literatūros žurnalas

Brigita Speičytė

Perimant Algirdo Juliaus Greimo palikimą

2020 m. Nr. 10 

Š. m. kovo 9 d. Vilniaus universiteto bibliotekos Baltojoje salėje įvyko Algirdo Juliaus Greimo knygos „Apie viską ir nieką: žmogus, visuomenė, kultūra“ (2019) aptarimas. Pokalbyje dalyvavo VU bibliotekos direktorė Marija Prokopčik, knygos sudarytoja literatūrologė Jūratė Levina, literatūrologai Darius Kuolys, Brigita Speičytė, filosofas Arūnas Sverdiolas, poetas Tomas Venclova.

 

Marija Prokopčik

Gerbiami svečiai, gerbiami kolegos. Mūsų susibūrimai čia, Vilniaus universiteto bibliotekos Baltojoje salėje, tapo gražia tradicija. Prieš trejus metus čia pristatėme didelę parodą, skirtą Algirdo Juliaus Greimo gimimo šimtmečiui paminėti: „Atkakliai ieškojęs prasmės: Algirdas Julius Greimas“. Turėjome ką parodyti, nes Rankraščių skyriuje saugome šio iškilaus mokslininko, žymaus žmogaus asmeninį archyvą, taip pat turime nemažai jo knygų bibliotekoje. Vėliau čia įvyko ir knygos „Algirdas Julius Greimas: Asmuo ir idėjos 2“ pristatymas.

Mūsų Greimo archyvas vis pasipildo. Jau turėjome apie du šimtus saugojimo vienetų, bet po kiekvieno Greimui skirto renginio sulaukiame dovanų: žmonės atneša po vieną ar kelis laiškus, nuotraukų, įvairių dokumentų, knygų. Tikiuosi, kad šis renginys taip pat paskatins Jus papildyti mūsų archyvą savo galbūt dar turimais dokumentais. Kai susitiksime kitą kartą, gal galėsime surengti tų naujai atsiradusių dokumentų parodą.

Mūsų bendra veikla su Greimo centru, manau, yra abipusiai naudinga. Man smagu, kad šitai vyksta Baltojoje salėje, ir negaliu nepriminti, kad šiemet mūsų bibliotekai sukanka keturi šimtai penkiasdešimt metų. Šios knygos pristatymas yra dovana bibliotekai jos sukakties proga.

Jūratė Levina

Apie tai, kaip atsirado Greimo knyga „Apie viską ir nieką: žmogus, visuomenė, kultūra“, norėčiau papasakoti iš Greimo kaip rašytojo raidos perspektyvos. Ši raida prasidėjo labai anksti literatūriniu ir, sakyčiau, jau šiek tiek kritiniu bandymu, kai Greimui buvo vos dvylika metų ir jis ėmėsi rašyti nuotykių romaną pagal tuomet godžiai skaityto Marko Twaino veikalų žanrinį modelį. Nepasisotinęs Šiaulių bibliotekoje rastose knygose aprašytais nuotykiais, Greimas kūrė nuotykinę intrigą pats, kartu su vienintele savo romano skaitytoja Greimų tarnaite Onute svarstydamas, kokių tam reikia veikėjų. Jo rankraščių archyve yra išlikę juodraščių, liudijančių vėlesnius bandymus kurti dramą ir pasakojamąją prozą. Iš meninių tekstų Greimas publikavo tik vertimus – fragmentą iš Sartre’o „Sienos“ ir Rimbaud „Blogą kraują“ – su komentarais. Viešai Greimas pirmiausia pasireiškė kaip literatūros kritikas, būdamas dvidešimt penkerių, 1942 metais (tai jo kalbos apie Kazį Binkį data) ir keletą metų rašė tik apie literatūrą. Paskui jo dėmesį patraukė bendresni kultūros klausimai: jis skelbė literatūros, teatro, meno parodų, kultūros istorijos veikalų apžvalgas ir recenzijas. Nuo 1948-ųjų jo eseistikoje atsiranda aiškus sociopolitinis matmuo. Tais metais Greimas apsisprendė trauktis iš politinės rezistencijos, perkelti rezistencinę veiklą į kultūros „darymo“ lauką (jis kategoriškai nesutiko vadinti šios veiklos „kūryba“) ir ėmė rašyti politinę publicistiką: Lietuvos ir Europos sociopolitinės istorijos analizes, polemikas (dažnai dalyvaudamas dialoge su realiais oponentais) ir teorinius bei programinius straipsnius apie vertybinius įvairių politinių ir kultūros reiškinių pamatus. Knygą, kurios sutikimą šiandien švenčiame, Greimas sudarė iš šių per dvylika metų lietuvių spaudai įvairiomis progomis rašytų tekstų. 1959 metai – vėliausio į ją įtraukto teksto publikacijos data.

Į šį savo pasakojimą neįtraukiau Greimo mokslinės karjeros linijos. Jis apsigynė disertaciją 1948 metais, bet monografijos neišleido, o 1957-aisiais parašė pirmąjį semantikos darbą, tačiau buvo tiek nepatenkintas rezultatu, kad jį suplėšė, pasilikęs keliasdešimt puslapių, su kuriais galėjo dirbti toliau. 1959 metais jis, matyt, susivokė, kad turi daugybę publikuotų tekstų, ir pamėgino sudėlioti iš jų lietuvišką knygą: sudarė turinį, jį redagavo ir keliskart pildė, pasiliko variantus, nesunaikino (kaip degindavo nereikalingus dokumentus) į jį įtrauktų tekstų. Čia Greimas sustojo, taigi pirmąja jo knyga tapo 1966 metais išėjusi „Struktūrinė semantika“. Lietuviškų tekstų rinkinio idėja atgijo gerokai vėliau. Apie 1987-uosius Violetai Kelertienei jis siūlė sudaryti jo literatūros kritikos rinktinę, bet nesutarė dėl koncepcijos ir galiausiai daug didesnį, visus jo darbus pristatantį rinkinį „Iš arti ir iš toli“ (1991), tardamasis su Greimu, sudarė ir išleido Saulius Žukas. Šiam rinkiniui Greimas pasiūlė daugumą 1959 metais sudarytos knygos tekstų, tuomet jų rankraščiai pateko į Vilnių. Bent vieno knygos teksto rankraštį jis siuntė Dariui Kuoliui publikuoti almanache „Sietynas“ 1989-aisiais, bet šio straipsnio man taip ir nepavyko rasti. Greimas publikavo savo lietuviškus tekstus, kaip reikalavo tuometinė padėtis, nesirūpindamas kadaise sudaryta knyga.

Nebaigtos Greimo knygos istorija čia ir baigtųsi, jei ne jo šimtmetis, kurį šventėme 2017 metais, ir Arūno Sverdiolo sumanymas, kad, jam artėjant, Greimo centras turi imtis tirti lietuvišką Greimo paveldą: surinkti visus jo tekstus, išbarstytus po išeivijos ir Lietuvos periodiką, bei daugybei adresatų rašytus laiškus, išsiaiškinti, ką turime viešuose ir privačiuose archyvuose, visa tai surinkti ir kataloguoti, kad susidarytume kiek įmanomą išsamesnį vaizdą apie Greimo palikimą ir kokius darbus turime atlikti, kad neleistume jam nugrimzti užmarštin. Taip nutiko, kad ėmiausi šito ir dirbdama aptikau šios knygos planą, išsaugotą segtuve su kitais archyvuojant nenustatytos paskirties Greimo popieriais. Jis išliko didžiausiame Greimo fonde – Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus kolekcijoje, kur netrukus po Greimo mirties buvo perduoti visi lietuviški jo dokumentai. Archyvarai, gavę dokumentus, juos peržiūri ir suskirsto į archyvinius vienetus: nustato kiekvieno dokumento pobūdį, pažymi autorystę, datą bei kitą informaciją apie jo kilmę, paskirtį ir turinį, aprašo fizinę būklę, suteikia signatūrą. Dažniausiai lieka šūsnis neatpažintų, į jokią kategoriją nepatenkančių dokumentų, kuriems sudaroma atskira byla, pavadinama Varia arba Miscellanea. Greimo fonde tai šimtas šešiasdešimt ketvirta byla. Knygos planą radau joje, turbūt kelių šimtų lapų pluošte tarp įvairiausių nežinia ko juodraščių fragmentų, paskaitų „Santarai-Šviesai“ konspektų, užrašų ir pastabų sau, iš kurių ne visos išaugo į tekstus.

Ką laikau rankose, supratau anaiptol ne iš karto. Tai viso labo perlenktas A4 formato lapas, į kurį įdėti dar keli taip pat perlenkti arba perpus perplėšti lapeliai su užrašytomis ir kai kur sunumeruotomis frazėmis, kartais sutrumpintais žodžiais. Tokių savadarbių sąsiuvinių Greimo dokumentuose mačiau daug – taip Greimas tvarkė savo minčių užuomazgas: užsirašydavo ant lapelių, dėdavo į pluoštus, sudarydamas paskaitų konspektus, semiotinių analizių apmatus ir kitokių tekstų projektus. Šis pluoštelis susegtas sąvaržėle; ant viršutinio lapo nėra jokio pavadinimo, tik surašytos sunumeruotos frazės ir aiškiai atskirtos trys dalys. „Eureka!“ akimirka mane ištiko supratus, kad tos frazės yra sutrumpinti Greimo straipsnių pavadinimai. Padėjo tai, kad tuo pat metu tikrinau jo lietuviškų publikacijų bibliografiją ir rinkau tekstų kopijas, taigi pati nuolat vadindavau juos, žodžiu ir raštu, sutrumpintomis antraštėmis – žiūrėjau į tuos pačius trumpinius, užrašytus Greimo ranka. Atsirado kiekvienam tyrėjui pažįstamas detektyvo azartas: negalėjau nepatikrinti, ar tikrai tai Greimo tekstų antraštės, neieškoti tų tekstų, kurių dar nebuvau radusi Greimo fonde ar kur kitur, jų neskaityti ir nemėginti įvertinti, ar tikrai susidaro knyga. Galiausiai pasirodė nebeįmanoma jos neparengti ir neišleisti.

Tai padaryti pavyko ne iškart. Kultūros ministerija įtraukė knygos leidybą į Greimo šimtmečio minėjimo programą ir skyrė lėšų, bet jas gavusi leidykla bankrutavo. Ką gi, ją išleidome pačios knygos jubiliejui – jos šešiasdešimtmečiui: 2019-aisiais, su Vilniaus universiteto leidykla Lietuvos mokslo tarybos skirtomis lėšomis. Prognozių dėl šios knygos būta įvairių, kolegos į mano entuziazmą leisti kažin kada apmestą, bet taip ir nebaigtą projektuoti knygą žiūrėjo gana santūriai. Bet šių metų Vilniaus knygų mugėje knyga atsidūrė tarp leidyklos bestselerių, o „Akademinės knygos“ knygyno praėjusios savaitės geriausiai parduodamų knygų dešimtuke aplenkė ir Gadamerį, ir Spenglerį, ir Beresnevičių! Už tai, kad knyga limpa prie rankų ir džiugina akį, dėkoju dailininkei Jurgai Tėvelienei ir maketuotojai Vidai Vaidakavičienei, kantriai atsižvelgusioms į visas mano pedantiškas pastabas ir pageidavimus; už visus į deramas vietas sudėliotus kablelius, kurių Greimas nevaldė ir nesuvaldžiau aš, – redaktorei Martynai Bražiūnaitei-Jelisejevai.

Visus tekstus, išskyrus minėtą pasimetusį straipsnį „Rezistencija ir demokratija“, parengiau iš rankraščių. Bet „Sietyno“ publikacijos tekstas neatrodo redaguotas, jame likę daug greimiškų idiosinkrazijų, kurias kiti redaktoriai šalindavo. Leidyklos „Vaga“, išleidusios „Iš arti ir iš toli“, ir periodikos redaktoriai Greimą redagavo labai drąsiai, kartais, sakyčiau, beveik cenzūruodami: keitė straipsnių antraštes, išimdavo sakinius ir net pastraipas. Šią knygą rengiau taip, kad skaitytume Greimo parašytus tekstus, be jokių kandžios ironijos užglaistymų ar kartais išties barokiškų minties niuansų ištrynimų. Laikiausi neintervencinės nuostatos „nieko neredaguoti“, nors galiausiai šį kategorišką imperatyvą teko pakeisti minkštesniu „redaguoti kuo mažiau“.

Vienas tekstas – „Rytai ir Vakarai“ – knygoje publikuojamas pirmą kartą; dar vienas – „Lietuvių literatūros istorijos santrauka“ – pirmą kartą lietuviškai. Tai enciklopedinio straipsnio „Lietuvių literatūra“, kurį Greimas parašė 1956 metais prancūziškai „Pleiade“ enciklopedijai, vertimas, atliktas jo paties ir (arba) Onos Greimienės. Lietuvišką straipsnio versiją Greimas pavadino kiek kitaip, vertimo nebaigė ir jo dalys atsidūrė skirtinguose archyvuose, taigi ir čia padėjo keli laimingi atsitiktinumai, kol atpažinau teksto fragmentus, juos sujungiau ir baigiau rengti vertimą. Pagaliau, knygai reikėjo antraštės. Dairiausi jo paties frazės, kuri būtų glausta ir sykiu imli, atvira knygos tekstų žanrų ir tematikų įvairovei. Tokią radau Greimo laiške Broniui Savukynui: knyga „apie viską ir nieką“ jis pavadino „Iš arti ir iš toli“. Tekstų parengimo istorijas papasakojau „Redakcinėse pastabose“, ten taip pat įdėjau juodraščiuose išlikusius prierašus ir fragmentus, kurių Greimas neįtraukė į galutines tekstų redakcijas.

Rengdama tekstus, mačiau mažą knygelę, juolab kad lygiagrečiai rengėme du masyvius knygos „Algirdas Julius Greimas: asmuo ir idėjos“ tomus. Greta jų „Apie viską ir nieką“ atrodė veikiau kaip egodokumentinės nei mokslinės reikšmės knyga. Bet kai knygos ryšulėliai atkeliavo iš leidyklos, paaiškėjo, kad ji ne ką mažesnė už „Maupassant’o“ studiją ir jokiu būdu nevadintina knygele. Tas pats nutiko ir jos turiniui: turėjau pabaigti rengti šią knygą, kad pamatyčiau ją kaip visumą, kaip veikalą, įvertinčiau apimtį ir svorį to, kas ten sakoma. Iš daugybės dalykų, apie kuriuos jau kalbėjau kitomis progomis, šiandien atkreipsiu dėmesį į įspūdingą dviejų tarsi priešingų dalykų dermę: beveik džoisišką Greimo stilių įvairovę ir jo kultūros sampratos tvarumą bei mąstymo, vertybinių nuostatų nuoseklumą. Abi šios Greimo eseistikos plotmės aktualios ir šiandien. Gyvai nuskamba ir negailestinga Greimo ironija, ir jo kultūros samprata, kad kultūra – sudėtingas darinys, apimantis visas žmogaus gyvenimo sferas ir susiejantis jas tarpusavyje, bet vis dėlto nesuliejantis: estetika ir, tarkime, socialinė istorija formuoja ir maitina viena kitą, bet nėra tas pats dalykas. Knyga žavi, intriguoja minties apimtimi ir niuansais ir, tikiuosi, bus aktuali kultūros žmonėms.

Darius Kuolys

Iš tikrųjų ši knyga yra aktuali, paradoksaliai aktuali. Nežinia, ar Greimas tuo džiaugtųsi, ar ne, bet man atrodo, kad jam rūpėjo savo jaunystės tekstus Lietuvai pateikti, ir jis neatsitiktinai atakavo Saulių Žuką ir tikėjosi, kad kadaise rašytų straipsnių knyga išeis Sąjūdžio laikais. „Iš arti ir iš toli“ buvo rengta būtent Sąjūdžio metais, bet pasirodė pavėlavusi – 1991-aisiais. Ji turėjo pasirodyti, kai Lietuva projektavo savo valstybę – tada Greimas atrinkinėjo tuos tekstus. 1959–1960 metų knygos projektas – dabar kolegės Jūratės mums padovanota knyga – taip pat rodo, jog Greimui rūpėjo, kad šis publicistinių, poleminių tekstų korpusas funkcionuotų išeivijos visuomenėje, skatintų rimtus svarstymus apie Lietuvos ateitį.

Greimas Lietuvos projektą įsivaizdavo istorinį, ilgalaikį. Niekas čia ir dabar nesibaigia. Ir po sovietinės okupacijos jis rūpinosi, kad Lietuvos byla tęstųsi. Šitų tekstų aktualumą lemia tai, kad Greimas labai nuoširdžiai, atvirai, sąžiningai svarstė lietuvio intelektualo, XX amžiaus intelektualo, apskritai mąstančio žmogaus vaidmenį bendruomenėje, Vakarų kultūroje tokiu metu, kuris nėra pernelyg draugiškas nei intelektualams, nei apskritai sąmoningiems žmonėms. Epocha atšiauri, epocha nelabai švanki, epocha traiškanti žmogiškumą, garbingą elgesį, griaunanti tai, kas kurta per amžius. Tai, kas laikyta kilnumu ir padorumu, ši epocha naikina ir griauna. Kaip elgtis, kaip apsispręsti? Šie Greimo svarstymai iš tikrųjų visą laiką aktualūs mąstantiems žmonėms.

Reikia turėti galvoje, kad Greimas čia kalba jaunas: pirmieji tekstai rašyti dvidešimt aštuonerių–dvidešimt devynerių metų, trisdešimtmečio intelektualo. Greta jis rašo disertaciją, o naktimis sėdi prie rezistencijos tinklo kūrimo ir renka jaunus idealistus, kurie galėtų angažuotis Lietuvos laisvinimo reikalui. Kaip jis sako, „švarius žmones“, kad jie „susiteptų“ rezistencija. Nes rezistencija nėra švarus dalykas: tai neišvengiama prievarta ir smurtas. Bet Greimas rašo savo laiškuose: renku būtent tam švarius žmones, kad jie, nešvarių rezistencijos dalykų imdamiesi, išsaugotų vaikams ir vaikaičiams bent šiek tiek to, ką vadiname meile, tiesa, grožiu, kad jie, būdami pakankamai švarūs, visiškai nesubjaurotų gražių gyvenimo dalykų. Iš tikrųjų dvi knygos, išėjusios pernai metų pabaigoje, kolegės Jūratės Levinos parengta „Apie viską ir nieką“ ir Egidijaus Aleksandravičiaus bei Daivos Dapkutės parengta „Tarp minties ir politinio veiksmo. Algirdo Juliaus Greimo laiškai 1946–1954 m.“ chronologiškai susišaukia ir viena kitą gražiai papildo.

Greimui rūpėjo, kaip mes po Antrojo pasaulinio karo, sovietinio totalitarizmo akivaizdoje toliau kursime, atkursime ir saugosime Vakarų civilizaciją. Šiuos klausimus jis svarsto labai jautriai ir įžvalgiai. Štai jo 1947 metų laiškas Jonui Deksniui, tuo metu drąsiam avantiūristui, herojui, kuris grįžta į okupuotą Lietuvą, vėl eina per sieną – apie pasiaukojimą, Lietuvą ir tai, kas bus su mumis: „Kiekvienu atveju, ar tu žūsi kovoj, ar pamatysi laisvą Lietuvą, vis tiek būsi apjuoktas, apšmeižtas ir numestas į patvorį kaip išspausta citrina, nes niekam nebereikalingas, atlikęs savo kurjerio misiją. Tai būtų kraštutinis idealizmas, kurio aš, deja, kaip jau per daug gyvenimo sugadintas, negaliu priimti. Kuris gal ir labai garbingas, bet ne visiškai sąžiningas, nes padorus žmogus, nusileisdamas, kad jį pašalintų, ir užleisdamas vietą būsimoje Lietuvoje svolačiui, kenkia tai pačiai Lietuvai, kurios vardan jis nori mirti ir dėl kurios kovoja.“ Štai dilemos – intelektualo sąžiningas idealizmas: atlieki savo vaidmenį, bet ar padoru užleisti vietą „svolačiui“, dėl tos pačios Lietuvos grumiantis? Panašių svarstymų atrasime Harvardo absolvento Vytauto Kavolio rašytuose poetiškuose ir intelektualiuose „Santaros“ programiniuose tekstuose, kur jis svarsto, ar gali Hamletas totalitarizmo akivaizdoje būti tiktai Hamletu? Tokiu, pasak Kavolio, jis gali būti tik Ofelijai, o šiaip jam reikia imtis hamletiškos švarių rankų politikos. Tai to meto jaunų intelektualų svarstymai.

Greimo laiškai, rašyti rezistencijos draugams, turėjo būti sunaikinti, bet vienam iš susirašinėtojų jų pagailo. Mes Greimo rezistencinių laiškų šiandien neturėtume skaityti. Bet pažvelkime į Greimo viešumai rengtą knygą. Štai jo numatyti skelbti tekstai. 1949 metų straipsnyje „Laisvė ir užsiangažavimas“ Greimas kalba apie tai, kad Vakarų civilizacijai iškyla kertinis, esminis klausimas: kas perims aristokratijos vaidmenį, atsakomybę už laisvę ir kilnumą kultūroje? Jis aptarinėja Vakarų kultūros kelią: XIX amžiuje tokio vaidmens ėmėsi bohemistai su Charliu Baudelaire’u, meno, kultūros žmonės – jie priešinosi sustabarėjimui ir miesčionijai. Bet dabar, po Antrojo pasaulinio karo vos ketveriems metams praėjus, apie kilnaus, nesuinteresuoto stiliaus sudarymą, sako Greimas, ir mūsų, lietuvių, atveju sukasi visas Vakarų išlikimo klausimas. „Ne „užsiangažavimai“ į kairę ar į dešinę, bet aukštesnio laipsnio užsiangažavimas – atsisakymas užsiangažuoti sudaro lietuviams, taip atrodo, kilnų stilių, įeidamas į europietiškos aristokrato tradicijos faktą.“ Greimui svarbu, kas bus su lietuvių ir Vakarų visuomene: kas tą aristokratijos naštą perims, kas kilnų stilių saugos.

Greimo kalbėjimas apie kultūros žmogaus tikrąjį užsiangažavimą tikrai kultūrai, kilniam stiliui čia reikšmingas: jis kalba apie kairiųjų užsiangažavimus, apie laisvės išsižadėjimą, jos atsisakymą, turėdamas galvoje Sartre’o pakrypimą į Marxo pusę ir tai, kad laisvi intelektualai ieško priebėgos, ieško tvirtų ideologijų kairėje ir dešinėje, angažuojasi tam tikroms stovykloms, išduodami esminį, kertinį angažavimąsi laisvei. Ir štai ką jis kalba apie mūsų žmones: ne brazdžioniai išsaugos laisvę, bet Henrikas Radauskas. Tos teksto vietos, man atrodo, nebeliko išeivijos periodikoje šį straipsnį publikuojant. Tekstai dabar Jūratės atkurti, negalima buvo kliautis publikacijomis išeivijos spaudoje. Ir štai kokį kelią Greimas rodo lietuviams – išeivijai, o sykiu tai aktualūs dalykai ir mums. „Toks Radauskas, užsidaręs keturiose kambario sienose, greičiau bus stilingas XX amžiaus europietis, negu įvairiose firmose angažementų iešką ir afidavitus gavę lietuviško palikimo saugotojai. Tik laisvas žmogus gali saugoti laisvę ir būti laisvo gyvenimo tradicijos kūrėjas. Ir tai mums atrodo šiuo metu pagrindinė menininko, kultūrininko užduotis.“ Greimas iš esmės svarsto laisvės klausimą. Ar Vakarų visuomenė ir lietuvių bendruomenė išsaugos laisvę, jau sykį laisvę bolševizmui ir nacizmui atidavusi? Šie svarstymai persmelkia abi Greimo knygas.

Ir čia svarbus Greimo santykis su kultūra. Jis suvokė kultūrą labai plačiai. Ši samprata mažai kito: Lietuvai atkūrus nepriklausomybę Greimas projektavo Lietuvos kultūros tarybą, vadovaujamą, pirmininkaujamą prezidento, kaip jis vadino, Vytauto Landsbergio, kuri turėjo strateguoti Lietuvos ateitį. Visą valstybės ateitį, Greimo įsivaizdavimu, strateguoja būtent Kultūros taryba. Kultūros ir politikos skirties Greimas nebrėžė, priešingai, stiprino jų ryšį visuose savo galvojimuose ir svarstymuose. Iš pokario rezistencijos laiškų sužinome, kad jo akiratyje buvo ne tiktai Bronys Raila ir kiti rašytojai, jis buvo numatęs įtraukti į rezistencijos ratą ir Alfonsą Čipkų – Nyką-Niliūną, atrodo, visiškai nieko bendra su politika neturintį žmogų, „Literatūros lankų“ kompaniją. Jis rašo, kad žiūri, zonduoja, kaip būtų galima visą „Literatūros lankų“ jaunąją intelektualų kartą, „neornamentuotos kalbos generaciją“ įtraukti į rezistencinį judėjimą.

Kai mes, leisdami „Sietyną“, paprašėme Algirdo Juliaus Greimo tekstų, jis labai glaustai atsakė į žurnalo anketą, bet per Saulių Žuką mums perdavė savo tekstų pluoštą, ir tarp jų „Rezistenciją ir demokratiją“. Tas tekstas kalba apie visą demokratijos išsaugojimo sudėtingumą. Jau tuo metu (tekstas rašytas apie 1950 metus) Greimas kalba apie tai, kad valstybės anoniminės mašinos aparatas suvirškins laisvą žmogų. Demokratija turi užauginti pakankamai stiprių laisvų žmonių, kad valstybės mašina nesugriautų laisvų žmonių bendruomenės. Jo nuomone, lietuvių kultūra išeivijoje turi iš rezistencinės dvasios, rezistencijos dvasia remdamasi, ugdyti demokratus, kurie vėliau būtų atrama demokratinei Lietuvai. 1949 metais bunkeriuose rašomos partizanų deklaracijos taip pat kalba apie demokratinę Lietuvą, ne „smetoninę“, o „demokratinę“. Tam tikrų sąšaukų esama.

Verti dėmesio Greimo formuluojami uždaviniai išeivijos intelektualams. Kavolis, jaunesnis kolega, apie 1954-uosius klausia, ką šiandien daryti liberalams, o Greimas atsako: jų uždavinys yra demitifikuoti kultūrą, grumtis su pasenusiais, sustabarėjusiais mitais. Tai laisvinimo kelias. O 1966 metais Greimas atskrenda į „Santaros-Šviesos“ suvažiavimą Tabor Farmoje ir kalba, kad per menka tik demitifikuoti. Intelektualų uždavinys esąs ir kurti, palaikyti dinamiškus mitus, kurie keltų uždavinius bendruomenei, nepaliktų jos neįrašytos į simbolines struktūras, reikšmių sistemas, nes pokštauti su tauta, palikti jos be mitų ir ideologijos negalima. Ir Greimas pasiūlo aktualią iki šiol politikos sampratą, atsako intelektualams į klausimą, koks jų galimas vaidmuo tokioje sumautoje epochoje: „Mano pasiūlymas būtų galvoti, kaip supolitinti „Santarą-Šviesą“. Ir aš norėčiau pasiūlyti tokią politikos definiciją: politika yra ideologinės kovos modelių sudarymas tautinei kultūrai kaip vertybių sistemai realizuoti.“ Apskritai Greimas politiką palenkia kultūrai. Politinei bendruomenei kultūra yra daug esmingesnė, su jos išlikimu esmingiau susijusi sfera. Šie Greimo tekstai mus ragina reflektuoti ir savo situaciją šiandien.

Greimo kalbėjimai apie literatūrą, mano supratimu, taip pat išlieka labai svarbūs. Štai jo atsakymas į „Literatūros lankų“ anketos klausimą, kas mažiausia šiandien pažinta, iškelta? „Visa lietuvių literatūra, literatūros istorija.“ Kiti sako: Donelaitis, Putinas, o Greimui atrodo, kad visa literatūros istorija yra per mažai mūsų reflektuota. „Literatūra mūsų genialiai nesąmoninga.“ Vakarų literatūra save reflektuoja, o lietuvių literatūra yra per mažai save reflektavusi. O ta refleksija būtų Vakarų kultūros išmanymas ir savo tradicijos pažinimas, taip pat sugebėjimas šiuos du išmanymus jungti. Atvirumas Vakarų kultūrai ir savo tradicijos analitinis kritinis pažinimas – tai imperatyvai, aktualūs ir šiandien.

Brigita Speičytė

Darius jau minėjo šitoje tikrai labai įdomioje knygoje atsiskleidžiantį Greimo kaip literatūros kritiko aktualumą ir iškeltą labai aukštą kritikos kartelę, reikalavimus, kuriuos jis kelia ir sau kaip kritikui, ir kitiems. Greimo literatūros kritika yra patraukli, be jau minėtų dalykų – tradicijos išmanymo, ir lietuvių literatūros, ir Europos, pasaulinės literatūros konteksto, be labai nuoseklaus ir įtempto teorinio ir estetinio mąstymo – dar ir orientacija aktualiuose literatūros ir kultūros procesuose. Iš literatūros kritikos istorijos žinome, kaip retai susitinka visi šitie trys dalykai. Skirtingose kritikos istorijose tai pavieniai asmeniniai, individualūs projektai žmonių, sugebančių sujungti visus šituos aspektus: rašyti literatūros kritiką, neišleidžiant iš akių įtempto klausimo, kas yra literatūra, nuolat tą klausimą permąstyti, o kita vertus, nepamesti iš akių kultūros, visuomenės istorijos proceso ir neįsileisti į dienos pasistumdymus, nepaversti literatūros kritikos ideologiniais ginčais, bet kartu atsiliepti į aktualius jaudrius klausimus, kuriuos iškelia vienas ar kitas kūrinys.

Įdomu, pavyzdžiui, kad Greimo literatūrinės polemikos su Jonu Griniumi dėl Vinco Ramono romano „Kryžiai“ pretekstas yra lyg ir neesminis, iš laiko perspektyvos jis nebeatrodo vertas tokios didelės aistros. Bet akivaizdu, kad šitas literatūrinis kūrinys duoda impulsą kur kas esmingesniems svarstymams apie lietuvių literatūrą, kultūrą ir jos situaciją pokario Europoje. Ir būtent šitoje polemikoje raiškiai atsiskleidžia Greimo pasaulėžiūrinės nuostatos, kurios tęsiasi, išlieka, varijuojamos skirtinguose tekstuose, – tai, ką jis toje polemikoje pavadina tautine ideologija, tai iš tikrųjų buvo visos kartos nuostata – požiūris į tautinę kultūrą kaip būdą reikštis individui ir būdą pasiekti žmogiškosios kultūrinės kūrybos universalijas. Tai, sakytume, dvikryptė tautos originaliosios kultūros, kaip jisai rašo, kūrimo vertė. Ir įdomu matyti, kaip šitame pokario išeivijos spaudoje paskelbtame Greimo straipsnyje išryškėjusios pasaulėžiūrinės nuostatos atsikartoja, pavyzdžiui, penkeriais metais jaunesnės Vandos Zaborskaitės dienoraštyje, rašytame tuo pačiu metu Vilniuje sovietinės okupacijos kontekste: kaip skirtingai ta programa, susiformavusi nepriklausomoje valstybėje, šitos jaunimo kartos buvo įgyvendinama Lietuvoje ir išeivijoje.

Taip pat įdomu, kad Greimo pokario kritikos herojus yra Henrikas Radauskas. Greimo straipsnis apie „Radauską ir jo strėlės vietą lietuviškame danguje“ jau yra tapęs lietuvių literatūros kritikos klasika. Šitame kontekste jis nušvinta naujai todėl, kad parodo Greimo kaip kritiko polinkį į intelektualinį avantiūrizmą, galima sakyti, avantiūrišką drąsą prognozuoti ir projektuoti tam tikras literatūros raidos linkmes. Jis Radauską vertina kaip dar neatpažintą autorių, ieško jam vietos lietuvių literatūroje, kultūros istorijoje ir netgi savitai susieja su Dionizo Poškos klasicizmu. Matyti, kaip Greimas ieško literatūros istorijoje netikėtų sąskambių, netikėtų požiūrio kampų.

Ryškiausiai šitas avantiūrinis istorinis Greimo mąstymas, mano supratimu, atsiskleidžia straipsnyje „Lietuvių literatūros istorijos santrauka“. Tai vienas įdomiausių šitos knygos tekstų, kaip jau minėjo sudarytoja, pirmą kartą pasirodęs lietuvių kalba. Be galo gyvas, intensyvus, lakoniškas pasakojimas apie lietuvių literatūrą iki XX amžiaus vidurio. Viena vertus, jame atsiskleidžia Greimo mąstymas apie literatūrą, kultūros istoriją. Greimas į literatūros istoriją žvelgia sociologiškai, kaip į visuomenės veiklos ir saviraiškos sferą. Bet, kita vertus, jis siekia išlaikyti ir literatūros kaip meno autonomiją ir atskirą vertinimą. Šitą straipsnelį aš matyčiau kaip aktualią literatūros istorijos metodologijos santrauką, kuri nėra lietuvių literatūros istorijoje realizuota, ar bent jau iki galo realizuota, ir šitas straipsnelis galėtų teikti įdomių impulsų. Iš jo galima matyti, kaip Greimas įsivaizduoja, kas yra literatūros istorija ir kaip ji galėtų būti pasakojama.

Greimui literatūros istorija yra visuomenės bei tautos ir mitokūros, ir demitologizavimo procesas. Iš tikrųjų čia atsiskleidžia ir Dariaus minėtas aspektas: literatūra dalyvauja, kaupdama ir formuluodama bendruomenei, kaip Greimas įvardija prancūziškai, „atramines idėjas“, ir tas idėjas paneigdama, išardydama bei siūlydama kitas. Tokiu būdu literatūra dalyvauja visuomenės socialiniuose, kultūriniuose ir politiniuose procesuose.

Vis dėlto tai nėra vienintelė literatūros istorijos perspektyva. Kitas pjūvis yra išraiškos istorija. Įdomu, kad Greimas į savo literatūros istorijos viziją neįtraukia tradicinio literatūros istorijos chronologinio tinklelio, tai yra istorinių reiškinių grupavimo pagal kultūrines estetines epochas. Jis mini romantizmą, realizmą ar kitas literatūrines kryptis, bet ne jos yra pagrindinis literatūros istorinio proceso veiksnys. Tai, kas sudaro išraiškos istoriją, jis įvardija ypatingais kulminaciniais taškais, kai sutampa visuomenė ir kalba, kai visuomenė kuo būtiniausiai ir autentiškiausiai, originaliausiai išsireiškia kalba viename ar kitame kūrinyje ar kartos kūryboje. Čia Greimas mąsto panašiai kaip savo klasikinį veikalą tuo metu išleidęs Erichas Auerbachas, kuris irgi rašo Europos literatūrinės raiškos istoriją kaip tokių kulminacinių taškų seką skirtingose literatūrose. Lietuvių literatūros istorijoje iki XX amžiaus vidurio Greimas mato du tokius kulminacinius taškus: Kristijoną Donelaitį, literatūrinį stebuklą, ir tai, ką jis labai plačiai įvardija 1930-ųjų metų karta – skirtingų kartų generacine prasme autoriai, kūrę ketvirtajame dešimtmetyje: ir neoromantikai, ir žemininkai, ir, pavyzdžiui, Kazys Boruta. Tai apskritai pirmoji karta lietuvių literatūroje, kuriai lietuvių valstybė ir lietuvių literatūra buvo reali egzistencija – tai išskiria tą kartą ir leidžia jai atrasti tos visuomenės ir kalbos sutapimus.

Trečiasis literatūros istorijos aspektas, į kurį Greimas atkreipia dėmesį, būtų tai, ką jis šiek tiek linksmai įvardija kaip humanizmo pratybas: bet kokia literatūra išreiškia tam tikrą žmogaus, jo būklės vienu ar kitokiu istoriniu momentu, vienokioje ar kitokioje gyvenimo situacijoje sampratą ir reikšmes. Šituo požiūriu jis įdomiai nubrėžia kelis štrichus lietuvių literatūros istorijoje, kalbėdamas apie Žemaitę ir Lindės-Dobilo „Blūdą“, ir, žinoma, apie 1930-ųjų metų kartą.

Taigi Greimas šitoje darbų rinktinėje atskleidžia tokios nesenstančios literatūros kritikos atvejį, laimingą sutapimą, kai, galima sakyti, susijungia literatūros kritiko talentas, jo individualus pomėgis skaityti, didžiulis suinteresuotumas savosios ir apskritai žmogiškosios kultūros dalykais, taip pat intelektualinė avantiūra.

Arūnas Sverdiolas

Jūratė Levina mums papasakojo, kaip buvo sudaryta ši knyga: VU bibliotekos rankraštyne saugomų Greimo rankraščių aplanke, į kurį buvo sudėti nesuklasifikuoti popieriai, jai pavyko surasti ir atpažinti lapelius su 1959–1960 metų projektuotos knygos turiniu, o paskui pagal jį surinkti atitinkamus autentiškus tekstus. Sakyčiau, Greimas būtų patenkintas tokiu paprastučiu paradigmos ir sintagmos santykiu.

Nežinome, kodėl Greimas tada neišleido šios knygos. Dabar atsivertus, ji labai patraukli. Joje tilpę tekstai mūsų aplinkoje buvo daugiau ar mažiau žinomi, bet patekę į rinktinę jie suskamba naujai – papildomai nušviečia vienas kitą, juos susaisto vidiniai ryšiai. Pirmoji pagunda buvo tokia pati, kaip ta, kuriai neatsispyrė Darius Kuolys – imtis dalykų, apie kuriuos Greimas rašo. Ir man iškart krito į akis tema, apie kurią kalbėjo Darius, tik kiek kitu kampu, netgi pasižymėjau savo egzemplioriuje tas pačias vietas, kurias jis citavo… Tai pasisakymai dabartiniam Vakarų mąstymui labai nepatogia tema: aristokratizmas, didybė, aukštybė – kaip apie juos kalbėti šiandien? Greimas, be abejonės, buvo Apšvietos paveldėtojas, bet čia – ancient régime, hierarchinio mąstymo dalykai. Ir jie nebuvo atsitiktiniai Greimo tekstuose, apie juos jis užsimena daug kur, nors nuosekliai ir nenagrinėja. Apšvieta plėtojosi demokratizuodama ir demokratizuodamasi, anaiptol ne tiktai politikoje reikalaudama lygybės, kol galų gale visi pasidarė lygiai verti būti išklausyti, net ir gyvūnai. Šioje pandemokratizmo atmosferoje aristokratizmo, kokybinių skirtumų ir nelygių, hierarchiškai surikiuotų verčių klausimai pasidaro nebesuformuluojami, nebeiškeliami, net nebepolitkorektiški. Visa tai puiku, bet kartu darosi keblu mąstyti apie tai, ko verta, o ko neverta klausytis, kas turi ką svarbaus, svaraus pasakyti, o kas tiktai tauškia tai, ką tauškia kiti. O Greimas mėgina apie tai mąstyti. Jis parodo, kad aukštuomenė luominės visuomenės prasme transformuojasi į tai, kas senamadiškai vadinama dvasios aristokratija, kad Europos Naujųjų laikų istorijoje menininkai perima aukštybės ar gelmės matmenį, sudarydami kone vienintelę alternatyvą lygiaviniam, masiniam, anonimiškam ir už nieką neatsakingam, viskam alergiškam ir į viską mimoziškai reaguojančiam kalbėjimui.

Pagunda buvo bent kiek paplėtoti šias Greimo sugestijas, bent punktyriškai apžvelgti, kaip jos reiškiasi kituose jo tekstuose. Bet jai atsispyriau suvokęs, kad gal svarbiau pasakyti ką kita. Ši knyga – ne eilinis leidybos faktas, o etapinis dalykas: praėjus dvidešimt aštuoneriems metams po Greimo mirties pasirodo jo paties sudaryta knyga, daugiau tokių nebebus. Ji buvo sudaryta pati pirmoji, bet taip jau atsitiko, kad išleista paskutinė. Dabar galėsime tiktai savo nuožiūra sudarinėti ir leisti jo knygas. Tai tinkama proga susivokti, kokiame laiko taške esame, ir pasvarstyti, kas toliau.

Mirdamas Greimas paliko du svarbiausius dalykus. Pirmasis – tai gyva jo semiotikos mokykla, plejada tiesioginių mokinių, kūrybiškai plėtojančių jo mokslinį projektą po šiai dienai, ištisas krūmas Greimo mokyklų įvairiose pasaulio šalyse ir žemynuose, daugiau ar mažiau sėkmingai tęsiančių jo darbą – praktikuojančių, dėstančių ir tyrinėjančių. Viena iš šio krūmo šakelių yra ir lietuviškoji Greimo semiotikos mokykla. Ir kitas esminis pasilikęs dalykas – tai Greimo kūryba, tai, ką prancūzai vadina oeuvre, „darbai“ ar „veikalai“, tekstų korpusas. Corpus lotyniškai reiškia „kūną“. Šio kūno gyvybė, autoriui mirus, gali būti užtikrinta tiktai suinteresuotomis ir kryptingomis pastangomis: prikeliant vis iš naujo, leidžiant ir skaitant autoriaus knygas.

