literatūros žurnalas

Valdemaras Kukulas. Dienoraščių fragmentas

2019 m. Nr. 2

„Kaskart, kai prisimenu, kad jau kadu kadės nerašiau nieko dienoraščiui, išsigąstu, ir vėl – nerašau. O išsigąstu dėl to, kad suabejoju savo dienoraščio samprata: aplink griūva pasaulis, keičiasi ir eižėja valstybė, o aš fiksuoju tik savo asmeninius išgyvenimus. Ar tai toks egoizmas, ar manau, kad politiką atsiminsiu, o savo gyvenimo – ne, ar tiesiog visa, kas atrodo svarbiau, išrašau straipsniuose?“ – ši 1992 m. sausio 5 d. užrašyta abejonė paaiškina, kodėl rankraštiniame poeto, literatūros kritiko, publicisto Valdemaro Kukulo (1959–2011) archyve dienoraščiai sudaro tik tokią nedidelę dalį – vos trisdešimt keturi atskiri įrudusio popieriaus lapai, gąsdinančiai tvarkingai pririkiuoti smulkiaraidžių eilučių, kartais itin talpiai, iki pabaigos, kartais trečdalis ar pusė. Laiko ribos – 1987 m. rugpjūčio 21 d.–1992 m. sausio 18 d., bet iš tiesų tik laiko fragmentai, trupiniai, nes rašyta šuorais, per metus gal kokią savaitę ar vos kelias dienas (pvz., 1989-aisiais – gegužės 10 d. ir gruodžio 3 d.), ar tik dieną (1990-aisiais – gruodžio 24 d.). Matyti, kad gyvenimas užrašinėjamas dienoraščiuose nesidavė, buvo daug įdomesnis, intensyvesnis, kartais – gal ir klampesnis.
Šiai publikacijai, minint Valdemaro Kukulo 60-ąsias gimimo metines, pasirinktas nuosekliausias dienoraščių fragmentas, užfiksavęs 1987-ųjų rugpjūčio pabaigą ir užkabinęs rugsėjo. Valdui tuo metu – dvidešimt aštuoneri, šalia mirusiųjų dar tiek daug gyvųjų – Vaidas, Raimis, Algelis, Strielčius, Aputis. Ir pradėta rašyti pjesė apie Paulių Širvį. Tvirtinanti – „Čia nebus mirties“.

 



87.08.21

Atšilo, pasidarė tvanku, ir vėl dingo bet koks noras dirbti. Vien išnešiojau, kas padirbta – recenziją, Bodlero vertimus ir – nieko naujo. O gal dar ir dėl to dingo noras dirbti, kad to darbo – per daug. Dabar norėtųsi rašyti kažką savo, įsitraukiau į vertimus, lyg ir pajutau Tarkovskio jungtis tarp žodžių – vėliau bus daug sunkiau įsitraukti į tą darbą, – bet neatidėliojant reikia sėsti prie pjesės. Dėl to, kad neatidėliojant, nieko konkretaus dirbti negaliu: skaitinėju senus laikraščius, įvairias pjeses, ir niekaip nesugaunu, nuo ko pradėti, ant ko viską suverti… Iš pradžių baisiausiai džiaugiausi sumanymu, dabar, regis, tai darbas vien dėl pinigų. Ir vis tiek – norisi padaryti kažkaip kitaip – nuoširdžiai, nebūtai. Ir bjauru, ir gera – vien pagalvojus, kad šitos dienos kada nors ir pačiam atrodys taip, kaip šiandien atrodo beviltiškai nutolusi jaunystė: kiek daug ir kaip lengvai tada dirbta! Bet tada ir gyventa kaip! Mylėta, vaikščiota naktimis Vėžionių vieškeliais… Vidurnakčiais, apie antrą–ketvirtą valandą, užeina toks noras išeiti į naktinį vieškelį ir eiti, eiti… Arba dar geriau – važiuoti į Kupiškį ir tuos naktinius vaikščiojimus ten pakartot… Kur tas noras dingsta dieną? Pas kaimynus – šventė, groja akordeonas, ir visa jaunystė – prieš akis. Rodos, lėktum pas Videliuką… O štai išauš rytas… Juk jau du metus pas jį nebuvau…
Romas baigė scenarijų trijų serijų filmui pagal J. Požėrą. Ir nenori apie jį nei kalbėti, nei girdėt. Bet – pinigai… Kaip mes gyvenam? Ir ką laimėtume, išsilaisvinę iš to skurdo? Savaitgaliui turiu išsijungt telefoną, kad neatvažiuotų brolis su draugu, nes neturėsiu kuo pavaišint… O gal – su pinigais – daugiau pralaimėtume? Gal todėl, kad namie esi baisus skurdžius, toks pasitenkinimas gatvėje apima, kad esi linksmas, žaismingas ir laimingas? Tarsi kokia kompensacija. Nors greičiausiai tai tėra elementarus prisitaikymas, sugebėjimas dieną – tarp žmonių – negyventi. Skurdas daug ką išlaisvina, bet dažniausiai bjauriausius pradus – net linksmybę. Kaip koks Kunčinas, kuriam bet kieno sėkmė atrodo kažkokio nešvaraus, nelegalaus darbo padarinys…


87.08.23 01.30 val.

