Brigita Speičytė
Brigita Speičytė. Liudvikas Adomas Jucevičius: vienoje lentynoje su Czesławu Miłoszu?
2024 m. Nr. 2
Skiriama Liudviko Adomo Jucevičiaus gimimo 210 metinėms
Liudvikas Adomas Jucevičius (Ludwik Adam Jucewicz, 1813–1846), XIX a. vidurio Lietuvos dvikalbis literatas – etnografas, vertėjas, lietuvių literatūros istorikas, – yra viena tų epochos asmenybių, kurios nesiduoda lengvai įvietinamos moderniose lietuvių ir lenkų kultūrose, nacionalinių literatūrų istorijose. Lietuvių literatūros istorikas Juozas Girdzijauskas L. A. Jucevičių yra įvardijęs kaip iškilią lietuvių kultūros istorijos asmenybę, tačiau drauge – kupiną prieštaravimų, stokojančią aplinkos, vienišą, esančią kultūros kryžkelėje: „Jo vieta lietuvių kultūros istorijoje ryški ir savita. Tačiau sunku rasti Liudvikui Adomui Jucevičiui tikrų, nors ir kultūros kryžkelėj stovinčių, dvasios brolių. O ir jo paties mįslę įminti nelengva“1.
Šis vertinimas taikliai apibendrina L. A. Jucevičiaus nepatogumą ligtoliniuose literatūros ir kultūros istorijos pasakojimuose, kurių tikslas – atskleisti vienos ar kitos modernios tautinės bendrijos tapsmą. Tokie autoriai, kaip L. A. Jucevičius, atsiduria pagrindinių kultūros reiškinių, procesų paribiuose, „kryžkelėse“, o ne jų centruose, tad paprastai atrodo atskiri, keisti ir lieka istorijos paraštėse. Ilgą laiką XX a. L. A. Jucevičius buvo toks paraštinis ir gerokai primirštas autorius lietuvių ir lenkų kultūrose, tad gana netikėta, jog jis tapo vienu iš veikėjų iškilaus lenkų poeto Czesławo Miłoszo (1911–2004) kūrinyje, šio rašytojo opus magnum – 1974 m. Paryžiuje paskelbtoje poemoje „Kur saulė teka ir kur leidžiasi“ („Gdzie wschodzi słońce i kędy zapada“)2.
Literatūros istorijoje žinoma daugelis atvejų, kai praeities rašytojai tampa vėlesnių literatūros kūrinių veikėjais, pradedant nuo Dantės Vergilijaus „Dieviškojoje komedijoje“. Lietuvių literatūroje taip pat galime paminėti Juozo Petrulio, Kazio Plačenio, Sigito Gedos ir Juozo Glinskio Antaną Strazdą, Justino Marcinkevičiaus Kristijoną Donelaitį ir Simoną Daukantą, Just. Marcinkevičiaus, S. Gedos ir Rimvydo Stankevičiaus Maironį. Paprastai rašytojai, literatūros kūrinių veikėjai, išreiškia kultūrinės atminties judesį: siekį apčiuopti praeities ir dabarties sąsajas, analogijas, iškelti į akiratį dabarčiai aktualias praeities rašytojo, jo gyvenimo ir kūrybos nuostatas, atrasti turiningą suvokimo perspektyvą, savo laiką regint praeities herojaus akimis ir atvirkščiai. Taigi praeities autorius, tapęs literatūros kūrinio herojumi – tai savita kultūrinės refleksijos forma, būdas mąstyti apie dabartį ilgos trukmės laiko perspektyvoje.
Tad kyla klausimas – kokia dingstimi Cz. Miłoszas poemoje atsigręžia į L. A. Jucevičių, kokį vaidmenį skiria šiam veikėjui? Kokį būdą atrasti adekvačią vietą L. A. Jucevičiui kultūrinėje atmintyje, „įminti jo mįslę“ siūlo ši poema?
Cz. Miłoszo poema – poetinis autoriaus galynėjimasis su esminiais XX a. filosofiniais, egzistenciniais klausimais: tai ir kritiškas žvilgsnis į modernybės epochą, pažymėtą religinio ir mokslinio pasaulėvaizdžių prieštaromis, poezijos meno būklės svarstymas, individualaus likimo bei tapatybės apmąstymas. Poemos centrą sudaro trečioji, didžiausia dalis „Liaudė“ – kaip tik joje ir pasirodo L. A. Jucevičiaus figūra. Prie jos prieinama plėtojant ankstesnėse poemos dalyse užsimezgusią kūrybos, poetinės kalbos, buvimo poetu, poezijos prasmės ir tikslo moderniame pasaulyje teminę liniją.
Vedlys į atminties šalį
Pirmoji užuomina į L. A. Jucevičių interteksto forma pasirodo poemos antrojoje dalyje „Gamtininko dienoraštis“: čia autobiografinis pasakotojas-poetas svarsto atminties, kalbos ir tikrovės nebendramatiškumo, vardo ir daikto atotrūkio problemą. Amerikos kraštovaizdyje, prie upės jis apmąsto išnykusius, kadaise autochtonų gyventojų turėtus vietų ar augalų pavadinimus:
Sėdėjau prie jos vagos – putojančios ir triukšmingos,
Mėčiau akmenukus ir mąsčiau, juk koks buvo vardas
Tos gėlės indėnų kalba, nesužinos niekas,
Nebus žinomas ir gimtasis vardas jų upės.
Kiekviename daikte privalo glūdėti žodis.
Tačiau neglūdi. Ir ką ten mano pašaukimas. (p. 161)
Ir štai tuomet netikėtai pasakotojo sąmonėje iškyla nevalingas lietuviškos liaudies dainos, jos motyvų atsiminimas, susiklostantis į tautosakišką tekstą:
Atklysta beprasmės strofos apie Anusią ir žalią rūtelę, kuri visada, regis, buvo gyvenimo ir laimės simbolis:
Ir kodėl gi Anusia rūtą augino,
Amžinai žalią rūtą Šetenių daržely?
Kodėl žalią rūtelę vakarais dainavo,
O aidas plaukė toli už jūrelių?
Ir kurgi su rūtų vainikėliu nuėjo,
Gal dar sijoną iš skrynios paėmus?
Ir kas atpažins ją tuose tyruos indėnų,
Buvo Anusia, o nieko nebėr? (p. 161–162)
Šiame fragmente pirmąkart paminima autobiografinio pasakotojo gimtinė – Šeteniai. Jos vardas į pasakotojo sąmonę atklysta svetimame kraštovaizdyje, tarsi iškviečiamas lietuviškos dainos balso (frazė „žalią rūtelę“ rašoma originalo kalba lenkiškame tekste). Pasakotojo namų atminimas prie „Nenaudėlių upės“, Rogue River, pietų Oregone taip pat atitrūkęs nuo daiktų, niekieno, be paties pasakotojo, neatpažįstamas, svetimas. Šis atminimas turi žodžius, kalbą, kuri, tiesa, yra beprasmiška, nes negali nurodyti į daiktus dabarties kraštovaizdyje, tik į jų nesatį: „nieko nebėr“. Vis dėlto tie žodžiai, „strofos“, pasirodo ir prašosi jungiami į tekstą, kuris sukasi apie esminę poemos temą – žmogiškosios egzistencijos prasmės ir vertės klausimą nesibaigiančiame žmonių „siekiamybės ir praeinamybės“ sraute. Štai tuomet pasakotojas ir leidžiasi į savo atminties erdvėlaikį, išskleistą tolesnėje dalyje „Liaudė“.
Matyti, kad Cz. Miłoszas šioje poemos vietoje savitai atkartoja L. A. Jucevičiaus „Žemaičių žemės prisiminimų“ („Wspomnienia Żmudzi“, Vilnius, 1842) kelionės siužeto situaciją, kurioje reali kelionė į gimtąją Žemaitiją drauge yra kelionė į savo vaikystės laiką. L. A. Jucevičiaus pasakotojui persikėlus per Nevėžį į Žemaitijos kraštą, suskamba tas pats balsas, ta pati lietuvių liaudies dainos frazė: „Cit! Koks čia garsas girdėti iš tolo? – Tai gaili tąsi gaida dainelės „Žalios rūtelės, jaunos dienos“, dainelės, kurią ne sykį girdėjau gimtajame dvarely, primenanti man laimingas valandas, kurių daugiau nebebus“3.
L. A. Jucevičius liaudies dainos frazę taip pat užrašė lietuvių kalba lenkiškame tekste, taip pat susiejo su laimingo gyvenimo, vaikystės, gimtųjų namų atsiminimu. Taigi kaip Dantei Vergilijus „Dieviškojoje komedijoje“ tapo vedliu į anapusinį pasaulį, taip Cz. Miłoszo poemoje L. A. Jucevičiaus Žemaitijos aprašymas, pradedamas nuo Cz. Miłoszo gimtinės upės Nevėžio, veikia tarsi archetipinė atsikartojanti situacija, skatinanti leistis į atminties erdvėlaikį. Ir nesvarbu, kad L. A. Jucevičiaus pasakotojas yra savo gimtinėje, o Cz. Miłoszo pasakotojas ten negali būti; abu jie keliauja visų pirma po savo atminties kraštovaizdį, kurį nusako mitiniais, ypač pomirtinio pasaulio vaizdiniais: L. A. Jucevičius savo kelionės šalį vadina Eliziejaus laukais (p. 364), Cz. Miłoszas – „Sana arba Armagedonu, Patmosu ir Leta, Arkadija arba Parnasu“ (p. 163). Poemos dalyje „Gamtininko dienoraštis“ būtent atmintis atskiria žmogų nuo „gamtos“, biologinio buvimo.
Kitas aš
Trečioji poemos dalis „Liaudė“ išsiskiria heterogeniška silva rerum poetika: čia poetiniai tekstai yra perpinti ne tik su autoriniais komentarais, bet ir su archyvinių šaltinių, istorinių-enciklopedinių veikalų ištraukomis, įtraukiamas ir autoriaus bičiulio Teodoro Bujnickio eilėraštis, Adomo Mickevičiaus „Pono Tado“ eilutės, cituojama Dionizo Poškos žemaitiška epigrama. Tai išskirtinai daugialypis tekstas, kuriantis atminties erdvėlaikį – „kitą erdvę“, kurioje negalioja įprasta chronologija ir geografinės koordinatės. Dalies įvadiniame komentare šią šalį autorius, remdamasis Oskaro Milašiaus veikalu „Ars Magna“, nusako kaip mitinį kraštą, kuriamą iš esminio žmogaus sąmonės poreikio – erdvėje ir laike įkurdinti daiktus ir save. Tad „Liaudė“ – koliažinis, tinklinis kilmės, tapatybės pasakojimas, įvietinantis autobiografinį „aš“ daugiasluoksniuose santykiuose, netikėtose konsteliacijose su erdvinėmis, istorinėmis, kultūrinėmis daiktybėmis, asmenimis ir detalėmis. Beje, L. A. Jucevičius savo „Žemaičių žemės prisiminimuose“ pažymėjo atminties panašumą į „labirintą, kuriame keliauninko akis neįstengia įsidėmėti tikrojo kelio“ (p. 370). Cz. Miłoszo „Liaudės“ pasakojimas – fragmentiškas, besišakojantis, – savo poetika imituoja neištiesinamą, į vieną „tikrą kelią“ nesuvedamą atminties erdvėlaikį.
Labirintišką „Liaudės“ pasakojimą jungia autobiografinių reikšmių linija – minimos autoriaus genealogijos detalės, gimtosios vietovės, mokslo ir studijų metų Vilniuje realijos, tarp jų – ir jo tapsmas poetu. Reikšminga tai, kad atminties erdvėlaikyje išlieka ir yra poetiškai svarstomos nerealizuotos autobiografinio pasakotojo gyvenimo galimybės. Pavyzdžiui, pirmajame poetiniame fragmente įsivaizduojamas jo, kaip tipiško Lietuvos provincijos bajoro, gyvenimas, palydimas tokiu komentaru: „Nesakau, jog man tai nutiko būtent devynioliktame ar dvidešimtame amžiuje, nes dėl to nesu tikras, ir pagaliau tai nėra svarbu. Šioje šalyje vakarykščiai ir keturių šimtų metų senumo įvykiai ne ką tesiskiria“ (p. 165). Šioje poemos dalyje minimi ir cituojami du Lietuvos lenkakalbiai literatai – asmeninis autoriaus draugas T. Bujnickis ir L. A. Jucevičius – išreiškia Cz. Miłoszui svarbias kūrybinio likimo, buvimo poetu, rašytoju, alternatyvas.
Cz. Miłoszas L. A. Jucevičių į „Liaudės“ tekstą tiesiogiai įvesdina dalies pabaigoje autoriniu komentaru, cituodamas žemaičių autoriui skirtą biogramą iš lenkų literatūros bibliografijos „Nowy Korbut“ aštuntojo tomo (p. 180–183). Tačiau drauge pažymi ir asmeninį dėmesio šiam autoriui motyvą: „Su kai kuriais kun. Jucevičiaus raštais susipažinau dar vaikystėje“ (p. 181). Šis asmeninis santykis pagrindžia ir anksčiau minėtą L. A. Jucevičiaus intertekstą – pasakotojo sąmonės kelionė į atminties šalį prasideda, sakytume, suveikus vaikystės skaitinių „programai“, atsikartojant skaitytame tekste įrašytam sąmonės judesiui.
Toliau autorius cituoja ir komentuoja L. A. Jucevičiaus veikale „Lietuva, jos senovės paminklai, buitis ir papročiai“ („Litwa pod względem starożytnych zabytków, obyczajów i zwyczajów“, Vilnius, 1846) paskelbtą straipsnį „Keli žodžiai apie lietuvių kalbą ir literatūrą“, komentarą pabaigdamas plačia citata, kurioje L. A. Jucevičius apgailestauja dėl lietuvių elito apleistos gimtosios lietuvių kalbos, dėl to, kad „nūnai, deja, net lietuvių vaidilos nebe lietuviškai rašo“ (p. 183). Į šį priekaištą pasakotojas tiesiogiai atsiliepia tolesniame poetiniame fragmente, kreipdamasis į „kunigą Liudviką“, – tarsi pasiaiškina ir dėl savo, ir dėl kitų iš Lietuvos kilusių ar „lietuviškų šaknų“ turinčių lenkų rašytojų (Cypriano Kamilio Norwido, Witoldo Gombrowicziaus, minėto T. Bujnickio) kalbinių nuostatų:
Nė viens vaidila negrįžo prie kalbos tėvų savųjų.
Kas kartą garsus jos pamiršo, prarado ją visam laikui.
Vėliau jų nemaža buvo, nežinai tų vardų įvairiausių.
Ponas Narvidas, tarkim, Gombrys ponas, abudu iš žemės žemaičių.
Ne lietuvių esam poetai nei aš, nei Teodoras lietuvis.
Ir tik tolimuos miestuos prie graikų žodynų, sanskrito
Tryniau kaktą nustebęs, tikrai kadaise šitai girdėjęs
Prie upės per pjūtį, kapuose Vėlinių dieną.
Taigi poemoje būtent L. A. Jucevičiui autobiografinis pasakotojas išsako vieną savo tapatybės problemų – negalėjimą būti lietuvių poetu. Prie šio klausimo Cz. Miłoszas ne kartą grįžo ir vėliau, pavyzdžiui, esė knygoje „Tėvynės ieškojimas“ („Szukanie ojczyzny“, Krokuva, 1992): „<…> gerai suprantu, kad, augdamas Vilniuje ir norėdamas būti poetu, tegalėjau tapti lenkų poetu“4.
Kodėl pasakotojas savo kalbinę-poetinę tapatybę išpažįsta ne kam kitam, o L. A. Jucevičiui? Šis išpažinimas pradedamas labai asmenišku kreipimusi:
Atvykstu, kunige Liudvikai, genys jau kala eglyne.
Po dešimtmečių šurmulio, nirtulio kumeliukas sujudo arklidėj.
Šiek tiek atpratau, matai, nuo žvakidžių ir žvakių.
Graudu ir juokinga visa tai, kas mudviem nutiko.
Taigi „mudviem“: L. A. Jucevičius iškyla kaip pasakotojo alter ego itin savita prasme – kaip dramatiška nerealizuotų gyvenimo galimybių figūra. Tai savo kūrybinių užmojų neįgyvendinęs sulaužyto likimo, anksti miręs literatas, panašiai kaip ir dėl politinių motyvų nužudytas talentingas poetas T. Bujnickis. Tad pasakotojo negalėjimas būti lietuvių poetu įrašomas greta kitų tragiškų XIX–XX a. Lietuvos literatų likimų, beje, tokių, kurie atliepia ir poemos autoriaus biografijos momentus: jo dramatišką meilės istoriją, politinių lojalumų komplikacijas. Vadinasi, pasakotojui ši neįgyvendinta buvimo lietuvių poetu alternatyva atrodo būtina atminties erdvėlaikio detalė, svarbus jo likimo šifras.
LDK literatūros lentyna
Cz. Miłoszo cituojamą straipsnį L. A. Jucevičius pirmąkart paskelbė 1837 m. Vilniuje kaip įvadą savo leidiniui „Ištraukos iš šiuolaikinių lenkų poetų“ („Wyjątki z nowoczesnych poetów polskich, tłumaczone na język litewski z przydaniem kilku słów o języku i literaturze litewskiej“). Jame žemaičių literatas paskelbė tris A. Mickevičiaus (Adam Mickiewicz, 1798–1855), Antano Edvardo Odyneco (Antoni Edward Odyniec, 1804–1885), Bohdano Zaleskio (1802–1886) eilėraščių vertimus į lietuvių kalbą. Ši L. A. Jucevičiaus knygelė – vienintelis XIX a. Lietuvoje publikuotas dvikalbis (lietuvių–lenkų) literatūros leidinys. Simboliška, kad jis buvo išleistas Vilniuje, Berko Noimano spaustuvėje – ten pat, kur išėjo A. Mickevičiaus komentuotas lenkų Apšvietos poeto Stanislovo Trembeckio (Stanisław Trembecki, 1739–1812) poezijos tomas (1822) ir Simono Stanevičiaus bei Kristijono Donelaičio pasakėčių rinkinys „Šešios pasakos“ (1829). L. A. Jucevičiaus knygelė yra ypač įdomios struktūros: paskelbęs trijų minėtų naujausios lenkų poezijos autorių eilėraščių vertimus, vertėjas lenkų kalba parašytame leidinio įvade pristatė ne lenkų, o lietuvių literatūrą. Toks sudarytojo ir vertėjo sprendimas leidžia manyti, kad literatūra lietuvių ir lenkų kalbomis leidinyje vertinamos kaip Lietuvos (buvusios LDK) kultūros fenomenai.
Tad galima sakyti, kad L. A. Jucevičiaus figūra Cz. Miłoszo poemoje nurodo į autobiografinio pasakotojo gyvenime ir Lietuvos kultūros istorijoje nerealizuotą dvikalbės kūrybos, dvikalbės lietuvių literatūros galimybę – tokios, kurioje atsirastų derama vieta ir L. A. Jucevičiui, ir Cz. Miłoszui, ir kurioje tiek Cz. Miłoszas, tiek „Teodoras lietuvis“, rašę lenkų kalba, būtų galėję būti lietuvių poetais. Apie šią neįvykusią istorijos versiją Cz. Miłoszas rašė „Tėvynės ieškojime“, svarstydamas kraštiečių (krajovcų) visuomeninės-politinės minties įgyvendinimo per švietimo sistemą kelią, kuriam „pristigo kelių žmonių“: „Būtų pakakę vienos tobulai dvikalbės arba net trikalbės – su baltarusių kalba – mokyklos, ir būtų išaugusi Lietuvos patriotų karta nežinanti kalbų konfliktų ir laisvai kalbanti keliomis kalbomis. Po 1918 metų tai būtų nuvedę Suomijos keliu“5.
Iš tiesų L. A. Jucevičius savu metu novatoriškai apčiuopė dvikalbės Lietuvos literatūros plėtotės galimybę, kurioje literatūrinei komunikacijai ypač svarbūs tampa vertimai. L. A. Jucevičiaus jaunystės leidinys buvo kad ir kuklus, bet savitas ir, deja, vienintelis bandymas suartinti ir susieti kalbiškai skirtingus Lietuvos literatūrinius reiškinius, įtraukti juos į kalbinius mainus. Tuo pat tikslu L. A. Jucevičius, kaip mini laiške Juozapui Ignacijui Kraševskiui (Józef Ignacy Kraszewski, 1812–1887), sakosi išvertęs A. Mickevičiaus poetinę apysaką „Konrad Wallenrod“ (vertimas neišliko)6, o į lenkų kalbą vertė ir publikavo lietuvių liaudies dainas, Silvestro Valiūno istorinę giesmę „Biruta“. Buvo pasiryžęs versti ir I. Kraševskio herojinę-mitologinę epopėją „Witolorauda“7. Būtent tokiam dvikalbiam literatui, rašiusiam daugiau lenkų kalba, siekusiam sujungti lietuviškąją ir lenkiškąją Lietuvos literatūrą, Cz. Miłoszo poemos pasakotojas tarsi bendraminčiui ir išpažįsta savo kalbinį-poetinį likimą.
Tad Cz. Miłoszo poemoje L. A. Jucevičius reprezentuoja kitokią lietuvių literatūrą, kuri, deja, istorijoje liko be tiesioginės tąsos. Būtent šiame kontekste galime suprasti Cz. Miłoszo pasakotojo pasiaiškinimą L. A. Jucevičiui – ne tik dėl pamirštos lietuvių kalbos, bet ir dėl prarastos interpretacinės bendruomenės. L. A. Jucevičiaus figūra žymi tokius rašytojus, kurie moderniose nacionalinėse literatūrose liko be savo skaitytojo, tad atrodo keisti, vieniši, kryžkelės žmonės. Pavyzdžiui, tokiu rašytoju be skaitytojų tam tikru mastu yra ir Vladislovas Sirokomlė (Władysław Syrokomla, tikr. Ludwik Kondratowicz, 1823–1862) – taip pat Cz. Miłoszo paminėtas poetas (jo kūrinys) poemoje „Miestas be vardo“ („Miasto bez imienia“, Paryžius, 1969). Ši tema pasirodo „Liaudės“ fragmente „Užjūrio dainelė“: autobiografinis pasakotojas, taip pat emigracijoje atitrūkęs nuo savos skaitytojų bendruomenės, o jei prisimintume autoriaus biografinį kontekstą – uždraustas rašytojas Lenkijoje, mąsto apie tokio savo likimo – autoriaus be skaitytojų, be savos interpretacinės bendruomenės – situaciją, vaizduotėje „pasimatuoja“ tokią literatūrinę lemtį:
Viena iš nežinomų afrikiečių kalbelių
Savo darbą sukūriau.
Net Komedija Dantės,
Ir ta juoką kelia,
Jeigu gentis pražuvo. (p. 176)
Panašiai yra išnykusi ir LDK literatūros interpretacinė bendruomenė, tačiau simboliškai pokalbyje su L. A. Jucevičiumi pasakotojas nurodo tos literatūros lentyną:
Dėkim mano knygas ten, kur ir priežodžiai tavo,
Į lentynas imbieru prakvipusias, prie Lietuvos statutų. (p. 184)
Literatūra, kurios tradicijoje greta galėtų išsitekti tokie tekstai – LDK statutai, L. A. Jucevičiaus etnografinis leidinys ir Cz. Miłoszo kūryba, – nesusiklostė, tačiau patys tekstai yra, vadinasi, reikalauja visiškai kitokio literatūros istorijos pasakojimo, koks iki šiol nėra sukurtas ir greičiausiai neįmanomas sukurti nei lietuvių, nei lenkų kultūrose. Tad L. A. Jucevičius, kaip ir Cz. Miłoszas, – „nepatogus“ autorius modernioms tautinėms literatūrų istorijoms, signalizuoja tokio pasakojimo poreikį, kuris labiau atitiktų heterogenišką atminties erdvėlaikį, būtų kuriamas pagal kultūrinių sampynų logiką. Kaip vaikystės lektūra padeda iškviesti iš atminties praeities balsus nebyliame svetimame kraštovaizdyje, taip praeities figūros – tokios kaip L. A. Jucevičius, paradoksaliai padeda įsivietinti literatūros istorijoje Cz. Miłoszo poemos pasakotojui.
Paradoksalioji atminties etika
Cz. Miłoszo poemos pasakotojo literatūrinis įsivietinimas simbolinėje LDK raštijos lentynoje yra paradoksalus dėl to, kad L. A. Jucevičius ir Cz. Miłoszas, joje atsidūrę greta, yra labai skirtingi literatūriniai dydžiai. Šis pasakotojo gestas – „Dėkim mano knygas ten, kur ir priežodžiai tavo“ – sugestijuoja kitą, ne tiek estetikos, o atminties etikos lemiamą buvimo vienoje „lentynoje“, viename literatūriniame lauke logiką. Galėtume sakyti, kad taip Cz. Miłoszas atiduoda duoklę vaikystės lektūrai iš tėvų, senelių bibliotekų – ten greičiausiai būta ir L. A. Jucevičiaus leidinių. Galima prisiminti, kad „Tėvynės ieškojime“ Cz. Miłoszas nemaža dėmesio skyrė Marijos Rodzevičiuvnos (Maria Rodziewiczówna, 1863–1944), antraeilės rašytojos iš istorinės Lietuvos, prozai, taip pat skaitytai vaikystėje. Įsidėmėtina, jog Cz. Miłoszas šį dėmesį motyvuoja individualiu atminties poreikiu, kuris leidžia atsispirti įprastų literatūrinių hierarchijų poveikiui: „Pagaliau, jei ne laiko ir erdvės, tai yra mano Kalifornijos metų, perspektyva, greičiausiai nesidomėčiau šia romaniste, bijodamas, kad man karūna nuo galvos nenukristų. <…> Vis dėlto, mintimis vis dažniau grįždamas namo, į gimtąsias vietas, negaliu tų romanų apeiti“8.
Analogiškai galėtume svarstyti, kad ir L. A. Jucevičius pateko į Cz. Miłoszo poemą grįžimų mintimis namo metu. Vis dėlto tokia biografinė ir nostalgiška motyvacija – branginti vaikystės pasaulį, taip pat tuomet skaitytas knygas, tegul ir nedidelės literatūrinės vertės – iki galo nepaaiškina L. A. Jucevičiaus vaidmens Cz. Miłoszo kūrinyje. Cituotame poetiniame fragmente, kuriame pasakotojas intymiai, jaukiai kreipiasi į „kunigą Liudviką“, kuriamas kur kas aukštesnis dialogo registras: pasakotojas, tarsi vietinis, tos pat provincijos gyventojas, atlieka išpažintį dvasininkui ar bent atsiveria su esminėmis egzistencinėmis nuostatomis. Savitas išpažinimas – pasakotojo, kaip poeto, prisiimama atminties atsakomybė, sąžinės priedermė. Pokalbyje su „kunigu Liudviku“ pasakotojas išplečia savo gimtinėje gyventą laiką šimtmečiais kitų čia gyvenusių žmonių, taria jų vardus, išlikusius atmintyje ir archyviniuose dokumentuose, tarsi atlikdamas apeigą (neatsitiktinai paminimos Vėlinės), tarsi kalbėdamas „atminties litaniją“, gyvai primenančią šiuolaikines viešas vardų skaitymo praktikas:
Ilgą nugyvenau ten gyvenimą, šimtą metų po daugkart.
Mano sąžinei jų likimas, samdinių ir prievolininkų.
Kas be manęs susimąstė, jog buvo kartą Jasiulis
Su žmona, su sūnum Grigu, ir keturiom dukrom,
Matulis, Pranelis, Ambraziejus, jų sesės: Polonija,
Raina, Dosiuda ir Buikis, ir Mikas Žemaitavičius
Su žmona Kasiule, ir Laurynas, ir Milošaitis?
Kas jų dulkes ranka sijojo, pavirtusias raidėm? (p. 183–184)
Pasakotojas čia pat pabrėžia, kad gręžimasis į „mažutėlius“, istorijoje nugrimzdusius jų vardus, nėra „apsimestas nuolankumas“, o patyrimas žmonių bendrystės anapus papročių ir nepaisant jų (kalbos? literatūrinio-estetinio lygmens?) skirtingumo; tai patyrimas, tolygus nušvitimui, epifanijai, tiesos atsivėrimui:
Juk tai nebuvo, kunige Liudvikai, koks apsimestas nuolankumas,
Tik, leisk palyginti, lyg debesis koks praplyštų.
Nes paprotys klaidina šnekėjimu, čiauškesiu, šiluma9,
Ne tokia žemės tiesa, kūne ir kraujuj pažinta.
Prisiminęs daugybę gyvenimų, nebuvau kaip kiti beginklis.
Rinktis galėjau tai, kas menkiau, nes didybė lygiai praeina. (p. 184)
Atminties paradoksas: atsiminti, rinktis „tai, kas menkiau“, užtikrina egzistencijos tūrį ir adekvataus tikrovės suvokimo galimybę ne mažiau nei „didybė“, taip atpažįstamas kriterijus literatūros istorijose. Tad simboliškai šio poetinio fragmento pabaigoje pasirodanti LDK literatūros lentyna talpina ne tik aukščiausius estetinius pasiekimus, bet ir tekstus, kuriuose labai skirtinga, pavyzdžiui, ir teisine (Statutai), ir etnografine (priežodžių rinkinys) kalba liudijama žmonių bendro sugyvenimo mįslė.
„Liaudės“ dalį užbaigia pastišo stilistika, imituojant senąją teisinę LDK kalbą, parašytas pasakotojo testamentas – nuosavybės dovanojimo „reikmėms žmonių“ (p. 185) aktas. Nuosavybės, kurią sudaro nesunaikinamas, „saug[us] nuo nuotykių žemės“ atminties turtas, kuris, pagal atminties etikos logiką, leidžia būti laisvais ir dėkingais būties dalyviais, tiesos dalininkais:
Jei taip nutiktų, kad mes ar mūs palikuonys į svečias žemes išvažiuotumėm,
Tegu bent popieriuje menkame eilutės šios išlieka,
Teliudija, jog bergždžia pūsti prieš vėją,
Sau visko troškom ir ne visai sau išėjo,
Kas priimta skurde ir nuliūdus, šlove atsisuko,
Ir sunkiai pratartas skundas padėka virto,
Kad galėtume laisva valia apsisprendę būti dalyviai,
Pamėgę ir pamilę Viešpaties žodį,
Pavyzdžiu tų senųjų pamaldžių protėvių mūsų,
Lietuvos ir Rusios tautų
Nesunaikinamoj mūs tėvonijoj, saugioj nuo nuotykių žemės. (p. 185–186)
Taigi Cz. Miłoszo poemoje autobiografinis pasakotojas pasirodo kaip vienas paskutiniųjų – iš tų, kuriems tokia literatūra, kaip L. A. Jucevičiaus tekstai, dar buvo vaikystės lektūra. Jai veikiant ir tarpininkaujant, atgaivinama atmintis kaip savo vietos pasaulyje įsisąmoninimo kelias – nuo „beprasmių strofų“, atklystančių į svetimą kraštovaizdį, iki „nesunaikinamos tėvonijos“ šiame dėkingumo patoso kupiname „testamente“. Atminties erdvėlaikyje L. A. Jucevičiaus figūra atsiduria ne „kryžkelėje“, o centre ir išreiškia istorijoje neįgyvendintą, tačiau jei atsimenamą – tai ir aktualią egzistencinę bei kultūrinę alternatyvą. Tokią atminties veikseną Cz. Miłoszas laiko labai svarbia galia, o atminties, jos tūrio palaikymas, tampa poezijos meno užduotimi: atmintis padeda orientuotis tikrovėje, suvokti savo vietą joje, taigi ir išlaikyti laisvę, atsispirti, be kita ko, ideologiniams spaudimams ir gundymams. Ši tema, drauge ir L. A. Jucevičiaus vardas, tapo vėlesnių Cz. Miłoszo kūrinių atsikartojančiu motyvu. Galima sakyti, kad iš „Liaudės“, jos atminties erdvėlaikio, išaugo ir tokie Cz. Miłoszo kūriniai kaip jo „Abėcėlė“ („Abecadło“, Krokuva, 2001) – asmeninė istorija, sukurta pagal atminčiai būdingą vienalaikiškumo principą, kuriame svarbiausias yra atsimenančiojo santykis su atminties turiniais, o ne vienakryptė seka ar juolab ją motyvuojantis teleologinis siužetas. L. A. Jucevičius, galima būtų sakyti, buvo vienas pirmųjų tokios abėcėlės žodžių.
1 Girdzijauskas J. Liudvikas Adomas Jucevičius kultūrų sampynose // Darbai ir dienos. – 2001. – T. 28. – P. 185.
2 Poemos fragmentus į lietuvių kalbą vertė Algis Kalėda, Vytas Dekšnys, Mindaugas Kvietkauskas: Miłosz Cz. Rinktiniai eilėraščiai / sudarė Algis Kalėda ir Brigita Speičytė. – Vilnius: Baltos lankos, 2011. – P. 154–192. Toliau, cituojant poemą, nurodomi šio leidinio puslapiai.
3 Jucevičius L. A. Raštai / parengė Meilė Lukšienė ir Zenonas Slaviūnas, iš lenkų k. vertė Dominykas Urbas. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959. – P. 365. Toliau cituojant, nurodomi šio leidinio puslapiai.
4 Miłosz Cz. Tėvynės ieškojimas. – Vilnius: Baltos lankos, 1995. – P. 237. Cituojamą esė „Kas toje Lietuvoje dėjosi“ vertė Almis Grybauskas.
5 Ten pat. – P. 237–238. Žinia, suomių literatūra yra dvikalbė – kuriama suomių ir švedų kalbomis.
6 Jucevičius L. A. Raštai. – P. 571.
7 Tai J. I. Kraševskio mitologinės-istorinės trilogijos „Anapilis“ („Anafielas“) pirmoji dalis: Witolorauda. Pieśń z podań Litwy przez J. I. Kraszewskiego. – Wilno: Drukiem Józefa Zawadzkiego, 1840.
8 Miłosz Cz. Tėvynės ieškojimas. – P. 50.
9 Ši eilutė cituojant redaguota; plg.: „Albowiem obyczaj łudzi gwarem, szczebiotem i ciepłem“ (Miłosz Cz. Wiersze. – T. 3. – Kraków: Wydawnictwo Znak, 2003. – P. 153).
Perimant Algirdo Juliaus Greimo palikimą
2020 m. Nr. 10
Š. m. kovo 9 d. Vilniaus universiteto bibliotekos Baltojoje salėje įvyko Algirdo Juliaus Greimo knygos „Apie viską ir nieką: žmogus, visuomenė, kultūra“ (2019) aptarimas. Pokalbyje dalyvavo VU bibliotekos direktorė Marija Prokopčik, knygos sudarytoja literatūrologė Jūratė Levina, literatūrologai Darius Kuolys, Brigita Speičytė, filosofas Arūnas Sverdiolas, poetas Tomas Venclova.
Marija Prokopčik
Gerbiami svečiai, gerbiami kolegos. Mūsų susibūrimai čia, Vilniaus universiteto bibliotekos Baltojoje salėje, tapo gražia tradicija. Prieš trejus metus čia pristatėme didelę parodą, skirtą Algirdo Juliaus Greimo gimimo šimtmečiui paminėti: „Atkakliai ieškojęs prasmės: Algirdas Julius Greimas“. Turėjome ką parodyti, nes Rankraščių skyriuje saugome šio iškilaus mokslininko, žymaus žmogaus asmeninį archyvą, taip pat turime nemažai jo knygų bibliotekoje. Vėliau čia įvyko ir knygos „Algirdas Julius Greimas: Asmuo ir idėjos 2“ pristatymas.
Mūsų Greimo archyvas vis pasipildo. Jau turėjome apie du šimtus saugojimo vienetų, bet po kiekvieno Greimui skirto renginio sulaukiame dovanų: žmonės atneša po vieną ar kelis laiškus, nuotraukų, įvairių dokumentų, knygų. Tikiuosi, kad šis renginys taip pat paskatins Jus papildyti mūsų archyvą savo galbūt dar turimais dokumentais. Kai susitiksime kitą kartą, gal galėsime surengti tų naujai atsiradusių dokumentų parodą.
Mūsų bendra veikla su Greimo centru, manau, yra abipusiai naudinga. Man smagu, kad šitai vyksta Baltojoje salėje, ir negaliu nepriminti, kad šiemet mūsų bibliotekai sukanka keturi šimtai penkiasdešimt metų. Šios knygos pristatymas yra dovana bibliotekai jos sukakties proga.
Jūratė Levina
Apie tai, kaip atsirado Greimo knyga „Apie viską ir nieką: žmogus, visuomenė, kultūra“, norėčiau papasakoti iš Greimo kaip rašytojo raidos perspektyvos. Ši raida prasidėjo labai anksti literatūriniu ir, sakyčiau, jau šiek tiek kritiniu bandymu, kai Greimui buvo vos dvylika metų ir jis ėmėsi rašyti nuotykių romaną pagal tuomet godžiai skaityto Marko Twaino veikalų žanrinį modelį. Nepasisotinęs Šiaulių bibliotekoje rastose knygose aprašytais nuotykiais, Greimas kūrė nuotykinę intrigą pats, kartu su vienintele savo romano skaitytoja Greimų tarnaite Onute svarstydamas, kokių tam reikia veikėjų. Jo rankraščių archyve yra išlikę juodraščių, liudijančių vėlesnius bandymus kurti dramą ir pasakojamąją prozą. Iš meninių tekstų Greimas publikavo tik vertimus – fragmentą iš Sartre’o „Sienos“ ir Rimbaud „Blogą kraują“ – su komentarais. Viešai Greimas pirmiausia pasireiškė kaip literatūros kritikas, būdamas dvidešimt penkerių, 1942 metais (tai jo kalbos apie Kazį Binkį data) ir keletą metų rašė tik apie literatūrą. Paskui jo dėmesį patraukė bendresni kultūros klausimai: jis skelbė literatūros, teatro, meno parodų, kultūros istorijos veikalų apžvalgas ir recenzijas. Nuo 1948-ųjų jo eseistikoje atsiranda aiškus sociopolitinis matmuo. Tais metais Greimas apsisprendė trauktis iš politinės rezistencijos, perkelti rezistencinę veiklą į kultūros „darymo“ lauką (jis kategoriškai nesutiko vadinti šios veiklos „kūryba“) ir ėmė rašyti politinę publicistiką: Lietuvos ir Europos sociopolitinės istorijos analizes, polemikas (dažnai dalyvaudamas dialoge su realiais oponentais) ir teorinius bei programinius straipsnius apie vertybinius įvairių politinių ir kultūros reiškinių pamatus. Knygą, kurios sutikimą šiandien švenčiame, Greimas sudarė iš šių per dvylika metų lietuvių spaudai įvairiomis progomis rašytų tekstų. 1959 metai – vėliausio į ją įtraukto teksto publikacijos data.
Į šį savo pasakojimą neįtraukiau Greimo mokslinės karjeros linijos. Jis apsigynė disertaciją 1948 metais, bet monografijos neišleido, o 1957-aisiais parašė pirmąjį semantikos darbą, tačiau buvo tiek nepatenkintas rezultatu, kad jį suplėšė, pasilikęs keliasdešimt puslapių, su kuriais galėjo dirbti toliau. 1959 metais jis, matyt, susivokė, kad turi daugybę publikuotų tekstų, ir pamėgino sudėlioti iš jų lietuvišką knygą: sudarė turinį, jį redagavo ir keliskart pildė, pasiliko variantus, nesunaikino (kaip degindavo nereikalingus dokumentus) į jį įtrauktų tekstų. Čia Greimas sustojo, taigi pirmąja jo knyga tapo 1966 metais išėjusi „Struktūrinė semantika“. Lietuviškų tekstų rinkinio idėja atgijo gerokai vėliau. Apie 1987-uosius Violetai Kelertienei jis siūlė sudaryti jo literatūros kritikos rinktinę, bet nesutarė dėl koncepcijos ir galiausiai daug didesnį, visus jo darbus pristatantį rinkinį „Iš arti ir iš toli“ (1991), tardamasis su Greimu, sudarė ir išleido Saulius Žukas. Šiam rinkiniui Greimas pasiūlė daugumą 1959 metais sudarytos knygos tekstų, tuomet jų rankraščiai pateko į Vilnių. Bent vieno knygos teksto rankraštį jis siuntė Dariui Kuoliui publikuoti almanache „Sietynas“ 1989-aisiais, bet šio straipsnio man taip ir nepavyko rasti. Greimas publikavo savo lietuviškus tekstus, kaip reikalavo tuometinė padėtis, nesirūpindamas kadaise sudaryta knyga.
Nebaigtos Greimo knygos istorija čia ir baigtųsi, jei ne jo šimtmetis, kurį šventėme 2017 metais, ir Arūno Sverdiolo sumanymas, kad, jam artėjant, Greimo centras turi imtis tirti lietuvišką Greimo paveldą: surinkti visus jo tekstus, išbarstytus po išeivijos ir Lietuvos periodiką, bei daugybei adresatų rašytus laiškus, išsiaiškinti, ką turime viešuose ir privačiuose archyvuose, visa tai surinkti ir kataloguoti, kad susidarytume kiek įmanomą išsamesnį vaizdą apie Greimo palikimą ir kokius darbus turime atlikti, kad neleistume jam nugrimzti užmarštin. Taip nutiko, kad ėmiausi šito ir dirbdama aptikau šios knygos planą, išsaugotą segtuve su kitais archyvuojant nenustatytos paskirties Greimo popieriais. Jis išliko didžiausiame Greimo fonde – Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus kolekcijoje, kur netrukus po Greimo mirties buvo perduoti visi lietuviški jo dokumentai. Archyvarai, gavę dokumentus, juos peržiūri ir suskirsto į archyvinius vienetus: nustato kiekvieno dokumento pobūdį, pažymi autorystę, datą bei kitą informaciją apie jo kilmę, paskirtį ir turinį, aprašo fizinę būklę, suteikia signatūrą. Dažniausiai lieka šūsnis neatpažintų, į jokią kategoriją nepatenkančių dokumentų, kuriems sudaroma atskira byla, pavadinama Varia arba Miscellanea. Greimo fonde tai šimtas šešiasdešimt ketvirta byla. Knygos planą radau joje, turbūt kelių šimtų lapų pluošte tarp įvairiausių nežinia ko juodraščių fragmentų, paskaitų „Santarai-Šviesai“ konspektų, užrašų ir pastabų sau, iš kurių ne visos išaugo į tekstus.
Ką laikau rankose, supratau anaiptol ne iš karto. Tai viso labo perlenktas A4 formato lapas, į kurį įdėti dar keli taip pat perlenkti arba perpus perplėšti lapeliai su užrašytomis ir kai kur sunumeruotomis frazėmis, kartais sutrumpintais žodžiais. Tokių savadarbių sąsiuvinių Greimo dokumentuose mačiau daug – taip Greimas tvarkė savo minčių užuomazgas: užsirašydavo ant lapelių, dėdavo į pluoštus, sudarydamas paskaitų konspektus, semiotinių analizių apmatus ir kitokių tekstų projektus. Šis pluoštelis susegtas sąvaržėle; ant viršutinio lapo nėra jokio pavadinimo, tik surašytos sunumeruotos frazės ir aiškiai atskirtos trys dalys. „Eureka!“ akimirka mane ištiko supratus, kad tos frazės yra sutrumpinti Greimo straipsnių pavadinimai. Padėjo tai, kad tuo pat metu tikrinau jo lietuviškų publikacijų bibliografiją ir rinkau tekstų kopijas, taigi pati nuolat vadindavau juos, žodžiu ir raštu, sutrumpintomis antraštėmis – žiūrėjau į tuos pačius trumpinius, užrašytus Greimo ranka. Atsirado kiekvienam tyrėjui pažįstamas detektyvo azartas: negalėjau nepatikrinti, ar tikrai tai Greimo tekstų antraštės, neieškoti tų tekstų, kurių dar nebuvau radusi Greimo fonde ar kur kitur, jų neskaityti ir nemėginti įvertinti, ar tikrai susidaro knyga. Galiausiai pasirodė nebeįmanoma jos neparengti ir neišleisti.
Tai padaryti pavyko ne iškart. Kultūros ministerija įtraukė knygos leidybą į Greimo šimtmečio minėjimo programą ir skyrė lėšų, bet jas gavusi leidykla bankrutavo. Ką gi, ją išleidome pačios knygos jubiliejui – jos šešiasdešimtmečiui: 2019-aisiais, su Vilniaus universiteto leidykla Lietuvos mokslo tarybos skirtomis lėšomis. Prognozių dėl šios knygos būta įvairių, kolegos į mano entuziazmą leisti kažin kada apmestą, bet taip ir nebaigtą projektuoti knygą žiūrėjo gana santūriai. Bet šių metų Vilniaus knygų mugėje knyga atsidūrė tarp leidyklos bestselerių, o „Akademinės knygos“ knygyno praėjusios savaitės geriausiai parduodamų knygų dešimtuke aplenkė ir Gadamerį, ir Spenglerį, ir Beresnevičių! Už tai, kad knyga limpa prie rankų ir džiugina akį, dėkoju dailininkei Jurgai Tėvelienei ir maketuotojai Vidai Vaidakavičienei, kantriai atsižvelgusioms į visas mano pedantiškas pastabas ir pageidavimus; už visus į deramas vietas sudėliotus kablelius, kurių Greimas nevaldė ir nesuvaldžiau aš, – redaktorei Martynai Bražiūnaitei-Jelisejevai.
Visus tekstus, išskyrus minėtą pasimetusį straipsnį „Rezistencija ir demokratija“, parengiau iš rankraščių. Bet „Sietyno“ publikacijos tekstas neatrodo redaguotas, jame likę daug greimiškų idiosinkrazijų, kurias kiti redaktoriai šalindavo. Leidyklos „Vaga“, išleidusios „Iš arti ir iš toli“, ir periodikos redaktoriai Greimą redagavo labai drąsiai, kartais, sakyčiau, beveik cenzūruodami: keitė straipsnių antraštes, išimdavo sakinius ir net pastraipas. Šią knygą rengiau taip, kad skaitytume Greimo parašytus tekstus, be jokių kandžios ironijos užglaistymų ar kartais išties barokiškų minties niuansų ištrynimų. Laikiausi neintervencinės nuostatos „nieko neredaguoti“, nors galiausiai šį kategorišką imperatyvą teko pakeisti minkštesniu „redaguoti kuo mažiau“.
Vienas tekstas – „Rytai ir Vakarai“ – knygoje publikuojamas pirmą kartą; dar vienas – „Lietuvių literatūros istorijos santrauka“ – pirmą kartą lietuviškai. Tai enciklopedinio straipsnio „Lietuvių literatūra“, kurį Greimas parašė 1956 metais prancūziškai „Pleiade“ enciklopedijai, vertimas, atliktas jo paties ir (arba) Onos Greimienės. Lietuvišką straipsnio versiją Greimas pavadino kiek kitaip, vertimo nebaigė ir jo dalys atsidūrė skirtinguose archyvuose, taigi ir čia padėjo keli laimingi atsitiktinumai, kol atpažinau teksto fragmentus, juos sujungiau ir baigiau rengti vertimą. Pagaliau, knygai reikėjo antraštės. Dairiausi jo paties frazės, kuri būtų glausta ir sykiu imli, atvira knygos tekstų žanrų ir tematikų įvairovei. Tokią radau Greimo laiške Broniui Savukynui: knyga „apie viską ir nieką“ jis pavadino „Iš arti ir iš toli“. Tekstų parengimo istorijas papasakojau „Redakcinėse pastabose“, ten taip pat įdėjau juodraščiuose išlikusius prierašus ir fragmentus, kurių Greimas neįtraukė į galutines tekstų redakcijas.
