtmečių) nebereikėjo atlikinėti režimo pašlovinimo prievolės. Dabar aukso amžius baigėsi, bet būtent dabar padėtis yra normali – anksčiau poezija parazitavo ant visuomenės kūno, sunkdama sau naudą iš jos nelaisvės.
Čia R. Pakalniškis replikavo: jei padėtis normali, tai nėra apie ką diskutuoti. Bet K. Platelis paaiškino kalbėjęs, apie visuomenę, poeto sieloje normalios padėties niekada nebūna. V. Sventickas pateikė duomenų, bylojančių apie skaitytojų mažėjimą (palygino knygų tiražus), nors į susitikimus žmonių ateiną neką mažiau. O kad poezijoje neįvyko tokio lemtingo lūžio kaip visųomenės gyvenime, tai, pasak V. Sventicko, todėl, kad poezija dar režimo sąlygomis sugebėjo išsikovoti laisvės lauką.
Daug kartėlio buvo mūsų bičiulio iš Estijos M. Traato kalboje. Anksčiau, pasak jo, spindint virš galvų penkiakampei žvaigždei, darkyta rusų kalba kalbėdavom apie tautų draugystę, dabar bendraujame darkyta anglų kalba, ir virš mūsų galvų plevėsuoja Europos bendrijos vėliava. Tai pranašauja naują unitarizaciją. Niekada per radiją ar televiziją neskambėjo tokia užteršta estų kalba. Negi mažų tautų likimas – per amžius iš apačios žiūrėti į didžiuosius?
Kai neturėjom politinės laisvės, mes, poetai, viduje buvom laisvesni. Laisvė slypėjo širdies gelmėsė ir spinduliavo viltingą šviesą. Poezija buvo tautinio identiteto- saugotoja, kovojo kaip galėjo, ir tai buvo aukščiausias jos įsipareigojimas. Išsikovoję nepriklausomybę, nei poezijos, nei kultūros, pakilimo, deja, nepatyrėme.
Nusivylimas – ne tas žodis. Poezija traukiasi į visuomenės sąmonės pakraštį, įsigali komercija ir kičas. Beviltiškai nyksta kai kurios, finougrų tautos (lyviai, vodai, ižorai), turėjusios savo kalbą, raštą, kultūrą. Jų atgimimas jau pavėlavo.
Kalbos ir kultūros tradicijų išsaugojimas svarbus ir suomiams. Jų poetas V. Kirstina priminė, kad profesionalioji suomių literatūra egzistuoja neseniai – tik šimtmetį. Kai iškyla ekonominių sunkumų, pirmiausia nukenčia humanitariniai mokslai, bibliotekų sistema.
Lietuvių kilmės kanadiečių poetas R. Filipas siūlė nekalbėti mažų tautų savokomis. Lietuva turi didelę dvasią ir gyvas tradicijas. Kanada – emigrantų kraštas, čia kuriama nauja kultūra. Pagaliau ne taip svarbu, kur poetas gyvena ir kokios yra tautybės. Jis yra žmogaus širdies nešėjas. T. Bergrenas (Švedija) sutiko, kad kalbos ir kultūros kartais iš tikrųjų nyksta, bet kuriamos naujos. Ne tik Kanadoje, bet, pavyzdžiui, ir Stokholmo priemiesčiuose, kur gyvena daug atvykėlių iš įvairių kraštų. Taip mūsų akyse formuojasi naujos bendrijos ir savita jų kultūra.
Šiame kontekste įdomi O. P. Ziero pastaba: „Aš gyvenu Austrijoje, rašau vokiškai. Ir atrodo, kad Austrija yra maža tauta su didele kalba. Bet austrų rašytojas Karias Krausas yra pasakęs: didžiausias skirtumas tarp Vokietijos ir Austrijos – jų kalba“.
S. Geda visiškai pritarė K. Plateliui, kad įvairiausių ieškojimų ir bandymų mūsų amžiuje būta net per daug. Jais paženklinta amžiaus pradžia, o pabaiga galbūt kelia atvirkštinį klausimą – kas yra amžinoji poezijos konstanta? Senovės egiptiečių irklininko daina, maginiai Šiaurės šamanų užkalbėjimai, siurrealistinis didmiesčio piešinys, etimologinis žaidimas ir lingvistinė pauzė atsiduria viename lygmenyje, spontaniški šūksniai ir mistinė ekstazė nekonfliktuoja su profesoriška išmintimi ir poetinio amato sureikšminimu. Tai, kas neįmanoma tikrovėje, įmanoma poetų brolijoje – polifoniškumas ir polilogas. Iš pleišėjančios, skilinėjančios, kaip mozaika į spalvotus gabaliukus subyrančios tikrovės poetas klijuoja naują mozaiką. Moderniojoje civilizacijoje poezija lieka tuo, kuo buvo senovėje – malda, skundu, mėginimu artikuliuoti.