Mažne visą dieną praleidau prie 1948–1950 m. „Lit. meno“ komplektų. Keistas dalykas: liejasi kraujas, žūva žmonės, griūva likimai, o čia publicistiškai ir solidžiai aiškinamasi, kokiomis realijomis vaizduoti komunistinę ateitį. Vien literatūros plotmėje iškoneveikiamas leidyklos darbas, ir po šito iškoneveikimo V. Drazdauskas iškeliauja į Sibirą. Ir šita situacija gražiausiai kartojasi: gyvena žmonės sukandę dantis, kiekvienas su savo žaizda ir santvarkos sužalota sąmone, o diskutuoja apie sonetą, dvasingumą ir pan. Mūsų galvojimas, mąstymas jau nuo tų laikų perskeltas – spaudai ir sau, viešumai ir nuosavai tylai. Bet keletas tuose komplektuose ir man netikėtų detalių: pasirodo, A. Churginas jau ir tada buvo labai estetiškas, labai elegantiškas ir, nepaisant nuolat pasikartojančios kritikos, sunkiai davėsi sociologizuojamas; pasirodo, kad buvo gerokai plakami ir J. Marcinkevičius, ir K. Korsakas – ypač, ir net – už apsakymą – J. Baltušis, už eilėraščius – A. Venclova. Visi, kas tik turėjo reikalo su palikimo vertinimu, vaikščiojo ant skustuvo ašmenų…
Po popietinio miego pakirdau pilnas kažkokio sunkaus liūdesio: namai, giminės, pažįstami – laidotuvės, o aš ir čia be vietos. Be jokios priežasties bėgu nuo visų, bėgu iš laidotuvių, einu iki miesto kiosko, apsisuku ir, aišku, vėl vėluoju – procesija jau pajuda. O laidojamas – tėvas… Ir tikrai – žmogus be paskirties, žmogus be vietos, žmogus – be giminių, žmogus – be draugų… Ir tas linksmumas dieną – negyvenant – yra gal net ne kaukė, ne savigynos instinktas, o tik baimė, nedrąsa apsispręsti minios atžvilgiu. Teisus J. Miltinis, visą amžių sprendęs minios ir atskiro žmogaus problemą. Visuomenė, minia sunaikina žmogų, sunaikina asmenybę. Ir stovėti prieš ją, vienam, nepriklausomam – vienintelis kelias, kad ir baisiai sunkus. Šitas „persijunginėjimas“ iš žmogaus-sau į žmogų-visiems sekina, žlugdo. Vis daugiau žmogaus-visiems ir vis mažiau žmogaus-sau. Kada nors jis gresia visiškai išsekti, visiškai pasibaigti…


87.08.24 3.10 val.

Truputis Tarkovskio naktį – ir kiek ramiau, nes vis šis tas dirbta. Su Širviu kol kas – migla, bet gerai, kad mažytė. Yra vilties, kad kas nors už jos išnirs. Dieną – truputis A. Škėmos laiškų, keletas jo eilėraščių ir tiesa: meninis mąstymas tėra trumpas egzistencinio, filosofinio mąstymo blyksnis, mažytė nenutrūkstančio mąstymo proceso atkarpa. Kelios eilutės, kelios metaforos, o už jų – patirtis, pažinimas, gyvenimas…
Vis labiau prarandu rimtos lektūros išgyvenimo pojūtį. Štai skaitau jau kelintą A. Uždavinio straipsnį „Kultūros baruose“ ir vis krūpteliu: čia atpažįstu visa, ką turėjau ir ką aktyviai švaistau. Tas minties plėšrumas, sugebėjimas šiandieninei būčiai ir buičiai pritaikyti tolimas istorines paraleles, psichologinis užtikrintumas, aiškus pažinimo visumos siekimas… Kažkada įteisinta juokdario institucija ir dabar gyvuoja – kaip socialinės jaunimo grupuotės, kaip pankai, metalistai ir pan. Bet dabar tos neoficialią tiesą sakančios grupuotės neįteisintos, jos – lyg iš už įstatymo, nusikalstomos. Bet juokdario siekis visuose mumyse. Šitaip įvairiausių sričių žinios tampa pažinimu, tuo, dėl ko ir reikalingos tos žinios.
Tų žinių kasdien vis esama gal ir naujų, jų bagažas gal ir pasipildo, bet kodėl jos vis sunkiau virsta pažinimu? Silpsta asmenybinė šerdis, apie kurią jos grupuotųsi? Skaidosi, slysta pažinimo objektas, į kurį jos būtų nukreiptos, apie ką nuolat būtų mąstoma? Ar apskritai atrofuojasi dvasia ir protas?