Rengdama tekstus, mačiau mažą knygelę, juolab kad lygiagrečiai rengėme du masyvius knygos „Algirdas Julius Greimas: asmuo ir idėjos“ tomus. Greta jų „Apie viską ir nieką“ atrodė veikiau kaip egodokumentinės nei mokslinės reikšmės knyga. Bet kai knygos ryšulėliai atkeliavo iš leidyklos, paaiškėjo, kad ji ne ką mažesnė už „Maupassant’o“ studiją ir jokiu būdu nevadintina knygele. Tas pats nutiko ir jos turiniui: turėjau pabaigti rengti šią knygą, kad pamatyčiau ją kaip visumą, kaip veikalą, įvertinčiau apimtį ir svorį to, kas ten sakoma. Iš daugybės dalykų, apie kuriuos jau kalbėjau kitomis progomis, šiandien atkreipsiu dėmesį į įspūdingą dviejų tarsi priešingų dalykų dermę: beveik džoisišką Greimo stilių įvairovę ir jo kultūros sampratos tvarumą bei mąstymo, vertybinių nuostatų nuoseklumą. Abi šios Greimo eseistikos plotmės aktualios ir šiandien. Gyvai nuskamba ir negailestinga Greimo ironija, ir jo kultūros samprata, kad kultūra – sudėtingas darinys, apimantis visas žmogaus gyvenimo sferas ir susiejantis jas tarpusavyje, bet vis dėlto nesuliejantis: estetika ir, tarkime, socialinė istorija formuoja ir maitina viena kitą, bet nėra tas pats dalykas. Knyga žavi, intriguoja minties apimtimi ir niuansais ir, tikiuosi, bus aktuali kultūros žmonėms.
Darius Kuolys
Iš tikrųjų ši knyga yra aktuali, paradoksaliai aktuali. Nežinia, ar Greimas tuo džiaugtųsi, ar ne, bet man atrodo, kad jam rūpėjo savo jaunystės tekstus Lietuvai pateikti, ir jis neatsitiktinai atakavo Saulių Žuką ir tikėjosi, kad kadaise rašytų straipsnių knyga išeis Sąjūdžio laikais. „Iš arti ir iš toli“ buvo rengta būtent Sąjūdžio metais, bet pasirodė pavėlavusi – 1991-aisiais. Ji turėjo pasirodyti, kai Lietuva projektavo savo valstybę – tada Greimas atrinkinėjo tuos tekstus. 1959–1960 metų knygos projektas – dabar kolegės Jūratės mums padovanota knyga – taip pat rodo, jog Greimui rūpėjo, kad šis publicistinių, poleminių tekstų korpusas funkcionuotų išeivijos visuomenėje, skatintų rimtus svarstymus apie Lietuvos ateitį.
Greimas Lietuvos projektą įsivaizdavo istorinį, ilgalaikį. Niekas čia ir dabar nesibaigia. Ir po sovietinės okupacijos jis rūpinosi, kad Lietuvos byla tęstųsi. Šitų tekstų aktualumą lemia tai, kad Greimas labai nuoširdžiai, atvirai, sąžiningai svarstė lietuvio intelektualo, XX amžiaus intelektualo, apskritai mąstančio žmogaus vaidmenį bendruomenėje, Vakarų kultūroje tokiu metu, kuris nėra pernelyg draugiškas nei intelektualams, nei apskritai sąmoningiems žmonėms. Epocha atšiauri, epocha nelabai švanki, epocha traiškanti žmogiškumą, garbingą elgesį, griaunanti tai, kas kurta per amžius. Tai, kas laikyta kilnumu ir padorumu, ši epocha naikina ir griauna. Kaip elgtis, kaip apsispręsti? Šie Greimo svarstymai iš tikrųjų visą laiką aktualūs mąstantiems žmonėms.
Reikia turėti galvoje, kad Greimas čia kalba jaunas: pirmieji tekstai rašyti dvidešimt aštuonerių–dvidešimt devynerių metų, trisdešimtmečio intelektualo. Greta jis rašo disertaciją, o naktimis sėdi prie rezistencijos tinklo kūrimo ir renka jaunus idealistus, kurie galėtų angažuotis Lietuvos laisvinimo reikalui. Kaip jis sako, „švarius žmones“, kad jie „susiteptų“ rezistencija. Nes rezistencija nėra švarus dalykas: tai neišvengiama prievarta ir smurtas. Bet Greimas rašo savo laiškuose: renku būtent tam švarius žmones, kad jie, nešvarių rezistencijos dalykų imdamiesi, išsaugotų vaikams ir vaikaičiams bent šiek tiek to, ką vadiname meile, tiesa, grožiu, kad jie, būdami pakankamai švarūs, visiškai nesubjaurotų gražių gyvenimo dalykų. Iš tikrųjų dvi knygos, išėjusios pernai metų pabaigoje, kolegės Jūratės Levinos parengta „Apie viską ir nieką“ ir Egidijaus Aleksandravičiaus bei Daivos Dapkutės parengta „Tarp minties ir politinio veiksmo. Algirdo Juliaus Greimo laiškai 1946–1954 m.“ chronologiškai susišaukia ir viena kitą gražiai papildo.
Greimui rūpėjo, kaip mes po Antrojo pasaulinio karo, sovietinio totalitarizmo akivaizdoje toliau kursime, atkursime ir saugosime Vakarų civilizaciją. Šiuos klausimus jis svarsto labai jautriai ir įžvalgiai. Štai jo 1947 metų laiškas Jonui Deksniui, tuo metu drąsiam avantiūristui, herojui, kuris grįžta į okupuotą Lietuvą, vėl eina per sieną – apie pasiaukojimą, Lietuvą ir tai, kas bus su mumis: „Kiekvienu atveju, ar tu žūsi kovoj, ar pamatysi laisvą Lietuvą, vis tiek būsi apjuoktas, apšmeižtas ir numestas į patvorį kaip išspausta citrina, nes niekam nebereikalingas, atlikęs savo kurjerio misiją. Tai būtų kraštutinis idealizmas, kurio aš, deja, kaip jau per daug gyvenimo sugadintas, negaliu priimti. Kuris gal ir labai garbingas, bet ne visiškai sąžiningas, nes padorus žmogus, nusileisdamas, kad jį pašalintų, ir užleisdamas vietą būsimoje Lietuvoje svolačiui, kenkia tai pačiai Lietuvai, kurios vardan jis nori mirti ir dėl kurios kovoja.“ Štai dilemos – intelektualo sąžiningas idealizmas: atlieki savo vaidmenį, bet ar padoru užleisti vietą „svolačiui“, dėl tos pačios Lietuvos grumiantis? Panašių svarstymų atrasime Harvardo absolvento Vytauto Kavolio rašytuose poetiškuose ir intelektualiuose „Santaros“ programiniuose tekstuose, kur jis svarsto, ar gali Hamletas totalitarizmo akivaizdoje būti tiktai Hamletu? Tokiu, pasak Kavolio, jis gali būti tik Ofelijai, o šiaip jam reikia imtis hamletiškos švarių rankų politikos. Tai to meto jaunų intelektualų svarstymai.
Greimo laiškai, rašyti rezistencijos draugams, turėjo būti sunaikinti, bet vienam iš susirašinėtojų jų pagailo. Mes Greimo rezistencinių laiškų šiandien neturėtume skaityti. Bet pažvelkime į Greimo viešumai rengtą knygą. Štai jo numatyti skelbti tekstai. 1949 metų straipsnyje „Laisvė ir užsiangažavimas“ Greimas kalba apie tai, kad Vakarų civilizacijai iškyla kertinis, esminis klausimas: kas perims aristokratijos vaidmenį, atsakomybę už laisvę ir kilnumą kultūroje? Jis aptarinėja Vakarų kultūros kelią: XIX amžiuje tokio vaidmens ėmėsi bohemistai su Charliu Baudelaire’u, meno, kultūros žmonės – jie priešinosi sustabarėjimui ir miesčionijai. Bet dabar, po Antrojo pasaulinio karo vos ketveriems metams praėjus, apie kilnaus, nesuinteresuoto stiliaus sudarymą, sako Greimas, ir mūsų, lietuvių, atveju sukasi visas Vakarų išlikimo klausimas. „Ne „užsiangažavimai“ į kairę ar į dešinę, bet aukštesnio laipsnio užsiangažavimas – atsisakymas užsiangažuoti sudaro lietuviams, taip atrodo, kilnų stilių, įeidamas į europietiškos aristokrato tradicijos faktą.“ Greimui svarbu, kas bus su lietuvių ir Vakarų visuomene: kas tą aristokratijos naštą perims, kas kilnų stilių saugos.
Greimo kalbėjimas apie kultūros žmogaus tikrąjį užsiangažavimą tikrai kultūrai, kilniam stiliui čia reikšmingas: jis kalba apie kairiųjų užsiangažavimus, apie laisvės išsižadėjimą, jos atsisakymą, turėdamas galvoje Sartre’o pakrypimą į Marxo pusę ir tai, kad laisvi intelektualai ieško priebėgos, ieško tvirtų ideologijų kairėje ir dešinėje, angažuojasi tam tikroms stovykloms, išduodami esminį, kertinį angažavimąsi laisvei. Ir štai ką jis kalba apie mūsų žmones: ne brazdžioniai išsaugos laisvę, bet Henrikas Radauskas. Tos teksto vietos, man atrodo, nebeliko išeivijos periodikoje šį straipsnį publikuojant. Tekstai dabar Jūratės atkurti, negalima buvo kliautis publikacijomis išeivijos spaudoje. Ir štai kokį kelią Greimas rodo lietuviams – išeivijai, o sykiu tai aktualūs dalykai ir mums. „Toks Radauskas, užsidaręs keturiose kambario sienose, greičiau bus stilingas XX amžiaus europietis, negu įvairiose firmose angažementų iešką ir afidavitus gavę lietuviško palikimo saugotojai. Tik laisvas žmogus gali saugoti laisvę ir būti laisvo gyvenimo tradicijos kūrėjas. Ir tai mums atrodo šiuo metu pagrindinė menininko, kultūrininko užduotis.“ Greimas iš esmės svarsto laisvės klausimą. Ar Vakarų visuomenė ir lietuvių bendruomenė išsaugos laisvę, jau sykį laisvę bolševizmui ir nacizmui atidavusi? Šie svarstymai persmelkia abi Greimo knygas.
Ir čia svarbus Greimo santykis su kultūra. Jis suvokė kultūrą labai plačiai. Ši samprata mažai kito: Lietuvai atkūrus nepriklausomybę Greimas projektavo Lietuvos kultūros tarybą, vadovaujamą, pirmininkaujamą prezidento, kaip jis vadino, Vytauto Landsbergio, kuri turėjo strateguoti Lietuvos ateitį. Visą valstybės ateitį, Greimo įsivaizdavimu, strateguoja būtent Kultūros taryba. Kultūros ir politikos skirties Greimas nebrėžė, priešingai, stiprino jų ryšį visuose savo galvojimuose ir svarstymuose. Iš pokario rezistencijos laiškų sužinome, kad jo akiratyje buvo ne tiktai Bronys Raila ir kiti rašytojai, jis buvo numatęs įtraukti į rezistencijos ratą ir Alfonsą Čipkų – Nyką-Niliūną, atrodo, visiškai nieko bendra su politika neturintį žmogų, „Literatūros lankų“ kompaniją. Jis rašo, kad žiūri, zonduoja, kaip būtų galima visą „Literatūros lankų“ jaunąją intelektualų kartą, „neornamentuotos kalbos generaciją“ įtraukti į rezistencinį judėjimą.
Kai mes, leisdami „Sietyną“, paprašėme Algirdo Juliaus Greimo tekstų, jis labai glaustai atsakė į žurnalo anketą, bet per Saulių Žuką mums perdavė savo tekstų pluoštą, ir tarp jų „Rezistenciją ir demokratiją“. Tas tekstas kalba apie visą demokratijos išsaugojimo sudėtingumą. Jau tuo metu (tekstas rašytas apie 1950 metus) Greimas kalba apie tai, kad valstybės anoniminės mašinos aparatas suvirškins laisvą žmogų. Demokratija turi užauginti pakankamai stiprių laisvų žmonių, kad valstybės mašina nesugriautų laisvų žmonių bendruomenės. Jo nuomone, lietuvių kultūra išeivijoje turi iš rezistencinės dvasios, rezistencijos dvasia remdamasi, ugdyti demokratus, kurie vėliau būtų atrama demokratinei Lietuvai. 1949 metais bunkeriuose rašomos partizanų deklaracijos taip pat kalba apie demokratinę Lietuvą, ne „smetoninę“, o „demokratinę“. Tam tikrų sąšaukų esama.
Verti dėmesio Greimo formuluojami uždaviniai išeivijos intelektualams. Kavolis, jaunesnis kolega, apie 1954-uosius klausia, ką šiandien daryti liberalams, o Greimas atsako: jų uždavinys yra demitifikuoti kultūrą, grumtis su pasenusiais, sustabarėjusiais mitais. Tai laisvinimo kelias. O 1966 metais Greimas atskrenda į „Santaros-Šviesos“ suvažiavimą Tabor Farmoje ir kalba, kad per menka tik demitifikuoti. Intelektualų uždavinys esąs ir kurti, palaikyti dinamiškus mitus, kurie keltų uždavinius bendruomenei, nepaliktų jos neįrašytos į simbolines struktūras, reikšmių sistemas, nes pokštauti su tauta, palikti jos be mitų ir ideologijos negalima. Ir Greimas pasiūlo aktualią iki šiol politikos sampratą, atsako intelektualams į klausimą, koks jų galimas vaidmuo tokioje sumautoje epochoje: „Mano pasiūlymas būtų galvoti, kaip supolitinti „Santarą-Šviesą“. Ir aš norėčiau pasiūlyti tokią politikos definiciją: politika yra ideologinės kovos modelių sudarymas tautinei kultūrai kaip vertybių sistemai realizuoti.“ Apskritai Greimas politiką palenkia kultūrai. Politinei bendruomenei kultūra yra daug esmingesnė, su jos išlikimu esmingiau susijusi sfera. Šie Greimo tekstai mus ragina reflektuoti ir savo situaciją šiandien.
Greimo kalbėjimai apie literatūrą, mano supratimu, taip pat išlieka labai svarbūs. Štai jo atsakymas į „Literatūros lankų“ anketos klausimą, kas mažiausia šiandien pažinta, iškelta? „Visa lietuvių literatūra, literatūros istorija.“ Kiti sako: Donelaitis, Putinas, o Greimui atrodo, kad visa literatūros istorija yra per mažai mūsų reflektuota. „Literatūra mūsų genialiai nesąmoninga.“ Vakarų literatūra save reflektuoja, o lietuvių literatūra yra per mažai save reflektavusi. O ta refleksija būtų Vakarų kultūros išmanymas ir savo tradicijos pažinimas, taip pat sugebėjimas šiuos du išmanymus jungti. Atvirumas Vakarų kultūrai ir savo tradicijos analitinis kritinis pažinimas – tai imperatyvai, aktualūs ir šiandien.
Brigita Speičytė
Darius jau minėjo šitoje tikrai labai įdomioje knygoje atsiskleidžiantį Greimo kaip literatūros kritiko aktualumą ir iškeltą labai aukštą kritikos kartelę, reikalavimus, kuriuos jis kelia ir sau kaip kritikui, ir kitiems. Greimo literatūros kritika yra patraukli, be jau minėtų dalykų – tradicijos išmanymo, ir lietuvių literatūros, ir Europos, pasaulinės literatūros konteksto, be labai nuoseklaus ir įtempto teorinio ir estetinio mąstymo – dar ir orientacija aktualiuose literatūros ir kultūros procesuose. Iš literatūros kritikos istorijos žinome, kaip retai susitinka visi šitie trys dalykai. Skirtingose kritikos istorijose tai pavieniai asmeniniai, individualūs projektai žmonių, sugebančių sujungti visus šituos aspektus: rašyti literatūros kritiką, neišleidžiant iš akių įtempto klausimo, kas yra literatūra, nuolat tą klausimą permąstyti, o kita vertus, nepamesti iš akių kultūros, visuomenės istorijos proceso ir neįsileisti į dienos pasistumdymus, nepaversti literatūros kritikos ideologiniais ginčais, bet kartu atsiliepti į aktualius jaudrius klausimus, kuriuos iškelia vienas ar kitas kūrinys.
Įdomu, pavyzdžiui, kad Greimo literatūrinės polemikos su Jonu Griniumi dėl Vinco Ramono romano „Kryžiai“ pretekstas yra lyg ir neesminis, iš laiko perspektyvos jis nebeatrodo vertas tokios didelės aistros. Bet akivaizdu, kad šitas literatūrinis kūrinys duoda impulsą kur kas esmingesniems svarstymams apie lietuvių literatūrą, kultūrą ir jos situaciją pokario Europoje. Ir būtent šitoje polemikoje raiškiai atsiskleidžia Greimo pasaulėžiūrinės nuostatos, kurios tęsiasi, išlieka, varijuojamos skirtinguose tekstuose, – tai, ką jis toje polemikoje pavadina tautine ideologija, tai iš tikrųjų buvo visos kartos nuostata – požiūris į tautinę kultūrą kaip būdą reikštis individui ir būdą pasiekti žmogiškosios kultūrinės kūrybos universalijas. Tai, sakytume, dvikryptė tautos originaliosios kultūros, kaip jisai rašo, kūrimo vertė. Ir įdomu matyti, kaip šitame pokario išeivijos spaudoje paskelbtame Greimo straipsnyje išryškėjusios pasaulėžiūrinės nuostatos atsikartoja, pavyzdžiui, penkeriais metais jaunesnės Vandos Zaborskaitės dienoraštyje, rašytame tuo pačiu metu Vilniuje sovietinės okupacijos kontekste: kaip skirtingai ta programa, susiformavusi nepriklausomoje valstybėje, šitos jaunimo kartos buvo įgyvendinama Lietuvoje ir išeivijoje.
Taip pat įdomu, kad Greimo pokario kritikos herojus yra Henrikas Radauskas. Greimo straipsnis apie „Radauską ir jo strėlės vietą lietuviškame danguje“ jau yra tapęs lietuvių literatūros kritikos klasika. Šitame kontekste jis nušvinta naujai todėl, kad parodo Greimo kaip kritiko polinkį į intelektualinį avantiūrizmą, galima sakyti, avantiūrišką drąsą prognozuoti ir projektuoti tam tikras literatūros raidos linkmes. Jis Radauską vertina kaip dar neatpažintą autorių, ieško jam vietos lietuvių literatūroje, kultūros istorijoje ir netgi savitai susieja su Dionizo Poškos klasicizmu. Matyti, kaip Greimas ieško literatūros istorijoje netikėtų sąskambių, netikėtų požiūrio kampų.
Ryškiausiai šitas avantiūrinis istorinis Greimo mąstymas, mano supratimu, atsiskleidžia straipsnyje „Lietuvių literatūros istorijos santrauka“. Tai vienas įdomiausių šitos knygos tekstų, kaip jau minėjo sudarytoja, pirmą kartą pasirodęs lietuvių kalba. Be galo gyvas, intensyvus, lakoniškas pasakojimas apie lietuvių literatūrą iki XX amžiaus vidurio. Viena vertus, jame atsiskleidžia Greimo mąstymas apie literatūrą, kultūros istoriją. Greimas į literatūros istoriją žvelgia sociologiškai, kaip į visuomenės veiklos ir saviraiškos sferą. Bet, kita vertus, jis siekia išlaikyti ir literatūros kaip meno autonomiją ir atskirą vertinimą. Šitą straipsnelį aš matyčiau kaip aktualią literatūros istorijos metodologijos santrauką, kuri nėra lietuvių literatūros istorijoje realizuota, ar bent jau iki galo realizuota, ir šitas straipsnelis galėtų teikti įdomių impulsų. Iš jo galima matyti, kaip Greimas įsivaizduoja, kas yra literatūros istorija ir kaip ji galėtų būti pasakojama.
Greimui literatūros istorija yra visuomenės bei tautos ir mitokūros, ir demitologizavimo procesas. Iš tikrųjų čia atsiskleidžia ir Dariaus minėtas aspektas: literatūra dalyvauja, kaupdama ir formuluodama bendruomenei, kaip Greimas įvardija prancūziškai, „atramines idėjas“, ir tas idėjas paneigdama, išardydama bei siūlydama kitas. Tokiu būdu literatūra dalyvauja visuomenės socialiniuose, kultūriniuose ir politiniuose procesuose.
Vis dėlto tai nėra vienintelė literatūros istorijos perspektyva. Kitas pjūvis yra išraiškos istorija. Įdomu, kad Greimas į savo literatūros istorijos viziją neįtraukia tradicinio literatūros istorijos chronologinio tinklelio, tai yra istorinių reiškinių grupavimo pagal kultūrines estetines epochas. Jis mini romantizmą, realizmą ar kitas literatūrines kryptis, bet ne jos yra pagrindinis literatūros istorinio proceso veiksnys. Tai, kas sudaro išraiškos istoriją, jis įvardija ypatingais kulminaciniais taškais, kai sutampa visuomenė ir kalba, kai visuomenė kuo būtiniausiai ir autentiškiausiai, originaliausiai išsireiškia kalba viename ar kitame kūrinyje ar kartos kūryboje. Čia Greimas mąsto panašiai kaip savo klasikinį veikalą tuo metu išleidęs Erichas Auerbachas, kuris irgi rašo Europos literatūrinės raiškos istoriją kaip tokių kulminacinių taškų seką skirtingose literatūrose. Lietuvių literatūros istorijoje iki XX amžiaus vidurio Greimas mato du tokius kulminacinius taškus: Kristijoną Donelaitį, literatūrinį stebuklą, ir tai, ką jis labai plačiai įvardija 1930-ųjų metų karta – skirtingų kartų generacine prasme autoriai, kūrę ketvirtajame dešimtmetyje: ir neoromantikai, ir žemininkai, ir, pavyzdžiui, Kazys Boruta. Tai apskritai pirmoji karta lietuvių literatūroje, kuriai lietuvių valstybė ir lietuvių literatūra buvo reali egzistencija – tai išskiria tą kartą ir leidžia jai atrasti tos visuomenės ir kalbos sutapimus.
Trečiasis literatūros istorijos aspektas, į kurį Greimas atkreipia dėmesį, būtų tai, ką jis šiek tiek linksmai įvardija kaip humanizmo pratybas: bet kokia literatūra išreiškia tam tikrą žmogaus, jo būklės vienu ar kitokiu istoriniu momentu, vienokioje ar kitokioje gyvenimo situacijoje sampratą ir reikšmes. Šituo požiūriu jis įdomiai nubrėžia kelis štrichus lietuvių literatūros istorijoje, kalbėdamas apie Žemaitę ir Lindės-Dobilo „Blūdą“, ir, žinoma, apie 1930-ųjų metų kartą.
Taigi Greimas šitoje darbų rinktinėje atskleidžia tokios nesenstančios literatūros kritikos atvejį, laimingą sutapimą, kai, galima sakyti, susijungia literatūros kritiko talentas, jo individualus pomėgis skaityti, didžiulis suinteresuotumas savosios ir apskritai žmogiškosios kultūros dalykais, taip pat intelektualinė avantiūra.
Arūnas Sverdiolas
Jūratė Levina mums papasakojo, kaip buvo sudaryta ši knyga: VU bibliotekos rankraštyne saugomų Greimo rankraščių aplanke, į kurį buvo sudėti nesuklasifikuoti popieriai, jai pavyko surasti ir atpažinti lapelius su 1959–1960 metų projektuotos knygos turiniu, o paskui pagal jį surinkti atitinkamus autentiškus tekstus. Sakyčiau, Greimas būtų patenkintas tokiu paprastučiu paradigmos ir sintagmos santykiu.
Nežinome, kodėl Greimas tada neišleido šios knygos. Dabar atsivertus, ji labai patraukli. Joje tilpę tekstai mūsų aplinkoje buvo daugiau ar mažiau žinomi, bet patekę į rinktinę jie suskamba naujai – papildomai nušviečia vienas kitą, juos susaisto vidiniai ryšiai. Pirmoji pagunda buvo tokia pati, kaip ta, kuriai neatsispyrė Darius Kuolys – imtis dalykų, apie kuriuos Greimas rašo. Ir man iškart krito į akis tema, apie kurią kalbėjo Darius, tik kiek kitu kampu, netgi pasižymėjau savo egzemplioriuje tas pačias vietas, kurias jis citavo… Tai pasisakymai dabartiniam Vakarų mąstymui labai nepatogia tema: aristokratizmas, didybė, aukštybė – kaip apie juos kalbėti šiandien? Greimas, be abejonės, buvo Apšvietos paveldėtojas, bet čia – ancient régime, hierarchinio mąstymo dalykai. Ir jie nebuvo atsitiktiniai Greimo tekstuose, apie juos jis užsimena daug kur, nors nuosekliai ir nenagrinėja. Apšvieta plėtojosi demokratizuodama ir demokratizuodamasi, anaiptol ne tiktai politikoje reikalaudama lygybės, kol galų gale visi pasidarė lygiai verti būti išklausyti, net ir gyvūnai. Šioje pandemokratizmo atmosferoje aristokratizmo, kokybinių skirtumų ir nelygių, hierarchiškai surikiuotų verčių klausimai pasidaro nebesuformuluojami, nebeiškeliami, net nebepolitkorektiški. Visa tai puiku, bet kartu darosi keblu mąstyti apie tai, ko verta, o ko neverta klausytis, kas turi ką svarbaus, svaraus pasakyti, o kas tiktai tauškia tai, ką tauškia kiti. O Greimas mėgina apie tai mąstyti. Jis parodo, kad aukštuomenė luominės visuomenės prasme transformuojasi į tai, kas senamadiškai vadinama dvasios aristokratija, kad Europos Naujųjų laikų istorijoje menininkai perima aukštybės ar gelmės matmenį, sudarydami kone vienintelę alternatyvą lygiaviniam, masiniam, anonimiškam ir už nieką neatsakingam, viskam alergiškam ir į viską mimoziškai reaguojančiam kalbėjimui.
Pagunda buvo bent kiek paplėtoti šias Greimo sugestijas, bent punktyriškai apžvelgti, kaip jos reiškiasi kituose jo tekstuose. Bet jai atsispyriau suvokęs, kad gal svarbiau pasakyti ką kita. Ši knyga – ne eilinis leidybos faktas, o etapinis dalykas: praėjus dvidešimt aštuoneriems metams po Greimo mirties pasirodo jo paties sudaryta knyga, daugiau tokių nebebus. Ji buvo sudaryta pati pirmoji, bet taip jau atsitiko, kad išleista paskutinė. Dabar galėsime tiktai savo nuožiūra sudarinėti ir leisti jo knygas. Tai tinkama proga susivokti, kokiame laiko taške esame, ir pasvarstyti, kas toliau.
Mirdamas Greimas paliko du svarbiausius dalykus. Pirmasis – tai gyva jo semiotikos mokykla, plejada tiesioginių mokinių, kūrybiškai plėtojančių jo mokslinį projektą po šiai dienai, ištisas krūmas Greimo mokyklų įvairiose pasaulio šalyse ir žemynuose, daugiau ar mažiau sėkmingai tęsiančių jo darbą – praktikuojančių, dėstančių ir tyrinėjančių. Viena iš šio krūmo šakelių yra ir lietuviškoji Greimo semiotikos mokykla. Ir kitas esminis pasilikęs dalykas – tai Greimo kūryba, tai, ką prancūzai vadina oeuvre, „darbai“ ar „veikalai“, tekstų korpusas. Corpus lotyniškai reiškia „kūną“. Šio kūno gyvybė, autoriui mirus, gali būti užtikrinta tiktai suinteresuotomis ir kryptingomis pastangomis: prikeliant vis iš naujo, leidžiant ir skaitant autoriaus knygas.
Tekstų korpusą reikia kuo pilniau sutelkti ir padaryti prieinamą galimiems skaitytojams. Pirmiausia – suregistruoti, bibliografuoti. Išsamiausius duomenis apie prancūziškai ir kitomis kalbomis pasirodžiusius Greimo tekstus surinko profesorius Thomas F. Brodenas. Lietuviškieji tekstai jau keliskart buvo aprašyti, vis papildant. Mūsų sąlygomis tai ypač svarbu todėl, kad Greimas rašė į daugelį lietuvių išeivijos periodinių leidinių, iš kurių dalį tenka vadinti efemeridėmis.
Kai kurių iš jų turbūt tik retas yra girdėjęs pavadinimus. Ilgus metus ši periodika buvo beveik visiškai neprieinama Lietuvos skaitytojams, o ir dabar ji pasiekiama gana ribotai, nes pilni šios periodikos komplektai yra retenybė. Išsami Greimo tekstų pirmųjų publikacijų visomis kalbomis bibliografija buvo paskelbta knygoje „Algirdas Julius Greimas: asmuo ir idėjos 2“ (2018).
Kitas ambicingas uždavinys, kurį, sakyčiau, turėtų atlikti VUB bibliotekininkai, būtų surinkti šias autentiškas publikacijas vienoje vietoje ir padaryti lengvai prieinamas. VU Greimo centras, kiek pajėgė, sutelkė „Algirdo Juliaus Greimo lietuviškų publikacijų bibliografiją ir atviros prieigos archyvą“, kuriame pateikiamos visos žinomos jo publikacijos lietuvių kalba ir pirmųjų publikacijų skaitmeninės kopijos, paskelbė daug medžiagos iš archyvų (www.semiotika.lt). Kol kas į jį neįtraukti Greimo laiškai, esantys Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto archyve, nes jie dar nesutvarkyti. Greimo centro archyvą reikia tobulinti ir vis papildyti.
Greimo tekstų korpusas pasipildo ir šiandien, nes pasirodo naujos publikacijos: dvitomyje „Algirdas Julius Greimas: asmuo ir idėjos“, periodikoje (laiškų Arvydui Šliogeriui pluoštas, straipsniai), Dariaus Kuolio minėta VDU Lietuvių išeivijos instituto išleista knyga „Tarp minties ir politinio veiksmo“. Joje išspausdinta apie šimtas Greimo laiškų, susijusių su pokario rezistencijos ryšių tinklo pynimu naktimis, kartu rašant disertaciją ir išlaikant šeimą. Dabar tai ne tiktai pasipriešinimo istorijos dokumentai, bet ir svari medžiaga rekonstruoti Greimo asmenybės bei mąstysenos bruožams ir tai prasmių visumai, kurioje jis pats talpino šią savo veiklą. Yra ir asmeninio pobūdžio dalykų, strateginių svarstymų, taip pat svarstymų apie pasipriešinimo prasmę ir beprasmybę, papildančių tai, ką man teko parašyti apie Greimo egologiją ir lietuvių kultūros projektą. Šiandien jau reikėtų atsižvelgti į šią svarią publikaciją. Greimui buvo būdinga universaliai projektuoti, o kartu labai konkrečiai, remiantis sau prieinamais ištekliais, veikti, tuos projektus įgyvendinant. Jis visada buvo linkęs prisiimti asmeninę atsakomybę ir pasitikėti saujele artimų žmonių. Taip jis ne tiktai dalyvavo rezistencijoje ar lietuvių išeivijos spaudoje, bet ir kūrė savo semiotikos mokyklą. Greimas niekad nebuvo jokios sistemos žmogus. Tai labai įspūdingas, o kartais ir rizikingas mąstymo ir veikimo būdas. Aišku, kad čia kildavo daugybė įtampų ir pavojų.
Šiuos leidybos darbus galima ir reikia tęsti. Noriu pasiūlyti, sakyčiau, Greimo stiliaus strategiją ir taktiką. Pradėsiu nuo plačiausios strategijos, o paskui ją siaurinsiu ir siūlysiu konkrečius žingsnius, todėl prašau per anksti neišsigąsti.
Taigi pirmas reikalas: reikia sudaryti Greimo „Pilnų raštų“ prospektą, apimant visus jo prancūziškai ir kitomis kalbomis pasirodžiusių tekstų vertimus į lietuvių kalbą (išskyrus du senosios prancūzų kalbos žodynus, kuriuos reikia tiesiog nupirkti kelioms stambiausioms Lietuvos bibliotekoms) ir visus jo lietuviškus spausdintus bei nespausdintus tekstus. Orientacijai pasakysiu, kad tekstai kitomis kalbomis sudarytų per penkis tūkstančius puslapių, o lietuviškieji – per du tūkstančius puslapių. Be to, dar yra rankraštinių tekstų, tarp kurių bene daugiausia laiškų, ir garso įrašų. Šio masyvo neįmanoma tiksliai įvertinti, nes Prancūzijoje viešas Greimo archyvas kol kas tik kuriamas ir nežinome, kiek ir kokių tekstų ten dar gali atsirasti. Prancūzams visai nebūdingas mūsiškas pietetas ir jie nelabai tuo rūpinasi. Bet ir orientuojantis vien į jau spausdintus tekstus, „Pilni raštai“ sudarytų apie keturiolika tomų po penkis šimtus puslapių, neskaitant kritinio aparato ir priedų. Šiam projektui įgyvendinti reikėtų kompetentingų, darbingų ir atkaklių žmonių grupės. Manau, darbą galima būtų nudirbti per keliolika metų. Didesnę dalį tekstų reikėtų kvalifikuotai išversti ir komentuoti, rankraščius – įskaityti, o tai ne visada lengva. Taip pat tektų rūpintis finansavimu. Nuosekliai niekas tokio ilgamečio darbo neremtų, tad tektų rašyti projektus, dalyvauti konkursuose, kyboti nežinioje, ar galėsi tęsti darbus ir pan. Žinoma, čia iškyla pats svarbiausias klausimas: ar lietuvių kultūra apskritai pajėgi pakelti tokį luitą?
Kitas, lengvesnis variantas būtų laikyti tokį „Pilnų raštų“ prospektą orientyru, atrenkant ir leidžiant tai, kas atrodo aktualiausia ir kas būtų padaroma iniciatyviems žmonėms, jei tokių atsirastų. Yra labai įvairaus pobūdžio Greimo tekstų.
Tiems, kurie praktikuoja, dėsto ar tyrinėja semiotiką, gana aišku, kokių teorinių jo tekstų vertimų būtiniausiai reikia, kokios spragos užpildytinos skubiausiai. Paties Greimo sudaryta knyga, kurios pasirodymą šiandien švenčiame, anaiptol neapima viso to, ką jis yra rašęs periodikoje kultūros, literatūros ir visuomenės klausimais ir kas verta tikrai ne menkesnio dėmesio. Juk, sudaręs šios knygos turinį, jis dar kelis dešimtmečius savo brandaus gyvenimo rašė į išeivijos, o kai tik pasidarė įmanoma – ir į Lietuvos spaudą. Jauni politinės minties istorikai jau yra atkreipę dėmesį į šios srities Greimo tekstus. Juos, taip pat tekstus apie ideologiją, reikėtų sutelkti į vieną leidinį, nes, rašant šiais klausimais, kol kas remiamasi aiškiai per siauru šaltinių pagrindu. Reikia profesionaliai išleisti jo susirašinėjimą su menininke Aleksandra Kašubiene. (Beje, ji mirė prieš metus, Lietuvoje beveik nepastebėta.) „Baltų lankų“ leidyklos išleista knyga buvo jos pačios parengta, bet gilindamiesi į tuos laiškus jau atkreipėme dėmesį į nemaža klaidingų ir prasmę iškraipančių rankraščio perskaitymų. Naujame leidime taip pat reikėtų komentarų. Nesunku įsivaizduoti knygelę, kurioje būtų surinkti Greimo interviu, duoti įvairiomis progomis. Šalia jo masyvios, terminologiškos semiotikos jis skaidriai, paprastai aiškina, kas yra semiotika, atsižvelgdamas į skaitytojų turimus supratimo išteklius, sudėtingus dalykus išdėsto paprastai. Greimas pats geriausiai mokėjo populiariai pateikti savo idėjas. Jo rankraščių fonde saugomos „Lietuvių mitologijos žodyno“ apmatų kortelės. Mūsų mitologai galėtų ne tiktai pasinaudoti tuo, kas Greimo padaryta, bet ir pasimokyti iš jo metodikos bei pratęsti jo darbą. Pagaliau galėtų susilaukti susidomėjimo ir jo kartu su žmona Ona parašytos apybraižos apie kelionę garlaiviu Viduržemio jūra. Knygelę galima būtų pavadinti „Lengvabūdis Greimas“. Tik reikėtų esteto, kuris apsiimtų ją iliustruoti atitinkamomis to laiko nuotraukomis.
Dar siauresnis, jau grynai taktinis veikimas būtų, jei vienais ar kitais greimistikos dalykais besidomintys studentai, doktorantai ar daktarai peržvelgtų Greimo bibliografiją ir / ar jo elektroninį archyvą Greimo centre, paskaitinėtų ir išsirankiotų kaip razinas tai, kas jiems pasirodytų patrauklu, ir parengtų publikacijas mokslinėje ar populiariojoje periodikoje. Ar kas pastebėjote, kad Greimas yra parašęs Roland’o Barthes’o, Maurice’o Merleau-Ponty, Jurgio Baltrušaičio jaunesniojo, Charles’io de Gaule’io ir kitų nekrologus? Visi jie parašyti neatsitiktinai, jam tai buvo vienu ar kitu atžvilgiu reikšmingi žmonės.
Mėgstame kalbėti apie didžiulį Algirdo Juliaus Greimo paveldą. Tačiau formalios ar deklaratyvios pretenzijos į dvasinį palikimą nepakanka, kad jį perimtum, reikia autentiško dėmesio ir atkaklumo.
Tomas Venclova
Tarsiu tikrai tik porą žodžių ekspromtu, kadangi atėjau čia nepasirengęs, šią knygą pirmąkart laikau rankose ir visiškai nespėjau su ja susipažinti. Kiti kalbėtojai gilinasi į knygos esmę, aš to padaryti niekaip negalėsiu.
Pirmiausia pasakyčiau tokį dalyką, kuris mane nustebino ir, sakyčiau, nemaloniai nustebino. Vakar ar šiandien interneto portale „Delfi“ buvo paskelbtas trijų šimtų žymiausių nepriklausomybės laikotarpio asmenybių reitingas. Reitingas pradžioje yra, kaip angliškai sakoma, predictable: pirmieji eina du prezidentai, Valdas Adamkus ir Algirdas Mykolas Brazauskas, ir, taip sakant, „superprezidentas“ Vytautas Landsbergis. Na, o toliau įvairūs žmonės. Iš emigrantų yra Jonas Mekas, Vytautas Kavolis ir net aš, nusidėjėlis, bet Greimo kažkodėl nėra. Tas rodo, kad jis nėra deramai įdiegtas į mūsų visuomenės sąmonę. Žinoma, jį gal sunkiau įdiegti negu Meką su jo gana padykusiais svarstymais ir darbo metodais. Galbūt ir sunkiau, bet reikėtų. Tikrai mes labai daug jam skolingi ir turėtume išleisti viską ar beveik viską, ką jis yra parašęs. Tai tiesiog kultūrinė pareiga. Daug ko iš jo išmoktume.
Beje, išmoktume vertinti literatūrą plačiame kontekste. Jau net dabar vartydamas šią knygą matai, kad jis susiformavo labai savotiškame kontekste, būtent – prancūziško pokarinio netradicinio marksizmo atmosferoje. Nereikia bijoti to žodžio – nekonvencionalaus, nesovietinio marksistinio mąstymo bruožai aiškiai prasimuša jo rašiniuose. Net ir atsitiktiniai Greimo tekstai rodo, kad jis labai gerai orientuojasi savo meto kultūrinėje terpėje. Šitoje knygoje yra kalbama apie Valéry Larbaud, Ignazio Silone – autorius, kuriuos nelabai pažįstame, bet kurie tų laikų kultūrinėje terpėje buvo labai svarbūs. Kas Greimui būdinga – mokėjimas vertinti mūsų kultūrą, mūsų literatūrą užčiuopiant tolimas, ne iš karto regimas analogijas. Vienintelis straipsnis iš šios knygos, kurį anksčiau esu skaitęs, – toji prancūziška lietuvių literatūros istorijos apžvalga. Kažkada ją mačiau (kaip atskirą atspaudą iš prancūziškos enciklopedijos) ant savo tėvo stalo. Prancūzų kalbą tada dar labai prastai mokėjau, bet šį tą supratau. Ir iš karto man krito į akis, kad Kazys Binkis gretinamas su Andre Bretonu. Arba Donelaitis gretinamas su Delille’iu ir statomas aukščiau, kadangi tai nėra siekimas naivumo ir paprastumo, bet būtent naivumas ir paprastumas. Na ir taip toliau – tas mokėjimas įstatyti lietuvių kultūrą į kontekstą, ją vertinti naujausių ir įdomiausių, perspektyviausių savo meto kultūros srovių fone Greimui yra labai būdingas.
Aš net nežinau, ar šioje knygoje yra perspausdinti patys ankstyviausi Greimo straipsniai iš „Varpų“ almanacho. Ten buvo straipsnis apie Don Kichotą ir straipsnis, iš kurio sužinojau apie Greimo egzistavimą, – viena iš pačių šmaikščiausių, negailestingiausių, kandžiausių recenzijų lietuvių literatūros istorijoje. Apie Gražiną Tulauskaitę. Ją skaičiau turbūt trylikos keturiolikos metų, ir ji man nepaprastai patiko. Cituojamas Gražinos Tulauskaitės ketureilis: „Galbūt Viešpatie, tu man, / Gal dabar jau leisi / Pačiulbėti paukšteliu / Toj tyloj tyliausioj.“ Toliau Greimas rašo: „Viešpatie, jeigu tu esi ir jeigu tu šiais laikais dar ką nors gali, neleisk paukšteliui čiulbėti. Yra įvairių būdų Tave garbinti, tai kam gi vargšas paukštelis aušins savo snapelį. Neleisk, Viešpatie!“ Tą pačią recenziją buvo skaitęs Juozas Tumelis, su kuriuo mes tada labai bičiuliavomės. Ir mes ją tiesiog cituodavome, susidūrę su įvairiais mūsų literatūros ar paraliteratūros faktais. Kai kuriais atvejais taip ir norisi pasakyti: „Neleisk paukšteliui čiulbėti, Viešpatie!“
Pilnas ar apypilnis Greimo raštų rinkinys galėtų net nuo tos recenzijos prasidėti. Ir iš karto matytum, kad tai buvo žmogus neeilinis, kad jeigu būtų kitaip susidėjusi istorija, kitaip susidėjęs jo gyvenimas, jis būtų buvęs vienas iš geriausių mūsų kritikų, gal net ir geriausias ar bent negailestingiausias.
Norėtųsi, kad jis būtų kuo labiau įdiegtas į mūsų sąmonę. Beje, pademonstravau, kad jis ir į mano sąmonę nepakankamai įdiegtas, kadangi net nežinojau – štai, klausytojai mane informuoja, – jog ta mano mėgstama recenzija buvo perspausdinta nepriklausomoje Lietuvoje 1991-aisiais [knygoje „Iš arti ir iš toli“]. Na, nuo tada praėjo beveik trisdešimt metų, laikas būtų ir pakartoti.
Parengė Arūnas Sverdiolas
Brigita Speičytė. Eilės, virstančios sėklomis
2017 m. Nr. 4
Viktorija Daujotė. Žīmėni vuobelie/ Žieminė obelis. – Vilnius: Regionų kultūrinių iniciatyvų centras, 2016. – p. 104.
Viktorijos Daujotės žemaitiška poezija jau yra pamatyta ir įvertinta kaip mūsų kultūros reiškinys. Vienas jos reiškimosi ir veikimo ženklų – kūrybiškas pratęsimas, dialogas su ja juvelyrės Eglės Čėjauskaitės-Gintalės parodoje „Balsā i daiktā / Balsai ir daiktai“. Poezija, pasigirdusi iš pradžių kaip pavieniai balsai ūkuose („Balsā ūkūsʼ / Balsai ūkuose“, 2010), susitelkusi į labiau individualizuotą senos moters, tarsi genties pramotės balsą („Gīvenu vīna / Gyvenu viena“, 2012), grįžtanti į individualesnes intonacijas ir suasmenintą, autobiografiškesnį kalbėjimą („Tatā pariejau / Tai parėjau“, 2015), atrodė, jau apsuko savo ratą, užbaigė savo siužetą. Šiose trijose knygose jau buvo susiklostęs įėjimo–išėjimo kelias, leidęs pasiekti giliuosius atminties lygmenis ir vėl grįžti į dabartį. Ketvirtoji knyga „Žīmėni vuobelie / Žieminė obelis“ (2016) rodo, kad tasai kelias turi savo linkmę, trauką ir grąžina atgal. Regis, jau kompoziciškai išbaigta trilogija pasipildė dar vienu kūriniu, kurį autorė neprimygtinai siūlo matyti greta antrosios knygos: „Gal tęsinys, nors ir kažkas atskira“ (p. 5). Naujosios knygos kalbančioji išties yra artima „Gīvenu vīna / Gyvenu viena“ personai, tačiau jos nekartoja. Kas sugrąžina kūrybinę sąmonę atgal?
Visų pirma – ribos jutimas. Ribos tarp seno ir naujo pasaulio, seno ir naujo laiko, kuri buvo akivaizdi ir ankstesnėse knygose, nors dažniau pasirodydavo būtinybės profiliu: kaip gyvybinio gimimo–mirties ritmo dalis, sutaikanti su gyvenimo praeinamybe. Aštresnės tos ribos briaunos pasirodė trečiojoje knygoje „Tatā pariejau / Tai parėjau“ kartu su ryškesne asmenine perspektyva – eleginėmis gedėjimo, atsisveikinimo intonacijomis. Gal jos ir buvo tasai signalas, kad dar ne viskas iškalbėta (kad ir kas būtų tasai „viskas“), kad dar iki galo neatliktas atminties darbas. Naujosios knygos pratarmėje šis ribos jutimas išsakomas paradoksu: pasaulis, pasikeitęs iš pamatų (p. 5); sugestijuojama, jog pasaulis keičiasi, nes turi pamatus, taigi turi iš ko keistis, pamatai ir yra tai, kas įgalina keistis. Tačiau keisdamasis ne tik nuo pamatų tolsta, bet ir juos apleidžia ar gali suardyti. Ribinę situaciją liudija pratarmėje paminėti du šios knygos pradžią žymėję balsai („išgirdau pačioj 2016 metų pradžioj, sausio antrąją“), dvi padiktuotos eilutės, nuo kurių pradeda skleistis kūrinio visuma. Pirmoji frazė: „plėka golkės, plėka ont žemis plėkuos…“ (p. 5). Šis balsas atsiveria antrajame knygos poetiniame tekste, čia pasirodo tarsi ritualinis judesys, atsikratant viso to, kas nepriklauso absoliučiai žmogaus tikrovei: žemei, nuogam kūnui, dangui; tarsi atstatant kokią vertikalę:
plėka golkės,
plėka ont žemis plėkuos,
vuo dongom apsėkluok – – –
ve, veiziek, vabaloks atlieki,
ve, siekla prėkėba,
nesi dā atlīktama
*
nuoga gulkis,
nuoga ant žemės nuogos,
o dangum užsiklok – – –
žiūrėk, vabalėlis atskrido,
žiūrėk, sėkla prilipo,
dar kažkam reikalinga
(p. 8–9)
Lietuvių tradicinėje poetinėje vaizduotėje dangumi užsikloja mirusieji, žuvusieji ar bent namus, artimuosius praradusieji. Ant žemės puola, prie jos glaudžiasi gedinčiosios, nepakeliamo skausmo marinamos, žmonių nebepaguodžiamos. Šis imperatyvas – nuoga gulkis ant žemės nuogos – ritualinis mirties situacijos išbandymas; šioje totalioje gyvenimo redukcijoje sukuriama akistata su gyvybe, su menkiausiomis jos apraiškomis. Jei kūnas su žeme dar susikabina – tegul ir sėklele – nuo to ir galima pradėti iš naujo. Keistis taip pat.