Tekstų korpusą reikia kuo pilniau sutelkti ir padaryti prieinamą galimiems skaitytojams. Pirmiausia – suregistruoti, bibliografuoti. Išsamiausius duomenis apie prancūziškai ir kitomis kalbomis pasirodžiusius Greimo tekstus surinko profesorius Thomas F. Brodenas. Lietuviškieji tekstai jau keliskart buvo aprašyti, vis papildant. Mūsų sąlygomis tai ypač svarbu todėl, kad Greimas rašė į daugelį lietuvių išeivijos periodinių leidinių, iš kurių dalį tenka vadinti efemeridėmis.

Kai kurių iš jų turbūt tik retas yra girdėjęs pavadinimus. Ilgus metus ši periodika buvo beveik visiškai neprieinama Lietuvos skaitytojams, o ir dabar ji pasiekiama gana ribotai, nes pilni šios periodikos komplektai yra retenybė. Išsami Greimo tekstų pirmųjų publikacijų visomis kalbomis bibliografija buvo paskelbta knygoje „Algirdas Julius Greimas: asmuo ir idėjos 2“ (2018).

Kitas ambicingas uždavinys, kurį, sakyčiau, turėtų atlikti VUB bibliotekininkai, būtų surinkti šias autentiškas publikacijas vienoje vietoje ir padaryti lengvai prieinamas. VU Greimo centras, kiek pajėgė, sutelkė „Algirdo Juliaus Greimo lietuviškų publikacijų bibliografiją ir atviros prieigos archyvą“, kuriame pateikiamos visos žinomos jo publikacijos lietuvių kalba ir pirmųjų publikacijų skaitmeninės kopijos, paskelbė daug medžiagos iš archyvų (www.semiotika.lt). Kol kas į jį neįtraukti Greimo laiškai, esantys Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto archyve, nes jie dar nesutvarkyti. Greimo centro archyvą reikia tobulinti ir vis papildyti.

Greimo tekstų korpusas pasipildo ir šiandien, nes pasirodo naujos publikacijos: dvitomyje „Algirdas Julius Greimas: asmuo ir idėjos“, periodikoje (laiškų Arvydui Šliogeriui pluoštas, straipsniai), Dariaus Kuolio minėta VDU Lietuvių išeivijos instituto išleista knyga „Tarp minties ir politinio veiksmo“. Joje išspausdinta apie šimtas Greimo laiškų, susijusių su pokario rezistencijos ryšių tinklo pynimu naktimis, kartu rašant disertaciją ir išlaikant šeimą. Dabar tai ne tiktai pasipriešinimo istorijos dokumentai, bet ir svari medžiaga rekonstruoti Greimo asmenybės bei mąstysenos bruožams ir tai prasmių visumai, kurioje jis pats talpino šią savo veiklą. Yra ir asmeninio pobūdžio dalykų, strateginių svarstymų, taip pat svarstymų apie pasipriešinimo prasmę ir beprasmybę, papildančių tai, ką man teko parašyti apie Greimo egologiją ir lietuvių kultūros projektą. Šiandien jau reikėtų atsižvelgti į šią svarią publikaciją. Greimui buvo būdinga universaliai projektuoti, o kartu labai konkrečiai, remiantis sau prieinamais ištekliais, veikti, tuos projektus įgyvendinant. Jis visada buvo linkęs prisiimti asmeninę atsakomybę ir pasitikėti saujele artimų žmonių. Taip jis ne tiktai dalyvavo rezistencijoje ar lietuvių išeivijos spaudoje, bet ir kūrė savo semiotikos mokyklą. Greimas niekad nebuvo jokios sistemos žmogus. Tai labai įspūdingas, o kartais ir rizikingas mąstymo ir veikimo būdas. Aišku, kad čia kildavo daugybė įtampų ir pavojų.

Šiuos leidybos darbus galima ir reikia tęsti. Noriu pasiūlyti, sakyčiau, Greimo stiliaus strategiją ir taktiką. Pradėsiu nuo plačiausios strategijos, o paskui ją siaurinsiu ir siūlysiu konkrečius žingsnius, todėl prašau per anksti neišsigąsti.

Taigi pirmas reikalas: reikia sudaryti Greimo „Pilnų raštų“ prospektą, apimant visus jo prancūziškai ir kitomis kalbomis pasirodžiusių tekstų vertimus į lietuvių kalbą (išskyrus du senosios prancūzų kalbos žodynus, kuriuos reikia tiesiog nupirkti kelioms stambiausioms Lietuvos bibliotekoms) ir visus jo lietuviškus spausdintus bei nespausdintus tekstus. Orientacijai pasakysiu, kad tekstai kitomis kalbomis sudarytų per penkis tūkstančius puslapių, o lietuviškieji – per du tūkstančius puslapių. Be to, dar yra rankraštinių tekstų, tarp kurių bene daugiausia laiškų, ir garso įrašų. Šio masyvo neįmanoma tiksliai įvertinti, nes Prancūzijoje viešas Greimo archyvas kol kas tik kuriamas ir nežinome, kiek ir kokių tekstų ten dar gali atsirasti. Prancūzams visai nebūdingas mūsiškas pietetas ir jie nelabai tuo rūpinasi. Bet ir orientuojantis vien į jau spausdintus tekstus, „Pilni raštai“ sudarytų apie keturiolika tomų po penkis šimtus puslapių, neskaitant kritinio aparato ir priedų. Šiam projektui įgyvendinti reikėtų kompetentingų, darbingų ir atkaklių žmonių grupės. Manau, darbą galima būtų nudirbti per keliolika metų. Didesnę dalį tekstų reikėtų kvalifikuotai išversti ir komentuoti, rankraščius – įskaityti, o tai ne visada lengva. Taip pat tektų rūpintis finansavimu. Nuosekliai niekas tokio ilgamečio darbo neremtų, tad tektų rašyti projektus, dalyvauti konkursuose, kyboti nežinioje, ar galėsi tęsti darbus ir pan. Žinoma, čia iškyla pats svarbiausias klausimas: ar lietuvių kultūra apskritai pajėgi pakelti tokį luitą?

Kitas, lengvesnis variantas būtų laikyti tokį „Pilnų raštų“ prospektą orientyru, atrenkant ir leidžiant tai, kas atrodo aktualiausia ir kas būtų padaroma iniciatyviems žmonėms, jei tokių atsirastų. Yra labai įvairaus pobūdžio Greimo tekstų.

Tiems, kurie praktikuoja, dėsto ar tyrinėja semiotiką, gana aišku, kokių teorinių jo tekstų vertimų būtiniausiai reikia, kokios spragos užpildytinos skubiausiai. Paties Greimo sudaryta knyga, kurios pasirodymą šiandien švenčiame, anaiptol neapima viso to, ką jis yra rašęs periodikoje kultūros, literatūros ir visuomenės klausimais ir kas verta tikrai ne menkesnio dėmesio. Juk, sudaręs šios knygos turinį, jis dar kelis dešimtmečius savo brandaus gyvenimo rašė į išeivijos, o kai tik pasidarė įmanoma – ir į Lietuvos spaudą. Jauni politinės minties istorikai jau yra atkreipę dėmesį į šios srities Greimo tekstus. Juos, taip pat tekstus apie ideologiją, reikėtų sutelkti į vieną leidinį, nes, rašant šiais klausimais, kol kas remiamasi aiškiai per siauru šaltinių pagrindu. Reikia profesionaliai išleisti jo susirašinėjimą su menininke Aleksandra Kašubiene. (Beje, ji mirė prieš metus, Lietuvoje beveik nepastebėta.) „Baltų lankų“ leidyklos išleista knyga buvo jos pačios parengta, bet gilindamiesi į tuos laiškus jau atkreipėme dėmesį į nemaža klaidingų ir prasmę iškraipančių rankraščio perskaitymų. Naujame leidime taip pat reikėtų komentarų. Nesunku įsivaizduoti knygelę, kurioje būtų surinkti Greimo interviu, duoti įvairiomis progomis. Šalia jo masyvios, terminologiškos semiotikos jis skaidriai, paprastai aiškina, kas yra semiotika, atsižvelgdamas į skaitytojų turimus supratimo išteklius, sudėtingus dalykus išdėsto paprastai. Greimas pats geriausiai mokėjo populiariai pateikti savo idėjas. Jo rankraščių fonde saugomos „Lietuvių mitologijos žodyno“ apmatų kortelės. Mūsų mitologai galėtų ne tiktai pasinaudoti tuo, kas Greimo padaryta, bet ir pasimokyti iš jo metodikos bei pratęsti jo darbą. Pagaliau galėtų susilaukti susidomėjimo ir jo kartu su žmona Ona parašytos apybraižos apie kelionę garlaiviu Viduržemio jūra. Knygelę galima būtų pavadinti „Lengvabūdis Greimas“. Tik reikėtų esteto, kuris apsiimtų ją iliustruoti atitinkamomis to laiko nuotraukomis.

Dar siauresnis, jau grynai taktinis veikimas būtų, jei vienais ar kitais greimistikos dalykais besidomintys studentai, doktorantai ar daktarai peržvelgtų Greimo bibliografiją ir / ar jo elektroninį archyvą Greimo centre, paskaitinėtų ir išsirankiotų kaip razinas tai, kas jiems pasirodytų patrauklu, ir parengtų publikacijas mokslinėje ar populiariojoje periodikoje. Ar kas pastebėjote, kad Greimas yra parašęs Roland’o Barthes’o, Maurice’o Merleau-Ponty, Jurgio Baltrušaičio jaunesniojo, Charles’io de Gaule’io ir kitų nekrologus? Visi jie parašyti neatsitiktinai, jam tai buvo vienu ar kitu atžvilgiu reikšmingi žmonės.

Mėgstame kalbėti apie didžiulį Algirdo Juliaus Greimo paveldą. Tačiau formalios ar deklaratyvios pretenzijos į dvasinį palikimą nepakanka, kad jį perimtum, reikia autentiško dėmesio ir atkaklumo.

Tomas Venclova

Tarsiu tikrai tik porą žodžių ekspromtu, kadangi atėjau čia nepasirengęs, šią knygą pirmąkart laikau rankose ir visiškai nespėjau su ja susipažinti. Kiti kalbėtojai gilinasi į knygos esmę, aš to padaryti niekaip negalėsiu.

Pirmiausia pasakyčiau tokį dalyką, kuris mane nustebino ir, sakyčiau, nemaloniai nustebino. Vakar ar šiandien interneto portale „Delfi“ buvo paskelbtas trijų šimtų žymiausių nepriklausomybės laikotarpio asmenybių reitingas. Reitingas pradžioje yra, kaip angliškai sakoma, predictable: pirmieji eina du prezidentai, Valdas Adamkus ir Algirdas Mykolas Brazauskas, ir, taip sakant, „superprezidentas“ Vytautas Landsbergis. Na, o toliau įvairūs žmonės. Iš emigrantų yra Jonas Mekas, Vytautas Kavolis ir net aš, nusidėjėlis, bet Greimo kažkodėl nėra. Tas rodo, kad jis nėra deramai įdiegtas į mūsų visuomenės sąmonę. Žinoma, jį gal sunkiau įdiegti negu Meką su jo gana padykusiais svarstymais ir darbo metodais. Galbūt ir sunkiau, bet reikėtų. Tikrai mes labai daug jam skolingi ir turėtume išleisti viską ar beveik viską, ką jis yra parašęs. Tai tiesiog kultūrinė pareiga. Daug ko iš jo išmoktume.

Beje, išmoktume vertinti literatūrą plačiame kontekste. Jau net dabar vartydamas šią knygą matai, kad jis susiformavo labai savotiškame kontekste, būtent – prancūziško pokarinio netradicinio marksizmo atmosferoje. Nereikia bijoti to žodžio – nekonvencionalaus, nesovietinio marksistinio mąstymo bruožai aiškiai prasimuša jo rašiniuose. Net ir atsitiktiniai Greimo tekstai rodo, kad jis labai gerai orientuojasi savo meto kultūrinėje terpėje. Šitoje knygoje yra kalbama apie Valéry Larbaud, Ignazio Silone – autorius, kuriuos nelabai pažįstame, bet kurie tų laikų kultūrinėje terpėje buvo labai svarbūs. Kas Greimui būdinga – mokėjimas vertinti mūsų kultūrą, mūsų literatūrą užčiuopiant tolimas, ne iš karto regimas analogijas. Vienintelis straipsnis iš šios knygos, kurį anksčiau esu skaitęs, – toji prancūziška lietuvių literatūros istorijos apžvalga. Kažkada ją mačiau (kaip atskirą atspaudą iš prancūziškos enciklopedijos) ant savo tėvo stalo. Prancūzų kalbą tada dar labai prastai mokėjau, bet šį tą supratau. Ir iš karto man krito į akis, kad Kazys Binkis gretinamas su Andre Bretonu. Arba Donelaitis gretinamas su Delille’iu ir statomas aukščiau, kadangi tai nėra siekimas naivumo ir paprastumo, bet būtent naivumas ir paprastumas. Na ir taip toliau – tas mokėjimas įstatyti lietuvių kultūrą į kontekstą, ją vertinti naujausių ir įdomiausių, perspektyviausių savo meto kultūros srovių fone Greimui yra labai būdingas.

Aš net nežinau, ar šioje knygoje yra perspausdinti patys ankstyviausi Greimo straipsniai iš „Varpų“ almanacho. Ten buvo straipsnis apie Don Kichotą ir straipsnis, iš kurio sužinojau apie Greimo egzistavimą, – viena iš pačių šmaikščiausių, negailestingiausių, kandžiausių recenzijų lietuvių literatūros istorijoje. Apie Gražiną Tulauskaitę. Ją skaičiau turbūt trylikos keturiolikos metų, ir ji man nepaprastai patiko. Cituojamas Gražinos Tulauskaitės ketureilis: „Galbūt Viešpatie, tu man, / Gal dabar jau leisi / Pačiulbėti paukšteliu / Toj tyloj tyliausioj.“ Toliau Greimas rašo: „Viešpatie, jeigu tu esi ir jeigu tu šiais laikais dar ką nors gali, neleisk paukšteliui čiulbėti. Yra įvairių būdų Tave garbinti, tai kam gi vargšas paukštelis aušins savo snapelį. Neleisk, Viešpatie!“ Tą pačią recenziją buvo skaitęs Juozas Tumelis, su kuriuo mes tada labai bičiuliavomės. Ir mes ją tiesiog cituodavome, susidūrę su įvairiais mūsų literatūros ar paraliteratūros faktais. Kai kuriais atvejais taip ir norisi pasakyti: „Neleisk paukšteliui čiulbėti, Viešpatie!“

Pilnas ar apypilnis Greimo raštų rinkinys galėtų net nuo tos recenzijos prasidėti. Ir iš karto matytum, kad tai buvo žmogus neeilinis, kad jeigu būtų kitaip susidėjusi istorija, kitaip susidėjęs jo gyvenimas, jis būtų buvęs vienas iš geriausių mūsų kritikų, gal net ir geriausias ar bent negailestingiausias.

Norėtųsi, kad jis būtų kuo labiau įdiegtas į mūsų sąmonę. Beje, pademonstravau, kad jis ir į mano sąmonę nepakankamai įdiegtas, kadangi net nežinojau – štai, klausytojai mane informuoja, – jog ta mano mėgstama recenzija buvo perspausdinta nepriklausomoje Lietuvoje 1991-aisiais [knygoje „Iš arti ir iš toli“]. Na, nuo tada praėjo beveik trisdešimt metų, laikas būtų ir pakartoti.

 

Parengė Arūnas Sverdiolas

Ligos diskursas „Metuose“: tarp realybės ir vaizduotės

2020 11 27 / Atrinkome 30 skirtingų žanrų publikacijų (proza, poezija, drama, eseistika, vertimai, literatūros kritika). Juose veikia medikai, „sveikstama“ ir „sergama“, ligos painiojasi į siužetus, motyvus ir vaizduotę.

Regimantas Tamošaitis. Šis šaunus naujas pasaulis

2020 m. Nr. 11 / Šie metai Lietuvai yra simboliškai apvalūs – nueitas nemažas kelias nuo sovietmečio pabaigos ir Nepriklausomybės atkūrimo, kažkur nuplaukė ištisi trys dešimtmečiai, nepastebimai išaugo nauja karta.

Jerzy Kwiatkowski. Poetė, kuri randa žodį

1997 m. Nr. 1 / Eilėraštis, kuriuo Wisława Szymborska debiutavo, vadinosi „Ieškau žodžio“. Šiandien šitą formulę jau galima kritiškai keisti. Szymborska yra poetė, kuri suranda žodžius.

Mantas Balakauskas: „Kartais prieš pasaulį norisi pastatyti visiškai mažą ir nesvarbų eilėraštį“

Apie kūrybinius procesus, oro pilių statymą, tuštumą ir kitas (ne)apčiuopiamas būsenas – Linos Simutytės pokalbis su M. Balakausku.

Adrienne Rich. Kraujas, duona ir poezija: poeto gyvensena

2001 m. Nr. 12 / Iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė / Paskaita iš ciklo „Rašytojai ir socialinė atsakomybė“, skaityta Masačiūsetso universitete Amherste, pirmą kartą išspausdinta žurnale „Massachusetts Review“.

Stefan Zweig. Dickensas

2009 m. Nr. 11 / Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Stefano Zweigo knyga „Trys meistrai“ (1918), kurios ištrauką spausdiname. Esė objektas – XIX a. gyvenęs rašytojas Ch. Dickensas, o subjektas – S. Zweigas, kuris parašė šį opusą.

Thomas C. Foster. Niekada nestovėk prie herojaus

2020 m. Nr. 10 / Amerikiečių literatūrologo Thomo C. Fosterio knyga „Skaityk literatūrą kaip profesorius“. Knyga skirta visiems, norintiems gilintis į literatūros kūrinių potekstę, simbolius, siužeto bei personažų modelius ir visa kita…

Ateitis, kuri jau čia, tik nelygiai pasiskirsčiusi

Apie COVID-19 krizę, gyvenimą per ją ir po jos, pokyčius visuomenėje ir literatūroje, galimus sprendimo būdus ir šviesą tunelio gale kalbasi poetas Marius Burokas ir filosofas, vertėjas Kasparas Pocius.

Po „Vilniaus pokerio“: Ričardas Gavelis „Metuose“

2020 10 31 / Skaitydami „Metuose“ publikuotus tekstus arba publikacijas, skirtas Ričardo Gavelio kūrybai, pastebėtume svarbią ypatybę – jie skelbiami jau po „Vilniaus pokerio“, nuo 1996-ųjų, taigi po su šio romano pasirodymu pasirodžiusių batalijų.

Stasys Sabonis. Pirmosios knygos: tarp malonumo ir nusivylimo

2020 m. Nr. 10 / Apskritai, jaunieji rašytojai kartais nenoriai sutinka papildomai dirbti prie grąžinamų rankraščių. Pataisę atskiras vietas vėl skuba nešti rankraštį į leidyklą. O be reikalo.

Thom Stearns Eliot. Yeats

1994 m. Nr. 7 / Iš anglų k. vertė Kornelijus Platelis / Skelbiama airių rašytojo Williamo Butlerio Yeatso pirmoji metinė Yeatso studijų paskaita, skaityta Airių akademijos bičiulių draugijai Abbey Theatre Dubline 1940 metais. Paskui paskelbta žurnale „Purpose”.

Dalia Staponkutė. Lik su manim

2020 m. Nr. 10 / Antigonė darbo Kipre išties nerado, nebe tie laikai, ir veždama ją į oro uostą vis dar bandžiau įkalbėti pasilikti. Sakiau, galime važiuoti į Lietuvą, jei nori. Į Lietuvą? Pažiūrėjo ji išpūtusi akis.

Brigita Speičytė. Nepoetinis eilėraščio menas: posovietinės lietuvių poezijos linkmės

2009 m. Nr. 1

1980 m. Algirdas Julius Greimas, analizuodamas M. Martinaičio poeziją, svarstė:

„Atrodo, kad lietuviškoji kultūra pastaraisiais dešimtmečiais pilniausiai išsireiškė poetine kalba. Tai keistas – pavojingas, bet ir daug žadantis reiškinys. Tuo tarpu kai Vakaruose poeto dažnai savo lėšomis išspausdinta knygutė vargais negalais prisirenka kelis šimtus skaitytojų, Lietuvoje ne tik kad poetai rikiuojasi šimtinėmis, bet, sakytum, kad ir poezija ten perkama, skaitoma, vartojama. Tai viltį puoselėjantis dalykas: kol poetinis jausmas tautoje gyvas, tol žmogiškųjų vertybių dar galutinai nepakeičia būtinumo ar malonumo prekės.
Tačiau tautinės kultūros pasireiškimas kad ir labai išprusinta poetine forma yra kartu ir pavojingas: dėl savo neatnarpliojamų ryšių su gimtąja kalba, dėl savo specifiškumo poetinė kalba lieka uždarų, šeimyninių vaišių maistas, nepasidalijamas net su draugais ar artimaisiais, ji gresia virsti sekmadienine, be ryšių su gyvenimu, apeiga.“1

Praėjus porai dešimtmečių galima sakyti, kad dabartinė poezija išgyvena visiškai natūralias ankstesniojo savo populiarumo pasekmes. Poezijos rašymo tankį XX a. antroje pusėje – tiek kiekybine, tiek kokybine prasme – lėmė ir represuotos kultūros slėgis. Poezijos rašymas buvo būdas į jį reaguoti, ieškoti alternatyvos. „Tanki“ poezijos kalba buvo paranki ir dėl ezopinių savybių, teikiama galimybe netiesiogiai plėsti kalbamų dalykų ribas. Poezijos populiarumas sovietmečiu – atskiros studijos reikalaujantis dalykas. Tebelieka atviras klausimas: kiek iš tiesų būta poezijos skaitytojų – iš tų tūkstančių, kuriuos nurodo poezijos knygų tiražai. Ar įsigytas poezijos tomelis buvo skaitomas, ar įsigyjamas kaip netekstinis daiktas, neverbalizuojamų reikšmių simbolis, kaip miglota nuoroda į tai, kas yra uždrausta, bet prasminga, kas iš dalies pasiekiama, bet kartu reikalauja suvokimo ir pastangų rizikos. Gal šioje vietoje bus prasmingas liudijimas: pradėjusi studijuoti universitete pirmaisiais Nepriklausomybės metais, sovietmečio poezijos biblioteką sukaupiau iš antikvariatų, kurie tuo metu buvo užversti iš asmeninių ir viešųjų bibliotekų „išvalytomis“ knygomis.

Didelis visuomeninio pasitikėjimo kreditas, sovietmečiu suteiktas poezijai, Nepriklausomybės laiku atsigręžė į ją stipria kritikos ir tiesiog negatyvių atmetimo emocijų banga. Simptomiška, kad vienas labiausiai kritikuojamų, kritiškai svarstomų autorių buvo Justinas Marcinkevičius ir jo kūryba – visų pirma išpažintinė lyrika, poetizuojanti agrarinės kultūros tradiciją, ir poetinės dramos, perteikiančios tautos istorinę patirtį. Iki tol nepaprastai aukštas poezijos ir poeto prestižas sumenko – kaip ir tiražų apimtis. Kai kurių šiuolaikinės lietuvių literatūros situacijos stebėtojų ir vertintojų nuomone, neatsitiko nieko nepaprasta, tiesiog pasikeitė kultūros struktūra, iš poezijos savo funkcijas atsiėmė kitos veiklos ir kūrybos sritys: kai kurie buvę poetai tapo žurnalistais, mokslininkais, politikais, verslininkais. Sovietmečiu represuota kūrybinė ir visuomeninė energija grįžo į normalias vagas.

Kultūros sistemoje bet kokia egzistuojanti kalba yra kodas – būdas pasakyti ir išreikšti tai, kas kitaip yra nepasakoma ir neišreiškiama. Lietuvių poetinę tradiciją vertinant kokybiniu požiūriu, svarbu, kad joje itin ilgai, iki XX a. paskutinio dešimtmečio, išsilaikė lyrinės kalbos formos2. Todėl kur kas esmingiau už tiražų ir rašančiųjų bei skaitančiųjų kiekybinius pokyčius yra tai, kad ėmė kisti pati poezijos kalba ir kūrėjo santykis su jos galimybėmis. Maždaug pastarąjį dešimtmetį naujausioje lietuvių literatūroje išryškėjo tendencija: vis daugiau randasi poetų, rašančių ir leidžiančių romanus. Ši tendencija galėtų būti vertinama, pasinaudojant A. J. Greimo metaforomis, ir kaip bandymas išsinarplioti iš intymių poetinės kalbos ryšių, pasitraukti iš sekmadieninių pietų ritualo. Pirmasis tokį žingsnį žengė Sigitas Parulskis meniškai ir komerciškai sėkmingu prozos kūriniu „Trys sekundės dangaus“ (2002, antras leid. 2004). Pažymėtina, kad šį romaną bent sąlygiškai galima laikyti debiutinio S. Parulskio poezijos rinkinio „Iš ilgesio visa tai“ (1990) proziniu variantu. Po jo autorius išleido dar vieną ne tokį sėkmingą romaną, pjesių publikaciją ir dvi eseistikos rinktines. Poezijos rinktinėje „Marmurinis šuo“ (2004) šalia ankstesnių eilėraščių atskirame skyriuje paskelbta ir keletas nepublikuotų, tačiau jie nepakeitė bendro vaizdo ir situacijos: vienas ryškiausių jaunesniosios kartos poetų tapo prozininku. Šiuo keliu daugiau ar mažiau sėkmingai pasuko ir kiti poetai: Gintaras Grajauskas, Donaldas Kajokas, Dalia Jazukevičiūtė.

Atvirkštinis atvejis – populiarios prozininkės Jurgos Ivanauskaitės, tapusios savita viešuomenės ikona, poezijos rinkiniai „Šokis dykumoje“ (2004), parašytas iš kelionių po Rytus patirčių, ir priešmirtinė „Odė džiaugsmui“ (2007). Tačiau šios knygos nepersveria autorės prozinių kūrinių ir nenustelbia jų meninės įtaigos.

Greta šios ryškios poetinės kūrybos tendencijos akivaizdi ir kita, vidinė: antilyrinės poetikos dominantė. Atrodo, kad, apskritai retėjant poetų gretoms, gyvybingiausia poetinės kūrybos forma tapo avangardinio (ar neoavangardinio) pobūdžio poezija. Pagal šią poetinę tradiciją ir motyvuojamas straipsnio pavadinimas: XX a. literatūroje poezijos ir poetiškumo sinonimas buvo lyrika ir lyriškumas, kalbos metaforiškumas, meninė išraiška; naujausioje lietuvių poezijoje intensyviai skleidžiasi nepoetinių meno formų paieškos.

 

Pasakojimas poezijoje

Naujausioje lietuvių literatūroje su romano išpopuliarėjimu koreliuoja išryškėjęs polinkis eksploatuoti naratyvines kalbos formas poetinėje kūryboje. Jei paliksime nuošaly komercinį romano populiarumo aspektą, prozinio pasakojimo iškilimas dabartinėje kultūroje gali būti suvokiamas ir kaip lietuvių literatūrą pagaliau pasiekęs visuotinio išsikalbėjimo poreikis. Tokio laiko atėjimą dar Nepriklausomybės pradžioje buvo prognozavęs sociologas Vytautas Kavolis. Prozos pasakojimas atrodo esąs ekstensyvesnis, komunikatyvesnis, junglesnis, įtraukiantis įvairesnes patirtis, vaizduotės lygmenis, kalbos būdus. Pasakojimo forma poezijoje užima lyrinės komunikacijos kanalus. Aukštojo modernizmo lietuvių poezija, net ir gerokai komplikavusi lyrinio išsisakymo būdus, vis dėlto rėmėsi gana glaudžia hermeneutine sutartimi tarp poeto ir auditorijos. Komplikuota, hermetiška eilėraščio forma buvo pateikiama ir priimama kaip potencialiai prasminga – perteikianti prasmę, taigi komunikatyvi. Pasakojimas poezijoje yra viena iš šiuolaikinės komunikatyviosios poezijos formų, kuri vis labiau įsigali didėjant pertrūkiui tarp poeto ir auditorijos, o pastarajai vis labiau netenkant vientisumo.

Pasakojimas kaip poetinės kalbos modelis bei poetinė technika laikytina savitu naujosios lietuvių poezijos reiškiniu ir dėl to, kad jis teikia galimybių kurti alternatyvą moderniosios lietuvių poezijos kanonui, kurio sudėtinga, kultūrinių realijų prisodrinta, filosofiškai turininga poetinė kalba neišvengiamai sudarė dominuojantį foną Nepriklausomybės laikų poetiniams debiutams. Poetinio pasakojimo modelis galimas vertinti kaip pasirenkama poetikos „nulinė priemonė“, kaip itin vaisingas būdas kurti „paprasto“, nužeminto, „nepoetiško“, „negražaus“, kasdienio kalbėjimo stilistiką, „tiesioginio“ mimezio ar subjektyvaus liudijimo įspūdį, arba, kita vertus, montuoti vaizdinius koliažus, pereiti į parodijos bei ironijos poetiką.

Pasakojimo modelis ir technika poezijoje reiškiasi įvairiopai. Debiutinėse Rimanto Kmitos, Indrės Valantinaitės, Agnės Žagrakalytės poezijos knygose pasakojimas pasirodo kaip visą rinkinį susiejanti pirminė intencija – papasakoti žmogaus istoriją, kurios centrą, kaip ir galima tikėtis iš dvidešimtmečių autorių, sudaro erotinės, socialinės, kultūrinės iniciacijos patirtys. Pasakojimas yra ir būdas stilizuoti autentiką – ypač kai eilėraščių rinkinyje pasirodo nuolat pasikartojantys sąlygiški melodramatiniai personažai, kurių vaizdiniai sukurti parodijuojant skaitomos „gyvenimo istorijos“ lūkesčius (R. Kmitos „mergaitės“, A. Žagrakalytės „mylimasis“).

Drauge su šia tendencija pastebima ar tiesiogiai išsakoma kita – nepoetiškos, vadinasi, „nepagražintos“ kalbos siekis. Pasakojimo technika diktuoja kasdienei kalbėsenai artimas intonacijas, tiesiogiai ar netiesiogiai priešinamas poetiniam gražumui, galbos puošnumui, išgražinimui. Kai kurie eilėraščiai vertintini kaip trumpi pasakojimai, anekdotai, kasdienybės patirčių blyksniai, žavūs savo nereikšmingumu, vienkartiškumu.

A. Žagrakalytės poetiniai tekstai atsiremia į savitą, archajišką trumpo naratyvo kaip užkalbėjimo, magijos ritualo formą arba siužetą. Šia magija motyvuojamas rašymas – gyvenimo fragmentų „trupinių“, liekanų rankiojimas, ir gebėjimas jas transformuoti. Šis kalbinis ritualas nestokoja valiūkiškumo ir linksmo pokšto atmosferos, ironiškai pristatomas kaip technologija be paslapties, nors neišvengiamai siejasi su egzistenciškai rizikingomis patirties briaunomis – krauju, tamsa, blogiu, svaiguliu. Kaip ir dera magijoje – visokia bjaurastis tampa kitonišku ir patraukliu dalyku:

Mylimas kojų nagus
Ant kultūrinio leidinio karposi
Kai nieks nematys – laižysiu
Žirklučių ašmenis – liko
Kokia dulkelė vis tiek
 
Giliau įsipjovus liežuvį
Kraują su dulkėm išminkius
Nusilipdysiu vaikelį
 
Guldysiu degtukų dėžutėn
Iš jo marškinių pažastų
Iškirptom skiautelytėm
Išklojus
Tegul įkvimpa taip svaigiai
Tevirpa pakinkliai praeivėms
 
                             („Meninis klonavimas“3)
 

Ši poetinė magija iškyla kaip savavališka fantastika, įžūlus, raganiškas užmojis kurti savą pasaulio tvarką, regzti savas metamorfozių serijas – iš nieko, ar beveik iš nieko, nevengiant bakchanališkų potraukių: „Blogis yra gražus / svaiginimasis yra gražus blogis yra / gražus“ (p. 49). Kaip moteriškos pasaulėjautos savitas pėdsakas gali būti vertinama tai, kad poetiniuose naratyvuose šmėkšteli ir siužetai, kuriami iš natūralių metamorfozių pajautos. Natūralistinis koliažas – jaunystės laikų tatuiruotė ant nusenusios moters kojos:

Susidedu kojas dailiai,
Kaip jaunoji arklininkė
Iš devyniolikto amžiaus
Paveikslų kopijų –
Į ikoną mane įtapykit

Tarp dailių raizgeliuotų aukselių:

Susiraukšlėjusi senutė su
Susiraukšlėjusiu jūros arkliuku
Ant kulkšnies.

                                         (p. 15)

Poetinis pasakojimas parankus kaip neįpareigoto kalbėjimo galimybė, alternatyva ideologiškai ar antiideologiškai angažuotai modernizmo poetinei kūrybai sovietmečiu. Paskutiniame G. Grajausko poezijos rinkinyje „Naujausių laikų istorija: vadovėlis pradedantiems“ (2004) pasakojimas (istorija kaip pasakojimas) yra programiškai iškeltas į pavadinimą. Tekstuose pabrėžiamas kaip tik tokio poetinio pasakojimo nesuinteresuotumas, ironizuojamas „didesnės“ prasmės lūkestis: „gal ir kvaila, bet aš visada / norėjau kažko daugiau“ / „taip, tai iš tiesų kvaila“ / „palauk, palauk – tai ką, negi ir viskas?“ / „viskas. mudu tik šiaip paplepėjom“ („Kinematografinė poema“, p. 113).

Kita vertus, šiame rinkiny aktualizuojama trumpos, fragmentiškos istorijos forma kaip alternatyva vientisai, didžiajai, herojiškai istorijai. Vienas iš rinkinio skyrių epigrafų – pokalbio nuotrupa, žaidžianti formos tapatumu tarp žodžio „istorija“ vienaskaitos ir daugiskaitos: „Istorijos nėra. Yra tik istorijos.“ Įdomu, kad tą dekonstruojamąją Istoriją G. Grajausko rinkiny reprezentuoja tradicinė literatūros institucija – vadinamasis „literatūrinis gyvenimas“ su nusistovėjusia rašytojų kanonizavimo sistema, literatūros komunikavimo būdais (kūrybos vakarais, viešu eilėraščių skaitymu, vertintojais, kritikais, gerbėjais ir rėmėjais). Alternatyva – „Klaipėdos poetinė mokykla“, artimų bičiulių, skaitytojų būrelis. Literatūrinio bendravimo autentika matuojama ne viešu blizgesiu, pokalbiais apie literatūrą ar kitus reikšmingus dalykus, o darnia, kad ir nebylia, kūnų kalba:

šnekučiuojamės virtuvėje: pradžioje atsargūs,
tyrinėjame vienas kitą, stebime, pabrėžtinai
atsainiai replikuodami: kalba³ lyg tarp
kitko, lyg ir apie nieką, apie bendrus reikalus
ir pažįstamus, paskui truputėlį apie
literatūrą, trumpai, tik užsimenant ir
žaibiškai grįžtant prie vakar matyto
filmo, kad niekas nepagalvotų, jog bandome
kalbėti apie save, kad neįtartų, jog smagu
apie save kalbėti, o apie ką gi
daugiau, tiesą sakant
paskui pamažu įsibėgėjame, įsidrąsiname,
lyg drauge darytume kokią svaigią
paauglystės nuodėmę, rausta veidai
ir mes šypsomės: jau,
jau po truputį pradedame
susikalbėti, ne tik žmonių kalba,
bet labiau akimis ir antakiais, gestais,
įgimtais kvailais įpročiais – tarkim,
čiupinėti ausies lezgelį, trinti delnus,
savaip, ypatingu būdu pakreipti
galvą, ir gera mums

                              („Literatūros vyksmas. Klaipėdos poetinei mokyklai“, p. 15)
 

Panašiai galima įvardyti ir G. Grajausko naratyvinę poetiką – kaip kalbėjimą, turintį pokalbio intencijų, tačiau tai, kas norima pasakyti, glūdi tekste kaip nekalbinis gestas, išskaitomas už „paprastų“ frazių, jų perkėlimo ritmo, sužybsinčios ironijos ar siužeto pertrūkių. Netiesioginės kalbos lygmuo išlaikomas rašant kasdiene, pažodiška, tiesmuka kalba su atsitiktiniais, tarsi savaiminiais prasmės perkėlimais: pabrėžtinas pažodiškumas sukuria erdvę tam, kas nepasakoma. Arba tai, kas nepasakoma, išlieka kaip tiesiogiai nenurodomas pasakojimo fonas ir pagrindas, kurio negalima išvysti „tiesiogine įžvalga, o tik akies krašteliu“ (A. Sverdiolas). Žiūrėjimas akies krašteliu G. Grajausko rinkiny iškeliamas kaip „tikrojo“ santykio su pasauliu metafora. Nors G. Grajausko poezijos kalbantysis yra žaidybiškai neįsipareigojęs hierarchinėms prasmės struktūroms, tačiau išlaiko nepasakomumo lauką savo poezijoje – kaip lauką, iki galo nenusavinamą būties pamėkliškumo, lėkštybės, banalybės.

Ryškiausia G. Grajausko „pasakojamosios poetikos“ poetinė priemonė – eilutės ilgio modeliavimas, kai frazė nukertama, neretai darant tariamai natūralią šnekamosios kalbos pauzę, tačiau kita eilutė ankstesniąją pratęsia nenuosekliai, tarsi po pertrūkio, tarpo, kuriame šmėsteli alternatyvi pažodinei prasmė, susidvejina skaitytojo sąmonėje ankstesnės frazės sukurtas lūkestis ir aktuali realizacija:

andai buvo toks pusprotis: užeidavo
jam, šaudavo į galvą kažkas – tai,
būna, pasiima peilį, užsimerkia ir
lekia, tuo peiliu orą kapodamas,

ir vis rėkia – nieko nematau! nieko
nematau! – tuoj visi bėgte į
šalis, dar kaip patrauks peiliu
gerklėn ar žarnosna, pobaisis

buvo žmogelis, dabar nežinau,
ar bėr jau, seniai nematyt,
gi ir laikai nebe tie: puspročiai
išmirė arba atėjo į protą
 
                             („Nieko nematau!“)

G. Grajausko eksploatuojama šnekamoji kalba ir jos intonacijos sukuria savitą kalbančiojo poziciją ir kalbos erdvę. Kalbantysis eilėraščio tekste dažnai lieka akivaizdus, bet nutylimas, kartais literatūrinis ego sureikšminamas, atvirai ironizuojamas. Kita vertus, šnekamoji kalba atveria eilėraščiuose socialinę erdvę, jos skirtingus dialektus, kadangi pati balansuoja ant intymumo ir viešumo ribos. Stilizuojama bendruomenės autsaiderio ar sąmoningai jos nuošalėje likusio stebėtojo pozicija, veik su satyrine ironija pašiepianti viešas bendravimo formas kaip vulgarias, lėkštas, o viešumą – kaip neužmaskuotų galios troškimų ir kovos dėl jos lauką, neišvengiamai įtraukiantį kiekvieną, taip pat ir kalbantįjį („Kažkoks kafka“, p. 35).

Be abejo, į naujausią lietuvių poeziją besismelkiančio pasakojimo modelis yra artimesnis kino montažo technikai nei klasikinei epikai (plg. G. Grajausko „Kinematografinę poemą“). Toks pasakojimas leidžia perteikti nužeminto kasdienio pasaulio mišrumą, netolygias vaizdų bei kalbos stiliaus jungtis, todėl teikia daug galimybių postmoderniai poetikai: ironijai, parodijai, koliažui. Štai per kasdienišką kelionę autobusu poetizmais pasinaudojama tik tam, kad atstotų distancijos nesilaikantis riebiasprandis kaimynas: „temsta jau, ir aš, nebeištvėręs, galvą nuo lango / atplėšęs, tyliai sakau storajam kaimynui: / „Žiūrėk, kaip ta upė slėnį prialsavo miglų“ („jau temsta, o aš vis dar tebevažiuoju“, p. 8). Poetinis pasakojimas iškyla ir kaip modernizmo poetinės kalbos (tapusios savotišku poetiškumo sinonimu) ironizavimas, poetinė saviironija. Cituotame G. Grajausko eilėraštyje ironizuojamas stereotipinis lūkestis, jog poetinė kalba sukuria emocinę ar kokią kitą žmonių bendrystę. Kartu tai ir rašančiojo autoparodija.

Pasakojimo technika teikia itin plačių galimybių poetinei kalbai atsinaujinti. Visiškai kitoks šios technikos efektas iškyla Elenos Karnauskaitės kūryboje. Čia „paprasto“ kalbėjimo intonacijos panaudojamos ne žaidybiškam pasakojimui sukurti, bet nejaukaus bendravimo, sunkiai ieškomo ir nerandamo žodžio, kalbos, užtylančios dėl emocijos slėgio, įspūdžiui perteikti. Tekstai poetizuojami išskaidant sintaksę, – taip, eilutei nesutampant su natūralios kalbos fraze, sukuriamas įtikinamas trūkinėjančio kalbėjimo įspūdis. Ši kalba, kurią sutrauko tylos pauzės, įveikia neryžtingą, skausmingai dvejojančią ar melancholiškai užsimirštančią minties tėkmę, nes „čia viskas yra užburta viskas pasmerkta / būti taip o ne kitaip…“ („Tiltas iš pelenų“, 2000, p. 24).