87.08.25 2 val.

Pagaliau pajudėjo Širvys – parašiau pirmąsias scenas ir, regis, turėtų eiti toliau. Trūko kažkokio užmojo, apibendrinimo, mirusiųjų buvimo, kuris įprasmintų viską, vadinasi, kliudė pradinis sumanymas. Buvo Tuminas: vis dėlto bjauri situacija Akademiniam. Marevo „Dvigubam nepastovume“ tie jaunieji tikrai kaip reta gražiai dirba, ypač simpatiškasis Žebrauskiukas, ir jeigu tai kelia vien pyktį, priekabumą Bučienei ar Vancevičiui… Mums irgi bus problemų! Juk kalba mirusieji…
Pamažu skaitau A. Škėmą, ypač pribloškiantys jo eseistiniai etiudai apie poeziją ir poetus; čia jis nevaržomas jokių kuklumo kompleksų. Šitas minties platumas, asociacijų polėkis žadina pavydą. Su antraeiliais lenkais ir rusais daug lyginta, su senovės graikais mūsų poezija dar nelyginta. Pagarba talentui dar nesuponuoja pagarbos autoritetui… Ir pan. Aiškūs bet kurios kultūrinės epochos modeliai, jų jutimas – įgavęs savo žodinę raišką, taigi išgyventas. Kiek laiko sugaišta niekų skaitymui! Ir dabar, kai atminties nebėra, o darbingumą palaiko kava, iš kurios taip tyčiojasi A. Škėma, tenka daug ką pradėti iš naujo. Iš naujo – ir didžiąją literatūrą.
Per anksti pasidariau profesionalas: kiek darbų ant galvos! Kritika, poezija, drama, vertimai… O juk reikėjo gyventi ir skaityti. Gyventi tam, kad iš karto visus gyvenimo patyrimus verstum poezija – ar tai gyvenimas? Skaityti tam, kad visus įspūdžius verstum teorinėm maksimom ir iškart išrašytum – ar tai skaitymas. Prarastas ir gyvenimo, ir skaitymo malonumas…


87.08.26

Vakar buvau redakcijoj – maniau, užeisiu kokiam pusvalandžiui, bet kai pradėjau plepėt su Gadeikiu ir Apučiu, žiūriu – popietė. Šiurpokas reikalas su ta mūsų karta: klaikus nepasitikėjimas savimi, savo idealais ir įsitikinimais, savo dvasiniu vieningumu verčia visa tai įtvirtinti puolant, agresyviai ginantis. Tik puolant Avyžiaus kartos socialinį dvilypumą įmanoma sutvirtinti savąjį socialinį principingumą; tik neigiant anos kartos įsitikinimus galima užčiuopt savo įsitikinimų kryptį ar kontūrus. Tokia yra mūsų tiesa, dažnai įsivaizduojama kaip absoliuti tiesa, pagal kurią galima matuoti, vertinti vienų ar kitų paklydimus. Kodėl J. Avyžiaus mąstymo, tegu ir dvilypio, nepripažinti kaip tiesos, o grožinėje kūryboje – dar ir kaip to laiko žmogaus autentiško galvojimo? Šalia realijų, šalia kūrinio socialinio fono – dar ir autentiška, to laiko suformuota autoriaus mąstysena, pozicija?
Mūsų mąstymas ateities kartoms atrodys, ko gero, dar dramatiškesnis. Anot J. Apučio – visa sąmonė nustatyta opozicijai, ir štai pasikeitė laikas, pasikeitė konjunktūra – ir nebežinom nei ką rašyti, nei apie ką kalbėti. Man, sakysim, visai nebeįdomu rašyti kritiką, jam apskritai nebeaišku, ką rašyti. Visas kitas mąstymas, visas kitas dvasios gyvenimas, anot jo, užmigdytas, ir kaip jį pažadinti? Ir šitai jungia jau dvi kartas, abi mūsų literatūros generacijas! Mūsų kūrybos akstinas, stimulas buvo pasakyti tiesą, nors kiek klibinti tabu, ir tai žadino kūrybinį įniršį, kūrybinį aktyvumą. Dabar mūsų žodžius, mūsų idėjas pasisavino spauda, ir mes nebeturim net aktualios kalbos aktyvo!
Kur išeitis? Intelektualinė, kultūrinė distancija. Skaitai, sakysim, A. Škėmą, ir matai, koks skaidrus galvojimas, koks aiškus socialinės aplinkos, nuosavos terpės vertinimas, kaip laisvai mąstoma ir kaip lengvai oporuojama istorijos, kultūros, kasdienybės faktais ir realijomis. Mes, deja, mąstome taip, kaip gyvename – ir dar lygiai taip lygiai tą patį aprašinėjame! Mes netekome dvasinės, intelektualinės savo buvimo, savo gyvenimo perspektyvos! O būtent ji ir turėtų sukurti erdvę poezijai, literatūrai. Būtent ji suteiktų teisę net į savo gyvenimą žiūrėti iš aukščiau, iš viršaus, – juk iš ten viskas daug geriau matyti.