Tolesniame tekste nuje, či vėlkis brīdi / taip, čia vilkės brydė šis judesys pakartojamas kitu profiliu, iškyla tarsi kokia archajiškos atminties nuotrupa, aptikta žengus poetinės vaizduotės žingsnį gilyn. Nuogas kūnas ant nuogos žemės – slapta, moteriška gimdyvės apeiga, suteikianti galios gyventi. Archetipinio reikšmingumo įgauna ėjimas atbulom, keliais vilkės bryde – laikinai nusigręžiant nuo kasdienio pasaulio ir jo logikos, lyg redukuojant žmogišką pavidalą, tarsi grįžtant prie beasmenės gyvybės šaltinio, pasiliekant jos globoje. Galimybė keistis, kurią šiuolaikinė sąmonė automatiškai sujungia su laisvo pasirinkimo teise, šiuo archajišku profiliu parodoma kaip galia gyventi. Gaja, gajybė.
Šie du to paties motyvo jungiami tekstai (antrasis ir trečiasis) knygos visumoje yra unikalūs, nebevarijuojami. Tai tarsi sąmonės vartai, pasiekiantys giliausią atminties lygmenį, tarsi pamato akmuo, nuo kurio patikimai kuriama ar kuriasi rinkinio architektonika, formos lygmenyje patvirtinanti pratarmėje išsakytą seno pamato–naujo statinio principą. Tačiau šį gelminį balsą palaiko, nuo visumos jam neleidžia atitrūkti knygoje netikėtai brėžiamos žmogaus–gyvūno sąsajos, ryškesni nei ankstesnėse knygose to ryšio prasminiai akcentai. Galima sakyti, kad gyvūnai šios knygos pasaulėvaizdyje priartinami prie asmens tapatybės, prie jos centro, kartais tampa „sudėtinio aš“ dalimi: „šiąžiem kažkaip visai viena, vis / pati su savim, pati sau motina, pati / sau ir duktė, pati draugė ir pati kaimynė, / gal ir ta juodgalvė avis, kurią vis / matau ant tako su šieno pabirom <…>“ (p. 65). Riba tarp skirtingų gyvybės rūšių yra paslanki, ne tokia griežta. Lietuvių poetinės tradicijos esame prijaukinti prie augalijos, o štai čia ryškinamas ir gyvūnų reikšmingumas (naminių gyvūnų tema V. Daujotės knyga rezonuoja su Romualdo Granausko novelių apysaka „Šventųjų gyvenimai“).
Gyvūniškumo ir žmogiškumo santykis, dabarties filosofijoje skatinantis „kvestionuoti žmogaus požiūrio totalumą“ (Gutauskas M. Filosofas ir gyvūnas: Nietzsche, Heideggeris, Derrida // Problemos. – 2014. – Nr. 86. – P. 80), šioje poezijoje nukreipia žvilgsnį į gyvūnišką žmogaus gebėjimą ir poreikį gyventi vienybėje su aplinka. Šis poreikis sujungia žmogų ir gyvūną, ypač naminį; jų ryšių abipusiškumas yra nehierarchinis: „gyvulį laikai ir jis tave savo kantrumu laiko“ (p. 57). Būtent šiame ryšyje su gyvūno gyvumu žmogus aptinka ir save kaip gyvą: gyvūnišką ir drauge – kitonišką, kitokį („nei žmogus nėra žmogus be kito gyvo“, p. 103). Žmogaus kitoniškumas pasireiškia – kaip yra svarstęs Friedrichas Nietzsche – jo istoriškumu, atminties galia, tačiau V. Daujotės poezijoje ši galia pasirodo ne trūkumo profiliu (kaip negalėjimas būti dabartyje, pririštam „prie akimirkos kuolo“), o kaip žmogiškas gyvastingumo resursas, gebėjimas išlikti gyvai, iš savęs užpildant ištuštėjusį pasaulį, grynai žmogišku būdu sąmonėje palaikant jo esinių tvermę ir intensyvumą. Šioje gyvybinėje atminties galioje gyvūnai ir žmonės nėra atskirti, jie drauge jungiasi į tą patį reikšmingo Kito ratą:
vuo galʼ aš jau tėk kāp kuoks mėnks vabals
tėk šėlumuos, tėk maista ont žemis baīškau,
alʼ jug dā ne, jug ė meldūs, ė žuodžius atsėmeno,
ė mėrosius sava, ė gīvus, dā ė gīvuolius, katrī
na tėk mona, alė so monėm bova; karvis dvė
pamiškie tabganuos, ė avės so baltās jieriukās,
paukštokus vės mėnkiau bagėrdo, vuo balsus
anūm savie tabtoro; musiet, tatā, dā toro
ėš kuo kāp žmuogos ont žemis būti, jie ė
balėka mon tėk kuoki mėnoti
*
o gal aš jau tik kaip koks menkas vabalas
tik šilumos, tik maisto žemėj beieškau,
bet gal ne, juk ir meldžiuos, ir žodžius atsimenu,
ir mirusius savo, ir gyvus, dar ir gyvulius, kurie
ne tik mano, bet ir su manim buvo; karvės dvi
tebesigano pamiškėj, avys su baltais ėriukais,
paukštelius vis mažiau begirdžiu, o balsus jų
savyje tebeturiu; turbūt dar turiu iš ko
kaip žmogus žemėj būti, jei ir beliko
man tiktai kokia minutė
(p. 82–83)
Taigi rizikingos ribos akivaizdoje iš giliosios atminties poetine vaizduote siekiamasi organiškosios žmogaus savivokos vaizdinių ir liudijimų. Ieškoma kokio alternatyvaus gyvybės mokslo, gaivinamas žinojimas, kaip išlikti gyvam ne tik iš šilumos ir maisto, iš kokių šaltinių palaikyti gyvybingumą.
Šį poetinio gyvybės mokslo turinį užpildo antrasis pratarmėje minėtas motyvuojantis balsas – žīmėni vuobelie, žīmėnē vuobulē… žmuonis žīminē… Jis yra išskleistas pirmajame poetiniame tekste ir davė pavadinimą visai knygai. Eilėraštis programiškai iškelia atsparumo, kantrumo, gajumo reikšmes, labiau dėmesį sutelkdamas būtent į galią išlikti, išsilaikyti ir išlaikyti, lengvai nepasiduoti išoriniam poveikiui:
žīminē vuobulē, gielis, rugē,
dā ė česnakā, laiškās aštrēs,
ė žmuonis tuokī – žīminē,
jie jau saka kon, tā ė pasaka,
kīti, sunkē ikondami, ėlgam
ė blogoma, ė geroma ėsėmen,
ba dėdelies maluonis, alʼ kontri,
lengvē nu žemis nanotrėnami,
žemā – palei sava nuotrielis,
aukštā – palei sava onžolus,
vės dā ėš pašaknūn atželontis
*
žieminiai obuoliai, gėlės, rugiai,
dar ir česnakai, aštriais laiškais,
ir žmonės tokie – žieminiai,
jei jau pasako ką, tai ir pasako,
kieti, sunkiai įkandami, ilgam
ir bloga, ir gera prisimena,
nelabai malonūs, bet kantrūs,
sunkiai iš namų išvaromi,
sunkiai nuo žemės nutrinami,
žemai – palei savo dilgėles,
aukštai – palei savo ąžuolus,
vis dar iš šaknų atželiantys
(p. 8–9)
Šie žieminių obelų, kitų žieminių augalų motyvai yra varijuojami, išskleidžiami į poetines analogijas: žieminė obelis – visžalė eglė; žieminiai česnakai – žieminės gėlės: pinavijos, Kazimierai… Šmėsteli ir labiausiai tikėtinas – rugių, žiemkenčių motyvas, atšviežintas įspūdinga analogija – žiemkentės moters, Marijos Snieginės vaizdiniu (p. 32–35). Žiemos, gyvenimo žiemą vaizdiniais ryškinamas kalbančiosios, jos gyvenimo kitoniškumas, savita padermė. Atrodo, kad „Gīvenu vīna / Gyvenu viena“ prasminiai akcentai buvo tokio kitoniško, senovinio gyvenimo prasitęsimas, junglumas, susinėrimas su tuo, kas jam lyg ir tolima, kas pasiekia iš svetimų pasaulių; gebėjimas jei ne sklisti ir skverbtis, tai „apsiūti“ svetimkūnį, įtraukti į save, kiek leidžiasi. Šioje knygoje ryškiau brėžiama riba: čia pulsuoja neįkyrus, tačiau neapeinamas žieminių ir vasarinių obuolių, žieminių ir vasarinių žmonių (tik vasaromis gyvenančių, atostogaujančių kaime) priešpriešos punktyras. Skirtumas ryškinamas, nors giliajame atminties ir tapatybės lygmenyje – iš pamatų – priešpriešos nėra: ir „atvažiuojančių panelėms galiausiai viskas juk taip pat“ (p. 15).
Knygoje sukurtą „žieminių žmonių“ padermės vaizdinį su dominuojančiomis atsparumo, kantrumo, gajumo reikšmėmis galima suvokti ir kaip opoziciją takiai postmodernaus žmogaus būklei, takiai tapatybei, jos protėjiškam, horizontaliam, plokščiam ir užmaršiam pobūdžiui. Opiam ir lepiam būdui. Šiuolaikiniam žmogui tapatybės takumą garantuojanti pasirinkimo laisvė įgauna knygoje ryškinamą alternatyvą: duotybės vertės, laisvo apsisprendimo jai suvokimą. Ištikimybė gyvenimo duotybėms – tam, kas nepasirinkta, kas suteikta gimimo vietos ir laiko lemties ar atsitiktinumo – čia pasirodo kaip laisvas įsipareigojimas dalyvauti dovanos mainuose. Dovanos mainai, kaip aptarta antropologų, yra paradoksalūs – ir laisvi, ir įpareigojantys, ir išlaisvinantys, ir suvaržantys vienu metu. Juose juda būtent tai, kas iš maisto gali virsti sėklomis („pavasariais mano maistas virsta sėklomis“, p. 95). O labiausiai – tai, ko „nei suėsti, nei parduoti“ negalima:
nu kalna na sīki žvalgiaus, pamėslėjo ė aple ton,
katruo nagalio nie sujiesti, nie pardūti
<…>
*
nuo kalno ne kartą žvalgiaus, pagalvoju ir apie tai,
ko negaliu nei suvalgyti, nei parduoti
<…>
(p. 48–49)
Netikėtai „žieminių žmonių“ padermės prasminė linija knygoje pasisuka prie kilmės temos, kilmingumo, bajoriškosios tradicijos motyvų. Tai ir yra ryškiausias naujas šios knygos akcentas, papildantis ankstesnėse sukurtą lietuvių tradicinės – valstietiškosios – žemdirbių kultūros reikšmių lauką. Taip ši knyga persidengia ir su autobiografiniu autorės pasakojimu pokalbiuose su Marijumi Šidlausku „Vartai į abi puses“ (2015), leidžia pamatyti temų, motyvų mainus. Žieminių žmonių atsparumas pasirodo ir tokiais profiliais kaip duoto žodžio vertė, žodžio laikymosi pareiga, kurie kildinami iš bajoriškosios moralinės kultūros, savito garbės supratimo ir atliepia aukščiau minėtą atminties, kaip gyvybės šaltinio, temą. Būtent šios moralinės kultūros lauke, kuris plačiau veikia horizontalioje ir istorinėje žmonių santykių, visuomenės plotmėje, gali būti išlaikytas tasai nepragmatinis žmogaus gyvenimo likutis ar branduolys, jo vertės suvokimas. Ankstesnėse knygose (ir šioje taip pat) jis daugiau pasirodydavo egzistencinėje vertikalėje – visų pirma žmogaus akistatose su šventybe, meditacijos ar estezės akimirkomis greta, be abejonės, meilės, globos, empatijos santykių lauko. Šiuo atveju tasai „nesuėdamas ir neparduodamas“ gyvenimo turinys skleidžiasi giminės tradicijoje, jos istorijoje (pasirodo ir šis žodis), kraujo linijoje, giminės atmintyje, giminės moterų ir vyrų perduodamuose testamentiniuose žodžiuose. Turi galios peržengti šeimos, giminės ribas.
Šie nauji knygos akcentai keičia, plečia jos vertinimo kontekstą, performuoja lūkesčių horizontą. Jei skaitant ankstesnes V. Daujotės knygas jų kalbančioji ir kalbančiosios tikdavo būti matomos šalia Marcelijaus Martinaičio poezijos savitų personažų, šalia Šatrijos Raganos „Sename dvare“ žemaitės bobutės, atrodančios kaip „Romos matrona“, ar tokio žmonių „mažutėlio“ dievdirbio Levanardos, šįkart šie tekstai pasikviečia į kaimynystę Vytauto Mačernio „Vizijų“ ciklo senolę. Taip pat – „šaltosios šiaurės gentį“, jų „gražuoles moteris“, „išdidžią tėvų tarmę“ (V. Mačernis minėjo ir tarmę). Ši gretybė leidžia pamatyti, koks stiprus vizijinis pradas rupiuose, daiktiškuose, į aforistinę išminties ištarmę linkusiuose žemaitiškuose tekstuose. Regis, vizijinis kalbos modusas stiprėja iš to paties ribos jutimo – ir asmeninio, ir pasaulio laiko ribos, būtent jų momentinio susikirtimo autoriaus ir herojaus perspektyvose. V. Daujotės knygų kalbėjimo situacija yra analogiška Maironio „Vakaro ant ežero Keturių Kantonų“ subjekto atminties kelionei anapus ribos – o juk eilėraštis parašytas ir lietuvių kultūrai lemtingų 1904 m. vasarą, ir Maironiui peržengus keturiasdešimties metų ribą (kokia toji riba gali būti reikšminga kūrybinėse biografijose – nuo Adomo Mickevičiaus iki Aido Marčėno – būtų atskira tema). V. Mačernio „Vizijos“, sukurtos tragiškame laiko įtrūkyje prieškario, karo metais, mirties, galiausiai ir ištikusios, grėsmės akivaizdoje. V. Daujotės kalbančioji yra sena išmintinga moteris, reginti savo pasaulio ištuštėjimą ir, atrodo, jau negrįžtamą kaitą. Tad vizijinis pradas veikia ir kaip suintensyvėjusi atmintis – gyvybinis saugos instinktas, ribos transcendavimo galia. Jis veikia tekstuose ir kaip stiprus, žieminis, išbandytas tikėjimas, kad gyvenimas tęsis, kad bus tų, kurie ateis, kurie atsimins, susiras, kas palikta, lyg išgirs kokį balsą, liepimą ar kvietimą, kad ir tokį, kaip kadaise paliudytas V. Mačernio „Vizijų“ pasakotojo: „Gyvenk per mus, kad mes galėtum amžinai gyventi per tave“ (Mačernis V. Po ūkanotu nežinios dangum: poezija, proza, laiškai. – Vilnius: Vaga, 1990. – P. 32.). Todėl šioje V. Daujotės knygoje ryškiai pasirodo ir kultūrinės saugos poreikis rašto būdu. Sugestijuojama mintis, kad jei žmogaus ir jo pasaulio gajumas, atsparumas ne tik kyla iš žemės ir kūno, bet ir iš žodžių, maldos, atminties, tuomet gyvybė turėtų būti palaikoma ir tausojama taip pat techne būdu, t. y. meno ir amatų, arba technologijų, būdu. Kad maistas, kuris ne tik kūną maitina, virstų sėkla. Kad jei jau gyventa, tai kad būtų ir pasakyta; kas pradėta sakyti, kad būtų ir ištarta, o kas ištarta – kad būtų užrašyta, o užrašyta – atsiminta. Gal yra ar bus tokių, kurie atsimins ir nepasakyta, tačiau jiems tai padaryti kur kas sunkiau be paliktų pėdsakų, išletentų ženklų:
tū kningu jug eso nemenkā skaičiosi,
ė aplei šalės svetėmas, ė aplei vondenis dėdelius,
ė aplei raiteli ba galvuos, atsėmenu, ka ė prašvėta
baskaitont, alʼ niekuomet naradau, ka aplei mūsa vītas,
a tatā mūsījē vėsi buva naraštėngi a nadidelē pruotėngi,
galʼ nieka mūsa pakraštelie ė nabova ėdomė, pasaulis so
sava karās, nuotīkēs galʼ kėtor, vuo tas tīlos gīvenėms
tėk pats sau, naskobiedams sokas po sauli, žmuonės gėmst
ė mėršt, naklausėniedami, kas ė kam, ožein kuokis bangas,
ėšmieta, ėšnešiuo, ėšdraska i skotus, drunsi vėsi puo laika;
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
vuo galʼ dā atsėras tas, katras vėskon žėnuos nu mara metu,
vėskon atmėns, sorašīs, galʼ dā ė muni so vuobeliem žīminiem,
galʼ dā kuoks znuokelis būs ėšletents;
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ __
tėk dėdelē sonkē bus tau, vakāli,
jau kėts kraus tau ėš gėnslu sonkses,
klaidė tau bus mūsa ėšmėnti kelelē
*
tų knygų juk esu nemažai prisiskaičiusi
ir apie šalis svetimas, ir apie vandenis didelius,
ir apie raitelį be galvos, atsimenu, kad ir prašvito
beskaitant, bet niekada neradau, kad apie mūsų vietas,
ar tatai mūsieji nebuvo raštingi ar nelabai protingi,
gal nieko mūsų pakraštėly ir nebuvo įdomaus,
pasaulis, jo įvykiai gal kitur, tas tylus gyvenimas tik pats sau,
sukasi neskubėdamas po saule, žmonės gimsta ir miršta,
neklausinėdami, kas ir kam, užeina kokios bangos, išmėto,
išdrasko, išnešioja po skutelį, narsūs visi po laiko;
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ __
o gal dar atsiras tas, kuris viską žinos nuo maro metų,
viską atmins, surašys, gal dar ir mane su obelimis žieminėmis,
gal dar kokia žymelė bus žemėj išminta;
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ __
tik labai sunku bus tau, vaikeli,
jau kitas kraujas tau iš gyslų sunksis,
klaidūs tau bus mūsų keleliai išminti
(p. 90–93)
Ši knyga turi minėtos testamentinės iškalbos kokybės. Rašydama apie pirmąsias dvi Viktorijos Daujotės žemaitiško ciklo knygas, bandžiau išryškinti jų liudijimo intencijas ir strategijas; jų kalbos savitumą siejau su sakytinės kalbos ir girdimosios atminties resursais (Speičytė B. Girdimoji atmintis kaip liudijimo literatūros strategija // Metai. – 2014. – Nr. 10. – P. 90–102). Iš esmės tai galima pakartoti ir apie trečiąją ir ketvirtąją knygą. Vis dėlto pastarosios pratarmė sustabdė ties mintimi, jog tai yra tylinti kalba: „per gyvenimą savo ilgą daugiau tylėjusi nei kalbėjusi“ (p. 5). Galima pakartoti poetiniais knygos vaizdiniais – saugota tarsi atsparūs, kieti žieminiai obuoliai šaltam ne-gyvenimo, apmirimo metui. Primenanti, kaip ir jie, vasaros, gajumo, gyvybės skonį. Maistas, kuris virsta sėklomis; belieka tikėtis – prieš pavasarį.
Antanas Baranauskas – tarp poezijos ir meilės
2016 m. Nr. 1
2015 m. spalio 29 d. Anykščiuose vyko Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus bei asociacijos „Lituanistų sambūris“ surengtas Lietuvos mokslininkų ir Aukštaitijos mokytojų lituanistų susitikimas ir pokalbis tema „(Ne)aktualus Baranauskas (ne)raštingųjų kuprinėje: tarp poezijos ir meilės, regioninio orumo ir kultūros istorijos“, skirtas A. Baranausko 180-osioms gimimo metinėms. Pokalbyje dalyvavo literatūros tyrinėtojai: Vilniaus universiteto prof. dr. Paulius Vaidotas Subačius, Vilniaus universiteto doc. dr. Brigita Speičytė, Šiaulių universiteto prof. dr. Skirmantas Valentas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Naujosios literatūros skyriaus jaunesnysis mokslo darbuotojas dr. Tomas Andriukonis.
Paulius Vaidotas Subačius. Antanui Baranauskui pasisekė: ne visiems kultūros žmonėms taip nutinka, kad juos po mirties „įsisūnija“ gimtasis kraštas ir kad poeto atminimas lieka gyvas ne tik kūriniuose, chrestomatijose, mokyklų programose. Daugeliui Anykščių krašto, ir ne tik jo, žmonių A. Baranauskas yra labai savas, labai reikalingas. Kai kitoje aplinkoje buvo svarstomos naujosios mokyklinės programos, buvo tokių, kurie sakė – ai, nebereikia poeto sureikšminti, ką ten dar galima pasakyti vaikams apie tuos paukštelius ir žvėrelius? Taip pat niekada nežinai, kokia yra ir mielų kolegų lituanistų reakcija, kaip jie patys moka ir nori skaityti A. Baranauską. Šiandien čia nebus jokių paskaitų, taip pat ir mokslinio tyrinėjimo naujienų. Mūsų laikais bet kokios naujienos iš karto yra paskelbiamos vis labiau linkstant į anglų kalbą – juk esame verčiami gyventi pagal naujo pasaulio taisykles. Šiandien kultūrinės komunikacijos yra labai daug, tad truputį kolegas paprovokuosiu, šio to paklausiu, o jau jie kaip norės, taip ir atsakys. Pasikeisime mintimis apie A. Baranausko gyvenimą, apie jo kultūrinį kontekstą, taip pat ir apie pastarojo dešimtmečio atradimus, nors jie ir nėra visiškai nežinomi. A. Baranauskas prasideda nuo žymiosios klėtelės, kuri yra ir jo vaikystės pasaulis. Ką šiandien galėtume pasakyti, kokia buvo ta A. Baranausko vaikystė, kuo ji kitokia lyginant su mūsų vaikų, mokinių, studentų gyvenimu? Tačiau nekalbėkime taip, kaip rašoma vadovėliuose: anuomet mama dainas dainuodavo, dabar jau nebedainuoja, nebemoka, vaikams televizorių įjungia… Toks požiūris iš karto užblokuoja mąstymą, nes, viena vertus, tai yra moralas, kurio niekam nereikia, kita vertus, anoks čia savitumas – juk visiems mūsų poetams, mūsų rašytojams mamos tas dainas dainavo. Ar galima kaip nors kitaip apie A. Baranausko vaikystę papasakoti, nesvarbu, ar kokį siužetėlį atradus, ar kokią dainelę apie vilką prisiminus, ar dar ką nors pasakyti? Kuo ji ypatinga, kitokia, kuo įdomi? Ar ji apskritai kitokia negu daugelio vaikystė? Tomai, esi piemenukų specialistas!
Tomas Andriukonis. Man atrodo, kad ji buvo taip smarkiai kitokia, kad net neaišku, iš kurios pusės pradėti pasakoti. Pirma mintis – kokios menkos buvo valstiečių vaiko A. Baranausko galimybės tapti vyskupu ar poetu iš tokio vaikystės pasaulio, kuriame beveik nėra knygų, kur vargana mokykla, kur net A. Baranausko tapimas raštininko padėjėju jau buvo reikšminga prošvaistė tame nedideliame Baranauskų ūkyje, kuriame augo dar keturi vaikai: dukra ir trys sūnūs, vienas iš jų vėliau irgi leistas mokytis. Taigi lieka tas pats klausimas: kas toje A. Baranausko vaikystėje galėjo būti, kad jis tapo, kuo tapo?
Skirmantas Valentas. Kalbėti apie tolimą epochą be galo sunku. Gal nuo savosios patirties pradėti? Mano Mokytojas, Vilniaus universiteto garbės daktaras Jurijus Stepanovas, yra pasakęs: mums tik atrodo, kad tyrinėjame poeziją, o iš tikrųjų tyrinėjame save. Nuo savęs ir galima bandyti peršokti prie XIX amžiaus milžino. A. Baranauskas gyveno arčiau miesto; aš gyvenau tarp miškų, kur nuo sodybos iki sodybos buvo kilometras ar du. Kuo ypatingas taip gyvenančio vaiko ar paauglio pasaulis? Vaizduotės galimybėmis. Nebuvo daiktų, nebuvo reiškinių ir nebuvo atsakymų, kiekvienas pagaliukas ar tolimas lietus virš miško galėjo virsti bet kuo, pradedant žirgu, ginklu ar kokia vėliava. Mus visą gyvenimą valdo iš vaikystės atėjusi vaizduotė. Ką vaikystė galėjo dovanoti XIX a. poetui? Beribę vaizduotę. Viskas, kas buvo ar bus sukurta, glūdi mumyse. A. Baranauskas prabyla: „Kai mislis ažlyja, / Paminklais ažvaisytas šilelis atgyja.“ Juk visi žinom, Šilelio tai nėra, to šilelio, kurį aprašė, poetas nemato, bet kūrėjas jį prikelia minties ir atminties galia. Iš kur ta galybė ateina? Iš vaikystės. Sigitas Geda cikle „Maironio mirtis“ vaizduotę prilygino maldai – suvokė ją tarsi išganymą („Man vis dingojos tykantys sielą pavojai, / Iš kurių tik vaizduotė ištrauks ir malda“). Jeigu atsakymų į kylančius gyvenimo klausimus neturi po ranka, pradeda veikti begalybė, t. y. vaizduotė.
P. V. S. Apie tuos mokslus… Tomas užsiminė, kad jauniausias A. Baranausko brolis, iš tų, kurie užaugo, tėvų buvo leidžiamas mokytis. Bet tuo metu, kai buvo sprendžiama, ar Anupras eis mokytis, Antanas jau raštininkauja, – o jam tas darbas nepatinka, tas užsiėmimas ne prie širdies, ir dar randasi pasiūlymas dėl kunigystės, nors neaišku, ar bus lėšų. Žvelgiant iš mūsų šiandienės perspektyvos: kaip atrodo tos šeimos patriarchatas? Štai yra sūnus, kurį visi laiko labai gabiu, kuris kažką jau nuveikė, pasiekė, ir turi dar didesnių galimybių. Bet tėvo sprendimas yra lemiamas. Tėvas – vienintelis šeimoje sprendžiantis asmuo, jokios čia demokratijos nėra, apie ką ir būtų galima kalbėti kaip apie labai kitokią vaikystę ir apie labai kitokius santykius. Taigi viską sprendžia tėvas, nors A. Baranausko biografijose visuomet labiau figūruoja mama. Ankstesniuose vadovėliuose apskritai buvo neminima, kad tėvui – pirmiausia tėvui – būsimasis poetas dedikuoja ir eilėraščius, ir įrašus, ir laiškus. Jis rašo laiškus tėvui, aišku, rašo lenkiškai, tik tėvas ir gali juos perskaityti, tėvas ir yra svarbiausias, o mūsų biografijose tik mama, mama ir mama. Na, sūnaus ir mamos ryšys labai svarbus, bet ar mes kalbame apie realius, faktinius šaltinius, ar į A. Baranausko biografiją perkeliame tik savo įspūdžius, savo sampratas, savo pačių intencijas? Ir ar tas tėvas teisingas, ar neteisingas? Štai brolis Anupras mokysis, Antanas jau gavo tų mokslų, jis gavo paramos tais laikais, kai sodyba tik kūrėsi, kai šeimai buvo labai sunku, bet gavo, ir jau viskas. Tu šį tą pasiekei ir pakanka, dabar kabinkis pats. Tu jau atvažiuoji prabangesniu žiponėliu, pirktiniu drabužiu, kaip brolis paskui rašo grįžęs iš Sedos ar iš Skuodo aplankęs Antaną, kad šio „marškiniai perkeliniai“, jau ne drobiniai, o pirktiniai. Tu jau gali kabintis į gyvenimą, mes tavim labai didžiuojamės, bet paramos nebegausi, dabar mokysim jaunesnį brolį. Ir šiandien turbūt kiekvienas paklaustų: ar taip yra teisinga? Ar čia buvo tokia strategija? Ar ta tėvo valdžia nebuvo traumuojanti ir taip toliau? Mes nežinome, kaip tai vertino pats A. Baranauskas. Jei ką nors tokio ir pagalvodavo, apie tai nėra pėdsakų nei dienoraštyje, nei eilėraščiuose. Gal nieko ypatingo ir nepagalvodavo, nes tuometinė kultūra, žmonių santykiai, gyvenimo samprata iš principo apsieidavo be tokių pagalvojimų. Ar ginčysitės?
Antai Skirmantas kalbėjo apie vaizduotę, kad be vaizduotės sunkiai įmanomas grožio potyris, ką jau kalbėti apie grožio kūrimą. Noriu Brigitos paklausti: juk grožėjimasis kaip žmogiškoji savybė yra duotas kiekvienam. Žmonės grožisi skirtingais dalykais, bet mes kalbame apie A. Baranauską vėlgi galbūt standartiškai, inertiškai? Sakome, kad jis buvo labai jautrus gamtos grožiui, iš mamos atėjo pagava dainos grožiui, ir ta šilelio poezija lyg savaime atsirado? Bet vis dėlto: juk prieš parašydamas „Šilelį“ jis perskaito Friedrichą Schlegelį. Tai ar svarbesnis jo kūryboje yra vaikystės natūralaus grožio potyrio pėdsakas, kuris neabejotinas, ar vis dėlto be F. Schlegelio, be jo gyvenimo filosofijos ir samprotavimo apie grožio prigimtį, be jo sąsajų su istorija ir žmogaus gyvenimu „Šilelio“ galėjo ir nebūti?
Brigita Speičytė. Taip, iš tikrųjų reikalingi abu dalykai – ir patirtis, sava, tiesioginė, taip pat perimta iš artimųjų, ir požiūris iš šalies, iš kito kultūros lygmens, kuris teikia refleksijos galimybę. Kadaise buvau užsidegusi idėja paneigti požiūrį į „Anykščių šilelį“ kaip į vien gražios gamtos aprašymą. Man atrodė, kad toks šio kūrinio vertinimas tikrai nepakankamas, jis kitoks, reikia jį kitaip aiškinti. Dabar galvoju, kad „Anykščių šilelis“, kaip ir kiekvienas geras kūrinys, gali būti skaitomas įvairiais būdais. Jeigu kas nors jį skaito kaip peizažinę poeziją, kodėl gi ne? Svarbu, kad kam nors tai tinkama ir reikalinga. Jeigu skaito kaip vaikų poeziją, su visomis paukščių balsų onomatopėjomis (aš taip vaikystėje skaičiau), kodėl gi ne? Vis dėlto bet kuriuo atveju mums svarbu suvokti, kad yra ne tik tokie „Anykščių šilelio“ perskaitymo variantai. Jis sukurtas iš vaikystės įspūdžių, iš artimųjų pasakojimų, sugertų labai talentingos – vadinasi, itin imlios, pagavios sąmonės, tačiau toks kūrinys negalėjo atsirasti be kultūrinio konteksto, be lektūros, be atsiliepiančių, suvokiančių žmonių, atvėrusių A. Baranauskui naujus savivokos akiračius.
Galvodama apie „Anykščių šilelį“ norėčiau atkreipti dėmesį, kad 2015 metais prisimename ne tik A. Baranausko gimimo jubiliejų, bet dar ir kitą svarbią XIX a. Lietuvos kultūros datą – Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos ir Vilniaus senienų muziejaus įkūrimą 1855 m. Vilniuje. Važiuodami pas jus kalbėjomės, ir P. Subačius atkreipė dėmesį, kad A. Baranausko kūryboje, jo erdvinėje vaizduotėje nėra Vilniaus, jis tiesiog neminimas. Bet kai žiūrime į „Anykščių šilelį“, kuris buvo parašytas čia, Anykščiuose, 1858−1859 m., o išspausdintas 1860–1861 m. Lauryno Ivinskio, netrukus tapusio Vilniaus archeologinės komisijos nariu, kalendoriuose, mes negalime nematyti atitikmenų, sąsajų tarp šio A. Baranausko kūrinio ir to meto kultūrinio Lietuvos gyvenimo, kurio ritmą diktavo Vilnius ir žmonės, susibūrę į minėtas institucijas. O juos visų pirma telkė rekonstrukcijos idėja, kuri veikė XIX a. Europos literatūrą, kalbotyrą, istorijos mokslą, skatino senienų rinkimo, muziejininkystės aistras (apie tai savo darbuose yra rašęs S. Valentas). „Anykščių šilelį“ galime skaityti kaip poemą, kurios meninę visumą organizuoja minėta rekonstrukcijos idėja, aistringas noras vaizduote ir kalba susigrąžinti dingusią tikrovę, susigrąžinti pačią kalbą, rekonstruoti visuomenei svarbų kultūrinį pasaulėjautos tipą. Nors „Anykščių šilelis“ ir gali būti vadinamas peizažine poema, tačiau kūrinio kraštovaizdyje aprašoma ne tik gamta, bet ir kultūra: joje svarbus šios vietos formuojamas, čia gyvenantiems žmonėms būdingas santykis su pasauliu, jų laikysenos ir jausenos, iš šios aplinkos kylantys pasirinkimai. Kaip tos idėjos galėjo pasiekti A. Baranauską? Poezijos („giesmės“) tikslą – „iš storų praeities pelėsių prikelti tolimus apmirusių amžių prisiminimus“ jis pirmąkart paminėjo 1855 m. gruodžio 28 d. poetiniame laiške Karolinai Praniauskaitei, praėjus pusmečiui nuo jų pažinties pradžios ir drauge tiek pat – nuo minėtų akademinių-kultūrinių institucijų įsikūrimo Vilniuje. Vėliau, kitų metų rudenį, jau mokydamasis Varnių kunigų seminarijoje, tą pačią mintį lietuviškai pakartojo poetiniame laiške Klemensui Kairiui („Pasveikinimas dienoj varduvių brolio Viešpatyj Klemenso“). Gali būti, kad A. Baranauską ši kultūros rekonstrukcijos idėja veikė bajoriškoje aplinkoje, į kurią pateko susipažinęs su K. Praniauskaite, ji atėjo ir per Motiejų Valančių, kuris irgi buvo Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos garbės narys. Galiausiai juk A. Baranauskas spaudoje debiutavo kaip tik Vilniuje, neoficialiame Komisijos periodiniame leidinyje „Vilniaus aplankas“ („Teka Wileńska“) – čia 1857 m. buvo paskelbtas jo poetinio dialogo su K. Praniauskaite fragmentas. Taigi nors „Anykščių šilelis“ buvo sukurtas poeto gimtinėje, išaustas iš lokalios „medžiagos“, jis vis dėlto formavosi aktualiausių to meto idėjų atmosferoje.
P. V. S. Tą rekonstrukcijos idėją pasukime kitu kampu, pakalbėkime apie liaudies dainas. Mamos dainavimą bei giedojimą mes jau paminėjome, ir vis dėlto – koks yra A. Baranausko santykis su liaudies dainomis? Mums žinomos chrestomatinės tiesos: suskaičiuota, kiek ir kokių eilučių iš kokių dainų esama jo tekstuose, kas atėjo iš pasakų, viskas jau suklasifikuota mūsų vyresnių kolegų, bet, kita vertus, dar prieš rašydamas savo kūrinius A. Baranauskas jau renka tautosaką. Ar tai iš esmės nėra kitokia veikla? Gyventi gyvoje tautosakoje, dainuoti kartu su visais, sekti, imituoti, parafrazuoti, gal ir parodijuoti, kas iš piemenystės laikų išlikę, yra viena, bet rinkti tautosaką – visiškai kita. Tokia veikla atitraukia, sukuria distanciją. Taip, A. Baranauskas dar ne mokslininkas, bet jis elgiasi kaip mokslininkas. Tai jo pirmoji pretenzija į mokslą. Paskui jis tampa vienu didžiausių mūsų visų laikų mokslininkų, ir yra ne vienos srities žinovas. Pirmoji labai aiški pretenzija į mokslą – žemaičių ir lietuvių kalbos tyrinėjimas, o visiškai tuo pačiu metu – tautosakos rinkimas. Tai jau tarsi išnėrimas iš prigimtinės kultūros terpės ir žiūrėjimas į ją, sakytum, labai iš toli. Skirmanto noriu klausti – pats čia, man atrodo, esi iš mūsų jautriausias žodžio melodijai ir ritmikai, man paties deklamacijos yra vienas stipriausių įspūdžių gyvenime, bet drauge tai ir konkretus lingvistinis klausimas: jeigu žvelgtume į A. Baranausko lietuviškosios poezijos visumą ritmikos, melodikos požiūriu ir kalbėtume apie visokias įtakas, tai ar joje dominuoja liaudies dainos, ar vis dėlto daugiau esama giesmės?
S. V. Klausimas toks sunkus, kad teks eiti į šoną bandant išsisukti. Šiek tiek apie rekonstrukciją. XIX a. yra rekonstrukcijos amžius. Po Franzo Boppo, po Rasmuso Christiano Rasko, po Augusto Schleicherio pavyko ir A. Baranauskui – jis pateko, kaip mes sakome, į paradigmą (graikiškas terminas, atkeliavęs iki mūsų, XX a. Thomo Kuhno pasiūlytas vartoti „vyraujančios koncepcijos“ reikšme). XIX a. visiems rūpėjo, kaip atstatyti, kaip atkasti vieną ar kitą seną statinį… Lietuvoje mes, lietuviai, XX a. koncentravomės į „Anykščių šilelį“. Iš tikrųjų „Anykščių šilelis“ yra vienas iš daugelio kūrinių. Ir „Dievo rykštėj ir malonėj“, kaip mes su kolega Pauliumi esame diskutavę, yra ne mažiau galingų eilučių: „Kur giria viršūnėm pažemę apgniaužus / Saulės jai nerodo – po miškus, po laužus, / Kaip girios žvėrelių tėvelių gyventa“… Tai galingos eilutės. Kas iš tikrųjų stebina? „Dievo rykštė ir malonė“ – jauno žmogaus kūrinys, bet, kaip buvo sakyta, jaunuolis susipažinęs ir su filosofija. Mums tenka iššifruoti to jauno žmogaus žinojimą. Sakykim, viena iš tokių vietų – posmas iš „Dievo rykštės ir malonės“:
Jotwingai Letuwaj ejo giriu skrodżiu
Abiem krasztajs upes unt Nemuno prodżiu,
Ir ti ażusedi, tolou kelu grinde.
Unt wiso pris-mone, wikri, stipri buwo,
Wingejs jodinėjo ir niekur né kluwo,
E ku tik użjojo, pakojom suminde.
„Raštų“ leidėjai teikia: arba jotvingai Lietuvoj arba Jotvingoj lietuviai. Prasmę šiuose dviejuose žodžiuose mums patiems reikia iššifruoti, rekonstruoti. Juk mes visi esame filologai. O kas yra filologas? Tas, kuris skaito raštus, kurių kiti jau nebesupranta. Štai tie du žodžiai. Galima bandyti klausti: o ką A. Baranauskas apie tai žinojo? Juk „Dievo rykštė ir malonė“ – drįsčiau teigti – baltų filologijos įvadas. Poetinis įvadas, bet vis dėlto baltų filologija. Ir labai galimas dalykas, kad iš tikrųjų šitas pasakymas, šita eilutė reiškia: tie jotvingiai, kurie yra lietuviai. Vingiais jojantys A. Baranausko, paskui S. Gedos, Vlado Braziūno eilėse – tokie jojantys lietuviai… Sakyta, kad štai Vilniaus A. Baranauskas tarsi nemato. Esu atidavęs spaudai vieną straipsnį, kuriame svarstau taip: yra dvi paradigmos – A. Baranausko, kur žodis „Lietuva“ turi būti rašomas su dviguba w (Lietuwa), ir Maironio – su vienguba (Lietuva). A. Baranauskas žiūri visai kitaip negu Maironis, A. Baranauskas žiūri į Rytus. Koks jam įvykis svarbiausias? Oršos mūšis, be jokių abejonių. Maironiui svarbiausia – Žalgiris. Tai visiškai skirtingos paradigmos. A. Baranauskas žiūri į Rytus, kaip dabar Vitebske esantis Ольгерд paminklas, pastatytas mūsų Algirdui, – jis taip pat žiūri į Rytus, o sakalas ant ištiestos didžiojo kunigaikščio rankos – tarsi žinia kažkam galingam ir grėsmingam iš 1368 metų. Maironis žiūri į Vakarus. Kas yra Lietuva „Anykščių šilelyje“? Sakome, tai gamtos aprašymas, bet juk yra antroji dalis: „Tai toks miškas, traukęsis per Lietuvos žemę.“ Tai Lietuva iki Kijevo, nuo Šventosios kopų iki Dniepro slenksčių. Tai ne etnografinė Lietuva, ir Vilnius yra tik vienas tos didžios valstybės miestų. Grįždamas prie klausimo teigčiau, kad, viena vertus, toje A. Baranausko poezijoje matome liaudies tradiciją (karo dainos), bet, kita vertus, turime suvokti ir tą didžiulę intuiciją, kuri lydėjo autorių nuo vaikystės, nes jis turėjo daug laiko mąstyti, žaisti, įsivaizduoti. Troškimas žinoti – amžinasis žmogaus variklis… Gal ir ne visiškai tiesiai atsakiau, bet atsakiau taip, kaip moku.
P. V. S. Girdėjau tą atsakymą, Skirmantai, pritariu: kai A. Baranausko tekstuose randame žodžius „už Dunojėlio“, tai jau pripažįstame tautosaką, ji turi šitokią atmintį. Bet tuos tekstus išgirdus ritmiškai – bent kaip aš girdžiu, – ten jau daugiau „gadzinkų“ perimta, ypač iš lenkiškos poezijos, taigi tie tekstai poezijos raidos požiūriu labiau nutolę nuo folkloro, negu mums kartais norėtųsi manyti. Todėl per liaudies tekstus – „kai mislis ažlyja“, „už Dunojėlio“ – į mus ateina labai gili senovė, artima imperijos koncepcijoms, apie kurias rašė Gintaras Beresnevičius. O Maironio imperijos nėra. Gal Baltijos jūra per Maironį ir yra mūsų jūra, bet imperija tai nelabai. O A. Baranausko lietuvybės sfera – vis dar imperija. Ir ta Didžioji Kunigaikštystė – į ją galima dvejopai žiūrėti: galima sakyti, kad taip, čia Abiejų Tautų Respublikos tradicija, čia ilgimasi bendros valstybės ir panašiai, tačiau šioje temoje galima įžiūrėti daug didesnę svajonę ir daug gilesnį istorijos įsivaizdavimą, ir todėl Dauguva yra mūsų upė… O kad ji šiandien tokia nėra, ir kad Latvija šiandien nėra Lietuvos teritorija, tai nulėmė nelabai pragmatiška ir į šalį pakrypusi mūsų valdovų politika. Juk Lietuva daugybę metų puikiausiai valdė Latviją.
S. V. Ar būtų galima įsiterpti? Manyčiau, kad jeigu ne Vokiečių ordinas prie Baltijos, tai Lietuvos sostinė būtų Ryga, be jokių abejonių. Dauguva – laivybinė upė, o Nemunas neturi tos prekybinės galios.
P. V. S. Kalbėdami apie A. Baranausko poetiką jau apčiuopėme dar vieną svarbią temą. Kreipdamasis į Tomą norėčiau paklausti apie tuos lenkiškus A. Baranausko tekstus. Viena vertus, iš eilėraščių ir iš dienoraščio mes rekonstruojame jo visą gyvenimą iki akademijos. Ir štai naujausioje Mildos ir Vygando Račkaičių knygoje vėl ta rekonstrukcija atlikta, naujai. Mane tai labai džiugina, nes po tų visų, pasakysiu neliteratūriniu žodžiu, „supaškudinimų“, kurie buvo padaryti Antano Drilingos, šitas A. Baranausko vaikystės, jaunystės papasakojimas yra labai subtilus. Nežinau, ar jį skaitys paaugliai, gal sakys, kad per daug sentimentalu, lėta, nėra veiksmo, tačiau tai labai sąžininga ir nuoširdi gyvenimo rekonstrukcija, bent jau kiek tai buvo galima rekonstruoti pagal turimus tekstus. Kita vertus, tos A. Baranausko emocijos, kurios ten yra užfiksuotos, ta autorefleksija, – jos yra visiškai kitokios. Nebe tokios, na, sakytume, tai tiesiog kalbos skirtumas. Taigi, Tomai, kadangi pats tuos dienoraščius skaitei labai atidžiai, ir tuos lenkiškus eilėraščius skaitei, koks įspūdis? Ar tos autorefleksijos mintys nėra kitokios pirmiausia dėl to, kad jos labai jau ne A. Baranausko, jau nusižiūrėtos − iš klebono knygų Rumšiškėse, vėliau iš kitų knygų. Ir ten esama tokių įvaizdžių, kurie paskui jokiuose lietuviškuose tekstuose taip ir nepasirodo, imtinai iki Biblijos vertimo?
T. A. Neabejotina, kad lenkiškuose tekstuose yra daug įvaizdžių, kurių lietuviškai rašytuose nebelieka. Čia veikia visai kiti klodai. Kitas svarbus dalykas turbūt yra tai, kad laikas, kai A. Baranauskas pradeda rašyti lietuviškai ar (prisimenant vaikystę) grįžta prie lietuviško rašymo, sutampa su tuo laiku, kai jis pradeda studijuoti seminarijoje. Labai svarbus tas statuso pasikeitimas nuo raštininko, nuo gyvenimo raštinių aplinkoje, kuri nebuvo lietuviakalbė, iki dvasininko. Dabar A. Baranauskas kalba visiems, jis – būsimas kunigas, asmuo, kuris aiškina Raštą. Ir tie žmonės, kurie jo klausosi, jo ganomieji, yra lietuviai. Kurį laiką, ypač sovietmečiu, būta mito apie „Liudo Vasario sindromą“, t. y., kad seminarija sužlugdė A. Baranauską kaip poetą. Neva ankštas kunigo rūbas ir ankšti seminarijos mūrai. Iš tikrųjų kaip tik seminarija sukūrė A. Baranauską poetą, bent tokį, kokį mes jį dabar žinome. Kaip tik tai, kad jis tapo dvasininku, suteikė jam autoritetą ir davė naujas kalbėjimo galimybes, o tai leido jam parašyti tiek „Dainu dainelę“, tiek „Anykščių šilelį“, tiek kitus kūrinius, ką jau kalbėti apie „Dievo rykštę ir malonę“, „Kelionę Petaburkan“. Taip – A. Baranauskas beveik nustoja rašyti studijų metais, tačiau kartu tais studijų metais jis ir parašo savo stipriausius kūrinius. Vis ieškome kokių piktų priežasčių, dėl ko A. Baranauskas nustojo rašyti, tarsi jis būtų privalėjęs tai daryti, bet jam kažkas neleido.