Šie eilėraščiai – žmogaus, gyvenančio po katastrofos (nelabai svarbu kokios – asmeninės, kultūrinės, globalinės), emociniai etiudai. Jų kalba susijusi su savita rašančiosios tapatybe – transformuotu „beraštės moters“ variantu: „ mano prosenelė vietoj parašo dėdavo kryžiuką / močiutė nemokėjusi skaityti mat / nelankė mokyklos anksti ištekėjo / vienas po kito gimė vaikai kur jau / ten knygos ir mokslas kai reikėdavo / parašo pavardės raides piešdavo / žiūrėdama į daug kartų skleistą / apglamžytą popierėlį“ („Iš smilčių“, 2004, „Kitokia“, p. 26). Moters „neraštingumas“ – tai atsisakymas išreikšti poetės amžininkų kūrybai būdingą tuštumos ir beprasmybės pajautą agresyvia, naikinančia kalba. E. Karnauskaitės melancholija nors tiršta, bet neįkyri, nesureikšminanti kenčiančio „ego“, nepiktžodžiaujanti, kažkaip išsauganti kalbančiosios orumą.

 

Avangardinės tendencijos išryškėjimas

1994 metai – simboliška cezūra dešimtmečio lietuvių poezijoje, žymima S. Parulskio „Mirusių“, almanacho „Svetimi“ ir Lietuvoje perleistos Algimanto Mackaus poezijos rinktinės „Ir mirtis nebus nugalėta“. Šie leidiniai poezijoje atvėrė avangardinės laikysenos, kaip tradicijos destrukcijos ir rekonstrukcijos, impulsus. Ši posovietinės literatūros linkmė, atrodo, šiuo metu yra gyvybingiausia ir sulaukianti daugiausia pasekėjų.

S. Parulskio avangardinė energija plėtojosi keliomis kryptimis. Pirmiausia minėtame antrame, taip pat ir trečiame poezijos rinkiny „Mortui sepulti sint“ (1998) poetas išardė vieną patikimiausių ir stabiliausių XX a. lietuvių poezijos (ypač kurtos Lietuvoje XX a. antroje pusėje) atramų – agrarinį pasaulėvaizdį: namai, kaip pasaulio centras, pasaulio vienovės vieta čia tampa išviete („Dangaus durys dažytos“, p. 12), karstu („Apraudojau gražų žodį“, p. 18). Užuot sakralizavus žemės darbus (lietuvių poezijos tradicijoje tai ritualas, atkuriantis žmogaus vienovę su pasauliu), ritualizuojamas kiaulės pjovimas, įtvirtinantis naują antimitą: mirties, kaip pasaulį vienijančio ir valdančio principo, visuotinybę4. Kiaulės pjovimo rituale mirtis susieja, užpildo veiksmus, kuriuos žmogus atlieka dėl savo išlikimo (valgymą, giminės pratęsimą), ar, anot S. Sontag, paveldėtus „dvasingumo projektus“, slopinančius egzistencinį nerimą (religiją, kultūrą). Šis ritualinio žudymo procesas išreiškia ir pagrindinę poezijos paskirtį: ji, kaip siaubo ir bjaurumo terapija, turėtų atlikti iniciacijos ritualo, pakylėjančio į kitą savivokos lygmenį, vaidmenį. Tai ritualas, kurio metu atsikratoma sąstingio – „pašalo“, kuris turi išeiti „…iš dirvos, iš kapų / iš medžių šaknų / iš giminės pamatų / iš pasąmonės turi išgriūti kartu / su siaubu, su baime…“ („Mirusiųjų“, „Malūnas lentpjūvė“, p. 25). Siekdamas įveikti kalbėjimo inerciją, ieškodamas „aktyvinančio simbolizmo“, S. Parulskis pasitelkia gan agresyvią bjaurumo estetiką, padedančią atsisakyti „gličių vimdančių simbolių“, „civilizuoto mėšlo krūvos“, „lavonais ir kančia paspringusios šventovės“, taip pat – leidžiančią erzinti ir provokuoti auditoriją. S. Parulskio mirties diskursas pakartoja prieš tris dešimtmečius išeivijoje, A. Mackaus poezijoje jau kartą įvykdytą „atsisakymo programą“: „Reikia išmokti numirti atsineštiems daiktams ir veidams“5. S. Parulskis pasirodo kaip nužemintųjų generacijos palikuonis, turįs atlikti būtinąjį „charakiri“ sovietmečiu lietuvių poezijoje užsikonservavusiai tradicinei tautinei kultūrai.

Maištas yra vienkartinis, atsisakoma tik kartą. Toliau tikėtina arba pasirinktos pozicijos kraupi tąsa gyvenime (A. Mackaus pavyzdys), arba pozityvus žingsnis, naujas pasirinkimas (ir naujas maištas). Paskutinėje S. Parulskio knygoje („Mortui sepulti sint“) galima matyti to pasirinkimo ženklų, nors ir jais abejojama. Vaduojantis „nuo abstraktybių, nuo kelionės / tikslo“, atsigręžiama į patį ryškiausią patirties akiratį, kasdienybės konkretumą, trumpalaikius ne patirties, tiesiog juslių koliažus, tikintis, jog juose bent trumpam blykstels čia pat išnyksianti prasmė, „pleištas tarp savęs ir nebūties“ („Kelionė į tėviškę. Pavargusi šiaurė“, p. 29; „Vėlinių“, p. 54). Vytautas Kubilius tokią neorealistinę „daiktavardėjančią poeziją“ jau paskelbė šiandieninės literatūros simptomu6. Tačiau S. Parulskio sensualistinėje konkretybių poezijoje ši išeitis nesureikšminama, niūriai svarstoma, ar ir tai nebus „mus kankinančios mirusiųjų mintys, patvirtinančios, / kad kančią galima įveikti / įveikti stebint baigiantį sustingti“, ar tai nebus tas pats Nojaus noras iš baimės godžiai „užgrobti“ kuo daugiau iš žūsiančio pasaulio, ir vargu ar iš to galima bus atgaminti patikimą, vertingą, chaotiškai nesumišusią tikrovę: „ bet jeigu liesti, liesti – ką? / išdidžią virpančią ištroškusią krūtinę / vaikelio skruostą, žirgą, piniginę / pajūrio putą, žiedlapį, revolverį, kaimynę / jie viską stvertų – per trumpa ranka“ („Ežeras…“, p. 44; „Kuo daugiau pasiimti“, p. 21; „Pirštai“, p. 60).

Antologijoje „Svetimi“ debiutavo Dainius Dirgėla (g. 1969), Valdas Gedgaudas (g. 1963), Evaldas Ignatavičius (g. 1967), Alvydas Šlepikas (g. 1966) ir Donatas Valančiauskas (g. 1968). Almanacho autorių programa „Svetimumo kvintesencija“ skirta kaip tik paveldėtai charizminei Poeto, „pagrindinio herojaus“ misijai bendruomenėje ir literatūrinėje komunikacijoje atšaukti: „Eilėraštis turi būti SVETIMAS autoriui…“7. Tradicijos slėgio pojūtis ir tikėjimas manevro laisve – „svetimųjų“ debiutinė deklaracija. Tam tikrą negatyvumo nuostatą poetinės kalbos, pasirenkamų vaizdinių ir leksikos, kuriamo pasaulėvaizdžio atžvilgiu galima laikyti „svetimų“ poezijos jungiamąja programine gija. Bendra poetinio „svetimų“ sąmoningumo simboline emblema laikytinas aklavietės – tiek egzistencinės, tiek kalbinės – pojūtis ir refleksija.

Almanache išsiskiria V. Gedgaudo poezijos siurrealistinė agresija, išplėtota poezijos rinkiny „Kapsulė“ (1994). Siurrealistinis V. Gedgaudo poezijos karnavalas tolima aliuzija susiejamas su dionisiškomis orgijomis. Eilėraščiuose „Jaunystėje jam…“, „Ech tu Strazde Strazdeli…“ pasirodo susidvejinusi kalbančiojo sąmonė, karštligiškas ginčas ar net grumtynės tarp „aš“ ir „tu“ ar „jo“ – t. y. grumtynės su jungiškuoju šešėliu, „išstumtąja patirtimi“ tapusia paveldėta kūrybine ar istorine savimone, tikriau – jos nuoskilomis. Antrame rinkinio skyriuje atliekama lietuvių kultūros mito (ženklinamo kunigaikščių ir rašytojų vardais) dekonstrukcija, siekiant patirti ribą, už kurios nebebūtų „kur trauktis“: „Nusviro vakaras. Ir pagaliau / į delną nutūpė negyvas paukštis. / Tamsa Tyla ir Miegas o daugiau / nepamenu. Nebeturiu kur trauktis…“ (p. 66). Antras V. Gedgaudo poezijos rinkinys „Vakaras be žiburio“ (Vilnius: Vaga, 1998) liudija negalėjimą ištrūkti iš neigimo rato. Čia ir toliau siekiama „išmagnetinti žodžių reikšmes“, „padauginti tamsos“, „tamsa įveikti tamsą“, šįkart dekonstruojant religines savivokos atramas, steigiant alternatyvų savivokos centrą, „gedėjimą, mirtį ir baimę“, didįjį simbolinį trejetą vietoj krikščioniškojo tikėjimo, vilties ir meilės („Turėk ir kitų dievų…“, p. 36; „Mano demonas keičia pavidalus…“, p. 47; „Kas gražiai nuobliuos mano šonkaulius…“, p. 57; „Tenesugrįžta durklas į makštis…“, p. 91). Eilėraščiai kuriami kaip šventvagiškos ritualinės nekrofilijos aktai, ieškant sąmonės ploto, „kur nebūtų metaforų tik mirtis / tiktai geismas“ („Reikia vėl išmokt…“, p. 41).

 

Grotesko poetika

Darius Šimonis (g. 1970) eilėraščių rinkiny „Spiečius“ (1997) remiasi tautosakinio grotesko ir paradokso poetine tradicija, M. Martinaičio, kai kuriais atvejais – S. Gedos poezijoje atvėrusią naujus, alternatyvius prasmės horizontus. D. Šimonio poezijoje ji kuria prasmės ištuštėjimo pojūtį: „Taip man ir reikia – juk jau viskas sklaidos; / gremėzdiški saulelės gabaritai / yra visai suprantami ir skaidrūs, / kaip vienas gurkšnis – imtai ir nurytai“ („Maištas aplinkui“, p. 17). Karnavalinė tautosakos grotesko ir paradokso poetika gali egzistuoti kaip alternatyva kokiai nors centralizuotai, hierarchiškai aukštesnei, racionaliai ar ideologiškai privalomai reikšmės sistemai; jai išnykus – groteskas atsigręžia prieš pačią poeziją apskritai – kaip specifinį kalbos kodą, dauginantį prasmę. Pirmojoje D. Šimonio knygoje šmėsteli išsitarimai apie „didžiojo kodo“ lietuvių poezijoje mirtį („Metas tai baigtis viskam su manim“ – „Tuo pat metu…“, p. 35–36). Papildomo svorio jie įgauna antros poeto knygos „Rykštė“ (2001) kontekste, kur poetiniai tekstai tampa automatinio rašymo srautu, nepasiduodančiu skaitymo įpročiams, kuriuos suformavo modernistinės poezijos lektūra. Tai poezija, atsisakiusi įcentruojančių principų, kalba, neigianti, sunaikinanti pati save8. „Pamaniau tik – o jeigu o jeigu – / ir vėl šalavijų lova, jievaro skobnios. / Atleisk, neišgirdau, – kas šalavijų? / Tie dalykai manęs jau seniai nebekaso“ („Pasiansas“, p. 19).

Grotesko poetika atsiskleidžia kaip bandymas pajusti kalbėjimo galimybes, išardžius modernistinės poetinės savivokos esmines struktūras: hierarchines laiko ir erdvės priešpriešas, vidaus / išorės struktūrą, grindžiančią „aš“ kaip prasmės centro poziciją tekste, tradicijos / naujovės, vertybių hierarchijos viršaus / apačios įtampą kaip poetinės kalbos energijos šaltinį. Ši poezija yra ir tų struktūrų irimo procesą reprezentuojantys, šia reprezentacija save motyvuojantys tekstai.

 

Avangardiniai knygos projektai ir konkrečioji poezija

Paskutinė D. Šimonio knyga liudija, kad tokiai poezijai komunikuoti nebetinka klasikinė – knygos, eilėraščių rinkinio – forma; kad ji jau prašosi kažkokio kitokio „atlikimo“, nei tylus, intymus skaitymas, kitokios erdvės ir aplinkos, nei baltas knygos lapo „skydas“, kuris – prisimenant Tomo Venclovos metaforą – jau nebeuždengia nesančio veido, prasmės nebuvimo, tuštumos. Šiame kontekste nuoseklesnė, regis, aplink Tomo S. Butkaus alternatyvias leidybines iniciatyvas besitelkianti „Vario burnų“ grupė, randanti adekvatesnių postmodernios poetinės komunikacijos formų.

T. S. Butkus gausiame „avangarduojančių“ poetų būryje išsiskiria alternatyvaus knygos meno projektais, susitelkusiais į vadinamąsias „idėjų dirbtuves“ „Vario burnos“ (Klaipėdoje, nuo 1992 m.). Poetinis ar tiesiog kalbinis tekstas veikia vizualiniame grafikos, spaudinio dizaino, maketo intertekste kaip viena, dažnai ir nepagrindinė jo dalis. Formos aspektą („kaip“ parametrą), podraug tos formos nesubstanciškumą akcentuoja ir „Vario burnų“ credo: „Menas yra taip, kad galėtų jo ir nebūti.“ Galbūt neatsitiktinai patys leidėjai savo spaudinius įvardija leidybinės efemerijos – „čiabukų“, chapbooks – terminu, o ne, pavyzdžiui, orientuojasi į jiems kai kuriais aspektais taip pat galinčią būti aktualią XX a. pirmos pusės Europos avangardo livre d‘artiste tradiciją. Nors tokiu būdu „Vario burnos“ savo leidinius siūlo priimti kaip siauro rato, mėgėjiškus, greitai atliekamus namudinius spaudinius, galinčius aprėpti ir asmeninę kūrybą, ir mėgstamus šeimyninius kulinarijos receptus, vis dėlto bent kai kurių knygų projektai išduoda gan rafinuotas avangardinių formų paieškas, ir kai kuriais atvejais – nepigią leidybą. Kartu „Vario burnų“ publikuojami autoriai – tiek Lietuvos (ir ne tik jaunieji), tiek užsienio – sudaro savitą, vienaprasmiškai neapibrėžiamų kūrybinių nuostatų neformalią bendruomenę, nepasiduodančią konceptualiam suvienodinimui: be paties kūrybinių dirbtuvių iniciatoriaus, „Vario burnos“ išleido tokių autorių kaip Mantas Gimžauskas, Laurynas Katkus, Mindaugas Valiukas, Charles Bukowskis, Kerry Shawnas Keysas, Jerome’as Rothenbergas, Tadeuszas Różewiczius ir kt. kūrybos bei vertimų.

Kaip įdomus alternatyvaus knygos projekto pavyzdys galėtų pasitarnauti paties T. S. Butkaus knyga „Generuotos kalbos mutacija“ („Vario burnos“, 1998, 2003). Knyga turi paantraštę „Tekstai“; kalbinis tekstualumas čia neatsiejamas nuo vizualinio, drauge – nuo medžiagiško tekstūriškumo. T. S. Butkaus knygos pavadinimas yra žaidybinė aliuzija ir tiesioginė nuoroda į A. Mackaus knygą „Neornamentuotos kalbos generacija“ (1962):

„kas ši knyga? Neviltinga mackaus kartotė, sekimas naujųjų realistų pranašystėmis? Nežinau, nesvarbu tai, nes prasmės pertekliuje vienintelis įmanomas kelias yra prasmės naikinimas, bandymas visus tekstus skaityti kaip jų pačių praradimus, kūniškosios patirties tęsinius, antraip visi įsikalbėjimai ims pildytis, šiame mirusios šviesos pasaulyje nepalikdami tau, skaitytojau, nežinomas paskutinės knygos autoriau, vietos.“ (ketvirtasis viršelio puslapis)

Minėtas A. Mackaus rinkinys, be kita ko, buvo „gražaus“ poezijos žodžio atsisakymo programa, kylanti iš poreikio adekvačiai išsakyti egzistencijos absurdo ir beprasmybės patirtis. T. S. Butkaus rinkinys aktualizuoja „naikinančią kūrybą“ ir kalbos sužadinimą, tarsi uždavus tam tikrą programą, ir atsitiktinius, nesistemiškus tos „generuotos kalbos“ pokyčius – „mutacijas“. „Generuota kalba“ – tam tikra kalbos technika, kalbinė gamyba. Tačiau ir mutuojanti tarsi gyvas organizmas, nukrypstanti nuo užduotos genetinės programos. „Generavimas“ nurodo į dirbtinę prasmės gamybą ir naikinimą (teoriškai generuoti galima pasirinktinai – prasmę ar beprasmybę); mutacija – į spontanikos ir savaimingumo liekaną, kuri pati ir jos rezultatas nėra aprioriškai vertingesni už pirmąją. Tai postmodernistinės autorinės nuostatos, veikiančios „ir/ir“ logiką. Taigi šis rinkinys yra ir prasmės kūryba, ir jos naikinimas; ir noras, ir nenoras „kažką“ pasakyti.

Pati knygos forma papildomai sureikšmina gamybos – „generavimo“ aspektą ir savitai, išties subtiliai parodijuoja klasikinius, „vidinius“ knygos unikalumo, naujumo, originalumo kriterijus ir masinio tiražo technikos paradoksalią jungtį. Kiekvienas trisdešimt devintas „Generuotos kalbos mutacijos“ rinkinys yra vienkartinis, unikalus tuo, kad turi vis kitokį „mirėlynų“ ciklo tekstą – ant perfokortos išspausdintą eilėraštį, įdėtą į knygą, bet neįrištą (pvz., mano turimo egzemplioriaus „mirėlynas“ yra pasimetęs, dingęs). Todėl nė vienas rinkinys nėra toks pat ir drauge – nė vienas baigtas. Išties įdomi „idėjų dirbtuvių“ (taip priešlapyje pavadintos „Vario burnos“) pagaminta idėja: principinis poezijos rinkinio nebaigtumas. Skaitytojo nepasiekia visas eilėraščių rinkinys. Kartu šis nebaigtumas yra pabrėžtinai kito, sakytume, materialiojo, formalaus lygmens. Šį statusą paryškina ir pati „pridėtinio teksto“ vieta – perfokorta, automatinių mašinų naudojama laikmenos forma. Prasmė kinta, gausėja mechaniškai pridedant papildomą tekstą. Toks „ėjimas“ sukuria alternatyvą klasikiniam „atviro“ literatūros kūrinio supratimui, suponuojančiam prasmės gelmę bei neišsemiamą, neužsibaigiantį kūrinio interpretacijos procesą.

Čia galima apmąstyti „idėjų dirbtuvių“ sąvoką. Ji reiškia, kad gaminama ne knyga, o sumeistraujama pati idėja. Galima manyti, kad ji suvokiama „ne kaip savaiminė ir aptinkama kontempliuojant, o kaip pasirinkta, taigi postšvietėjiška idėja“9; knyga atskleidžia ne kažką, kas yra ir yra vertinga savaime, o savo, kaip gaminio, „padarytumą“, instrumentinį generavimo(si) principą. Kitaip tariant, ši knyga pasakoja, kaip yra menas, būdamas padirbtas. Ar tiksliau – „apdirbtas Photoshop 7.0 programa“, išleistas „Klaipėdos menininkų namų , Bažnyčių 4 / Daržų 10, LT-5800 Klaipėda“ (cituoju priešlapį). Tai generuotos kalbos mutacija: toks kurioziškas adresas, kaip savarankiškas tekstas, iš tiesų egzistuoja, kaip ir papildomos žodžio „apdirbti“ reikšmės.

Rinkinyje kalbinės tekstų reikšmės pervedamos į horizontalų santykį su vizualinėmis, kurioms suteikiamas lygiavertis statusas, diktuojantis alternatyvią skaitymo techniką. Palydimajame žodyje, kaip galima suprasti, autorius prisistato esąs savo tekstų skaitytojas: tam tikras kalbinio darinio pateikimas knygoje jau yra skaitymas. Taigi dar viena postmodernioji dichotomija: autorius – skaitytojas. „Visus tekstus perskaityti kaip jų praradimus“ – manytina, kad ši intencija atsiskleidžia kalbinio, vizualinio bei tam tikru mastu taktilinio lygmenų horizontalėje. Kalbinis tekstas pradingsta grafiniame, bet gali būti ir iš jo „ištraukiamas“ maksimaliai suskliaudus pastarojo formą. Tai ypač pasakytina apie rankraštinių faksimilių skyrių. Šių tekstų apskritai galima neskaityti (rašysena sunkokai įskaitoma), jie veikia ir kaip vienu žvilgsniu aprėpiama grafinė dėmė. „Buvimas grafine plokštuma“ yra ir šių tekstų poetikos principas: kalbinės „medžiagos“ panaudojama tiek, kiek jos telpa į taisyklingus keturkampius, geometrinius kalbos „konteinerius“. Kalba tarsi taki medžiaga atseikėjama, atkerpama, pateikiama – instrumentiškai, tarsi be vidinės būtinybės, įbrendant į bet kurią herakleitiškojo srauto vietą. Kita vertus, pabrėžiamas rankraštinio teksto gamybos spontaniškumas ir autentika – ją nurodo ne tik pats „rankos raštas“, bet ir tai, kad šis tekstas pateikiamas kaip neperrašytas, kalbinius taisymus čia pat paverčiant grafiniais „dėmės“ elementais.

Teksto grafika yra ir skaitymo kodas, pavyzdžiui, suponuojantis lygiavertį dvikryptį ar netgi keliakryptį skaitymą, taigi ir prasmės variacijas, daugiakryptę prasmės tėkmę, nefiksuotumą. Pvz., tokie tekstai kaip „eilėraštis dviems balsams: kas bus parašyta kaip niekad“, „dokumentinės minios“ gali būti perskaityti ir vertikaliai, vieną vertikalią „strofą“ po kitos, ir horizontaliai, peršokant didelius eilutes išskaidančius tarpus. Eilėraštyje „Vandentiekio gurkštelėjimas“ galima skaityti ir eilutės žodžius, ir juos apsiautusius jų šešėlius (eilutė: „nakties apsupty krusteli mūsų balsai ar gyvenimas vien netikėjimas“; jos šešėlis: „k ies apsupty rusteli mūsų alsai ar g ve ima vie“). Vizualinė teksto forma – šriftas, eilutės forma ir ilgis – kai kuriais atvejais pabrėžtinai „reaguoja“ į pažodinę kalbinio teksto prasmę (pvz., žodžiai „sutraiškomi“, „nutrauktos rankos“ eilėraštyje „dokumentinės minios“, p. 10–11).

Tačiau rinkinyje išlaikyta subtili vizualumo ir kalbinio komunikatyvumo pusiausvyra, vizualumas neužgožia kalbinio tekstų įskaitomumo, jis paliekamas veiksnus. Net jei autorius-skaitytojas deklaruoja „prasmės naikinimą“, tai nėra kalbinės savinaikos žaidimai, kurių apstu dabartinėje neoavangardinėje lietuvių poezijoje. Naikindami prasmę šie tekstai tik sukuria erdvę skaitytojui-autoriui, jo generuojančiam judesiui. Kad pateikiami kalbiniai tekstai turėtų būti perskaitomi ir suprantami – regeneruojami, – liudija kitas įdomus šio rinkinio formos elementas – paskutinė knygos dalis „turinys / nuorodos / paraštės“. Atrodo, kad žodis „turinys“ čia traktuojamas ir pažodiškai, ne tik kaip žanriškai nusistovėjusi techninė knygos dalis, kurioje pateikiamas paskelbtų tekstų sąrašas su puslapių nuorodomis. Čia po puslapio ir teksto pavadinimo pateikiamas savitas trumputis paaiškinimas, kurį galima laikyti skaitymo raktu, tam tikra kalbinio turinio „perfokorta“, plg.: 17 p. juodosios eilės // savojo aš ešafotas.

Cituotame autoriaus-skaitytojo komentare tekstų turinio ir drauge motyvacijos matmuo taip pat apibrėžtas dvisklaidiškai: „kaip jų pačių praradimas“ ir „kaip kūniškosios patirties tęsiniai“. Tekstų prasmė „teka“ tarp šių dviejų krantų, kurie įvardijami įvairiopomis dichotomijomis: gyvybės–mirties, kūno–rašto, ateities–praeities, faksimilės–stenogramos, žemės drebėjimo–sukrėtimo ir pan. (p. 14–15). Negatyvumo, katastrofinė leksika ir poetinė vaizdinija, tarsi ataidinti iš A. Mackaus poezijos (ypač faksimilių skyriuje), podraug su melancholiška kalbėsena nukreipta į autoteminį kūrybos apmąstymą, subjektyvumo potyrius, praeinamybės ir išliekamumo pulsavimą, juslinius dirgsnius kaip tikrovės signalus. Vaizdinė rinkinio forma yra struktūriška ir programiška, poetinė-kalbinė – taki ir neapibrėžtina, tarsi apeliuojanti į nekalbinę kūnišką – taigi estetinę – patirtį.

(Neo)avangardine linkme savo kūrybą originaliai kreipia Marius Burokas (g. 1977), Gytis Norvilas (g. 1976). M. Burokas savo tekstuose („Ideogramos“, 1999) mėgaujasi kalbos srautu, vaizdinių koliažais (patirties „sueižėjusiais fragmentais“), savitiksle teksto žaisme. Pavyzdžiui, perskaičius poetinį tekstą, skaitytojui siūloma iškirpti to teksto vaizdinį ženklą ir nusiųsti autoriui – parodijuojama literatūrinė komunikacija. „Klausykite žodžių, kurie negelia kaip bitės / nekerta lyg angis, nežerplėja žarijom, / o srūva tyliai marmėdami…“ (p. 11). G. Norvilo poezijoje, kaip liudija ir debiutinio rinkinio pavadinimas „Akmenskeltės“ (2002), remiamasi fragmento, kalbos nuoskilų („žodžio skelčių“) mozaikos poetiniu principu. Antras G. Norvilo poezijos rinkinys „Skėrių pusryčiai“ iliustruotas primityviais paties autoriaus piešiniais.

 

Žaidimas poezijos medialumu

Neringos Abrutytės (g. 1972) pirmoji knyga „Rojaus ruduo“ (1995) išsiskyrė savita poetine kalbėsena, originalia sintakse, kuria perteikiamas gyvai moduliuojamo balso, savaimingos, „duotas“ formas aplenkiančios jo tėkmės įspūdis. Galima sakyti, kad tokia stilistika perteikė pabrėžtinai „moterišką“ balsą: šiek tiek įnoringas, kaprizingas, tariamai naivias, slaptai klastingas to balso intonacijas. Erotinės iniciacijos tema (apskritai būdinga debiutuojantiems ir debiutuojančioms) dominuoja pirmojoje N. Abrutytės knygoje kaip rašančios moters patirtis: „Jis klausė kunigų ir filosofų / o Ji – mylėjo kunigus ir poetus“ (p. 10); arba: „pasiilgau to kaimo / buvusioj savo poezijos meilėj / (Geda Martinaiti…)“ („Nostalgiškas (ar naivus?)“, p. 11). Erotiniai impulsai yra kalbėjimo akstinas; erotinės patirtys – tikslas, kuris yra ir teksto riba, kai balsas nutyla, atsiduodama „kūno kalbai“; plg. eilėraštį „Istorija su V. Kudirkos eil. „Varpas“: „aš norėjau iš poezijos klastos – į meilę / (pasieksiu daug (?) poezijoj ir meilėj) / juokiausi, pasakoji tą istoriją / juokdamasis – taip gyvai… gyvai (mane bučiuoji)“ (p. 13).

Vėlesnėje poezijoje ši tema perauga į savitą žaidimą asmens istorija kaip įvaizdžiu. Lengvai atpažįstami antros poetės knygos „iš pažintis“ (1997) erotinės istorijos herojai sukuria laikraštinės sensacijos ir medialaus „atviravimo“ atmosferą, kuri savaime parodijuoja išpažintinės lyrikos situacijas. Dalia Satkauskytė už šios poetinės kalbėsenos įžvelgia narcisistines rašančiosios nuostatas, jos poezijos heroję suvokia kaip įsikūrusią tarp popkultūros veikėjų ir vartotojų – nebrandžių egocentriškų paauglių, trokštančių pigios šlovės. Literatūros institucija – leidyklų redaktoriai, jų ar jiems adresuojamos recenzijos – panaudojamos kaip medijų kontekstas savo „įvaizdžiui“ kurti. Poezija yra ironiškas asmens simuliakro kaip įvaizdžio įrankis – tuo labiau, kad operuojama tariamo tikrumo, autentiškumo, autobiografiškumo signalais.

Jei N. Abrutytės poeziją vertinsime kaip tam tikrą medialų ego įvaizdžio kūrimą, pripažinsime, kad jis atliepia dabartinės Lietuvos populiariosios kultūros procesams – žiniasklaidoje dominuojančioms sensacijoms, pigioms intriguojančių „gyvenimo būdo“ istorijoms, eterio pseudožvaigždžių ir jų demonstruojamo tariamo intymumo srautui. Intymumas, intymi kalba praėjusiame amžiuje, galima sakyti, iš visų viešųjų diskursų buvo lyrikos prerogatyva. Su pastarojo meto audiovizualiniu intymumo simuliakru savitai koreliuoja kita nauja tendencija – poezijos tomelius ima leisti popkultūros figūros, visai nesusijusios su literatūra, atvirai demonstruojančios komercinį poezijos „darymo“ aspektą ir jo efektyvumą. Drabužių dizainerio Aleksandro Pogrebnojaus eilėraščių publikacija buvo kartu akcija, rodanti, kad poezijos populiarumui ir rinkos vertei nebūtinas joks „turinys“, kad jos reikšmę sukuria tik įvaizdis ir sėkminga reklamos bei viešųjų ryšių akcija.

 
———————
1 Greimas A. J. Iš arti ir iš toli: Literatūra, kultūra, grožis. – Vilnius: Vaga, 1991. – P. 135.
2 Tūtlytė R. Išliekanti lyrika. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2006.
3 Žagrakalytė A. Išteku. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. – P. 21.
4 Čia galima būtų įžvelgti sąsajų su gilesniais lietuvių mitologijos sluoksniais, su Sovijaus mitu, aiškinančiu naujo laidojimo papročio, religinės reformos, įvedimą.
5 Parulskis S. Apie muiliną liežuvį // Poezijos pavasaris. – Vilnius: Vaga, 1992. – P. 227.
6 Kubilius V. Daiktavardėjanti poezija // Metai. – 2000. – Nr. 3. – P. 79–90.
7 Svetimi. – Vilnius: Vakarinės naujienos, 1994. – P. 3.
8 Iškalbingas D. Šimonio pasiūlymas visiems lietuviškai kalbantiems ir rašantiems: „Siūlau prarasti kalbą. Siūlau pakeisti kalbą. Į bet kurią, geriausia būtų į rusų“ (Neimkit manęs ir neskaitykit // Šiaurės Atėnai. – 2002. – Rugs. 7. – Nr. 33 (619). – P. 3).
9 Sverdiolas A. Šis tas apie pamėklinę būtį svetur ir čionai / Apie pamėklinę būtį. – Vilnius: Baltos lankos, 2006. – P. 192.

Brigita Speičytė. Eilės, virstančios sėklomis

2017 m. Nr. 4 / Viktorija Daujotė. Žīmėni vuobelie/ Žieminė obelis. – Vilnius: Regionų kultūrinių iniciatyvų centras, 2016. – p. 104.

Antanas Baranauskas – tarp poezijos ir meilės

2016 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo literatūros tyrinėtojai prof. dr. Paulius Vaidotas Subačius, doc. dr. Brigita Speičytė, prof. dr. Skirmantas Valentas, dr. Tomas Andriukonis

Brigita Speičytė. Maironio palimpsestas

2008 m. Nr. 3 Maironio seminaro 1994–1996 m. vedėjai ir dalyvėms Palimpsesto terminas pasitelktas kaip teorinė metafora aptarti Maironio kūrybos santykiui su tradicija. Ši metafora įprasmina savitą rašymo būdą – rašymą ten, kur būta ankstesnio teksto, kuris yra ištrintas ar išsitrynęs, bet prasišviečia pro tai, kas parašyta. Maironio poezijos analizei adekvačiau perkelti palimpsesto sampratą ne [...]

Šatrijos Ragana. Joninių naktis

2007 m. Nr. 4 / Iš lenkų k. vertė Brigita Speičytė / Šatrijos Raganos novelė „Joninių naktis“ – vienas pirmųjų jos prozos kūrinių, parašytas lenkiškai 1897 m. Jis išsiskiria itin atviru autobiografiškumu.

Literatūrėlė. Lenkija be rašytojų

2006 m. Nr. 5 / Iš lenkų k. vertė Brigita Speičytė / Ar iš tiesų dar turime literatūrą? O gal mums liko vien tikrovė ir kalba, lenkų kalba, su išugdyta, bet kaskart vis mažiau prisimenama tradicija?

Brigita Speičytė. Kas užsodino Poškos „darželį“?

2005 m. Nr. 1 / Dionizas Poška turbūt ryškiausiai iš lietuvių literatūros autorių grožiniuose ir negrožiniuose tekstuose yra paliudijęs bajoro ūkininko – „artojo“ – tapatybę. Ją galėtume laikyti tipiška tradicinio LDK kultūros bajorų…

Brigita Speičytė. Drabužėliais dėvėtais

2001 m. Nr. 8-9 / Aidas Marčėnas. Dėvėti: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos. leidykla, 2001.

Brigita Speičytė. Sieloj kaip namie

2000 m. Nr. 7 / Nijolė Miliauskaitė, Sielos labirintas. – Vilnius: Vaga, 1999. – 489 p.

Brigita Speičytė. Eilės, virstančios sėklomis

2017 m. Nr. 4

Viktorija Daujotė. Žīmėni vuobelie/ Žieminė obelis. – Vilnius: Regionų kultūrinių iniciatyvų centras, 2016. – p. 104.

Viktorijos Daujotės žemaitiška poezija jau yra pamatyta ir įvertinta kaip mūsų kultūros reiškinys. Vienas jos reiškimosi ir veikimo ženklų – kūrybiškas pratęsimas, dialogas su ja juvelyrės Eglės Čėjauskaitės-Gintalės parodoje „Balsā i daiktā / Balsai ir daiktai“. Poezija, pasigirdusi iš pradžių kaip pavieniai balsai ūkuose („Balsā ūkūsʼ / Balsai ūkuose“, 2010), susitelkusi į labiau individualizuotą senos moters, tarsi genties pramotės balsą („Gīvenu vīna / Gyvenu viena“, 2012), grįžtanti į individualesnes intonacijas ir suasmenintą, autobiografiškesnį kalbėjimą („Tatā pariejau / Tai parėjau“, 2015), atrodė, jau apsuko savo ratą, užbaigė savo siužetą. Šiose trijose knygose jau buvo susiklostęs įėjimo–išėjimo kelias, leidęs pasiekti giliuosius atminties lygmenis ir vėl grįžti į dabartį. Ketvirtoji knyga „Žīmėni vuobelie / Žieminė obelis“ (2016) rodo, kad tasai kelias turi savo linkmę, trauką ir grąžina atgal. Regis, jau kompoziciškai išbaigta trilogija pasipildė dar vienu kūriniu, kurį autorė neprimygtinai siūlo matyti greta antrosios knygos: „Gal tęsinys, nors ir kažkas atskira“ (p. 5). Naujosios knygos kalbančioji išties yra artima „Gīvenu vīna / Gyvenu viena“ personai, tačiau jos nekartoja. Kas sugrąžina kūrybinę sąmonę atgal?

Visų pirma – ribos jutimas. Ribos tarp seno ir naujo pasaulio, seno ir naujo laiko, kuri buvo akivaizdi ir ankstesnėse knygose, nors dažniau pasirodydavo būtinybės profiliu: kaip gyvybinio gimimo–mirties ritmo dalis, sutaikanti su gyvenimo praeinamybe. Aštresnės tos ribos briaunos pasirodė trečiojoje knygoje „Tatā pariejau / Tai parėjau“ kartu su ryškesne asmenine perspektyva – eleginėmis gedėjimo, atsisveikinimo intonacijomis. Gal jos ir buvo tasai signalas, kad dar ne viskas iškalbėta (kad ir kas būtų tasai „viskas“), kad dar iki galo neatliktas atminties darbas. Naujosios knygos pratarmėje šis ribos jutimas išsakomas paradoksu: pasaulis, pasikeitęs iš pamatų (p. 5); sugestijuojama, jog pasaulis keičiasi, nes turi pamatus, taigi turi iš ko keistis, pamatai ir yra tai, kas įgalina keistis. Tačiau keisdamasis ne tik nuo pamatų tolsta, bet ir juos apleidžia ar gali suardyti. Ribinę situaciją liudija pratarmėje paminėti du šios knygos pradžią žymėję balsai („išgirdau pačioj 2016 metų pradžioj, sausio antrąją“), dvi padiktuotos eilutės, nuo kurių pradeda skleistis kūrinio visuma. Pirmoji frazė: „plėka golkės, plėka ont žemis plėkuos…“ (p. 5). Šis balsas atsiveria antrajame knygos poetiniame tekste, čia pasirodo tarsi ritualinis judesys, atsikratant viso to, kas nepriklauso absoliučiai žmogaus tikrovei: žemei, nuogam kūnui, dangui; tarsi atstatant kokią vertikalę:

plėka golkės,
plėka ont žemis plėkuos,
vuo dongom apsėkluok – – –
ve, veiziek, vabaloks atlieki,
ve, siekla prėkėba,
nesi dā atlīktama

*

nuoga gulkis,
nuoga ant žemės nuogos,
o dangum užsiklok – – –
žiūrėk, vabalėlis atskrido,
žiūrėk, sėkla prilipo,
dar kažkam reikalinga

(p. 8–9)

Lietuvių tradicinėje poetinėje vaizduotėje dangumi užsikloja mirusieji, žuvusieji ar bent namus, artimuosius praradusieji. Ant žemės puola, prie jos glaudžiasi gedinčiosios, nepakeliamo skausmo marinamos, žmonių nebepaguodžiamos. Šis imperatyvas – nuoga gulkis ant žemės nuogos – ritualinis mirties situacijos išbandymas; šioje totalioje gyvenimo redukcijoje sukuriama akistata su gyvybe, su menkiausiomis jos apraiškomis. Jei kūnas su žeme dar susikabina – tegul ir sėklele – nuo to ir galima pradėti iš naujo. Keistis taip pat.

Tolesniame tekste nuje, či vėlkis brīdi / taip, čia vilkės brydė šis judesys pakartojamas kitu profiliu, iškyla tarsi kokia archajiškos atminties nuotrupa, aptikta žengus poetinės vaizduotės žingsnį gilyn. Nuogas kūnas ant nuogos žemės – slapta, moteriška gimdyvės apeiga, suteikianti galios gyventi. Archetipinio reikšmingumo įgauna ėjimas atbulom, keliais vilkės bryde – laikinai nusigręžiant nuo kasdienio pasaulio ir jo logikos, lyg redukuojant žmogišką pavidalą, tarsi grįžtant prie beasmenės gyvybės šaltinio, pasiliekant jos globoje. Galimybė keistis, kurią šiuolaikinė sąmonė automatiškai sujungia su laisvo pasirinkimo teise, šiuo archajišku profiliu parodoma kaip galia gyventi. Gaja, gajybė.

Šie du to paties motyvo jungiami tekstai (antrasis ir trečiasis) knygos visumoje yra unikalūs, nebevarijuojami. Tai tarsi sąmonės vartai, pasiekiantys giliausią atminties lygmenį, tarsi pamato akmuo, nuo kurio patikimai kuriama ar kuriasi rinkinio architektonika, formos lygmenyje patvirtinanti pratarmėje išsakytą seno pamato–naujo statinio principą. Tačiau šį gelminį balsą palaiko, nuo visumos jam neleidžia atitrūkti knygoje netikėtai brėžiamos žmogaus–gyvūno sąsajos, ryškesni nei ankstesnėse knygose to ryšio prasminiai akcentai. Galima sakyti, kad gyvūnai šios knygos pasaulėvaizdyje priartinami prie asmens tapatybės, prie jos centro, kartais tampa „sudėtinio aš“ dalimi: „šiąžiem kažkaip visai viena, vis / pati su savim, pati sau motina, pati / sau ir duktė, pati draugė ir pati kaimynė, / gal ir ta juodgalvė avis, kurią vis / matau ant tako su šieno pabirom <…>“ (p. 65). Riba tarp skirtingų gyvybės rūšių yra paslanki, ne tokia griežta. Lietuvių poetinės tradicijos esame prijaukinti prie augalijos, o štai čia ryškinamas ir gyvūnų reikšmingumas (naminių gyvūnų tema V. Daujotės knyga rezonuoja su Romualdo Granausko novelių apysaka „Šventųjų gyvenimai“).