87.08.28 2 val.

Kaip nušvinta staiga ir pasaulis, ir žmonės. Ir ne muzika, ne senos estradinės dainos lauke, už lango, o praeities ženklai. Atrodo, jei tokie ženklai nuolat lydėtų – visą laiką būtum įsitempęs, budėtum… Net inkšti norisi, kaip reikia praeities! Rodos, šauktum: Vidai, mažyli! Evaldžiau! Ten, tarp jūsų, buvau žmogus ir jutau žmones! Ir nei vieno, nei kito ištisais metais nematau! Ne letargo miegu aš miegu – ištvirkimo miegu. Juk tikrumo valandomis mane apsupa jie, to laiko žmonės ir nepraeinantys, neišduodantys draugai. Juk po to aš neįsigijau nė vieno tikro draugo – viskas taip sau, praeinant, pravažiuojant, lyg vagono tambure. O gyvename vieną gyvenimą! Tik ar tai gyvenimas, jei jis ne jungia, o skaido, ne artina, o tolina. Gyvenimas – ten, Didžprūdžiuose, Uoginiuos, Antašavoj, kur visiškai svetimas – net mažai pažįstamų – buvau laikomas savu! Žmonės, mano žmonės! Kuriuos prisimenu ir kurių ilgiuosi vien naktimis, kai jie miega… Kaupiasi ašaros akyse – dėl meilės jiems, dėl nevykusio, išsekusio, išblaškyto niekams gyvenimo, dėl tokio nuosmukio: užmiršti juos. Užmiršti – išduoti…
Buvo Antanas su Kubilinsku. Antanas rytoj labai nori išplaukti baidare su kuo nors – nors porai dienų nuo Vilniaus, nuo gėrimo. Kviečia plaukti su juo. Labai praverstų, bet bijau, kad neplauksiu: neina pjesė. Buvo Jonas Šlekys. Ėjo alaus gerti po vakar nakties… Jo buvusi sugyventinė, jam matant, su kažkuo siautėjo ir išvažiavo… Isteriška moteris – prisimenu iš anos viešnagės su Girdeniu. O jam tai – skaudulys, problema, graužatis… Atprato būti vienas, ir dabar vienatvė jį slegia… Mane turbūt labiau slėgtų kito žmogaus buvimas namuose. Kiekvienam – tokios keistos – kitų akimis – problemos. Kaip kokios Verbos G. – juokas ima, o pačiam jam – toli iki juoko!
Didelį darbą padariau beliūdėdamas – susiadžiau kojines, marškinius. Kelis metrus siūlo susiuvau!


87.08.30 2 val.