Grąžindamas diskusijos dalyvius prie pagrindinės temos, V. Daunys pasakė, kad amžiaus pabaigos nebus. Poezija, kovodama su pertvaromis ir apribojimais, sunaikino sveiką ribos jausmą. Prisijaukino katastrofines nuojautas, prarasdama katastrofizrno skonį. Išmoko pateisinti ir išteisinti bet ką. Aribiškumas tapo jos principu. Tuo tarpu tikriems poetams (R. M. Rilke, C. Miloszas) daiktas gimsta ten, kur konfliktuoja amžinumas su baigtinumu. Juk amžiaus pabaiga poetui – ne istoristinė, o egzistencinė sąvoka.
Diskusijoje dar kalbėjo A. Franckaitis (Vokietija), L. Šimkutė (Australija), V. Rubavičius, V. Kubilius, A. Baltakis, S. Parulskis, D. Judelevičius.
Paskui poetai, kaip visada, pasklido po Lietuvą. Baigiamasis vakaras įvyko gegužės 30 d. Vilniaus universiteto K. Sarbievijaus kieme. Dvidešimt devintuoju laureatu tapo Algirdas Verba. Premijos įteiktos Kornelijui Plateliui (už poezijos vertimus) ir poezijos skaitovei aktorei Monikai Mironaitei.
Janina Riškutė. Poetinis Druskininkų ruduo’90
1991 m. Nr. 1
Kas nežino Druskininkų muzikinio forumo „Jauna muzika“, kai sodams žydint į Druskininkus susirenka Jaunimo kamerinės muzikos dienų dalyviai. 1990-ųjų rudenį gimė dar viena (jau aišku – graži) tradicija – „Poetinis Druskininkų ruduo“. Spalio 12– 14 d. poezijos kūrėjus ir gerbėjus globė auksiniai Druskininkai, užbūrę elegišku rudens grožiu. Šventės iniciatorius – K. Platelis, jam talkino taip pat šiame mieste gyvenantys poetai N. Miliauskaitė, V. Bložė, išradingasis miesto deputatų tarybos pirmininkas Z. Streikus.
Tris dienas skambėjo poezija, vyko diskusijos. „Poetinio Druskininkų rudens’90“ tema – „Kalba ir prievarta“. Renginio programėlėje įrašyta: „Poezija – tai kalba, patyrusi idėjų ir formos prievartą, kartu – išlaisvinta kalba“. Pokalbiuose daugiausia dar žvelgta į praeitį, mat teberūpi ją perkainoti, naujai įvardyti ir pasiremiant skaudžia patirtimi ieškoti patikimų orientyrų būsimai poezijai. Bet apie viską iš eilės. Diskusijai „Poetinė forma – pasaulio forma“ toną davė K. Platelio esė. kur buvo iškeltas kalbos ir prievartos santykio metafizinis aspektas, akcentuota dvasia, „randanti formą, nugalinti prievartą“. Vėliau, po K. Navako „žaidybinės“ programos, įsiliepsnojo ginčai, susikirtus etinėms ir estetinėms nuostatoms – žaidimas – atsakomybė, žaidimas – kančia ir malda, žaismė – prievarta, žaismė – poreikiai ir pan. Ši diskusija buvo gyviausia. Be jau minėtų K. Platelio ir K. Navako, kalbėjo V. Kukulas, V. Rubavičius, L. Lėtas (JAV). A. Marčėnas, Z. Streikus, R. Rastauskas, B. Savukynas, S. Geda, V. Bložė, A. Grybauskas, A. Ališanka, A. Gailius.