Gyvūniškumo ir žmogiškumo santykis, dabarties filosofijoje skatinantis „kvestionuoti žmogaus požiūrio totalumą“ (Gutauskas M. Filosofas ir gyvūnas: Nietzsche, Heideggeris, Derrida  // Problemos. – 2014. – Nr. 86. – P. 80), šioje poezijoje nukreipia žvilgsnį į gyvūnišką žmogaus gebėjimą ir poreikį gyventi vienybėje su aplinka. Šis poreikis sujungia žmogų ir gyvūną, ypač naminį; jų ryšių abipusiškumas yra nehierarchinis: „gyvulį laikai ir jis tave savo kantrumu laiko“ (p. 57). Būtent šiame ryšyje su gyvūno gyvumu žmogus aptinka ir save kaip gyvą: gyvūnišką ir drauge – kitonišką, kitokį („nei žmogus nėra žmogus be kito gyvo“, p. 103). Žmogaus kitoniškumas pasireiškia – kaip yra svarstęs Friedrichas Nietzsche – jo istoriškumu, atminties galia, tačiau V. Daujotės poezijoje ši galia pasirodo ne trūkumo profiliu (kaip negalėjimas būti dabartyje, pririštam „prie akimirkos kuolo“), o kaip žmogiškas gyvastingumo resursas, gebėjimas išlikti gyvai, iš savęs užpildant ištuštėjusį pasaulį, grynai žmogišku būdu sąmonėje palaikant jo esinių tvermę ir intensyvumą. Šioje gyvybinėje atminties galioje gyvūnai ir žmonės nėra atskirti, jie drauge jungiasi į tą patį reikšmingo Kito ratą:

vuo galʼ aš jau tėk kāp kuoks mėnks vabals
tėk šėlumuos, tėk maista ont žemis baīškau,
alʼ jug dā ne, jug ė meldūs, ė žuodžius atsėmeno,
ė mėrosius sava, ė gīvus, dā ė gīvuolius, katrī
na tėk mona, alė so monėm bova; karvis dvė
pamiškie tabganuos, ė avės so baltās jieriukās,
paukštokus vės mėnkiau bagėrdo, vuo balsus
anūm savie tabtoro; musiet, tatā, dā toro
ėš kuo kāp žmuogos ont žemis būti, jie ė
balėka mon tėk kuoki mėnoti

*

o gal aš jau tik kaip koks menkas vabalas
tik šilumos, tik maisto žemėj beieškau,
bet gal ne, juk ir meldžiuos, ir žodžius atsimenu,
ir mirusius savo, ir gyvus, dar ir gyvulius, kurie
ne tik mano, bet ir su manim buvo; karvės dvi
tebesigano pamiškėj, avys su baltais ėriukais,
paukštelius vis mažiau begirdžiu, o balsus jų
savyje tebeturiu; turbūt dar turiu iš ko
kaip žmogus žemėj būti, jei ir beliko
man tiktai kokia minutė

(p. 82–83)

Taigi rizikingos ribos akivaizdoje iš giliosios atminties poetine vaizduote siekiamasi organiškosios žmogaus savivokos vaizdinių ir liudijimų. Ieškoma kokio alternatyvaus gyvybės mokslo, gaivinamas žinojimas, kaip išlikti gyvam ne tik iš šilumos ir maisto, iš kokių šaltinių palaikyti gyvybingumą.

Šį poetinio gyvybės mokslo turinį užpildo antrasis pratarmėje minėtas motyvuojantis balsas – žīmėni vuobelie, žīmėnē vuobulē… žmuonis žīminē… Jis yra išskleistas pirmajame poetiniame tekste ir davė pavadinimą visai knygai. Eilėraštis programiškai iškelia atsparumo, kantrumo, gajumo reikšmes, labiau dėmesį sutelkdamas būtent į galią išlikti, išsilaikyti ir išlaikyti, lengvai nepasiduoti išoriniam poveikiui:

žīminē vuobulē, gielis, rugē,
dā ė česnakā, laiškās aštrēs,
ė žmuonis tuokī – žīminē,
jie jau saka kon, tā ė pasaka,
kīti, sunkē ikondami, ėlgam
ė blogoma, ė geroma ėsėmen,
ba dėdelies maluonis, alʼ kontri,
lengvē nu žemis nanotrėnami,
žemā – palei sava nuotrielis,
aukštā – palei sava onžolus,
vės dā ėš pašaknūn atželontis

*

žieminiai obuoliai, gėlės, rugiai,
dar ir česnakai, aštriais laiškais,
ir žmonės tokie – žieminiai,
jei jau pasako ką, tai ir pasako,
kieti, sunkiai įkandami, ilgam
ir bloga, ir gera prisimena,
nelabai malonūs, bet kantrūs,
sunkiai iš namų išvaromi,
sunkiai nuo žemės nutrinami,
žemai – palei savo dilgėles,
aukštai – palei savo ąžuolus,
vis dar iš šaknų atželiantys

(p. 8–9)

Šie žieminių obelų, kitų žieminių augalų motyvai yra varijuojami, išskleidžiami į poetines analogijas: žieminė obelis – visžalė eglė; žieminiai česnakai – žieminės gėlės: pinavijos, Kazimierai… Šmėsteli ir labiausiai tikėtinas – rugių, žiemkenčių motyvas, atšviežintas įspūdinga analogija – žiemkentės moters, Marijos Snieginės vaizdiniu (p. 32–35). Žiemos, gyvenimo žiemą vaizdiniais ryškinamas kalbančiosios, jos gyvenimo kitoniškumas, savita padermė. Atrodo, kad „Gīvenu vīna / Gyvenu viena“ prasminiai akcentai buvo tokio kitoniško, senovinio gyvenimo prasitęsimas, junglumas, susinėrimas su tuo, kas jam lyg ir tolima, kas pasiekia iš svetimų pasaulių; gebėjimas jei ne sklisti ir skverbtis, tai „apsiūti“ svetimkūnį, įtraukti į save, kiek leidžiasi. Šioje knygoje ryškiau brėžiama riba: čia pulsuoja neįkyrus, tačiau neapeinamas žieminių ir vasarinių obuolių, žieminių ir vasarinių žmonių (tik vasaromis gyvenančių, atostogaujančių kaime) priešpriešos punktyras. Skirtumas ryškinamas, nors giliajame atminties ir tapatybės lygmenyje – iš pamatų – priešpriešos nėra: ir „atvažiuojančių panelėms galiausiai viskas juk taip pat“ (p. 15).

Knygoje sukurtą „žieminių žmonių“ padermės vaizdinį su dominuojančiomis atsparumo, kantrumo, gajumo reikšmėmis galima suvokti ir kaip opoziciją takiai postmodernaus žmogaus būklei, takiai tapatybei, jos protėjiškam, horizontaliam, plokščiam ir užmaršiam pobūdžiui. Opiam ir lepiam būdui. Šiuolaikiniam žmogui tapatybės takumą garantuojanti pasirinkimo laisvė įgauna knygoje ryškinamą alternatyvą: duotybės vertės, laisvo apsisprendimo jai suvokimą. Ištikimybė gyvenimo duotybėms – tam, kas nepasirinkta, kas suteikta gimimo vietos ir laiko lemties ar atsitiktinumo – čia pasirodo kaip laisvas įsipareigojimas dalyvauti dovanos mainuose. Dovanos mainai, kaip aptarta antropologų, yra paradoksalūs – ir laisvi, ir įpareigojantys, ir išlaisvinantys, ir suvaržantys vienu metu. Juose juda būtent tai, kas iš maisto gali virsti sėklomis („pavasariais mano maistas virsta sėklomis“, p. 95). O labiausiai – tai, ko „nei suėsti, nei parduoti“ negalima:

nu kalna na sīki žvalgiaus, pamėslėjo ė aple ton,
katruo nagalio nie sujiesti, nie pardūti

<…>

*

nuo kalno ne kartą žvalgiaus, pagalvoju ir apie tai,
ko negaliu nei suvalgyti, nei parduoti

<…>

(p. 48–49)

Netikėtai „žieminių žmonių“ padermės prasminė linija knygoje pasisuka prie kilmės temos, kilmingumo, bajoriškosios tradicijos motyvų. Tai ir yra ryškiausias naujas šios knygos akcentas, papildantis ankstesnėse sukurtą lietuvių tradicinės – valstietiškosios – žemdirbių kultūros reikšmių lauką. Taip ši knyga persidengia ir su autobiografiniu autorės pasakojimu pokalbiuose su Marijumi Šidlausku „Vartai į abi puses“ (2015), leidžia pamatyti temų, motyvų mainus. Žieminių žmonių atsparumas pasirodo ir tokiais profiliais kaip duoto žodžio vertė, žodžio laikymosi pareiga, kurie kildinami iš bajoriškosios moralinės kultūros, savito garbės supratimo ir atliepia aukščiau minėtą atminties, kaip gyvybės šaltinio, temą. Būtent šios moralinės kultūros lauke, kuris plačiau veikia horizontalioje ir istorinėje žmonių santykių, visuomenės plotmėje, gali būti išlaikytas tasai nepragmatinis žmogaus gyvenimo likutis ar branduolys, jo vertės suvokimas. Ankstesnėse knygose (ir šioje taip pat) jis daugiau pasirodydavo egzistencinėje vertikalėje – visų pirma žmogaus akistatose su šventybe, meditacijos ar estezės akimirkomis greta, be abejonės, meilės, globos, empatijos santykių lauko. Šiuo atveju tasai „nesuėdamas ir neparduodamas“ gyvenimo turinys skleidžiasi giminės tradicijoje, jos istorijoje (pasirodo ir šis žodis), kraujo linijoje, giminės atmintyje, giminės moterų ir vyrų perduodamuose testamentiniuose žodžiuose. Turi galios peržengti šeimos, giminės ribas.

Šie nauji knygos akcentai keičia, plečia jos vertinimo kontekstą, performuoja lūkesčių horizontą. Jei skaitant ankstesnes V. Daujotės knygas jų kalbančioji ir kalbančiosios tikdavo būti matomos šalia Marcelijaus Martinaičio poezijos savitų personažų, šalia Šatrijos Raganos „Sename dvare“ žemaitės bobutės, atrodančios kaip „Romos matrona“, ar tokio žmonių „mažutėlio“ dievdirbio Levanardos, šįkart šie tekstai pasikviečia į kaimynystę Vytauto Mačernio „Vizijų“ ciklo senolę. Taip pat – „šaltosios šiaurės gentį“, jų „gražuoles moteris“, „išdidžią tėvų tarmę“ (V. Mačernis minėjo ir tarmę). Ši gretybė leidžia pamatyti, koks stiprus vizijinis pradas rupiuose, daiktiškuose, į aforistinę išminties ištarmę linkusiuose žemaitiškuose tekstuose. Regis, vizijinis kalbos modusas stiprėja iš to paties ribos jutimo – ir asmeninio, ir pasaulio laiko ribos, būtent jų momentinio susikirtimo autoriaus ir herojaus perspektyvose. V. Daujotės knygų kalbėjimo situacija yra analogiška Maironio „Vakaro ant ežero Keturių Kantonų“ subjekto atminties kelionei anapus ribos – o juk eilėraštis parašytas ir lietuvių kultūrai lemtingų 1904 m. vasarą, ir Maironiui peržengus keturiasdešimties metų ribą (kokia toji riba gali būti reikšminga kūrybinėse biografijose – nuo Adomo Mickevičiaus iki Aido Marčėno – būtų atskira tema). V. Mačernio „Vizijos“, sukurtos tragiškame laiko įtrūkyje prieškario, karo metais, mirties, galiausiai ir ištikusios, grėsmės akivaizdoje. V. Daujotės kalbančioji yra sena išmintinga moteris, reginti savo pasaulio ištuštėjimą ir, atrodo, jau negrįžtamą kaitą. Tad vizijinis pradas veikia ir kaip suintensyvėjusi atmintis – gyvybinis saugos instinktas, ribos transcendavimo galia. Jis veikia tekstuose ir kaip stiprus, žieminis, išbandytas tikėjimas, kad gyvenimas tęsis, kad bus tų, kurie ateis, kurie atsimins, susiras, kas palikta, lyg išgirs kokį balsą, liepimą ar kvietimą, kad ir tokį, kaip kadaise paliudytas V. Mačernio „Vizijų“ pasakotojo: „Gyvenk per mus, kad mes galėtum amžinai gyventi per tave“ (Mačernis V. Po ūkanotu nežinios dangum: poezija, proza, laiškai. – Vilnius: Vaga, 1990. – P. 32.). Todėl šioje V. Daujotės knygoje ryškiai pasirodo ir kultūrinės saugos poreikis rašto būdu. Sugestijuojama mintis, kad jei žmogaus ir jo pasaulio gajumas, atsparumas ne tik kyla iš žemės ir kūno, bet ir iš žodžių, maldos, atminties, tuomet gyvybė turėtų būti palaikoma ir tausojama taip pat techne būdu, t. y. meno ir amatų, arba technologijų, būdu. Kad maistas, kuris ne tik kūną maitina, virstų sėkla. Kad jei jau gyventa, tai kad būtų ir pasakyta; kas pradėta sakyti, kad būtų ir ištarta, o kas ištarta – kad būtų užrašyta, o užrašyta – atsiminta. Gal yra ar bus tokių, kurie atsimins ir nepasakyta, tačiau jiems tai padaryti kur kas sunkiau be paliktų pėdsakų, išletentų ženklų:

tū kningu jug eso nemenkā skaičiosi,
ė aplei šalės svetėmas, ė aplei vondenis dėdelius,
ė aplei raiteli ba galvuos, atsėmenu, ka ė prašvėta
baskaitont, alʼ niekuomet naradau, ka aplei mūsa vītas,
a tatā mūsījē vėsi buva naraštėngi a nadidelē pruotėngi,
galʼ nieka mūsa pakraštelie ė nabova ėdomė, pasaulis so
sava karās, nuotīkēs galʼ kėtor, vuo tas tīlos gīvenėms
tėk pats sau, naskobiedams sokas po sauli, žmuonės gėmst
ė mėršt, naklausėniedami, kas ė kam, ožein kuokis bangas,
ėšmieta, ėšnešiuo, ėšdraska i skotus, drunsi vėsi puo laika;

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

vuo galʼ dā atsėras tas, katras vėskon žėnuos nu mara metu,
vėskon atmėns, sorašīs, galʼ dā ė muni so vuobeliem žīminiem,
galʼ dā kuoks znuokelis būs ėšletents;

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ __

tėk dėdelē sonkē bus tau, vakāli,
jau kėts kraus tau ėš gėnslu sonkses,
klaidė tau bus mūsa ėšmėnti kelelē

*

tų knygų juk esu nemažai prisiskaičiusi
ir apie šalis svetimas, ir apie vandenis didelius,
ir apie raitelį be galvos, atsimenu, kad ir prašvito
beskaitant, bet niekada neradau, kad apie mūsų vietas,
ar tatai mūsieji nebuvo raštingi ar nelabai protingi,
gal nieko mūsų pakraštėly ir nebuvo įdomaus,
pasaulis, jo įvykiai gal kitur, tas tylus gyvenimas tik pats sau,
sukasi neskubėdamas po saule, žmonės gimsta ir miršta,
neklausinėdami, kas ir kam, užeina kokios bangos, išmėto,
išdrasko, išnešioja po skutelį, narsūs visi po laiko;

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ __

o gal dar atsiras tas, kuris viską žinos nuo maro metų,
viską atmins, surašys, gal dar ir mane su obelimis žieminėmis,
gal dar kokia žymelė bus žemėj išminta;

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ __

tik labai sunku bus tau, vaikeli,
jau kitas kraujas tau iš gyslų sunksis,
klaidūs tau bus mūsų keleliai išminti

(p. 90–93)

Ši knyga turi minėtos testamentinės iškalbos kokybės. Rašydama apie pirmąsias dvi Viktorijos Daujotės žemaitiško ciklo knygas, bandžiau išryškinti jų liudijimo intencijas ir strategijas; jų kalbos savitumą siejau su sakytinės kalbos ir girdimosios atminties resursais (Speičytė B. Girdimoji atmintis kaip liudijimo literatūros strategija // Metai. – 2014. – Nr. 10. – P. 90–102). Iš esmės tai galima pakartoti ir apie trečiąją ir ketvirtąją knygą. Vis dėlto pastarosios pratarmė sustabdė ties mintimi, jog tai yra tylinti kalba: „per gyvenimą savo ilgą daugiau tylėjusi nei kalbėjusi“ (p. 5). Galima pakartoti poetiniais knygos vaizdiniais – saugota tarsi atsparūs, kieti žieminiai obuoliai šaltam ne-gyvenimo, apmirimo metui. Primenanti, kaip ir jie, vasaros, gajumo, gyvybės skonį. Maistas, kuris virsta sėklomis; belieka tikėtis – prieš pavasarį.

Viktorija Daujotytė. Kam priklauso mūsų balsai, arba – Dar sykį į Valhalą

2020 m. Nr. 8–9 / Rimvydas Stankevičius. Kiaurai kūnus. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – 120 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Viktorija Daujotytė. Kas ir kaip portretuojama Gedimino Kajėno knygoje?

2019 m. Nr. 12 / Gediminas Kajėnas. 33 portretai: pokalbiai su menininkais. – Vilnius: Aštuntoji diena, 2019. – 475 p. Knygos dailininkė – Jūratė Kemeklytė-Bagdonienė.

Viktorija Daujotytė. R. M. Rilke Arvydo Šliogerio tekstuose

2019 m. Nr. 10 / Ne, temos nesiekiama aprėpti – tik pasiaiškinti, kodėl Arvydo Šliogerio filosofiniuose tekstuose, nutolusiuose per daugiau nei tris dešimtmečius, pasikartoja kelios Rainerio Marijos Rilke’s eilutės

Viktorija Daujotytė. Poezijos knygos dramaturgija

2019 m. Nr. 7 / Ramutė Skučaitė. Tik ištarti reikėjo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 135 p. Knygos dailininkė – Jūratė Račinskaitė.

Viktorija Daujotytė. Rašytojų bendruomenės akivaizdoje

2019 m. Nr. 4 / Ne, Lietuvos rašytojų sąjunga nėra „nieko bendra neturinčiųjų bendrija“. Rašytojai yra (ir turi likti) jautrūs profesionalumui.

Viktorija Daujotytė. Nuo žemininkų iki žemininkų

2019 m. Nr. 2 / irminė mintis būtų tokia: svarbiausia XX a. lietuvių poezijos programa tebėra susijusi su žeme. Amžiaus viduryje ši bendra programa įgyja ryškesnių egzistencinių prasmės akcentų.

Viktorija Daujotytė. Savaime, bet juk ne tik

2018 m. Nr. 10 / Valentinas Sventickas. Dar gurinių. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 397 p.

Viktorija Daujotytė. „Tiktai akimis palydėjai“. Stasys Jonauskas

Stasys Jonauskas – poetas, poetas iš tolimo Lietuvos pakraščio, iš palatvijės, Vilniaus ar Kauno poezijos sambūriuose – nepažįstamasis. Nedaug pasaulio teužsiėmęs

Viktorija Daujotytė. Atsiminti, kol įmanoma

2018 m. Nr. 3 / Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename. Sudarė Valentinas Sventickas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 469 p.

Viktorija Daujotytė. Mūsų šimtmetis ir amžių siužetai

2018 m. Nr. 2 / Švenčiame Lietuvą, savo Valstybę. Vasario 16-osios respublikos šimtmetį. Šimtmetis – dar mūsų, gyvenančių dabar, laikas. Tėvų, senelių, prosenelių rankomis apkabinamas laikas…

Juozo Baltušio dienoraščiai: pamiršti negalima suprasti?

2018 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo Petras Bražėnas, Viktorija Daujotytė, Valdemaras Klumbys, Antanas Šimkus, Ieva Tomkutė, Saulius Vasiliauskas. Parengė Gediminas Kajėnas

ŠIMTMEČIO ANKETA: Viktorija Daujotytė, Gintaras Bleizgys, Aušra Kaziliūnaitė

2018 m. Nr. 1 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Antanas Baranauskas – tarp poezijos ir meilės

2016 m. Nr. 1

2015 m. spalio 29 d. Anykščiuose vyko Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus bei asociacijos „Lituanistų sambūris“ surengtas Lietuvos mokslininkų ir Aukštaitijos mokytojų lituanistų susitikimas ir pokalbis tema „(Ne)aktualus Baranauskas (ne)raštingųjų kuprinėje: tarp poezijos ir meilės, regioninio orumo ir kultūros istorijos“, skirtas A. Baranausko 180-osioms gimimo metinėms. Pokalbyje dalyvavo literatūros tyrinėtojai: Vilniaus universiteto prof. dr. Paulius Vaidotas Subačius, Vilniaus universiteto doc. dr. Brigita Speičytė, Šiaulių universiteto prof. dr. Skirmantas Valentas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Naujosios literatūros skyriaus jaunesnysis mokslo darbuotojas dr. Tomas Andriukonis.


Paulius Vaidotas Subačius
. Antanui Baranauskui pasisekė: ne visiems kultūros žmonėms taip nutinka, kad juos po mirties „įsisūnija“ gimtasis kraštas ir kad poeto atminimas lieka gyvas ne tik kūriniuose, chrestomatijose, mokyklų programose. Daugeliui Anykščių krašto, ir ne tik jo, žmonių A. Baranauskas yra labai savas, labai reikalingas. Kai kitoje aplinkoje buvo svarstomos naujosios mokyklinės programos, buvo tokių, kurie sakė – ai, nebereikia poeto sureikšminti, ką ten dar galima pasakyti vaikams apie tuos paukštelius ir žvėrelius? Taip pat niekada nežinai, kokia yra ir mielų kolegų lituanistų reakcija, kaip jie patys moka ir nori skaityti A. Baranauską. Šiandien čia nebus jokių paskaitų, taip pat ir mokslinio tyrinėjimo naujienų. Mūsų laikais bet kokios naujienos iš karto yra paskelbiamos vis labiau linkstant į anglų kalbą – juk esame verčiami gyventi pagal naujo pasaulio taisykles. Šiandien kultūrinės komunikacijos yra labai daug, tad truputį kolegas paprovokuosiu, šio to paklausiu, o jau jie kaip norės, taip ir atsakys. Pasikeisime mintimis apie A. Baranausko gyvenimą, apie jo kultūrinį kontekstą, taip pat ir apie pastarojo dešimtmečio atradimus, nors jie ir nėra visiškai nežinomi. A. Baranauskas prasideda nuo žymiosios klėtelės, kuri yra ir jo vaikystės pasaulis. Ką šiandien galėtume pasakyti, kokia buvo ta A. Baranausko vaikystė, kuo ji kitokia lyginant su mūsų vaikų, mokinių, studentų gyvenimu? Tačiau nekalbėkime taip, kaip rašoma vadovėliuose: anuomet mama dainas dainuodavo, dabar jau nebedainuoja, nebemoka, vaikams televizorių įjungia… Toks požiūris iš karto užblokuoja mąstymą, nes, viena vertus, tai yra moralas, kurio niekam nereikia, kita vertus, anoks čia savitumas – juk visiems mūsų poetams, mūsų rašytojams mamos tas dainas dainavo. Ar galima kaip nors kitaip apie A. Baranausko vaikystę papasakoti, nesvarbu, ar kokį siužetėlį atradus, ar kokią dainelę apie vilką prisiminus, ar dar ką nors pasakyti? Kuo ji ypatinga, kitokia, kuo įdomi? Ar ji apskritai kitokia negu daugelio vaikystė? Tomai, esi piemenukų specialistas!

Tomas Andriukonis. Man atrodo, kad ji buvo taip smarkiai kitokia, kad net neaišku, iš kurios pusės pradėti pasakoti. Pirma mintis – kokios menkos buvo valstiečių vaiko A. Baranausko galimybės tapti vyskupu ar poetu iš tokio vaikystės pasaulio, kuriame beveik nėra knygų, kur vargana mokykla, kur net A. Baranausko tapimas raštininko padėjėju jau buvo reikšminga prošvaistė tame nedideliame Baranauskų ūkyje, kuriame augo dar keturi vaikai: dukra ir trys sūnūs, vienas iš jų vėliau irgi leistas mokytis. Taigi lieka tas pats klausimas: kas toje A. Baranausko vaikystėje galėjo būti, kad jis tapo, kuo tapo?

Skirmantas Valentas. Kalbėti apie tolimą epochą be galo sunku. Gal nuo savosios patirties pradėti? Mano Mokytojas, Vilniaus universiteto garbės daktaras Jurijus Stepanovas, yra pasakęs: mums tik atrodo, kad tyrinėjame poeziją, o iš tikrųjų tyrinėjame save. Nuo savęs ir galima bandyti peršokti prie XIX amžiaus milžino. A. Baranauskas gyveno arčiau miesto; aš gyvenau tarp miškų, kur nuo sodybos iki sodybos buvo kilometras ar du. Kuo ypatingas taip gyvenančio vaiko ar paauglio pasaulis? Vaizduotės galimybėmis. Nebuvo daiktų, nebuvo reiškinių ir nebuvo atsakymų, kiekvienas pagaliukas ar tolimas lietus virš miško galėjo virsti bet kuo, pradedant žirgu, ginklu ar kokia vėliava. Mus visą gyvenimą valdo iš vaikystės atėjusi vaizduotė. Ką vaikystė galėjo dovanoti XIX a. poetui? Beribę vaizduotę. Viskas, kas buvo ar bus sukurta, glūdi mumyse. A. Baranauskas prabyla: „Kai mislis ažlyja, / Paminklais ažvaisytas šilelis atgyja.“ Juk visi žinom, Šilelio tai nėra, to šilelio, kurį aprašė, poetas nemato, bet kūrėjas jį prikelia minties ir atminties galia. Iš kur ta galybė ateina? Iš vaikystės. Sigitas Geda cikle „Maironio mirtis“ vaizduotę prilygino maldai – suvokė ją tarsi išganymą („Man vis dingojos tykantys sielą pavojai, / Iš kurių tik vaizduotė ištrauks ir malda“). Jeigu atsakymų į kylančius gyvenimo klausimus neturi po ranka, pradeda veikti begalybė, t. y. vaizduotė.

P. V. S. Apie tuos mokslus… Tomas užsiminė, kad jauniausias A. Baranausko brolis, iš tų, kurie užaugo, tėvų buvo leidžiamas mokytis. Bet tuo metu, kai buvo sprendžiama, ar Anupras eis mokytis, Antanas jau raštininkauja, – o jam tas darbas nepatinka, tas užsiėmimas ne prie širdies, ir dar randasi pasiūlymas dėl kunigystės, nors neaišku, ar bus lėšų. Žvelgiant iš mūsų šiandienės perspektyvos: kaip atrodo tos šeimos patriarchatas? Štai yra sūnus, kurį visi laiko labai gabiu, kuris kažką jau nuveikė, pasiekė, ir turi dar didesnių galimybių. Bet tėvo sprendimas yra lemiamas. Tėvas – vienintelis šeimoje sprendžiantis asmuo, jokios čia demokratijos nėra, apie ką ir būtų galima kalbėti kaip apie labai kitokią vaikystę ir apie labai kitokius santykius. Taigi viską sprendžia tėvas, nors A. Baranausko biografijose visuomet labiau figūruoja mama. Ankstesniuose vadovėliuose apskritai buvo neminima, kad tėvui – pirmiausia tėvui – būsimasis poetas dedikuoja ir eilėraščius, ir įrašus, ir laiškus. Jis rašo laiškus tėvui, aišku, rašo lenkiškai, tik tėvas ir gali juos perskaityti, tėvas ir yra svarbiausias, o mūsų biografijose tik mama, mama ir mama. Na, sūnaus ir mamos ryšys labai svarbus, bet ar mes kalbame apie realius, faktinius šaltinius, ar į A. Baranausko biografiją perkeliame tik savo įspūdžius, savo sampratas, savo pačių intencijas? Ir ar tas tėvas teisingas, ar neteisingas? Štai brolis Anupras mokysis, Antanas jau gavo tų mokslų, jis gavo paramos tais laikais, kai sodyba tik kūrėsi, kai šeimai buvo labai sunku, bet gavo, ir jau viskas. Tu šį tą pasiekei ir pakanka, dabar kabinkis pats. Tu jau atvažiuoji prabangesniu žiponėliu, pirktiniu drabužiu, kaip brolis paskui rašo grįžęs iš Sedos ar iš Skuodo aplankęs Antaną, kad šio „marškiniai perkeliniai“, jau ne drobiniai, o pirktiniai. Tu jau gali kabintis į gyvenimą, mes tavim labai didžiuojamės, bet paramos nebegausi, dabar mokysim jaunesnį brolį. Ir šiandien turbūt kiekvienas paklaustų: ar taip yra teisinga? Ar čia buvo tokia strategija? Ar ta tėvo valdžia nebuvo traumuojanti ir taip toliau? Mes nežinome, kaip tai vertino pats A. Baranauskas. Jei ką nors tokio ir pagalvodavo, apie tai nėra pėdsakų nei dienoraštyje, nei eilėraščiuose. Gal nieko ypatingo ir nepagalvodavo, nes tuometinė kultūra, žmonių santykiai, gyvenimo samprata iš principo apsieidavo be tokių pagalvojimų. Ar ginčysitės?
Antai Skirmantas kalbėjo apie vaizduotę, kad be vaizduotės sunkiai įmanomas grožio potyris, ką jau kalbėti apie grožio kūrimą. Noriu Brigitos paklausti: juk grožėjimasis kaip žmogiškoji savybė yra duotas kiekvienam. Žmonės grožisi skirtingais dalykais, bet mes kalbame apie A. Baranauską vėlgi galbūt standartiškai, inertiškai? Sakome, kad jis buvo labai jautrus gamtos grožiui, iš mamos atėjo pagava dainos grožiui, ir ta šilelio poezija lyg savaime atsirado? Bet vis dėlto: juk prieš parašydamas „Šilelį“ jis perskaito Friedrichą Schlegelį. Tai ar svarbesnis jo kūryboje yra vaikystės natūralaus grožio potyrio pėdsakas, kuris neabejotinas, ar vis dėlto be F. Schlegelio, be jo gyvenimo filosofijos ir samprotavimo apie grožio prigimtį, be jo sąsajų su istorija ir žmogaus gyvenimu „Šilelio“ galėjo ir nebūti?

Brigita Speičytė. Taip, iš tikrųjų reikalingi abu dalykai – ir patirtis, sava, tiesioginė, taip pat perimta iš artimųjų, ir požiūris iš šalies, iš kito kultūros lygmens, kuris teikia refleksijos galimybę. Kadaise buvau užsidegusi idėja paneigti požiūrį į „Anykščių šilelį“ kaip į vien gražios gamtos aprašymą. Man atrodė, kad toks šio kūrinio vertinimas tikrai nepakankamas, jis kitoks, reikia jį kitaip aiškinti. Dabar galvoju, kad „Anykščių šilelis“, kaip ir kiekvienas geras kūrinys, gali būti skaitomas įvairiais būdais. Jeigu kas nors jį skaito kaip peizažinę poeziją, kodėl gi ne? Svarbu, kad kam nors tai tinkama ir reikalinga. Jeigu skaito kaip vaikų poeziją, su visomis paukščių balsų onomatopėjomis (aš taip vaikystėje skaičiau), kodėl gi ne? Vis dėlto bet kuriuo atveju mums svarbu suvokti, kad yra ne tik tokie „Anykščių šilelio“ perskaitymo variantai. Jis sukurtas iš vaikystės įspūdžių, iš artimųjų pasakojimų, sugertų labai talentingos – vadinasi, itin imlios, pagavios sąmonės, tačiau toks kūrinys negalėjo atsirasti be kultūrinio konteksto, be lektūros, be atsiliepiančių, suvokiančių žmonių, atvėrusių A. Baranauskui naujus savivokos akiračius.
Galvodama apie „Anykščių šilelį“ norėčiau atkreipti dėmesį, kad 2015 metais prisimename ne tik A. Baranausko gimimo jubiliejų, bet dar ir kitą svarbią XIX a. Lietuvos kultūros datą – Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos ir Vilniaus senienų muziejaus įkūrimą 1855 m. Vilniuje. Važiuodami pas jus kalbėjomės, ir P. Subačius atkreipė dėmesį, kad A. Baranausko kūryboje, jo erdvinėje vaizduotėje nėra Vilniaus, jis tiesiog neminimas. Bet kai žiūrime į „Anykščių šilelį“, kuris buvo parašytas čia, Anykščiuose, 1858−1859 m., o išspausdintas 1860–1861 m. Lauryno Ivinskio, netrukus tapusio Vilniaus archeologinės komisijos nariu, kalendoriuose, mes negalime nematyti atitikmenų, sąsajų tarp šio A. Baranausko kūrinio ir to meto kultūrinio Lietuvos gyvenimo, kurio ritmą diktavo Vilnius ir žmonės, susibūrę į minėtas institucijas. O juos visų pirma telkė rekonstrukcijos idėja, kuri veikė XIX a. Europos literatūrą, kalbotyrą, istorijos mokslą, skatino senienų rinkimo, muziejininkystės aistras (apie tai savo darbuose yra rašęs S. Valentas). „Anykščių šilelį“ galime skaityti kaip poemą, kurios meninę visumą organizuoja minėta rekonstrukcijos idėja, aistringas noras vaizduote ir kalba susigrąžinti dingusią tikrovę, susigrąžinti pačią kalbą, rekonstruoti visuomenei svarbų kultūrinį pasaulėjautos tipą. Nors „Anykščių šilelis“ ir gali būti vadinamas peizažine poema, tačiau kūrinio kraštovaizdyje aprašoma ne tik gamta, bet ir kultūra: joje svarbus šios vietos formuojamas, čia gyvenantiems žmonėms būdingas santykis su pasauliu, jų laikysenos ir jausenos, iš šios aplinkos kylantys pasirinkimai. Kaip tos idėjos galėjo pasiekti A. Baranauską? Poezijos („giesmės“) tikslą – „iš storų praeities pelėsių prikelti tolimus apmirusių amžių prisiminimus“ jis pirmąkart paminėjo 1855 m. gruodžio 28 d. poetiniame laiške Karolinai Praniauskaitei, praėjus pusmečiui nuo jų pažinties pradžios ir drauge tiek pat – nuo minėtų akademinių-kultūrinių institucijų įsikūrimo Vilniuje. Vėliau, kitų metų rudenį, jau mokydamasis Varnių kunigų seminarijoje, tą pačią mintį lietuviškai pakartojo poetiniame laiške Klemensui Kairiui („Pasveikinimas dienoj varduvių brolio Viešpatyj Klemenso“). Gali būti, kad A. Baranauską ši kultūros rekonstrukcijos idėja veikė bajoriškoje aplinkoje, į kurią pateko susipažinęs su K. Praniauskaite, ji atėjo ir per Motiejų Valančių, kuris irgi buvo Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos garbės narys. Galiausiai juk A. Baranauskas spaudoje debiutavo kaip tik Vilniuje, neoficialiame Komisijos periodiniame leidinyje „Vilniaus aplankas“ („Teka Wileńska“) – čia 1857 m. buvo paskelbtas jo poetinio dialogo su K. Praniauskaite fragmentas. Taigi nors „Anykščių šilelis“ buvo sukurtas poeto gimtinėje, išaustas iš lokalios „medžiagos“, jis vis dėlto formavosi aktualiausių to meto idėjų atmosferoje.

P. V. S. Tą rekonstrukcijos idėją pasukime kitu kampu, pakalbėkime apie liaudies dainas. Mamos dainavimą bei giedojimą mes jau paminėjome, ir vis dėlto – koks yra A. Baranausko santykis su liaudies dainomis? Mums žinomos chrestomatinės tiesos: suskaičiuota, kiek ir kokių eilučių iš kokių dainų esama jo tekstuose, kas atėjo iš pasakų, viskas jau suklasifikuota mūsų vyresnių kolegų, bet, kita vertus, dar prieš rašydamas savo kūrinius A. Baranauskas jau renka tautosaką. Ar tai iš esmės nėra kitokia veikla? Gyventi gyvoje tautosakoje, dainuoti kartu su visais, sekti, imituoti, parafrazuoti, gal ir parodijuoti, kas iš piemenystės laikų išlikę, yra viena, bet rinkti tautosaką – visiškai kita. Tokia veikla atitraukia, sukuria distanciją. Taip, A. Baranauskas dar ne mokslininkas, bet jis elgiasi kaip mokslininkas. Tai jo pirmoji pretenzija į mokslą. Paskui jis tampa vienu didžiausių mūsų visų laikų mokslininkų, ir yra ne vienos srities žinovas. Pirmoji labai aiški pretenzija į mokslą – žemaičių ir lietuvių kalbos tyrinėjimas, o visiškai tuo pačiu metu – tautosakos rinkimas. Tai jau tarsi išnėrimas iš prigimtinės kultūros terpės ir žiūrėjimas į ją, sakytum, labai iš toli. Skirmanto noriu klausti – pats čia, man atrodo, esi iš mūsų jautriausias žodžio melodijai ir ritmikai, man paties deklamacijos yra vienas stipriausių įspūdžių gyvenime, bet drauge tai ir konkretus lingvistinis klausimas: jeigu žvelgtume į A. Baranausko lietuviškosios poezijos visumą ritmikos, melodikos požiūriu ir kalbėtume apie visokias įtakas, tai ar joje dominuoja liaudies dainos, ar vis dėlto daugiau esama giesmės?

S. V. Klausimas toks sunkus, kad teks eiti į šoną bandant išsisukti. Šiek tiek apie rekonstrukciją. XIX a. yra rekonstrukcijos amžius. Po Franzo Boppo, po Rasmuso Christiano Rasko, po Augusto Schleicherio pavyko ir A. Baranauskui – jis pateko, kaip mes sakome, į paradigmą (graikiškas terminas, atkeliavęs iki mūsų, XX a. Thomo Kuhno pasiūlytas vartoti „vyraujančios koncepcijos“ reikšme). XIX a. visiems rūpėjo, kaip atstatyti, kaip atkasti vieną ar kitą seną statinį… Lietuvoje mes, lietuviai, XX a. koncentravomės į „Anykščių šilelį“. Iš tikrųjų „Anykščių šilelis“ yra vienas iš daugelio kūrinių. Ir „Dievo rykštėj ir malonėj“, kaip mes su kolega Pauliumi esame diskutavę, yra ne mažiau galingų eilučių: „Kur giria viršūnėm pažemę apgniaužus / Saulės jai nerodo – po miškus, po laužus, / Kaip girios žvėrelių tėvelių gyventa“… Tai galingos eilutės. Kas iš tikrųjų stebina? „Dievo rykštė ir malonė“ – jauno žmogaus kūrinys, bet, kaip buvo sakyta, jaunuolis susipažinęs ir su filosofija. Mums tenka iššifruoti to jauno žmogaus žinojimą. Sakykim, viena iš tokių vietų – posmas iš „Dievo rykštės ir malonės“:

Jotwingai Letuwaj ejo giriu skrodżiu
Abiem krasztajs upes unt Nemuno prodżiu,
Ir ti ażusedi, tolou kelu grinde.
Unt wiso pris-mone, wikri, stipri buwo,
Wingejs jodinėjo ir niekur né kluwo,
E ku tik użjojo, pakojom suminde.

„Raštų“ leidėjai teikia: arba jotvingai Lietuvoj arba Jotvingoj lietuviai. Prasmę šiuose dviejuose žodžiuose mums patiems reikia iššifruoti, rekonstruoti. Juk mes visi esame filologai. O kas yra filologas? Tas, kuris skaito raštus, kurių kiti jau nebesupranta. Štai tie du žodžiai. Galima bandyti klausti: o ką A. Baranauskas apie tai žinojo? Juk „Dievo rykštė ir malonė“ – drįsčiau teigti – baltų filologijos įvadas. Poetinis įvadas, bet vis dėlto baltų filologija. Ir labai galimas dalykas, kad iš tikrųjų šitas pasakymas, šita eilutė reiškia: tie jotvingiai, kurie yra lietuviai. Vingiais jojantys A. Baranausko, paskui S. Gedos, Vlado Braziūno eilėse – tokie jojantys lietuviai… Sakyta, kad štai Vilniaus A. Baranauskas tarsi nemato. Esu atidavęs spaudai vieną straipsnį, kuriame svarstau taip: yra dvi paradigmos – A. Baranausko, kur žodis „Lietuva“ turi būti rašomas su dviguba w (Lietuwa), ir Maironio – su vienguba (Lietuva). A. Baranauskas žiūri visai kitaip negu Maironis, A. Baranauskas žiūri į Rytus. Koks jam įvykis svarbiausias? Oršos mūšis, be jokių abejonių. Maironiui svarbiausia – Žalgiris. Tai visiškai skirtingos paradigmos. A. Baranauskas žiūri į Rytus, kaip dabar Vitebske esantis Ольгерд paminklas, pastatytas mūsų Algirdui, – jis taip pat žiūri į Rytus, o sakalas ant ištiestos didžiojo kunigaikščio rankos – tarsi žinia kažkam galingam ir grėsmingam iš 1368 metų. Maironis žiūri į Vakarus. Kas yra Lietuva „Anykščių šilelyje“? Sakome, tai gamtos aprašymas, bet juk yra antroji dalis: „Tai toks miškas, traukęsis per Lietuvos žemę.“ Tai Lietuva iki Kijevo, nuo Šventosios kopų iki Dniepro slenksčių. Tai ne etnografinė Lietuva, ir Vilnius yra tik vienas tos didžios valstybės miestų. Grįždamas prie klausimo teigčiau, kad, viena vertus, toje A. Baranausko poezijoje matome liaudies tradiciją (karo dainos), bet, kita vertus, turime suvokti ir tą didžiulę intuiciją, kuri lydėjo autorių nuo vaikystės, nes jis turėjo daug laiko mąstyti, žaisti, įsivaizduoti. Troškimas žinoti – amžinasis žmogaus variklis… Gal ir ne visiškai tiesiai atsakiau, bet atsakiau taip, kaip moku.