Antras vakaras iki pirmos–antros kalbamės su Tuminu: pjesė juda. Šiandien netgi nemažai dieną pasistūmėjo. Bet ne tai jau įdomu. Čia tarsi nugalėta, ir nebesinori galvoti. Vakar Romas prisiminė vieną sceną iš K. Ciolkovskio gyvenimo: kai palaidojo sūnų, – lyg ir dėl jo kaltės, – Ciolkovskis namuose nusišypsojo ir nuėjo į savo laboratoriją. Rytojaus dieną žmona iškėlė sceną: mirė sūnus, o tu šypsaisi, o tu vėl ramiausiai dirbi. Ciolkovskis atsakė: argi jis mirė? Argi jį palaidojau? Aš tik paleidau jį į kelionę per visatą! Ir tikrai – visi mes – gyvi ir mirusieji – skriejame su ta pačia žeme per visatą. Gal čia slypi S. Nėries, Putino „nejautrumo“ artimiesiems priežastis?
Vakar iš ryto buvo Braziūnas – ėjo iš kažkokių gertynių, kelias valandas pas mane nusnūdo. Paskui atvažiavo Romas Daugirdas, po miestą ieškojom kavos, kol vėl – pagaliau – grįžom jos į Viršuliškes (bjaurus tas Vilnius šia prasme!). Vakarykštis pokalbis jam neturėjo būti itin malonus: užkliudėm jo kūrybos uždarumą, kartojimąsi ir tam tikrą „gamybiškumą“. Čia bjauriausia, kad daug ką galima tiesiog profesionaliai dirbti, bijant nusižengti savo darbo principams.
Bet: ką reiškia tai, kad andai mokėję visą savo kūrybą atmintinai, dabar ją dar neužrašytą užmirštame? Psichinė destrukcija, atminties silpnėjimas ar nepagarba savo poetiniam žodžiui?
Dar: ką reiškia tai, kad anksčiau mūsų eilėraščiai taip greit pasendavo, ir jų išsižadėdavom, o dabar ramiausiai skelbiam penkerių metų senumo kūrinius, ir jie neatrodo pasenę? Išmokom amato, suradom teisingus gyvenimo principus, kurie nesikeičia ir kūryboje? Ar tiesiog sustabarėjome ir patys nebesikeičiame?
Tik ką iš naujo perskaičiau J. Glinskio „Po svarstyklių ženklu“. Kai perskaičiau, prisiminiau, kad jau esu tai skaitęs. Ir – nieko ypatingo. Net nežinau, kodėl nejaudina nei problema, nei tekstas. Problematika gal todėl, kad šiandien už tos – sveiko proto – ribos žengia daugelis, ir baisesnė atrodo nebe psichinė liga, o visuotinė destrukcija. Stilistika labai autentiška, iš Čiurlionio raštų, laiškų: pakili, susimbolinta, pompastiška. Šiandien ji irgi nebeveikia. Ją pripažinus, aukštų idealų statusą, kosminę pasaulėjautos šviesą tektų pripažinti net mūsų lyrikos moterims… O pjesė rašyta – šiandien. Negi toks sentimentalus buvo tas laikas – amžiaus pradžios metai, davę visai mūsų kultūrai amžinąją ašarų taurę?


87.08.31 2.20 val.

Ką tik grįžau iš Vituko Tomkučio. Pas jį – draugas svečiuojasi, išgėrėm šiek tiek vyno, po lašą konjako, po lašą kažkokios užpiltinės, bet vakaras išvis praėjo puikiai. Ar maža to, kad susitinki su žmogumi, kuriuo dvasioje, sieloje gali didžiuotis, gali branginti? Prisimenu, studijų metais Vitui sakydavau: baigsi – įsijungsi į patogaus gyvenimo mafiją, ir viskas nurims, idealai sugrius… Ir tai vienintelis iš mano pažįstamų žmonių, kuris neišdavė jaunystės idealų, kuris, ko gero, vienintelis respublikoj, kuris mūsų sąlygom yra tikras žurnalistas, galintis pasakyti „Aš žmonėms, žmonėms padedu!“ Kur esu matęs tokią laikyseną, kai net šiaip sau kalbėdamas žmogus yra palinkęs ryžtingai į priekį?
Iš Vituko sužinojau, kad F. – durnius, saugumietis ir šiaip nedoras, negeras žmogus.
Vakare buvo užvažiavęs Vaidas, jis ir nuvežė į Viršuliškes. Kalbėjomės apie jo ciklą „De profundis“, kuris man labai taip sau (stiprios paskutinės dalys), ir ypač dėl ištirpdytos kalbos. Jis etine, filosofine prasme viską gali suvesti į sistemą, į vientisą audinį. Vien poezijos prasme vargu ar tai gerai. Bet koks įdomus mąstymas! Kokios įdomios asociacijos! Maironio pirmas variantas: „išnyksiu kaip dūmas išblaškomas vėjo“… Kitas – esminis – pakeitimas: neblaškomas vėjo. Ir Vaido asociacija: Čiurlionio du aukurai. Vienas dūmas kyla tiesiai, kitas – zigzagai. Pastarasis juodas… Tuo pagrindu ir kertama Gedai: kad jo dūmas yra vėjo formos! To žmogaus protas ir imlumas vertas susižavėjimo.
Tęsiau pjesę, trečdalį perspausdinau. Pirmą ir antrą sceną iš pokario reikia perrašyti. Skaitau „Don Kichotą“.