Tad poeto judėjimas tarp kalbų susijęs su socialinio statuso pokyčiais. Nors ir lenkų kalbos A. Baranauskas neatsisakė. Galų gale perėjimas prie lietuvių kalbos nukreipia jį prie lietuvių kalbos tyrinėjimų. Kalbėjom apie XIX amžių kaip apie rekonstrukcijų laiką – yra išlikęs A. Baranausko seminarijos laikų tekstas apie lietuvių kalbą. Jis ten labai įdomiai ją įsivaizduoja. Neabejodamas, kad lietuvių kalba buvo kultūringa, kultūriškai kultivuota (tuomet tai buvo labai svarbus aspektas), jis teigia, kad kalba, kaip ir ankstesnė Lietuvos didybė, sugriuvo dėl istorinių kataklizmų. Todėl lietuvių kalbą jisai mato kaip sugriautus rūmus su daugybe meno kūrinių bei kultūrinių artefaktų. Jo manymu, kalba iš vienos ir vieningos subyrėjo į tarmes. Ir kai vėliau jis imasi kalbos tyrinėjimų, kuria savą rašybos sistemą, pagal kurią vienodai užrašytą tekstą kiekvienos tarmės žmogus gali perskaityti savaip, – taip jis grįžta prie ankstesnės idėjos, tarsi sukuria rašybos sistemą tai į tarmes subyrėjusiai senai, vieningai ir tvirtai kalbai. Tai labai įdomus reiškinys.
P. V. S. Man atrodo, kad vis tiek per mažai pasakai, kokio paradokso iki šiol lietuvių kultūroje nesuprantame – to lenkų ir lietuvių kalbos santykio. Lenkiškai rašo laiškus tėvui – tėvas taip prašė, nes nori, kad sūnus tą viešąją kalbą, tą kultūros kalbą vartotų, išmoktų – motyvai yra aiškūs biografiniai. Bet didžiulis paradoksas tai, kad viešumos kalba juk yra lenkų ir rusų kalba, o privati – lietuvių. A. Baranauskas gi pradeda rašyti lietuviškai, kai tampa viešu asmeniu. Jeigu lietuviškai būtų rašęs, užsirašinėjęs, deklamavęs ar dainavęs vaikiškus ar nevaikiškus eilėraščius broliams, seserims, draugams ir t. t., o kaip klierikas bei kunigas būtų rašęs lenkiškai, va, tai būtų buvę natūralu, tai būtų atitikę to meto kultūros būklę. Tačiau A. Baranauskas privačiai rašo lenkiškai, o viešai pradeda rašyti lietuviškai, štai tokia situacija yra tikrai stebėtina. Bet jis nėra pirmas, nes taip jau darė M. Valančius. Taigi toks paradoksas, ir jis gana radikalus.
T. A. Pasirinkimas rašyti lietuviškai natūraliai išauga iš seminarijos aplinkos – iš pradžių tai buvo eiliuoti laiškai K. Kairiui, jų pokalbiai apie Lietuvą, jos praeitį ir ateitį. Perėjimas prie lietuvių kalbos tapo neišvengiamas, kai kilo noras kreiptis į anykštėnus. Kalbu apie „Dainu dainelę“ – tai tekstas Anykščiams, galima sakyti, tai vietinio vartojimo tekstas. Šis kūrinys susijęs su priešsukiliminėmis nuojautomis, jame kalbama ir apie Lietuvos praeitį, bet ta Lietuvos praeitis nėra paskendusi kažkur istorinėse ūkanose, ji gana artima, ji pasirodo iš už kalvų, atsiranda iš konkrečių vietų, ji yra čia… Jei turime omeny, kad A. Baranauskas yra bažnyčios žmogus, visą gyvenimą giliai religingas, galime teigti, kad jisai istoriją vis tiek suvokia kaip Dievo valios išpildymo sceną, kurioje be Jo valios nieko nevyksta. Teksto pabaigoje kalbama apie Anykščių miestą: „<…> bažnyčios mūrus siaudina, / Giesmėm malonės ir dėkavonės / Dievišką širdį griaudina.“ Iš esmės kalbama, kad artėja permainos: iš tiesų artėja sukilimas. „Dainu dainelę“ yra tekstas Anykščiams, anykštėnams ir apie juos. Mes net neturim šito teksto autografo, jisai sklido kaip daina. Visos Lietuvos tekstu jis tapo tiktai „Aušroje“, kai buvo paskelbtas pirmajame numeryje iškart po Jono Basanavičiaus prakalbos kaip programinis tekstas. J. Basanavičius viską suredagavo, pagal savo poreikius ką išbraukdamas ar įrašydamas, ir Anykščių ten nebeliko. Jei grįšime prie „Anykščių šilelio“ pirmos dalies, tai žinome, kad ji irgi buvo dainuojama. Tai irgi tekstas iš dalies anykštėnams arba bent jau išaugęs iš tos aplinkos. Kalbėjimas ir rašymas lietuviškai susijęs su klieriko studijomis ir supratimu, kad jis jau gali visai kitaip kalbėtis su savo žmonėmis, – jau ne kaip kaimynas, ne kaip lygus su lygiu socialiniu požiūriu. Jisai jau tas asmuo, kuris tarpininkauja tarp Dievo ir žmonių. Iš čia ir tokia jo kalbėjimo galia.
P. V. S. Tomas užsiminė apie tą jau mirštantį mitą, kaip seminarija sugriovė poetą. Bet yra ir nemirštantis mitas, Račkaičiai jam suteikė naują kvėpavimą, tai A. Baranausko meilių mitas. Antai Račkaičiai dabar sako tiesiai: Raseiniuose Jadvyga nueina su poručiku, sudaužo poeto širdį, jis išplėšia dienoraščio lapus… Brigita, tu leidai, redagavai dienoraštį, tvarkei jį su savo doktorantu Tomu, – ar čia yra nors kokios istorinės tiesos?
B. S. Pasakysiu paprastai – aš to nežinau. Mano asmeninė nuostata yra tokia: jeigu apie žmogaus intymų, privatų gyvenimą neduoda spręsti jo paties valia likę tekstai, galbūt apie tai ir neverta svarstyti. Šiuo atveju, man atrodo, reikia atsižvelgti – kaip ir kalbant apie tekstus, taip ir apie biografiją, – į autorinę valią. Jei Raseinių laikotarpio dienoraščio puslapiai nėra iškalbūs, tai ir nėra; tačiau dienoraštyje, kaip žinome, yra plačiai aprašytas susitikimas su K. Praniauskaite. Manyčiau, kad reikėtų žiūrėti į tai, ką pats A. Baranauskas paliko savo dienoraštyje žinodamas, kad, be abejonės, tą tekstą skaitys ir kiti žmonės, – iš dalies ir kaip tik dėl to jis buvo labai saugomas. Štai šita istorija jau verta dėmesio. Tiktai vėlgi – galvodama apie A. Baranausko aktualumą prieš šią diskusiją, svarsčiau apie kokio nors asmens ar jo kūrybos aktualinimą, kuris baigiasi tekstų ir žmogaus matavimu savo masteliu. Tai iš tikrųjų nėra, mano supratimu, gera aktualinimo strategija, nors labai natūrali – juk mes galime suprasti kūrėją tik tiek, kiek leidžia mūsų patirtis, mūsų akiračiai. Bet vis dėlto noras A. Baranausko ir K. Praniauskaitės susitikime ieškoti šiuolaikiškai ir gana trivialiai suprantamos meilės istorijos, manau, yra pigaus efekto siekis. Galbūt iš tikrųjų mums labai sunku įsivaizduoti XIX a. vidurio gyvenimą: jau kalbėjome apie poeto vaikystę, jo aplinką, pabrėždami, kad ji mums labai tolima, bet lygiai tą patį galima pasakyti apie to meto žmonių bendravimą, jų santykius, artimesnių ryšių pobūdį. Šiuo požiūriu vėlgi reikėtų laikytis pačių A. Baranausko tekstų ir atsižvelgti į tai, kad šitą susitikimą su Karolina A. Baranauskas savo poezijoje (beje, ir pati K. Praniauskaitė savo eilėraščiuose) modeliuoja pagal krikščionišką brolio–sesers santykį, dvasinės giminystės ryšį, netgi suteikia jam vienuolystės reikšmių (tokių, kurias pagal tolimą kultūrinę analogiją galime išskaityti, pavyzdžiui, šv. Pranciškaus ir šv. Klaros susitikimo istorijoje). Norėčiau priminti A. Baranausko eilėraštį „Nuostabi giesmės gėlė – mano širdis ir pasaulis“, jame poetine kalba autorius perteikė tą patį susitikimo įvykį, kurį papasakojo ir savo dienoraštyje: poetiniame tekste K. Praniauskaitę atitinkanti figūra yra ryškiai idealizuota, pažymėta religiniais ženklais – erškėčių vainiku ir kryžiumi. Mes tokių reikšmių negalime ignoruoti, tai paties A. Baranausko interpretacija – ką jis savo gyvenime susitiko ir ką jam tas susitikimas reiškė.
T. A. Šiek tiek papildysiu šio mito istoriją. Buvo prielaidų, kad neva dienoraščio dalis išplėšta ir perrašyta. Ir iš tikrųjų vienu metu viena – iš trijų – A. Baranausko dienoraščio knygelių nukentėjo, bet tik dėl to, kad šuo ją apgraužė, tad poetui teko kai ką perrašyti. O trečiojoje knygelėje, kur aprašomas susitikimas su K. Praniauskaite, išplėštų puslapių nėra. Tiesiog vienu metu A. Baranauskas buvo nustojęs rašyti dienoraštį, ir po kurio laiko, tikriausiai prieš stodamas į seminariją, jis labai greitai ir tankiai surašė tai, kas buvo iki tol atsitikę. Tai ne iš naujo perrašytas tekstas, tad nėra ten paslapties.
O dėl A. Baranausko ir K. Praniauskaitės meilės legendos kalčiausias yra Antanas Vienuolis ir jo fantazija. Savo atsiminimuose jis aprašė istoriją, kaip, kalbėdamasis su senele, klausia, ar ten galėjo būti meilės, ir senelė atsako, kad ne, negalėjo. Tačiau A. Vienuolis vis dėlto sukuria socialinio konflikto idėją, apie luomų skirtumus ir uždraustą meilę, ir tokia nuostata įsitvirtino. Patys tekstai siūlo kalbėti apie visai kitokį asmenų santykių modelį, kuris dabar sunkiau suprantamas ir restauruojamas – jis labai specifinis, nedažnai sutinkamas, bet būtina jo paisyti. Tos meilės gal ir buvo, bet A. Baranausko tekstuose ji niekaip neliudijama.
S. V. Nelabai ką žinau apie A. Baranausko meiles. Bet pabandysiu išmąstyti. Skaitydami „Anykščių šilelį“, lygindami poemos dalis, matome, kad tarp pirmosios ir antrosios dalies yra vykusi kažkokia tragedija. Toji tragedija susijusi su vidiniais išgyvenimais. Tai liudija du dalykai. Jeigu stebėsime fonetinį lygmenį, matysime, kad antrojoje dalyje tarsi „sutemsta“. Jos vokalizmas tamsus, labai tamsus. Jeigu apmąstysime semantiką, antrojoje dalyje nebėra tokių pasakymų, kaip „ar miške aš čia stoviu“, t. y. asmeninių įvardžių beveik nelikę. Pabandysiu atsargiai padaryti ekskursą kito poeto link ir į kitą šalį, tik laikotarpis beveik tas pats. Romanas Jakobsonas tyrinėjo vokiečių romantizmo poeto Friedricho Hörderlino (1770–1843) kūrybą po jį ištikusios dvasinės ligos išsiskyrus su mylima moterimi, kurią jis eilėraščiuose vadino Diotima. Šiuose eilėraščiuose visiškai išnyksta įvardžiai Ich ir Du, nors pastarasis gali būti anagramuojamas. Įvardžiai Ich ir Du tampa tabuizuoti. Palengva į tabu ratą įtraukiami ir tikriniai vardai. Įdomi F. Hörderlino paralelė gali būti pamatyta A. Baranausko „Anykščių šilelyje“. Pirmojoje dalyje labai ryškūs šifteriai, išreikšti tiek aš, tiek tu; įvardis aš visoje dalyje netgi specialiai pabrėžiamas forma osz, kuri greičiausiai yra poeto sugalvotas, o ne tarmės dalykas, laisvai varijuojama tarp pirmojo ir antrojo asmens, o pirmosios dalies pabaiga – dialogas tarp klausiančiojo ir žinančio atsakymus į klausimus. Antrojoje poemos dalyje, sukurtoje tuoj pat po K. Praniauskaitės mirties 1859 m., išnyksta ne tik asmeniniai įvardžiai, bet ir asmenuojamosios veiksmažodžių formos – dalyvinė kalbėsena tolina tekstą tiek nuo dialogo, tiek nuo mãtomos ir girdimõs aplinkos – poetas abstrahuojasi nuo realaus pasaulio ir krypsta į minčių ir prisiminimų gelmę.
Literatūrologai galėtų giliau patyrinėti tuos dalykus, sujungdami teksto reikšmes su dienoraščiais, su faktais, su K. Praniauskaitės mirtimi. Gal tada paaiškėtų, kodėl tarp pirmosios ir antrosios „Anykščių šilelio“ dalies toks milžiniškas fonetinis ir semantinis skirtumas.
P. V. S. Kokia galėjo būti A. Baranausko meilė, manau, padėtų suprasti metodinė priemonė, mano įsitikinimu, pati geriausia šiandien – tai pirmoji Benedikto XVI enciklika „Deus caritas est“. Ten yra išaiškintos meilės kategorijos, meilės rūšys, kaip jas supranta krikščionybė, kuo skiriasi caritas nuo eros, nuo agape ir pan. Pateikta teologinė ir istorinė jų samprata. A. Baranauskas irgi kalba apie tą seserišką meilę ir atsidavimą, visiškai iš šiuolaikinės bažnytinės perspektyvos. Tačiau jis ir labai subtiliai nurodo, kur nereikėtų lįsti. Pasakysiu, kur, mano supratimu, tikrai reikėtų lįsti, kad ši istorija įgytų aiškumo. Tai būtų šių santykių kulminacija, pabaiga. Ankstesnių biografų bemaž kaip faktai pateikiamos tokios prielaidos: Otonas Praniauskas, matydamas, kaip jaunuolis Antanas ratais vaikšto apie jo seserį, ir norėdamas nepageidautiniems įvykiams užbėgti už akių, įstato A. Baranauską į seminariją. Jeigu mes norėtume laikytis šitos koncepcijos, tai reikėtų „nurašyti“ O. Praniauską kaip tikintį žmogų ir kaip padorų kunigą, o liudijimų yra kiek nori, kad jis toks buvo, reikėtų „nurašyti“ ir M. Valančių, kurio pirmasis patikėtinis yra O. Praniauskas, tada Juozapą Silvestrą Dovydaitį, Žemaičių kunigų seminarijos rektorių. Trys žmonės jau vien iš to rato, kuris sudaro to meto mūsų kultūros ir Bažnyčios pagrindines atramas. Išeitų, kad visi jie elgėsi prieš sąžinę, prieš Bažnyčios mokymą, prieš tradiciją ir prieš viską, jei įsimylėjusį A. Baranauską bandė atitraukti nuo pasijos, stumdami į kunigystę. Vienas žmogus gali klysti, bet kad šita visa aplinka šitaip klystų ir šitaip manipuliuotų žmogaus gyvenimu – tai neįmanoma. Bet kokia kultūros rekonstrukcija tokias prielaidas atmestų kaip fantazavimą. Jokie dokumentai, niekas, jokia aplinka nepatvirtina, kad būta abejonių dėl A. Baranausko pašaukimo.
Dabar apie tai, ką paminėjo Tomas, kalbėdamas apie A. Baranausko lietuvių kalbos tyrinėjimus. Kur tie lietuvių senovės raštai? Labai panašiu laiku pagal tautinio atgimimo chronologiją mums artimos tautos – vengrai, čekai ir kiti – masiškai klastoja savo senovės raštus, kurių autentiškų neturi. Lietuvoje pirmas toks klastotojas yra J. Basanavičius, na, toks lengvas klastotojas. Paskui tuo užsiimti mėgino Antanas Šimonis, bet jis buvo meninės vaizduotės žmogus, tad niekas juo ir nepatikėjo. O Čekijoje ir Vengrijoje tomis filologų klastotėmis patikėjo. Kodėl A. Baranauskui, K. Kairiui, Pranciškui Viksvai ar kitiems nešovė į galvą parašyti ką nors tokio iš XII amžiaus? Ar net iš III, iš VIII amžiaus, kokiais nors runų raštais ar panašiai? Kokie čia būtų lingvistiniai, filologiniai mūsų ir kaimynų skirtumai?
S. V. XIX a. paradigmos pagrindą sudaro istorizmo ir rekonstrukcijos idėjos, bet toji paradigma Lietuvą pasiekia vėliau, negu įsivyrauja Vakarų ir Vidurio Europoje. Yra didelė paradigma, ir joje galima variantų ieškoti. Vis dėlto A. Baranauskas, P. Viksva, K. Kairys yra tarsi viena paradigma, o J. Basanavičius – jau kita. Aš čia improvizuoju. Šiaip ar taip, tai dar ne aušrininkai. Vėliau pradės klastoti − gerąja prasme, nebūtinai blogąja. Bet ar Augusto Schleicherio sukurta indoeuropiečių prokalbe pasakėčia – ne klastotė? Jeigu sakome klastotė, tai ta pati šaknis, kaip ir klasta. O klasta, kaip sakė G. Beresnevičius, turi šarmo. Tai ne apgavystė. Jeigu žiūrime į Andrių Vištelį-Višteliauską, jo sonetą „Šviesa“, tai žiūrėkite, ten yra lyg ir prūsų kalbos žodžių – jau sunkiai suvokiama, specialiai užšifruota, galimi tokie prūsų kalbos žodžiai, kuriama tarsi poezija baltų prokalbe, kurios pagrindas – lietuvių kalba. A. Vištelis-Višteliauskas aiškina, kad Ovidijus kalbėjo lietuviškai geriau negu mes, čia visi žinome tas citatas. Gal tai ir klasta, bet ne apgavystė. Tie žmonės kitaip mąstė, tačiau jų mąstymas atkeliavęs iš pirmųjų indoeuropeistų lūpų. Sakykim, R. Ch. Raskas, garsus XIX a. pradžios danų lingvistas, teigė: islandų kalba kilo iš graikų kalbos. Išvertus į šiuolaikinės kalbotyros kalbą reikštų: islandų kalbõs struktūra praeityje buvo tokia, kaip graikų kalbos – sudėtinga linksniavimo sistema ir panašiai. Tai visiškai tas pats, kaip kad teigimas, jog rojuje buvo kalbama lietuviškai. Žinoma, islandai graikiškai nekalbėjo, taip nebuvo, tačiau turima galvoje kalbos struktūra. Todėl manyčiau, kad A. Baranauskas (gal ir K. Kairys) iki rimtų filologinių klastočių nebuvo priaugę, buvo kita epocha. Gal ir būtų klastoję, kurdami pusiau baltiškus tekstus, jei būtų gyvenę dvidešimčia metų vėliau. Man atrodo, kad kiekvienas didis poetas yra tekstų klastotojas – gerąja šio žodžio prasme.
B. S. Apie rekonstrukciją ir klastotes. Ką galima pasakyti iš poezijos, iš „Anykščių šilelio“, jei jį laikytume poema, kurią organizuoja, kaip minėjau, rekonstrukcijos idėja? Prisiminkime, kuo baigiasi „Anykščių šilelis“. Man labai įdomi prof. S. Valento mintis apie pirmosios ir antrosios poemos dalies fonetikos skirtumus, kurie gali liudyti tam tikrus pokyčius, įvykusius tarp 1858 ir 1859 metų. Parašęs pirmąją poemos dalį A. Baranauskas dar pamatė Rusiją, pabuvojo Rusijos imperijos sostinėje, patyrė jos galią, kuri taip pat, tikėtina, „širdį, dūšią apgriuvo“. „Anykščių šilelis“ baigiasi abejone: A. Baranauskas kaip talentingas žmogus minėtą rekonstrukcijos idėją poetiškai įgyvendino ir priėjo jos ribą, suvokęs, kad rekonstrukcija iš esmės neįmanoma. Gal dėl to tokios rekonstrukcijos, kurios mums šiandien atrodytų kaip klastotės, jo nebedomino. Poemos pabaiga atskleidžia, kad neįmanoma įveikti nykimo, kad laikas sunaikina kažką neišvengiamai, ir tą naikinimą, kaip yra rašiusi Dalia Čiočytė, A. Baranauskas suvokė teologiškai – kaip pasaulyje po nuopuolio veikiantį blogį. Iš poezijos perspektyvos žiūrint, A. Baranauskas prieina – kiek vėliau nei vyresnės kartos Adomas Mickevičius – moderniosios poezijos slenkstį: suabejoja romantine programa, kad poezija žodžiu gali prikelti mirusią tikrovę (pagal romantikų mėgtą biblinę formulę – prikelti iš mirusiųjų). A. Baranauskas „Anykščių šilelio“ pabaigoje išsako tokią abejonę: tos galybės, „ką miškus sugraužė“, neįmanoma atšaukti ar įveikti poezija. Bendras modernėjančios literatūros atsakas šioje situacijoje – poetas atsisako dalyvauti gėrio ir blogio kovoje, poezija atsiskiria nuo religijos, nuo religinio gyvenimo, ir poetas tampa žodžio, kalbos menininku. Tik žodžio menininku. A. Mickevičius, suvokęs tą patį, neberašė poezijos, įsitraukė į politiką, į religinį gyvenimą. Čia prieiname ir prie kitos kontroversijos: dėl ko A. Baranausko poezija yra tik jaunystės poezija, dėl ko jis toliau neberašė, nors, kaip čia Tomas minėjo, tarsi turėjo rašyti. Aišku, į poetus žiūrime kaip į savo nacionalinį turtą ir trokštam jo turėti kuo daugiau. Bet galbūt tai lėmė ir genialaus žmogaus suvoktas modernizmo slenkstis, į kurį jis originaliai reagavo ir „Pasikalbėjime Giesminyko su Lietuva“, tad siūlė visiškai kitokią perspektyvą, kur turėtų eiti Europa, Europos civilizacija, nei ta, kuria ji nuėjo. Tai buvo labai drąsu ir įžvalgu. Ir galbūt A. Baranauskas – galime tik spėlioti – poetinėje kūryboje nenorėjo būti tik žodžių dėliotoju.
P. V. S. Noriu pratęsti Brigitos mintį apie tą modernizmo slenkstį, bet kiek kitu kampu, ir dar kitaip pasakyti apie tai, ar būtų klastojęs. Nesutinku, Skirmantai. Nebūtų. Tiktai dėl kitos priežasties. Jis buvo ir mokslininkas, sąžiningas mokslininkas.
S. V. Galėjo būti ir taip.
P. V. S. Mano galva, jis buvo net per daug mokslininkas, ir kaip tik mokslas yra tai, ko mes toje jo vaikystėje nepamatome, kas yra pačiame vidury, bet yra toks didelis, kaip dramblys toje rytietiškoje sakmėje, kur viso dramblio negalima pamatyti, tik dalimis: kas mato jo ausis, kas – uodegą… A. Baranausko potraukis į mokslą, į švietimąsi, į skaitymą yra daug didesnis, nei mes įsivaizduojame. Sakome, A. Baranauskas nuo jaunystės tarsi nori mokytis, jis mat bus poetas. Bet poetui nereikia mokytis. Juk užteko to mokslo, kiek jo yra seminarijoje, ir Antanui Strazdui, ir Antanui Vienažindžiui. Seminarijos visiems reikėjo, nes be seminarijos jų kūryba būtų buvusi tik liaudies dainos. Na, A. Vienažindžiui ir seminarija nedaug tepridėjo, nuo liaudies dainų jis labai nedaug tenutolo. Bet vis dėlto šiek tiek atsiskyrė. A. Baranausko noras mokytis buvo šimteriopai didesnis. Štai kodėl jo netenkina Rumšiškių mokykla. Tai ir mes galime įsivaizduoti – kaip nuobodu perrašinėti kanceliarijos raštus. Tačiau daugelis to meto žmonių būtų labai džiaugęsi tokiu darbu – švarus ir prestižinis. Tai ne mėšlą mėžti ar dirvą arti. Nuobodus jis gali atrodyti tik mums, šių dienų žmonėms. Ir kaip mokslininkas A. Baranauskas pasirodo pirmą kartą, mano akimis, labai keistoje srityje. Nė vienoje iš tų, kurios paprastai laikomos tradicinėmis. Drauge tai atsako ir į kunigystės klausimą. Kiek jis apie kunigystę galvojo, nuo kada galvojo, kiek tai autentiška, ar jis buvo pastūmėtas, ar kunigystė jam buvo tik toks pretekstas, kelias į mokslus? Pacituosiu keturis žodžius, iš A. Baranausko, bet prisiminkime, kas dar taip pasakė: „Esant bendram tautos atšalimui.“ Čia turimas galvoje atšalimas nuo Dievo. Šituos žodžius pasako kardinolas Vincentas Sladkevičius 1988 m. rugpjūčio 3 d. Kaune, kunigų simpoziume, savo prakalboje, kurioje pirmą kartą viešai, legaliai kalbama apie Lietuvos nepriklausomybę. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis tai pasakė sulaukęs 1989 m. vasario, taigi pusę metų vėliau. Ta Lietuvos būklė, religinė ir sociokultūrinė situacija, kurią 1988 m. įvardijo V. Sladkevičius, yra visiškai tokia pati ir įvardijama tais pačiais žodžiais, kokiais A. Baranauskas išsako savo grynai religines intencijas. Mums dabar gal tai nesuprantama, bet tai yra šimtaprocentinis religingumas, kai A. Baranauskas, prieš stodamas į kunigų seminariją, Žemaičių Kalvarijos atlaidus apibūdina taip: „Esant bendram tautos atšalimui nuostabu matyti atsigavusį tikėjimą ir dvasios maldingumą.“ Tai religijos sociologija. Šitaip matyti situaciją, suformuluoti mintį ir ją išsakyti tokiais žodžiais gali ne šiaip žmogus, pirmą kartą apie tai pagalvojęs, prieš pusantro mėnesio kieno nors paskatintas stoti į seminariją ir besirūpinantis tik kaip nors greičiau išmokti lotynų kalbos, kurios beveik arba visai nemoka. Tai būtų neįsivaizduojama ir nesuprantama. Mes dabar sakytume, ne tas diskursas, ne tos kompetencijos. Tai yra vyskupų diskursas, į kurį A. Baranauskas pataiko dar net nebūdamas klieriku, komentuodamas Žemaičių Kalvarijos atlaidus. Tai blaivus žvilgsnis į tautos dvasinį ir kultūrinį pasaulį, tai kalba, kuri išlieka adekvati ir po pusantro šimto metų. Ir kartu – labai aštrus moderniųjų laikų pojūtis, reikšmingų permainų matymas, neleidžiantis A. Baranauskui likti tik poetu, tik tautos dainiumi.
Parengė Rasa Bražėnaitė ir Regimantas Tamošaitis
Brigita Speičytė. Girdimoji atmintis kaip liudijimo literatūros strategija
2014 m. Nr. 10
Šiais laikais tarmėmis rašoma literatūra gali trikdyti ar netgi kelti įtarimą. Trikdyti tuo, kad – kaip įsivaizduoju – dauguma betarmių (kaip aš) skaitytojų, susidūrę su tokiais tekstais, yra išskiriami iš dialogo lauko, įeina į tekstą kaip svetimieji ir jaučiasi tarsi prašalaičiai šauniame giminės susibūrime. Juk tarmė yra namų šneka, ir visų pirma šneka, kuri kreipiasi į konkretų čia ir dabar horizontą, yra neatsiejamai įsipynusi į konkrečias situacijas, daiktus, artimus žmones. Įtarimą gali kelti tai, kad tarminė literatūra, tai yra užrašyti šnekos tekstai, vienaip ar kitaip yra nutolę nuo savo gyvosios terpės. Tad ar netampa tarmė kalbėjimusi su pačia savimi, susitelkusi į savo gražumą, keistumą – ne menkiau uždara kaip koks menas menui?
Viktorijos Daujotės žemaitiškų (dūnininkų tarmės) tekstų knygoms „Balsā ūkūs / Balsai ūkuose“ (2010) ir „Gīvenu vīna / Gyvenu viena“ (2012) nebūdinga nei viena, nei kita1. Šie tekstai įsikuria pačioje tarminio – užrašyto šnekos teksto – paradokso šerdyje: tai yra ir ypač konkreti, daiktiška, „žemiška“ ir „gyvenimiška“ kalba, tačiau ir bendra, atvira, rašto būdu išeinanti už savo prigimtos vietos, lyg žvelgianti į ją iš šalies. Žvilgsnis iš šalies pirmosios knygos pratarmėje „Pasiaiškinimas“ nusakytas ir kaip liudijimo siekis. Raštas, savita literatūrinė forma, knygos pavidalas, – visa tai, kas savaime nepriklauso sakytinei kultūrai, t. y. gyvajai tarmės terpei – panaudojama tam, kad toji sakytinė kultūra būtų paliudyta: „Susirinkime, ką dar turime. Liudykime, kad mums tai buvo ir tebėra svarbu“ (BŪ, 10). Sakytinės kūrybos tyrėjas Walteris J. Ongas klasikinėje studijoje „Orality and Literacy: The Technologizing of the Word“ („Sakymas ir rašymas: žodžio technologijos“) sakytinės kultūros formų rekonstrukciją rašto terpėje siejo visų pirma su paties rašto technologijos tyrimu: „Raštą galime panaudoti tam, kad rekonstruotume sau senąją visiškai neraštingų žmonių sąmonę – rekonstruotume bent pakankamai, jei ne tobulai <…>. Tokia rekonstrukcija gali padėti geriau suvokti paties rašto vaidmenį, formuojant žmogaus sąmonę iki aukštųjų technologijų kultūrų ir jose“2. Liudijimo užduotis – kaip V. Daujotės knygose – santykį su sakytine kultūra esmingai pakeičia: rašto technologija čia siekia tapti nepastebima, permatoma, kiek įmanoma priartėti prie pirminės asmeninio sakytinio liudijimo situacijos. Vienoje šios situacijos kraštinėje būtų nykstančio, nueinančio į praeitį pasaulio patirties perdavimas iš kartos į kartą, kitoje – liudijimas teisme dėl patirtos prievartos ar nusikaltimo. V. Daujotės tarminės knygos, be abejonės, priklausytų pirmajam liudijimo poliui, tačiau ir jam galiotų žinomas liudijimo literatūros apibūdinimas, iš kitos perspektyvos įvardytas rašytojo, holokausto liudytojo Elie’io Wieselio: „<…> jei graikai išrado tragediją, romėnai – laišką, Renesansas – sonetą, mūsų karta atrado naują literatūrą – liudijimo literatūrą“3. Kritiškai žvelgiant, liudijimo literatūra plačiąja prasme buvo išrasta greičiausiai ne XX a. vidurio modernistų kartos; jos formos kristalizavosi su pačiu modernizacijos procesu bent jau nuo XVIII a. pabaigos, nors galima sutikti, kad būtent praeito amžiaus pasaulinės katastrofos paskatino šią literatūrą ir jos vaidmenį kultūroje įsisąmoninti kaip atskirą reiškinį. Pastaraisiais metais atsinaujinęs dėmesys liudijimo literatūrai, įvairioms jos formoms, ypač egodokumentikai, gali būti suvokiamas kaip kyląs iš atminties darbo poreikio ar – anot Aleidos Assman apibūdinimo – iš atminties kultūros, išryškėjusios Europoje paskutiniuoju XX a. dešimtmečiu4. Susiformavusios ir reaguojant į episteminius mąstymo pokyčius daugelio „pabaigų“, kad ir kokios sąlygiškos jos dabar atrodytų, akivaizdoje (istorijos ir apskritai „didžiųjų pasakojimų“, subjekto ir pan.), ir dorojantis su istoriniu-kultūriniu paveldu, ir su naujų technologijų keičiamu gyvenimu, ir su kintančia geopolitine situacija.
Į šį atminties kultūros, liudijimo literatūros lauką įsirašo tarminės V. Daujotės knygos5. Tai trumpų tekstų rinkiniai, šnekos fragmentai, užrašyti iš atminties ir iš klausos: „<…> kalbu balsais, nesu tikra, ar atsimenu, kai girdėjau, ar girdžiu dabar, lyg kas atsiverdinėtų, ko gal ir nesitikėjau“ (BŪ, 11). Šie tekstai nepriklauso, regis, jokiam kodifikuotam tautosakos ar literatūros žanrui. Pati rašymo iš atminties situacija, kai nusitrina riba, tarp to, kas buvo pasakyta ir galėjo būti pasakyta, susikuria savą dialogo erdvę anapus šių konvencijų. Pagal sakymo situaciją gyvojoje šnekoje dauguma tekstų priklausytų pasipasakojimo žanrui: kažkas asmeniško, intymaus apie savo ar kitų gyvenimą pasakoma artimam žmogui kasdieniško ar retesnio susitikimo, pasimatymo metu, ir tą kalbą gaubia būtina pasitikėjimo atmosfera, bendras patirties horizontas. Galima sakyti, kad tai moteriška sakytinio pasakojimo forma – neatsitiktinai pirmojoje knygoje „Balsā ūkūs / Balsai ūkuose“ autorė dedikacija pabrėžia savo moteriškąją kalbos autoriteto liniją: „muotinā, babūniems, ciuociems“ („motinai, senelėms, tetoms“; BŪ, 15), o recenzentas R. Tamošaitis tokioje kalbinėje tapatybėje įžvelgia „matristinės sąmonės“ apraišką, kurioje kalba yra gyvybės substancija, tolygi kraujo tėkmei6. Moteriškos patirties profilis knygose ypač ryškus, – tos patirties, kuri ne tik dažniausiai nepasiekia rašto, bet lieka tyloje ar bent retuose prasitarimuose. Intymiausia pasipasakojimo situacija: „<…> tėk unt muotėnas kapa velkūs ėš paskotėnis, / našlėkis kelis pasvadėno, akmini pagluostau, / pasėpasakoju, kas kāp, ė lėngviau unt krotinis“ („<…> ant motinos kapo einu iš paskutiniųjų, / našlaites kelias pasodinu, akmenį paglostau, / pasipasakoju, rodos, kad lengviau ant krūtinės“; GV, 19, 102). Tačiau kaip užrašyti tekstai jie yra persmelkti ir individualios autorinės žiūros. Knygoje „Balsā ūkūs / Balsai ūkuose“ šis santykis nusakytas „Pasiaiškinime“ – tai atminties, atsimenamo balso santykis. Tarmė čia yra kalba namiškė, bet tai namų, kurių jau nebėra, kalba. Tad ši tarmė nebėra ir kasdienė, kasdien vartojama, veikiau vidinė: „Visa tarmė man dabar – tik vidinė“ (BŪ, 10). Tai savitas auralinis – girdimasis atminties profilis. Iš kadaise vaikystės pasaulį užpildžiusio namų šnekos srauto išnyra atskiri balsai – įkūnytos šnekos fragmentai, kalbančių žmonių atsiminimai, kai koks nors pasakymas, girdėtas ar galėtas išgirsti iš šito žmogaus, šitomis aplinkybėmis, tik tokia forma ir intonacija, tik taip nukreiptas į kitą, primena kaip tik šį žmogų su visa jo aplinka, likimu ir gyvenimo istorija ne mažiau nei vizualiniai aspektai – veido bruožai ir išraiška, eigastis ar gestai. Taigi balsas tampa mimetiškas – „iškviečiantis“, pasinaudojant Stepheno Greenblatto pasakymu, gyventą gyvenimą. Žinoma, atskirti girdimąją ir regimąją atmintį galima tik teoriškai, bet autorė teigia: „Balsą kartais juntu kaip pirma einantį <…>“ (BŪ, 9). Girdimoji atmintis, kaip rašo autorė „Pasiaiškinime“, balsas, ypatingas tuo, kad tai „dvigubas, dvibalsis kalbėjimas“ – kalbėjimas girdint (BŪ, 8). Kalbėjimas, dialogiškai nukreiptas į kitą (taip pat ir į kitą manyje), drauge – į kalbančiojo akiratį, į kalbų bei klausantį kraštovaizdį, jo „nepermanomus“ garsus. Toks kalbėjimas girdint šiose knygose būdingas ir herojų, ir autorinei žiūrai. Kadaise girdėta ir gyva namų šneka gali tapti atsimenamais balsais tik dėl tokios, anot Michailo Bachtino, „kalbinio nevienišumo“ atmosferos – klausančiojo, norinčio išgirsti, ar „nieks nešaukia“, atvirumo. Šis atvirumas „Pasiaiškinime“ nusakomas ir kaip minėta liudijimo intencija.
Kalbėjimas girdint galėtų būti išskiriamas kaip savita liudijimo literatūros sakymo situacija. Jai priklausytų ir minėtas sinestetiškas kalbėjimas „klausantis pasaulio“, kai „kalba pasirodo kaip sinestetinio juslinio suvokimo dalis“7. Liudijimo literatūrai plačiąja prasme ypač aktualus kalbėjimas girdint bachtiniškąja prasme – kaip kalbos vidinis dialogiškumas, individualus „svetimo žodžio jutimas ir būdai, kuriais jis [atskiras žmogus – B. S.] į jį reaguoja“8. Viena esminių liudijimo atramų – kadaise buvęs, įvykęs žmonių (žmogaus ir pasaulio) dialogas, kuris tekste atnaujinamas: ir rekonstruojamas, ir bandomas užmegzti iš naujo. Pirmojoje V. Daujotės tarminėje knygoje šis kito balso jutimas, rekonstruojamas dialogas yra ypatinga „komunikacija, jungianti motinos ir dukters gyvenimus“9. Antrojoje knygoje šis autobiografinis kalbėjimo girdint pagrindas transformuotas: išryškinta fiktyvi kalbančiosios persona leidžia plačiai iškleisti galimą girdinčiųjų, klausančiųjų ratą.
Toks liudijimo literatūros pobūdis į literatūrinį akiratį sugrąžina sakytinio pasakojimo problematiką, drauge atnaujina mimezės, taip pat – kalbančiojo subjekto klausimą. Tekstai, apeliuojantys į sakytinės kalbos situacijas, tarsi suskliaudžia moderniosios ir postmoderniosios literatūros tabu: mirusį autorių, kalbinę savireferenciją, įtarumo, ironijos ar žaidimo malonumo santykį teksto atžvilgiu10. Ir lyg iš užnugario netikėtai prieina prie kalbančiojo subjekto daugybiškumo. „Balsā ūkūs / Balsai ūkuose“ pratarmėje autorė įspėja: „nekalbu tik kaip aš“ – (BŪ, 11). Liudijimo literatūros centre visada atsiduria kitas, net jei tai yra visų pirma aš kaip kitas. Atsimenami namų šnekos balsai atskleidžia ir kalbančiojo aš nevienalytiškumą, paliudija ir tai, kokiu mastu esame sudaryti ir (iš) kitų, kokiu mastu gyvename ir jų gyvenimus. O gal tiksliau – kokiu mastu kiti gyvena mumis:
tonkē, ka kon dėrbo
(vakar medžius iš krūvuos i gliebi dedontīs),
tik dėlgt, ka čė na aš, al‘ muotina,
matā, kas tata ī kraus,
jie dokteri tori, gal ė nanumėršti,
o jie da na vīna,
nabrēk tavī juokė prisėkielėma,
ė tava ronkas darbūjes, ė tava akis
kuoki draboži matūjīs,
šindī a rītuo, šnek tās patēs žuodēs,
ė kažikas nusijūk (kap mona mažuojė)
dažnai, kai ką dirbu
(vakar malkas iš stirtos į glėbį imant),
tik dilgt, kad čia ne aš, o motina,
matai, kas tai yra kraujas,
jei dukterį turi, gal ir nenumiršti,
o jei dar ne vieną,
nebereikia tau jokio prisikėlimo,
ir tavo rankos darbuojas,
ir tavo akys kokį rūbelį matuojas
šiandien ir rytoj, kalba tais pačiais žodžiais
ir kažkas nusijuokia (kaip mano mažoji) (BŪ, 84–85)
Tad kalbantis aš nebėra įrakintas vien savame ego, su juo gyvena tarsi su savu kitu, kaip savo kūnu, kuris ne tik mano, ne tik iš manęs: „<…> žīma reik so savėm kontrībis / – ė tas bluogā, ė tas nagerā, / al‘ gal; dā praeis, viejis kuoks, / kap pri doru kas trėntūs“ („<…> žiemą reik su savim kantrybės – / ir tas blogai, ir tas negerai, / gal dar praeis, vėjas koks, / vis palei duris trinasi“; GV, 38, 122).
Postmodernų žmogų nuo savojo aš tironijos gelbsti tik ironija, saviironija, galiausiai paplaunanti pačius individualios tapatybės pagrindus, t. y. poreikį apskritai būti kažkuo. V. Daujotės tekstuose drauge su namų kalba liudijama tokia buvimo savimi galimybė, kuri išlaiko aš kaip kitas tapatumo matmenį ir kartu savojo aš ribas, savęs, kaip patiriančio asmens, gyvenančio savo gyvenimą, konkretumą. Tos savasties ribos ypač antrojoje knygoje „Gīvenu vīna / Gyvenu viena“ apibrėžiamos kaip galimybė gyventi vienai, nors ir su kitais: „jie kas ė ī, a sūnos, a sesū, / aš vės tīk vīna, sava mėslėjo, / sava eino, savi so savėm nešūs“ („jei kas ir yra, ar sūnus, ar sesuo, / aš vis tiek viena, savo galvoju, / savo einu, save su savim nešuos“; GV, 57, 139). Pagal frazės prasmę, taip patiriamas aš yra konkretus – ir našta, ir turtas (tarsi omnia mea mecum porto). Bet kas yra tai, kas nešasi su savimi savąjį aš?
Knygoje „Gīvenu vīna / Gyvenu viena“ fragmentiški balsai jau sutelkti į vieną kalbantį asmenį. Liudijimas čia atsiskleidžia kaip sakytiniam pasakojimui būdingas patirties (ne informacijos) perdavimo būdas11. Tačiau šiuo atveju tekstai pasižymi didesne estetine distancija tarp herojės ir autorinės žiūros, ir čia galima aiškiau apčiuopti girdimosios atminties sąlyčius su vidine kalba, intymiu kalbėjimu. Tokiu būdu pasipasakojimai tampa ryškiau refleksyvūs, nejučia pereidami į pokalbį su savimi ir daiktais. Šioji knyga kelia gal kiek paradoksalią asociaciją – ji regisi tarsi užrašytas sakytinis dienoraštis: taip atrodytų beraštės prigimties kalbos (BŪ, 11) intymus raštas, jei kas nors jį būtų rašęs. Dar vienas aplinkkelis, šįkart prie literatūrinės fikcijos: fikcija, tai, kas padaryta, yra mimetiškesnė nei, tarkime, tautosakinės ekspedicijos įrašas.