P. V. S. Girdėjau tą atsakymą, Skirmantai, pritariu: kai A. Baranausko tekstuose randame žodžius „už Dunojėlio“, tai jau pripažįstame tautosaką, ji turi šitokią atmintį. Bet tuos tekstus išgirdus ritmiškai – bent kaip aš girdžiu, – ten jau daugiau „gadzinkų“ perimta, ypač iš lenkiškos poezijos, taigi tie tekstai poezijos raidos požiūriu labiau nutolę nuo folkloro, negu mums kartais norėtųsi manyti. Todėl per liaudies tekstus – „kai mislis ažlyja“, „už Dunojėlio“ – į mus ateina labai gili senovė, artima imperijos koncepcijoms, apie kurias rašė Gintaras Beresnevičius. O Maironio imperijos nėra. Gal Baltijos jūra per Maironį ir yra mūsų jūra, bet imperija tai nelabai. O A. Baranausko lietuvybės sfera – vis dar imperija. Ir ta Didžioji Kunigaikštystė – į ją galima dvejopai žiūrėti: galima sakyti, kad taip, čia Abiejų Tautų Respublikos tradicija, čia ilgimasi bendros valstybės ir panašiai, tačiau šioje temoje galima įžiūrėti daug didesnę svajonę ir daug gilesnį istorijos įsivaizdavimą, ir todėl Dauguva yra mūsų upė… O kad ji šiandien tokia nėra, ir kad Latvija šiandien nėra Lietuvos teritorija, tai nulėmė nelabai pragmatiška ir į šalį pakrypusi mūsų valdovų politika. Juk Lietuva daugybę metų puikiausiai valdė Latviją.

S. V. Ar būtų galima įsiterpti? Manyčiau, kad jeigu ne Vokiečių ordinas prie Baltijos, tai Lietuvos sostinė būtų Ryga, be jokių abejonių. Dauguva – laivybinė upė, o Nemunas neturi tos prekybinės galios.

P. V. S. Kalbėdami apie A. Baranausko poetiką jau apčiuopėme dar vieną svarbią temą. Kreipdamasis į Tomą norėčiau paklausti apie tuos lenkiškus A. Baranausko tekstus. Viena vertus, iš eilėraščių ir iš dienoraščio mes rekonstruojame jo visą gyvenimą iki akademijos. Ir štai naujausioje Mildos ir Vygando Račkaičių knygoje vėl ta rekonstrukcija atlikta, naujai. Mane tai labai džiugina, nes po tų visų, pasakysiu neliteratūriniu žodžiu, „supaškudinimų“, kurie buvo padaryti Antano Drilingos, šitas A. Baranausko vaikystės, jaunystės papasakojimas yra labai subtilus. Nežinau, ar jį skaitys paaugliai, gal sakys, kad per daug sentimentalu, lėta, nėra veiksmo, tačiau tai labai sąžininga ir nuoširdi gyvenimo rekonstrukcija, bent jau kiek tai buvo galima rekonstruoti pagal turimus tekstus. Kita vertus, tos A. Baranausko emocijos, kurios ten yra užfiksuotos, ta autorefleksija, – jos yra visiškai kitokios. Nebe tokios, na, sakytume, tai tiesiog kalbos skirtumas. Taigi, Tomai, kadangi pats tuos dienoraščius skaitei labai atidžiai, ir tuos lenkiškus eilėraščius skaitei, koks įspūdis? Ar tos autorefleksijos mintys nėra kitokios pirmiausia dėl to, kad jos labai jau ne A. Baranausko, jau nusižiūrėtos − iš klebono knygų Rumšiškėse, vėliau iš kitų knygų. Ir ten esama tokių įvaizdžių, kurie paskui jokiuose lietuviškuose tekstuose taip ir nepasirodo, imtinai iki Biblijos vertimo?

T. A. Neabejotina, kad lenkiškuose tekstuose yra daug įvaizdžių, kurių lietuviškai rašytuose nebelieka. Čia veikia visai kiti klodai. Kitas svarbus dalykas turbūt yra tai, kad laikas, kai A. Baranauskas pradeda rašyti lietuviškai ar (prisimenant vaikystę) grįžta prie lietuviško rašymo, sutampa su tuo laiku, kai jis pradeda studijuoti seminarijoje. Labai svarbus tas statuso pasikeitimas nuo raštininko, nuo gyvenimo raštinių aplinkoje, kuri nebuvo lietuviakalbė, iki dvasininko. Dabar A. Baranauskas kalba visiems, jis – būsimas kunigas, asmuo, kuris aiškina Raštą. Ir tie žmonės, kurie jo klausosi, jo ganomieji, yra lietuviai. Kurį laiką, ypač sovietmečiu, būta mito apie „Liudo Vasario sindromą“, t. y., kad seminarija sužlugdė A. Baranauską kaip poetą. Neva ankštas kunigo rūbas ir ankšti seminarijos mūrai. Iš tikrųjų kaip tik seminarija sukūrė A. Baranauską poetą, bent tokį, kokį mes jį dabar žinome. Kaip tik tai, kad jis tapo dvasininku, suteikė jam autoritetą ir davė naujas kalbėjimo galimybes, o tai leido jam parašyti tiek „Dainu dainelę“, tiek „Anykščių šilelį“, tiek kitus kūrinius, ką jau kalbėti apie „Dievo rykštę ir malonę“, „Kelionę Petaburkan“. Taip – A. Baranauskas beveik nustoja rašyti studijų metais, tačiau kartu tais studijų metais jis ir parašo savo stipriausius kūrinius. Vis ieškome kokių piktų priežasčių, dėl ko A. Baranauskas nustojo rašyti, tarsi jis būtų privalėjęs tai daryti, bet jam kažkas neleido.
Tad poeto judėjimas tarp kalbų susijęs su socialinio statuso pokyčiais. Nors ir lenkų kalbos A. Baranauskas neatsisakė. Galų gale perėjimas prie lietuvių kalbos nukreipia jį prie lietuvių kalbos tyrinėjimų. Kalbėjom apie XIX amžių kaip apie rekonstrukcijų laiką – yra išlikęs A. Baranausko seminarijos laikų tekstas apie lietuvių kalbą. Jis ten labai įdomiai ją įsivaizduoja. Neabejodamas, kad lietuvių kalba buvo kultūringa, kultūriškai kultivuota (tuomet tai buvo labai svarbus aspektas), jis teigia, kad kalba, kaip ir ankstesnė Lietuvos didybė, sugriuvo dėl istorinių kataklizmų. Todėl lietuvių kalbą jisai mato kaip sugriautus rūmus su daugybe meno kūrinių bei kultūrinių artefaktų. Jo manymu, kalba iš vienos ir vieningos subyrėjo į tarmes. Ir kai vėliau jis imasi kalbos tyrinėjimų, kuria savą rašybos sistemą, pagal kurią vienodai užrašytą tekstą kiekvienos tarmės žmogus gali perskaityti savaip, – taip jis grįžta prie ankstesnės idėjos, tarsi sukuria rašybos sistemą tai į tarmes subyrėjusiai senai, vieningai ir tvirtai kalbai. Tai labai įdomus reiškinys.

P. V. S. Man atrodo, kad vis tiek per mažai pasakai, kokio paradokso iki šiol lietuvių kultūroje nesuprantame – to lenkų ir lietuvių kalbos santykio. Lenkiškai rašo laiškus tėvui – tėvas taip prašė, nes nori, kad sūnus tą viešąją kalbą, tą kultūros kalbą vartotų, išmoktų – motyvai yra aiškūs biografiniai. Bet didžiulis paradoksas tai, kad viešumos kalba juk yra lenkų ir rusų kalba, o privati – lietuvių. A. Baranauskas gi pradeda rašyti lietuviškai, kai tampa viešu asmeniu. Jeigu lietuviškai būtų rašęs, užsirašinėjęs, deklamavęs ar dainavęs vaikiškus ar nevaikiškus eilėraščius broliams, seserims, draugams ir t. t., o kaip klierikas bei kunigas būtų rašęs lenkiškai, va, tai būtų buvę natūralu, tai būtų atitikę to meto kultūros būklę. Tačiau A. Baranauskas privačiai rašo lenkiškai, o viešai pradeda rašyti lietuviškai, štai tokia situacija yra tikrai stebėtina. Bet jis nėra pirmas, nes taip jau darė M. Valančius. Taigi toks paradoksas, ir jis gana radikalus.

T. A. Pasirinkimas rašyti lietuviškai natūraliai išauga iš seminarijos aplinkos – iš pradžių tai buvo eiliuoti laiškai K. Kairiui, jų pokalbiai apie Lietuvą, jos praeitį ir ateitį. Perėjimas prie lietuvių kalbos tapo neišvengiamas, kai kilo noras kreiptis į anykštėnus. Kalbu apie „Dainu dainelę“ – tai tekstas Anykščiams, galima sakyti, tai vietinio vartojimo tekstas. Šis kūrinys susijęs su priešsukiliminėmis nuojautomis, jame kalbama ir apie Lietuvos praeitį, bet ta Lietuvos praeitis nėra paskendusi kažkur istorinėse ūkanose, ji gana artima, ji pasirodo iš už kalvų, atsiranda iš konkrečių vietų, ji yra čia… Jei turime omeny, kad A. Baranauskas yra bažnyčios žmogus, visą gyvenimą giliai religingas, galime teigti, kad jisai istoriją vis tiek suvokia kaip Dievo valios išpildymo sceną, kurioje be Jo valios nieko nevyksta. Teksto pabaigoje kalbama apie Anykščių miestą: „<…> bažnyčios mūrus siaudina, / Giesmėm malonės ir dėkavonės / Dievišką širdį griaudina.“ Iš esmės kalbama, kad artėja permainos: iš tiesų artėja sukilimas. „Dainu dainelę“ yra tekstas Anykščiams, anykštėnams ir apie juos. Mes net neturim šito teksto autografo, jisai sklido kaip daina. Visos Lietuvos tekstu jis tapo tiktai „Aušroje“, kai buvo paskelbtas pirmajame numeryje iškart po Jono Basanavičiaus prakalbos kaip programinis tekstas. J. Basanavičius viską suredagavo, pagal savo poreikius ką išbraukdamas ar įrašydamas, ir Anykščių ten nebeliko. Jei grįšime prie „Anykščių šilelio“ pirmos dalies, tai žinome, kad ji irgi buvo dainuojama. Tai irgi tekstas iš dalies anykštėnams arba bent jau išaugęs iš tos aplinkos. Kalbėjimas ir rašymas lietuviškai susijęs su klieriko studijomis ir supratimu, kad jis jau gali visai kitaip kalbėtis su savo žmonėmis, – jau ne kaip kaimynas, ne kaip lygus su lygiu socialiniu požiūriu. Jisai jau tas asmuo, kuris tarpininkauja tarp Dievo ir žmonių. Iš čia ir tokia jo kalbėjimo galia.

P. V. S. Tomas užsiminė apie tą jau mirštantį mitą, kaip seminarija sugriovė poetą. Bet yra ir nemirštantis mitas, Račkaičiai jam suteikė naują kvėpavimą, tai A. Baranausko meilių mitas. Antai Račkaičiai dabar sako tiesiai: Raseiniuose Jadvyga nueina su poručiku, sudaužo poeto širdį, jis išplėšia dienoraščio lapus… Brigita, tu leidai, redagavai dienoraštį, tvarkei jį su savo doktorantu Tomu, – ar čia yra nors kokios istorinės tiesos?

B. S. Pasakysiu paprastai – aš to nežinau. Mano asmeninė nuostata yra tokia: jeigu apie žmogaus intymų, privatų gyvenimą neduoda spręsti jo paties valia likę tekstai, galbūt apie tai ir neverta svarstyti. Šiuo atveju, man atrodo, reikia atsižvelgti – kaip ir kalbant apie tekstus, taip ir apie biografiją, – į autorinę valią. Jei Raseinių laikotarpio dienoraščio puslapiai nėra iškalbūs, tai ir nėra; tačiau dienoraštyje, kaip žinome, yra plačiai aprašytas susitikimas su K. Praniauskaite. Manyčiau, kad reikėtų žiūrėti į tai, ką pats A. Baranauskas paliko savo dienoraštyje žinodamas, kad, be abejonės, tą tekstą skaitys ir kiti žmonės, – iš dalies ir kaip tik dėl to jis buvo labai saugomas. Štai šita istorija jau verta dėmesio. Tiktai vėlgi – galvodama apie A. Baranausko aktualumą prieš šią diskusiją, svarsčiau apie kokio nors asmens ar jo kūrybos aktualinimą, kuris baigiasi tekstų ir žmogaus matavimu savo masteliu. Tai iš tikrųjų nėra, mano supratimu, gera aktualinimo strategija, nors labai natūrali – juk mes galime suprasti kūrėją tik tiek, kiek leidžia mūsų patirtis, mūsų akiračiai. Bet vis dėlto noras A. Baranausko ir K. Praniauskaitės susitikime ieškoti šiuolaikiškai ir gana trivialiai suprantamos meilės istorijos, manau, yra pigaus efekto siekis. Galbūt iš tikrųjų mums labai sunku įsivaizduoti XIX a. vidurio gyvenimą: jau kalbėjome apie poeto vaikystę, jo aplinką, pabrėždami, kad ji mums labai tolima, bet lygiai tą patį galima pasakyti apie to meto žmonių bendravimą, jų santykius, artimesnių ryšių pobūdį. Šiuo požiūriu vėlgi reikėtų laikytis pačių A. Baranausko tekstų ir atsižvelgti į tai, kad šitą susitikimą su Karolina A. Baranauskas savo poezijoje (beje, ir pati K. Praniauskaitė savo eilėraščiuose) modeliuoja pagal krikščionišką brolio–sesers santykį, dvasinės giminystės ryšį, netgi suteikia jam vienuolystės reikšmių (tokių, kurias pagal tolimą kultūrinę analogiją galime išskaityti, pavyzdžiui, šv. Pranciškaus ir šv. Klaros susitikimo istorijoje). Norėčiau priminti A. Baranausko eilėraštį „Nuostabi giesmės gėlė – mano širdis ir pasaulis“, jame poetine kalba autorius perteikė tą patį susitikimo įvykį, kurį papasakojo ir savo dienoraštyje: poetiniame tekste K. Praniauskaitę atitinkanti figūra yra ryškiai idealizuota, pažymėta religiniais ženklais – erškėčių vainiku ir kryžiumi. Mes tokių reikšmių negalime ignoruoti, tai paties A. Baranausko interpretacija – ką jis savo gyvenime susitiko ir ką jam tas susitikimas reiškė.

T. A. Šiek tiek papildysiu šio mito istoriją. Buvo prielaidų, kad neva dienoraščio dalis išplėšta ir perrašyta. Ir iš tikrųjų vienu metu viena – iš trijų – A. Baranausko dienoraščio knygelių nukentėjo, bet tik dėl to, kad šuo ją apgraužė, tad poetui teko kai ką perrašyti. O trečiojoje knygelėje, kur aprašomas susitikimas su K. Praniauskaite, išplėštų puslapių nėra. Tiesiog vienu metu A. Baranauskas buvo nustojęs rašyti dienoraštį, ir po kurio laiko, tikriausiai prieš stodamas į seminariją, jis labai greitai ir tankiai surašė tai, kas buvo iki tol atsitikę. Tai ne iš naujo perrašytas tekstas, tad nėra ten paslapties.
O dėl A. Baranausko ir K. Praniauskaitės meilės legendos kalčiausias yra Antanas Vienuolis ir jo fantazija. Savo atsiminimuose jis aprašė istoriją, kaip, kalbėdamasis su senele, klausia, ar ten galėjo būti meilės, ir senelė atsako, kad ne, negalėjo. Tačiau A. Vienuolis vis dėlto sukuria socialinio konflikto idėją, apie luomų skirtumus ir uždraustą meilę, ir tokia nuostata įsitvirtino. Patys tekstai siūlo kalbėti apie visai kitokį asmenų santykių modelį, kuris dabar sunkiau suprantamas ir restauruojamas – jis labai specifinis, nedažnai sutinkamas, bet būtina jo paisyti. Tos meilės gal ir buvo, bet A. Baranausko tekstuose ji niekaip neliudijama.

S. V. Nelabai ką žinau apie A. Baranausko meiles. Bet pabandysiu išmąstyti. Skaitydami „Anykščių šilelį“, lygindami poemos dalis, matome, kad tarp pirmosios ir antrosios dalies yra vykusi kažkokia tragedija. Toji tragedija susijusi su vidiniais išgyvenimais. Tai liudija du dalykai. Jeigu stebėsime fonetinį lygmenį, matysime, kad antrojoje dalyje tarsi „sutemsta“. Jos vokalizmas tamsus, labai tamsus. Jeigu apmąstysime semantiką, antrojoje dalyje nebėra tokių pasakymų, kaip „ar miške aš čia stoviu“, t. y. asmeninių įvardžių beveik nelikę. Pabandysiu atsargiai padaryti ekskursą kito poeto link ir į kitą šalį, tik laikotarpis beveik tas pats. Romanas Jakobsonas tyrinėjo vokiečių romantizmo poeto Friedricho Hörderlino (1770–1843) kūrybą po jį ištikusios dvasinės ligos išsiskyrus su mylima moterimi, kurią jis eilėraščiuose vadino Diotima. Šiuose eilėraščiuose visiškai išnyksta įvardžiai Ich ir Du, nors pastarasis gali būti anagramuojamas. Įvardžiai Ich ir Du tampa tabuizuoti. Palengva į tabu ratą įtraukiami ir tikriniai vardai. Įdomi F. Hörderlino paralelė gali būti pamatyta A. Baranausko „Anykščių šilelyje“. Pirmojoje dalyje labai ryškūs šifteriai, išreikšti tiek , tiek tu; įvardis aš visoje dalyje netgi specialiai pabrėžiamas forma osz, kuri greičiausiai yra poeto sugalvotas, o ne tarmės dalykas, laisvai varijuojama tarp pirmojo ir antrojo asmens, o pirmosios dalies pabaiga – dialogas tarp klausiančiojo ir žinančio atsakymus į klausimus. Antrojoje poemos dalyje, sukurtoje tuoj pat po K. Praniauskaitės mirties 1859 m., išnyksta ne tik asmeniniai įvardžiai, bet ir asmenuojamosios veiksmažodžių formos – dalyvinė kalbėsena tolina tekstą tiek nuo dialogo, tiek nuo mãtomos ir girdimõs aplinkos – poetas abstrahuojasi nuo realaus pasaulio ir krypsta į minčių ir prisiminimų gelmę.
Literatūrologai galėtų giliau patyrinėti tuos dalykus, sujungdami teksto reikšmes su dienoraščiais, su faktais, su K. Praniauskaitės mirtimi. Gal tada paaiškėtų, kodėl tarp pirmosios ir antrosios „Anykščių šilelio“ dalies toks milžiniškas fonetinis ir semantinis skirtumas.

P. V. S. Kokia galėjo būti A. Baranausko meilė, manau, padėtų suprasti metodinė priemonė, mano įsitikinimu, pati geriausia šiandien – tai pirmoji Benedikto XVI enciklika „Deus caritas est“. Ten yra išaiškintos meilės kategorijos, meilės rūšys, kaip jas supranta krikščionybė, kuo skiriasi caritas nuo eros, nuo agape ir pan. Pateikta teologinė ir istorinė jų samprata. A. Baranauskas irgi kalba apie tą seserišką meilę ir atsidavimą, visiškai iš šiuolaikinės bažnytinės perspektyvos. Tačiau jis ir labai subtiliai nurodo, kur nereikėtų lįsti. Pasakysiu, kur, mano supratimu, tikrai reikėtų lįsti, kad ši istorija įgytų aiškumo. Tai būtų šių santykių kulminacija, pabaiga. Ankstesnių biografų bemaž kaip faktai pateikiamos tokios prielaidos: Otonas Praniauskas, matydamas, kaip jaunuolis Antanas ratais vaikšto apie jo seserį, ir norėdamas nepageidautiniems įvykiams užbėgti už akių, įstato A. Baranauską į seminariją. Jeigu mes norėtume laikytis šitos koncepcijos, tai reikėtų „nurašyti“ O. Praniauską kaip tikintį žmogų ir kaip padorų kunigą, o liudijimų yra kiek nori, kad jis toks buvo, reikėtų „nurašyti“ ir M. Valančių, kurio pirmasis patikėtinis yra O. Praniauskas, tada Juozapą Silvestrą Dovydaitį, Žemaičių kunigų seminarijos rektorių. Trys žmonės jau vien iš to rato, kuris sudaro to meto mūsų kultūros ir Bažnyčios pagrindines atramas. Išeitų, kad visi jie elgėsi prieš sąžinę, prieš Bažnyčios mokymą, prieš tradiciją ir prieš viską, jei įsimylėjusį A. Baranauską bandė atitraukti nuo pasijos, stumdami į kunigystę. Vienas žmogus gali klysti, bet kad šita visa aplinka šitaip klystų ir šitaip manipuliuotų žmogaus gyvenimu – tai neįmanoma. Bet kokia kultūros rekonstrukcija tokias prielaidas atmestų kaip fantazavimą. Jokie dokumentai, niekas, jokia aplinka nepatvirtina, kad būta abejonių dėl A. Baranausko pašaukimo.
Dabar apie tai, ką paminėjo Tomas, kalbėdamas apie A. Baranausko lietuvių kalbos tyrinėjimus. Kur tie lietuvių senovės raštai? Labai panašiu laiku pagal tautinio atgimimo chronologiją mums artimos tautos – vengrai, čekai ir kiti – masiškai klastoja savo senovės raštus, kurių autentiškų neturi. Lietuvoje pirmas toks klastotojas yra J. Basanavičius, na, toks lengvas klastotojas. Paskui tuo užsiimti mėgino Antanas Šimonis, bet jis buvo meninės vaizduotės žmogus, tad niekas juo ir nepatikėjo. O Čekijoje ir Vengrijoje tomis filologų klastotėmis patikėjo. Kodėl A. Baranauskui, K. Kairiui, Pranciškui Viksvai ar kitiems nešovė į galvą parašyti ką nors tokio iš XII amžiaus? Ar net iš III, iš VIII amžiaus, kokiais nors runų raštais ar panašiai? Kokie čia būtų lingvistiniai, filologiniai mūsų ir kaimynų skirtumai?

S. V. XIX a. paradigmos pagrindą sudaro istorizmo ir rekonstrukcijos idėjos, bet toji paradigma Lietuvą pasiekia vėliau, negu įsivyrauja Vakarų ir Vidurio Europoje. Yra didelė paradigma, ir joje galima variantų ieškoti. Vis dėlto A. Baranauskas, P. Viksva, K. Kairys yra tarsi viena paradigma, o J. Basanavičius – jau kita. Aš čia improvizuoju. Šiaip ar taip, tai dar ne aušrininkai. Vėliau pradės klastoti − gerąja prasme, nebūtinai blogąja. Bet ar Augusto Schleicherio sukurta indoeuropiečių prokalbe pasakėčia – ne klastotė? Jeigu sakome klastotė, tai ta pati šaknis, kaip ir klasta. O klasta, kaip sakė G. Beresnevičius, turi šarmo. Tai ne apgavystė. Jeigu žiūrime į Andrių Vištelį-Višteliauską, jo sonetą „Šviesa“, tai žiūrėkite, ten yra lyg ir prūsų kalbos žodžių – jau sunkiai suvokiama, specialiai užšifruota, galimi tokie prūsų kalbos žodžiai, kuriama tarsi poezija baltų prokalbe, kurios pagrindas – lietuvių kalba. A. Vištelis-Višteliauskas aiškina, kad Ovidijus kalbėjo lietuviškai geriau negu mes, čia visi žinome tas citatas. Gal tai ir klasta, bet ne apgavystė. Tie žmonės kitaip mąstė, tačiau jų mąstymas atkeliavęs iš pirmųjų indoeuropeistų lūpų. Sakykim, R. Ch. Raskas, garsus XIX a. pradžios danų lingvistas, teigė: islandų kalba kilo iš graikų kalbos. Išvertus į šiuolaikinės kalbotyros kalbą reikštų: islandų kalbõs struktūra praeityje buvo tokia, kaip graikų kalbos – sudėtinga linksniavimo sistema ir panašiai. Tai visiškai tas pats, kaip kad teigimas, jog rojuje buvo kalbama lietuviškai. Žinoma, islandai graikiškai nekalbėjo, taip nebuvo, tačiau turima galvoje kalbos struktūra. Todėl manyčiau, kad A. Baranauskas (gal ir K. Kairys) iki rimtų filologinių klastočių nebuvo priaugę, buvo kita epocha. Gal ir būtų klastoję, kurdami pusiau baltiškus tekstus, jei būtų gyvenę dvidešimčia metų vėliau. Man atrodo, kad kiekvienas didis poetas yra tekstų klastotojas – gerąja šio žodžio prasme.

B. S. Apie rekonstrukciją ir klastotes. Ką galima pasakyti iš poezijos, iš „Anykščių šilelio“, jei jį laikytume poema, kurią organizuoja, kaip minėjau, rekonstrukcijos idėja? Prisiminkime, kuo baigiasi „Anykščių šilelis“. Man labai įdomi prof. S. Valento mintis apie pirmosios ir antrosios poemos dalies fonetikos skirtumus, kurie gali liudyti tam tikrus pokyčius, įvykusius tarp 1858 ir 1859 metų. Parašęs pirmąją poemos dalį A. Baranauskas dar pamatė Rusiją, pabuvojo Rusijos imperijos sostinėje, patyrė jos galią, kuri taip pat, tikėtina, „širdį, dūšią apgriuvo“. „Anykščių šilelis“ baigiasi abejone: A. Baranauskas kaip talentingas žmogus minėtą rekonstrukcijos idėją poetiškai įgyvendino ir priėjo jos ribą, suvokęs, kad rekonstrukcija iš esmės neįmanoma. Gal dėl to tokios rekonstrukcijos, kurios mums šiandien atrodytų kaip klastotės, jo nebedomino. Poemos pabaiga atskleidžia, kad neįmanoma įveikti nykimo, kad laikas sunaikina kažką neišvengiamai, ir tą naikinimą, kaip yra rašiusi Dalia Čiočytė, A. Baranauskas suvokė teologiškai – kaip pasaulyje po nuopuolio veikiantį blogį. Iš poezijos perspektyvos žiūrint, A. Baranauskas prieina – kiek vėliau nei vyresnės kartos Adomas Mickevičius – moderniosios poezijos slenkstį: suabejoja romantine programa, kad poezija žodžiu gali prikelti mirusią tikrovę (pagal romantikų mėgtą biblinę formulę – prikelti iš mirusiųjų). A. Baranauskas „Anykščių šilelio“ pabaigoje išsako tokią abejonę: tos galybės, „ką miškus sugraužė“, neįmanoma atšaukti ar įveikti poezija. Bendras modernėjančios literatūros atsakas šioje situacijoje – poetas atsisako dalyvauti gėrio ir blogio kovoje, poezija atsiskiria nuo religijos, nuo religinio gyvenimo, ir poetas tampa žodžio, kalbos menininku. Tik žodžio menininku. A. Mickevičius, suvokęs tą patį, neberašė poezijos, įsitraukė į politiką, į religinį gyvenimą. Čia prieiname ir prie kitos kontroversijos: dėl ko A. Baranausko poezija yra tik jaunystės poezija, dėl ko jis toliau neberašė, nors, kaip čia Tomas minėjo, tarsi turėjo rašyti. Aišku, į poetus žiūrime kaip į savo nacionalinį turtą ir trokštam jo turėti kuo daugiau. Bet galbūt tai lėmė ir genialaus žmogaus suvoktas modernizmo slenkstis, į kurį jis originaliai reagavo ir „Pasikalbėjime Giesminyko su Lietuva“, tad siūlė visiškai kitokią perspektyvą, kur turėtų eiti Europa, Europos civilizacija, nei ta, kuria ji nuėjo. Tai buvo labai drąsu ir įžvalgu. Ir galbūt A. Baranauskas – galime tik spėlioti – poetinėje kūryboje nenorėjo būti tik žodžių dėliotoju.

P. V. S. Noriu pratęsti Brigitos mintį apie tą modernizmo slenkstį, bet kiek kitu kampu, ir dar kitaip pasakyti apie tai, ar būtų klastojęs. Nesutinku, Skirmantai. Nebūtų. Tiktai dėl kitos priežasties. Jis buvo ir mokslininkas, sąžiningas mokslininkas.

S. V. Galėjo būti ir taip.

P. V. S. Mano galva, jis buvo net per daug mokslininkas, ir kaip tik mokslas yra tai, ko mes toje jo vaikystėje nepamatome, kas yra pačiame vidury, bet yra toks didelis, kaip dramblys toje rytietiškoje sakmėje, kur viso dramblio negalima pamatyti, tik dalimis: kas mato jo ausis, kas – uodegą… A. Baranausko potraukis į mokslą, į švietimąsi, į skaitymą yra daug didesnis, nei mes įsivaizduojame. Sakome, A. Baranauskas nuo jaunystės tarsi nori mokytis, jis mat bus poetas. Bet poetui nereikia mokytis. Juk užteko to mokslo, kiek jo yra seminarijoje, ir Antanui Strazdui, ir Antanui Vienažindžiui. Seminarijos visiems reikėjo, nes be seminarijos jų kūryba būtų buvusi tik liaudies dainos. Na, A. Vienažindžiui ir seminarija nedaug tepridėjo, nuo liaudies dainų jis labai nedaug tenutolo. Bet vis dėlto šiek tiek atsiskyrė. A. Baranausko noras mokytis buvo šimteriopai didesnis. Štai kodėl jo netenkina Rumšiškių mokykla. Tai ir mes galime įsivaizduoti – kaip nuobodu perrašinėti kanceliarijos raštus. Tačiau daugelis to meto žmonių būtų labai džiaugęsi tokiu darbu – švarus ir prestižinis. Tai ne mėšlą mėžti ar dirvą arti. Nuobodus jis gali atrodyti tik mums, šių dienų žmonėms. Ir kaip mokslininkas A. Baranauskas pasirodo pirmą kartą, mano akimis, labai keistoje srityje. Nė vienoje iš tų, kurios paprastai laikomos tradicinėmis. Drauge tai atsako ir į kunigystės klausimą. Kiek jis apie kunigystę galvojo, nuo kada galvojo, kiek tai autentiška, ar jis buvo pastūmėtas, ar kunigystė jam buvo tik toks pretekstas, kelias į mokslus? Pacituosiu keturis žodžius, iš A. Baranausko, bet prisiminkime, kas dar taip pasakė: „Esant bendram tautos atšalimui.“ Čia turimas galvoje atšalimas nuo Dievo. Šituos žodžius pasako kardinolas Vincentas Sladkevičius 1988 m. rugpjūčio 3 d. Kaune, kunigų simpoziume, savo prakalboje, kurioje pirmą kartą viešai, legaliai kalbama apie Lietuvos nepriklausomybę. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis tai pasakė sulaukęs 1989 m. vasario, taigi pusę metų vėliau. Ta Lietuvos būklė, religinė ir sociokultūrinė situacija, kurią 1988 m. įvardijo V. Sladkevičius, yra visiškai tokia pati ir įvardijama tais pačiais žodžiais, kokiais A. Baranauskas išsako savo grynai religines intencijas. Mums dabar gal tai nesuprantama, bet tai yra šimtaprocentinis religingumas, kai A. Baranauskas, prieš stodamas į kunigų seminariją, Žemaičių Kalvarijos atlaidus apibūdina taip: „Esant bendram tautos atšalimui nuostabu matyti atsigavusį tikėjimą ir dvasios maldingumą.“ Tai religijos sociologija. Šitaip matyti situaciją, suformuluoti mintį ir ją išsakyti tokiais žodžiais gali ne šiaip žmogus, pirmą kartą apie tai pagalvojęs, prieš pusantro mėnesio kieno nors paskatintas stoti į seminariją ir besirūpinantis tik kaip nors greičiau išmokti lotynų kalbos, kurios beveik arba visai nemoka. Tai būtų neįsivaizduojama ir nesuprantama. Mes dabar sakytume, ne tas diskursas, ne tos kompetencijos. Tai yra vyskupų diskursas, į kurį A. Baranauskas pataiko dar net nebūdamas klieriku, komentuodamas Žemaičių Kalvarijos atlaidus. Tai blaivus žvilgsnis į tautos dvasinį ir kultūrinį pasaulį, tai kalba, kuri išlieka adekvati ir po pusantro šimto metų. Ir kartu – labai aštrus moderniųjų laikų pojūtis, reikšmingų permainų matymas, neleidžiantis A. Baranauskui likti tik poetu, tik tautos dainiumi.

Parengė Rasa Bražėnaitė ir Regimantas Tamošaitis

Regimantas Tamošaitis. Šis šaunus naujas pasaulis

2020 m. Nr. 11 / Šie metai Lietuvai yra simboliškai apvalūs – nueitas nemažas kelias nuo sovietmečio pabaigos ir Nepriklausomybės atkūrimo, kažkur nuplaukė ištisi trys dešimtmečiai, nepastebimai išaugo nauja karta.

Regimantas Tamošaitis. Filotopinės Arvydo Šliogerio pasijos

2020 m. Nr. 2 / Sunku ką nors ypatingo papasakoti apie Arvydą Šliogerį (1944–2019): nors vienaip ar kitaip su juo bendrauta daug metų, bet atmintyje viskas išsilydę, neprisimenu kokių nors išskirtinių, įspūdingų įvykių.

Regimantas Tamošaitis. Ten, kur horizontas

2019 m. Nr. 12 / Dar ne viskas prarasta, yra geram liūdnam žmogui kur eiti. Horizontas – graži perspektyva, slepianti mūsų gyvenimo prasmę. Juk horizontas vilioja, bet jo niekuomet neprieisi. Niekuomet neatsimuši į ribą…

Regimantas Tamošaitis. Mėlynojo kraujo poezija

2018 m. Nr. 12 / Dovilė Kuzminskaitė. Obsesijos. – Vilnius: Naujoji Romuva, 2018. – 80 p.

Regimantas Tamošaitis. Rudens namų link

2018 m. Nr. 10 / Šiemet vasara Lietuvoje buvo kaip niekuomet graži, saulėta ir karšta, – tokia, kiek prisimenu, būdavo tik mano vaikystės kaime. Dosni šiluma tęsėsi ir įsibėgėjus rudeniui, todėl daug leng-viau galėjome peršokti laiko slenkstį, skiriantį saulėto

Regimantas Tamošaitis. Smagiai, bet nieko rimto

2018 m. Nr. 1 / Mindaugas Jonas Urbonas. Šimtmečių melancholija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.  – 301 p.

Regimantas Tamošaitis. Užrašai apie mūsų laikus

2018 m. Nr. 4 / Marcelijus Martinaitis. Viskas taip ir liks. 1988–2013 metų užrašai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 239 p.

Lietuvos šimtmetis literatūroje

2018 m. Nr. 2 / Dalyvavo eseistas, vertėjas Laimantas Jonušys, poetė Aušra Kaziliūnaitė, kultūros istorijos tyrinėtojas Darius Kuolys, literatūrologė Jūratė Sprindytė, istorikas Aurimas Švedas, literatūrologas Regimantas Tamošaitis.

„Bradūnas – ypatingas ypatingos kartos žmogus“

2017 m. Nr. 5–6 / Dalyvauja Kazio Bradūno duktė antropologė Elena Bradūnaitė-Aglinskienė, rašytojas Kazys Almenas, Maironio lietuvių literatūros muziejaus darbuotoja Virginija Paplauskienė. Moderuoja kultūros istorikas Darius Kuolys.

Regimantas Tamošaitis. Verba plaka Lietuvą

2016 m. Nr. 5–6 / Algirdas Verba. Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlė. – Kaunas: Naujasis spaudos lankas ir Kauno meno kūrėjų asociacija, 2015. – 71 p.

Regimantas Tamošaitis. Graži Martinaičio vienatvė

2016 m. Nr. 4 / au ačiū už tai, kad mane tu pamirši, suarsi mane ir apsėsi… Marcelijus Martinaitis. Iš rinkinio „Debesų lieptais“, 1966 / Balandžio pirmoji jau seniai man siejasi ne su liaudiškais pokštais, bet su Marcelijaus Martinaičio vardu…

Vanda Juknaitė. Pasaulį laikančios rankos

2016 m. Nr. 2 / Žodžių bus nedaug, ir žodžių nereikia daug. Kadangi gyvenu begalinėje tyloje, labai aštriai jaučiu žodžio vertę. Kai išgirdau, kad kūrinys kaip visuma grąžinamas į mokyklos programą, atė­jau…

Regimantas Tamošaitis. „Metai“ metų rate

2016 m. nr. 1 / Atėjau į „Metų“ redakciją 2002 m., kaip man tada atrodė, laikinai padirbėti. Tas laikinumas smarkiai užsitęsė. Labai daug kas pasikeitė – redakcijoje, Lietuvoje, mano paties gyvenime

Regimantas Tamošaitis. Eilėraščiai iš Dzeuso galvos

2015 m. Nr. 8–9 / Romas Daugirdas. Dinozaurų sklaida. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 112 p.

Regimantas Tamošaitis. Mea culpa

2015 m. Nr. 7 / Laikui bėgant jie pamirš savo išmintį, jie irgi bus įpratinti samprotauti, tada gal ir jie ateis į auditorijas ir ten klausysis aukštųjų žodžių, jie paklus abstrakcijų pinklėms, bus apžavėti spekuliatyvinių ištarmių logika, žaidimais stiklo karoliukais…

Regimantas Tamošaitis. Vėdarų šventė Pilies gatvėje. Tikėjimo išbandymas

2015 m. Nr. 4 / Pilies gatvėje buvo surengta graži nacionalinių valgių šventė, suvažiavo tradicinės kulinarijos meistrai iš viso krašto. Pilies gatvė yra Vilniuje, nors gal tokių gatvių rastume visoje Lietuvoje, mūsų miestuose ir miesteliuose, kuriais taip didžiuojamės.

Populiariosios literatūros suvešėjimas

2008 m. Nr. 10 / Diskusijoje apie lietuvių populiariąją literatūrą pasisako Solveiga Daugirdaitė, Loreta Jakonytė, Laimantas Jonušys, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis

Šatrijos Ragana. Joninių naktis

2007 m. Nr. 4 / Iš lenkų k. vertė Brigita Speičytė / Šatrijos Raganos novelė „Joninių naktis“ – vienas pirmųjų jos prozos kūrinių, parašytas lenkiškai 1897 m. Jis išsiskiria itin atviru autobiografiškumu.

Literatūrėlė. Lenkija be rašytojų

2006 m. Nr. 5 / Iš lenkų k. vertė Brigita Speičytė / Ar iš tiesų dar turime literatūrą? O gal mums liko vien tikrovė ir kalba, lenkų kalba, su išugdyta, bet kaskart vis mažiau prisimenama tradicija?

Regimantas Tamošaitis. Pakeista tikrovė

2005 m. Nr. 7 / Vidurinė poezijos banga – įniršis, energija, nepasitenkinimas. Ji turi būti kategoriška ir stipri, kad gerai matytųsi iš tolo, kad būtų ryškesnė už tą prie kranto, – jau lūžtančią ir senkančią.

Brigita Speičytė. Kas užsodino Poškos „darželį“?

2005 m. Nr. 1 / Dionizas Poška turbūt ryškiausiai iš lietuvių literatūros autorių grožiniuose ir negrožiniuose tekstuose yra paliudijęs bajoro ūkininko – „artojo“ – tapatybę. Ją galėtume laikyti tipiška tradicinio LDK kultūros bajorų…

Esė kaip esminio mąstymo teritorija

2002 m. Nr. 12 / Redakcijos surengtame pokalbyje dalyvavo Gintaras Beresnevičius, Vanda Juknaitė, Vytautas Kubilius, Valdas Kukulas, Vytautas Rubavičius, Regimantas Tamošaitis

Regimantas Tamošaitis. Poetinis Druskininkų ruduo–2002

2002 m. Nr. 11 / Poetinis Druskininkų ruduo – lyg kelių dienų poezijos atlaidai, kai žodžio meno maldininkai keliauja Kalvarijų keliais iš Vilniaus į gydyklų miestą ir iš ten grįžta atgal į centrą, susijungę žodžio misterijoje ir pranešę apie save pasauliui.

Brigita Speičytė. Drabužėliais dėvėtais

2001 m. Nr. 8-9 / Aidas Marčėnas. Dėvėti: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos. leidykla, 2001.

Brigita Speičytė. Sieloj kaip namie

2000 m. Nr. 7 / Nijolė Miliauskaitė, Sielos labirintas. – Vilnius: Vaga, 1999. – 489 p.