87.09.01 1.30 val.
Šiandien svečių diena – buvo Daugirdas, pavakare Šlekys…
Su Romu įsikalbėjom, kodėl iš Širvio beveik neįmanoma nieko pasiimti savo kūrybai, bent jau man. Juk jo kūryba, – keletas taškų, įvykių biografijoj, ir lygiai tiek pat išplėtotų eilėraščių… Ir įdomi mintis: mūsų kūrybos dramatizmas yra išdava to pojūčio, kad savo biografijoj mes neturime įvykių, taškų, kuriuos galtumėm kūryboje plėtoti… Kiekvieno poeto pradžia – vienoks ar kitoks sukrėtimas, paskui plėtojamas, rutuliojamas. Bet būtent jis suteikia kūrybai ir toną, ir spalvą, ir kryptį. O mes rašom iš tokių sukrėtimų ilgesio, troškimo juos iššaukti. Ir gal dėl to tas mūsų dramatizmas kiek teatrališkas. Juk ir Jesenino, ir Širvio kančia spinduliuoja šviesą, o mūsų gyvenimo šviesa trenkia juodos bedugnės gūdumu…
Mes neberašom gyvenimu. Ir todėl kvaili žmonės rašo pseudofilosofinius eilėraščius, o intelektualai, protingi poetai dažnai kuria sentimentalias daineles. Sąmoningai atskiria: čia mano protas – aš mąstau, o čia emocijos – aš kuriu. Ką gi… Liūdna Degėsio patirtis.
Su tuo gyvenimu ir negyvenimu susijęs ir socialinis mūsų indiferentiškumas. Gyvenimas buvo sunaikintas, suniokotas, ir kam dėl jo skaudėjo. Kaimo žmogui. Gal dar – miestelio. Miesto žmogui dažnai nebeskaudėjo dėl šito griūvančio pasaulio. A. Katkevičius dažnai nusiskundžia esąs žmogus be gimtinės. Ir yra dėl ko nusiskųsti: tik mylint savo kampelį gali skaudėti jame dūžtantis gyvenimas. Pasaulio dužimas mūsų nesukrečia. Atominė grėsmė per daug efemeriška, palyginti su slenkančiu gimtojo kluono stogu. Gal dėl to mes ir nebesuprantam Landsbergio, Jakimavičiaus kartos… Juk jie be tarmės…
Tarmė, kalba – mąstymo būdas… Štai pjesėj noriu imituoti anų laikų leksiką, kalbos štampus ir – negaliu. Nemąstau taip, negalvoju ir – negaliu užrašyti. Tenka tiesiog perrašyti iš laikraščio frazes.
Ką tada kalbėti apie bilingvizmą!
Ir dar vienas pastebėjimas – į šalį: kaip tarybinė spauda sureagavo į tai, jog bandomas reabilituoti Saljeris! Griaunamas mitas, tarsi nuvainikuojama Mocarto dievybė! Ir drauge kėsinamasi į Puškino autoritetą, jo Saljerio koncepciją! Negalima! Uždrausti! Na ir nacionalinis charakteris…


87.09.04 1.30 val.

Lyg ir nieko šiom dienom neįvyko, kas sujaudintų, sudrumstų. Toliau juda Širvys, o pavargęs nuo jo – lygiagrečiai – rankiojuosi viską apie Maironį. Tad ir dienoraštines mintis išblaškau ant atskirų kortelių paraštėse. Kaupiuosi straipsniui ir šiurpstu, kad atostogos jau baigiasi: kiek dar darbų! Užvakar buvau mieste, sutikau Valentą, Alvydą Nikžentaitį, prisiminėm anuos metus, kai buvo smagu dirbti fizinį darbą ir laisvai gyventi. Mes rūpinomės literatūros, jie susijaudinę dėl istorijos vadovėlių. Bumblauskas siūlęsis parašyti TSRS istoriją mokyklai, bet nesulaukęs pritarimo… Kaip ir įprasta mūsų laikais. Šiandien buvo Algelis Verba su kompanija, – neturėjo kur išgert vyną… Temos tos pačios, kalbos tos pačios…
Laukia brolis. Laukia redakcija. Šūdas, ne gyvenimas!