Ši autentiška fikcija gali būti skaitoma autorę specialiai dominančios lietuvių prigimtinės kultūros pasaulėvaizdžio rakursu: savitas erdvės ir laiko patyrimas, ypatinga erdvėlaikio ir žmogaus gyvenimo sinergetika, reliktinė mitinė vaizduotė, ryšys su vėlėmis ir jų kūnais, namo–kapo simbolinis atitikimas, gėrio ir blogio kaip substantyvių galių suvokimas, šventybės patirtis, galiausiai minėta subjektyvumo forma – temų ir motyvų seką galima tęsti. Šį rakursą galima ir konkretinti iki savito etninio žemaičių būdo bei kalbos stiliaus. Jo kraštines raiškiausiai liudija dvi XIX a. žemaičių figūros – Simonas Daukantas ir Motiejus Valančius. Iškalbingi yra jų istorinių veikalų pirmieji pratarmių sakiniai:
Nieko nėra amžino šiame pasauly: kaipogi visa, kas tenai yra, Dievo parėdymu anksčiau ar vėliau ilgainiui persikeičia, regis, dėl to vien, idant žmogus ne šio svieto, bet antro gyvenimo geistų. (S. Daukantas)12
Mūsų gadynės žmonės, tarsi pritrūkę kuo besidžiaugti, dideliai pamėgo senovės dalykuose. (M. Valančius)13
Arba, pagal Povilo Višinskio liudijimą studijoje „Žemaičių antropologinė charakteristika“, Žemaitijoje rūpintojėlis tikrai liūdi, bet liūdi susirūpinęs dėl labai keblaus dalyko: „Žemaiti, žemaiti, kam aš tave sutvėriau…“14
V. Daujotės knygose išlaikytos abi intonacijos: ir ta žemiškoji, suskambanti rupia žemaitiško humoro gaida (to humoro kilmė – nepalenkiamai sveika nuovoka15), ir ta, kuri apima būsenos, meditacijos lauką – kaip žemaičių liaudies dainose ar S. Daukanto sakinio refleksyviame ritme. Arba – pagal vieną „Balsā ūkūs / Balsai ūkuose“ tekstą – ir žvilgsnį nuo Šatrijos, kuriame išnyksta daiktų ribos, ir žvilgsnį pažeme, einant keliuku per mišką, kur tos ribos išryškėja iki absoliutaus detalės konkretumo:
žemaitē ī tuokī pat,
al‘ ė na vėsā tuokī, jau lietovē,
musiek senē sulietuviejėn,
žemaičius pajunti,
kāp nu Lūkės ožlėpi ont Šatrėjės,
kāp atsėsoki priš vieji, paveizi,
vėskas vėrp, mainuos,
ė matā, ka nie ni juokė kronta – – –
paskiau eini keloko par mėška,
vītuoms šlaps, šatruoms nukluots,
didelė akminā, apsamanuojėn,
dā ė so žėnklās kažėkuokēs, so rontās,
dongos pėlkesnis, debesis, garsā kėtāp,
al‘ kāp – nasopronti
žemaičiai yra tokie pat,
bet ir ne visai tokie, jau lietuviai,
turbūt seniai sulietuvėję,
žemaičius pajunti, kai nuo Luokės užkopi ant Šatrijos,
kai atsisuki prieš vėją, pažvelgi,
viskas virpa, mainosi,
ir matai, kad nėra jokio kranto –
paskui eini keliuku per mišką,
vietomis šlapias, žabų paklota,
dideli akmenys, apsamanoję,
dar ir su ženklais kažin kokiais, su rantais,
dangus pilkesnis, debesys, garsai kitaip,
bet kaip – nesupranti (BŪ, 44–45)
Rimvydas Stankevičius, anonsuodamas autorės tarminių tekstų knygas, neabejoja, kad tai poezija16; „Balsā ūkūs / Balsai ūkuose“ recenzentas tokios pat nuomonės, tiesa, su tam tikra išlyga: „Ši knyga – tikra poezija, kuri labai aiškiai pasimatytų jos dešiniąją, literatūrine kalba parašytą pusę išleidus atskirai“17. Man regis, kad poetiški šie tekstai yra dėl atsimenamo balso situacijos, kuri visavertiškai atsiskleidžia ir pasimato kaip tik tarminiuose variantuose. Tai tarsi iš kasdienio šnekos srauto išgriebti „stilistinės pilnatvės“ (anot S. Greenblatto) fragmentai, kuriuose sudera beveik sau pakankamas kalbos raiškumas, komunikatyvumas, arba mimetiškumas. Juk lygiai taip įsimename kai kurias eilėraščių eilutes, ypač tas, kurios „padiktuotos“ (man regis, poetai vieni kitus ir įsimena kaip tokias eilutes, kurios tampa juos, „estetinės veiklos subjektus“, individualizuojančiu balsu). Ši liudijanti poezija tarsi grįžta prie pačių kalbos meno pradmenų anapus literatūros institucijos. Biografiškai – į tą laiką, kai aš dar nebuvo susietas su vardo ir pavardės ženklu („Ir savo tikrą vardą-pavardę išgirdau tik mokykloje“; BŪ, 11). Literatūros istorijos požiūriu V. Daujotės knygose tarmė vartojama tarsi siekiant grįžti (nesakau, kad kaip nors sąmoningai ar programiškai) į lietuvių poetinės kūrybos situaciją iki bendrinės kalbos susiformavimo – kaip Kristijono Donelaičio, Antano Strazdo, Dionizo Poškos, Antano Baranausko poezijoje. Tik ten tarmė „derasi“ su rašytinės, dažniausiai negimtosios kalbos formomis, o V. Daujotės knygose tarsi bandoma užmiršti ar suskliausti rašytinės kalbos istoriją ir patirtį (nors tekstai bendrine kalba neišvengiamai ją primena), lyg prisikasti prie pirminės, šnekamojoje, o dar labiau – vidinėje kalboje ir girdimojoje atmintyje sublyksinčios poezijos, spontaniškos kalbos kūrybos, savaimingo kalbos meno, kuris autorę yra dominęs ir specialiu teoriniu požiūriu. Nors, žinoma, nereikia apsirikti ir perdėti spontanikos (kaip neretai nutinka, vertinant minėtų lietuvių poetų kūrybą it kokią savaime giedančio paukščio saviraišką) – autorė yra gerokai pabuvojusi ir baltose lankose su juodomis avimis, ilgokai jas ganiusi ir tebegananti iki šiol. Kaip poezija šie tekstai pasižymi savitu formos minimalizmu ar nuolankumu: formalusis jos elementas – eilutė – atidus sakytinėms intonacijoms, pauzėms, išryškina šnekos takumą ar tai, ką autorė savo fenomenologiniuose literatūros tyrimuose neretai nusako kaip „minkštą struktūrą“. Pavyzdžiui, tekstuose kalbančiosios dėmesys lengvai ir minkštai pereina nuo savęs prie kito ir atgal, – rašto kalboje sakytume, kad „minties šuolis“, kad koks nenuoseklumas, logikos trūkumas, o tarminėje šnekoje logika remiasi kalbamųjų dalykų akivaizdumu – jų nereikia įrodyti, tik parodyti:
pīva muona, Obaga dirvėki,
ė ėš puometis žėnau, kas tėn
prīš švėnta Juona pražinst,
ė runkuom galiu apčiupiniet‘i,
jie gerā nabėžiūro – – –
akės nabier tuokis kap bova
nabskėru sikes – akminā a avės,
Dieva žuolīnelē, nie svadėnti,
nie ravieti, vuo žaliū, žīd, matā,
sava vītuo, senē pasisavintuo
mano pieva, Ubago dirvelė,
atmintinai žinau, kas ten
prieš šventą Joną pražysta,
rankom galiu apčiuopti – – –
akys jau nebe tokios, nebe tos,
kartais neįžiūriu – akmenys ar avys,
Dievo žolynai toj pievoj, nei sodinti,
nei ravėti, o žydi, o žaliuoja, matai,
savo vietoj, seniai pasisavintoj (GV, 32; 115)
Gal negerai, kad taip sakau, bet taip mano akys mato, – sako knygos „Gīvenu vīna / Gyvenu viena“ herojė (GV, 78).
Ieškant šių tekstų estetinio principo paralelių, artimiausia atrodo Algimanto Švėgždos grafika. Didžiausia tokios poezijos mįslė – kalbos daiktiškumo ir simboliškumo dermė, stilistiškai skirtingais būdais atrandama pusiausvyra. Ar, kitaip tariant, – menas iš to, kur „<…> nebuvo jokio meno / Tik žmonės gimė ir gyveno“, – anot autorei svarbių Jono Strielkūno eilučių.
Tarmė, gyvoji šneka, yra įsipynusi į pasaulį ir pereidama į raštą, į literatūrą rizikuoja prarasti savo kalbinę tapatybę – atitrūkti nuo žemės ir daiktų, savo autentiškos terpės: „<…> rizikinga kalbėti apie tai, kas tarmės nepalytėta“ (BŪ, 10). Tada, kaip pažymėjo Justinas Kubilius per šių tarminių knygų pristatymą Rašytojų klube, autoriai savo tekstuose ima lyg ir puikuotis tarme. Arba tekstai tampa progine literatūra, neturinčia galios peržengti savo pačios konteksto (nors dalis šiuolaikinės poezijos ir be tarmės problemos yra ne mažiau proginė ir dedikacinė „artimųjų ratelio“ literatūra – tik dėl kitų priežasčių). Aptariamos tarminės knygos išeina iš „giminės susibūrimo“ rato, yra ir literatūra, nes yra, kaip pasakytų M. Bachtinas, meninis kalbos tyrimas, vaizduojantis kalbančius žmones. Pačios autorės požiūriu, išsakytu minėto knygų pristatymo metu, tobuliausia meninė žemaičių tarmės išraiška yra tokia kaip Žemaitės ar Romualdo Granausko prozoje – tarmė čia yra persmelkusi bendrinę kalbą, nematoma, sunkiai nusakoma, bet paradoksaliai akivaizdi kalbos meninė būtinybė. Perfrazuojant A. Baranauską, tokiu atveju konkrečias tarmines lytis tik Žemaitijoj augę žmonės tepažįsta, o mum, prastiem žmoneliam, tik skaityt patogu. Prasčiau daktarams ir žiniuoniams, ką po mokslus klysta, nes tokia literatūra yra nemenkas iššūkis teorinei žiūrai (ką rodytų ir šio straipsnio svarstymai). Kaip pažymėjo sakytinio ir rašytinio „žodžio technologijų“ tyrėjas W. J. Ongas, su sakytine kalba išlaikę ryšį tekstai, pamatuoti rašto masteliu, apgaulingai atrodo kaip „naivūs“, nestruktūriški, ydingos kompozicijos ir pan. Tarsi barbarai prūsai misionieriams. Na tas gatunks – pasakytų knygos „Gīvenu vīna / Gyvenu viena“ herojė18.
V. Daujotės tarminės knygos, man regis, įsirašo į kitą lietuvių literatūros lauką: yra artimesnės Šatrijos Raganos poetinei, arba atminties, prozai („Sename dvare“) ir Marcelijaus Martinaičio epinei poezijai, biografiniams užrašams19. Šatrijos Raganos romano-esė paralelė ypač aktuali antrajai knygai – „Gīvenu vīna / Gyvenu viena“. Šatrijos Raganos „Sename dvare“ laikomas melancholišku atsisveikinimu su dvarų kultūra, individualiu atminties naratyvu, išskleidžiančiu praėjusio ir nykstančio gyvenimo trapų grožį. Lietuvių literatūroje tai turbūt vienintelis prozos tekstas, išsiskiriantis ypatingu daugiabalsumu, – girdimąja atmintimi, pasireiškiančia tarminiais fragmentais (dvaro bobutės, knygnešio Levanardos, kromininko Šmulkos žemaitiška šneka, vietinė smulkiųjų bajorų lenkiška tarmė). Taigi čia aptinkame analogišką atsimenamo balso situaciją, balso, iškviečiančio į tekstą gyventą gyvenimą. Šatrijos Raganos „Sename dvare“ kontekste knyga „Gīvenu vīna / Gyvenu viena“ galėtų turėti paantraštę ar menamą pavadinimo pratęsimą – senoje sodyboje. Šios knygos veikėja – sena moteris, užauginusi ir iš namų išleidusi vaikus, palaidojusi vyrą, gyvena kartais atlankoma sesers beveik sunykusiame, ištuštėjusiame Žemaitijos kaime, savo tėvų ir protėvių sodyboje, žino, kad yra čia paskutinė. Panaši laiko ribos situacija – kalbėjimas nykstančio pasaulio akivaizdoje, pasipasakojant daugiau su mirusiaisiais nei gyvaisiais.
Tarminė šneka, kaip minėta, įsipynusi į pasaulį, arti žemės ir daiktų, leidžia išreikšti savitą praktinį žinojimą, phronesis, buvimo pasaulyje išmintį. Anot W. Benjamino, praktinis suinteresuotumas yra bet kokio sakytinio pasakojimo savybė20. Šatrijos Raganos kontekste ne kartą vartota gyvenimo meno sąvoka, apimanti jos krikščioniškąją pedagogiką ir estetiką. V. Daujotės knygoje ši phronesis priklauso etninės lietuvių kultūros sferai, arba, kaip pati autorė pasakytų – lietuvių prigimtinės kultūros sferai. Būtent šiuo požiūriu aptariamos knygos suartėja su M. Martinaičio kūryba, o savojo pasaulėvaizdžio kontūrais – su Marijos Gimbutienės senosios lietuvių (baltų) kultūros rekonstrukcijomis, dėmesingomis moteriškajai patirčiai. Pagrindinė šios išminties liudijama „dorybė“ – gyvenimas susisaisčius: lygiai su žmonėmis, gyvaisiais ir mirusiaisiais, su vieta, daiktais, gyviais ir augalais, kraštovaizdžiu, tėvyne, valstybe, istorija, literatūra, praeitimi ir ateitimi: „tunkē sunerta vėsk‘as, / naišardīsi“ („tankiai sunerta, / neišardysi“; GV, 8, 94). Tasai susisaistymas nėra idėjos ar principo pobūdžio, nediskursyvinis, neįrodomas, bet akivaizdus. Maža to – jis neprieštarauja asmens autonomiškumui, minėtai galimybei gyventi vienai, o kaip tik atrodo iš jos kylantis. Visų pirma šis susisaistymas giliai praktinis ir daiktiškas, neatsiejamas nuo kasdienių poreikių ir potyrių, darbų ir įrankių, saulės ir debesų, įsitvirtinęs šiapus, patirties akiratyje, kurio absoliutus centras yra namai, sodyba. Sena sodyba – pagal autorei svarbaus filosofo Arvydo Šliogerio pasakymą – meilės laukas. Šis akiratis – nuo savo namų slenksčio – knygoje yra nuosekliai išlaikomas: sodybos erdvėlaikis turi savo dėsnius, jo laikas – ne iš laikrodžio, čia saulė keliauja dangumi įprastu ratu, o mėnuo tupi dar ant tėvo sodintos slyvos. Tame kitame laike viskas sukasi aplink sunkią žemę: „<…> sonki ī mūsu žemi, / misliu, ka ana nagal suktīs, tėk aplei anūn / vėskas i rinki – ė žmuonis, ė daiktā, ė gīvi, / ė mėrin, vėsi sokas sīkiu, gal tėk kitami laiki“ („<…> sunki yra mūsų žemė, kaip ji pasisuktų, gal / apie ją lekia per ūkanas daiktai, žmonės, gyvi ir mirę, / visi sukasi ratu, tik skirtingais keliais, laikais“; GV, 77, 163). Pasaulio centras suvokiamas kaip sunkis, kuris pats nejuda, bet ne tik kad nieko nesustingdo, bet netgi įsuka visa aplink (ką jau kalbėti apie tai, kad tas sunkus centras moteriškoje perspektyvoje yra dar ir gyvas, gimdantis žemės pilvas). Dėl to pasaulio akiratis anaiptol nėra uždaras ir nepralaidus tam, kas esti anapus tiesiogiai patiriamo horizonto, į jį patenka daiktai, žmonės, mintys, sapnai, išplečiantys pasaulį koncentriniais ratais (net iki mitinės Jeruzalės), bet neišskaidantys. Tankiai sunerta – frazė iš pirmojo „Gīvenu vīna / Gyvenu viena“ teksto yra šio pasaulėvaizdžio raktas.
Prigimtinės kultūros phronesis, perduodamas sakytiniu pasakojimu, pasipasakojimu – tai ne teorinis žinojimas, o išmintis. Išmintis, anot W. Benjamino, epinis tiesos profilis, yra „patarimas, įaustas į realaus gyvenimo audinį“21. Ji čia ir perduodama, – net jei aplinkkeliu, rašto būdu, ne tiesioginiu paveldėjimu. Dėl to abiejų knygų pasakotojos sakymo autoritetą įgauna ne iš literatūros institucijos, o iš savo patirties (taip pat perimtos iš kitų) – jos yra atėjusios iš toli jei ne erdvės, tai laiko prasme22:
sena eso, senē gīveno,
dā ė par muotinas, babūnis
gīvībis daug kun atmeno,
tunkē jautūs kap kuoki
pruomuoti, kap ė turiečiau
kažėn kun darīti, kažin kun gėnti,
rūpintīs, ka gėntis mona naišnīktu – – –
al‘ kun tu bagėnsi, ka nieka nabie aplėnkū,
ė laukā, ė gīvenimā kap kuoks ubagīns
apleists, tošts, tėk medē didījē
dā kažin kun kožd, kožd, vuo gal
dīvijas, kur tī žmuonis diejuos,
ka anūn nabie, vīns, vuo gal tėk
posi ož du, dā vakar bovusios
sena esu, seniai gyvenu,
dar ir per motinos ir jos motinos
gyvybes daug ką atmenu,
dažnai jaučiuos kaip kokia
promotė, lyg turėčiau kažką daryti,
kaži ką ginti, rūpintis, kad gentis mano
neišnyktų – – –
bet ką tu beginsi, kad nieko nebėr aplinkui,
ir laukai, ir gyvenimai lyg koks ubagynas
apleistas, tuščias, tik medžiai didieji
dar kaži ką kužda, lyg nuo kažko ginasi,
gal stebisi, kur tie žmonės dingo,
kodėl jų nebėr, vienas, gal tik pusė
už du, dar vakar buvusius (GV, 59, 140)
Sena „pramotės“ atmintis savaime kildina saugojimo poreikį, rūpestį, net jei nėra akivaizdu, koks jis turėtų būti, į ką kreiptis. Atrodytų, kad tokia kalbėjimo situacija, taip pažįstama iš lietuvių literatūros, turėtų kreipti į melancholiškas, skausmingas ar netgi imperatyvias intonacijas. Įstabu, kad čia to nėra: kalbėjimas iš išminties pozicijų yra ir minėtas kalbėjimas girdint – kitokias tiesas, kitokią patirtį; tai kalbėjimas, kuris visko nežino ir nesistengia paaiškinti – tad kaipgi galėtų būti didaktiškas. Gal svarbiausia tokio kalbėjimo egzistencinė nuostata – pasitikėjimas gyvenimu, kuris tęsiasi, net jeigu ir bet kaip, anot Česlovo Milošo.
<…> vuo kun bapadarīsi, išēn iš musu ė vaikā,
ė anūkā, palėkt žemi, svetėmi či suvažiūs,
gal jau tāp ī buvėn, jug vīni nuvein, kėti
atein, pasikeit ė kraus, ė dūšės parsimaina
<…> o ką bepadarysi, išeina iš mūsų ir vaikai, ir
anūkai, žemę palieka, svetimi čia suvažiuos,
kiti, gal jau taip yra buvę, vieni nueina,
kiti ateina, pasikeičia kraujas, sielos, dainos (GV, 53, 134)
Gyvenimo vertės pojūtis kyla iš pasitikėjimo žmogaus patirties bendrumu, bendrumu žmogaus būklės (conditio humana), kuri skirtingais laikais ir skirtingose vietose įgyja kitokius patirties pavidalus, bet gali būti atpažįstama: gal jau taip yra buvę. Dūšios persimaino, bet niekas gyvas neišvengia gyvenimo, – „<…> al‘ unt gala jug tuos patis biedas, / gīvenims iš vėsū pasijūk, / vuo gal ė ne, gal ė Dieva / nalīgi delnā“ („<…> bet galiausiai juk tas gyvenimas / iš visų pasijuokia, bet gal ir ne, gal ir Dievo nelygūs delnai“; GV, 47, 129). V. Daujotės knygos lyg ir užbėga už akių populiariai kritinei nuostatai, kad atminties, tradicijos saugojimo, rekonstrukcijos pastangos savaime veda į uždarumą, parapinį susireikšminimą, universalių horizontų užtemimą. Regis, šie tekstai neprimygtinai byloja, jog kalbėjimas iš savo vietos, iš savo patirties, kad ir kokia ji būtų, gali pasiekti bendrą žmogaus būklės suvokimą, neneigiant to, kuo žmonės skiriasi. Leidžia pamatyti žmones kaip tai, kas nešasi su savimi savo atskirus aš. Ilgai gyvenus savo vietoje, netgi visų pirma „tiesiog“ gyvenus, be jokio „tapatybės projekto“ ar sąmoningumo imperatyvo, atsiranda lyg ir savaiminga galia iš savęs išeiti, bet atskirai, savo keliu, į kitą tikrovę, tokią kaip dainoje, t. y. tekste, kūryboje, kurioje – jei tai daina – susieina, susitinka tos žmonių atskirybės:
jauna aplei gīvenėma namėslėjau,
vėskas lieki greitā su ta dīna,
vuo dabā tunkē kap kažėkur ėš savis
išēnu, kažikūn kitkūn matau, kuo
gal ė nabova, ė nie, nabėnt dainuo,
musiet, ka vės vīna, suvisam vīna,
kap rodeni vielūsta vuobuolīs ont šakuos
jauna apie gyvenimą nemąsčiau,
viskas lėkė labai greitai, su ta diena,
o dabar lyg kaži kur iš savęs išeinu,
kažką kitą matau, ko gal ir nebuvo
ir nėra, nebent dainoj, gal dėl to,
kad viena ir viena, suvisai, suvisam,
kaip vėlai rudenį obuolys ant šakos (GV, 37, 118)
Skirtumo ir bendrumo vaisingą įtampą knygose išryškina dvejopas kalbinis tekstų pavidalas – žemaičių tarme ir bendrine kalba. Bendrinės kalbos variantai – kaip matyti ir iš ne vienos citatos – laikytini veikiau vertimais, parodančiais, kad bendrine kalba pasisako ne visiškai taip:
tap nieka ė naužgėvenau,
radau daugiau, vuo palīkto mažiau,
ka ė palėkti nabtoro kam tuo džiaugsma,
ka buvau, mažiau, girdiejau, nabėnt paukštems,
kāp ė suprontu, kudie tāp ėlgā unt svieta ožsibovau,
ka vės tuo pačiuo vītuo, so sava ruonom, ė so rondās
sava, so sava vundiniu švintu noplaunamās
kaip ir nieko neužgyvenau,
radau daugiau, palieku mažiau,
kad ir palikti nebėr kam to džiaugsmo,
kad buvau, mačiau, girdėjau, kad mylėjau,
nebent paukščiams, dabar lyg ir suprantu, kodėl
taip ilgai užsibuvau ant svieto, kad vis toj pačioj vietoj,
su savo žaizdom ir savo randais, savo vandeniu pavilgomais (GV, 89, 173)
Prigimta šneka prie patirties veiksmažodžių – buvau, mačiau, girdėjau – nereikalauja pridurti lyg ir moralinio paaiškinimo – kad mylėjau: mylėti čia ir yra būti, matyti, girdėti. Bendriniame tekste šis intarpas pakeičia eilučių ribas, į vienos jų pabaigą iškeldamas ir akcentuodamas žmogaus sąmoningumo klausimą – kodėl, nuo kurio prasideda visi diskursai. Tarminiame tekste šis klausimas lieka neišsakyto ir neišsakomo savo gyvenimo suvokimo tyloje. Tarminė šneka tramdo rašto ekspansiją, ir tiems, kuriems ji negimtoji, išverčia ištuštėjusius ar sureliatyvėjusius žodžius į pilnavidurę namų kalbą.
Dabarties viešų balsų įvairovėje šios knygos – tikra paprastumo erezija, pagal autorės kitomis progomis cituotą Boriso Pasternako eilutę. Eretiškos knygos ne tuo, kad jos – kaip gali iš pirmo žvilgsnio klaidinančiai atrodyti – atkakliai kelia daugeliui turbūt fantastinius dalykus, daugių daugiausia priklausančius atgyvenusio žodyno kategorijai, – tokius kaip etniškumas, tradicija, paveldas. Teisingiau būtų sakyti, kad jos provokuoja šį žodyną, rašančiosios žvilgsniui ir klausančiai kalbai skverbiantis prie žmogiškojo pasaulio tikrumo pradmenų. Tam tikru mastu tarmė yra tokio paprastumo alibi, sunkio taškas, įsukantis šį kalbinį žaidimą, kuris, regis, iš kitur vargiai galėtų prasidėti ar atsinaujinti. Ir kartu – tai liudijimo literatūros kelias, kuris, ryškindamas kiekvieno atskirumą, siekiasi žmogaus būklės bendrumo, išblėsus tikėjimui vienos žmogiškos prigimties tikrumu.
1 Abi knygas išleido Regionų kultūrinių iniciatyvų centras Vilniuje. Toliau tekste cituojant šiuos leidinius nurodomos pavadinimų santrumpos (BŪ, GV) ir puslapio numeris.
Išsamų recenzinį straipsnį apie pirmąją autorės knygą paskelbė Regimantas Tamošaitis: „Gyvybės ratas gimtojoje kalboje“ („Literatūra“, 2010, Nr. 52(1), p. 130–141). Recenzentas daugiausia dėmesio skyrė tekstų pasaulėvaizdžio, subjekto tapatybės, taip pat kalbinės, klausimams, specialiai nesureikšmindamas tarmės (sakytinės kalbos) aspekto.
2 Ong W. J. Orality and Literacy: The Technologizing of the Word. – London; New York: Methuen, 1982. – P. 15.
3 Wiesel E. The Holocaust as Literary Inspiration // Dimensions of the Holocaust. Lectures at Northwestern University. – Evanston: Northwestern University Press, 1977. – P. 9.
4 Assmann A. Między historią a pamięcią: Antologia. – Warszawa: Wydawnictwo Uniwersytetu Warszawskiego, 2013. – P. 9–20.
5 R. Tamošaitis taip įvertino „Balsā ūkūs / Balsai ūkuose“: „<…> [ją] galima laikyti prisiminimų literatūra ir tyrinėti kartu su kitais reikšmingais memuarinės literatūros tekstais“; „knyga unikali kaip liudijimo būtinybė, o ne kaip kalbinis ar literatūrinis eksperimentas“ (žr.: Tamošaitis R. Gyvybės ratas gimtojoje kalboje. – P. 130, 132).
6 Ten pat. – P. 136–139.
7 Šmitienė G. Kalbėjimas girdint // Sambalsiai: studijos, esė, pokalbis / sudarė Aistė Birgerė ir Dalia Čiočytė. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2005. – P. 95.
8 Bachtin M. Dostojevskio poetikos problemos / vertė Donata Mitaitė. – Vilnius: Baltos lankos, 1996. – P. 232.
9 Tamošaitis R. Gyvybės medis gimtojoje kalboje. – P. 132.
10 W. J. Ongas, aptardamas sakytinio teksto komunikacinį modelį, išskiria sakymo situatyvumą, dalyvaujančio kalbėtojo figūrą, glaudų ryšį su žmogaus gyvenamuoju pasauliu (human lifeworld), agonistinį ir, kita vertus, empatinį santykį tarp kalbančiojo ir auditorijos (žr.: Ong W. J. Orality and Literacy: The Technologizing of the Word. – P. 36–57). V. Daujotės knygos „Balsā ūkūs / Balsai ūkuose“ recenzentas neatsitiktinai nemažai dėmesio skyrė tokiems kalbinės raiškos aspektams kaip „autentiškos kalbos kūniškumas“, „jutiminės kalbos šaknys“ (žr.: Tamošaitis R. Gyvybės medis gimtojoje kalboje. – P. 132–136).
11 Benjamin W. The Storyteller // Lodge D., Wood N. (eds.). Modern Criticism and Theory: A. Reader. – New York; London: Longman, 2000. – P. 11–12.
12 Daukantas S. Raštai / parengė Vytautas Merkys ir Birutė Vanagienė. – Vilnius: Vaga, 1976. – T. 1. – P. 403.
13 Valančius M. Raštai / parengė Vytautas Merkys ir Birutė Vanagienė. – Vilnius: Vaga, 1972. – T. 2. – P. 23.
14 Višinskis P. Raštai / sudarė Adolfas Sprindis, parengė Aleksandras Žirgulys. – Vilnius: Vaga, 1964. – P. 166.
15 Iškalbingas tekstas: „ožeji i kīma (pri šolėnis bolbės pluoviau) / tuoks napažīstams, nasens dā, miestėškā / apsėdarės, klaus, a vietini esi, nuje, ka / vietini, či gėmosi, či, jie dūs Dievs, ė mėrso; / īškons truobuos pėrkt‘i, bitis noruns sosivežti, / ėš tuoli, dā ož Šiauliū kažikuoks miestoks, / vīta či, pri Gėrgždūtis, esunti didelē gera, / kap či uns saki, dvasinga – – – / jie, ī tu dvasiu, tėkrā, ka ī, al‘ jug / napasėėmsi, so sauji napasisėmsi“ („užėjo į kiemą (prie šulinio bulves ploviau) / toks nepažįstamas, nesenas dar, miestiškai / apsirengęs, klausia, ar vietinė esu, vietinė, / sakau, čia gimusi, čia augusi, čia, jei Dievas / duos, ir mirsiu; ieškąs gryčios kokios pirkti, / bites norįs susivežti, iš toli, ar ne iš Šiaulių, / vieta čia, prie Girgždūtės, esanti labai gera, / dvasinga, ar kaip ten – – – / taip, yra tų dvasių, tikrai, kad yra, / bet nepasiimsi, sauja nepasisemsi“; GV, 63, 146).
16 Stankevičius R. „Žemaičių poetė – Viktorija Daujotytė“. – Prieiga per internetą: http://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/kulturos_naujienos/zemaiciu_poete_viktorija_daujotyte/,coments.1#komentarai [žiūrėta: 2014-04-20].
17 Tamošaitis R. Gyvybės ratas gimtojoje kalboje. – P. 134.
18 Ong W. J. Orality and Literacy: The Technologizing of the Word. – P. 57. Beje, W. Benjaminas tam tikrą naivumo, nuoširdumo, pasitikėjimo nuostatą nurodo kaip būdingą sakytinio pasakojimo situacijai, ypač klausytojui – ji reikalinga tam, kad klausytojas galėtų pasakojimą įsiminti ir pakartoti („Retai suvokiama, kad naivus klausytojo ryšys su pasakotoju kyla iš jo [t. y. klausytojo – B. S.] poreikio perimti tai, kas jam pasakojama. Nuoširdžiam klausytojui svarbiausias dalykas – užsitikrinti galimybę perpasakoti istoriją.“ Žr.: Benjamin W. The Storyteller. – P. 20.). Aptariamose knygose tekstai taip pat apeliuoja į pasitikėjimo santykį dėl pačios atsimenamo balso situacijos: tai balsai, atėję iš vaikystės, išgirsti ir iš naujo užrašomi su vaikišku atvirumu.
19 M. Martinaičio kūrybos paralelę minėjo ir recenzentas, aptardamas „Balsâ ūkūs / Balsai ūkuose“ (žr.: Tamošaitis R. Gyvybės ratas gimtojoje kalboje. – P. 134).
20 Benjamin W. The Storyteller. – P. 13.
21 Ten pat.
22 Plg. W. Benjamino mintį, kad sakytinėje kultūroje autoritetingas pasakotojas, perduodantis praktinį žinojimą, t. y. galintis duoti patarimą (councel), yra tas, kuris „atėjęs iš toli“, keliautojas, arba tas, kuris „liko namuose, gyveno sąžiningą gyvenimą ir išmano vietinius pasakojimus bei tradicijas“. Šiuos pasakotojo tipus reprezentuoja dvi archajiškos figūros: „Vieną įkūnija sėslus žemdirbys, kitą – jūreivis prekijas.“ Anot autoriaus, „kiekviena šių gyvenimo sričių suformavo savas pasakotojų gentis. Kiekviena šių genčių išsaugojo savo savybes vėlesniais amžiais“ (žr.: Benjamin W. The Storyteller. – P. 11). V. Daujotės knygų herojės, be abejo, priklausytų sėsliųjų žemdirbių pasakotojų genčiai.
Brigita Speičytė. „Stebuklinga istorija“: Maironio kūrybos šaltiniai
2012 m. Nr. 10
Lietuvių kultūroje Maironis įsitvirtino kaip „Pavasario balsų“ autorius. Retrospektyviai žvelgiant, poezijos rinkinio pirmosios publikacijos metai – 1895-ieji – iškyla kaip ryškus lietuvių literatūros ir kultūros riboženklis, pritemdantis Jono Mačiulio kūrybinio gyvenimo dešimtmetį, prabėgusį nuo debiuto „Aušroje“ eilėraščiu „Lietuvos vargas“ 1885 m. iki „Pavasario balsų“. Jau vien kokybinis stiliaus skirtumas (tiesiog kontrastas) tarp pirmosios spaudos publikacijos ir rinkinio tekstų rodytų, kad tas dešimtmetis pradedančiam poetui buvo labai turiningas. Straipsnyje grįžtama prie Maironio kūrybos pradžios, jo stiliaus formavimosi laiko. Sustojama prie ankstyvųjų tekstų, aiškinantis juose ryškėjančias autoriaus rašymo motyvacijas, kurios savu ruožtu susijusios su pasirinktomis vertybinėmis nuostatomis bei laikysenomis tuometiniame literatūros lauke.
Pirmieji apsisprendimai
Apie Maironio kūrybos pradžią yra žinoma nedaug, tačiau paliudyti keli esmingi dalykai. Viena aplinkybė atrodo ypač reikšminga: tai kalbinis apsisprendimas kūryboje, savo svarba prilygstantis turbūt ryškiausiai lietuvių tautinio atgimimo mitologemai – Vinco Kudirkos „atsivertimui“ į lietuvybę, veikiant Jonui Basanavičiui ir jo „Aušrai“. Maironis yra patvirtinęs, kad dar gimnazijoje pradėjęs eiliuoti lenkų kalba, dėl to iš pradžių norėjęs studijuoti filologiją1. Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune (1884–1888), „pramokęs geriau taisykliškos lietuvių kalbos“, ėmėsi rašyti lietuviškai: „proza Lietuvos Istoriją ir trumpą Lietuvių literatūros vadovėlį“; tuo pat metu „pradėjo irgi mėginti lietuviškai eiles rašyti“2.
Šį apsisprendimo tarpsnį yra labiau detalizavęs pirmasis Maironio biografas Juozas Tumas-Vaižgantas, neabejotinai gavęs asmeninių žinių ir iš paties poeto. J. Mačiulis, į kunigų seminariją įstojęs po viso gimnazijos kurso ir dar po vienų metų universitete, nebuvo pernelyg užimtas mokslais:
„Neturėdamas darbo, iš pat pradžių kimba į lietuvių romantikus, istorininkus ir poezininkus pirmosios pusės XIX amžiaus. Studijuoja juos, persiima jų idėjomis, kaip ir jie viską lietuvišką ima apoteozuoti; pagaliau imasi parašyti lietuviams pirmąjį jų gi istorijos vadovėlį <…>“3.
Gyvenimo pabaigoje, 1923 m. universitete Kaune skaitytoje „Paskaitoje apie Donelaitį“ Maironis pats paliudijo šį savo tautinės savimonės formavimosi epizodą, paminėjo Adomo Mickevičiaus kūrybą, tarpininkavusią ir pažinties pradžiai su lietuvių literatūra:
„Aš patsai nors anksti pamylėjau Lietuvą, bet šiaip, nedrįsdamas tuo per daug pasirodyti. Bet kuomet Mickevičiaus veikaluose išskaičiau žinelę, kaip Lietuva turi didį savo poetą <…>, tuomet pradėjau didžiuotis, kad ir aš lietuvis“4.
Anot tolesnio Vaižganto liudijimo: „Sudeginęs griežtai visas lenkiškąsias savo eliukubracijas, Mačiulis jau visai rimtai ima „dainuoti“ lietuviškai“5.
Susiklosto toks Maironio kūrybos pradžios vaizdas: talentingas jaunuolis, iš tradicijos pirmuosius poetinius bandymus rašęs lenkų kalba, pasineria į „krašto literatūrą“ – Lietuvos romantizmo istorikų ir poetų veikalus, kurie sutvirtina ligtolines jo pasyvias patriotines nuostatas, paskatina domėtis lietuvių literatūra ir galiausiai – rašyti lietuvių kalba: pirmiausia Lietuvos istoriją (literatūros istorija yra savotiška jos tąsa), o paskui ir poeziją. Autoriaus liudijimu, „Apsakymus apie Lietuvos praeigą“ jis baigė rašyti 1886 m., t. y. antrame trečiame kurse6; o 1888 m., baigdamas seminariją ir ruošdamasis išvažiuoti tolesnių studijų į Sankt Peterburgo Romos katalikų dvasinę akademiją, Antanui Baranauskui įteikė šiam dedikuotą poemą „Lietuva“. Taigi kas V. Kudirkai buvo „Aušra“, Maironiui – „lietuvių romantikai, istorininkai ir poezininkai pirmosios pusės XIX amžiaus“. Tautiškumą kaip savo kūrybines galimybes V. Kudirkai leido įsisąmoninti lietuviškas laikraštis – modernybės ir viešosios erdvės ženklas, Maironiui – Lietuvos istorija bei poezija lenkų ir lietuvių kalba.
Vis dėlto ryžtingas kalbinis apsisprendimas, liudijamas simbolinio gesto – sudegintos „griežtai visos“ lenkiškos eilės – negalėjo būti paremtas vien ankstesne, kalbiškai mišria literatūrine tradicija. Jį turėjo skatinti tuometinė nelegalios lietuviškos kultūros aplinka, kurioje jau buvo išryškėjusios viešo lietuvių kalbos vartojimo būtinybė bei galimybės. Tad ir Maironio tapatybės poslinkį, susijusį su kalbos pasirinkimu kūrybai, ne mažiau bus paveikusi „Aušra“, į kurią bene pirmaisiais studijų seminarijoje metais J. Mačiulis išsiuntė savo eiliavimo bandymą. Tas poveikis niekur taip raiškiai nebuvo išsakytas kaip V. Kudirkos ar Žemaitės, bet tikriausiai nėra atsitiktinis dalykas, kad rengdamas ketvirtąją savo istorijos laidą „Raštams“ Maironis pratarmėje įrašė tą patį lotynišką epigrafą, kuriuo savo garsiąją „Priekalbą“ 1883 m. pirmajame „Aušros“ numeryje pradėjo J. Basanavičius: Homines historiarum ignari semper sunt pueri7. Būsimasis Maironis galėjo įsidėmėti „Priekalbos“ autoriaus pacituotą Jacobo Grimmo mintį – „Die Sprache ist unsere Geschichte“ („Kalba yra mūsų istorija“)8. Visa „Priekalbos“ retorinė įtaiga yra paremta mintimi, kad žmogaus ir bendruomenės (tautos) buvimas laike – jų istoriškumas – yra visų pirma kalbinis, reiškiasi kalba. Tuomet nebėra nesvarbu, kuria kalba – lietuvių ar kita – tas laiko išgyvenimas, jungiantis tautinę bendriją, yra išsakomas, perduodamas – tiek poetine kūryba, tiek istorijos rašymu.
Biografiniame Maironio pasakojime į akis krenta istorijos ir poezijos paralelė, netgi akivaizdus istorijos pirmumas – ir kalbant apie būsimojo Maironio skaitinius, ir apie kūrybą: „Apsakymai apie Lietuvos praeigą“, žinia, yra ir pirmoji, 1891-aisiais paskelbta būsimojo Maironio knyga. XIX a. kultūros kontekste tai dėsninga – kaip tik šiame šimtmetyje, veikiamame romantizmo idėjų, „sunku rasti tiek gryną poetą, tiek gryną istoriką“9. Istorinis ir literatūrinis diskursas buvo ypač suartėję, ne vienam autoriui jie tapo vienas kitą aiškinančiais ir papildančiais paraleliniais tekstais. Panašų aiškinamojo teksto vaidmenį – detalizuojančio, išskleidžiančio autorines nuostatas, poetinio kalbėjimo motyvus ir situacijas – moderniojoje ir postmoderniojoje literatūroje atlieka esė. Šiuo metu dažnas poetas rašo esė, o esė darosi sunku atskirti nuo apsakymo ar romano. Panašūs santykiai XIX a. mezgėsi tarp grožinės literatūros ir istoriografijos.
Pirmieji didesnės apimties būsimojo Maironio tekstai – istorija ir poema – liudija, kad į kūrybos galimybę pradedantis poetas žiūrėjo iš esmės. Jam nepakako būti efemeriškų publikacijų nelegalioje spaudoje autoriumi (toks buvo ne vienas tautinio atgimimo epochos poetas) ar vietinės bičiulių bendrijos anoniminiu bardu. Tiesa, ir viena, ir kita J. Mačiulis studijų metais darė: paskelbė du iš bendrojo spaudos eiliavimų lygmens neišsiskiriančius poetinius tekstus lietuviškuose nelegaliuose laikraščiuose10, o seminarijoje atradęs, anot Vaižganto, „šansonininko gabumą“, tarp bičiulių pagarsėjo kaip poetas, jo eilės buvo skaitomos „kaip evangelija“, tačiau savo vėlyvoje autobiografijoje Maironis pažymėjo, kad šios eilės „arba visai žuvo, ar per klierikus dainuojamos pateko į liaudies dainas“11.
Tai, kad parašęs populiarią Lietuvos istoriją klierikas J. Maculevičius ėmėsi poemos „Lietuva“ ir dedikavo ją A. Baranauskui, rodo, kad jis savo kūrybą jau projektavo į tęstinę lietuvių literatūros tradiciją, ir dar plačiau – į ilgos trukmės istorinį laiką, ne tik į periodinės spaudos ar dainos „čia ir dabar“. „Apsakymai“ baigiasi lietuviškos raštijos apžvalga, kurioje A. Baranausko „Anykščių šilelis“ iškeltas kaip ženklas „naujos eros“12. Taigi už pradedančio poeto teksto, susieto su šia nauja pradžia, atsiveria ilgaamžė tautinės bendrijos patirtis. Istorinis pasakojimas, atveriantis šią plačią laiko perspektyvą, yra sukaupęs tai, ką reikia žinoti, kad galėtum tapti poetu ar suprasti poeziją „naujos eros“.
Pasirinkta poeto-istoriko tapatybė liudija, kad nors būsimasis Maironis ir sudegino savo „lenkiškas eliukubracijas“, iš XIX a. Lietuvos poetų nemaža pasimokė, perėmė patį „buvimo poetu“ modelį. Poetas-istorikas – tai dominuojanti artimiausios Maironiui epochos, XIX a. pradžios ir vidurio poeto tapatybė. „Apsakymų“ „Pratarmėje“ minėjo tuos, kurie Lietuvos istorijoje atrado „nesuskaitomus turtus poezijos“ ir sėmėsi poetinio įkvėpimo (p. 439). Tai, be abejonės, A. Mickevičius, poetinių apysakų „Gražina“, „Konradas Valenrodas“ ir slavų literatūros istorijos autorius, Juozapas Ignotas Kraševskis, dvitomės istorijos „Lietuva“ ir poetinės trilogijos „Anafielas“ autorius, Vladislovas Sirokomlė – istorinės poemos „Margiris“ (beje, palikusios žymų pėdsaką Maironio kūryboje) ir „Lenkų literatūros istorijos“ bei kraštotyrinės-istorinės publicistikos autorius. Galiausiai ir A. Baranauskas, kuris savo tekstuose „Dainu dainelę“, „Kelionė Petaburkan“, ar „Dievo rykštė ir malonė“ kūrė poetinės Lietuvos istorijos apybraižas, reaguodamas ir į Simono Daukanto Lietuvos istorijos darbus. Taigi dvikalbis Lietuvos romantizmas ne tik bendrai „idėjiškai“ veikė Maironį, bet kreipė jį į konkretų kūrybos būdą.
Poetiška istorija
Baigęs rašyti „Apsakymus apie Lietuvos praeigą“, kitąmet, 1887-aisiais, J. Mačiulis laikraštyje „Šviesa“ paskelbė rašinį „Gromata lietuvio“, kuriame matyti, kaip pats autorius vertina pirmosios savo knygos pratarmėje taip reikšmingai pabrėžtą13 istorijos ir poezijos ryšį. Pradedančio poeto požiūriu, istorija – tai poezijos šaltinis: Lietuvos istorija yra „stebuklinga nekaipo ir pilna poezijos“14. „Stebuklingą“ turėtume suprasti kaip nuostabią, ypatingą. Čia J. Mačiulis ne tik pakartojo mintį iš ką tik pabaigtų, dar nespausdintų „Apsakymų“ pratarmės, bet ir persakė vieną iš XIX a. lakiųjų frazių, skirtingai varijuotą istorikų ir poetų. Ją amžiaus pradžioje pirmąkart ištarė vokiečių dramaturgas ir istorikas, „Senovės Prūsijos istorijos“ autorius Augustas von Kotzebue. Šią mintį pakartojo ir Lietuvos istorikė Konstancija Skirmuntaitė, vienu metu su klieriku J. Mačiuliu lenkiškai rašiusi populiarią Lietuvos istoriją, išėjusią Lenkijoje 1886 m.: „Dzieje Litwy, opowiedziane w zarysie“ („Lietuvos istorijos apybraiža“). Jos pratarmėje pažymėjo: „Nešališkas svetimtautis apie Lietuvos istoriją yra pasakęs, kad ji šimtąkart nusipelnė Homero lyros ir Tacito plunksnos“15. Jei istorija verta rašytojo (ir dar visuotinai autoritetingo) plunksnos, ji verta atminties – tą nuostatą išsakė abu jaunieji Lietuvos istorijos populiarintojai. Žinoma, ši nuostata turėjo pirmiausia žadinti skaitytojų tautinės savivertės emocijas. Bet ne tik: praeities laiko estetinis potencialas nurodo ir jame glūdintį prasmės perviršį, kuris laukia aiškinimo, dėmesio, kūrybos. Jei istorija yra „pilna poezijos“, vadinasi, praeities įvykių atmintis turi galimybę transformuotis į kažką kita. Pasyvus žinojimas gali pereiti į veiksmą – į literatūrinę kūrybą, kuri savu ruožtu istorinę atmintį kaip žiniją gali paversti reikšminiu gyvenimo orientyru. Taigi poezijos kupina istorija visų pirma kelia kūrybos imperatyvą. Turėti ne bet kokią, o poetišką, literatūros vertą istoriją XIX a. kultūriniame diskurse reiškė tiesiog turėti tautinės kultūros ateitį.
Taigi „stebuklinga istorija“ atsiduria šalia kito emocingai ir kartais desperatiškai įrodinėto bendruomeninės savivertės argumento, kuriuo savo kūrybinę dvasią stiprino lietuviai XIX amžiuje – lietuvių kalbos tinkamumo poezijai, taigi viešajai vartosenai (Pranciškaus Ksavero Bogušo, Simono Stanevičiaus, Simono Daukanto darbai). Maironio kūrybos pradžia leistų koreguoti Czesławo Miłoszo teiginį, kad lietuvių tautinis atgimimas kilo iš filologijos16; ne mažiau reiškė istorija, ir būtent savita jos kokybė – poetiškumas.
Neatsitiktinai Lietuvos istorijos poetiškumas pabrėžtas populiariuose XIX a. pabaigos istoriografijos darbuose, skirtuose plačiajam skaitytojui. Populiariosios istorijos poreikis Lietuvoje išryškėjo dar XIX a. pradžioje, Žemaičių kultūrinio sąjūdžio ir Filomatų draugijos aplinkoje – kaip svarbus tautinės tapatybės formavimo būdas, galintis padėti į tautinę bendriją įtraukti neistorinius luomus. Tad populiarioji istorija buvo rašoma daug plačiau naudojantis poetinės raiškos galimybėmis. Istorinio diskurso literatūriškumą teoretikai iki šiol svarsto kaip keblią istorinės referencijos ir fiktyvumo dilemą. Tačiau ši stiliaus galimybė XIX a. populiariosios istorijos rašytojų buvo suvokiama ir kaip privalumas, būdas įveikti vis didėjantį atotrūkį tarp istorijos kaip specializuoto mokslo ir istorijos kaip kolektyvinės atminties. Būtent istorinio pasakojimo literatūriškumas, pasižymintis analoginiais reikšmės perkėlimais, atsitiktinumą suvaldančia naratyvo struktūra, padeda istorinę atmintį perteikti kaip prasminį dabarties gyvensenos orientyrą. Kitaip tariant, kaip tik populiariojoje istorijoje – rašomoje ir kaip literatūriškas istoriografinis pasakojimas, ir kaip istorinė proza (vaizdelis, apysaka, romanas), ir kaip poema, eilėraštis ar jų ciklas – istorija galėjo pasirodyti „gyvenimo mokytoja“.