Brigita Speičytė. Maironio palimpsestas

2008 m. Nr. 3

Maironio seminaro 1994–1996 m. vedėjai ir dalyvėms

Palimpsesto terminas pasitelktas kaip teorinė metafora aptarti Maironio kūrybos santykiui su tradicija. Ši metafora įprasmina savitą rašymo būdą – rašymą ten, kur būta ankstesnio teksto, kuris yra ištrintas ar išsitrynęs, bet prasišviečia pro tai, kas parašyta. Maironio poezijos analizei adekvačiau perkelti palimpsesto sampratą ne tiek iš senovės (antikos, viduramžių) raštijos istorijos (tekstai ant papirusų, pergamento – nuplaunami, išskutami), o tokią, kokia vartojama architektūros srityje: performuotas, perstatytas kraštovaizdis (dažniau – urbanistinis) išlaiko ankstesnių statinių, jų architektonikos pėdsaką, šešėlį. Palimpsesto terminas literatūros srityje padeda įvardyti specifinį santykį su paveldu: santykį, kurio neužtenka apibrėžti citatos, nuorodos, aliuzijos į jo tekstus terminais. Tai formų suliejimas, kontaminacija, derinimas – kaip būdas apgyvendinti negyvenamą vietą, įkomponuoti į naują statinį griuvėsius, nuoskilas, dabarčiai naujame ansamblyje atverti praeities erdves ar detales. Ir perstatyti, uždengti, slėpti pėdsakus; pristatyti dar vieną aukštą. Palimpsestas yra, pavyzdžiui, Vilniaus Arkikatedros varpinės bokštas, išlaikęs gynybinio, galbūt ir ritualinės paskirties bokšto – ankstesnės formos – pėdsaką. Ir Vilniaus universiteto senasis ansamblis: Filologijos fakulteto rūsy (gaila, kadaise dėl rūkorių uždarytas) grindyse yra paliktas seno grindinio fragmentas, nuo dabartinio kultūrinio sluoksnio paviršiaus nugrimzdęs kelis metrus.

Palimpsestas bet kuriuo atveju yra tradicijos lūžio reiškinys. Tai yra naujovės dominavimo, tradicijų kvestionavimo, netgi atsisakymo laiko ženklas. Palimpsestiškame tekste (tiek kalbiniame, tiek erdviniame) ryškesnis, dominuojantis, pirmesnis yra naujas sluoksnis. Palimpsestas nėra restauracija. Literatūros tradicijoje tai toks rašymas, kuris paviršiuje atrodo besikuriąs pats iš savęs, ištrinąs ir atšaukiąs praeities tekstus kaip jam nebūtinus, bet iš tiesų persiima jų simboline energija, ją perduoda ateičiai. Literatūros istorijoje yra aptarta, kad tokia rašymo forma aktualiai iškilo romantizmo epochoje[1].

Lietuvių literatūroje poetinio palimpsesto poreikį motyvavo ir specifinė kultūrinė situacija. Maironiui reikėjo ne tik rūpintis savo poezijos kalbos gramatiškumu, derinantis prie sparčiai kintančių bendrinės kalbos normų, bet ir vienakalbiame kūrybos korpuse suderinti paveldėtus kultūrinius dialektus. A. Strazdo, D. Poškos, A. Baranausko palikimas akivaizdžiai rodo, kad tai, kas buvo sakoma ir rašoma lietuviškai, nebuvo taip pat tų pačių autorių sakoma ir rašoma lenkiškai. Dar plačiau žvelgiant – tai, ką rašė A. Strazdas, D. Poška, A. Baranauskas, nebuvo visiškai tas pat, ką rašė A. Mickevičius, V. Sirokomlė ir J. I. Kraševskis, nors neabejotinai visų šių autorių kūryba sudarė Maironio kūrybai artimą bei svarbų tradicijos kontekstą. Tad Maironis ne tik kūrė bendrine lietuvių kalba, ne tik pritaikė jai silabotoninę eilėdarą, ne tik sukūrė lyrikos formų repertuarą. Savo kūryboje jis performavo tradicijos perspektyvą: išsiskaidžiusį, kartais jau į „priešingus balsus“, anot T. Venclovos metaforos, besiskiriantį paveldą jis sutvirtino savo tekstu, padarė jį vientisą, rašydamas ant viršaus. Ne tuščioje vietoje, bet nerestauruodamas jokio dekoro. Skaitydami Maironio poeziją, skaitome tarsi daugiasluoksnį palimpsestą – žemaičių lituanistus, A. Mickevičių ir A. Baranauską kartu – ir lietuviškai.

Palimpsesto pobūdžio santykį su tradicija atskleidžia pirmasis stambesnis Maironio kūrinys – rankraščiu likusi poema „Lietuva“ (1888). Itin iškalbinga tai, kad poemoje kultūros tradicija modeliuojama kaip kraštovaizdis, o jos pažinimas, pristatymas – kaip kelionė po kraštą. Tokiu būdu aktualizuojamas savitas santykis su tradicija: tai gyvenimo erdvė, gyvenamasis pasaulis, ne koks nors archyvas ar muziejus; todėl ji yra ir simbolinis atminties tekstas, nužymėtas paminklais, kurie sužadina atmintį ir iš jos iškelia gyvenimo orientyrus, eksponatus. Tradicija yra kūrybos erdvė (žemė – vientisas plotas), ne praeitis. Galima sakyti, kad savo pirmuoju didesniu tekstu Maironis sukūrė sau tarsi poetinę „kanvą“ – kultūrinį Lietuvos reljefą. Jame matyti Maironio užmojis – sujungti tai, kas yra atskira ir ką nėra paprasta sujungti, – nebuvo anuomet, nėra ir šiandien: Maironio Lietuvos kultūrinė panorama apėmė tokias daugialypio paveldo kraštines kaip K. Donelaitis (Prūsijos Lietuva) ir A. Mickevičius (lenkiškoji ir plačiau – kitakalbė LDK tradicija).

Šį kultūrinį kraštovaizdį Maironis detalizavo svarbiausiuose debiutinio rinkinio „Pavasario balsai“ tekstuose. 1891 m., studijuodamas Peterburgo Romos katalikų dvasinėje akademijoje, Maironis nelegalioje lietuvių spaudoje publikavo du eilėraščius, kurie įėjo į „Pavasario balsų“ ir apskritai visos Maironio poezijos kanoną: „Vilnius (Prieš aušrą)“ ir „Trakų pilis“. Galima manyti, kad Peterburgas Maironiui buvo visais atžvilgiais – tautiniu, politiniu, civilizaciniu, konfesiniu – kita, kitarūšė aplinka. Tokia aplinka paprastai sustiprina savasties refleksiją. Neatsitiktinai šiedu eilėraščiai, parašyti imperijos sostinėje, yra susiję su Lietuvos sostinėmis, istoriniais, kultūriniais, dvasiniais tradicijos centrais. Su Vilniumi buvo susietas pirmasis XIX a. klasicistinis patriotinis eilėraštis – žemaičių bajorų tautinis-kultūrinis manifestas – S. Stanevičiaus odė „Šlovė žemaičių“ („Mačiau Vilnių, šaunų miestą…“). Vilnius XIX a. pabaigoje jau buvo suvokiamas ir kaip Lietuvos bei Lenkijos romantikų, visų pirma Maironiui svarbaus A. Mickevičiaus, dvasinė tėvynė.

Maironio „Vilnius“ primena S. Stanevičiaus klasicistinio eilėraščio „Šlovė žemaičių“ retorinį patosą, panaši ir tekstų pradžia – odei būdingas plačiai aprėpiančio žvilgsnio motyvas. Tačiau emocinis patoso turinys ir regėjimo lauką apibrėžianti tamsos–šviesos semantika esmingai skiriasi. S. Stanevičiaus odėje žvilgsnis sujungia ir dabartį – žemaičius Vilniuje, ir praeitį – regi LDK valdovus, kunigaikščius. Tekstas kupinas optimizmo, visuomeninio entuziazmo ir, anot A. Žentelytės, jaunatviškos bravūros[2]. Maironio Vilnius skendi nakty prieš aušrą: „Antai pažvelki! Tai Vilnius rūmais / Dunkso tarp kalnų plačiai! / Naktis jį rūbais tamsiais kaip dūmais / Dengia! Jis miega giliai!“[3] (I, 173). Tamsa, dengianti Vilnių, pabrėžtinai gretinama su dūmais – Maironio poezijoje tai istorinio laiko, žmogaus būties nykimo, praeinamumo įvaizdis (plg. „Išnyksiu kaip dūmas“). Sukuriama įspūdinga metafora – Vilnius yra užgesusi tėvynės akis: „Norėtum brangią išvysti pilį, / Kur garsūs amžiai užmigę tyli, / Kai Vilnius buvo mums kaip akis, / Kai švietė jis Lietuvai, mūsų tėvynei.“ Atsinaujinimo viltis siejama su gamtiniu laiku (aušra), natūraliu jo ciklu bei vitališkąja jos energija, nors S. Stanevičiaus odė išreiškė herojinį užmojį pataisyti, „ką amžiai pagadino“. Maironio eilėraštyje naujo laiko slenkstį žymi prieš aušrą suskambusi kasdieniška pabudusių paukščių šneka „pagiriuose“ vietoj kadaise Vilniuje skambėjusio, visame pasaulyje pasklidusio „Šlovės žemaičių“ antikinio „šimtabalsio garso“.

Maironio eilėraščio retorinį patosą galima aiškinti ne odės, bet trėnų situacija – tai garbingo mirusiojo, Vilniaus, kaip užgesusio tradicijos kūno, apraudojimas. Maironio eilėraštyje – patetiško gedėjimo situacija, analogiška herojiniam žuvusiųjų pagerbimo vaizdui iš istorinės dainos „Oi neverk, matušėle!“: „Saulė leidos raudona ant Vilniaus kapų, / Kai duobę kareiviai ten kasė, / Ir paguldė daug brolių greta milžinų, / O Viešpats jų priglaudė dvasią“ (I, 112). Bailaus mėnesio, netikra šviesa nušviečiančio Vilniaus mūrus, motyvas primena istorinės giesmės „Milžinų kapai“ finalą, kur saulė gėdisi parodyti mirusiųjų kūnais nusėtą lauką: „O, buvo mūšys! / Apsiniaukus naktis / Jį dienai parodyt drovėjos; / Tik kūnų šimtai, / Suvartyti keistai, / Ilgai, dar ilgai ten ilsėjos“ (I, 200). Pirmajame šio eilėraščio variante buvo ryškesnis, nors ne toks meniškas, sukrautų mirusiųjų kūnų kalnų motyvas, atliepiantis kalvotą Vilniaus peizažą: „Tik kūnų šimtai, / Suguldyti aukštai.“ Ši frazė jau atrodo tarsi aliuzija į pagonišką laidotuvių laužą.

Vilniaus, taip pat senosios Lietuvos sostinės Trakų sąsaja su mirties, tamsos, lyg tam tikro ciklo pabaigos, vaizdiniais, viena vertus, galėtų atrodyti kaip atsisveikinimas su istorine bei politine Vilniaus tradicija, netgi savotiškas jos atsisakymas. Praeitį apgaubusioje tamsoje neleidžiama išryškėti jokiems konkretiems daiktų kontūrams. Tačiau ši Vilniaus vaizduosena į teksto paviršių iškelia itin seną, ikiistorinį Vilniaus mito tekstą, kurį yra rekonstravęs Vladimiras Toporovas. Vilniaus kraštovaizdis ir su juo siejami išlikę senieji pasakojimai (legendos apie Šventaragį ir jo įsteigtą mirusiųjų deginimo ritualą, apie Vilniaus įkūrimą), Vilniaus, Neries ir Vilnios vardų semantika iškelia Vilnių, Vilniaus kraštovaizdį kaip mitinio gyvybės–mirties–gyvybės virsmo vietą, kaip gyvybės ir mirties misterijos erdvę ir topografinį mito tekstą[4]. Atrodo, kad misterijos nuotaiką Maironis pagavo cituotoje „Oi neverk, matušėle!“ eilutėje: „Saulė leidos raudona ant Vilniaus kapų…“ Taigi ir Vilniaus apraudojimas suvoktinas kaip dvasinio apsivalymo ritualas, padedantis išgyventi gyvybės–mirties–gyvybės virsmą, anot V. Toporovo, šis ritualinis „atsigręžimas į chaosą ir mirtį paremia kosmoso elementų regeneraciją“[5]. Drauge lietuvių moderniajai poezijai sugrąžinamas lietuvių tradicijos mitinės pradžios matmuo ir jos šaltinis. Norint sujungti tai, kas istorijoje yra išsiskaidę, grįžtina prie visiems bendros pradžios. Maironio poezijoje šis įvairiomis formomis realizuojamas, skirtingus naujesnius palimpsesto sluoksnius ir jo paties kūrybinę energiją sujungiantis pra-tekstas yra mitas. Vilniaus mitas – t. y. Vilniaus kraštovaizdyje įrašytas mitas.

Vilniaus mitiškumą ir jo kraštovaizdžio misteriškumą Maironis, suprantama, buvo suvokęs dar iki mokslinių Vilniaus mito rekonstrukcijų; šį suvokimą skatino gausi mitologinės Vilniaus temos perdirbimo, peraiškinimo istoriniuose veikaluose tradicija (T. Čackio, M. Balinskio, T. Narbuto, J. I. Kraševskio darbai)[6]. Maironis jau poemoje „Lietuva“ Vilniaus peizažą pažymėjo pirmiausia mitologinių ar mitologinių-istorinių veikėjų, tokių kaip Šventaragis, Lizdeika, Gediminas, vardais. Vis dėlto įspūdingiau, kad Maironis junta gilųjį šio teksto lygmenį; iškelia ne tik pagonišką paviršinį Vilniaus ornamentą („Ugnis Šventragio čionai rusėjo. / Garbingų vyrų čia kaulai smilko“), bet ir gelminio archetipo generuojamą, nors iki galo nepasakytą, simbolį – žaibuojantį kryžių: „Ant Nerio upės Vilnius žaibuoja, / Bažnyčių kryžiais aukštai iššovęs“ (II, 331). Į žaibuojančio kryžiaus simbolį A. Mickevičiaus poetinėje apysakoje „Konradas Valenrodas“ ypatingą dėmesį atkreipė mitologas G. Beresnevičius ir iškėlė Valenrodo paveikslo sąsajas su Perkūno figūra: „Jis [t. y. Valenrodas – B. S.] apibūdinamas besikryžiuojančių žaibų arba trenkiančios iš kryžiaus perkūnijos metaforomis. Kryžius su jo centre susikryžiavusiais žaibais ar du susikryžiavę žaibai yra Perkūno simbolis“[7]. Perkūnas ir jo atributas – ugnis (žaibas) yra centriniai „pagrindinio mito“, kurį rekonstravo V. Toporovas, analizuodamas senuosius pasakojimus ir Vilniaus kraštovaizdį, veikėjai, jie dalyvauja esminėse šio mito struktūrose, tokiose kaip Perkūnas–Velnias, ugnis–vanduo, gyvybė–mirtis. Atrodo, kad panašų į A. Mickevičiaus Valenrodą – dichotomišką epinį-mitologinį herojų – savo poetinėje vaizduotėje jaunas Maironis regėjo Vytautą; jo figūrą nusakė keista – pagoniškai krikščioniška Perkūno-Saliamono (Šventojo Rašto „Giesmių giesmės“ citata) – vaizdinija: „Rūstybė buvo jo kaip Perkūno, / Meilė kaip smerčio kvėpims galinga!“ (II, 340). Vytautas poemoje pasirodo ir kaip būsimas literatūros personažas – Vilniaus mitas juntamas kaip būsimų literatūrinių siužetų branduolys. Nors Maironiui geriausiai sekėsi iš šio branduolio skleisti lyrinius, daug silpniau – epinius ar draminius siužetus, tačiau bet kuriuo atveju įspūdinga, kad pra-tekstą, besiilgimą „naują poezijos šaltinį“ žymintis simbolis tokia lengva ranka, lyg tarp kitko įrašytas jau pirmosiose jauno poeto sukurto Vilniaus peizažo eilutėse.

Vilniaus mito svarba Maironiui paaiškina ir tai, kodėl tokią išskirtinę vietą savo kūryboje jis teikė A. Mickevičiaus „Konrado Valenrodo“ poemos fragmento – „Dainos“ vertimui („Vilija“). Platesniu mastu – kodėl šis A. Mickevičiaus tekstas buvo toks neįtikėtinai populiarus lietuvių literatūroje XIX a. pab. – XX a. pr. Moderniajai literatūrai kaip atramos reikia tradicijos, turinčios gelmės matmenį, kaip laiko ir patirties „santraukos“. A. Mickevičiaus „Daina“ yra tarsi tokios tradicijos metonimija, mažytis palimpsestas: ir Vilniaus mito teksto dalis (upių santakos motyvas), ir tautos likimo, ir modernaus individo subjektyvumo istorija. Maironio kūryba atskleidžia, jog tokia tradicija modernybei reikalinga kaip tam tikras literatūrinės, kultūrinės vaizduotės „genomas“, kaip sutrauktų ir galimų įvairiopai išskleisti siužetų archyvas. Todėl upių santakos motyvas, figūruojantis Vilniaus mito tekste, tampa vidiniu ne vieno Maironio eilėraščio siužetu.

Kaip atskleidžia V. Toporovas, Vilniaus „reljefo ypatybės atvėrė realią galimybę „pagrindinio“ mito turinio schemą perkelti į topografijos kalbą, susieti su konkrečiais lokaliniais objektais. Būtent čia mitas naujai prabilo: reljefo elementai įgavo naują semantinę funkciją, o šių elementų visuma tapo savotišku mitologiniu tekstu“[8]. Kraštovaizdiniame Vilniaus mito tekste svarbiausias veikėjas yra Vilnia – srauni upė kalvų „kulisuose“[9]; jos santakoje su Nerimi esąs Šventaragio slėnis aktualizuoja žemumo lygmenį; su Perkūnu yra siejama aukštuma, kalnas[10]. Itin svarbu tai, kad, viena vertus, „Vilniaus reljefas išsamiausiai įkūnijo mito schemą“, bet, kita vertus, ši schema buvo perkeliama į kitas vietas, „į vakarus nuo Vilniaus, dažnai iki pat jūros“[11]. Panašus erdvinis judrumas pastebimas ir šią mitologinę struktūrą eksploatuojančioje poezijoje: Maironio kūryboje kraštovaizdinė Vilniaus mito struktūra – kalnas, srauni upė, lėta gili upė – yra ne kartą perkeliama į kitą geografinę vietovę. Šį perkėlimą skatino ir A. Mickevičiaus „Daina“, mitinės upių poros Vilnios–Neries struktūrą realizavusi Neries–Nemuno santakos prie Kauno vaizdiniu. Mitinės upių poros realizacija laikytinas toks atvejis kaip Maironio Nemunas ir Šešupė: „Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka…“ Arba „Susimąstęs tamsus Nevėžis“ ir „srauni Dubysa“, kurios balsą ir šviesią – sraunumo – energiją yra perėmusios lietuvės „sesutės visos“ eilėraštyje „Lietuva brangi“. Tas pats prie Dubysos dainuojančių lietuvių merginų motyvas pakartotas eilėraštyje „Daina“ (analogiškai A. Mickevičiaus „Dainoje“ gretinama Vilija ir lietuvė): „Už Raseinių, ant Dubysos, / Teka saulė, teka; / Geltonplaukės puikios visos / Šneka ten, oi šneka“ (I, 121). Mito perspektyvoje Maironio Dubysa ir Vilnia, Nevėžis ir Neris yra izomorfizmai. Todėl eilėraštyje „Lietuva brangi“ poetinė Lietuvos panorama yra modeliuojama pagal kraštovaizdinį Vilniaus mito tekstą: jo struktūrą sudaro kalnai-kapai, srauni upė kalvų kulisuose, gili lėta upė. Upės – kaip kraštovaizdžio – sąmonės modusai, paviršiaus–gelmės, dainos–minties, emocinio atvirumo ir refleksyvaus uždarumo sankirta; kalnai (kapai) – kaip patirties sankaupa; mitinė šventybės, gyvybės–mirties–gyvybės virsmo paslaptis transformuojasi į modernią grožio pajautą:

Graži tu, mano brangi tėvyne,
Šalis, kur miega kapuos didvyriai:
Graži tu savo dangaus mėlyne!
Brangi: tiek vargo, kančių prityrei.

Kaip puikūs slėniai sraunos Dubysos,
Miškais lyg rūta kalnai žaliuoja;
O po tuos kalnus sesutės visos
Griaudžiai malonias dainas ringuoja.

Ten susimąstęs tamsus Nevėžis
Kaip juosta juosia žaliąsias pievas;
Banguoja, vagą giliai išrėžęs;
Jo gilią mintį težino Dievas.

                                                            (I, 108)

Vilniaus kraštovaizdis kaip mito tekstas nulemia visos Lietuvos kultūrinio kraštovaizdžio panoramą. Lietuva–Tėvynė yra izomorfiška Vilniaus kraštovaizdžiui. Eilėraštis yra suformuotas iš rankraštinės poemos „Lietuva“ pradžios vaizdų, pirmą kartą publikuotas 1920 m. „Pavasario balsuose“: toks Vilniaus mito įtvirtinimas, grįžtant prie jaunystės teksto, gali būti suvokiamas ir kaip sąmoninga ar nesąmoninga, intuityvi reakcija į istorinį to meto kontekstą.

Mito siužeto struktūra gali realizuotis įvairiais figūratyviniais variantais. Maironio poetiniame tėvynės kraštovaizdyje Neries – gilios tamsios upės – funkciją kai kuriais atvejais atlieka ežero vaizdinys. Eilėraštyje „Trakų pilis“ ežero gelmė paglemžia istorijos – gyvenimo – formas: „Kai vėjas pakyla ir drumzdžias vanduo, / Ir ežeras veržias platyn, – / Banga gena bangą, ir bokšto akmuo / Paplautas nuvirsta žemyn. / Taip griūva sienos, liūdnesnės kas dieną, / Griaudindamos jautrią širdį ne vieną“ (I, 174). Judriosios, balsingos upės transfigūracija šiame eilėraštyje laikytinas kelias, kuris atveda į šią vietą keliautoją. Todėl eilėraštyje akivaizdesnė mitinio teksto režisuojama vidinė, keliautojo, stebėtojo – ritualo dalyvio – transformacija: istorijos akmuo, įkritęs į ežero gelmę, įkrenta ir į stebėtojo sąmonės gelmę, į paviršių sugrįžta ašara – emocine reakcija („Gaili ašarėlė beplovė skruostus / Ir mėlynas temdė akis!“, I, 174). Bet ašara jau yra atsakas, dar ne žodis, bet žodžio riba, perėjimas į iškalbingą, kalbantį vandenį. Subjektas patiria vidinę naktį – analogišką situaciją kaip eilėraštyje „Vilnius“, kur naktis turi tiesioginių paros laiko semantinių motyvacijų. Tik pastarojo eilėraščio finale ryškesnis išgirstamo balso, išsklaidysiančio nakties tamsą, akcentas. Jis priartina kitą tradicijos palimpsesto sluoksnį, lenkiškojo Lietuvos romantizmo tekstą – A. Mickevičiaus eilėraštį „Akermano stepės“ su analogišku nakties garsų iš Lietuvos klausymosi motyvu; tačiau ten – „niekas nešaukia“.

„Trakų pilis“ yra eilėraštis apie mito–istorijos ritualą, vidines sąmonės iniciacijas, iš kurių formuojasi modernaus individo pasaulio suvokimas ir gimsta kūryba. Ypač dramatiškasis, tamsusis „Trakų pilies“ (1892) pabaigos akcentas, – visa nyksta, ne viskas sugrįžta – inversiškas klasikos kultūriniam optimizmui – „Non omnis moriar“ – galimas dalykas, skatino ir savos kūrybos apmąstymą eilėraštyje „Išnyksiu kaip dūmas“ (1895). Vilniaus mito tekstas iškelia ne tik virsmo ir regeneracijos, bet ir modernios estetinės savivokos temą – estetinis išgyvenimas telkiasi ties nesančiu objektu, estezė įsižiebia nesaties įtampoje: kaip A. Mickevičiaus „Pono Tado“ invokacijoje tėvynė, tobulojo grožio forma, yra prarasta („…kto cię stracił“), A. Baranausko „Anykščių šilelio“ estetinis objektas yra „prapuolęs“. Grožio yra tiek, kiek jo atsigamina jo besiilginčio (A. Mickevičius), juo tikinčio (A. Baranauskas) asmens sąmonėje. Neatsitiktinai šiai figūratyvinei pra-teksto realizacijai Maironis pasitelkia senosios, buvusios, nebesančios sostinės kraštovaizdį. Žvelgiant pragmatiškai, Maironio gyvenamuoju metu tiek Vilniaus, tiek Trakų pilys buvo griūvančios, Vilniaus gal net labiau sugriuvusi, tačiau Maironio poezijoje griūva tik Trakų pilis, Vilniaus – atrodo, yra visa, tik pasislėpusi tamsoje: „Norėtum brangią išvysti pilį…“ Nesaties patirtis – kuriančiojo išbandymas istorija Maironio poezijoje.

Ir pro „Trakų pilį“ prasišviečia vėlyvesnis sluoksnis – A. Mickevičiaus egzotiškieji „Baladžių ir romansų“ ežerai. Šiame cikle prie ežero, ežere nutinkančius nepaaiškinamus įvykius galima interpretuoti kaip kelionės į psichikos gelmę, susitikimo su gelminės psichologijos realijomis ir „gyventojais“ simbolinius siužetus („Svitezis“). Maironio „Trakų pilies“ ežeras – taip pat nebyli pasąmonės gelmė, paryjanti gyvenimo formas. Tik gelminis psichikos vanduo Maironio poezijos subjekto netraukia į keliones ir nuotykius – išties pavojingus, jis pavirsta į emocinį-fiziologinį vandenį – ašaras. Psichikos gelmei Maironio poezijoje neleidžiama nekontroliuojamai veržtis į tekstų paviršių; jos energija klasicistiškai sublimuojama kūrybiniais impulsais. Nesuvaldytos energijos liekana – ašaros, kaip žodžio galimybė. Dėl to Maironio poezija „ašaringa“ nemažiau nei, pvz., A. Mickevičiaus ankstyvoji kūryba – egzotiška ir sakmiška.

Ežero–upės kraštovaizdinis siužeto variantas itin savitai išsiskleidžia eilėraštyje „Vakaras. Ant ežero Keturių kantonų“. Ežeras čia, kaip ir „Trakų pily“, yra vartai į sąmonės – atsiminimų gelmę. Ritualinis-emocinis virsmas įvyksta tada, kai į siužetą įsitraukia antrasis kraštovaizdžio veikėjas – aktyvusis pradas, sraunioji upė: „Ten, kur Dubysa mėlyna juosta / Banguoja plati!.. / Ko, ašarėle, ko tu per skruostą / Kaip perlas riedi?“ (I, 186). Anot S. Kymantaitės-Čiurlionienės, šis eilėraštis jau yra moderniosios lyrikos „kūdikis“ todėl, kad čia poetinis ritualas su jo kraštovaizdiniu siužetu galutinai perkeliamas į vidinę – sąmonės – plotmę, atpalaiduojamas nuo išorinių duotybių, jas įveikia. Poetinė būsena, išgyventa „Vilniaus“, „Trakų pilies“ kraštovaizdyje, čia išsiskleidžia, mintyse „perkėlus“ gimtinės upę į Šveicariją. Tai – vidinis kraštovaizdis, kurį subjektas susikuria individualiai, nors ir veikiant tam tikrai gelminei programai (Alpės, Keturių kantonų ežeras, Dubysa izomorfiški Vilniaus kalvoms, Neriai, Vilniai). Eilėraščiuose „Vilnius“, „Trakų pilis“ emocinė būsena, pasirodančios ašaros interpretuotinos ir kaip gedėjimo veiksmas, atsisveikinimas su tam tikra istorine praeitimi. Tam, kad pradėtum, kad galėtum ištarti naują žodį ar, anot poeto, „poezijos naują pasemti šaltinį“ (plačiąja Maironio reikšmės lietuvių tautai prasme), reikia tinkamai atsisveikinti, palydėti tai, kas mirę. Šiuose tekstuose atsisveikinama su istorine Lietuva. Eilėraštyje „Vakaras“ – anapus ribos perkeliama folklorinė Lietuva. Tai atsisveikinimas ir su ikimodernistine Lietuvos etnine kultūra. Atsisveikinama su tam tikru atsiminimų turiniu, tačiau išryškėja modernios epochos realija – subjekto sąmonės aktyvumas, pačios būsenos sodrumas: „Kiek atminimų-atsitikimų, / Gyvų kitados, / Vienas už kito brėško ir švito / Anapus ribos!“ Tai, kas, pvz., eilėraštyje „Vilnius“ buvo subjekto išgyventa kaip vienas virsmas, vienas ritualinis žingsnis (naktis ir sąmonės–pasąmonės pariby – „pagiriais“ – balsai, aušrą skelbianti paukščių šneka), čia maksimaliai sutankėja: „Vienas už kito brėško (jei skaitytume žemaitiškai – kaip „temo“) ir švito…“ Atsisveikinimas su folklorine Lietuva, kuriančiojo subjekto vidinio išgyvenimo intensyvumas – tai vėlesnės kartos menininkų, neoromantikų kūrybos siužetas, poetinė „kanva“.

Dar norėčiau sustoti prie „Vilniaus“ kraštovaizdyje pasirodančių „pagirių“. A. Baranausko, S. Daukanto kūryboje sureikšminta Lietuvos fizinio ir lietuvių tautos mentalinio kraštovaizdžio detalė – giria, miškas – Maironio poezijoje tampa sąmonės gelmės, pasąmonės vaizdiniu, panašiai kaip ir ežeras ar jūra. Į akis krenta unikali dvinarė metafora „uždanga-giria“ („Šalin, dūsavimai“), žyminti laiko (ateities) gelmę. Šioje metaforoje transformuojamas ir S. Daukanto „Būdo“ „neišžengiamų girių“, kaip istorijos pradžios, pirminės materijos, iš kurios susikuria lietuvių kultūros kosmosas, vaizdinys. Tik Maironio poetiniame Lietuvos kraštovaizdyje giria yra labiau atribota nuo miesto; miestiškoji, konkrečiai – Vilniaus kraštovaizdinė forma (gamtinė, mitinė, ne urbanistinė!) yra gyvybingesnė. Maironio pirmtakų kūryboje miškas, giria buvo sinkretiškai absorbavę miesto formas. A. Baranausko „Anykščių šilelio“ miškas yra tarsi „miesto išgriuvus pūstynė“, S. Daukanto „Būde senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ pirmapradė giria yra ir pilis, miesto gemalas, pradmuo[12]; čia išgriuvę „perkaršę medžiai“, „mirkdami vandeny į plieną pavirtę“[13]. S. Daukanto lietuvių kultūros vizija tarsi remiasi Vilniaus mito tekste glūdinčia medžio–geležies (medžioklės, Gedimino sapno, geležinio vilko) simboline logika – formų perėjimo, virsmo kryptimi. Šį pirminį lietuvių gamtos–kultūros sinkretiškumą tiksliai užfiksavo A. Mickevičius „Pono Tado“ IV dalyje, kur Vilnius iškeliamas iš girių; geležies–medžio (miško) dichotomija įvardijama kaip būtinoji Lietuvos reikmė, pirminė būties forma, gyvybės matrica, panašiai kaip ir žaibuojantis kryžius. Tai tarsi patvirtina ryški aliteracija tekste „żelaza i lasów“: „Sen myśliwski nam odkrył tajnie przyszłych czasów, / Że Litwie trzeba zawsze żelaza i lasów“[14]. Maironio poezijoje Vilnius akcentuotas kaip aktyvus, epinis pasaulėvaizdžio pradas, jis yra tas lygmuo, iš kurio, kaip matėme, gali formuotis moderni individo pasaulėvoka – tai yra tam tikras sąmonės centras, kuriame vyksta svarbiausi individo savivokos įvykiai.

Šie individo vidujybės įvykiai apima ir asmeninę, ir bendruomeninę plotmę. Pastarosios linkmės pra-teksto variacija šmėkšteli eilėraštyje „Daina“ („Už Raseinių, ant Dubysos“, 1895; ). Tekstas jau pačiu pavadinimu modeliuojamas kaip A. Mickevičiaus „Dainos“ – „Vilijos“ variantas. Jis iškelia upių santakos – susitikimo-išsiskyrimo – temą kaip bendrojo mitinio gyvybės–mirties–gyvybės virsmo, užkoduoto Neries hidronimo semantikoje, interpretaciją. Nors Maironio tekste tiesiogiai nepasirodo upių santakos motyvas, bet, kaip minėta, Dubysa poetiniame kraštovaizdyje gali perimti Vilnios (taigi ir A. Mickevičiaus Vilijos) vaidmenį. Be to, Dubysos ir Nemuno santaka yra iškelta į teksto paviršių tais pat metais publikuotos poemos „Tarp skausmų į garbę“ ketvirtoje giesmėje; čia Dubysa–Nemunas visiškai atitinka A. Mickevičiaus Nerį–Nemuną: „Dubysa jau myli bet tolimą vyrą: / Jai Nemunas amžiais brangus.“ Maironio „Daina“ savitai išplėtoja tam tikrą Maironiui ir A. Mickevičiui bendrą siužeto geną, susijusį su savasties–svetimybės, savos–svetimos žemės patirtimi.

Į akis krenta tai, kad Maironio „Dainos“ siužete ne tik pridengtas upių santakos motyvas, bet atidėta ir susitikimo-išsiskyrimo drama. „Geltonplaukės“ merginos atrodo tarsi kolektyvinis „Konrado Valenrodo“ jaunos Aldonos, dar nesutikusios Alfo-Valenrodo, atitikmuo; pastarąjį ypač pagrįstų dangaus motyvas, aukštybės trauka: „Aukštą dangų pamylėjo, / Blaivią jo skaistybę; / Sau akis užsižavėjo mėlyna gilybe.“ A. Mickevičiaus poetinėje apysakoje Aldona išgyvena aukštybės, dangaus trauką kaip pirmąją savo būsimo likimo, lemtingo susitikimo, išėjimo iš namų ir likimo virsmo nuojautą. Maironio tekste pabrėžiamas lietuvių merginų sėslumas, buvimas savoje žemėje – išaukštintas, išgražintas iki antikinio idealaus skulptūriškumo formų: „Akys blaivios, gelsvos kasos, / Širdys, oi, nešaltos, / Aukštas ūgis, kojos basos, / Nuo rasų taip baltos.“ Tačiau kad ir transformuota, inversiškai pakreipta (merginos lieka savoje žemėje, neiškeliauja su „tolimu vyru“), vis dėlto siužeto logika išlieka ta pati: ir likusios savoje žemėje lietuvės merginos yra „be vilties našlelės“. Svetimumo, sutrikdžiusio namų idilę, svetimos žemės, paglemžiančios savuosius, motyvas vis tiek lieka įrašytas tekste; tik pabrėžtas tarsi kitas bendrojo mitinio siužeto elementas: „Konrado Valenrodo“ Aldonos mylimasis yra tas, kuris grįžta iš svetimos žemės jau pasikeitęs, kitas, galintis imtis politinės misijos. Maironio „Dainos“ siužetas sustabdytas, o gal lieka įstrigęs ties grįžimo–grįžimo negalimybės momentu: „Daugel žūva, daugel pūva, / Kas apverks jų dalį? / Už Uralo, žemės galo: / Ne po savo šalį!“

Uralo vietovardį galima perskaityti ir kaip turintį tiesioginių XIX a. politinių tremties, represijų implikacijų. Politinės linijos svarbą paryškina ir dainos „Birutė“ inkrustacija: merginos dainuoja istorinę dainą, iškeliančią lietuvių tautos politinės genealogijos – organiškos tąsos – momentą. Kartu su šia daina jos aprauda neišsipildysiančias prasitęsimo (ir politinio, LDK linijos), palikuonių, kito likimo galimybes. S. Valiūno „Birutėje“ Kęstučio ir Birutės susitikimas – kaip ir A. Mickevičiaus „Dainoje“ – taip pat yra kitokybių jungtis, pažeidžianti tvarką – bendruomeninį tabu, tačiau tuo pažeidimu sukurianti naujas tvarkos galimybes. A. Mickevičiaus tekste labiau išryškinta lemtingo susitikimo individuali kaina, kuri sumokama už naują patirtį: „I ty utoniesz w zapomnienia fali, / Ale smutniejsza, ale sama jedna“ („Plaus užmiršties tave vandenys gilūs / Dar graudingiau, nes viena tu išnyksi“[15]). Maironio „Daina“ yra neišsipildymo drama – nepilno, nebaigto siužeto. Apraudamas mirusysis, tačiau nėra jo kūno. Kai mirtis neturi tikrumo, ji netampa ir gyvybės slenksčiu. Tad jei čia „Uralą“ suvoksime ne tik kaip XIX a. politinę realiją, bet ir kaip apskritai svetimybės riboženklį, anapus šios ribos liktų ir visi nutautėję, emigravę, pasirinkę kitas, su gimtąja žeme nesusijusias politines tapatybes. Visus tuos, kurie negali sutapti su kraštovaizdžiu, jame įsikūnyti, mirę persikūnyti. Kultūros erdvės logika yra visiškai kita: Lietuvoje gali stūksoti Uralas, kaip ir Šveicarijoje tekėti Dubysa. Todėl siužetas baigiamas esminiu klausimu: „Kas apverks jų dalį?“ Vėl grįžtama, kaip ir eilėraštyje Vilnius“, į raudos situaciją, nors tekstas pradėtas itin šviesiu, ryškiu vaizdu.

Šią interpretacijos linkmę motyvuotų poema „Tarp skausmų į garbę“, minėtoji ketvirta giesmė, kurioje varijuojama ir A. Mickevičiaus „Vilija“, ir savosios „Dainos“ siužetas. Čia išėjimo iš tėvynės geografija ir priežastys detalizuotos – tai ir XIX a. pabaigai būdinga ekonominė bei kultūrinė emigracija: „Kur Temza, Laba, Niagara plačioji, / Ten skursta lietuviai keliais! / Kur Varšuvos miestas, Maskva tolimoji, / Ten žudo juos mokslais tamsiais!“ Poemoje viena „sėsliųjų“, prie Dubysos dainuojančių merginų yra „Vilaitučė“, pagrindinio veikėjo Juozo sesuo, kurios balsą pagal utopišką Maironio interpretaciją išgirdo vienas tų, esančių už simbolinės Uralo ribos – šiuo atveju iš už kito kalbinio-socialinio slenksčio – ponų luomui priklausąs Motiejus Goštautas. Tai tarsi valingas Maironio atsakymas A. Mickevičiaus „Akermano stepėms“: girdėkite, šaukia.

Jei poemoje Maironis kuria socialinę utopiją, tai eilėraščiu „Daina“ siūlo kultūrinį ritualą, steigiantį adekvatų santykį su itin skausminga istorine ir politine tikrove. Likusieji „už Uralo, žemės galo“ neturi būti pamirštami, bet apraudami, su jais turi būti tinkamai atsisveikinta. Kad gyvenimas, nors ir nusekęs, nesustotų, „eitų ratu“ – toks ankstesnis eilėraščio „Uosis ir žmogus“ pavadinimo variantas: „Iš kamieno tiesaus / Dročiai karstui išpjaus / Lentų, nes tėvai susenėjo; / O viršūnę tašys: / Vygė bus ir lopšys, / Nes kūdikis klykti pradėjo“ (I, 79). Todėl toks išdidintas „Dainoje“ yra moterų paveikslas. Panašiai kaip A. Mickevičiaus „Gražinoje“ – kai vyriškoji kultūros pasaulio dalis įstringa, susipainioja, aktualizuojamas moteriškasis pradas. Netgi išorinis Gražinos ir Maironio „geltonplaukių“ vaizdas panašus estetiniu patosu. Atrodo, kad tai tas pats tėvynės gražumo variantas kaip eilėraštyje „Lietuva brangi“, turinčiame tą patį mitinį genetinį pradą. Grožis atitinka tai, kas mitologinėje sąmonėje figūruoja kaip gyvybingumas. Šią dichotomiją vėlgi užfiksavo A. Mickevičius „Pono Tado“ invokacijoje neprilygstama tėvynės kaip sveikatos ir grožio išplėstine metafora. Jos poliai susisiekia, tačiau perėjimas tarp jų yra dramatiškas – praradimas. Kas slypi tame pertrūkyje, kokia yra tos grožio patirties kaina – šiek tiek A. Mickevičiaus užsiminta poemos „Epiloge“: „liūčių ir perkūnijos sūkuriai“, „šviežiai pralietas kraujas“, „ašaromis paplūdusi Lenkija“. Ar Maironio eilėraščio merginos tokios gražios ne todėl, kad kažkam jos yra prarastos? Gal Maironis čia bando modeliuoti žvilgsnį iš už „Uralo“, kaip A. Mickevičius – nuo „Paryžiaus grindinio“?

Maironio eilėraštyje moterims paliekamas tradicinis vaidmuo: apraudoti mirusiuosius. Tam tikrą įtrūkį pažymi tai, kad raudoti turi jaunos merginos, „laistydamos rūtą“: raudoti augindamos, marinti, užuot gimdžiusios, gedėti, būdamos našios jaunystės. Vis dėlto rauda yra dvasinis veiksmas, pratęsiantis nutrūkusį siužetą, perauginantis jį į kitą kokybę. Per kančią atrandami vidiniai tąsos resursai: eilėraštyje „Mano gimtinė“ rauda padeda aptikti vidinę „geležį“ (tai jau epinio aktyvumo žymuo), suvokti, kas rūdija: „O tos dūmos vargdieninės / Griaužia kai kada, / Tarsi rūdys geležinės / Amžina žaizda“ (I, 64). Suvokti žaizdą, norint sukurti naują tvarką ar atkurti pažeistą. Net jei ta žaizda išgyvenama pasyviai, nežiniomis, per moteriškąją liniją – „Ten močiutė užlingavo raudomis mane, / Į krūtinę skausmą savo / liejo nežinia“ („Konrado Valenrodo“ herojus griauna savo ir mylimosios gyvenimus, kad atstatytų tam tikrą aukštesnio lygmens tvarką).

