Sabahudin Hadžialić. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 8–9

Iš bosnių k. vertė Aistė Urbonienė

Sabahudinas Hadžialićius (g. 1960) yra garsus Balkanų šalyse rašytojas ir žurnalistas iš Bosnijos ir Hercegovinos, daugelio poezijos, aforizmų, pjesių, satyrų ir novelių knygų autorius. Jo kūryba išversta į dvidešimt pasaulio kalbų, knygos išleistos Europoje ir JAV. S. Hadžialićius yra rašytojų sąjungų Bosnijoje ir Hercegovinoje, Serbijoje ir Juodkalnijoje narys, taip pat Žurnalistų draugijos Bosnijoje ir Hercegovinoje narys, meno ir kultūros žurnalo ,,Diogen“ vyriausiasis redaktorius, nepriklausomų intelektualų „Circle 99“ narys ir POETAS del MUNDOambasadorius Bosnijoje ir Hercegovinoje. 2014 m. S. Hadžialićiaus kūryba įvertinta Libane įsteigta garbinga Naji Naaman kūrybiškumo premija. Lietuvos skaitytojams jo kūryba pristatoma pirmą kartą.

Būti

Išdžiūvusios smegenys,
bevertės,
numestos
mano nerimui
papjauti,
iš naujo
apdorotos
prieš
mane.

Prieš
mane.

Prieš
viską,
ką
galvoju.

Bosnija (ir Hercegovina) 2030

(iš Alavinio kareivėlio skaitmeninio dienoraščio)

Jie
nemeluoja,
čia nėra
kam meluoti!
…

Jie
nesislepia,
čia nėra
nuo ko
slėptis!

…

Jie
negyvena,
čia nėra
dėl ko
gyventi!

…

Jie yra
mūsų vizijų,
spėjimų
ir vilčių
Sodoma ir Gomora.
Jau dabar!

Bėgi
tiktai
iki kito
atsitrenkimo
į save.

Su tykojančia
dar didesne
neviltim.

Beprotiška
stebėti
kaip
į dulkes
pažyra
vienatinės
svajonės.

Sūkuriai
vaiduokliai
iliuzijos
sukuria
jas
iš
naujo.

Ir kaip
man
tuomet
sužinoti
kaip
žaist
šį žaidimą.

Sarajevas tuomet… ir dabar

Rytas
Sarajeve
skęsta rūke,
kaip ir pernai.

Siela mano
pilna laukimo
šį vakarą,
niūrų ir šlapią.

Šalta, birželis.
Vakaras.
Rytas.
Rytoj ir vėl.

Gyvenimas

Kvėpuoti
kartais
net nesinori
nes ji tai daro
už mane.

Bohemiška siela

Mano siela
išvargus klajoja.
Jei užtiksi ją,
atsitrauki.
Akmenį mesk.
Net du.

Niekada neatleisiu,
jeigu pramesi.

Margaritas ante portas

Jos troškimai
nenuilstamai
ieško
manęs.

Bet
jos siela
meldžia
ramybės.

Nepaliesta
vilties.

O viltis
miršta paskutinė.

Laimei!

XXI amžiaus Meistras ir Margarita

Įkaitusi
mano tuštybė
persmelkia
poras.

Visi už borto! –
sušunka
katinas
juodas,
kai geismų tramvajus
galvą nupjauna
nebaigtam personažui.

Gyvenau per trumpai,
kad būčiau
supratęs,
jog
negyvenau!

Būti savimi

Dabar ir čia
Atspindys veidrodyje
pabėga nuo manęs.

Atspindys veidrodyje
išlieka regimas.

Esu čia.

Apgaubtas vilties.

Neišbaigtas Sizifas

Veidrodis
įskilo,
kai pabandžiau
pakeisti savo –
laisvo,
mąslaus ir stebinčio
poeto atvaizdą.

Bandžiau
savo atvaizdu
atitikti
veidrodinį jo
atspindį.

Nesiveržti į priekį!
Nebūt geresnis už kitus!
Likt normalus ir baikštus!
Bespalviu veidu be gelmės!

Veidrodis to neatlaikė.

Likau nuošaly,
kaip tas,
kuris ką tik pabandė
ir
liko ilsėtis.