William Shakespeare. Iš „Sonetų“
2008 m. Nr. 12
Iš anglų k. vertė Sigitas Geda
XXVII
Išvargintas norėčiau aš prisnūsti,
Laimingas griūt į guolį išsvajotą,
Bet vos krentu, atsiveria – keliūtės
Ir vis ten pat klajojanti vaizduotė;
Kaip piligrimai traukia tavo pusėn
Regiu aš tamsą, aklas ją – užuostų.
Ir ta tamsa man regisi kaip burtai,
Vos tavo atspindys šviesus prabėga.
Žinau, kad meilė poilsio neteikia,
Man dieną naktį vien tik eiti reikia.
XXVIII
O kaip galėčiau nuoilsio išvengti,
Jei poilsio mielumas man prapuolė;
Dienos pavojai neapleidžia naktį,
Ir ilgesys visur tas pats, didžiulis.
Diena naktis – nesutariantys priešai
Čia susitaiko ir rankas paduoda,
Plušu atstumtas, – kur aš pasidėsiu,
Naktim krentu į nerimastį juodą.
Kad palankesnės aušros man aušrotų,
Skubėjau sveikint rytmetį aš gražų
Ir šlovinau aš naktį tamsiaodę, –
Ten visos žvaigždės į tave panašios.
Bet vis sunkesnė man diena išaušta
Ir vis tamsesnės naktys man išaustos.
XXIX
Kai siutina ir žmonės, ir likimas,
Imu raudoti aš, visų atstumtas,
Ir kurčią dangų drebina meldimas,
Ir mano širdį užgula piktumas.
Norėčiau kaip kiti turėti viltį, –
Kaip tas, kuris draugijoj karaliauja,
Kaip tas, kur spėjo kalnus susipilti
Iš talento, – ir džiaugias, ir juokauja.
Ir galas visai mano piktžodystei, –
Kaip vieversys aukštai sparnais suploju,
Ir džiaugias siela, spėjusi pragysti;
XXX
Kada bebalsės, slaptos mano mintys
Pažadina, kas buvę praeity,
Prisiminimai pradeda kankinti
Ir negalia vėl slegia ta pati;
Aprauda žmones, gulinčius kapuos,
Aš meilės ieškau, buvusios lig šiolei,
Ir visko, kas graudina – ne grabuos.
Bandau skaičiuoti, ko esu netekęs,
Ir siaubą kelia netekčių suma,
Ir brangiai man kainuoja visos prekės, –
Jau antrą kartą moku šiam teisme!
Ir vėl man šviečia – dienos atlaidų.
XXXI
Tavoj krūtinėj plaka visos širdys,
Apie kurias manydavau, jog mirę,
O tavo veido atšešėliams sverdint,
Regiu ne vieną mano širdžiai mielą.
Nulenkęs galvą prie kapų paminklo,
Tu paskutinė prieglauda, didžioji,
Kur man mieli veidai apsigyveno
Ir pagarbiai kiekvienas dovanoja
Dalelę andainykštės meilės mano.
Regiu tavy sau atvaizdus brangiausius,
Manasis – tavyje – visiems priklauso.
XXXII
Kada mirtis užvoš man karsto dangtį,
Šitus tekstus prieš žvakę atidengti, –
Kurį tau puoselėjau, mielas drauge!
Tarp giesmininkų, kur dabar sudygo;
Nevertina jo meilės, vien tik rimą!
XXXIII
Koksai kalnams jos žvilgsnis palankus,
Tačiau juk būna taip dažnai, kad skliautas
Tik debesis ten stumdo apie sostą,
Niūrus pasaulis, debesų aptrauktas,
Karališka ranka jo nepaglosto:
Nejau burnosiu aš prieš tokią skirtį, –
Jei patys dangūs turi ją patirti!
XXXIV
Ir pliaupė lietūs, ir neliovė griausti.
Tai kas, kad jau po visko prasiskverbę
Lytėjo kaktą švelnūs spinduliai,
Buvau palaužtas, audroje sužvarbęs,
Man nepadėjo glostantys delnai.
Ir atgaila man džiaugsmo nesukels;
XXXV
Negraužk savęs, tai nuodėmei užgulus:
Spygliuotos rožės, o visi šaltiniai
Pilni krislų, o saulę ir mėnulį
Ir debesys apskleis, ir užtemimai.
Mes nuodėmingi, aš visų labiausiai,
Nusideda čia kiekviena eilutė,
Palyginimais gėdos nenuplausi,
Tarytum jokios nuodėmės nebūtų.
Į tavo teismą stosiu kaip gynėjas,
O liudysiu aš tavajai nenaudai, –
Taip neapykanta su meile riejas,
Taip nuolatos vidinis karas skauda.
Taip puolu tą, kuris mane apgrobęs,
Ir dalijuosi nuodėmingą lobį.
XXXVI
Kaip nors pakenktų, garbę sugadinę.
Bet širdgėlos gyvenimo – kitokios,
Tik mūsų meilės nepakeis jos visos,
Nors mūsų valandas ir vogs kaip vogę.
Kaip pasmerktasis neturiu aš teisės
Kitų akivaizdoj su tavimi bendrauti,
Ir netgi linktelėti sau neleisi,
Bijodamas nešlovę užsitraukti.
Gal taip geriau, aš taip myliu tave,
Kad visas tavo, dalijuos šlove.
XXXVII
Kaip žilas tėvas kartais ima džiaugtis,
Žiūrėdamas į palikuonį narsų,
Taip aš džiaugiuosi šios dienos sulaukęs,
Kuri tave man vystant jau išgarsins;
Taurumas, prakilnumas, o ir grožis,
Aštri mintis ir kūnas išlavėjęs, –
Ir nemanau, kad dar yra koks bruožas,
Kuriuo ir aš esu nesižavėjęs:
O tavo meilės tiesiamas šešėlis
Ir tai, ko tau aš trokštu palinkėti, –
Malonė, nepaliaujanti tekėti.
XXXVIII
Už tai pats sau turėtum padėkot, –
Kas tau neskyrė strofos nė jokios!
Giesmė bus tobula ir amžiams sukurta.
Už darbą mus teliaupsina jaunimas,
Tave tešlovina už įkvėpimą!