Stabtelkime prie teksto tekste – „Dainoje“ inkrustuotos „Birutės“. Maironis nestilizavo tikrų ar tariamai archajinių tekstų, tačiau kelis jų – būtent antrinės poetinės autorystės iš pirmos XIX a. pusės – įtraukė į savo poetinį pasaulėvaizdį kaip pastovius orientyrus. Tai tekstų pavadinimai-simboliai: „Birutė“, „Kęstučio žirgas“ (eilėraščiuose „Tėvynės dainos“, „Kur bėga Šešupė“). Abu tekstai – S. Valiūno „Birutė“ ir A. Mickevičiaus „Kęstučio žirgas“ – populiaraus XIX a. pradžioje literatūros žanro, gyvavusio klasicistinės ir ankstyvosios romantinės stilistikos paribyje – istorinės dainos ar istorinės giesmės – pavyzdžiai. Šie vardai-simboliai, įrašyti į Maironio eilėraščius, veikia kaip tradicijos jungtys, atminties gelmės „zondai“. Jie suteikia plačią istorinę-epinę perspektyvą, kurios Maironis specialiai nerekonstruoja, tačiau palieka šiems vardams skleisti savo simbolinę energiją, tam tikrą prasminę aurą. Maironio kūryboje šie tekstai funkcionuoja kaip dainos – iš istorijos tikimasi emocinio sugestyvumo ir kuriamas patiklumo santykis su ja. Atsisakoma paviršinio epizavimo, ištęsto  „gavendos“ tipo pasakojimo, būdingo XIX a. vidurio lenkiškajai poezijai, kai kuriems Maironio amžininkų poetų istorinės tematikos eilėraščiams (pvz., S. Gimžausko, P. Vaičaičio). Tradicijos verbalizavimas, galima manyti, paliekamas kitiems diskursams (ir pats Maironis yra parašęs Lietuvos istorijos konspektą „Apsakymai apie Lietuvos praeigą“, kuris buvo išspausdintas 1891 m.). Maironio palimpsesto kūrybinis principas – kurti emocinį santykį su praeitimi, tradicijos tekstą sodrinant simboline energija, o ne figūratyviai plečiant. Galima manyti, kad ir dėl to Maironis yra vieno eilėraščių rinkinio autorius.

Poemoje „Tarp skausmų į garbę“ varijuojant „Dainos“ siužetą neįvykusio susitikimo kaltininkai įvardyti lietuviai vyrai: „Lietuvės neieško kaip vilnys Dubysos / Sau meilės už girių, kalnų; / Bet širdį ir meilę atranda ne visos, / Nes bėga lietuviai nuo jų!“ (II, 370). Maironis yra parašęs ir dar vieną pirminio mitinio siužeto realizaciją iš moteriškosios perspektyvos – tai eilėraštis „Mergaitė“. Susitikimas ir šiame tekste lieka nepilnas, tarsi iki galo neįvykęs, tačiau nedramatiškas, lyg koketiškas – jo vengia kaip tik moteriškoji veikėja. Susitikimo kraštovaizdinė scenerija apima būtinuosius mitinės struktūros dėmenis: kalnus, sraunią, banguojančią upę, gelmės matmenį išreiškiančią girią (kaip minėta, Maironio kraštovaizdyje giria priklauso tai pačiai gelmės vaizdinių linijai kaip ežeras, gili tamsi upė, jūra):

Banguoja ir mainos tarp kalnų žalių
Upelis nuo margo dangaus;
Stebėsiuos, gėrėsiuosi vilnių blaivių
Ir savo vainiko gražaus.

 Sučilbo-pragydo tarp girių saldžiai
Paukštelių byla įvairi;
Dainuosiu-ringuosiu po girią skardžiai
Ir aš, karalienė graži. 

                                                                                          (I, 82)

Mergaitė slepiasi, išgirdusi, kad „bernužis atjoja giria“, tačiau kaip tik su ja susiejamas ugnies, aktyvaus prado, staigios metamorfozės pradmens motyvas: „ žaibu-akimi / Pažvelgsiu tiktai paslapčia.“ Neatsitiktinai moteriškas personažas parodomas kaip turįs esminės potencijos – dar kartą maironiškasis moters vaizdinys iškyla tarsi „Gražinos“ atitikmuo; lietuvių kultūra savu ruožtu interpretuojama kaip turinti galių atsinaujinti iš moteriškosios linijos (plg. „Konrade Valenrode“ žaibas trenkia iš Alfo-Valenrodo kryžiaus).

Jei šį eilėraštį skaitysime kaip tam tikrą bendresnės prasmės šifrą (ypač dėl to, kad jis turi mito geną), galėtume interpretuoti jį kaip siužetą apie kolektyvinėje pasąmonėje (girioje) slypinčias, į sąmonės ir valios paviršių neiškeliamas, užspaustas kultūros galias ir energijas. Moteriškasis pradas yra galingas – „žaibuojantis“, bet nedrąsus, besislepiantis. Mergaitė – tam tikras kolektyvinės pasąmonės simbolinis personažas – lieka savo žydinčiame slėnyje, tačiau, prasilenkusi su „tolimu vyru“, neišėjusi į „laukines platybes“ (prisiminkime „Viliją“), lieka infantili, užsižaidusi „karalienė graži“. Pagal mitinę logiką šiai idilei trūksta kraujo, pažeidimo – kad galėtų transformuotis, – gimdyti.

Kraujo motyvas į tą patį siužetą yra įrašytas eilėraštyje „Augo putinas“ (I, 80–81).

Čia taip pat pasirodo Dubysa, neatsiejama nuo merginų, įvaizdintų žiedais, gėlėmis; jos savo aukštumu, balsais primena „Dainos“ („Už Raseinių ant Dubysos…“) veikėjas: „Daug mergaičių pakrančiais Dubysos / Kaip lelijų baltų ir aukštų; / Žydi veidu kaip putinas visos; / Gražesnių neišgirsi balsų.“ Tačiau čia upių santakos siužetas savitai kontaminuojamas su dar vienu mitologiniu tekstu – „Eglės“ pasakos užuomina (pieno–kraujo motyvas). Pirmiau nei upė eilėraštyje iškeliamas augalas – putinas, įvaizdinantis baltumo–raudonumo (kraujo), paviršiaus–gelmės, veido–širdies metamorfozės linijas:

Augo putinas, augo, žaliavo;
Skleidė žiedus prieš saulę baltai;
Kai mergaitės aplinkui dainavo,
Siurpo uogos kaip kraujo lašai.

Putino uogų kraujas kitoje strofoje įgauna metaforinį atitikmenį – jis yra ir širdies ugnis. Ugnis ir kraujas – dvilypė putino uogų semantika anksčiau nagrinėtų Maironio eilėraščių kontekste gali būti suvokiama kaip įvykusio susitikimo užuomina, – savo tikslą pasiekusio ugnies išlydžio, pažeidimo, kuriančio naujos tvarkos galimybes, implikacijos. Eilėraštyje putino uogų (ne žiedų) šakelė turi būti prisegama „prie širdies – / atminties“: „Kam gi putinas teks? / Kas prisegs? / Raudonasis kam širdį uždegs?“ Šis simbolinis segimo judesys visiškai atitinka mitologinį Aldonos ir Valenrodo įsimylėjimo vaizdinį poemoje „Konradas Valenrodas“ – trenkiantį žaibą. Maironis šį virsmą modeliuoja labiau kaip natūralų, neišvengiamą – jį įvaizdija augalas: to paties putino yra ir balti žiedai, ir raudonos uogos. Vis dėlto kiekviena virsmo situacija yra rizikinga, todėl eilėraščio siužetas baigiamas perspėjimu – panašiai kaip ir A. Mickevičiaus „Dainoje“, tik kiek daugiau didaktiniu:

Oi, dabokite širdį, sesytės,
Kai nešioste žalius vainikus!
Vienas žodis, į širdį įkritęs,
Sužavės nekalčiausius sapnus.

Kam šilkų melagystė, –
Jums brangesnė mergystė;
Tegul jums pavydės
Tos garbės
Putinai, kai prieš saulę žydės.

 Šį perspėjimą galima būtų interpretuoti kaip persergėjimą apie melagingą žodį, melagingą pašaukimą – gundymą (viena iš „žavėjimo“ reikšmių). Taigi įspėjama apie situaciją, analogišką „Eglės“ pasakai, kurioje broliai melagingai šaukia Žilviną. Metafora „šilkų melagystė“ primena eilėraščio „Taip niekas tavęs nemylės“ profaniškosios ir sakraliosios meilės nuosaką: „Tau puikūs pečių neapsupo šilkai, / Tu proto netemdai gražybe, – / O tu tik viena širdies raktą radai / Skaisčia savo skausmo gilybe!“ (I, 51).

Eilėraščio pabaigos didaktika išsklaido dramatinę meilės iniciacijos įtampą: Maironis nesileidžia į jos komplikacijas. Tokio tipo – nudramatintų eilėraščių – yra Maironio kūryboje, pavyzdžiui, „Draugo liūdesys“. Tačiau šiuo atveju svarbu, kad eilėraštis „Augo putinas“, turintis stiprią, mitologinės genetikos pradžią panašiai kaip ir „Daina“ („Už Raseinių ant Dubysos…“), gali būti gretinamas su debiutine Maironio poema „Tarp skausmų į garbę“ (abu tekstai publikuoti tais pačiais 1895-aisiais). Meilės iniciacija eilėraštyje „Augo putinas“ individualizuoja asmenis, išskiria merginą iš bevardžio būrio (vaikinas, beje, neįgauna vardo, o jį turi); individualizuoti veikėjai gali tapti epinio pasakojimo herojais. Eilėraščio veikėjų vardai yra tokie patys kaip pagrindinės poemos poros: Juozas ir Marytė (poemoje vartojama bajoriška vardo forma – Marinė; neabejotina, kad šis vardas „turi minty“ ir A. Mickevičiaus Marilės, jų biografinės legendos atšvaitą). Poemoje susitikimo mitologema išsiskleidžia epine intriga – veikėjų meilės trikampiu: Juozas, Marinė, Jadvyga – pastaroji atstovauja netikros meilės, „šilkų melagystės“ poliui. Tikroji meilė, perkeitusi poemos veikėjus, juos išskiria „žemėje“, bet atveria ir sujungia jų kūrybines galias.

Šia linkme mitologinis pra-tekstas realizuotas ir vadinamojoje individualiojoje Maironio lyrikoje. Eilėraščio „J. St.“ (I, 75) vidinis siužetas atliepia A. Mickevičiaus „Dainoje“ ir bendriau – poetinėje apysakoje „Konradas Valenrodas“ išskleistos asmeninės istorijos, Aldonos likimo, kontūrą. Tai lemtingo susitikimo, išardžiusio pirminę paprastą laimę, motyvas, perėjimas į kitą būseną per savotišką mirtį kaip moteriškosios iniciacijos slenkstį. A. Mickevičiaus „Dainoje“ Nemunas Nerį iš žydinčio namų slėnio nuneša į „laukines platybes“, lietuvė– Aldona užsidaro atsiskyrėlės bokšte; Maironio eilėraščio „gražios sesutės“ veidas praranda gyvybę, tampa panašus į antkapinę statulą – „veido marmuras išbalęs“. Kartu ji tampa jau ir nežmogiška lunarine būtybe, mūza, panašia į keleriais metais anksčiau parašyto eilėraščio „Poezija“ heroję, kurios „[s]kruostai kaip marmuras išbalę“ (I, 54). Tai savitas romantinis-misterinis meilės dramos motyvas – susitikimas, kuris yra ir išsiskyrimas-mirtis, suvedantis herojus kitoje, metafizinėje plotmėje (A. Mickevičiaus poemoje herojai tiki, kad „susijungs vėlei, tik ne žemėje“ – „Złączym się znowu – ale nie na ziemi“[16]). Šis motyvas išsakomas Maironio eilėraščio pabaigoje: „Širdis man verkia: tavo sielą / Suprasti vienas aš galiu; / Bet skirta eit man, mano miela, / Kitu gyvenimo keliu.“ Taigi eilėraštyje „J. St.“ „graži sesutė“ atveda subjektą į tą pačią „Poezijos“ „užburtą šalį“ – „Kur takas ašaromis byra, / Kuriuo retai kas eiti gali“, tačiau ten atsiveria ir „gražybių paslaptys“, ausis „dainomis prisipildo“. Mito kelias prie kūrybos šaltinio.

Daugybinės mito teksto variacijos Maironio poezijoje palimpsestiškai susieja skirtingus tradicijos klodus (Vilniaus mito ir XIX a. klasicizmo bei romantizmo sluoksnius), neleidžia jiems vienam nuo kito atitrūkti, išsiskaidyti. Kartu Maironio poezijos tikslą – konsoliduoti tradiciją – išryškina tai, kad savo poezijoje atkurdamas, įprasmindamas santykį su istorine praeitimi Maironis vengė restauracijos – paviršinio dekoratyvumo, kuris buvo itin būdingas antrosios bangos lenkiškajam Lietuvos poetiniam romantizmui (J. I. Kraševskio, V. Sirokomlės kūrybai). Dekoratyvus istoriškumas, pseudomitologinis dekoras minėtų autorių poezijoje žymi veikiau muziejinį santykį su lietuvių kultūra, stokojantį gyvybinio potencialo, sąsajų su aktualiu tautos (klausimas – kokios tautos?) gyvenimu ir ateities perspektyvomis. Pavyzdžiui, XIX a. vidury lietuvių istorinės tradicijos mirties ir jos atsinaujinimo virsmą – „kapų ir lopšio giesmę“ – J. I. Kraševskis siekė įprasminti ištisa daugiau nei 1000 p. poetine trilogija „Anafielas“, tačiau šiame kūriny autoriui nepavyko autentiškai susieti vaizduojamo tradicijos ciklo pabaigos ir pradžios – t. y. praeičiai atverti ateities perspektyvos, kad istorija iš paviršinio dekoro taptų žmogaus egzistencijos gelmės matmeniu. Tegul ir nedetalizuojamu, tačiau veikiančiu gyvenamajame pasaulyje kaip prasmės „rezervas“, gyvenimo orientyrų, kūrybos siužetų šaltinis. Kaip tik taip praeitis figūruoja Maironio poezijoje.

Maironis sukūrė lietuvių poetinę kalbą, pajėgią užmegzti kūrybišką dialogą su tradicija; jo poezijoje sukurta tam tikra tos tradicijos vienalaikė struktūra, kūrybos laukas, kultūrinis „kraštovaizdis“. Iš esmės Maironio kūrybinį principą galima apibrėžti modernaus neoklasiko T. S. Elioto straipsnio „Tradicija ir individualus talentas“ terminais. Arba, kaip teigiama modernizmo literatūros teoretikų, jei modernizmo meno pakraipas galima išskirti pagal jų santykį su tradicija, tai Maironis savo poezijoje sukūrė kaip tik tokią stabilią, nefragmentišką tradicijos struktūrą. Tokia konsoliduota tradicija modernistai galėjo remtis, ją neigti ir t. t.

Kita vertus, tai, kad Maironio poezija turi tokį stiprų, nors anaiptol nepaviršinį, neiškart įžvelgiamą mitinį pradą, bent iš dalies paaiškina Maironio vaidmenį lietuvių kultūros istorijai, jo simbolinės figūros funkcionavimą XX a. lietuvių kultūrinėje atmintyje.


[1] Kalėda A. Romantizmo palimpsestiškumo klausimu: Lietuvos kultūra: romantizmo variantai. – Vilnius: LLTI, 2001. – P. 19–27.
[2] Žentelytė A. Lietuvių tautinio atgimimo mitologija // Literatūra. – 1998. – T. 36 (1). – P. 62.
[3] Nurodomas Maironio „Raštų“ tomas ir puslapio numeris (t. I, Vilnius: Vaga, 1987; t. II, Vilnius: Vaga, 1988).
[4] Interpretuodamas Vilniaus, Vilnios ir Neries toponimus kaip „pagrindinio mito“ pėdsakus, mokslininkas rašo: „Be abejonės, mitologiniu požiūriu Vilniaus įkūrimas ir yra tas perėjimas nuo ano, svetimo pasaulio, prie šio, savo, kuris suponuoja du polius: *ner- ir *vel- ‘apačia’, ‘chtoniškumas’, ‘mirtis’ – *ner- ir *vel- ‘gyvybinė galia’, ‘vaisingumas’, ‘turtas’, ‘didvyriškumas’, ‘valdžia’; mitologinės nomenklatūros lygmenyje šiems poliams atstovauja pabaisos (gyvatės, slibino) ir jo nugalėtojo, naujos Visatos (taip pat ir miesto) įkūrėjo, naujos tvarkos opozicija, kuriai esant, atsigręžimas į chaosą ir mirtį paremia kosmoso elementų regeneraciją: stirb und werde, Goethes žodžiais tariant.“ Toporov V. Vilnius, Wilno: miestas ir mitas // Baltų mitologijos ir ritualo tyrimai. – Vilnius: Aidai, 2000. – P. 88.
[5] Ten pat.
[6] Ten pat. – P. 41.
[7] Beresnevičius G. „Konrado Valenrodo“ dvinarės struktūros // Darbai ir dienos. – 1999. – T. 9 (18). – P. 93.
[8] Toporov V. Vilnius, Wilno.– P. 65.
[9] Ten pat. – P. 87.
[10] „…Vilniaus siejimas su pagrindinio mito schema išplaukia iš miesto ir upės, pagal kurią miestas buvo pavadintas, vardo analizės ir iš ankstyvųjų istorinių mitologizuotų liudijimų. Šios schemos šerdį, žinoma, atspindi elementų Perkūn- (Taur-) (viršus, kalnas) ir Vel-n-, Vil-n- (apačia ir vanduo) priešprieša“ (ten pat, p. 85).
[11] Ten pat.
[12] „Todėl senieji kalnėnai ir žemaičiai, apsikapėję savo giriose ir versmėse it pilyse, ilgus amžius laimingai gyveno, liuosybe savo bočių džiaugdamos ir vieną dievą pasaulio Perūną garbindami“ (Daukantas S. Raštai. – Vilnius; Vaga, 1976. – T. I. – P. 428).
[13] Ten pat. – P. 423.
[14] Mickiewicz A. Dzieła. – T. IV: Pan Tadeusz. – Warszawa: Czytelnik, 1955. – P. 103; pažodžiui: „Medžioklės sapnas mums atvėrė būsimų laikų slėpinį, / Kad Lietuvai visuomet reikės geležies ir girių.“
[15] Mickevičius A. Konradas Valenrodas / Vertė V. Mykolaitis-Putinas. – Vilnius: LLTI, 1998. – P. 36–37.
[16] Ten pat. – P. 124.

Ligos diskursas „Metuose“: tarp realybės ir vaizduotės

2020 11 27 / Atrinkome 30 skirtingų žanrų publikacijų (proza, poezija, drama, eseistika, vertimai, literatūros kritika). Juose veikia medikai, „sveikstama“ ir „sergama“, ligos painiojasi į siužetus, motyvus ir vaizduotę.

Regimantas Tamošaitis. Šis šaunus naujas pasaulis

2020 m. Nr. 11 / Šie metai Lietuvai yra simboliškai apvalūs – nueitas nemažas kelias nuo sovietmečio pabaigos ir Nepriklausomybės atkūrimo, kažkur nuplaukė ištisi trys dešimtmečiai, nepastebimai išaugo nauja karta.

Jerzy Kwiatkowski. Poetė, kuri randa žodį

1997 m. Nr. 1 / Eilėraštis, kuriuo Wisława Szymborska debiutavo, vadinosi „Ieškau žodžio“. Šiandien šitą formulę jau galima kritiškai keisti. Szymborska yra poetė, kuri suranda žodžius.

Mantas Balakauskas: „Kartais prieš pasaulį norisi pastatyti visiškai mažą ir nesvarbų eilėraštį“

Apie kūrybinius procesus, oro pilių statymą, tuštumą ir kitas (ne)apčiuopiamas būsenas – Linos Simutytės pokalbis su M. Balakausku.

Adrienne Rich. Kraujas, duona ir poezija: poeto gyvensena

2001 m. Nr. 12 / Iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė / Paskaita iš ciklo „Rašytojai ir socialinė atsakomybė“, skaityta Masačiūsetso universitete Amherste, pirmą kartą išspausdinta žurnale „Massachusetts Review“.

Stefan Zweig. Dickensas

2009 m. Nr. 11 / Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Stefano Zweigo knyga „Trys meistrai“ (1918), kurios ištrauką spausdiname. Esė objektas – XIX a. gyvenęs rašytojas Ch. Dickensas, o subjektas – S. Zweigas, kuris parašė šį opusą.

Thomas C. Foster. Niekada nestovėk prie herojaus

2020 m. Nr. 10 / Amerikiečių literatūrologo Thomo C. Fosterio knyga „Skaityk literatūrą kaip profesorius“. Knyga skirta visiems, norintiems gilintis į literatūros kūrinių potekstę, simbolius, siužeto bei personažų modelius ir visa kita…

Ateitis, kuri jau čia, tik nelygiai pasiskirsčiusi

Apie COVID-19 krizę, gyvenimą per ją ir po jos, pokyčius visuomenėje ir literatūroje, galimus sprendimo būdus ir šviesą tunelio gale kalbasi poetas Marius Burokas ir filosofas, vertėjas Kasparas Pocius.

Po „Vilniaus pokerio“: Ričardas Gavelis „Metuose“

2020 10 31 / Skaitydami „Metuose“ publikuotus tekstus arba publikacijas, skirtas Ričardo Gavelio kūrybai, pastebėtume svarbią ypatybę – jie skelbiami jau po „Vilniaus pokerio“, nuo 1996-ųjų, taigi po su šio romano pasirodymu pasirodžiusių batalijų.

Stasys Sabonis. Pirmosios knygos: tarp malonumo ir nusivylimo

2020 m. Nr. 10 / Apskritai, jaunieji rašytojai kartais nenoriai sutinka papildomai dirbti prie grąžinamų rankraščių. Pataisę atskiras vietas vėl skuba nešti rankraštį į leidyklą. O be reikalo.

Thom Stearns Eliot. Yeats

1994 m. Nr. 7 / Iš anglų k. vertė Kornelijus Platelis / Skelbiama airių rašytojo Williamo Butlerio Yeatso pirmoji metinė Yeatso studijų paskaita, skaityta Airių akademijos bičiulių draugijai Abbey Theatre Dubline 1940 metais. Paskui paskelbta žurnale „Purpose”.

Dalia Staponkutė. Lik su manim

2020 m. Nr. 10 / Antigonė darbo Kipre išties nerado, nebe tie laikai, ir veždama ją į oro uostą vis dar bandžiau įkalbėti pasilikti. Sakiau, galime važiuoti į Lietuvą, jei nori. Į Lietuvą? Pažiūrėjo ji išpūtusi akis.

Šatrijos Ragana. Joninių naktis

2007 m. Nr. 4

Iš lenkų k. vertė Brigita Speičytė

Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos  Raganos  novelė „Joninių naktis“ („Noc świętojańska“) – vienas pirmųjų jos prozos kūrinių, parašytas lenkiškai 1897 m. Jis išsiskiria itin atviru autobiografiškumu, galima atpažinti perpasakotą 1896–1897 m. laiškų Povilui Višinskiui turinį. Anot J. Žėkaitės, novelės veikėjo Stepono prototipas – pats P. Višinskis.
Originalus lenkiškas novelės tekstas iki šiol buvo paskelbtas vienintelį kartą – 1939 m. Kaune išleistame Šatrijos Raganos „Raštų“ 7-ame tome. Parašiusi novelę pati autorė po aštuonių mėnesių, 1897 m. gruodį, P. Višinskiui išsiuntė savo atliktą lietuvišką jos vertimą. Tačiau autorinio vertimo kalba turėjo nemažai trūkumų, pažodinių slavizmų, paliktų lenkiškų intarpų, ir jis liko užmarštyje. Pirmą kartą publikuojame šios novelės vertimą į dabartinę lietuvių kalbą. Vertimas atliktas rengiant naująjį Šatrijos Raganos „Raštų“ leidimą (sudarytojas Gediminas Mikelaitis).

Stebuklinga, puiki Joninių naktis! Vėjelis nesuoš, lapelis nesušnarės, nesupliuškens žuvelė upelėje… Tylu… taip tylu, tarsi visa gamta pasirengusi iškilmingai sutikti tą užburtą naktį. Giedru, be debesėlio dangumi lėtai plaukia didelis apskritas mėnuo ir smalsiai nužvelgia save lygioje it stiklas upėje – tarsi puošeiva veidrodyje. Švelni, melstelėjusi jo šviesa visus daiktus paverčia neįprastais ir paslaptingais. Ant aukšto upės kranto matyti netvarkingai išsibarsčiusios trobelės, o tarp jų, pačiame vidury, juoduoja medžių guotas, iš kurio šauna viršun liaunas bažnyčios bokštelis su kryžiumi. Kitoje pusėje – miškelis… Medžių pašaknėmis driekiasi kitas – tankių garbiniuotų paparčių miškas. O ten baltos malūno sienos dailiai išryškėja tamsžaliame fone. Ilgos, tamsios alėjos parke, supančiame seną medinį namą, atrodo, lyg snūduriuoja – tokia jose tvyro ramybė ir tyla… Stebuklinga, puiki naktis!..

Atsivėrė seno namo durys, ir pro jas išbėgo žmonių būrelis. Tai buvo kelios panelės ir vienas ką tik vaiko amžių išaugęs jaunuolis moksleivio palaidine. Iš pradžių ėjo tylomis, tačiau atsidūrus sodo gilumoje pratrūko kalbos ir juokai.

– Ir nakties gražumas! – kalbėjo viena panelė, dar beveik vaikas. – Tikra Joninių naktis, pilna kerų, paslapčių ir visokių baisenybių! Žiūrėkit, kaip puikiai mėnulis atsispindi vandeny! Gražu pas mus kaime! Kur ten mieste būtų tokia naktis, tokia tyla? Ne, nė už ką mieste negyvenčiau, niekaip! Numirčiau be gryno oro ir iš ilgesio kaimui!

Pažvelgė į laikrodėlį.

– O, dar tik pusė dvyliktos, tai galime dar truputėlį pabėgioti, kol imsimės burtų. Eime į alėją – gyvi ar mirę!
– Oi, aš bijau, ten taip tamsu ir baugu! – sušuko kita. – Neik ten, Viktute!
– Cha cha cha! – nusijuokė Viktutė, – bijai alėjos?! Jadze, ar tikrai manai, kad tau kokia ragana nuo Šatrijos kelią pastos? Kodėl turėčiau neiti, jei kaip tik dabar ten gražiausia? Į parką paparčio nueičiau viena, ne tik į alėją!

Ir pranyko jos gilumoje. Ten tvyrojo tirštos sutemos; alėja buvo tanki, liepų šakos aukštai susipynusios į skliautą, kad net lietus pro jas neprasisunkdavo. Dabar, naktį, alėja atrodė tarsi ilgas tamsus tunelis. Toli toli, pačiame jo gale, buvo matyti upės kraštelis, kuris nūnai panėšėjo į didelę sidabrinę dėmę. Viktutė porą kartų perbėgo alėją, nusirišo savo baltą prijuostėlę, apsigobė ja galvą ir tylutėliai nuskubėjo prie likusios draugijos.

– Aš Šatrijos ragana! Kas norėtų su manim pašokti mazurką alėjoje? Pone Steponai, – tarė ji, kreipdamasi į moksleivį, – ragana norėtų su tamsta, o tamsta ar neatsisakysi pašokti su kerėtoja?!
– Be abejo, norėčiau artimiau susipažinti su tokia istorine asmenybe, jei jau pasitaikė proga, – linksmai atkirto ponas Steponas ir padavė Viktutei ranką.
– O kaip mes čia be tamstos pasiliksim! Pone Steponai, aš bijau! – šaukė Jadzė.

Tačiau ponas Steponas jau negirdėjo. Mazurkos žingsniu bėgo su „ragana“ alėja iki pat jos galo. Vos jį pasiekė, nes bėgo taip greitai, net kvapo pritrūko. Akimirką atsikvėpęs, ponas Steponas tarė:

– Tamsta tikra ragana! Skridai taip greitai, kad vos spėjau! Tai gal pabursi man? Juk raganos moka!
– Kodėl gi ne! Pasakysiu tau viena: saugokis raganos, nes jei užvaldys tave – tau galas!

Apsisuko ir nubėgo pas drauges. Po ilgų prašymų pavyko jas prikalbinti pasivaikščioti alėja. Apimta didelės baimės, viena ranka įsikibusi į poną Steponą, kita – Viktutės, ėjo Jadzė ir baugiai aplink dairėsi. Viktutė nenustygo vietoje, juokavo, niūniavo daineles; likusi draugija ėjo tylomis.

– Labai įdomu, – kalbėjo Viktutė, – kas gi mums šiandien prisisapnuos? Net baisu, kad tik ne kas nors siaubinga! Jadze, ką norėtumei šiąnakt susapnuoti?

– Norėčiau susapnuoti, – atsiliepė Jadzė, – kad Varšuvoje turiu drabužių parduotuvę, galybę darbuotojų, galybę darbo… Padedu tėvams ir visi kartu gyvename gerai ir patogiai…

Kita panelė ją nutraukė:

– O aš norėčiau susapnuoti, kad keliauju po Europą; aplankau Angliją, Prancūziją, Ispaniją ir Italiją, ak, Italiją!..
– O tamsta ko norėtumei, ponia Helena? – paklausė trečios draugės Viktutė.
– Aš… aš norėčiau susapnuoti, kad vėl esu pas brolį fabrike. Vaikštau į jour-fix’us, plaukioju valtele, šoku gegužinėse, puotose… Aplink mane kaip visuomet daugybė gerbėjų… džiaugiuosi visais, bet labiausiai vienu.. Čia tai gyvenimas!
– Na, dabar tamstos eilė, pone Steponai, – toliau klausinėjo Viktutė. – Kokį sapną tamsta norėtumei šiąnakt susapnuoti?
– Netikiu, kad jie išsipildo, – atrėmė paklaustasis. – taigi man tas pat.
– Et, koks tamsta, iš tiesų! Tarsi mes tikime? Taip sau šnekame, dėl įdomumo… Ne, tai ne! Tai paklausykite, dabar aš pasakysiu, ką noriu susapnuoti, – sušuko Viktutė, – Taigi pirmiausia norėčiau išvysti save kokiame nors pensione, geriausiai Peterburge; baigiu pensioną, dar ko nors mokausi – labiausiai norėčiau bitininkystės, ir grįžtu namo. Ir čia tai prasideda gyvenimas! Namuose veisiu bites, mokau kaimynus tinkamai prižiūrėti avilius, duodu jiems visokių patarimų… Turiu daugybę darbo… Keliuosi ankstutėliai ir paskutinė einu gulti… Mokau tarnų vaikus, gydau homeopatija, boboms laiškus rašau jų vyrams, žodžiu, kiekvieną akimirką esu pasirengusi patarnauti savo mažiesiems broliams… Laisvomis valandomis groju (reikia pasakyti, kad groju puikiai), skaitau ir… ir rašau lietuviškai romanus… Lietuviškai, suprantama, moku tobulai, užsisakau laikraščius, pirmiausia „Varpą“. Et, neišpasakosiu visko! Bet maždaug taip. Svarbiausia – taip tvarkau gyvenimą, kad jis visas būtų atiduotas mano artimų labui. Ne tolimesnių artimųjų, kokių nors lenkų ar vokiečių, bet tų artimiausiųjų, tikrų brolių, kaimiečių-lietuvių…
– Lietuvių…
– Oho! – sušuko Jadzė, – Galbūt prieš mus stovi būsimoji garsi lietuvių poetė ar romanistė! Pagerbkime, ponai, įžymybę!
– Juokai juokais, – pridūrė kelionių mylėtoja, – bet iš tiesų Viktutė turi rašytojos talentą. Ar pastebite, kokia laki jos vaizduotė? Apie savo ateities lūkesčius kalba taip, tarsi jie būtų seniai išsipildę. Linkiu, Viktute, kad tavo norai išsipildytų. Tik, man atrodo, būtų geriau, jei susapnuotum, kad baigei konservatoriją ir koncertuoji Europoje. Gaila būtų tavo išskirtinio talento, jei taip ir palaidotume jį kaime!
– Žinoma! – atsiliepė ponia Helena. – Gal tu proto netekai, jei, galėdama tapti artiste, norėtumei veikiau kaimo vaikus mokyti. Tik pagalvok: priimi pagarbą, puokštes, vainikus… kaip saulės spinduliuose maudaisi šlovėje… Pasaka, ne gyvenimas!

Viktutė nusijuokė.

– Galiu šaukti, kaip tas rabinas iš pasakėčios: „Nemoku nei skaityti, nei rašyti, o į karalius mane išveža!“ Pirmiausia, nematau savy tokio talento, kaip sakote, o antra – net jei jį ir turėčiau, vis tiek rinkčiausi mokyti „kaimo vaikus“, kaip sako ponia Helena. Labai mėgstu muziką, be jos negalėčiau gyventi, dirbsiu, kad gražiai gročiau, bet paaukoti jai visą gyvenimą – niekada! Galvoju, kad gyvenimas, kokį noriu gyventi, yra kur kas naudingesnis nei artistės. Artistų turime galybę, o tylius gimtosios dirvos darbininkus ant pirštų galima suskaičiuoti.
– Tamsta tuos žodžius man tarsi iš lūpų išėmei, – pasakė ponas Steponas, – Duok Dieve, daugiau tokių „raganų“.
– Tikrai būtų buvę viena mažiau, jei ne tamsta, – tyliai atsakė Viktutė ir dėkinga pažvelgė į moksleivį, – Na, gana šnekų, jau dvylikta, imkimės burtų!

Burtai buvo tokie – Joninių naktį, lygiai dvyliktą, surinkti dvylika rūšių žolynų, surišti juos į ryšulėlius ir padėti po pagalve; ant žolynų miegant susapnuotas sapnas išsipildys.

Draugija pasklido po sodą, tik ponia Jadzė nepaleido pono Stepono ir be perstojo šaukė, kad bijosi. Kiti tylėjo, nes tokia buvo burtų tikrumo sąlyga. Net Viktutė nutilo, paskubomis skynė gėleles, tarsi norėdama kuo greičiau pabaigti, kad galėtų vėl prabilti. Toks ilgas tylėjimas jai spėjo įkyrėti.

Pagaliau žolynėliai buvo nurinkti ir surišti į ryšulėlius; panelės ir moksleivis vėl susispietė būreliu ir patraukė namo. Valandėlei nutrūkusi, tyla vėl apsiautė sodą. Mėnuo jau nukeliavo nemažą kelio ruožą: spindėjo dabar virš miškelio, tarsi smalsaudamas pamatyti stebuklingą paparčio žiedą, kuris kaip tik ten skleidėsi.

Šventojo Jono dieną vėlai sukilo jaunimas sename dvare. Kiekvienas stengėsi numigti kuo ilgiau, kad susapnuotų kuo daugiausia. Rytinės arbatos susirinko visa vakarykštė draugija. Visi iš eilės pasakojo savo sapnus, tik nė vienas nebuvo savuoju patenkintas! Prisisapnavo visiškai kas kita, nei troško.

– Ko gi tu, Viktute, tyli ir sapno nepapasakoji? – paklauso ponia Helena.
– Nes pykstu, kad nesapnavau to, ko norėjau! – atšovė. – Įsivaizduojate, prisisapnavo man, kad tapau gailestingąja seserimi ar kažkokia vienuole!
– Cha cha cha, – juokėsi visi. – Viktutė – vienuolė, tai pokštas! Vienuolyno koridoriais mazurką šoktumei, ką?! Ten nei groti, nei dainelių dainuoti nevalia! Nei jodinėti, nei į taikinį šaudyti! Viktute, kaipgi bus?!

Viktutė paraudo ir nutaisiusi linksmą veidą tarė:

– O jūs irgi geri! Tikite kažkokiais kvailais burtais! Nemaniau! – ir išbėgo kažką patylomis niūniuodama.

Ir vėl Joninių naktis. Nors ir naktį, oras įkaitęs, prisisunkęs dulkių, kažkoks tvankus ir slogus, it akmeniu užgula krūtinę. Gatvių pakraščiais plaukia pėsčiųjų minios, viduriu važiuoja ratai, vežimai, karietos. Baisus klegesys, triukšmas… ratų tarškėjimas grindiniu maišosi su žmonių balsais ir orkestrų, grojančių restoranuose, garsais. Priešais parduotuvių vitrinas, kerimai plieskiančias elektros šviesa, stoviniuoja būreliai žmonių. Štai kelios ponios, pasidabinusios šilkais ir aksomais, apžiūrinėja apyrankes su briliantais, žiedus su rubinais… Šalia, priešais žaislų parduotuvę, stovi pulkelis mažų, nudriskusių gatvės berniukų ir goduliu žibančiomis akimis stebeilija į tą nepasiekiamą savo svajonių tikslą.

Prislopinta naktinės lempelės šviesa nušviečia vieną Vaikelio Jėzaus ligoninės palatą. Tai didelis, švarus kambarys su dviem langais, tarp kurių pakabintas didelis juodas kryžius su nukryžiuotu Kristumi, ir stovi stalelis. Ir dvi šviežios gėlių puokštelės, ir balta nėriniuota servetėlė ant stalelio, ir dailus kilimėlis, patiestas priešais jį ant grindų, ir storos, šviesos nepraleidžiančios, kutais papuoštos užuolaidos ant langų – visa liudija, jog čia kažkas iš visų jėgų stengiasi, kad tiems, kuriems tenka toje vietoje praleisti laiko, būtų kuo gražiau ir maloniau. Pasieniais stovi lovos; visos paklotos vienodai, su vienodomis juodomis lentelėmis galvūgalyje, Guli jose žmonės – tai susirietę, įsivynioję į antklodes iki pat akių, kiti – vos iki pusės užsikloję, rankomis užsidengę galvas. Vieni miega tyliai, kiti blaškosi ir murma per miegus kažkokius nesuprantamus žodžius, dar kiti tylomis dejuoja…

Dideliame patogiame krėsle pasirėmusi rankomis galvą sėdi gailestingoji sesuo. Nors ilgas baltas kykas dengia jos galvą, nors apsirengusi tamsia vienuoles suknia, taip kitoniška nei kadaise dėvėtos, nesunku atpažinti Viktutę. Šešeri praėję metai smarkiai jos nepakeitė. Tik sumenko, o jos akys, kadaise tokios linksmos ir šelmiškos, žvelgė su tyliu, giliu liūdesiu ir tokia ramybe, kad atrodo, vienu žvilgsniu aršiausią laukinį žvėrį sutramdyti įstengtų. Dar nepraėjo metai, kai davė įžadus ir ėmėsi sunkių pareigų ligoninėje. Per tokį trumpą laiką sugebėjo pelnyti draugių palankumų, ligoninės gydytojų pasigėrėjimą ir pagarbą, ligonių meilę. Visuomet kantri, maloni, jos veide nesimatė nė pėdsako nepasitenkinimo ar pykčio, niekuomet nesiskųsdavo pavargusi, nors kartais kelias naktis iš eilės budėdavo prie sergančiųjų ligoninėje ir mieste, skurdžiausiuose jo užkampiuose. Niekas nemokėjo taip greitai įkalbėti vaikų, kad išgertų neskanius vaistus, eitų į vonią ir darytų kitus nemėgstamus dalykus. Vienam pasakaitę paseks, kitam ką nors paskaitys, tą dainele užmigdys, su anuo pasijuoks ir pažais… Su suaugusiais irgi mokėjo apsieiti kaip niekas kitas. Taip mylėjo žmones, kad kiekvienas ligonis jai buvo tarsi brangiausias pasaulyje asmuo. Štai ir dabar nerimas kankina ją dėl pasiligojusios moters, prie kurios budės visą naktį. Vis tylutėliai prieina prie ligonės lovos ir klausosi jos kvėpavimo. Toji kvėpuoja ramiau ir lygiau, tad nusiraminusi įsitaiso krėsle ir pasineria į savas mintis.