Kitą dieną diskusiją tema „Poezija ir politika“ vedė V. Rubavičius, kreipęs mintį arčiau dabartinės situacijos ir politikos poveikio poezijos kalbai. Lietuvių poezija dešimtmečius buvo laisvės sfera, joje rasdavome tai, kas nebuvo sakoma oficialiai, o dabar ši situacija keičiasi. Diskutuota ir apie rašytojo
pažiūras, kultūros standartą, tolerancijos būtinybę. Trečioji diskusija tema „Mūsų poezija šiandien“ (vedė K, Nastopka) buvo konkretesnė: apžvelgta jaunesniųjų ir jauniausiųjų poetų kūryba, estetiniai principai, kalbėta apie psichikos eksponavimą jaunųjų poezijoje, skepsį ir harmonijos ilgesį, moralines nuostatas. Nuskambėjo literatams netikėtos psichologo Z. Streikaus prognozės apie visuomenės nuotaikas ir orientacijas. Tačiau antrosios dienos pokalbiai nebeturėjo diskusinės dvasios. Ir apskritai „festivalis“ nepradžiugino idėjų pertekliumi ar gyva polemika, ko buvo tikėtasi. Gal trūko iš anksto paruoštų pranešimų, drąsesnių interpretacijų. „Poetinio Druskininkų rudens’90“ dominantė buvo pati poezija, skambėjusi ir konferencijų salėje, ir poezijos vakaruose. Tikriausiai daug kam įsiminė pirmasis vakaras – kaip reta pavykęs, tikros poezijos koncentratas. Dalyvavo V. Blože, H. Čigriejus, S. Geda, L. Lėtas, M. Martinaitis, B. Savukynas (vedė K. Nastopka). Matėme drauge poetus, kurie, B. Savukyno žodžiais, padarė perversmą lietuvių poezijoje. Jauniesiems poetams po šio vakaro sunku buvo tikėtis ko nors panašaus, juo labiau kad susirinko visai kiti poetai, net buvo planuota. Beveik atsitiktinumas suvedė prie mikrofono tokius skirtingus poetus kaip E. Ališanka, V. Daunys, A. Gailius, A. Grybauskas, K. Navakas, N. Miliauskaitė, R. Rastauskas. Tik vakaro vedėjo K. Platelio pastangomis pavyko publikai pristatyti ir aptarti fenomeną, vadinamą jaunųjų poezija. Šį kiek sukaustytą poezijos vakarą atsvėrė tą pačią dieną prie buvusios Lenino paminklavietės vykusi nuotaikinga, teatrališka socrealistinės poezijos popietė „Nostalgija“, kurią labai šmaikščiai vedė K. Platelis, jam talkino A. A. Jonynas, V. Rubavičius, A. Grybauskas, S. Parulskis, E. Kubilinskas. Ūpą kėlė ir atsisveikinimas su socrealizmu, ir dosni Druskininkų saulė.
Dar nepaminėjau svarbaus šventės elemento – premijų. Pagrindinė – Jotvingių premija paskirta Henrikui Čigriejui. Ši premija jau tradicinė: 1985 m. ją gavo K. Platelis už eilėraštį „Jotvingio malda, šuoliuojant į priešą“, vėlesniais metais – V. Bložė, A. Nyka-Niliūnas, K. Bradūnas. Rudens eilėraščio konkurse (anoniminiame) prizą laimėjo V. Daunio eilėraštis „Vienišasis Dantė“. Norėta organizuoti ir blogiausios eilėraščių knygos konkursą, tačiau komisija kapituliavo, nes prastų knygų skaičius katastrofiškai auga.
„Poetinis Druskininkų ruduo“ – ne tik šventė, bet ir triūsas, pasiryžimas rūpintis poezija – ją apmąstyti, vertinti, propaguoti, „išsaugoti poezijai ekologinę nišą“ (K. Platelis). Dalyvaujant norvegų poetui ir lietuvių poezijos vertėjui Odui Abrahamsenui (Odd Abrahamsen), kalbėtasi apie vertimus, leidybą, kūrybines sąjungas. Apgailestauta, kad dėl „techninių kliūčių“ negalėjo į Druskininkus atvykti visų laukiamas T. Venclova.
Poezijos šventėje gimė vertingų pasiūlymų, vienas jų – leisti „elitinės“ poezijos almanachą, kur būtų publikuojama gera poezija, sudarant jai reikiamą kontekstą. Žinoma, tai realizuoti nebus lengva dėl įvairiausių priežasčių, bet entuziazmo yra. Sutarta, kad bus ir „Poetinis Druskininkų ruduo’91“, pasikviečiant išeivijos poetų, lietuviškai mokančių vertėjų. Prie poezijos reikia budėti nuolat.