87.09.04

Štai skaitau Maironį ir apie Maironį ir randu V. Zaborskaitės mintis apie amžių sąvartos visuomeninę sąmonę – Maironį, Kudirką: „Niekados tėvynės meilė nebuvo dar taip karštai išpažįstama, taip iškilmingai skelbiama, kaip tuomet: juk tas jausmas buvo dar visiškai naujas, neįprastas. Dėl to jis buvo išgyvenamas taip, kaip tik jauna meilė tegali būti išgyvenama, apimdamas visą žmogaus būtybę, be svarstymų, abejonių. Su didžiausiu įkarščiu ir egzaltacija“ (p. 139). Tad kokia nūnai mūsų Tėvynės meilė – subrendusi, „šeimyninė“ ir tapusi jau įpročiu? Ar gal tiesiog nelaiminga? Nes kiekvienu atveju tokia skirtinga… S. Šaltenis per „Lituanikos“ aptarimą egzaltuotai sušunka: kodėl visiems atrodo, kad tik Marcinkevičius myli Lietuvą, o kiti – ne?! Bet juk ir Marcinkevičiaus meilė turi didelę opoziciją.
Mūsų meilė Tėvynei yra nelaiminga meilė. Ir todėl ji kiek kompleksuota… „Kiekviena šeima nelaiminga kitaip“, tad ir mes – visos socialinės grupės – esam nelaimingos kitaip. Užtat taip sunkiai tarpusavy susikalbam.
Buvau redakcijoj, mieste, knygyne. Po Vilnių siautėja Maskvos komisija – ryšium su demonstracija prie Mickevičiaus. Pats CK ją ir pasišaukė, skambindamas visais varpais ir organizuodamas nepritariančius balsus. O rezultatai gali būti liūdni…
Buvau sutikęs Strielčių – žvalus, ir prisiversdamas verčia Nekrasovo „Grafienę“: kai nesistengi, kartais gana netikėtai ir įdomiai išeina, sako. Ir čia labai daug tiesos. Tiesa, „Lit. mene“ mažina etatus – penkis turi atleist. Tarp jų, regis, ir Katkevičių. Vadinasi, nebeliks ir to vienintelio protingo žmogaus toj baloj…
P. S.
Štai – paskambina į duris. Moterys renka mūsų parašus, paliudijančius, jog supažindina su faktu: pastatyti kibirai maisto atliekoms! Tų parašų reikia vykdomajam!


87.09.20

Skaitau Apučio scenarijų! Dieve, kaip nutolta nuo tikro, patikimiausio savęs pažinimo ir apmąstymo šaltinio – namų. Kaip daug kas jo scenarijuj atsikartoja iš to, ką aš nevalingai pamirštu. Kokia atminty ta mano motinos šviesa ir kodėl aš tarsi nenukreiptas ieškoti, siekti meilės? Visiškai jai abejingas… Šitoks svoris ant pečių – kaltė ir amžina skola tėvui. Namų scenos: motina pareina pamėlusi – tėvui pirštus nutraukė, o aš arba nesuvokiu, kas įvyko, arba šiaip jaučiuosi neatleistinai ramus… Gretimoj lovoj guli negyva motina, o aš vėlgi ramus, tik pykstu, jog kažkas ieško čia sumušimo žymių. Ir aiškiai matau nuogam kūne piltuvėlio formos įdubimą… Ar verkiau per motinos laidotuves? Atrodo, kad ne… Mano tėvas. Suprantu jį geriantį ir kenčiantį dėl mūsų nemeilės… Čia ištakos, čia nuožmaus, žiauriai šalto charakterio genezė. Bėgti nuo artimųjų, nejausti jų, nemylėti ir tik po mirties atgailauti. Ar tai gali būti žmogaus elgesio norma? Nuostabioji močiutė, vienintelis mylimas žmogus giminėj, kaip ir tada sakydavau… Į laidotuves atpūškuoju paskutiniu momentu ir šiandien manding neprisimenu jų. Užakęs tasai šaltinis, maurais užėjęs… O juk po tais maurais – visa šviesa, kurią kada regėjau, visa viltis, kurią kada puoselėjau… Kelias iš Pumpėnų į vienišą sodybą, ir ta pusiaukelę žyminti klojimo tipo daržinė… Ir kamara Virbališkiuos, kai sakai tėvui „ir mirk“, ir vos tai pasakai, įsivaizduoji – pravirksti… Bet ar čia būta krypties, postūmio. Jei visąlaik teko kurti save. Kurti pagal besikeičiančius modelius: mokykloje – išminčiaus, daug žinančio, dainuojančio ir piešiančio universalo; universitete – stiprybės kultas: niekas neišjudins, jokios bėdos nepriblokš… Paskui staiga reikėjo daug ką atlaisvint, atidaryt kažkokius kanalus, nes programa ėmė blokuoti kažką labai esmingo… O dabartės – ar bent save kuriu?
Džiaugiuosi bent, kad sugebu kitų gyvenimuos išskirti tai, kas įdomu. Maniau, kad ir šį sugebėjimą būsiu praradęs… Bet ties Maironiu įdomu pačiam…
Ilgokai nieko negalėjau sau užduoti. Jokios užduoties ir jokios minties. „Išsijungimas“. Grįžo Raimis, abu su Razmum atvažiavo. Užsivedžiau. Tačiau per tą laiką bent Razmaus apysaką, regis, būsiu dorai peržiūrėjęs ir dorai nukreipęs. O daugiau – nieko… Raimis, Algelis, Danielius – viskas po senovei. Vis pamažu gurkšnojau, ir tik vienąkart iš rimto pasigėriau – su Gužausku. Vis maišėsi Erlickas, bet jo draugijoj jau per daug sunku. Visokių tipų – įžūlių, kvailų, ir net jis pats su jais pasimetęs. Liudvikas sako, kad čia gimsta folkloras. Bet folkloriška tik tai, kad puolamas Braziūnas: jog nepakelia, jog į „Palangą“ amžinai be pinigų ateina… Koks čia folkloras? O per tą laiką formą praradau…
Nesirodo Tuminas. Ar supykęs, ar užsiėmęs savo teatro reformom? Iškėlė teatre sąlygas. Arba nuima teatras visus savo blogus spektaklius (berods, tris palieka), arba jis pasiima geriausius aktorius ir išeina – kurti naujo Komjaunimo teatro. Ir aktoriai tam pritaria. Turėtų būti nuožmi kova: šiaip ar taip, veteranų teatras. Veteranų tikra to žodžio prasme – nenaudingų, bet gerbtinų. Jo idėjos svaigiai gražios – sukurti nacionalinį teatrą: Kudirka, Žemaitė, Vaižgantas… Regis, dabar arčiausiai būtų Žemaitė. Bet neaišku, kaip jam pavyks Treinį su Vancevičium nugalėti: juk čia įsijungs visas partinis užnugaris…
Vakar buvo Urbonas. Pasakė, kad mirė mano Grunskytės tėvas. Po inkstų akmenų operacijos susidarė krešulys ir pateko į plaučius. Užduso. Kad kas, būtų buvusios dar vienos laidotuvės mano gyvenime. Čia, ko gero, ramiausios ir šalčiausios.