Galėjo, bet nebūtinai pajėgė. Praeities įvykiai, jų siužetai ir veikėjai, perkelti iš istoriografijos į literatūrinį tekstą, gali nustoti savo tikroviškumo ir atitekti vaizduotės žaismei, meninei kūrinio logikai, nekeliančiai sau etinių tikslų. Literatūros medžiaga tapusios praeities realijos nebūtinai įveikia emocinį ir prasminį nuotolį, skiriantį jas nuo dabarties, o nuo aktualios tikrovės atitrūkusi „vaiduokliška“ atmintis nebekontroliuoja individualios vaizduotės. Tačiau istorijos ir literatūros santykių svarstymas XIX a. Lietuvoje kėlė ne tiek rašymo stiliaus, bet kur kas esmingesnę bendruomeninės tapatybės problemą – tautinės bendrijos tęstinumo klausimą. Istorijoje glūdinti poezija įgyja visiškai kitą prasmę ir vaidmenį priklausomai nuo to, ar ji turi dabartinį adresatą kaip paveldėtoją, ar ne. Istorinės atminties dilemas XIX a. lietuvių literatūroje ir istoriografijoje išreiškė ne tik minėta A. von Kotzebue frazė, bet ir kita, ne mažiau įtaigi Friedricho Schillerio maksima iš jo eilėraščio „Graikijos dievai“, pacituota Adomo Mickevičiaus „Konrado Valenrodo“ (1829) pratarmėje: „Was unsterblich im Gesang soll leben, / Muss im Leben untergehen“ – „Kas privalo atgyti dainoje, turi žūti tikrovėje“17. Kaip tik šiuo dvieiliu A. Mickevičius grindė Lietuvos praeities kaip žuvusios tikrovės, nebeturinčios nei dabarties, nei ateities, poetiškumą, išlaisvinantį rašytojo fantaziją. Neturinti tąsos, su dabartimi nesusiliečianti praeitis yra mirusios tautos praeitis, tad, panašiai kaip Antikos pasaulis, ji neįpareigoja atminties sieti su dabartimi, o leidžia „rūpintis vien pačiu istoriniu objektu, pagilinimu dalyko ir menine išraiška, visiškai nepais[ant] skaitytojo interesų, aistrų bei madų“18. Perėjimo iš istorijos į poeziją sąlyga – žuvimas tikrovėje. Nors žinome, kad šie „Konrado Valenrodo“ pratarmės akcentai buvo skirti užkalbėti dantis Rusijos imperijos cenzūrai, vis dėlto čia kategoriška forma išsakyta bendra nuostata, kuria ne kartą bandyta vėsinti romantinės poetiškos istorijos entuziazmo apimtus rašytojus ir skaitytojus XIX a. Europoje. Literatūriškumas, nuo jo neatsiejama fantazijos žaismė istorinę atmintį gali daryti sąlygišką, vaiduoklišką ar įnoringą.
Būsimasis Maironis nerimą keliančią atminties sąlygiškumo, mimetinės stokos aplinkybę paliko anapus „Apsakymų“ teksto, kadangi praeities reikšmės perviršis, jo požiūriu, neabejotinai turėjo dabarties adresatą, tiesioginį paveldėtoją. Polemika su pirmtakais poetais-istorikais dėl lietuvių tautos istorinio likimo atviru tekstu šmėsteli vėlesniuose kūriniuose. Tai liudija, kad tautinės bendrijos tąsos ir gyvybingumo klausimas pradedančiam poetui buvo įtempto dialogo su tradicija mazgas; dialogo, iš kurio energijos formavosi būsimojo Maironio poetinis stilius, ypač jo retorinis pakilumas. Poemos „Tarp skausmų į garbę“ „Įžangoje“ (beje, parašytoje vadinamąja Mickevičiaus strofa) kalbantysis išsako karštą tikėjimą, kad – priešingai nei pirmtako poemoje – kas atgimsta poezijoje, turi atgyti ir tikrovėje: „Kanklių balsą išgirs, / Miegąs kraujas užvirs“19. Pirmuosiuose „Pavasario balsuose“ paskelbta „Jaunimo giesmė“ buvo viena strofa ilgesnė nei galutinė „Užtrauksme naują giesmę“ redakcija 1927 m. Maironio raštuose – tos strofos atsisakyta, matyt, dėl pernelyg konkrečios nuorodos į tuomet jau nutolusias XIX a. realijas. Eilutės „Ilgai miegojo musų žemė; / Didžiavos vien tėvų kapais“20 „turi minty“ minėtą A. Mickevičiaus „Konrado Valenrodo“ pratarmę, o gal net labiau J. I. Kraševskio „Anafielą“, kuriame lietuvių tautos praeitis vaizduojama kaip pomirtinis pasaulis, apdainuojamas „kapų giesme“, vadinasi, kviečiantis pagarbiai jį palaidoti, su juo atsisveikinti. Tačiau Maironio eilėraštyje toks įsitikinimas tapatinamas su pasyvia, nebudria, tikrovės pavidalus sapnuose perkeičiančia miego būsena. Dar vėliau, poemos „Jaunoji Lietuva“ „Penktojoje giesmėje“ šios eilutės varijuojamos, pasakotojui išsakant skausmingą priekaištą „pranašams“:
Po Lietuvą miegta tėvynės vaikai;
Per amžius juos žudė vargingi laikai,
O pranašai skelbė kapus.21
Šią vertybinę nuostatą dėl Lietuvos istorijos tęstinumo būsimasis poetas pirmiausia ir suformulavo „Apsakymuose“, į Lietuvos istoriją žvelgdamas kaip į „gyvenimo mokytoją“, ne tik kaip į nesuinteresuotos meninės saviraiškos galimybę. Poetinis ir etinis istorinės atminties lygmenys jo tekstuose yra neatskiriami. Tad kokio patarimo dabarčiai jaunasis klierikas kreipėsi į Lietuvos istorijos pasakojimą? Apie jį galima numanyti iš kito 1887 m. rašinio, paskelbto „Šviesoje“ – „Žodis prie lietuvių, mylinčių savo tėvynę“. Čia J. Mačiulis panaudojo tą patį Lietuvos istorijos pasakojimo epizodą, nuo kurio A. Mickevičius pradėjo „Konrado Valenrodo“ pratarmę: „Lietuvių tauta, <…> ilgai Europai nežinoma, apie tryliktąjį amžių kaimynų užuolimų buvo pažadinta veikliau pasireikšti“22. „Žodžio prie lietuvių“ autorius perfrazavo kaip tik šį kaimynų užpuolimų pažadintos tautos motyvą, bet ne kaip žinią iš mirusios tikrovės, o kaip situaciją, aktualiai atitinkančią dabarties realijas: „Lietuviai miegojo tuomi pačiu miegu kaip ir dabar, neturėdami jokio ryšio vienybės, neturėdami ir pamato viešpatystės; Apveizda atsiuntė prie šono Kryžokus, ir Lietuva per pusantro šimtą metų išsiplėtė nuo Baltijos lig Juodų jūrių“23. Panašia mintimi – tautos patiriama agresija ir priespauda paskatina sutelkti jėgas – J. Mačiulis buvo pabaigęs ir „Apsakymus“:
„Jei kada tai jau dabar galima neabejoti, jog Lietuviai su Dievo pagalba kaipo tauta vėlei atgys ir išdirbs savo kultūrą, o tie spaudos užgynimai (Rusijos pusėje) ir visokie nežmoniški kliūdinimai niekados neatneša paskirto vaisiaus, tiktai priduoda daugiaus ugnies persekiojamiemsiems, prikeldami iš miego atšalusius ir užmigusius“ (p. 578).
Jaunasis istorikas, kaip ir pirmtakas S. Daukantas, „Apsakymuose“ siekė įveikti lenkiškoje XIX a. Lietuvos istoriografijoje, iš dalies ir poezijoje dominuojančią pažiūrą į Lietuvos istoriją kaip į užsibaigusį, išsekusį procesą, o į lietuvių tautą – vien kaip į mirusios istorinės tautos liekanas, istorijoje nebedalyvaujančią liaudį. Būsimajam Maironiui istorija turi savo dabarties adresatą, tad neabejotinai gali kartotis, ir iš šių atitikimų su dabartimi kyla jos reikšmė, net jei motyvuojama šiandien ne visai patraukliais, bet savame kontekste visiškai suprantamais gynybinio patriotizmo argumentais – situacijomis, kuriose „kraujas užverda“. A. Mickevičius tą patį motyvą įkomponavo į regresyvų (tiesa, skirtą pridengti į dabartį nukreiptoms kūrinio intencijoms), J. Mačiulis – į progresyvų Lietuvos istorijos vaizdą. Šis epizodas atskleidžia, kad istorijos „stebuklingumas“ ir poetiškumas Maironiui reiškė ir jos prasmės atvirumą, tolygų ateities perspektyvai. Poetiška istorija – nesibaigusi istorija, kuri gali pasikartoti, žinoma, ne kaip anoniminis dėsnis, o kaip individualaus praeities supratimo išlaisvinta galimybė, veikianti etinius apsisprendimus.
Poetinė geografija
Lietuvos istorijos poetiškumo galimybes jaunasis istorikas netrukus išbandė rašydamas poemą „Lietuva“. Sukūręs tęstinį Lietuvos istorijos pasakojimą, išskleidžiantį tautinės bendrijos laiko patirtį, poemoje nužymėjo tos bendruomenės gyvenamos erdvės kontūrus. Atrodytų, kad būsimasis Maironis pirmaisiais kūriniais siekė apsibrėžti savo kūrybos erdvėlaikį – istorinį laiką ir kultūrinę erdvę. Pasinaudojant antropologo Cliffordo Geertzo mintimi, Maironio kūrybinė vaizduotė skleidžiasi istorijos ir antropologijos kryptimis: kaip istorikas, jis žvelgia atgal, o kaip antropologas – dairosi aplink. Tokiu būdu jis apsibrėžia ir adresatą – savosios kūrybos „mes“, esantį „čia“. Remiantis tuo pačiu antropologu, „[i]storinei vaizduotei „mes“ – tai kultūrinės geneologijos grandis, o „čia“ – tai paveldas. Antropologinei vaizduotei „mes“ – tai prieiga prie kultūrinio geografinių vardų indekso, o „čia“ – tai namai“24. Istorijos poetiškumas įgyvendinamas poemoje „Lietuva“ kuriant antropologinį „mes“ ir „čia“: istorinio laiko patirtis perteikiama kaip simbolinė gyvenamos erdvės struktūra, o jos reikšmė atskleidžiama iš individualios pasakotojo perspektyvos kaip aktualaus išgyvenimo turinys. Poemos „Lietuva“ pasakotojas keliauja po kraštą, susitikdamas ir su reikšmingais praeities pėdsakais, paliktais ankstesnių kartų, ir su dabartiniais paveldėtojais, kurie tas reikšmes įkūnija ir jomis dalijasi su keliautoju. „Apsakymuose“ minėta estetinė praeities laiko kokybė poemoje pasirodo kaip Lietuvos krašto – vietos – estetinis patrauklumas: „Graži tu, mano brangi tėvynė!“25 Grožio išgyvenimas čia neatsiejamas nuo atminties, jis labiausiai išreiškia tėvynės kaip namų jauseną.
Poemoje išryškėja du svarbiausi Lietuvos krašto geografiniai-simboliniai centrai – Birutės kalnas Baltijos pajūryje (nuo čia pradedamas kelionės siužetas) ir Vilnius bei Trakai (kunigaikščio Vytauto gimtinėje ir baigiama poetinė kelionė). Kaip yra konstatavusi Viktorija Daujotytė, vėlesnėje Maironio lyrikoje („Nuo Birutės kalno“, „Vilnius“) šie geografiniai centrai tampa svarbiais poetinio pasaulėvaizdžio orientyrais: Birutės kalnas „yra mitinio šventumo vieta“, o „Gedimino kalnas įprasmina istorinį šventumą, istorijos jauseną“26. Poemoje į kelionės dabartį – judant nuo vieno centro į kitą – įtraukiamas praeities planas; keliaujant po Lietuvos kraštą keliaujama ir laiku, apimančiu mitinę tautos priešistorę, religinio ir politinio gyvenimo įvykius. Poemos subjektas, keliaudamas iš Palangos į Trakus, išgyvena istorinį laiką nuo pirmųjų sentėvių, atsikėlusių į kraštą Baltijos pajūryje, iki Liublino unijos ir Abiejų Tautų Respublikos padalijimo; nuo senosios tikybos laikų iki krikšto, nuo Mindaugo iki Vytauto. Tačiau išgyvena tą laiką kaip prasišviečiantį pro dabarties žmonių gyvenimo būdą, išvaizdą, papročius, artimiausią jų gyvenimo aplinką. Istorinė atmintis – praeities įvykiai, jų dalyviai ir siužetai, „susigėrę“ į dabarties gyvenimo aplinką ir stilių – tampa tąja „kultūrine prieiga“ prie geografinių vardų, kuriančia tėvynės kaip namų pojūtį, svarbų tautinės tapatybės formavimuisi.
Tačiau poemoje „Lietuva“ istorijos poetiškumas patiriamas ir kaip kalbos, kalbinės išraiškos problema. Poetiniame tekste labiausiai ir paaiškėja, ką reiškia, kad „kalba yra mūsų istorija“. Poemos subjekto kelionės po Lietuvą geografija labai plati: jis keliauja nuo Žemaitijos iki Rytų Lietuvos, Dauguva pasuka į Rygą, iš jos – į Prūsų Lietuvą, tada per Suvalkiją ir Dzūkiją iki Vilniaus, tuomet leidžiasi į Gudiją, istorinės Lietuvos žemes, į vakarus iki Bugo, paskui Nemuno vaga grįžta į etninę Lietuvą ir kelionę baigia Trakuose. Atrodo, kad pasirinkęs tokį kelionės maršrutą poetas bandė suderinti dvi XIX a. lietuviškumo ir jo geografinės teritorijos koncepcijas – istorinę Lietuvą ir etninę baltų erdvę, kurią S. Stanevičius „Šlovėje žemaičių“ įvardijo kaip „Lėtų šalį“. Ši geografinė teritorija rodo, kad modernius lietuvius Maironis savo kūrybos pradžioje bent iš dalies matė ir kaip istorinės Lietuvos paveldėtojus. Tačiau paversti šiuos daugialypius – ir kalbiškai, ir kultūriškai – erdvėlaikius kalbine savastimi (ko reikalautų „pilna poezijos istorija“) buvo, be abejo, ne taip paprasta. Tai ypač matyti poemos epizoduose, susijusiuose su gudiškomis žemėmis. Čia kelionės laiku ir erdve patirtis mažiausiai intersubjektyvi – lyg ir paminimi „broliai“, tačiau jie necharakterizuojami; galiausiai istorinė Lietuva pasirodo kaip kraštas „vien atminimų“. Kitaip nei etninės Lietuvos žemėse, šie „atminimai“ nesusaisto keliautojo su vietine dabarties bendruomene, ir tuomet kelionė po namus virsta turistine iškyla:
Čionai sutiksi lietuvį jauną,
Kursai, apeidams sentėvių žemę,
Griuvėsius pilių ašara plauna
Ir įkvėpimą ant darbų semia27.
Tad pasakotojas, iš istorinės Lietuvos grįžęs į Vytauto gimtinę, poemą baigia kalbinės negalios motyvu. Pasakotojo santykis su istorinėmis Lietuvos žemėmis yra rezignuojantis ir atsitraukiantis, jo vaizduotės ir kalbos ištekliai neatitinka Vytauto vardu žymimos senosios Lietuvos politinės ekspansijos energijos:
Vytautą didį, Nemuną brangų,
Širdies ir dvasios giedoč galybę:
Brangų kaip blaivų tėvynės dangų,
Didį kaip mūsų tėvų didybė.
Bet didis vardas savo didybe
Silpno poetos trupina lyrą,
Ir giesmė trūksta… Kad nors galybe
Giedot prikeltų poetą-vyrą!!.28
Kalbinės išraiškos trūkumas raiškiausiai atskleidžia praeities ir dabarties pertrūkį. Pretenduoti į praeities paveldą kultūroje – tai perimti jį kalba. Poemoje „Lietuva“ Maironis palietė tuos istorinės Lietuvos paveldo sluoksnius, su kurių tiesioginiais paveldėtojais pagal etnolingvistinę tautos sampratą neturėta bendros kalbos. Regis, pirmasis stambus poetinis kūrinys pradedančiam poetui leido patirti, kad ne visa praeities poezija leidžiasi perimama kalbos.
Laiko pertrūkiai ir jungtys
Žinoma, poemos „Lietuva“ pabaigą galima laikyti vien retoriniu gestu, savotišku kuklumo topu. Tačiau atrodytų, kad ši kalbinė rezignacija buvo tvari patirtis, kuriai poetas ieškojo išraiškos ir sprendimo vėlesnėje kūryboje. Tais pat 1891 metais, kai buvo publikuoti „Apsakymai“, jau Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje studijuodamas J. Mačiulis spaudoje paskelbė tris eilėraščius, glaudžiai susijusius su seminarijos laikų kūrybine patirtimi. Tų metų pradžioje „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje“ pasirodė pirmąkart Maironio slapyvardžiu pasirašytas eilėraštis „Daina apie senovę“. Verta priminti jį visą:
Neteip senovės tėvai gyveno,
Kaip skurstame mes szendieną?
Paklausk, jei nori, tėvuczio seno,
Ar n‘eina piktyn kasdieną.
Netiek gal turtų tėvai turėjo,
Neteip žemes iszbrangino,
Bet savo krasztą daugiaus mylėjo,
Vien‘s kitą broliu vadino!
Gražei sus‘ėję sentėvei musų
Kalbėjo apie tėvynę,
Apie senovę ir karias Prusų,
Kad nů Kryžiokų jůs gynė.
Linksmu tai buvo, girios galiunų,
Kad nů medžioklių skambėjo!
Gražu, kad tėvas pražilęs sunų
Į karią einant lydėjo!
Bajorai musų, darbais garbingi
Mylėjo kalbą tėvynės,
Namie meilingi, kovoj‘ baisingi
Negaudė vėjų gadynės!
Linksmu tai buvo, nů sutartinių
Kad girių gaudė užimas!
Gražu, kad džiaugės, linksmų Szesztinių
Sułaukęs musų jaunimas!
Gražei dainůta tadą mergaiczių,
Darželius rutų sodinta!
Žibėta kardų tad jaunikaiczių,
Eržiłus žirgus auginta!
Su Dievu augo tėvai ir seno,
Vien‘s kitą szelpė ir gynė!
Kitaip senovės tėvai gyveno!
Ne ta szendieną gadynė!29
Maironis eilėraštyje tarsi leidžia prabilti „seniukui“ iš „Apsakymų“ skyrelio „Namų gyvenimas“: vakarojant namuose „seniukai pasakodavo apie senovės gadynes, apie kares ir garsius valdovus“ (p. 454). Apsukama laiko refleksijos perspektyva: žvelgiama ne iš dabarties į praeitį, kaip poemoje „Lietuva“, o protėvio žvilgsniu įvertinama ainių dabartis. Ši perspektyva atveria praeities ir dabarties atotrūkį, negrąžinamai sunykusią praeities tikrovę. Nepasiekiama praeitis poemoje „Lietuva“ pasakotojui skaudžiai atvėrė kūrybinės galios ribas, o šiame eilėraštyje ji atveria ateities perspektyvos trūkumą. Senatvinio didaktizmo intonacija apie praeitį kalba subjektas, kuris jau aktyviai nebedalyvauja dabartyje ir nemato jos perspektyvų. Anot Cz. Miłoszo, „kur nėra rytojaus, ten prasideda moralistika“30. Ir pridurtume – sentimentali idilė. Praeities vaizdas, atitrūkęs nuo „sugedusios“ dabarties, tampa paradoksaliai neturiningas, savo idiliškumu sau pakankamas ir uždaras, priekaištaujantis, bet neduodantis patarimo, kurio, anot Walterio Benjamino, galėtume tikėtis iš praeities pasakojimo31.
„Dainos apie senovę“ priekaištaujantis moralizmas ypač disonuoja su Maironio ankstyvosios poezijos jaunatvišku entuziazmu. Gal dėl to Maironis daugiau nei dvidešimčiai metų paliko šį eilėraštį archyve – gerokai perkūręs, įdėjo tik į 1913 ir 1920 m. „Pavasario balsus“ pavadinimu „Senuko daina“, o Maironio eilėraščių galutiniame kanone jis žinomas kaip „Senelio skundas“. Į pirmuosius „Pavasario balsus“ atkeliavo kur kas santūresnė „balto senelio“ figūra sonete „Praeiga“, – ne kaip priekabiai graudenanti, o kaip dramatiškai nutylanti. Nepasiekiama, nes nepasakoma praeitis čia iškyla kaip bendra egzistencinė žmogaus laikinumo problema: „Ant! senelis į kapą žengia, drebąs ir baltas; / Man jo gaila: daug matęs, apsakyti daug gali“32.
Parašęs Lietuvos istoriją ir poemą Maironis su nauja kūrybine, intelektualine patirtimi grįžo prie debiutinio eilėraščio „Lietuvos vargas“. Beveik ištisai jį perkūręs tais pat 1891 m. paskelbė „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje“ pavadinimu „Giria ir Lietuvis“. Čia praeities atotrūkis nuo dabarties virsta klausimu – „Kas mums praeigą grąžintų?“ Pirmajame eilėraštyje laiko patirtis iškyla nekaltai kenčiančio klausimu Dievui:
Dieve didis, Dieve brangus!
Kůmi mes priesz tawę kalti?
Ko dēl tamsus ant mus‘ dangus?
Ko dēl puczia vējai szalti?33
O eilėraščio „Giria ir lietuvis“ klausimas nukrypsta nebe į Dievo globos prašymą, bet į eilėraščio „mes“ laikyseną istorinės patirties akivaizdoje. Pirmąjį eilėraštį J. Mačiulis baigė eilute, veik pažodžiui pasiskolinta iš Antano Strazdo „Giesmės prieš mišią“ („Pulkim ant kelių“): „Turēk mus po sparnu savo!“ Perrašytame variante poetas jau cituoja pats save: eilutė „Visur mainos rubai žemės“ yra „Apsakymų“ pratarmės sakinio parafrazė („Teip tai mainosi rūbai šios pasaulės kasdieną“; p. 439). Gali būti, kad eilute „Siłpnas kelias – tvirtas griuva“ autorius dialogiškai atsiliepė į A. Baranausko „Kelionės Petaburkan“ revoliucingosios penktosios dalies finalą: „Nupułs kołnai e słenelej jsikełs auksztiben / Wisos galibes ejs dulken, siłpnumas galiben“34. A. Baranausko tekste istorinis teisingumas nukeltas į eschatologinę laiko pabaigą, o Maironis šį motyvą sieja vien su šiapusiniu istorinio laiko planu, išsako „Apsakymus“ lydėjusį įsitikinimą apie grįžtančias istorijos pamokas:
Visur mainos rubai žemės:
Siłpnas kelias – tvirtas griuva,
Szvinta jau dangus aptemęs,
Kas galingas tas jau žuva!
Atsibus tėvynės sunųs,
Didžią praeigą atminę!
Pagimdys vargai galiunus,
Ir uždegs ugnis krutinę.35
Laiko pertrūkį įveikia tikėjimas, nepriklausantis racionalios argumentacijos sferai, neįrodomas, net jei remiasi analogais istorijoje. Šis tikėjimas, kylantis iš atminties – tai žmonių bendriją kurianti energija. Taip istorija, kaip asmens ir bendruomenės tapatybės formavimo būdas (o populiariosios istorijos ir jai artimos poezijos pagrindinis siekis ir yra šis), neišvengiamai jungiasi su mito poreikiu, metafizine tikrovės reiškinių motyvacija. Jos siekiamasi, anot filosofo Leszeko Kołakowskio, iš žmogaus troškimo išgyventi patiriamą pasaulį kaip prasmingą, tikėti žmogiškųjų vertybių tvarumu, matyti pasaulį kaip tęstinį, tolydų36. Poetiška istorija, eilėraštyje pasirodanti „didžios praeities“ vaizdiniu, galbūt šiandien skamba kaip tuščia patetika. Tačiau praskleidus šio motyvo kelią ankstyvojoje Maironio kūryboje, matyti, kad jis žymi tokį santykį su praeitimi, kuriame ji iškyla kaip egzistencinius asmens savivokos poreikius atliepiantis pažadas, įveikiantis laiko praeinamybės keliamą rezignaciją.
Galiausiai 1891 m. laikraštyje „Varpas“ anonimiškai pasirodė eilėraštis „Lietuvos gražybė“, sudarytas iš daugiau ar mažiau redaguotų poemos „Lietuva“ posmų. Kur kas glaustesnis tekstas tėvynės geografinius kontūrus nubrėžia pagrindinėmis upėmis – Dubysa, Nevėžiu, Nemunu. Neiškalbama praeitis nugramzdinama į upės-simbolio gelmę: Nemunas atsimena „Lietuvių darbus neužrašytus“37. Pagrindinis reikšmės krūvis sutelkiamas į vieną naujai prirašytų paskutinių strofų, primenančių poemos „Lietuva“ invokaciją. Kiek paredaguota ši strofa išliko perrašant eilėraštį 1920 m. „Pavasario balsams“ kaip žymųjį „Lietuva brangi“. Joje iškeliamas tėvynės grožis – panašiai kaip kadaise „stebuklinga istorija“ – motyvuojantis prasmingą veiklą, pilietinę ir kūrybinę:
Graži tu ēsi, mano tēvyne,
Šalie kapuose kur gul didvyriai…
Todēlei tavę taip tēvai gynē
Todēl poētai tavę iszgyrē38.
Lietuvos grožis nėra vien „senobinis“, kaip A. Baranausko „Anykščių šilelyje“ ar Maironio „Dainoje apie senovę“. Tėvynės grožio čia neveikia laikas, to grožio išgyvenimas tampa tvariu saitu, jungiančiu tėvynę ginančiųjų ir ją giriančiųjų kartas. Eilutės „Todēlei tavę taip tēvai gynē / Todēl poētai tavę iszgyrē“ skamba tarsi poetinis komentaras ką tik publikuotiems „Apsakymams“, kuriuose papasakota ir politinė „tėvų“, ir kultūrinė „poetų“ istorija. Tėvynės grožį giedantis eilėraščio subjektas, nuo gailaus klausimo „kodėl“ „Lietuvos varge“ perėjęs prie pozityvaus „todėl“, įsirašo į šią kartų grandinę, gali ją pratęsti. Šis veiksmas, manytina, ir yra Maironio „Pavasario balsų“ pradžia.
Taigi „Giria ir lietuvis“ bei „Lietuvos gražybė“ įprasmina svarbiausius Maironio ankstyvosios kūrybos – „Apsakymų apie Lietuvos praeigą“, poemos „Lietuva“ – atradimus: vertybinį santykį su asmens ir bendruomenės gyvenamu laiku ir vieta. Kuriamas Lietuvos pasaulis – jo laikas ir erdvė – ankstyvuosiuose Maironio tekstuose pasirodo kaip estetiški, kupini prasmės ir grožio. Toks pasaulis atsiveria iš savo kūrybinių galimybių nuojautos.
1 „Baigęs gimnaziją 1882 metais <…>, pateko į šv. Vladymiro universitetą Kijeve, užsirašęs į filologijos skyrių, kame jį masino literatūros mokslas, nes jau tuomet buvo mėginęs rašyti lenkiškai eiles“ (Maironio ranka trečiuoju asmeniu parašytas curriculum vitae „Ord. Prof. Jonas Mačiulis-Maironis pralotas“, [1923]: Literatūra ir kalba. – T. XXI: Maironis. – Vilnius: Vaga, 1990. – P. 366).
2 Ten pat. – P. 366.
3 Vaižgantas. Raštai. – T. XVIII: Literatūros istorija 1913–1928. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007. – P. 218.
4 Maironis. Raštai. – T. III. – Kn. 2: Lietuvos praeitis, Trumpa visuotinės literatūros istorija, Apsakymai apie Lietuvos praeigą, straipsniai apie visuomenę ir literatūrą. – Vilnius: Vaga, 1992. – P. 748.
5 Vaižgantas. Raštai. – T. XVIII: Literatūros istorija 1913–1928. – P. 218.
6 Maironis. Raštai. – T. III. – Kn. 2. – P. 31.
7 Ten pat. – P. 31.
8 B. [Jonas Basanavičius]. Priekalba // Auszra. – 1883. – Nr. 1. – P. 6.
9 Griškaitė R. Jonas Čečiotas (1796–1847) // Czeczot J. Śpiewki o dawnych Litwinach do roku 1434. Čečiotas J. Giesmelės apie senovės lietuvius iki 1434 metų / Vertė Regina Koženiauskienė ir Barbara Kalėda. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994. – P. 246.
10 Minėtąjį „Lietuvos vargas“ 1885 m. „Aušroje“ ir 1887 m. „Šviesoje“ „Brolei, į darbą: Susirinkime lietuvių“.
11 Vaižgantas. Raštai. – T. XVIII. – P. 219. Taip pat žr.: Literatūra ir kalba. – T. XXI. – P. 366.
12 Maironis. Raštai. – T. III. – Kn. 2. – P. 578. Toliau cituojant „Apsakymus apie Lietuvos praeigą“ tekste nurodomas šio leidinio puslapis.
13 „Tiesa, jog daugel garsių ir garbingų vyrų padėjo nemažai darbo ir prakaito ištyrinėjimui Lietuvių veikalų, atrasdami čionai nesuskaitomus turtus poezijos. Ne vienas garsus poeta ieškojo sau įkvėpimo, skaitydamas darbus senovės Lietuvių“ (p. 439).
14 Ten pat. – P. 608.
15 Konstancya Skirmuntt. Dzieje Litwy, opowiedziane w zarysie. – Kraków: W księgarni G. Gebethnera i Spółki, 1886. – P. VI.
16 Miłosz Cz. Tėvynės ieškojimas. – Vilnius: Baltos lankos, 1995. – P. 43.
17 Mickevičius A. Konradas Valenrodas: Lietuvių ir prūsų žygių istorinė sakmė / Vertė Vincas Mykolaitis-Putinas. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. – P. 13.
18 Ten pat. – P. 13.
19 Maironis. Raštai. – T. II: Poemos. – Vilnius: Vaga, 1988. – P. 346.
20 Pavasario balsai. Paraszė St. Maironis, Tilžėje: Kasztu autoriaus, 1895. – P. 8.
21 Maironis. Raštai. – T. II. – P. 54.
22 Mickevičius A. Konradas Valenrodas. – P. 11.
23 Maironis. Raštai. – T. III. – Kn. 2. – P. 603.
24 Geertz C. Zastane światło: Antropologiczne refleksje na tematy filozoficzne. – Kraków: Universitas, 2003. – P. 154.
25 Maironis. Raštai. – T. II. – P. 249.
26 Daujotytė V. Tautos žodžio lemtys. – Vilnius: Vaga, 1990. – P. 100.
27 Maironis. Raštai. – T. II. – P. 334.
28 Ten pat. – P. 342.
29 Žemaiczių ir Lietuvos apžvalga. – 1891. – Nr. 5. – P. 35.
30 Miłosz Cz. Poezijos liudijimas / Vertė Brigita Speičytė ir Mindaugas Kvietkauskas. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010. – P. 22.
31 Benjamin W. The Storyteller. David Lodge, Nigel Wood (eds.) // Modern Criticism and Theory: A Reader. – Harlow: Longman, 2000. – P. 10–29.
32 Pavasario balsai. Paraszė St. Maironis. – P. 32.
33 Auszra. – 1885. – Nr. 7–8. – P. 195.
34 Baranauskas A. Raštai. – T. 1: Poezija / Parengė Regina Mikšytė, Marius Daškus. – Vilnius: Baltos lankos, 1995. – P. 219.
35 Žemaiczių ir Lietuvos apžvalga. – 1891. – Nr. 15. – P. 117.
36 Kołakowski L. Obecność mitu. – Warszawa: Prószyński i S-ka, 2003. – P. 14–17.
37 Lietuvos gražybe // Varpas. – 1891. – Nr. 11. – P. 162.
38 Ten pat. – P. 163.
Erika Malažinskaitė. Svarus poezijos liudijimas
2011 m. Nr. 7
Czesławas Miłoszas. Poezijos liudijimas. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011. Vertė Brigita Speičytė ir Mindaugas Kvietkauskas. – 119 p.
Ši recenzija kilo iš tikro skaitymo malonumo ir dar kartą patirtos nuostabos, susidūrus su atviru ir išgrynintu kalbėjimu, tiesą sakant, ganėtinai retai sutinkamu ir todėl ypač žavinčiu bei suteikiančiu stiprių impulsų naujiems apmąstymams. Apie Czesławo Miłoszo knygą „Poezijos liudijimas“, į lietuvių kalbą išverstą Brigitos Speičytės ir Mindaugo Kvietkausko, rašau jos sugestyvumo sužavėta bei paskatinta, manydama, kad šitas konkretus susižavėjimas kažkaip atliepia gilų ypatingų temų poreikį, ne man vienai būdingą ir ne iš manęs vienos kylantį. Kad taip pat atliepia poreikį tokio kalbėjimo, tokių paskaitų ir tokio autentiško ir atviro liudijimo – ir ne tik poezijos liudijimą turiu galvoje. Galima pasidžiaugti, kad Cz. Miłoszo metai pradėti ne tik leidžiant knygas apie jį patį ir jo kūrybą (tai neabejotinai svarbu), bet ir išleidžiant, taip pat ir perleidžiant paties autoriaus parašytus tekstus, mat daugelis pastarųjų jau buvo tapę tikra retenybe, neįmanoma gauti knygynuose ir nelengvai gaunama bibliotekose. Iš šešių Harvardo universitete 1981–1982 m. skaitytų paskaitų sudaryta knyga „Poezijos liudijimas“ yra verta atsidurti daugelio literatūros skaitytojų ir tyrinėtojų lentynose.
Paantraštė „Šešios paskaitos apie mūsų amžiaus skaudulius“ glaustai apibrėžia pagrindines kalbėjimo apie poeziją (arba, kaip pasakytų Cz. Miłoszo dažnai cituojamas Oskaras Milašius, apie „aistringą Tikrovės ieškojimą“) atramas – permąstomas XX amžius, kurį iš pamatų sudrebino iki tol sunkiai įsivaizduoti tokioje išsivysčiusioje civilizacijoje baisumai, bei poeto ir poezijos būsenos visame masinės suirutės chaose, kartu atsigręžiant į viso to ištakas. Plačios temos punktyras pradedamas nuo XX amžiaus savo Europoje. Cz. Miłoszas save identifikuoja kaip žmogų iš baltų dėmių žemėlapyje, iš Europos pakraščio; toks žmogus dėl savo padėties turi privilegiją įgyti „ypatingą žiūrą“, leidžiančią kitaip matyti tiek XX a. istoriją bei pernelyg beatodairiškai priimtų filosofinių veikalų demonišką poveikį (plačiai ir įžvalgiai aptartą knygoje „Pavergtas protas“), tiek su visu tuo tiesiogiai susijusią (negalėjusią nesusisieti) poeziją. Tiesioginė patirtis, kaip ne kartą akcentuoja Cz. Miłoszas, yra visai ne tas pat, kaip „išskaitymas“, galintis sukelti nežmogiškų žiaurumų, drebinusių Europą ir kitą pasaulio dalį intensyviai besivystančios technikos amžiuje, kartu su jos vystymusi tiesiogiai proporcingai degraduojant humaniškumui. Ir čia poezijai tenka ypatinga vieta: „Mūsų laikais buvo galima neretai išgirsti tvirtinant, kad poezija yra palimpsestas, kuris, tinkamai perskaitytas, tampa savo epochos liudijimu“ (p. 19). Poezija yra epochos liudijimas ir – mąstoma toliau – ji šį tą liudija taip pat ir apie XX amžių, nors tai aprėpti pakankamai sunku žmogui, esančiam to amžiaus viduje (įdomu būtų pasvarstyti, ką XX a. poezija apie savo amžių liudija mums, jau XXI a. gyvenantiems; kita vertus, o kur tiksliai baigiasi XX a. ir prasideda XXI?). Cz. Miłoszas akcentuoja minorinę XX a. poezijos tonaciją ir klausia: „Kaip atsitiko, kad būti poetu dvidešimtame amžiuje reiškia persiimti visokiausių rūšių pesimizmo, sarkazmo, sielvarto, abejonės uždaru?“ (p. 21). Norint rasti reiškinio kilmės ištakas, gręžiamasi į praėjusias epochas, visų pirma į artimiausią XIX a. Ieškoma ryšių su praėjusiais šimtmečiais, gyvenusiais poetais ir filosofais, dariusiais įtaką – svarbu akcentuoti – vieni kitiems. Nuolat grįžtama prie auditorijai, kuri klauso paskaitų, nepažįstamo Adomo Mickevičiaus, supažindinama su O. Milašiumi („Deja, anglakalbėse šalyse jis yra beveik visiškai nežinomas“, p. 29), skleidžiamos sąsajos su Williamu Blake’u, Emanueliu Swedenborgu, Fiodoru Dostojevskiu, Simone Weil, Witoldu Gombrowicziumi – visi jie sudaro savitą šeimą, susisiejančią saitais ne tik paskaitos skaitytojo sąmonėje ir asmeninėje skaitymo patirtyje (pasauliui nežinomų lenkų poetų ir labai gerai žinomų kitų šalių mąstytojų sugretinimas), bet ir literatūrinių reiškimų at– aidėjimu vienas kitame, netgi įdomiais svarbių gyvenimo datų susikirtimais (W. Blake’as gimė 1757 metais, kuriuos E. Swedenborgas savo mistinėje filosofijoje nurodė kaip Teismo datą). O. Milašius ir W. Blake’as statomi į vieną gretą su lenkų romantikais; ir vienas ir kitas daug sėmėsi iš E. Sweden– borgo. Pats Cz. Miłoszas kaip itin svarbius savo formacijai nurodo A. Mickevičių ir tolimą giminaitį O. Milašių. Atrodo, kad nėra atskiro, nuošalaus kūrėjo, nesusijusio su kitais kūrėjais, kad vienišas dvidešimto amžiaus poetas (kaip tik tokią egzistencinę šio laikotarpio poeto būklę nurodo Cz. Miłoszas), skaitantis šias paskaitas, toli gražu nėra vienišas, bet priklauso labai darniai ir glaudžiai susijusiai šeimai. Cz. Miłoszas, nuolat akcentuodamas ryšius su gyvenusiais, tarsi rodo galimą išeitį iš vienišumo būsenos – jo atstovaujama ryšio tarp kartą pozicija padeda nepradingti minorinėse tonacijose, išlaikyti pavydėtinai blaivų santykį su savo amžiumi ir pačia poezija. Poreikis susisieti yra universalus, apimantis visas sritis. Esė knygoje „Ulro žemė“ Romos kataliku prisistatinėjęs poetas taip svarsto apie protestantizmą: „Martynas Liuteris stojo prieš prekybą atlaidais ir buvo visiškai teisus, nes tai bjauri praktika. Tačiau tuo pačiu turėjo išmesti už borto užtarimo idėją, atsisakyti skaistyklos ir protestantizmą palikti be šventųjų bendravimo, tai yra pasmerkti asmenybę gyvenimui be sąsajų su daugybe buvusių ir būsimų kartų“ (p. 105). Sąsajų nebuvimas tolygus pasmerkimui, XX a. žmogus, ypač kūrėjas, yra pasmerktas, nes nebeturi ryšio, nesijaučia priklausantis kūrėjų šeimai ir nejaučia santykio su žmonijos šeima. Tik ryšio ieškojimas ir sukūrimas pajėgus pakeisti tokią būseną. Įspūdingas yra Cz. Miłoszo gebėjimas lygiaverčiai diskutuoti su skirtingų epochų autoriais, susisieti idėjomis, dalyvauti tame pat procese taip, tarsi rodant, kad kūrybingai sąmonei nėra laiko apribojimų, Itin talentingas kūrėjas turi Dievo žvilgsnio galimybę.
Cz. Miłoszo paskaitos autoritetingai atveria kitokį požiūrį į poeziją, XX a pradėtą laikyti tik kalbos žaidimais, taigi – praradusią vertybinį matmenį’, savaip amoralią. Parodoma kitokia poezijos prigimtis ir tai liudijama žinančiojo – ne tik poeto, bet ir Berklio universiteto profesoriaus, dėsčiusio slavų literatūrų kursą, kursus apie F. Dostojevskį, manicheizmą. XX a. susiformavęs poezijos ir apsieitai literatūros vertinimas nėra atsitiktinis, teigia Cz. Miłoszas, ir paskaitoje „Biologijos pamoka“ nuosekliai parodo, kaip ateinama iki to, kad „XX amžiaus repertuarui nebepriklauso nei platoniškasis kūno ir sielos dualizmas, nei amžina šlovė (nes ji nesiderina su nuolat kintančių stilių įr pomėgių suvokimu), nei kūrinys–pats–sau, toji galbūt paskutinė pastanga išgelbėti absoliučius kriterijus. <…> Žinojimas, kad žodžiai nurodo žodžius, o ne tikrovę, kurią reikia kiek įmanoma išsamiau aprašyti, veikia poetus gniuždančiai; tikriausiai tai yra pagrindinė tos poezijos tono priežastis“ (p. 52). Vertybių sistemos išnykimas, absoliutus susitelkimas tik į materialųjį pažinimą, nuo mokyklos suolo kalama ir kaip neabejotina tiesa pateikiama informacija apie pasaulį (cituojamas apie šito padarinius kalbėjęs rusų filosofas Levas Šestovas) yra nukreipta prieš vaikiškąją poeto prigimtį, veikia naikinančiai, nes nebetenkama kitokio, nefaktinio, žvilgsnio į pasaulį, iš kurio dargi ir Dievas atimamas. Cz. Miłoszas gina naiviąją vaizduotę, kuriai būtinas išsilaisvinimas iš XX a. galutinai uždėto toli gražu ne švelnaus jungo, ir cituoja jau XIX a. pradžioje destruktyvų tiksliųjų mokslų poveikį pastebėjusį ir štai taip sureagavusį W. Blake’ą: „Ir kiekviena Erdvė, kurią Žmogus pamato iš savo namų, / Stovėdamas ant savo stogo ar kalvos, savam sode iškilusios / Per po– sieksnių, tokia Erdvė yra jo Visata“ (p. 51). Paliekama galimybė patirti taip, kaip patiria atskira sąmonė, atveriamas nefaktinis patyrimas. Minimos W. Blake’o, S. Weil, L. Šeštovo pozicijos tiesiogiai išreiškia paties Cz. Miłoszo poziciją, kurią paprastai galima nusakyti kaip pasaulio atramų grąžinimą. Šis grąžinimas, labai reikalingas ir dabar (nesuklysčiau tardama, kad vis aiškiau matomas, vis aiškesnėmis formomis pasirodantis), ko gero, turėtų gydančią galią.
Itin įdomi paskaitos „Ginčas su klasicizmu“ mintis apie nuolatinę kovą tarp klasicistinio, arba, griežtai tariant, konvencinio rašymo, ir tarp realistinio siekio parodyti tikrovę tokią, kokia ji yra. Anot Cz. Miłoszo, įvairias reikšmes galintis įgyti klasicizmas yra vyraujanti tendencija, tuo metu realizmas iškyla kaip pasipriešinimo balsas, kuris dargi yra slopinamas, kol galiausiai „pralaužus seną formą tuojau pat sustingstama į tokią pat „dirbtinę“ kaip ankstesnioji“ (p. 70), taigi – vėl sugrįžtama į klasicistinį, arba nerealistinį, mąstymą plačiąja šio žodžio prasme. Paskaitų autoriaus požiūriu, XX a. poezijos niūrumą ir neviltingumą, prie kurio kilmės apmąstymų nuolat grįžtama, taip pat galima vertinti kaip savotišką mąstymą klišėmis, tai matome vis labiau toldami nuo šios epochos, kuri, žvelgiant ir į dabartinę lietuvių poeziją ir grįžtant prie anksčiau šioje recenzijoje kelto klausimo, regis, toliau tęsiasi: gana dažnai renkamasi tarp tuščiavidurio ne kažin ką pasakančio žaidimo žodžiais ir giliamintiško padūsavimo bei kaip užkratas veikiančio pesimizmo – taipgi nepaliečiančio išliekančiai. Būtų neteisinga tokią mintį taikyti visai poezijai apskritai, nes randasi balsų, kurie bando grįžti, arba iš tikrųjų grįžta, prie vertybinio ryšį palaikančio kalbėjimo, kalbėjimo, kuris liečia, tačiau minėtos tendencijos, regis, vis dar vyrauja ir neketina užleisti pozicijų – luta vertus, kas dar gali dominuoti vertybių nestabilumo laikotarpiu, kai konkrečią, vertybiškai orientuotą poziciją turinčiųjų balsai tuoj pat nuslopinami, nes – vaje – priešingas balsas atrodo galintis demaskuoti ir dekonstruoti visas iliuzijas, sugriauti labai saugų, bet visai netikrą pasaulį, o bet kokia griūtis, juolab iliuzijų, prieš išlaisvindama ir sukurdama nauja, atveria skausmingą chaosą.
Ir štai susiduriame su teiginiu, į kurį derėtų gerai įsiklausyti: poetas yra atsakingas. Atsakingas už savo kalbėjimą, už jo temas, už tai, ką tuo kalbėjimu formuoja. Atsakomybės tema nuolat lydi Cz. Miłoszą, iškyla jo cituojamų autorių tekstuose. Paskaitoje „Griuvėsiai ir poezija“, kurioje kalbama apie poezijos patirtį 1939–1945 m. Lenkijoje, minimas poetas Aleksandras Watas, prieš Antrąjį pasaulinį karą parašęs europinį nihilizmą reprezentuojantį apsakymų rinkinį „Bedarbis Liuciferis“ bei redagavęs pagrindinį tarpukario Lenkijos komunistinį laikraštį. Visas po to jį lydėjusias kančias bei nesėkmes A. Watas vertino kaip bausmę už naudojimąsi savo talentu skaitytojo ideologiniam mąstymui formuoti. Rašytojo atsakomybės momentas tiesiogiai siejasi su supratimo ryšio buvimu – tik tas rašytojas, kuris jaučia tikrą, išskaičiavimu nepagrįstą ryšį su savo skaitytoju, su „didžiąja žmonijos šeima“, su kitais prieš jį rašiusiais ar su juo rašančiais, su gyvenamąja epocha ir jos įvykiais, gali įsisąmoninti savo atsakomybę; priešingu atveju rašymas įgyja manipuliacinį pobūdį arba egzistuoja tik dėl savęs – o tada jau nestebina ir poeto vienišumo temos aktualumas: „Poeto atsiskyrimas nuo „didžiosios žmonijos šeimos“, stiprėjanti subjektyvizacija, pasmerkianti mus savo vienišo laikinumo melancholijai, literatūrinės struktūros automatizmai ar paprasčiausios mados – visa tai nemažai lemia“ (p. 115).
Recenzijos pabaigoje – kūrėjų šeimai priklausantis F. Dostojevskis: „Jūs klausiate, kada tai išsipildys. Išsipįidys, bet pirma turi pasibaigti žmogau vienatvės periodas. <…> Juk dabar kiekvienas stengiasi kiek galima labiau išskirti savo asmenybę, nori pats savyje patirti gyvenimo pilnybę, o tuo tarpu visos jo pastangos eina niekais ir, užuot patyręs visą gyvenimo pilnybę, jis tik žudo pats save, nes, užuot pasireiškęs visa pilnybe, jis visiškai išskiria save iš kitų žmonių. <…> Dabar jau visur pašaipus žmogaus protas pradeda nebesuprasti, kad žmogus gali tvirtai pasijusti tik tada, kai jis pasijunta esąs žmonių visumos dalis“ („Broliai Karamazovai“, I d., p. 321). Cz. Miłoszo tekstai, jų skaitymas ir permąstymas neabejotinai turi savyje perkeitimo galią – retai sutinkami tokio aiškaus, skaidraus ir apvalyto mąstymo autoriai, kurių tekstai leidžia pasijusti prisilietus prie tiesos, o tai akivaizdžiai skiriasi nuo skaitymo, galvą užverčiančio naujais komplikuotais intelektualiais svarstymais, bet neturinčiais prisiliečiančio užtaiso. Lenkų (ir lietuvių) poeto tekstų reikšmė Lietuvos humanistikoje dar nėra tinkamai pripažinta, nors jie lygia greta galėtų būti skaitomi su kitų svarbių XX a. mąstytojų kūriniais.