Parengė Deimantė Kažukauskaitė-Kukulienė

Esė kaip esminio mąstymo teritorija

2002 m. Nr. 12 / Redakcijos surengtame pokalbyje dalyvavo Gintaras Beresnevičius, Vanda Juknaitė, Vytautas Kubilius, Valdas Kukulas, Vytautas Rubavičius, Regimantas Tamošaitis

Buvo ir yra – Valdas Kukulas

Siūlome dar kartą paskaityti tris „Metuose“ skelbtus V. Kukulo tekstus, kuriuose dar kartą galme jį girdėti – analitišką kūrėją, skaitytoją ir kritiką.

„Gyvenimas knygose – tai pati tikriausioji tikrovė“

2018 m. Nr. 10 / Vertėją Valdą V. Petrauską kalbina Gediminas Kajėnas ir Deimantė Kažukauskaitė-Kukulienė / Pokalbį norėtume pradėti nuo Jūsų apsilankymo Lietuvoje 1993 m.

Viktorija Daujotytė. Kas gaudžia anoje distancijos erdvėje?

2005 m. Nr. 1 / Valdemaras Kukulas. Didžiadvasių žodžių eros pabaiga. – Vilnius: Homo liber, 2004. – 214 p.

Valdas Kukulas. Tūkstančio kalbų mokymasis

2001 m. Nr. 2 / Skaityti, kaip ir rašyti, reikia laiku. Nežinau, ar teisingas gero eilėraščio kriterijus, kurio jau daugelį metų laikausi: pavykęs kūrinys tas, kurio šiandien iš naujo jau neparašysi.

Valdas Kukulas. Buvo – yra

1998 m. Nr. 8-9 / Dešimt metų netyla kalbos: nebėra literatūros kritikos. Knygos nerecenzuojamos. Trūksta bendresnių literatūros proceso skerspjūvių

Valdas Kukulas. Kaip parašyti vienintelį savo eilėraštį

1996 m. Nr. 7 / Kaip parašyti eilėraštį, kuris priklausytų tik tau, o ne pačiai literatūrai, ne, tarkim, dešimtmečio ar pusės amžiaus tendencijai, pagaliau ir tavo paties kūrybos kontekstui?