Brigita Speičytė. Nepoetinis eilėraščio menas: posovietinės lietuvių poezijos linkmės
2009 m. Nr. 1
1980 m. Algirdas Julius Greimas, analizuodamas M. Martinaičio poeziją, svarstė:
„Atrodo, kad lietuviškoji kultūra pastaraisiais dešimtmečiais pilniausiai išsireiškė poetine kalba. Tai keistas – pavojingas, bet ir daug žadantis reiškinys. Tuo tarpu kai Vakaruose poeto dažnai savo lėšomis išspausdinta knygutė vargais negalais prisirenka kelis šimtus skaitytojų, Lietuvoje ne tik kad poetai rikiuojasi šimtinėmis, bet, sakytum, kad ir poezija ten perkama, skaitoma, vartojama. Tai viltį puoselėjantis dalykas: kol poetinis jausmas tautoje gyvas, tol žmogiškųjų vertybių dar galutinai nepakeičia būtinumo ar malonumo prekės.
Tačiau tautinės kultūros pasireiškimas kad ir labai išprusinta poetine forma yra kartu ir pavojingas: dėl savo neatnarpliojamų ryšių su gimtąja kalba, dėl savo specifiškumo poetinė kalba lieka uždarų, šeimyninių vaišių maistas, nepasidalijamas net su draugais ar artimaisiais, ji gresia virsti sekmadienine, be ryšių su gyvenimu, apeiga.“1
Praėjus porai dešimtmečių galima sakyti, kad dabartinė poezija išgyvena visiškai natūralias ankstesniojo savo populiarumo pasekmes. Poezijos rašymo tankį XX a. antroje pusėje – tiek kiekybine, tiek kokybine prasme – lėmė ir represuotos kultūros slėgis. Poezijos rašymas buvo būdas į jį reaguoti, ieškoti alternatyvos. „Tanki“ poezijos kalba buvo paranki ir dėl ezopinių savybių, teikiama galimybe netiesiogiai plėsti kalbamų dalykų ribas. Poezijos populiarumas sovietmečiu – atskiros studijos reikalaujantis dalykas. Tebelieka atviras klausimas: kiek iš tiesų būta poezijos skaitytojų – iš tų tūkstančių, kuriuos nurodo poezijos knygų tiražai. Ar įsigytas poezijos tomelis buvo skaitomas, ar įsigyjamas kaip netekstinis daiktas, neverbalizuojamų reikšmių simbolis, kaip miglota nuoroda į tai, kas yra uždrausta, bet prasminga, kas iš dalies pasiekiama, bet kartu reikalauja suvokimo ir pastangų rizikos. Gal šioje vietoje bus prasmingas liudijimas: pradėjusi studijuoti universitete pirmaisiais Nepriklausomybės metais, sovietmečio poezijos biblioteką sukaupiau iš antikvariatų, kurie tuo metu buvo užversti iš asmeninių ir viešųjų bibliotekų „išvalytomis“ knygomis.
Didelis visuomeninio pasitikėjimo kreditas, sovietmečiu suteiktas poezijai, Nepriklausomybės laiku atsigręžė į ją stipria kritikos ir tiesiog negatyvių atmetimo emocijų banga. Simptomiška, kad vienas labiausiai kritikuojamų, kritiškai svarstomų autorių buvo Justinas Marcinkevičius ir jo kūryba – visų pirma išpažintinė lyrika, poetizuojanti agrarinės kultūros tradiciją, ir poetinės dramos, perteikiančios tautos istorinę patirtį. Iki tol nepaprastai aukštas poezijos ir poeto prestižas sumenko – kaip ir tiražų apimtis. Kai kurių šiuolaikinės lietuvių literatūros situacijos stebėtojų ir vertintojų nuomone, neatsitiko nieko nepaprasta, tiesiog pasikeitė kultūros struktūra, iš poezijos savo funkcijas atsiėmė kitos veiklos ir kūrybos sritys: kai kurie buvę poetai tapo žurnalistais, mokslininkais, politikais, verslininkais. Sovietmečiu represuota kūrybinė ir visuomeninė energija grįžo į normalias vagas.
Kultūros sistemoje bet kokia egzistuojanti kalba yra kodas – būdas pasakyti ir išreikšti tai, kas kitaip yra nepasakoma ir neišreiškiama. Lietuvių poetinę tradiciją vertinant kokybiniu požiūriu, svarbu, kad joje itin ilgai, iki XX a. paskutinio dešimtmečio, išsilaikė lyrinės kalbos formos2. Todėl kur kas esmingiau už tiražų ir rašančiųjų bei skaitančiųjų kiekybinius pokyčius yra tai, kad ėmė kisti pati poezijos kalba ir kūrėjo santykis su jos galimybėmis. Maždaug pastarąjį dešimtmetį naujausioje lietuvių literatūroje išryškėjo tendencija: vis daugiau randasi poetų, rašančių ir leidžiančių romanus. Ši tendencija galėtų būti vertinama, pasinaudojant A. J. Greimo metaforomis, ir kaip bandymas išsinarplioti iš intymių poetinės kalbos ryšių, pasitraukti iš sekmadieninių pietų ritualo. Pirmasis tokį žingsnį žengė Sigitas Parulskis meniškai ir komerciškai sėkmingu prozos kūriniu „Trys sekundės dangaus“ (2002, antras leid. 2004). Pažymėtina, kad šį romaną bent sąlygiškai galima laikyti debiutinio S. Parulskio poezijos rinkinio „Iš ilgesio visa tai“ (1990) proziniu variantu. Po jo autorius išleido dar vieną ne tokį sėkmingą romaną, pjesių publikaciją ir dvi eseistikos rinktines. Poezijos rinktinėje „Marmurinis šuo“ (2004) šalia ankstesnių eilėraščių atskirame skyriuje paskelbta ir keletas nepublikuotų, tačiau jie nepakeitė bendro vaizdo ir situacijos: vienas ryškiausių jaunesniosios kartos poetų tapo prozininku. Šiuo keliu daugiau ar mažiau sėkmingai pasuko ir kiti poetai: Gintaras Grajauskas, Donaldas Kajokas, Dalia Jazukevičiūtė.
Atvirkštinis atvejis – populiarios prozininkės Jurgos Ivanauskaitės, tapusios savita viešuomenės ikona, poezijos rinkiniai „Šokis dykumoje“ (2004), parašytas iš kelionių po Rytus patirčių, ir priešmirtinė „Odė džiaugsmui“ (2007). Tačiau šios knygos nepersveria autorės prozinių kūrinių ir nenustelbia jų meninės įtaigos.
Greta šios ryškios poetinės kūrybos tendencijos akivaizdi ir kita, vidinė: antilyrinės poetikos dominantė. Atrodo, kad, apskritai retėjant poetų gretoms, gyvybingiausia poetinės kūrybos forma tapo avangardinio (ar neoavangardinio) pobūdžio poezija. Pagal šią poetinę tradiciją ir motyvuojamas straipsnio pavadinimas: XX a. literatūroje poezijos ir poetiškumo sinonimas buvo lyrika ir lyriškumas, kalbos metaforiškumas, meninė išraiška; naujausioje lietuvių poezijoje intensyviai skleidžiasi nepoetinių meno formų paieškos.
Pasakojimas poezijoje
Naujausioje lietuvių literatūroje su romano išpopuliarėjimu koreliuoja išryškėjęs polinkis eksploatuoti naratyvines kalbos formas poetinėje kūryboje. Jei paliksime nuošaly komercinį romano populiarumo aspektą, prozinio pasakojimo iškilimas dabartinėje kultūroje gali būti suvokiamas ir kaip lietuvių literatūrą pagaliau pasiekęs visuotinio išsikalbėjimo poreikis. Tokio laiko atėjimą dar Nepriklausomybės pradžioje buvo prognozavęs sociologas Vytautas Kavolis. Prozos pasakojimas atrodo esąs ekstensyvesnis, komunikatyvesnis, junglesnis, įtraukiantis įvairesnes patirtis, vaizduotės lygmenis, kalbos būdus. Pasakojimo forma poezijoje užima lyrinės komunikacijos kanalus. Aukštojo modernizmo lietuvių poezija, net ir gerokai komplikavusi lyrinio išsisakymo būdus, vis dėlto rėmėsi gana glaudžia hermeneutine sutartimi tarp poeto ir auditorijos. Komplikuota, hermetiška eilėraščio forma buvo pateikiama ir priimama kaip potencialiai prasminga – perteikianti prasmę, taigi komunikatyvi. Pasakojimas poezijoje yra viena iš šiuolaikinės komunikatyviosios poezijos formų, kuri vis labiau įsigali didėjant pertrūkiui tarp poeto ir auditorijos, o pastarajai vis labiau netenkant vientisumo.
Pasakojimas kaip poetinės kalbos modelis bei poetinė technika laikytina savitu naujosios lietuvių poezijos reiškiniu ir dėl to, kad jis teikia galimybių kurti alternatyvą moderniosios lietuvių poezijos kanonui, kurio sudėtinga, kultūrinių realijų prisodrinta, filosofiškai turininga poetinė kalba neišvengiamai sudarė dominuojantį foną Nepriklausomybės laikų poetiniams debiutams. Poetinio pasakojimo modelis galimas vertinti kaip pasirenkama poetikos „nulinė priemonė“, kaip itin vaisingas būdas kurti „paprasto“, nužeminto, „nepoetiško“, „negražaus“, kasdienio kalbėjimo stilistiką, „tiesioginio“ mimezio ar subjektyvaus liudijimo įspūdį, arba, kita vertus, montuoti vaizdinius koliažus, pereiti į parodijos bei ironijos poetiką.
Pasakojimo modelis ir technika poezijoje reiškiasi įvairiopai. Debiutinėse Rimanto Kmitos, Indrės Valantinaitės, Agnės Žagrakalytės poezijos knygose pasakojimas pasirodo kaip visą rinkinį susiejanti pirminė intencija – papasakoti žmogaus istoriją, kurios centrą, kaip ir galima tikėtis iš dvidešimtmečių autorių, sudaro erotinės, socialinės, kultūrinės iniciacijos patirtys. Pasakojimas yra ir būdas stilizuoti autentiką – ypač kai eilėraščių rinkinyje pasirodo nuolat pasikartojantys sąlygiški melodramatiniai personažai, kurių vaizdiniai sukurti parodijuojant skaitomos „gyvenimo istorijos“ lūkesčius (R. Kmitos „mergaitės“, A. Žagrakalytės „mylimasis“).
Drauge su šia tendencija pastebima ar tiesiogiai išsakoma kita – nepoetiškos, vadinasi, „nepagražintos“ kalbos siekis. Pasakojimo technika diktuoja kasdienei kalbėsenai artimas intonacijas, tiesiogiai ar netiesiogiai priešinamas poetiniam gražumui, galbos puošnumui, išgražinimui. Kai kurie eilėraščiai vertintini kaip trumpi pasakojimai, anekdotai, kasdienybės patirčių blyksniai, žavūs savo nereikšmingumu, vienkartiškumu.
A. Žagrakalytės poetiniai tekstai atsiremia į savitą, archajišką trumpo naratyvo kaip užkalbėjimo, magijos ritualo formą arba siužetą. Šia magija motyvuojamas rašymas – gyvenimo fragmentų „trupinių“, liekanų rankiojimas, ir gebėjimas jas transformuoti. Šis kalbinis ritualas nestokoja valiūkiškumo ir linksmo pokšto atmosferos, ironiškai pristatomas kaip technologija be paslapties, nors neišvengiamai siejasi su egzistenciškai rizikingomis patirties briaunomis – krauju, tamsa, blogiu, svaiguliu. Kaip ir dera magijoje – visokia bjaurastis tampa kitonišku ir patraukliu dalyku:
Ši poetinė magija iškyla kaip savavališka fantastika, įžūlus, raganiškas užmojis kurti savą pasaulio tvarką, regzti savas metamorfozių serijas – iš nieko, ar beveik iš nieko, nevengiant bakchanališkų potraukių: „Blogis yra gražus / svaiginimasis yra gražus blogis yra / gražus“ (p. 49). Kaip moteriškos pasaulėjautos savitas pėdsakas gali būti vertinama tai, kad poetiniuose naratyvuose šmėkšteli ir siužetai, kuriami iš natūralių metamorfozių pajautos. Natūralistinis koliažas – jaunystės laikų tatuiruotė ant nusenusios moters kojos:
Tarp dailių raizgeliuotų aukselių:
(p. 15)
Poetinis pasakojimas parankus kaip neįpareigoto kalbėjimo galimybė, alternatyva ideologiškai ar antiideologiškai angažuotai modernizmo poetinei kūrybai sovietmečiu. Paskutiniame G. Grajausko poezijos rinkinyje „Naujausių laikų istorija: vadovėlis pradedantiems“ (2004) pasakojimas (istorija kaip pasakojimas) yra programiškai iškeltas į pavadinimą. Tekstuose pabrėžiamas kaip tik tokio poetinio pasakojimo nesuinteresuotumas, ironizuojamas „didesnės“ prasmės lūkestis: „gal ir kvaila, bet aš visada / norėjau kažko daugiau“ / „taip, tai iš tiesų kvaila“ / „palauk, palauk – tai ką, negi ir viskas?“ / „viskas. mudu tik šiaip paplepėjom“ („Kinematografinė poema“, p. 113).
Kita vertus, šiame rinkiny aktualizuojama trumpos, fragmentiškos istorijos forma kaip alternatyva vientisai, didžiajai, herojiškai istorijai. Vienas iš rinkinio skyrių epigrafų – pokalbio nuotrupa, žaidžianti formos tapatumu tarp žodžio „istorija“ vienaskaitos ir daugiskaitos: „Istorijos nėra. Yra tik istorijos.“ Įdomu, kad tą dekonstruojamąją Istoriją G. Grajausko rinkiny reprezentuoja tradicinė literatūros institucija – vadinamasis „literatūrinis gyvenimas“ su nusistovėjusia rašytojų kanonizavimo sistema, literatūros komunikavimo būdais (kūrybos vakarais, viešu eilėraščių skaitymu, vertintojais, kritikais, gerbėjais ir rėmėjais). Alternatyva – „Klaipėdos poetinė mokykla“, artimų bičiulių, skaitytojų būrelis. Literatūrinio bendravimo autentika matuojama ne viešu blizgesiu, pokalbiais apie literatūrą ar kitus reikšmingus dalykus, o darnia, kad ir nebylia, kūnų kalba:
šnekučiuojamės virtuvėje: pradžioje atsargūs,
tyrinėjame vienas kitą, stebime, pabrėžtinai
atsainiai replikuodami: kalba³ lyg tarp
kitko, lyg ir apie nieką, apie bendrus reikalus
ir pažįstamus, paskui truputėlį apie
literatūrą, trumpai, tik užsimenant ir
žaibiškai grįžtant prie vakar matyto
filmo, kad niekas nepagalvotų, jog bandome
kalbėti apie save, kad neįtartų, jog smagu
apie save kalbėti, o apie ką gi
daugiau, tiesą sakant
paskui pamažu įsibėgėjame, įsidrąsiname,
lyg drauge darytume kokią svaigią
paauglystės nuodėmę, rausta veidai
ir mes šypsomės: jau,
jau po truputį pradedame
susikalbėti, ne tik žmonių kalba,
bet labiau akimis ir antakiais, gestais,
įgimtais kvailais įpročiais – tarkim,
čiupinėti ausies lezgelį, trinti delnus,
savaip, ypatingu būdu pakreipti
galvą, ir gera mums
Panašiai galima įvardyti ir G. Grajausko naratyvinę poetiką – kaip kalbėjimą, turintį pokalbio intencijų, tačiau tai, kas norima pasakyti, glūdi tekste kaip nekalbinis gestas, išskaitomas už „paprastų“ frazių, jų perkėlimo ritmo, sužybsinčios ironijos ar siužeto pertrūkių. Netiesioginės kalbos lygmuo išlaikomas rašant kasdiene, pažodiška, tiesmuka kalba su atsitiktiniais, tarsi savaiminiais prasmės perkėlimais: pabrėžtinas pažodiškumas sukuria erdvę tam, kas nepasakoma. Arba tai, kas nepasakoma, išlieka kaip tiesiogiai nenurodomas pasakojimo fonas ir pagrindas, kurio negalima išvysti „tiesiogine įžvalga, o tik akies krašteliu“ (A. Sverdiolas). Žiūrėjimas akies krašteliu G. Grajausko rinkiny iškeliamas kaip „tikrojo“ santykio su pasauliu metafora. Nors G. Grajausko poezijos kalbantysis yra žaidybiškai neįsipareigojęs hierarchinėms prasmės struktūroms, tačiau išlaiko nepasakomumo lauką savo poezijoje – kaip lauką, iki galo nenusavinamą būties pamėkliškumo, lėkštybės, banalybės.
Ryškiausia G. Grajausko „pasakojamosios poetikos“ poetinė priemonė – eilutės ilgio modeliavimas, kai frazė nukertama, neretai darant tariamai natūralią šnekamosios kalbos pauzę, tačiau kita eilutė ankstesniąją pratęsia nenuosekliai, tarsi po pertrūkio, tarpo, kuriame šmėsteli alternatyvi pažodinei prasmė, susidvejina skaitytojo sąmonėje ankstesnės frazės sukurtas lūkestis ir aktuali realizacija:
andai buvo toks pusprotis: užeidavo
jam, šaudavo į galvą kažkas – tai,
būna, pasiima peilį, užsimerkia ir
lekia, tuo peiliu orą kapodamas,
ir vis rėkia – nieko nematau! nieko
nematau! – tuoj visi bėgte į
šalis, dar kaip patrauks peiliu
gerklėn ar žarnosna, pobaisis
G. Grajausko eksploatuojama šnekamoji kalba ir jos intonacijos sukuria savitą kalbančiojo poziciją ir kalbos erdvę. Kalbantysis eilėraščio tekste dažnai lieka akivaizdus, bet nutylimas, kartais literatūrinis ego sureikšminamas, atvirai ironizuojamas. Kita vertus, šnekamoji kalba atveria eilėraščiuose socialinę erdvę, jos skirtingus dialektus, kadangi pati balansuoja ant intymumo ir viešumo ribos. Stilizuojama bendruomenės autsaiderio ar sąmoningai jos nuošalėje likusio stebėtojo pozicija, veik su satyrine ironija pašiepianti viešas bendravimo formas kaip vulgarias, lėkštas, o viešumą – kaip neužmaskuotų galios troškimų ir kovos dėl jos lauką, neišvengiamai įtraukiantį kiekvieną, taip pat ir kalbantįjį („Kažkoks kafka“, p. 35).
Be abejo, į naujausią lietuvių poeziją besismelkiančio pasakojimo modelis yra artimesnis kino montažo technikai nei klasikinei epikai (plg. G. Grajausko „Kinematografinę poemą“). Toks pasakojimas leidžia perteikti nužeminto kasdienio pasaulio mišrumą, netolygias vaizdų bei kalbos stiliaus jungtis, todėl teikia daug galimybių postmoderniai poetikai: ironijai, parodijai, koliažui. Štai per kasdienišką kelionę autobusu poetizmais pasinaudojama tik tam, kad atstotų distancijos nesilaikantis riebiasprandis kaimynas: „temsta jau, ir aš, nebeištvėręs, galvą nuo lango / atplėšęs, tyliai sakau storajam kaimynui: / „Žiūrėk, kaip ta upė slėnį prialsavo miglų“ („jau temsta, o aš vis dar tebevažiuoju“, p. 8). Poetinis pasakojimas iškyla ir kaip modernizmo poetinės kalbos (tapusios savotišku poetiškumo sinonimu) ironizavimas, poetinė saviironija. Cituotame G. Grajausko eilėraštyje ironizuojamas stereotipinis lūkestis, jog poetinė kalba sukuria emocinę ar kokią kitą žmonių bendrystę. Kartu tai ir rašančiojo autoparodija.
Pasakojimo technika teikia itin plačių galimybių poetinei kalbai atsinaujinti. Visiškai kitoks šios technikos efektas iškyla Elenos Karnauskaitės kūryboje. Čia „paprasto“ kalbėjimo intonacijos panaudojamos ne žaidybiškam pasakojimui sukurti, bet nejaukaus bendravimo, sunkiai ieškomo ir nerandamo žodžio, kalbos, užtylančios dėl emocijos slėgio, įspūdžiui perteikti. Tekstai poetizuojami išskaidant sintaksę, – taip, eilutei nesutampant su natūralios kalbos fraze, sukuriamas įtikinamas trūkinėjančio kalbėjimo įspūdis. Ši kalba, kurią sutrauko tylos pauzės, įveikia neryžtingą, skausmingai dvejojančią ar melancholiškai užsimirštančią minties tėkmę, nes „čia viskas yra užburta viskas pasmerkta / būti taip o ne kitaip…“ („Tiltas iš pelenų“, 2000, p. 24).
Šie eilėraščiai – žmogaus, gyvenančio po katastrofos (nelabai svarbu kokios – asmeninės, kultūrinės, globalinės), emociniai etiudai. Jų kalba susijusi su savita rašančiosios tapatybe – transformuotu „beraštės moters“ variantu: „ mano prosenelė vietoj parašo dėdavo kryžiuką / močiutė nemokėjusi skaityti mat / nelankė mokyklos anksti ištekėjo / vienas po kito gimė vaikai kur jau / ten knygos ir mokslas kai reikėdavo / parašo pavardės raides piešdavo / žiūrėdama į daug kartų skleistą / apglamžytą popierėlį“ („Iš smilčių“, 2004, „Kitokia“, p. 26). Moters „neraštingumas“ – tai atsisakymas išreikšti poetės amžininkų kūrybai būdingą tuštumos ir beprasmybės pajautą agresyvia, naikinančia kalba. E. Karnauskaitės melancholija nors tiršta, bet neįkyri, nesureikšminanti kenčiančio „ego“, nepiktžodžiaujanti, kažkaip išsauganti kalbančiosios orumą.
Avangardinės tendencijos išryškėjimas
1994 metai – simboliška cezūra dešimtmečio lietuvių poezijoje, žymima S. Parulskio „Mirusių“, almanacho „Svetimi“ ir Lietuvoje perleistos Algimanto Mackaus poezijos rinktinės „Ir mirtis nebus nugalėta“. Šie leidiniai poezijoje atvėrė avangardinės laikysenos, kaip tradicijos destrukcijos ir rekonstrukcijos, impulsus. Ši posovietinės literatūros linkmė, atrodo, šiuo metu yra gyvybingiausia ir sulaukianti daugiausia pasekėjų.
S. Parulskio avangardinė energija plėtojosi keliomis kryptimis. Pirmiausia minėtame antrame, taip pat ir trečiame poezijos rinkiny „Mortui sepulti sint“ (1998) poetas išardė vieną patikimiausių ir stabiliausių XX a. lietuvių poezijos (ypač kurtos Lietuvoje XX a. antroje pusėje) atramų – agrarinį pasaulėvaizdį: namai, kaip pasaulio centras, pasaulio vienovės vieta čia tampa išviete („Dangaus durys dažytos“, p. 12), karstu („Apraudojau gražų žodį“, p. 18). Užuot sakralizavus žemės darbus (lietuvių poezijos tradicijoje tai ritualas, atkuriantis žmogaus vienovę su pasauliu), ritualizuojamas kiaulės pjovimas, įtvirtinantis naują antimitą: mirties, kaip pasaulį vienijančio ir valdančio principo, visuotinybę4. Kiaulės pjovimo rituale mirtis susieja, užpildo veiksmus, kuriuos žmogus atlieka dėl savo išlikimo (valgymą, giminės pratęsimą), ar, anot S. Sontag, paveldėtus „dvasingumo projektus“, slopinančius egzistencinį nerimą (religiją, kultūrą). Šis ritualinio žudymo procesas išreiškia ir pagrindinę poezijos paskirtį: ji, kaip siaubo ir bjaurumo terapija, turėtų atlikti iniciacijos ritualo, pakylėjančio į kitą savivokos lygmenį, vaidmenį. Tai ritualas, kurio metu atsikratoma sąstingio – „pašalo“, kuris turi išeiti „…iš dirvos, iš kapų / iš medžių šaknų / iš giminės pamatų / iš pasąmonės turi išgriūti kartu / su siaubu, su baime…“ („Mirusiųjų“, „Malūnas lentpjūvė“, p. 25). Siekdamas įveikti kalbėjimo inerciją, ieškodamas „aktyvinančio simbolizmo“, S. Parulskis pasitelkia gan agresyvią bjaurumo estetiką, padedančią atsisakyti „gličių vimdančių simbolių“, „civilizuoto mėšlo krūvos“, „lavonais ir kančia paspringusios šventovės“, taip pat – leidžiančią erzinti ir provokuoti auditoriją. S. Parulskio mirties diskursas pakartoja prieš tris dešimtmečius išeivijoje, A. Mackaus poezijoje jau kartą įvykdytą „atsisakymo programą“: „Reikia išmokti numirti atsineštiems daiktams ir veidams“5. S. Parulskis pasirodo kaip nužemintųjų generacijos palikuonis, turįs atlikti būtinąjį „charakiri“ sovietmečiu lietuvių poezijoje užsikonservavusiai tradicinei tautinei kultūrai.
Maištas yra vienkartinis, atsisakoma tik kartą. Toliau tikėtina arba pasirinktos pozicijos kraupi tąsa gyvenime (A. Mackaus pavyzdys), arba pozityvus žingsnis, naujas pasirinkimas (ir naujas maištas). Paskutinėje S. Parulskio knygoje („Mortui sepulti sint“) galima matyti to pasirinkimo ženklų, nors ir jais abejojama. Vaduojantis „nuo abstraktybių, nuo kelionės / tikslo“, atsigręžiama į patį ryškiausią patirties akiratį, kasdienybės konkretumą, trumpalaikius ne patirties, tiesiog juslių koliažus, tikintis, jog juose bent trumpam blykstels čia pat išnyksianti prasmė, „pleištas tarp savęs ir nebūties“ („Kelionė į tėviškę. Pavargusi šiaurė“, p. 29; „Vėlinių“, p. 54). Vytautas Kubilius tokią neorealistinę „daiktavardėjančią poeziją“ jau paskelbė šiandieninės literatūros simptomu6. Tačiau S. Parulskio sensualistinėje konkretybių poezijoje ši išeitis nesureikšminama, niūriai svarstoma, ar ir tai nebus „mus kankinančios mirusiųjų mintys, patvirtinančios, / kad kančią galima įveikti / įveikti stebint baigiantį sustingti“, ar tai nebus tas pats Nojaus noras iš baimės godžiai „užgrobti“ kuo daugiau iš žūsiančio pasaulio, ir vargu ar iš to galima bus atgaminti patikimą, vertingą, chaotiškai nesumišusią tikrovę: „ bet jeigu liesti, liesti – ką? / išdidžią virpančią ištroškusią krūtinę / vaikelio skruostą, žirgą, piniginę / pajūrio putą, žiedlapį, revolverį, kaimynę / jie viską stvertų – per trumpa ranka“ („Ežeras…“, p. 44; „Kuo daugiau pasiimti“, p. 21; „Pirštai“, p. 60).
Antologijoje „Svetimi“ debiutavo Dainius Dirgėla (g. 1969), Valdas Gedgaudas (g. 1963), Evaldas Ignatavičius (g. 1967), Alvydas Šlepikas (g. 1966) ir Donatas Valančiauskas (g. 1968). Almanacho autorių programa „Svetimumo kvintesencija“ skirta kaip tik paveldėtai charizminei Poeto, „pagrindinio herojaus“ misijai bendruomenėje ir literatūrinėje komunikacijoje atšaukti: „Eilėraštis turi būti SVETIMAS autoriui…“7. Tradicijos slėgio pojūtis ir tikėjimas manevro laisve – „svetimųjų“ debiutinė deklaracija. Tam tikrą negatyvumo nuostatą poetinės kalbos, pasirenkamų vaizdinių ir leksikos, kuriamo pasaulėvaizdžio atžvilgiu galima laikyti „svetimų“ poezijos jungiamąja programine gija. Bendra poetinio „svetimų“ sąmoningumo simboline emblema laikytinas aklavietės – tiek egzistencinės, tiek kalbinės – pojūtis ir refleksija.
Almanache išsiskiria V. Gedgaudo poezijos siurrealistinė agresija, išplėtota poezijos rinkiny „Kapsulė“ (1994). Siurrealistinis V. Gedgaudo poezijos karnavalas tolima aliuzija susiejamas su dionisiškomis orgijomis. Eilėraščiuose „Jaunystėje jam…“, „Ech tu Strazde Strazdeli…“ pasirodo susidvejinusi kalbančiojo sąmonė, karštligiškas ginčas ar net grumtynės tarp „aš“ ir „tu“ ar „jo“ – t. y. grumtynės su jungiškuoju šešėliu, „išstumtąja patirtimi“ tapusia paveldėta kūrybine ar istorine savimone, tikriau – jos nuoskilomis. Antrame rinkinio skyriuje atliekama lietuvių kultūros mito (ženklinamo kunigaikščių ir rašytojų vardais) dekonstrukcija, siekiant patirti ribą, už kurios nebebūtų „kur trauktis“: „Nusviro vakaras. Ir pagaliau / į delną nutūpė negyvas paukštis. / Tamsa Tyla ir Miegas o daugiau / nepamenu. Nebeturiu kur trauktis…“ (p. 66). Antras V. Gedgaudo poezijos rinkinys „Vakaras be žiburio“ (Vilnius: Vaga, 1998) liudija negalėjimą ištrūkti iš neigimo rato. Čia ir toliau siekiama „išmagnetinti žodžių reikšmes“, „padauginti tamsos“, „tamsa įveikti tamsą“, šįkart dekonstruojant religines savivokos atramas, steigiant alternatyvų savivokos centrą, „gedėjimą, mirtį ir baimę“, didįjį simbolinį trejetą vietoj krikščioniškojo tikėjimo, vilties ir meilės („Turėk ir kitų dievų…“, p. 36; „Mano demonas keičia pavidalus…“, p. 47; „Kas gražiai nuobliuos mano šonkaulius…“, p. 57; „Tenesugrįžta durklas į makštis…“, p. 91). Eilėraščiai kuriami kaip šventvagiškos ritualinės nekrofilijos aktai, ieškant sąmonės ploto, „kur nebūtų metaforų tik mirtis / tiktai geismas“ („Reikia vėl išmokt…“, p. 41).
Grotesko poetika
Darius Šimonis (g. 1970) eilėraščių rinkiny „Spiečius“ (1997) remiasi tautosakinio grotesko ir paradokso poetine tradicija, M. Martinaičio, kai kuriais atvejais – S. Gedos poezijoje atvėrusią naujus, alternatyvius prasmės horizontus. D. Šimonio poezijoje ji kuria prasmės ištuštėjimo pojūtį: „Taip man ir reikia – juk jau viskas sklaidos; / gremėzdiški saulelės gabaritai / yra visai suprantami ir skaidrūs, / kaip vienas gurkšnis – imtai ir nurytai“ („Maištas aplinkui“, p. 17). Karnavalinė tautosakos grotesko ir paradokso poetika gali egzistuoti kaip alternatyva kokiai nors centralizuotai, hierarchiškai aukštesnei, racionaliai ar ideologiškai privalomai reikšmės sistemai; jai išnykus – groteskas atsigręžia prieš pačią poeziją apskritai – kaip specifinį kalbos kodą, dauginantį prasmę. Pirmojoje D. Šimonio knygoje šmėsteli išsitarimai apie „didžiojo kodo“ lietuvių poezijoje mirtį („Metas tai baigtis viskam su manim“ – „Tuo pat metu…“, p. 35–36). Papildomo svorio jie įgauna antros poeto knygos „Rykštė“ (2001) kontekste, kur poetiniai tekstai tampa automatinio rašymo srautu, nepasiduodančiu skaitymo įpročiams, kuriuos suformavo modernistinės poezijos lektūra. Tai poezija, atsisakiusi įcentruojančių principų, kalba, neigianti, sunaikinanti pati save8. „Pamaniau tik – o jeigu o jeigu – / ir vėl šalavijų lova, jievaro skobnios. / Atleisk, neišgirdau, – kas šalavijų? / Tie dalykai manęs jau seniai nebekaso“ („Pasiansas“, p. 19).
Grotesko poetika atsiskleidžia kaip bandymas pajusti kalbėjimo galimybes, išardžius modernistinės poetinės savivokos esmines struktūras: hierarchines laiko ir erdvės priešpriešas, vidaus / išorės struktūrą, grindžiančią „aš“ kaip prasmės centro poziciją tekste, tradicijos / naujovės, vertybių hierarchijos viršaus / apačios įtampą kaip poetinės kalbos energijos šaltinį. Ši poezija yra ir tų struktūrų irimo procesą reprezentuojantys, šia reprezentacija save motyvuojantys tekstai.
Avangardiniai knygos projektai ir konkrečioji poezija
Paskutinė D. Šimonio knyga liudija, kad tokiai poezijai komunikuoti nebetinka klasikinė – knygos, eilėraščių rinkinio – forma; kad ji jau prašosi kažkokio kitokio „atlikimo“, nei tylus, intymus skaitymas, kitokios erdvės ir aplinkos, nei baltas knygos lapo „skydas“, kuris – prisimenant Tomo Venclovos metaforą – jau nebeuždengia nesančio veido, prasmės nebuvimo, tuštumos. Šiame kontekste nuoseklesnė, regis, aplink Tomo S. Butkaus alternatyvias leidybines iniciatyvas besitelkianti „Vario burnų“ grupė, randanti adekvatesnių postmodernios poetinės komunikacijos formų.
T. S. Butkus gausiame „avangarduojančių“ poetų būryje išsiskiria alternatyvaus knygos meno projektais, susitelkusiais į vadinamąsias „idėjų dirbtuves“ „Vario burnos“ (Klaipėdoje, nuo 1992 m.). Poetinis ar tiesiog kalbinis tekstas veikia vizualiniame grafikos, spaudinio dizaino, maketo intertekste kaip viena, dažnai ir nepagrindinė jo dalis. Formos aspektą („kaip“ parametrą), podraug tos formos nesubstanciškumą akcentuoja ir „Vario burnų“ credo: „Menas yra taip, kad galėtų jo ir nebūti.“ Galbūt neatsitiktinai patys leidėjai savo spaudinius įvardija leidybinės efemerijos – „čiabukų“, chapbooks – terminu, o ne, pavyzdžiui, orientuojasi į jiems kai kuriais aspektais taip pat galinčią būti aktualią XX a. pirmos pusės Europos avangardo livre d‘artiste tradiciją. Nors tokiu būdu „Vario burnos“ savo leidinius siūlo priimti kaip siauro rato, mėgėjiškus, greitai atliekamus namudinius spaudinius, galinčius aprėpti ir asmeninę kūrybą, ir mėgstamus šeimyninius kulinarijos receptus, vis dėlto bent kai kurių knygų projektai išduoda gan rafinuotas avangardinių formų paieškas, ir kai kuriais atvejais – nepigią leidybą. Kartu „Vario burnų“ publikuojami autoriai – tiek Lietuvos (ir ne tik jaunieji), tiek užsienio – sudaro savitą, vienaprasmiškai neapibrėžiamų kūrybinių nuostatų neformalią bendruomenę, nepasiduodančią konceptualiam suvienodinimui: be paties kūrybinių dirbtuvių iniciatoriaus, „Vario burnos“ išleido tokių autorių kaip Mantas Gimžauskas, Laurynas Katkus, Mindaugas Valiukas, Charles Bukowskis, Kerry Shawnas Keysas, Jerome’as Rothenbergas, Tadeuszas Różewiczius ir kt. kūrybos bei vertimų.
Kaip įdomus alternatyvaus knygos projekto pavyzdys galėtų pasitarnauti paties T. S. Butkaus knyga „Generuotos kalbos mutacija“ („Vario burnos“, 1998, 2003). Knyga turi paantraštę „Tekstai“; kalbinis tekstualumas čia neatsiejamas nuo vizualinio, drauge – nuo medžiagiško tekstūriškumo. T. S. Butkaus knygos pavadinimas yra žaidybinė aliuzija ir tiesioginė nuoroda į A. Mackaus knygą „Neornamentuotos kalbos generacija“ (1962):
„kas ši knyga? Neviltinga mackaus kartotė, sekimas naujųjų realistų pranašystėmis? Nežinau, nesvarbu tai, nes prasmės pertekliuje vienintelis įmanomas kelias yra prasmės naikinimas, bandymas visus tekstus skaityti kaip jų pačių praradimus, kūniškosios patirties tęsinius, antraip visi įsikalbėjimai ims pildytis, šiame mirusios šviesos pasaulyje nepalikdami tau, skaitytojau, nežinomas paskutinės knygos autoriau, vietos.“ (ketvirtasis viršelio puslapis)
Minėtas A. Mackaus rinkinys, be kita ko, buvo „gražaus“ poezijos žodžio atsisakymo programa, kylanti iš poreikio adekvačiai išsakyti egzistencijos absurdo ir beprasmybės patirtis. T. S. Butkaus rinkinys aktualizuoja „naikinančią kūrybą“ ir kalbos sužadinimą, tarsi uždavus tam tikrą programą, ir atsitiktinius, nesistemiškus tos „generuotos kalbos“ pokyčius – „mutacijas“. „Generuota kalba“ – tam tikra kalbos technika, kalbinė gamyba. Tačiau ir mutuojanti tarsi gyvas organizmas, nukrypstanti nuo užduotos genetinės programos. „Generavimas“ nurodo į dirbtinę prasmės gamybą ir naikinimą (teoriškai generuoti galima pasirinktinai – prasmę ar beprasmybę); mutacija – į spontanikos ir savaimingumo liekaną, kuri pati ir jos rezultatas nėra aprioriškai vertingesni už pirmąją. Tai postmodernistinės autorinės nuostatos, veikiančios „ir/ir“ logiką. Taigi šis rinkinys yra ir prasmės kūryba, ir jos naikinimas; ir noras, ir nenoras „kažką“ pasakyti.
Pati knygos forma papildomai sureikšmina gamybos – „generavimo“ aspektą ir savitai, išties subtiliai parodijuoja klasikinius, „vidinius“ knygos unikalumo, naujumo, originalumo kriterijus ir masinio tiražo technikos paradoksalią jungtį. Kiekvienas trisdešimt devintas „Generuotos kalbos mutacijos“ rinkinys yra vienkartinis, unikalus tuo, kad turi vis kitokį „mirėlynų“ ciklo tekstą – ant perfokortos išspausdintą eilėraštį, įdėtą į knygą, bet neįrištą (pvz., mano turimo egzemplioriaus „mirėlynas“ yra pasimetęs, dingęs). Todėl nė vienas rinkinys nėra toks pat ir drauge – nė vienas baigtas. Išties įdomi „idėjų dirbtuvių“ (taip priešlapyje pavadintos „Vario burnos“) pagaminta idėja: principinis poezijos rinkinio nebaigtumas. Skaitytojo nepasiekia visas eilėraščių rinkinys. Kartu šis nebaigtumas yra pabrėžtinai kito, sakytume, materialiojo, formalaus lygmens. Šį statusą paryškina ir pati „pridėtinio teksto“ vieta – perfokorta, automatinių mašinų naudojama laikmenos forma. Prasmė kinta, gausėja mechaniškai pridedant papildomą tekstą. Toks „ėjimas“ sukuria alternatyvą klasikiniam „atviro“ literatūros kūrinio supratimui, suponuojančiam prasmės gelmę bei neišsemiamą, neužsibaigiantį kūrinio interpretacijos procesą.
Čia galima apmąstyti „idėjų dirbtuvių“ sąvoką. Ji reiškia, kad gaminama ne knyga, o sumeistraujama pati idėja. Galima manyti, kad ji suvokiama „ne kaip savaiminė ir aptinkama kontempliuojant, o kaip pasirinkta, taigi postšvietėjiška idėja“9; knyga atskleidžia ne kažką, kas yra ir yra vertinga savaime, o savo, kaip gaminio, „padarytumą“, instrumentinį generavimo(si) principą. Kitaip tariant, ši knyga pasakoja, kaip yra menas, būdamas padirbtas. Ar tiksliau – „apdirbtas Photoshop 7.0 programa“, išleistas „Klaipėdos menininkų namų , Bažnyčių 4 / Daržų 10, LT-5800 Klaipėda“ (cituoju priešlapį). Tai generuotos kalbos mutacija: toks kurioziškas adresas, kaip savarankiškas tekstas, iš tiesų egzistuoja, kaip ir papildomos žodžio „apdirbti“ reikšmės.
Rinkinyje kalbinės tekstų reikšmės pervedamos į horizontalų santykį su vizualinėmis, kurioms suteikiamas lygiavertis statusas, diktuojantis alternatyvią skaitymo techniką. Palydimajame žodyje, kaip galima suprasti, autorius prisistato esąs savo tekstų skaitytojas: tam tikras kalbinio darinio pateikimas knygoje jau yra skaitymas. Taigi dar viena postmodernioji dichotomija: autorius – skaitytojas. „Visus tekstus perskaityti kaip jų praradimus“ – manytina, kad ši intencija atsiskleidžia kalbinio, vizualinio bei tam tikru mastu taktilinio lygmenų horizontalėje. Kalbinis tekstas pradingsta grafiniame, bet gali būti ir iš jo „ištraukiamas“ maksimaliai suskliaudus pastarojo formą. Tai ypač pasakytina apie rankraštinių faksimilių skyrių. Šių tekstų apskritai galima neskaityti (rašysena sunkokai įskaitoma), jie veikia ir kaip vienu žvilgsniu aprėpiama grafinė dėmė. „Buvimas grafine plokštuma“ yra ir šių tekstų poetikos principas: kalbinės „medžiagos“ panaudojama tiek, kiek jos telpa į taisyklingus keturkampius, geometrinius kalbos „konteinerius“. Kalba tarsi taki medžiaga atseikėjama, atkerpama, pateikiama – instrumentiškai, tarsi be vidinės būtinybės, įbrendant į bet kurią herakleitiškojo srauto vietą. Kita vertus, pabrėžiamas rankraštinio teksto gamybos spontaniškumas ir autentika – ją nurodo ne tik pats „rankos raštas“, bet ir tai, kad šis tekstas pateikiamas kaip neperrašytas, kalbinius taisymus čia pat paverčiant grafiniais „dėmės“ elementais.
Teksto grafika yra ir skaitymo kodas, pavyzdžiui, suponuojantis lygiavertį dvikryptį ar netgi keliakryptį skaitymą, taigi ir prasmės variacijas, daugiakryptę prasmės tėkmę, nefiksuotumą. Pvz., tokie tekstai kaip „eilėraštis dviems balsams: kas bus parašyta kaip niekad“, „dokumentinės minios“ gali būti perskaityti ir vertikaliai, vieną vertikalią „strofą“ po kitos, ir horizontaliai, peršokant didelius eilutes išskaidančius tarpus. Eilėraštyje „Vandentiekio gurkštelėjimas“ galima skaityti ir eilutės žodžius, ir juos apsiautusius jų šešėlius (eilutė: „nakties apsupty krusteli mūsų balsai ar gyvenimas vien netikėjimas“; jos šešėlis: „k ies apsupty rusteli mūsų alsai ar g ve ima vie“). Vizualinė teksto forma – šriftas, eilutės forma ir ilgis – kai kuriais atvejais pabrėžtinai „reaguoja“ į pažodinę kalbinio teksto prasmę (pvz., žodžiai „sutraiškomi“, „nutrauktos rankos“ eilėraštyje „dokumentinės minios“, p. 10–11).
Tačiau rinkinyje išlaikyta subtili vizualumo ir kalbinio komunikatyvumo pusiausvyra, vizualumas neužgožia kalbinio tekstų įskaitomumo, jis paliekamas veiksnus. Net jei autorius-skaitytojas deklaruoja „prasmės naikinimą“, tai nėra kalbinės savinaikos žaidimai, kurių apstu dabartinėje neoavangardinėje lietuvių poezijoje. Naikindami prasmę šie tekstai tik sukuria erdvę skaitytojui-autoriui, jo generuojančiam judesiui. Kad pateikiami kalbiniai tekstai turėtų būti perskaitomi ir suprantami – regeneruojami, – liudija kitas įdomus šio rinkinio formos elementas – paskutinė knygos dalis „turinys / nuorodos / paraštės“. Atrodo, kad žodis „turinys“ čia traktuojamas ir pažodiškai, ne tik kaip žanriškai nusistovėjusi techninė knygos dalis, kurioje pateikiamas paskelbtų tekstų sąrašas su puslapių nuorodomis. Čia po puslapio ir teksto pavadinimo pateikiamas savitas trumputis paaiškinimas, kurį galima laikyti skaitymo raktu, tam tikra kalbinio turinio „perfokorta“, plg.: 17 p. juodosios eilės // savojo aš ešafotas.
Cituotame autoriaus-skaitytojo komentare tekstų turinio ir drauge motyvacijos matmuo taip pat apibrėžtas dvisklaidiškai: „kaip jų pačių praradimas“ ir „kaip kūniškosios patirties tęsiniai“. Tekstų prasmė „teka“ tarp šių dviejų krantų, kurie įvardijami įvairiopomis dichotomijomis: gyvybės–mirties, kūno–rašto, ateities–praeities, faksimilės–stenogramos, žemės drebėjimo–sukrėtimo ir pan. (p. 14–15). Negatyvumo, katastrofinė leksika ir poetinė vaizdinija, tarsi ataidinti iš A. Mackaus poezijos (ypač faksimilių skyriuje), podraug su melancholiška kalbėsena nukreipta į autoteminį kūrybos apmąstymą, subjektyvumo potyrius, praeinamybės ir išliekamumo pulsavimą, juslinius dirgsnius kaip tikrovės signalus. Vaizdinė rinkinio forma yra struktūriška ir programiška, poetinė-kalbinė – taki ir neapibrėžtina, tarsi apeliuojanti į nekalbinę kūnišką – taigi estetinę – patirtį.
(Neo)avangardine linkme savo kūrybą originaliai kreipia Marius Burokas (g. 1977), Gytis Norvilas (g. 1976). M. Burokas savo tekstuose („Ideogramos“, 1999) mėgaujasi kalbos srautu, vaizdinių koliažais (patirties „sueižėjusiais fragmentais“), savitiksle teksto žaisme. Pavyzdžiui, perskaičius poetinį tekstą, skaitytojui siūloma iškirpti to teksto vaizdinį ženklą ir nusiųsti autoriui – parodijuojama literatūrinė komunikacija. „Klausykite žodžių, kurie negelia kaip bitės / nekerta lyg angis, nežerplėja žarijom, / o srūva tyliai marmėdami…“ (p. 11). G. Norvilo poezijoje, kaip liudija ir debiutinio rinkinio pavadinimas „Akmenskeltės“ (2002), remiamasi fragmento, kalbos nuoskilų („žodžio skelčių“) mozaikos poetiniu principu. Antras G. Norvilo poezijos rinkinys „Skėrių pusryčiai“ iliustruotas primityviais paties autoriaus piešiniais.
Žaidimas poezijos medialumu
Neringos Abrutytės (g. 1972) pirmoji knyga „Rojaus ruduo“ (1995) išsiskyrė savita poetine kalbėsena, originalia sintakse, kuria perteikiamas gyvai moduliuojamo balso, savaimingos, „duotas“ formas aplenkiančios jo tėkmės įspūdis. Galima sakyti, kad tokia stilistika perteikė pabrėžtinai „moterišką“ balsą: šiek tiek įnoringas, kaprizingas, tariamai naivias, slaptai klastingas to balso intonacijas. Erotinės iniciacijos tema (apskritai būdinga debiutuojantiems ir debiutuojančioms) dominuoja pirmojoje N. Abrutytės knygoje kaip rašančios moters patirtis: „Jis klausė kunigų ir filosofų / o Ji – mylėjo kunigus ir poetus“ (p. 10); arba: „pasiilgau to kaimo / buvusioj savo poezijos meilėj / (Geda Martinaiti…)“ („Nostalgiškas (ar naivus?)“, p. 11). Erotiniai impulsai yra kalbėjimo akstinas; erotinės patirtys – tikslas, kuris yra ir teksto riba, kai balsas nutyla, atsiduodama „kūno kalbai“; plg. eilėraštį „Istorija su V. Kudirkos eil. „Varpas“: „aš norėjau iš poezijos klastos – į meilę / (pasieksiu daug (?) poezijoj ir meilėj) / juokiausi, pasakoji tą istoriją / juokdamasis – taip gyvai… gyvai (mane bučiuoji)“ (p. 13).
Vėlesnėje poezijoje ši tema perauga į savitą žaidimą asmens istorija kaip įvaizdžiu. Lengvai atpažįstami antros poetės knygos „iš pažintis“ (1997) erotinės istorijos herojai sukuria laikraštinės sensacijos ir medialaus „atviravimo“ atmosferą, kuri savaime parodijuoja išpažintinės lyrikos situacijas. Dalia Satkauskytė už šios poetinės kalbėsenos įžvelgia narcisistines rašančiosios nuostatas, jos poezijos heroję suvokia kaip įsikūrusią tarp popkultūros veikėjų ir vartotojų – nebrandžių egocentriškų paauglių, trokštančių pigios šlovės. Literatūros institucija – leidyklų redaktoriai, jų ar jiems adresuojamos recenzijos – panaudojamos kaip medijų kontekstas savo „įvaizdžiui“ kurti. Poezija yra ironiškas asmens simuliakro kaip įvaizdžio įrankis – tuo labiau, kad operuojama tariamo tikrumo, autentiškumo, autobiografiškumo signalais.
Jei N. Abrutytės poeziją vertinsime kaip tam tikrą medialų ego įvaizdžio kūrimą, pripažinsime, kad jis atliepia dabartinės Lietuvos populiariosios kultūros procesams – žiniasklaidoje dominuojančioms sensacijoms, pigioms intriguojančių „gyvenimo būdo“ istorijoms, eterio pseudožvaigždžių ir jų demonstruojamo tariamo intymumo srautui. Intymumas, intymi kalba praėjusiame amžiuje, galima sakyti, iš visų viešųjų diskursų buvo lyrikos prerogatyva. Su pastarojo meto audiovizualiniu intymumo simuliakru savitai koreliuoja kita nauja tendencija – poezijos tomelius ima leisti popkultūros figūros, visai nesusijusios su literatūra, atvirai demonstruojančios komercinį poezijos „darymo“ aspektą ir jo efektyvumą. Drabužių dizainerio Aleksandro Pogrebnojaus eilėraščių publikacija buvo kartu akcija, rodanti, kad poezijos populiarumui ir rinkos vertei nebūtinas joks „turinys“, kad jos reikšmę sukuria tik įvaizdis ir sėkminga reklamos bei viešųjų ryšių akcija.
2 Tūtlytė R. Išliekanti lyrika. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2006.
3 Žagrakalytė A. Išteku. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. – P. 21.
4 Čia galima būtų įžvelgti sąsajų su gilesniais lietuvių mitologijos sluoksniais, su Sovijaus mitu, aiškinančiu naujo laidojimo papročio, religinės reformos, įvedimą.
5 Parulskis S. Apie muiliną liežuvį // Poezijos pavasaris. – Vilnius: Vaga, 1992. – P. 227.
6 Kubilius V. Daiktavardėjanti poezija // Metai. – 2000. – Nr. 3. – P. 79–90.
7 Svetimi. – Vilnius: Vakarinės naujienos, 1994. – P. 3.
8 Iškalbingas D. Šimonio pasiūlymas visiems lietuviškai kalbantiems ir rašantiems: „Siūlau prarasti kalbą. Siūlau pakeisti kalbą. Į bet kurią, geriausia būtų į rusų“ (Neimkit manęs ir neskaitykit // Šiaurės Atėnai. – 2002. – Rugs. 7. – Nr. 33 (619). – P. 3).
9 Sverdiolas A. Šis tas apie pamėklinę būtį svetur ir čionai / Apie pamėklinę būtį. – Vilnius: Baltos lankos, 2006. – P. 192.
Brigita Speičytė. Tivyt tivyt, arba Linksmieji skaitymo metai
2009 m. Nr. 1
Taip atsitiko, kad, persikrausčiusi į naują būstą, kurį laiką neturiu kur susidėti asmeninės bibliotekos ir archyvo. Kaip tyčia universitete turiu skaityti naują kursą, tad tenka intensyviai dirbti viešosiose bibliotekose. Tolesnis reportažas paremtas tikrais įvykiais, nutikusiais 2008-aisiais, Skaitymo metais.
Neseniai atidarytoje VU skaitykloje yra naujų knygų. Vieną būtų gerai pavartyti – apie šokio diskursą. Patikrinu elektroniniame kataloge nuorodą, išrašau ant lapelio, taip pat ir šifrą. Kadangi knygos lentynose sudėliotos tik pagal bendras temas, įteikiu lapelį bibliotekininkei, kad greičiau rastų. Ji dar kartą patikrina mano įrašą kataloge ir su lapeliu keliauja prie lentynų. Paieškos užtrunka. Pasitelkiama kita kolegė, bet veltui.
Skaityklos darbuotoja pažiūri internete, kaip atrodo knygos viršelis. Ir šios pastangos neduoda vaisių.
– Kažkas, matyt, padėjo ne į vietą, – guodžiu labiau pati save.
– Tų knygų čia tiek daug, negaliu visko atsiminti, – paaiškina man jauna skaityklos darbuotoja. Apžvelgiu pustuštes lentynas, o mintyse iškyla Oksfordo universiteto „Bodleian Library“ skaitykla, kur knygas nešdavo kaugėmis, imdavome krūvomis iš atviro fondo lentynų, susiradę patys pagal tikslias šifro nuorodas, pasilipdami kopėčiomis, ir niekas – neįtikėtina – nė karto nenusiskundė knygų gausa. Gerai – čia yra bent vietos naujoms. Kažin kur Oksfordo biblioteka deda naujas knygas? – ėmiau svarstyti, bet mane pertraukė bibliotekininkė:
– O gal kas pavogė?.. Bet kažin ar ta knyga tokia vertinga, kad kas nors imtų.
Išties – kam tos knygos reikalingos. Dažnas ir radęs neimtų. Patikrinu internete – nusipirkti ir parsisiųsti tokią knygą kainuotų apie 300 Lt. Kadangi kalbėti apie pinigus nekorektiška, nutylėsiu, kurią lektorės atlyginimo dalį sudarytų ši suma.
Tenka apsieiti be tos knygos. Kliaujuosi savo patirtimi ir sveiku protu. Veju mintį, kad šių išganingų žinių akademinei paskaitai vis dėlto nepakanka. Na taip, svarbiausia juk iškalba, tvirtas balsas, reikšmingumo aura. O tu ieškai knyginės išminties, – papriekaištauju sau ir išeinu į darbą.
Po savaitės, apsilankius toje pat skaitykloje, darbuotoja džiugiai praneša knygą radusi.
– Kodėl neatėjote? – apmaudingai klausia.
Pasijuntu kalta. „Laiko nesustabdyt ir neatsukti atgal“, – šmėsteli galvoje frazė su ta pačia gramatine klaida. Tad garsiai jos nepasakau. Apsiėjau be šokių. Nešoka mūsų mintys ir paskaitų diskursai, ne, nešoka – prisiminiau A. Marčėno „Šokių“ moto iš F. Nietzsche’s.
Reikia išsirašyti vieną citatą iš K. Vonneguto romano „Skerdykla Nr. 5“ – svarstymams apie trauminį kalbos praradimą. Tą vietą, kur atsakas į karo katastrofą – absurdiška paukščio giesmelė „Tivyt tivyt“. Kataloge patikrinu, kad vienintelis lietuviškas egzempliorius – fakultetinėje skaitykloje. Konspekte palieku vietos, o savo maršrutą ir laiką apskaičiuoju taip, kad užeičiau į skaityklą pakeliui į kavinę, ten pietaudama išsirašyčiau reikiamą citatą, gal ir šiaip kokių papildomų minčių kiltų.
Skaitykloje paaiškėja, kad šis vienintelis egzempliorius atiduotas kažkam į namus savaitei. Paskaita – rytoj. Maniškis romano egzempliorius – kitame miesto gale, mūsų garaže, nežinia kurioje dėžėj. Kaimynystėje – nė vieno kolegos.
– Žinote, jūs galite užeiti į A. Mickevičiaus biblioteką. Ten visada būna laisvų egzempliorių.
– Ačiū, – sakau ruošdamasi eiti, žinoma, ne į A. Mickevičiaus biblioteką.
– Visuomet yra išeitis! – paslaugiai man sako bibliotekininkė, ir jos balse išgirstu tą patį optimizmą, kuriuo atsakau studentams, nuolatos dejuojantiems: „Nėra knygų.“ Beje, pagal planuojamą studijų reformą studentai turės pereiti prie savarankiško darbo bibliotekose. Kas tada bus?
„Tivyt tivyt!“ – mintyse atsakau bibliotekininkei ir išeinu pietauti.
K. Vonnegutą teks atpasakoti iš atminties. Šiaip iš atminties cituoju tik poetus.
Nemaža naujam kursui reikalingų knygų yra Tarptautinių santykių institute Vokiečių gatvėje. Nieko baisaus, pagalvoju, biblioteka skatina miesto klajonių, t. y. flanerizmo, įgūdžius, taigi paklajosiu po gražų Vilniaus senamiestį, ir oras neblogas, bobų vasara. Vaikštant galima ir pagalvoti, kokį vieną kitą paskaitų punktą apmąstyti. Mieliau klajočiau tarp knygų lentynų, bet ką padarysi, kad Atviros Lietuvos fondo biblioteka netapo atviru bibliotekos fondu.
Kadangi ekonominio sąmoningumo akademinė sistema neskatina, negalvoju, ką nudirbčiau per tą laiką bibliotekoje, jei nereikėtų vaikštinėti ieškant knygų. Kiek dirbančių žmonių gali sau leisti tokį malonumą – pasivaikščioti po Vilnių vidury dienos?
Atėjus paaiškėja, kad biblioteka kraustosi į kitas patalpas, todėl knygos nepasiekiamos. Kiek tai truks, niekas negali paaiškinti.
Grįždama mintyse pertvarkau paskaitų planą taip, kad kelias reikalingas knygas galėčiau gauti bent po poros mėnesių.
Šį tą galima rasti kaimyninio fakulteto skaitykloje. Reikia kelių knygų apie vaizduotę. Nuėjusi randu užrakintas skaityklos duris ir raštelį, kad bibliotekininkė bus po dvidešimties minučių. Einu paslampinėti. Vaizduotės nėra. Apsukus kelis ratus aplink S. Daukanto aikštę, pasisemiu stiprybės iš praeities: XIX a. lietuvių kultūros „vargo pelės“ figūra mane paguodžia.
Pagaliau gavusi reikiamas knygas, prisėdu skaitykloje. Po kiek laiko įėjusi bibliotekininkė praneša:
– Turiu išeiti, užrakinsiu jus penkiolikai minučių.
Skaityklos publika iš nuostabos nieko neatsako. Kažkas prunkšteli. Bet nesipriešinam, palinkstam prie sunkiai gautų knygų. Žvilgteliu į laikrodį – laimei, tą ketvirtį valandos galiu pabūti ir užrakinta su knygomis – kaip tinginė moksleivė. Brakštelėjus spynai, apima pasąmoningas nesaugumo jausmas – o jei kas atsitiks, jei įvyks trumpas sujungimas, kils gaisras ar kaimynas persimainiusiu veidu ims grasinti manikiūrinėmis žirklutėmis?.. Knygos – minkštais viršeliais, bet skaitykla pirmame aukšte, langai nauji, neužkalti, sėdžiu prie vieno jų. Vaizduotė pamažu nurimsta, skaitau.
Kažkur dėžėse pražuvo mano konspektai. Vieną XX a. pradžios recenziją spaudoje reikės peržiūrėti iš naujo. Pirmiausia bibliografiniame leidinyje turiu pasitikrinti nuorodą. Pamačiusi elektroninio katalogo užklausos duomenis, nudžiungu: tas leidinys yra artimiausioje skaitykloje. Pasižiūrėsiu pakeliui iš VU į MA biblioteką, nes kur gauti senos spaudos remontuojamoje universiteto periodikos skaitykloje, man negalėjo paaiškinti moteris, sėdinti tarp kažkokių rakandų neatpažįstamai pakitusioje patalpoje.
Mane aptarnauja nauja skaityklos darbuotoja. Knygos ji neranda. Pakartotinės paieškos neduoda rezultatų. Nepermaldaujamai pareikalauju pažiūrėti dar kartą – juk tai bibliografinis leidinys, jis turėtų būti po ranka. Tuo metu prasideda paskaitų pertrauka, už manęs žaibiškai išsirikiuoja nekantri eilė. Bibliotekininkė grįžta tuščiomis.
– Kaip nėra – kataloge nurodyta, o čia nėra?
Eilėje kyla įtampa, ji pasklinda po skaityklą, freskos gandras virš bibliotekininkės galvos gaspadoriškai sutarškina snapą.
Palieku bandyti laimę kitiems, nemitusi spūdinu į MA biblioteką. Bibliografijos skyriuje knygos, kurią galėčiau lengvai pati pasiekti, keli darbuotojai man ieško ketvirtį valandos. Taigi vien bibliografinei nuorodai patikrinti sugaištu valandą.
Eidama namo galvoju – taip, aš taip pat dirbu su būsimais bibliotekininkais. Ir mano, kad ir nepagrindinio kurso, studentė reklaminiame specialybę pristatančiame buklete rašė maždaug taip: „Bibliotekininkas – ne tas žmogus, kaip kas nors galėtų pagalvoti, – ne tas, kuris sudėlioja lentynoje knygas nuo A iki Z.“ Štai aš pati savo kailiu patiriu tokios nuostatos pasekmes. Taip, nesugebėjau jos pakeisti. Studentai mokosi doroti informaciją, visiškai nesidomėdami jos turiniu. Jiems visiškai nesvarbu, ką dėlioti į lentynas, ką pristatyti per renginį bibliotekoje, ką užsakyti iš vietinių šaltinių ar tarptautinių katalogų – knygas, butelius ar malkas.
Namie, atlikusi buities žygius, prieš imdamasi doroti sumedžiotą bibliotekose dienos grobį, skaitau dukrai knygelę prieš miegą. Prie jos lovos stirkso knygų kaugė. Sunerimusi klausiu:
Atsakymas ramus ir įtikinantis. Dėl visa pikta pasiūlau:
O dukra, skendėdama pusiaumiegio ir vaizduotės vandenyse:
Brigita Speičytė. „Neužvydėtina dalia juodo pranašo“. Tezė ir ironija Vinco Kudirkos raštuose
2008 m. Nr. 12
Vinco Kudirkos tekstai lietuvių literatūros tradicijoje išsiskiria atviru, ryškiu imperatyvumu. Ši sakymo pozicija yra retorinė: pasižymi dideliu suinteresuotumu adresatu, poveikiu jam ir jo reakcija; kalbėtojo laikysena yra iš esmės autoritetinė, didaktinė; imperatyviniai pasakymai orientuoti į viešąją erdvę, kaip į bendrų kalbėtojo ir adresato įsipareigojimų lauką. Verta aptarti V. Kudirkos raštų, kaip imperatyvinio diskurso, specifiką, akcentuojant ne tiek turinio, kiek formos, – „kaip“ aspektą, klausiant, kokias konotacijas V. Kudirkos kultūrinei, visuomeninei programai, jo autorinei laikysenai suteikia imperatyvo forma, – būdas, kuriuo tos programinės nuostatos, bendrieji principai, idėjos išsakomos jo raštuose. Klausimas apie imperatyvo formą aktualizuoja komunikacinį tekstų aspektą, leidžiantį geriau suvokti V. Kudirkos idėjų kultūrinę terpę, kurioje tos idėjos įgauna savo ypatingas reikšmių „auras“.
Imperatyvinė V. Kudirkos laikysena tveria dvi kryptis, kurios tik iš pirmo žvilgsnio atrodo priešingos viena kitai. Visų pirma tai patetiniai poetinių tekstų imperatyvai, dažniausiai išsakomi liepiamąja nuosaka bendruomeniniam adresatui – eilėraščiuose „Varpas“, „Labora“, „Maniemsiems“, „Lietuvos šviesuoliams“, „Tautiška giemė“. Tai aktyvios visuomeninės veiklos nuorodos, steigiančios pareigos etiką – jų esmė lakoniškiausiai suformuluota „Tautiškoje giesmėje“: dirbti tėvynės naudai ir žmonių gėrybei. Jų svarba perteikiama kalbėjimo teziškumu, beapeliaciniu kategoriškumu. Tezinis kalbėjimas išreiškia imperatyvą – įsipareigojimo objektą – net ir nevartojant liepiamosios nuosakos: tai, kas teigiama, yra būtina, taigi ir įpareigojanti tikrovė – kaip eilėraščiuose „Gražu, gražiau, gražiausia“, „Ne tas yra didis“.
Kita imperatyvinės laikysenos kryptis V. Kudirkos raštuose – satyra (ir literatūrinė, ir publicistinė). Poezijoje imperatyvai išsakomi kaip tam tikri vertybiniai orientyrai; literatūrinėse ir publicistinėse satyrose jie pateikiami kaip realios galimybės. Jausminis angažuotumas, kuris poetiniuose tekstuose reiškiasi patetišku kalbėjimu, emociškai sutampant su kalbamu dalyku, šiuo atveju nebėra ir nebegali būti vientisas. Satyrose imperatyvas pasirodo kaip sutrikdyta veiklos nuoroda, atsiradus pertrūkiui tarp „privalau“ ir „galiu“ plotmių. Tezė tampa ironišku pasakymu.
V. Kudirkos imperatyvų dvisklaida – patetinė-teziškoji ir satyrinė-ironiškoji – pirmiausia liudija jų autentiką: imperatyvai, kurie priklauso „galiu“ sferai, nėra tuščiaviduriai žodžiai, jiems būtinas performatyvumas, žodžio ir veiksmo dermė: „Kada širdims ir žodžiams ir darbai atsako“ („Gražu, gražiau, gražiausia“). Toliau stabtelsiu prie klausimo, kaip V. Kudirkos imperatyvų tezės yra išbandomos tikrove. Remsiuosi „Tėvynės varpų“ publicistika, atsiribodama nuo žanriškai „grynų“ satyrų. V. Kudirkos publicistikoje yra atvejų ir situacijų, kai tiesosaka transformuojasi į ironiją – į dviprasmišką kalbėjimą; šios teiginių transformacijos publicistiniuose straipsniuose kartais išauga iki satyrinių epizodų, kuriuose pajuokos skalė skleidžiasi nuo atviros ironijos iki tiesioginės invektyvos (priešininko paniekinimo, sąmoningo įžeidimo negatyviais pasakymais). Mane domina kaip tik ši ironijos kilmė ir jos pirminė sklaida, iš anksto neįforminta žanrinės sutarties.
Ironiška kalbėsena, ypač satyrinė ironija, publicistikai nėra savaime būtina. Ji atskleidžia tam tikrą komunikacinės įtampos lauką. Satyrinė ironija – tai atvira ironija, kai kalbėtojas susidvejinusiu pasakymu (kuriame pažodinė prasmė yra priešinga implikuojamajai) ne tik nurodo kokį nors paradoksą, bet pateikia ir negatyvų, pajuokiamą jo vertinimą, teigdamas, kad šis neatitinka privalomos, „normalios“ dalykų padėties. Satyrinės ironijos keliamu piktu juoku maksimaliai apeliuojama į adresato aktyvumą, provokuojamas atsakas, bandoma jį išvesti iš „pažodiškumo sferos“1, įveikti jo suvokimo ir ypač elgsenos inerciją; siekiama į jo savimonę įterpti savąją imperatyvų sistemą. Atvira ironija yra tam tikras kalbinės prievartos bei agresijos aktas; neatsitiktinai satyrinė ironija gali transformuotis ir į satyrinę invektyvą – nebedangstomą tiesmuką kalbinį negatyvą. Satyrinė ironija apibrėžia ne tik kalbėtoją, kaip pasižymintį polinkiu mąstyti opozicijomis, ir ne tik autoritarinę ar tiesiog didaktinę laikyseną. Nemažiau raiškiai ji liudija ir adresato reikšmę, jo vertinimą. Anot ironijos, kaip interpretacinės formos, analitiko Davido S. Kauferio, atvirą ironiją ar tiesioginę satyrinę invektyvą kalboje provokuoja ir ypač nejautrus ar netolerantiškas adresatas2. Skaitant V. Kudirkos „Tėvynės varpus“ po daugiau nei šimtmečio, į akis krinta kaip tik ši komplikuota komunikacinė situacija, skatinusi pozityviai nusiteikusį, pareigos etikai ištikimą, inteligentišką, aristokratiškas manieras vertinantį publicistą nuolat kelti balsą.
Ironijos mastą V. Kudirkos publicistikoje, be abejonės, iš dalies lemia adresato specifika: abejingumas publicisto skelbiamiems imperatyvams. Ironijos tyrėjo D. S. Muecke’o požiūriu, atvira ironija tinkamiausia vartoti trumpiems fragmentams ar paraštinėms pastaboms; nuolat vartojama ji praranda savo įtaigą ir darosi nuobodi3. Tačiau šios prabangos – tik retkarčiais griebtis satyrinės ironijos – V. Kudirka publicistikoje negali sau leisti. Pavyzdžiui, 1891 m. „Tėvynės varpų“ 9 numeryje svarstydamas viešo lietuvių kalbos vartojimo tarp inteligentų kaip būtino pavyzdžio kitiems klausimą, apibendrina: „Nuobodu iš tikro apie tai klausyti – jau tiek kartų buvo rašyta ir kalbėta, – bet ką padaryti, kad tas dalykas užtėmijamas ant kiekvieno žingsnio ir veržte veržiasi po plunksna? Lašas vandens, krisdamas tankiai ant vienos vietos akmens, padaro jame duobę, argi mūsų išsinėrusių iš lietuvystės juodžiponių būtų taip kieti ir stori kiaušai, kad nuolatai atkartojamas priminimas, idant susiprastų, jų taip ilgai neįveikia?“4 (p. 488). Atvira ironija neretai pasirodo kaip būdas „pratašyti akmenį“ – įveikti distanciją tarp kalbėtojo ir adresato, tegul ir ne pačiu subtiliausiu būdu. Šią situaciją simboliškai liudija 1892 m. „Tėvynės varpų“ 6 numeryje paskelbto straipsnio satyrinis intarpas: ironiškas dialogas su „vienu pažįstamu“, pasipiktinusiu dėl neišvažiuojamo kelio tarp Sintautų ir Šakių. Autoriaus pašnekovas vartoja tam tikrą gestų kalbą, kuri, viena vertus, išreiškia jo pasipiktinimą, kita vertus, veikia kaip nepatiklaus klausytojo įtikinimo būdas. Ši gestų kalba yra agresyvi, kaip įtikinimo ir teisingos rūstybės išraiška ji traktuojama ironiškai: „Ar tu girdi?! Ant vidurio I skyriaus kelio prigėrė du arkliai ir žmogus!!! (Tarydamas tai ir pratęsdamas kiekvieną žodį, taip smarkiai sudavė man plaštaka aukščiaus kelio, kad išsyk vėl įtikėjau į visą pasaką, nors jau buvau pasirengęs netikėti. Tiktai žmogus su iškilmingais jausmais, – pamislijau sau, – kuris visas užsidega išvydęs neteisybę ir skriaudimą nekaltųjų, gali vartoti tokią argumentaciją)“ (p. 511). Satyrinė ironija yra analogiškas klausytojo, „pasirengusio netikėti“ į „visą pasaką“, kumščiojimas.
Svarbi ir šiame epizode paminėta pasipiktinusiojo emocinė reakcija: užsidegimas, išvydus neteisybę. Iš tiesų ironija, o kai kuriais atvejais tiesioginę invektyvą V. Kudirkos publicistikoje (neretai ir nepriklausomai nuo jos impulso) motyvuoja emocijų perviršis, kuris nesiduoda sublimuojamas, o kartais ir apskritai verbalizuojamas. Tai atvirkščias, negatyvus V. Kudirkos poezijos patetikos variantas. Ne viename straipsnyje autorius atskleidžia patirtą, vieno ar kito įvykio ar asmens poelgio sukeltą didelį emocinį sukrėtimą, emocinės pusiausvyros praradimą, pavyzdžiui: „Yra taip dideli širdies skausmai, kad žmogus išsyk lyg nutirpęs negali to skausmo išreikšti“ (p. 460); „…dasižinojus, kad ūkininkas skundžia policijai ūkininką, savo sąsėdą ar pažįstamą, ir da už tokį dalyką, kurį pats skundikas nepriskiria prie nusikaltimų, širdį apsiaupia neišpasakytas gailestis ir skaudus jausmas neįstengiančios silpnybės prieš denunciacijos hidrą“ (p. 519); „Plaukai ant galvos stoja, kraujas stingsta gyslose, manant apie Kražius“ (p. 566).
Šis publicistikos emocinis fonas itin svarbus V. Kudirkos laikysenai ir jo skelbtų imperatyvų „aurai“ suprasti. Tai, kas prasilenkia su teisingumo bei etikos nuostatomis, sukelia sunkių pasekmių asmeniui ir viešajai sferai – tą pats V. Kudirka gerai suprato, patyrė ir ne vienu atveju išsakė. Patiriamas neteisingumas, agresija, prievarta ar vien tik žinojimas apie tokius atvejus įžeidžia asmens orumą, sukelia tai, ką V. Kudirka viename straipsnyje pavadino „saviška nuskriaustų jausmų logika“. Ji pasireiškia pirmiausia pasitikėjimo kitais menkėjimu ar praradimu, silpninančiu sutartinio veikimo galimybę, kuri yra pagrindinė bendruomeninių V. Kudirkos imperatyvų prasmingumo ir įgyvendinimo sąlyga. Dėl to skausmingiausiai reaguojama į tarpusavio pasitikėjimo pažeidimus, nes iš jų kyla perdėtas, neteisingas kitų vertinimas, kai „įširdimas užima didesnį plotą, pereina nuo pavienių žmonių ant kuopos, institucijos, luomo, draugijos, tautos, pereina ir ant idėjų, kurias skriaudikai išpažįsta“ (p. 556). Ironijos skalė V. Kudirkos publicistikoje leidžia susidaryti apytikrę nuovoką, kiek daug agresijos būta to meto Lietuvos viešoje sferoje (ir, beje, privačioje, kaip liudija V. Kudirkos biografija), koks buvo trapus tarpusavio pasitikėjimas tiek šeimoje, tiek visuomenėje, koks emociškai, fiziškai ir teisiškai pažeidžiamas ir kartais tiesiog bejėgis – stačiai mirtininkas – buvo asmuo, apsisprendęs saviems imperatyvams, principams ir pareigoms. Emocinę viešumos atmosferą XIX a. pab. Lietuvoje įtaigiai atskleidžia ir kitas šaltinis – neseniai publikuoti jaunesnės kartos atstovo Merkelio Račkausko memuarai5, apimantys ir V. Kudirkos bendradarbiavimo „Varpe“ metus. Atsiminimų autoriaus mizantropija atrodo visiškai natūrali reakcija į viešuomenės patirtis (pavyzdžiui, paauglystėje, mokymosi Šiaulių gimnazijoje metu), tad kudirkiška imperatyvinė laikysena šiame fone atrodo tiesiog nepakeliamai aukšta nata.
Ironijos motyvacijas atskleidžia ir jos objektai. V. Kudirkos publicistikoje, kaip ir literatūrinėse satyrose, bene pagrindinis satyrinės pajuokos objektas – „vidurinė maskolių politika“ (ypač įvairūs „minorum gentes činovnikai“). Šiuo atveju satyros situacija vertybiniu ir psichologiniu požiūriu atrodo savaime suprantama: Rusijos imperijos vidaus politika buvo priešiška V. Kudirkos išpažįstamoms ir kitiems imperatyviai perteikiamoms vertybėms. Pavyzdžiui, „žmonių gėrybės“, t. y. žmogaus teisių (tikėjimo, nuomonių, susirinkimų laisvės, nuosavybės teisės, teisės į teisingą teismą) pažeidimai V. Kudirkos publicistikoje dažnai parodomi kaip situacinė ironija: imperinė administracija galios sprendimais sukuria tokias aplinkybes, kurios pačios savaime yra ironiškos, jose prasilenkia deklaruojami principai ir implikuojami tikslai, imperatyvas ir tikrovė, tad publicistas, aprašinėdamas tokius atvejus, neišvengiamai tampa ironiku. Viename emocingiausių straipsnių (1890 m., „Varpas“, Nr. 11) – autorius piktinasi imperijos administracijos įteisintu nepasitikėjimu kitatikiais ir svetimtaučiais kaip iš principo valstybei „kenksmingais“ žmonėmis: „Kam da čia ironija, kam da čia ieškoti išjuokimų vidurinės maskolių politikos, kad nieko geresnio tame dalyke atrasti negalima už pačią teisybę?!“ (p. 462). Tokiai situacinei ironijai priklausytų ir informacija apie iliuminacijų, vizituojančio vyskupo palydų draudimą, susirinkimų laisvės apribojimą (1889, „Varpas“, Nr. 10). Čia atsiskleidžia satyrinės ironijos motyvacija: anot publicisto, „[t]as uždraudimas kur kitur būtų gan juokingu“, tačiau komišką situaciją sukuria ir įtvirtina teisinė sistema, kurios sfera yra ar turėtų būti nepralaidi ironijai. Anot Michało Głowińskio, ironija apskritai yra normatyvaus oficialumo antipodas, ji neįmanoma įvairaus pobūdžio įsakymuose, pavyzdžiui, kariniuose, nesuderinama su kanceliariniu stiliumi6. V. Kudirkos atskleista situacinė ironija parodo, kaip neteisėtas įsakymas pats save korumpuoja, ir juoką persmelkia apmaudo, pasipiktinimo dėl neteisingos skriaudos emocijos.
Imperinė administracija yra savaime aiškus ironijos objektas, bet publicistikoje satyrinė ironija itin dažnai nukrypsta ir „savųjų“ link. Atviros ironijos ar tiesioginės invektyvos pirmiausia nusipelno tie iš „savųjų“, kurie imasi sąmoningo ar nesąmoningo bendradarbiavimo su politiniu priešininku: kolaborantai ir skundikai. Arti šios grupės yra, V. Kudirkos žodžiu tariant, ir „pseudolietuviai“ bei „exlietuviai“, taip pat bendruomeninės etikos nesilaikantys asmenys (pavyzdžiui, tie, kurie naudojasi žmonių tamsumu). Čia publicistas kai kuriais atvejais nerenka žodžių, vadina juos išgamomis, šungalviais, draugijos pasturlakomis, kraugeriais; vienu atveju – Kražių įvykiuose kolaboravusiems gydytojams – net pagaili lietuviško žodžio, pavadindamas juos „izvergi“. Kai kada – įspėjimo sumetimais – šalia šių kolaborantų „titulų“ paskelbia ir asmenų pavardes (kaip policijai talkininkaujančių Veiverių gimnazijos mokytojų, p. 495; lietuviškos spaudos platintojų ir skaitytojų skundikų, plg. „Lukšių šungalvis Jakaitis“, p. 519).
Tačiau itin dažnai ironizuojami ir kolegos – lietuvių inteligentai vyrai, ypač „rašėjai“, pajuokiamas jų „šiaudinis entuziazmas“, siauri intelektualiniai, ideologiniai akiračiai, skatinantys įtarumą, egoistinis pragmatizmas, paprastas tingumas ir apsileidimas viešuose reikaluose. Likusios dominuojančios ironijos objektų grupės – „kaimo žmonelės“ (nors šie daugiau apgailimi nei ironizuojami) ir moterys (ypač tos, kurios išsiskiria iš „kaimo žmonelių“ kategorijos). Atskirą temą V. Kudirkos publicistikoje sudaro žydai, tarpinė kategorija tarp savų ir Kito – visai nenusipelnantys empatijos, negailestingai, tendencingai kritikuojami.
V. Kudirkos ironija yra atsakas į moralinio negatyvumo atmosferą, į emocinį šleifą, kurį viešumoje palieka kiekvienas amoralus poelgis. Žvelgiant į minėtąsias ironizuojamųjų kategorijas, toks atsakas yra visiškai tikėtinas ir suprantamas, pavyzdžiui, vaizduojant kolaborantus ir „pseudolietuvius“: šie asmenys, bendradarbiaudami su priešininku ar būdami abejingi situacijoje, kuri reikalauja apsisprendimo, tiesiogiai pažeidžia darbo „tėvynės naudai ir žmonių gėrybei“ imperatyvus. O „savieji“ ironizuojami veikiant tam tikrai psichologinei projekcijai – atpažįstant kituose ir savąsias silpnybes, ar save kaip ankstesnį Kitą, remiantis tautos kaip „šeimynos“ analogija. Galima manyti, kad taip veikia ir negatyvi V. Kudirkos vaikystės bei jaunystės patirtis pagal minėtąją „nuskriaustų jausmų logiką“.
Itin dažnai ironija prasiveržia kaip pasipiktinimas dėl „savųjų“ vaikiškumo: pastarųjų sugretinimas su vaikais, jų elgesiu ir mąstysena yra viena dažniausių ironijos formų, taikomų „saviesiems“. Pirmasis V. Kudirkos straipsnis „Tėvynės varpams“ (1889 m, Nr. 7) prasideda ironišku lietuvių viešo bendravimo ir darbo prilyginimu „besibovijantiems kaimo mažiems vaikams“ (p. 392). O 1892 m. 2 numeryje jau kelintą kartą ironizuodamas, graudendamas, įspėdamas vangius „rašėjus“, galiausiai pratrūksta: „ tik mes, po velnių, ne maži vaikai, kad galėtume užmiršti savo pažadėjimus ir priderystes ir lauktume tik užkvietimo ant pildymo savo darbo!“ (p. 503). Šis pasipiktinimas atrodo kaip paties V. Kudirkos pirmosios negatyvios reakcijos į lietuvių tautinį judėjimą, į laikraščio leidimą pasitvirtinimas, tarsi blogiausių lūkesčių išsipildymas: atsiminimuose apie Joną Basanavičių ir savo paties „atsivertimą“ lietuvybėn V. Kudirka prisimena, kaip sužinojęs apie „Aušrą“ pamąstė: „Bawią się dzieci“ („Žaidžia sau vaikai“; p. 542). Vėliau su apmaudu ne kartą įsitikinama, kad taip ir yra. „Kaimo žmonelės“ V. Kudirkos pasaulėžiūroje apskritai priklauso visuomenės vaikų kategorijai; jiems ir nekeliami ypatingi atsakingos elgsenos reikalavimai, dažnai atsakomybė už jų poelgius nukreipiama inteligentams, kaip visuomenės „tėvams“. Štai ūkininkas skundikas taip įvertinamas: „Jis nekaltas, o tik apgailėtinas, kalti tie, kurie gali tame dalyke ūkininką apšviesti, o nešviečia“ (p. 520). Panašiai V. Kudirka vertina ir savo „lenkavimą“ gimnazijoje, už kurį vaikas negali būti atsakingas: „Pagedęs buvau, bet aš nekaltas, aš pats to nesupratau, kūdikiu dar bebūdamas, o tie, ką suprato, manęs nepersergėjo, nepamokino“ (p. 541). Tarsi kompensuojant tą apgailėtiną būvį jaunystėje, V. Kudirkos reikalavimai inteligentams vyrams yra kategoriški. V. Kudirka – tiesa, ir dėl politinių to meto aplinkybių – nepripažįsta, nepateisina šiandienos požiūriu visiškai natūralaus noro imantis kokio nors darbo matyti jo rezultatus ar perspektyvą. Ne, „Varpo“ bendradarbiai ir prenumeratoriai turi rašyti, prenumeruoti laikraštį net negaudami jo numerių, net nebūdami tikri, ar apskritai iš to kas nors išeis: „Norėčiau įkvėpt kiekvienam, kad laikraštis reikalauja tos pat pašelpos, ar jį skaitys kas, ar neskaitys“ (p. 630).
Ironiškas požiūris į moteris V. Kudirkos publicistikoje atsiskleidžia kaip jo santykio su motina psichologinė projekcija: kaimo moterys, kad ir moraliausios asmenybės, pačios savaime neturi ir net negali turėti nuovokos apie viešąjį visuomenės gyvenimą, jos negali „persergėti“ šiame dalyke „pagedusių kūdikių“, taigi yra apgailėtinos, galinčios užauginti apgailėtinus žmones – amžinus vaikus. V. Kudirka mąstė apie tautą kaip apie „šeimyną“, ir jis negalėjo savo vaizduotėje peržengti patriarchalinio šeimos modelio, kurio itin ryškų autoritarinį variantą patyrė ir pats savo šeimoje. Dėl to jam moterys visuomenėje iš principo atrodo nepatikimos, nes jos nėra ir negali būti visiškai savarankiškos. Jau nekalbant apie nuolatinį tyčiojimąsi iš davatkų, V. Kudirkos publicistikoje tipiški atvejai, kai, rašant apie teigiamus reiškinius, prie kurių tiesiogiai ar netiesiogiai yra prisidėjusios moterys, neapsieinama be ironiško smigtelėjimo. Pavyzdžiui, 1891 m. 4 numeryje V. Kudirka pamini leidžiamą Z. Volskio ir T. Daugirdo knygą apie Lietuvos margučius: laiko šią iniciatyvą vertinga, skatina skaitytojus prie jos prisidėti, nuodugniai pataria, kaip siųsti etnografams margučius, kad jie nesudužtų. Tačiau ta aplinkybė, kad margučius margina kaimo moterys, tad tai yra jų „menas“, pateikiama ironiškoje perspektyvoje: „Savo akimis regėjau tuos margučius, stebėjausi skaitliumi, įvairumu marginių ir, pakėlęs akis aukštyn, pamislijau: palaimintos vištos, kurios tuos kiaušinius padėjo! palaimintos merginos, kurios juos išmargino!“ (p. 436–437).
Suprantama, margučiai nėra toks „rimtas“ kultūros pasiekimas, kad negalima būtų į juos ir jų margintojas žiūrėti su šypsena, bet visiškai nemotyvuotas atrodo „Žiburėlio“ draugijos steigėjų ironizavimas (1896 m., Nr. 4). Beje, čia ironija netiesioginė, vos pastebima, bet visgi krinta į akis, kadangi nepraleidžiama proga įgelti „moterų giminei“ net tuo atveju, kai jos nuveikia svarbių darbų, kurie visiškai atitinka publicisto vertybes bei normas. Informacija apie „Žiburėlio“ draugiją pradedama tokiu sakiniu: „Moteriškas elementas buvo didele parama vyriškam elementui ne tik Biblijos rojuje – yra parama ir mūs gadynės Lietuvoje, o dagi platesnėje prasmėje“ (p. 614).
Ironija bei pajuoka žydų adresu aiškintina ne tik minėtąja „neaiškia“, tarpine jų padėtimi tarp savųjų ir svetimųjų. Panašiai „davatkos“ pliekiamos ir dėl to, kad jos yra tarpinės „esybės“: „Išbėgusios iš merginų, o netapusios moteriškėmis“ (p. 581). Apie žydus neįmanoma mąstyti nei „šeimynos“, nei politinio Kito skaidriomis kategorijomis. Ieškoti kitų simbolinių resursų trukdė ir įtempta galios situacija imperinėje Rusijoje. Tačiau ir čia veikė psichologinės projekcijos logika: pagieža žydų bendruomenei prasiveržia matant joje tas teigiamybes, kurios taip sunkiai steigėsi lietuvių bendruomenėje: visų pirma tai pasakytina apie išsilavinimo vertės supratimą (dėl kurio stokos savo šeimoje pats V. Kudirka yra nukentėjęs) ir ypač bendruomeninį solidarumą. V. Kudirka, nuolat dejuodamas dėl lietuvius smaugiančios jų pačių „denunciacijos hidros“, manytina, perkelia šio apmaudo dalį į žydų bendruomenę, mūru stojančią už saviškius.
Apžvelgus ironijos apraiškas V. Kudirkos publicistikoje, atrodo, kad asmuo su savaisiais imperatyvais nedaug kuo gali remtis, nes jis yra, kiek patetiškai ar ironiškai tariant, tik žvaigždėto dangaus akivaizdoje. Kita vertus, nors ironija publicistikai nėra savaime būtina, ji, be abejonės, nėra ir vienaprasmė blogybė. Vieša sfera visais laikais yra per daug netolydi, kad ją be jokio įtrūkio galėtų aprėpti tezė ar patetika. Abejonę kelia kas kita. Skaitant V. Kudirkos publicistiką ironiška atrodo ir tai, kad autorius talentą ir energiją neišvengiamai turėjo eikvoti ne patiems svarbiausiems dalykams. Savo tapatybės istoriją V. Kudirka pabaigia sakiniu: „Neužilgo susižiedavau su Lietuvos literatūra ir iki šiai dienai savo sužieduotinės neapleidžiu“ (p. 543). Vadinasi, literatūrinę kūrybą V. Kudirka laiko tinkamiausia, svarbiausia naujosios savo tapatybės išraiška, nusako ją maironiškomis intonacijomis (plg. „Jau niekas tavęs taip giliai nemylės…“). Tačiau, žvelgiant į V. Kudirkos literatūrinį palikimą, kaip jam tinka tie svetimšalio žodžiai apie lietuvių veiklą, persakyti paties V. Kudirkos 1896 m. 1 numeryje: „Nėra gyvumo ugnies, nematyt erelio sparnus – tai tik gražus, teisus triūsas“ (p. 612); arba kitas V. Kudirkos apgailestavimas, kad „Varpe“ „taip nedaug originališkų straipsnių“, kad „visi rašytojai išrodo tarytum sustingę“ (p. 652). Paradoksalu, bet gyviausia, originaliausia V. Kudirkos kūrybinio palikimo dalis yra publicistika ir satyra, bet čia pasireiškiančiai rašymo aistrai sunku taikyti „erelio sparnų“ – laisvo kūrybinio polėkio – metaforą. Greičiau priešingai. Virginia Woolf esė „Savas kambarys“ įtikinamai atskleidžia, kaip nekonstruktyvios viešos polemikos ar veikiau destruktyvaus negatyvo dvasia, kelianti pasipiktinimo, apmaudo emocijas ir norą atsikirtinėti priešininkams, trukdo išsiskleisti literatūriniams rašytojų talentams. Štai skaitydama vienos rašytojos romaną ir apmąstydama jo esminį meninį apibendrinimą autorė sąmonėje rekonstruoja galimą rašymo situaciją, atmosferą, kuriamą implikuoto adresato: „Jie visi [tendencingi moterų kūrybos kritikai – B. S.] grūdosi aplink ją kaip minia per arklių lenktynes, o ji privalėjo nesidairydama ir nedvejodama įveikti kliūtį. Akimirką stabtelėsi atsikirsti ar pasišaipyti, ir tau galas! – įspėjau ją. Sudvejosi, suklupsi – tau nebus išsigelbėjimo! Galvok apie šuolį, – maldavau, tarsi būčiau pastačiusi už ją visą savo turtą; ir ji perskriejo kliūtį lengvai tarsi paukštis. Tačiau už šios kliūties laukė kita kliūtis, o už tos – dar kita. Nebuvau tikra, ar jai užteks ištvermės, nes visi tie plojimai ir riksmai tąsė nervus“7.Tai galima perkelti V. Kudirkos rašymo situacijai: tik sustok pagraudenti lietuvių inteligentų, pasišaipyti iš davatkų, įspėti dėl skundikų ir činovnikų, atsikirsti įkyriems oponentams, nugiežti apmaudą ant žydų…
Ar buvo kita galimybė realizuoti imperatyvines nuostatas literatūroje be satyros? Literatūros istorija rodo, kad buvo, bet su tam tikromis, V. Kudirkai negaliojančiomis, išlygomis: reikėjo arba gimti vėliau, arba priklausyti lenkų literatūrai. Pavyzdžiui, jaunesnės kartos rašytojos Šatrijos Raganos, stipresnės literatūrinės tradicijos autorės Elizos Ožeškovos ankstyvosios kūrybos tezinė imperatyvinė nuostata vėliau transformavosi į literatūrinio psichologizmo ir simbolizmo nuostatas (Šatrijos Raganos „Mėlynoji mergelė“, iš dalies „Sename dvare“, E. Ožeškovos vėlyvasis romanas „Ad astra“). Tačiau tokia galimybė buvo neįmanoma V. Kudirkai: kaip jo pirmtakai, norėję tapti lietuvių rašytojais, pirmiausia turėjo vos ne patys pasirašyti sau gramatiką ar žodyną (D. Poška, A. Baranauskas), taip XIX a. pab. V. Kudirka, norintis „susižieduoti su Lietuvos literatūra“, turėjo pirmiausia tapti negailestingu visuomenės kritiku.
1 Głowiński M. Ironia jako akt komunikacyjny // Ironia. – Gdańsk: Słowo / obraz terytoria, 2002. – P. 11.
2 Kaufer D. S. Ironia, forma interpretacyjna i teoria znaczenia. – Ten pat. – P. 149.
3 Muecke D. S. Ironia: podstawowe klasyfikacje. – Ten pat. – P. 69.
4 „Tėvynės varpų“ publicistika cituojama, nurodant puslapį, iš leidinio: Kudirka V. Raštai. – T. II. – Vilnius: Vaga, 1990.
5 Račkauskas M. Užrašai: Dvidešimt metų (1885–1905) Žemaitijos užkampy. – Vilnius: LLTI, 2008.
6 Głowiński M. Ironia jako akt komunikacyjny. – P. 11.
7 Woolf V. Savas kambarys. – Vilnius: Charibdė, 1998. – P. 116.