O mintys skrieja, skubinasi iš ligoninės mūrų, iš didelio gaudžiančio miesto toli toli, kur žalias miškelis su kitu – paparčių mišku pažemėje žvalgosi į skaidrius upelės vandenis, kur kitame krante bažnytėlė, apsupta trobelių, kur senas namas ir tamsios alėjos aplink… Toks pažįstamas, toks puikus vaizdas! Regi jį, regi taip aiškiai, tarsi iš tiesų ten būtų, tarsi nesėdėtų čia, vidury triukšmingo miesto, prie dejuojančių ligonių lovų, bet ten, šviečiant mėnuliui, bėgtų ilgomis liepų alėjomis… Juk šiandien Joninių naktis! Puikiai pamena, kaip vieną tokią naktį kartu su būreliu jaunuomenės, viešinčios pas juos per atostogas, skynė žolynus burtams… kaip vaizdavo raganą ir šoko mazurką su ponu Steponu… Linksma buvo tuomet, oi, kaip linksma! Prisimena paskui savo sapną, iš kurio visi juokėsi, ir ji taip pat… Nes argi galėjo pamanyti, kad kada nors taps vienuole? Ji tokia linksmuolė, kad atrodė, jog be šokių, muzikos, dainų neišgyventų! Nuo to laiko prabėgo šešeri metai, tik šešeri… toks, atrodytų, trumpas tarpsnis, o kiek ji tuo metu išgyveno, kiek iškentėjo, kiek minčių permąstė, kol iš to užburto rato surado išeitį – tapti gailestingąja seserimi. Kiekviena tų prabėgusių šešerių metų minutė iškyla jai atminty… Tikėdama, kad išpildys savo sumanymus, siekė pasirinkto tikslo. Ištisos dienos prabėgdavo skaitant, mokantis ir stengiantis kiek įmanoma išplėsti savo mąstymo akiratį. Su dideliu pasitenkinimu įsitikindavo, kad kasdien suvokia vis daugiau, kasdien vis aukščiau siekia jos mintis. Tik kartais pasidarydavo liūdna, kad neturi su kuo jomis pasidalyti, kad nepažįsta nieko, kas ją suprastų, paremtų pagalba ir patarimu. Tarp jos pažįstamų panelių buvo ir neblogų, tačiau nė viena jų nesiekė taip aukštai ir negalėjo jos suprasti, o jei kuri šį tą ir suprasdavo, ir kantriai išklausydavo, tai tik atsidusdavo: „Gerai yra tai, ką kalbi, bet nieko nepadarysi – kiekvienas juk galvoja daugiau apie save, ir neįmanoma, kad visi gyventų tik kitų labui! Graži svajonė, bet mes gi ne šventieji!“ Ta svajonė turi tapti tikrove, galvojo ji, gyventi kitaip negalėčiau! Ir guodėsi mintimi, kad Varšuvoje, bitininkystės kursuose tarp draugių suras tokių, kurios turės daugiau inteligencijos ir bus į ją panašesnės. Kiek iškilo sunkumų, kol išvažiavo! Ir dėl pinigų, kurie būtini pragyventi mieste, ir dėl įsitikinimo, kurį reikėjo įveikti, kad viena tarp svetimų pražus… daug, daug ašarų išliejo slapčia, kai kartais jai atrodė, kad mylima svajonė ir liks tik svajonė. Vis dėlto pasiekė savo tikslą – išvažiavo. Tarsi viena vaiski diena regisi jai tie keli mėnesiai Varšuvoje, nepaisant to, kad ne kartą teko nusivilti, nepaisant to, kad norėjo mokytis muzikos, tačiau turėjo pamokų atsisakyti, nes lėšų pakako tik kukliam pragyvenimui ir bitininkystės mokslams, tačiau nenusiminė: nuo seno trokštamas tikslas buvo taip arti! Be to, bitininkystė jai buvo nepaprastai įdomi; griebėsi jos su įkarščiu ir kaip viena geriausių išlaikė egzaminą. Geri laikai buvo! Galbūt laimingiausi jos gyvenimo! Susirado kelias drauges, širdingai susibičiuliavo su jomis, nebuvo jos tokios, kokių norėjo, nebuvo už jų viršesnės, gal veikiau priešingai, bet vis dėlto gerokai lenkė buvusias jos pažįstamas. Ankstesnis jos linksmumas, trumpam apniauktas nerimasties, vėl grįžo. Visi ją ten pamėgo: ir draugės, ir mokytojai, ir tie, pas kuriuos gyveno. Galiausiai grįžo namo su seniai išsvajotu bitininkės diplomu rankose, su kupina džiaugsmo širdimi, vilčių ir rožinių svajonių pilnomis mintimis. Grįžo, ėmėsi šeimininkauti namuose, ruošti avilius kitiems metams… Atėjo laikas išpildyti pasiryžimą tarnauti kaimiečiams. Rūsti tikrovė it šaltas šiaurės vėjas ėmė draskyti rožinius jos svajonių žiedelius. Pirmiausia, neturėjo visiškos laisvės veikti, antra, trūko jai drąsos ir įgudimo, galiausiai pati nežino, ko jai trūko… gana to, kad negalėjo veikti visiškai taip, kaip norėjo, ir graužė ją mintis, kad savo gyvenimu niekam neatneša jokios naudos. Patarnaudavo ir šen, ir ten, kaip tik galėjo: kiekvienam, kuris tik norėjo, skubėjo pirmoji patarti, kaip veisti bites, pagelbėti vasarai nušvitus; mokė kelias mergaites, bet jos svajonės kilo taip aukštai, kad į tas smulkias paslaugas nekreipė dėmesio. Atėjo meilė… didžiulė, abipusė, tik be vilties… Kelios skaisčios dienos, tokios skaisčios kaip saulė – ir tik tam, kad po jų atėjusios atrodytų tamsesnės už naktį… Vis rečiau skambėjo jos juokas žemuose seno dvaro kambariuose, vis rečiau sode pasklisdavo jos dainelės aidas… Jei kartais susirinkusi jaunuomenė trumpino valandas šokiais, nebuvo juose pirmoji kaip kadaise; nenoriai truputį pašokdavo tik tam, kad nereiktų pasakoti, dėl ko pasikeitė jos pomėgiai.

Pavasarį prasidėjo darbai bityne. Lengviau atsikvėpė… Bitės veisėsi gerai, avilių padvigubėjo, visi buvo pavyzdingai prižiūrimi. Šeimininkavo ir pas kelis savo kaimynus. Buvo nuolat užsiėmusi, ir būtų buvę jai gera, jei ne mintis, kad savo gyvenimu neatneša naudos tiek, kiek galvojo, kad, užuot visiškai pasiaukojusi artimo labui, tegali atlikti nereikšmingas ir negausias paslaugas. Ta mintis ją graužė dieną naktį, nė minutei nepaliko ramybėje… jautė, kad taip gyventi negali, kad turi išpildyti savo svajones, kuriomis gyveno nuo pat vaikystės ir kurios reikalauja visiško atsidavimo kitiems. Ėmė mintyse ieškoti išeities, rinktis kitus kelius, vedančius į tikslą. Atrado tik vieną, visiškai atitinkantį jos norus – tai tapti gailestingąja seserimi. Manė, kad jai vis dėlto bus sunku išsiskirti su viskuo, kas buvo taip brangu: su šeima, savo kraštu, kaimu, bitininkyste, svajonėmis apie naudingą gyvenimą kaime. Labai pamėgo bitininkystę, tačiau visuomet ją matė kaip priemonę siekti tikslo, mielesnę jai nei kitos, bet vis dėlto tai priemonė, o ne pats tikslas. Savo tikslo pasiekti neįstengė, tai ir priemonė nereikalinga. Tačiau svyravo ilgai. Viena vertus – galėjo gyventi visu tuo, ką mylėjo, patarnauti nedideliais mažmožiais, kita vertus – gyvenimas galėjo būti pilnas veiklos, pasiaukojimo, kiekviena jo minutė atnešanti tikrą naudą žmonėms. Viliojo ją tas antrasis. Asmeninės laimės negalėjo tikėtis, liko iš jos tik liūdesys ir gilus skausmas širdy; neabejojo, kad jis nenuslops iki gyvenimo pabaigos. Ankstesnio pramogų, šokių, juokų pamėgimo neliko nė ženklo. Netgi muzikai, kurią visuomet taip aukštino, prarado bet kokį potraukį, matydama, kad tas, kuriam taip dažnai grojo ir amžinai būtų norėjusi groti, niekada jos nebegirdės… Taigi nebuvo jokios kliūties… Apsisprendė… Rudenį, atidavusi savo biteles sesers globai, išvažiavo į Varšuvą ir įstojo į vienuolyną. Laikas skrieja kaip ant sparnų… nuolat dirbant dienos praeina kaip valandos… Jai atrodo, kad atvyko čia tik prieš kelias dienas. Gera jai dabar… ramu ir lengva sieloje. O kiek ašarų ji jau nušluostė, kiek žmonių jos pastangomis pasveiko! Dabar bent jaučia, kad jos gyvenimas kam nors reikalingas, ir kad ir kaip būtų, nors ir labai nedaug, bet mažina žmonių vargus ir nelaimes. Tik kartais ilgu saviškių, ilgu miškų, laukų, kaimo gryno oro… bet ji ir ilgesiui laiko neturi… mintys visuomet užimtos, tai ir ilgesys negali jos užvaldyti. Retkarčiais tik, kai viena budi naktį prie ligonių, taip gailu pasidaro viso to, kad norėtų bent minutėlei nuskristi į savo gimtąjį kraštą, pabėgioti po sodą, pažiūrėti į upę, pakalbėti gimtąja šneka… tikriausiai ten dabar giedra, rami naktis, mėnuo stebuklingai atsispindi vandeny, iš toli, iš pievų atsklinda griežlės balsas, kvepia šviežiai nupjauta žolė…

Ašaros sužibo Viktutės akyse… suklupo ant kelių ir, sudėjusi rankas, žvelgdama į kryžių, kuždėjo: „Laimink, Viešpatie, mano kraštą, laimink žmones ir jų darbus! Duok mano gimtinei daugiau darbininkų ir leisk, kad jų svajonės išsipildytų lengviau ir greičiau nei mano… O man suteik jėgų darbe!..“

Dar ilgai meldėsi Viktutė, kol galiausiai garsesnė dejonė pakvietė ją prie ligonės lovos…

1897

Literatūrėlė. Lenkija be rašytojų

2006 m. Nr. 5 / Iš lenkų k. vertė Brigita Speičytė / Ar iš tiesų dar turime literatūrą? O gal mums liko vien tikrovė ir kalba, lenkų kalba, su išugdyta, bet kaskart vis mažiau prisimenama tradicija?

Brigita Speičytė. Kas užsodino Poškos „darželį“?

2005 m. Nr. 1 / Dionizas Poška turbūt ryškiausiai iš lietuvių literatūros autorių grožiniuose ir negrožiniuose tekstuose yra paliudijęs bajoro ūkininko – „artojo“ – tapatybę. Ją galėtume laikyti tipiška tradicinio LDK kultūros bajorų…

Brigita Speičytė. Drabužėliais dėvėtais

2001 m. Nr. 8-9 / Aidas Marčėnas. Dėvėti: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos. leidykla, 2001.

Brigita Speičytė. Sieloj kaip namie

2000 m. Nr. 7 / Nijolė Miliauskaitė, Sielos labirintas. – Vilnius: Vaga, 1999. – 489 p.

Literatūrėlė. Lenkija be rašytojų

2006 m. Nr. 5

Iš lenkų k. vertė Brigita Speičytė

2006 m. pagrindiniame Lenkijos kultūriniame savaitraštyje „Tygodnik Powszechny“ (leidžiamas Krokuvoje) užvirė polemika dėl dabartinės lenkų literatūros būklės. Polemikos pradžia – rašytojos ir kritikės A. Nasilowskos pamfletas, kuriame ši būklė įvertinta kaip didelis istorinis nuopuolis (anot jos, Lenkijoje nebeliko rašytojų). Atsakymų į pamfletą – jau per dešimt. „Metų“ skaitytojams siūlome keletą diskusijos tekstų, kurie savaip skatina lyginti, apmąstyti ir šiuolaikinės lietuvių literatūros bei kritikos situaciją.


ANNA NASIŁOWSKA1. Pamfletas apie mūsų laikus

Ar iš tiesų dar turime literatūrą? O gal mums liko vien tikrovė ir kalba, lenkų kalba, su išugdyta, bet kaskart vis mažiau prisimenama tradicija?

Toje tradicijoje neabejotinai būta kažko tikro: literatūra, arba pokalbis apie pasaulį, buvo plėtojamas taip, kad drauge įgytų ir meninę reikšmę. Galiojo dvigubas reikalavimas, dvigubas įsipareigojimas. Palikime nuošaly sunkumus, susijusius su sąvoka „tikrovė“, – ji taikoma ir tiems kūriniams, kurie pasakoja apie sapnus, apie mistines patirtis, ir tiems, kurie (prisiminkime klasikinį Balzaco sumanymų) kalba apie jaunuolio provincialo, nusprendusio padaryti karjerą sostinėje, nuotykius. Laikykimės prielaidos, kad kiekvienas kūrinys gali teikti nuorodas į tokį tikrovės lygmenį, koks yra jam tinkamiausias. Dar daugiau – gali jį sukurti, atskleisti nežinomus pasaulius. Tie tikrovės lygmenys neturi sutapti, juos gali sieti tik tai, kad visi jie priklauso žmogiškosios patirties sferai.

Labai keista sąvoka – literatūra. Ar ne per daug lūkesčių? Meninė reikšmė – miglotas dalykas. kūno neįmanoma svarstyti neatsižvelgiant į tradicijos, kalbos praeities ir kartu – šiuolaikinės meninės praktikos procesus. Vadinasi, literatūros procesus. Tad pradėkime iš kitos pusės: nuo pokalbio. Pokalbis reikalauja dėmesio iš abieįų pusių, kurios išlaiko tarpusavio ryšį, yra atidžios viena kitai, viena iš antros kažko tikisi. Suprantama, taip vyksta įprastas pokalbis, tačiau pokalbis per literatūrą yra netiesioginis, turi visuomeninį lygmenį, reikalauja tarpininkauįančių institucijų, subtilių bendravimo būdų. O literatūros istorija nėra paprastas kūrinių ar netgi šedevrų rinkinys, tai pokalbio istorija, – pokalbio apie žmogiškosios patirties lygmenis, kuris buvo plėtojamas pasitelkiant meninę reikšmę turinčius tekstus.

Ar iš tikrųjų šiandien viskas tebėra puiku, ir mes vis dar turime lenkų literatūrą? Kuriamą tokia kalba, kuri tik apytikriai likusi lenkų: ji pilna keisčiausių angliškų žodžių, vartojamų reikšmėmis, nutolusiomis nuo pateikiamų anglu kalbos žodyne. Tai ne angliški, tai „lengliški“ žodžiai, iškreipti ir išpūsti rietimo snobizmo. „Lengliška“ šneka, toks vietinis dialektas, kuris, keistas dalykas, renkasi skolinius, tačiau pasmerkia juos savotiškiems kankinimams, iškraipant galūnes linksniavimo ritualo metu. Tai tokia vietinė manija, ir atvykėliui iš kitos aplinkos sunku suprasti, kas čia dedasi. „Kam gi tai darote? – nustebęs klausia, kai jau daugmaž susivokia. – Ir ką tai jums duoda? Juk tai taip sudėtinga!“ – surinka, trindamas akis.

Ogi nieko, tai tokia obsesija. Mums tiesiog patinka iškraipyti formas. Be šito kvailai jaučiamės. Kai kartais nebesinori, tada vartojame trumpinius. Daugelis tos kalbos registrų susideda, k…, iš instinktyvių gestų, o ne sakinių. Ir šia kalba turime literatūrą? Jau kuris laikas mane dėl to graužia abejonė. O paskui užplūsta neviltis. Turėjome, taip, kadaise turėjome visai rimtą literatūrą, ir turime – nes neįmanoma prarasti – turtingą tradiciją. Galima ją pamiršti, bet visiškai prarasti nepavyks. Vis dėlto dabar nebeturime literatūros, turime literatūrėlę.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad dalis kaltės dėl to tenka pačiai literatūrai. Ir tai yra kartu felix culpa, akivaizdus istorinis nuopelnas. Tais laikais, kurie reikalavo kraštutinių poelgių, lenkų literatūra daugybę kartų atliko charakirį. Kuo efektingesnių būdu. Štai jums – ne kūrinys, štai kūrinio lavonas, niekingas, sumaitotas ir apgailėtinas – argi ne tokie šūksniai tebesklinda ties Andrzejewskio „Išspaudomis“? Tai ne meninė nesėkmė, tai efektinga romano savižudybė. Po tokio gesto sunku gerai gyvuoti ar netgi laukti tolesnės kūrybinės plėtotės ir nuostabių pasiekimų. Devintajame dešimtmetyje cenzūruojamos ir neoficialios literatūros atsiskyrimas, priimtas sutinkant abiem pusėms, rašytojams ir publikai, destruktyviai veikė patį pokalbį ir vertė nuolat dėl politinių klausimų mėšlungiškai sukąsti žandikaulius. Jei tekdavo išduoti meninių ieškojimų laisvę, tai atsitikdavo jaučiant akimirkos diktuojamą viršesnę būtinybę. Literatūra po šio proceso liko sumenkusi, tačiau su dideliais nuopelnais ir moraliniu kapitalu, kurį, keičiantis santvarkoms, tuoj pat surijo infliacija.

Nenoriu to priminti, kadangi – nors sumokėta didelė kaina – tikriausiai kitos išeities nebuvo. Lenkijoje vienu motu sutapo keletas dalykų: laisvės šokas, pagreitinta ir paviršutiniška asimiliacija vakarietiškų, ypač amerikietiškų formų, kurios niekaip nedera su mūsų tradicija, totalinė visuomeninės komunikacijos, vertybių, institucijų, kartų kaita, kuri nebuvo natūrali ir nuosekli. Ir galiausiai – kvailybė, arogancija ir tamsuoliškumas. Ir to būtu per daug. Neliko pokalbio, neliko literatūros. Pasitaiko kartais koks kūrinys. Būna net, kad kūrinys išgarsėja, Tačiau to negana. Juk nekalbame apie šlovę, Pinigus, ar žiniasklaidos sukurtą sėkmės efektą kultūroje, kuri sukasi aplink įžymybes. Pokalbio nėra.

XIX a. prancūzų literatūra kalbėjosi su vidurine visuomenės klase. Lenkų literatūra tuo metu vis dar ginčijosi su bajorija ir besiformuojančia inteligentija. Lenkų literatūra inteligentijai buvo adresuojama beveik iki XX a. pabaigos. Išskyrus paskutinę šimtmečio dekadą. Lenkijoje po visuomeninių pokyčių inteligentas susigėdo savo buvimo. Nes jei pasivadintų inteligentu, tai reikštų, jog tiki misija ir atsakomybe, o tai – praėjusios epochos vertybės. Jos dvelkė izoliacijai naudojamu putplasčiu (regis, visiškai bekvapis? Bet vis dėlto!). Naujoji epocha neva turėjusi remtis aiškiomis rinkos žaidimo taisyklėmis, tikėti sąskaitos turiniu ir profesionalumu. Vidurinei klasei nebereikėjo bibliotekų; ji klaikiai reiškėsi lėkštuose salonuose. Ir ne taip svarbu, ar ta naujoji vidurinė klasė iš tiesų susiformavo, ar ne. Jei jos nėra, tai tuo labiau nuostabu, kad ji sugebėjo tiek daug nuveikti. Surietė inteligentiją į ožio ragą, o gal suvijo po šluota – tiksliai nežinau, bet, atrodo, tai pavyko.

Lenkų literatūra trečiajame dešimtmetyje, tik atkūrus nepriklausomybę, įrodė nepaprastą brandumą: ji pasiūlė naujai iškilusios valstybės tikrovės kritiką.

„Ankstyvas pavasaris“, „Teresos Hennert romanas“, „Generolas Barczas“ – visi šie kūriniai yra meniškai brandūs ir drauge karštai politiškai angažuoti. Jų adresatas yra inteligentas, brandus asmuo, kuris supranta, kad pasigėrėjimas atkurtąja nepriklausomybe ir vienalaikė naujos valstybės kritika vienas kitam neprieštarauja ir nereiškia, kad pjaunama šaka, ant kurios jis pats sėdi. Dabartinėje Lenkijoje netgi menkas rimtesnės kapitalizmo kritikos šešėlis sukelia paniką. Tarsi kalbėtume ne suaugusiems žmonėms. Nes nekalbame. Inteligentijos nėra, intelektualai pasitraukė į nuošalę. Netgi rašytojų nebeliko (buvo, bet išmirė). Liko autoriai.

Nėra literatūros kritikos. Visą XX a. (išskyrus paskutinį dešimtmetį) įprasta kritikos terpė buvo savaitraščiai. O savaitraščių juk nebėra (be „Tygodnik Powszechny“). Yra spalvoti žurnalai. Yra žurnalistika. Ir kultūros rubrikų žurnalistai. Jie rezga savo politikėlę. Ne politiką, bet politikėlę: tam laurų vainikėlį, o tiems – nė žodelio, nes ne mūsiškiai. Tasai pats prieš save nuteikė, anas nereikalingai išsikalbėjo, todėl jų nepastebėsime. Tai pragaištinga politikėlę, nes jei kasdien gautume daugybę puikių naujų knygų, gal pavyktų ją plėtoti, ir nebūtų ji tokia destruktyvi. Bet teturime literatūrėlę.

Kadangi nėra literatūros kritikos, žurnalistika ir reklaminė leidėjų veikla viena kitą įsuka. Turime žiniasklaidos simuliacijas, o ne diskusijas. Turime tik madas. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje buvo madinga manyti, kad kalbėjimas apie tikrovę yra senamadiškas ir išsekęs. Tačiau iš to negimė didžioji simuliacinė literatūra. Nes juk neturime literatūros, turime literatūrėlę. Ir autorius. Pavyzdžiui, dešimtojo dešimtmečio atradimu tapo visai įdomi autorė Olga Tokarczuk. Turtingos vaizduotės ir labai skurdaus, tiesiog netašyto stiliaus. Pats tas aniems laikams. Be to, anuomet plėtojome „tėviškės“ prozą be tėviškės, kurtą migracijos ir visuotinio šaknų praradimo epochoje. Ir dar – diskusiją apie postmodernizmą, būtinybę sukurti lenkišką postmodernizmą ir taip pat – neišvengiamai jį lydinčią kovos su postmodernizmu būtinybę. Be postmodernizmo, nes tai, ką meniniu požiūriu galima laikyti jo realizacija, priklauso septintajam aštuntajam (Kazimierzo Brandyso proza) ar devintajam dešimtmečiui (Mieczysławo Porębskio „Z“).

Naujame amžiuje mados pasikeitė. Jei anksčiau kelti klausimą apie tikrovę buvo laikoma netaktu literatūrai, tariamai išlaisvintai nuo tokių paprastų ir banalių įsipareigojimų, taip dabar pasitelkus šį šūkį stengiamasi iš naujo atrasti jei ne Ameriką, tai provincialią Lenkiją. Prozos, kurio kaip lik pradėta pastebėti, akiračiai nesiekia toliau nei „mažasis“ septintojo dešimtmečio realizmas. Kadangi sėkmingai pavyko pamiršti pastarųjų penkiasdešimties metų istoriją, tai ir sugrįžtanti „mažojo“ realizmo šmėkla nebaido. Tiesiog tai tipiškas literatūrėlės reiškinys. Nes kokį gi realizmo ji gali pagimdyti? Tik mažutytį.

Gyvename tokioje atmosferoje, kuri šiek tiek primena saksų epochą. Prie saksų karaliaus gerk, valgyk ir diržą atleisk, – sako patarlė. Atitinkamas šiandienos šūkis skamba taip – vartok kuo daugiau ir liesėk. Tik kad literatūra netinka vartojimui. Literatūrėlė – kaip tik tam ir skirta.

—————————————————————————

STANISLAW LEM2. Šachmatų lenta be šachmatų

Tikėjausi, kad ponios Nasiłowskos teiginys jos pamflete apie „literatūrėlę“, esą Olga Tokarczuk rašė netašytu stiliumi, sulauks aštrių replikų, bet taip neatsitiko. Tam tikro lygmens polemikų kultūra nunyko. Galiausiai manau, kad Nasiłowska parašė ne pamfletą, o paskvilį. Tačiau literatūros situacija ir man kelia liūdesį.

Mūsų kultūra pašėlusiai sulėkštėjo, o aukštoji kultūra atsidūrė nuošalėje. Kita siaubinga mūsų silpnybė yra visiška amnezija, pasireiškianti kaip tik tuo, kad trūksta pakartotinių geros literatūros leidimų. Andrzejus Rosneris išleido Szczepanskio ir Filipowicziaus apsakymų rinktines, tačiau tai pagirtina išimtis. Kai virš ko nors užtrenkiamas karsto dangtis, tai tas asmuo nustoja egzistuoti ir visuomenės sąmonėje. Tai tinka ir tokioms didelėms figūroms kaip Miłoszas. Manęs prašė teksto jo mirties metinių proga; parašiau, kad Miłoszas mūsų šaly plačiuoju mastu liovėsi egzistavęs, nustelbtas rėksmingo lenkų tautiškumo.

Suprantu, kad Vokietija, nepaisant krizės, yra žymiai turtingesnė nei Lenkija, tačiau skirtumas tarp to, kaip abiejuose kraštuose vertinami rašytojai ir apskritai kultūra, yra dar didesnis – žinoma, Vokietijos naudai. Tapau pagerbtas Berlyno Akademie der Künste naryste ir dabar iš ten gaunu daugybę medžiagos. Be kvietimų skaityti kokį nors pranešimą ar dalyvauti simpoziumuose, siunčiama informacija apie įvairias stipendijas arba apie tai, kad Akademija kaip tik gavo naują būstinę. Tuo tarpu Lenkijoje literatūra buvo įvyta į kampą.

Tai ypač matyti institucijų sferoje: rašytojų draugijos vos vegetuoja. Keturiasdešimties milijonų šalies literatūra turi turėti kažkokias organizacines formas, turi būti ir stipendijų sistema. Vokietijoje stipendijos ir apdovanojimai lyja gausiu lietumi; pas mus – vienintelė Nikės premija; to negana – jei kas parašytų įdomią studiją apie filatelistus, taip pat galėtų į ją pretenduoti, nes taip sudalytas premijos reglamentas. Keista realybės sumaištis.

Nėra literatūros savaitraščių, literatūriniai laikraščių priedai iš esmės neegzistuoja. Paskutinis savaitraštis, tam tikru mastu aptarnaujantis literatūrą, – tai „Tygodnik Powszechny“. Literatūros periodika leidžiama, atrodo, labai mažais tiražais ir sunku ją gauti. Tas pats pasakytina ir apie daugelį knygų. Dunino–Wąsowicziaus „Lempoje“ – nežinau, koks to leidinio tiražas, tikriausiai nedidelis – randu nemaža rišlių ir tikriausiai gan taiklių recenzijų apie lenkų ir nelenkų literatūros naujienas, tačiau knygynuose jo beveik nematyti; galbūt jis sklinda kažkokiais kitais keliais. Galų gale leidybos technologija padarė tokią pažangą, kad kiekvienas, turintis kompiuterį ir spausdintuvą, gali šimtu egzempliorių išleisti, ką tik nori, ypač eilėraščius.

Eilėraščių spausdinama baisiai daug, sprendžiant iš to, ką gaunu iš leidyklos „Zielona Sowa i Studium“. Atsirišo Lenkijoje didžiulis maišas su naujausia poezija, tik kad devyniasdešimt penki procentai tos poezijos neturi jokių nuorodų į praeitį, niekas neiškyla kaip tąsa ar net opozicija. Atrodytų, tarsi visiškai nebeegzistuoja tarpukario literatūra, paskui – komunistinio keturiasdešimtmečio kūryba, nekalbant apie ankstesnes epochas. Taip, Rožyckis atsigręžė į „Poną Tadą“, tačiau viena kregždė – dar ne pavasaris. O kas suklestėjo? Hip–hopai, repai, dainos, netgi vargšą Broniewskį imta dainuoti.

Neturime ruginės duonos ir esame tarsi Marijos Antuanetės pavaldiniai, kuriems sakoma: jei neturi duonos, tevalgo pyragaičius. Pyragaičių, tai yra poezijos, turime kaip šieno. Siaubą kelia abiejų lyčių jaunųjų poezijos adeptų skaičius, nors susidariau įspūdį, kad merginų yra daugiau, rašo Karoliui Maliszewskiui, kuris jiems atsakinėja „Odroje“. Pyragėliams priskiriu ir suvešėjusią fantasy bei mokslinę fantastiką. Tai nėra priekaištai konkretiems jaunuoliams; stengiuosi, remdamasis savo kukliomis žiniomis, kiek įmanoma žvelgti į visumą.

Nelabai turiu ką skaityti; vertimų situacija irgi ne pati geriausia. Pasiėmiau skandalo atmosferos apgaubtą Houellebecqą – kas antrame puslapyje kieno nors lytinis aktas, ir visa tai neva kyla iš didelio nepasitenkinimo sekso ir kraujo kultūra. Užtat labai vertingas man pasirodė Viktoro Jerofejevo „Gerasis Stalinas“. Ieškau tokios literatūros – giliai įaugusios į tikrovę, istoriją, politiką.

Kai pas mane ateidavo Jogailaičių universiteto literatūrinės kūrybos studijos aspirantai (juos globojo Jarzębskis), visiems patardavau bėgti į verslą ar informatiką. Šiandien nebūčiau tokios kraštutinės nuomonės. Trūksta mums mailiaus, kuris turėtų potencijos veržtis už krašto ribų. Lenkai neturi kalbėti tik lenkams, bet ir pasauliui. Jei pas mus apskritai pasirodo kokia nors šiuolaikinė tema – kaip Shuty romane „Cukraus norma“ (tai tik pavyzdys, jų galima atrasti ir daugiau) – ji ribojasi mūsų krašto įvykiais ir kapitalizmo bei vartotojiškumo kritika.

Užtat politikai peržengia visas ribas – nesilaiko pažadų ir t. t., – o tauta visa tai srebia. Reiktų rašyti apie mūsų tikrovę, kad ir publicistiniu stiliumi, tačiau tai paliekama žiniasklaidos specams. Niekas nenori imtis sunkiausių temų. Gal rašytojai bijo tėvo Rydzyko? Naujosios valdžios nariai pasistriuoksėdami pasileido į Torūnę… Kita vertus, neaišku, apie kurią Lenkiją reikia rašyti – ar apie tą pašukinę iš rytinio pasienio, ar, pavyzdžiui, apie tą nuo Poznanės?

Galima paprastai pasakyti: senas krienas kvailystes vapa, iš tiesų visa ne taip jau blogai. Žinoma, palengva ruošiuosi tyliai pasitraukti į kapus, vis dėlto man atrodo, kad jei kuris nors kolega, kaip mano bičiulis Szczepanskis, būtų sulaukęs šių dienų, jaustųsi lygiai taip pat sunerimęs.

Turime du iškilius kritikus, kurio stengiasi suspėti su naująja literatūra: tai Czaplinskis ir Jarzębskis; visgi nėra platesnio judėjimo, nėra mokyklų, kaip kadaise buvo Wykos mokykla. Ant literatūros šachmatų lentos stovi atskiros figūros rikiai, bokštai, kažkur iš šono karalienė arba karalius, keli pėstininkai, – tačiau neįmanoma jų įtraukti į kokią nors partiją; niekas su niekuo nebenori žaisti tais šachmatais!

—————————————————————————

MARTA WYKA3. Kritikas kaip konferansjė

Nutariau parašyti, kadangi Annos Nasiłowskos straipsnis privertė – tai buvo asmeniškai naudinga – užduoti sau pačiai keletu klausimų. Galbūt jie sudomins ir skaitytoją.

1. Kodėl skaitau tiek nedaug šiuolaikinės literatūros arba skaitau ją nekantriai ir nuobodžiaudama? Iš dalies tai lemia skaitymo įpročiai, ir tie, kurie kritikuoja jaunuosius rašytojus, kartu nesąmoningai apnuogina skirtingus savo įpratimus. Tačiau su įpratimu galima kovoti kaip ir su blogu įpročiu. Svarbiausia tai. kad šiuolaikinė literatūra man kelia nuobodulį. Ir pirmiausia savo stiliumi.

To stiliaus pagrindas – totalinė naracijos destrukcija. Bet ar tikrai kitaip ne-įmanoma pasakoti, tik kalba tikrovės, nuo kurios rašytojas nori išsilaisvinti tokiu iškreiptu apsivalymu? Tapatybės įtvirtinimas kalba – tai literatūrai juk žinoma nuo seno.

„Ekstatiško perdėjimo patentas… Arba „Sąvarta“ – deklaruoja „Sąvartos“ autorius Shawomiras Shuty. „Kultinė vartotojiškos visuomenės dezertyrų knyga“ – kolegai žada kitas kolega (Wojciechas Kuczokas) viršelio tekste. Bendraamžiai, arba beveik bendraamžiai, neabejoja: kiekviena knyga, atrodo, yra toji, laukiamoji.

Kaip gyvai tai primena „Ferdydurkę“ – deja, tik primena. Dažnai kartojama, kad Shuty ir Kuczokas yra labai gabūs, labai novatoriški rašytojai. Dar daugiau: turi tokie būti, kadangi šiems laikams reikia autentiškų rašytojų. Be abejonės, bet kuriems laikams reikalingi autentiški rašytojai. Vis dėlto neketinu čia įrodinėti bendrųjų tiesų, remdamasi tomis konkrečiomis knygomis. Jų skaitymas neteikia man malonumo nei intelektualinio pasitenkinimo. Nepriklausau rašytojų bendruomenei. Netgi nežinau, kaip jie atrodo. Jie kelia man priešiškumą, kurį vargiai įmanoma racionaliai paaiškinti. Greičiausiai mano įsitikinimai jiems atrodo anachronistiniai. Žodžiu, turiu jų atžvilgiu kompleksą. Klausiu, kodėl?

2. Mano pritarimo neskatina akivaizdžios sociotechninės ir reklaminės priemonės, būdingos naujausiai ir naujesnei literatūrai, manęs netraukia gebėjimas pajusti skaitymo rinkos – pirmiausia rinkos – nuotaikas. Netgi gabiausieji, turintys neabejotiną pasakojimo dovaną, šaltakraujiškai jos atsisako, kad pasirinktų vulgarų žodyną ir kalbą, atmeta naraciją, kad pagreitintu ritmu išsakytų savo istoriją, neleisdami skaitytojui nuobodžiauti. Taigi yra įvaldę visokeriopą techniką ir privalumus, būdingus „pirmarūšei antros rūšies literatūrai“, kuri galiausiai yra būtina bet kuriam literatūros pasauliui. Labai ilgai jos neturėjome, štai dabar turinio, tačiau labui dažnai ji painiojama su literatūra, keliančia sau kitokius tikslus.

Žinoma, negalima remtis senais ir nebeveiksmingais pavyzdžiais. Tokie atvejai kaip Kadeno, Žeromskio ir kitų didieji romanai esminėmis temomis šiandien nieko neišspręstų, nes laiko dvasia atrodo kitokia: dabar nelaukiama literatūrinių pranašų, literatūros laukas yra plokščias ir nėra čia šventųjų kalnų – iškilių literatų; per lygumą link savojo tikslo gužanti rašančiųjų minia gali kliautis pirmiausia savo miklumu.

Kokį vaidmenį tame maratone turėtų vaidinti kritikas, kadaise tarpininkas, kartais įstatymdavys, dažnai – partneris, su kuriuo rašytojas norėdavęs kalbėtis? Nežinau, ar yra taip, kaip sako Nasiłowska – kad kritika neegzistuoja. Be abejo, ji yra, tik esmingai pakito kritiką ir rašytoją siejantis ryšys. Tas pasikeitimas yra gilus ir daugialypis, apimantis tokias skirtingas sritis kaip masinės informacijos priemonės, sociotechnika, operatyvumas, prestižiniai visuomeniniai ryšiai, galimybė tinkamoje vietoje skelbti savo požiūrius, enciklopedinis sugestyvumas, kai skrupulingai išskaičiuojant vienus ar kitus rašymo atvejus sudaroma nepaneigiama hierarchija – tokia, o ne kitokia; kritiko veiklos lauko kintamumas (akademikas ar žurnalistas?), galiausiai buvimas „savu biču“ (o kiekviena tokia grupė vartoja savą tarpusavyje suprantamą kalbą) – ir visas šis vaidmenų perviršis ypatingu būdu tarpusavyje niveliuojasi. Nes triukšmas yra toks didelis, kaip masinėse spektaklio scenose, ir joks ypatingo tembro balsas jo nepramuša.

Ar kritika turėtų sugrįžti pirmiausia prie filosofinių pagrindų, o kritikas, perskaitęs Hėgelį, patobulintų savo negrabius analizės bei vertinimo įrankius ir pagaliau perkeltų skaitymo–interpretacijos–vertinimo procesą į metafizikos lygmenį? Skaityti kritiką rašytojui nerūpi; tai rašytojams gali rūpėti su viena sąlyga – jei patys skaito (filosofiją). Gali tai būti visiškai skirtingi filosofai, tai liudija praeityje nedaugelį sudominusi diskusija tarp Karolio Irzykowskio ir Witkacy grynosios formos tema; tai klasikinis pavyzdys, kaip yra išsakomi priešingi požiūriai, argumentuoti aukštu filosofinio mąstymo lygmeniu. Bet tai tikrai nebegrįš.

Kadaise Janas Blonskis rašė apie „padrikus seno kritiko skundus“. Skundai yra beprasmiški, kadangi užsisklendžia ties sava gedulinga poetika. Skundai prasmingi tada, kai kažką paaiškina mums apie tokius subtilius dalykus kaip literatūrinis pasaulėvaizdis, atsiskleidžiantis per skirtingų kartų patirtį. Manau, kad negalima jų išbraukti iš šiandieninės literatūros panoramos – tame plokščiame lauke mums išryškėtų bent šiokie tokie orientaciniai taškai. Ir jų ten yra.

Vienas geriausių poetinių vadovų po tą spąstų pilną lauką gali būti Marcino Świetlickio eilėraštis „Pokalbis (baigiantis šimtmečiui)“, kuris prasideda eilute: „Tygodnik Powszechny“ redakcijoje suskambo telefonas“.

„Pakėliau ragelį. Ragelyje atsiliepia Czesławas Miłoszas neabejotinai Czesławo Miłoszo balsu…“ Tas, kuris pakėlė ragelį, atsako – kaip ir reikia tikėtis – Marcino Świetlickio balsu. „Tai prašyčiau pakviesti ką nors kitą“ – nusprendžia Czesławo Miłoszo „balsas“.

Nesu nė vieno tų balsų pusėje. Tačiau jie užkoduoti mano kritinėje sąmonėje ir joje nuolat ataidi.

Bendravimo kodas tarp rašytojo ir rašytojo, paskui – tarp kritiko ir rašytojo tapo priklausomas nuo kartos. Bandymai išgalvoti naują kodą atrodo pasmerkti nesėkmei. Todėl kritikas bent kol kas liks konferansjė, giriantis savo spektaklį (geriausiai – kabareto stiliumi…).

Pageidavimas „ko nors kito“ atrodo juokingas (nors gilumoje – ir skausmingas). Vienadienį literatūra laukia ir lauks nereflektuoto pritarimo, kritikai ir toliau lauks naujo, Mrožeko lygio spektaklio. Scenoje ir toliau viešpataus parodomieji mazochistai, dienos prekių gerbėjai, skirtingų orientacijų atstovai bei sadistai. Prašau tai suprasti metaforiškai.

—————————————————————————

RADOSLAWAS WIŠNIEWSKIS4. Laiškas iš periferijos

Virš lenkų literatūros klajoja eilinių diskusijų šmėklos. Kad kažkas negerai, turbūt jaučia kiekvienas. Visgi nėra vieningos nuomonės dėl to, kokia literatūros ar literatūrėlės negalia.

…juk tai miestas, kylantis iš slėnio

Karolis Maliszewskis. Pažadas

Negalime būti tikri, kad diagnozės ir receptai yra tikslūs, nes nežinia, ar skiriami tikrajam pacientui. Šią problemą taikliai aptarė Julianas Kornhauseris, rašęs apie kelias literatūrinės apytakos sferas. Rūpestį kelia ne tai, kad tos sferos yra, tačiau tai, kad tarp jų pernelyg maža perėjimų. Juk kalbame apie literatūrą, kuri suvoktina ne tik kaip tekstų rinkinys, bet ir žmonių, knygų, įvykių, objektų tarpusavio ryšių sistema.

Turime nišų sankaupas; archipelagai plyti labai arti vienas kito, bet tvarkosi pagal savas taisykles. Nes vieni dėsniai valdo poezijos archipelagą, kiti prozos salą. Pavyzdžiui, poezijos neveikia atsakomasis ryšys, susijęs su tiražo pardavimu. Galbūt dėl to, viena vertus, šiuolaikinės poezijos kalba linksta į stiliaus hermetizaciją, bet, kita vertus, palyginti didelė meninės saviraiškos laisvė skleidžiasi vienalytėje aplinkoje, kurioje koegzistuoja labai įvairaus amžiaus ir patirties autoriai. Laisvoji Poetų Respublika ši metafora ne taip jau ir nutolusi nuo tikrovės. Prozai pastaraisiais metais teko kur kas nuožmesni rinkos išbandymai, ir tai lėmė, kad ji uzurpavo visuomenės sąmonę, tačiau toji uzurpacija vis dėlto neatnešė ypatingos kokybės.

Visa tai verčia manyti, kad neįmanoma sukurti vieno rišlaus pasakojimo apie pastarųjų metų literatūrą ar literatūrėlę, ypač jei atsižvelgsime į faktą, kad atsirado visiškai nauja rašytinio žodžio sklaidos terpė internetas. Terpė, kurios galimybės Lenkijoje atrodo ir toliau menkai panaudojamos bet apie tai vėliau.

  • Banga ir terpė

Kad banga galėtų plūsti, jai reikia terpės. Jei literatūros diskusijos panašios į šauksmą tyruose, taip yra ir dėl to, kad diskursui trūksta terpės. Dauguma yra įsitikinusi, jog tam, kad literatūra galėtų palyginti laisvai alsuoti, reikalingas viso krašto mastu leidžiamas laikraštis, geriausiai savaitraštis, savotiškas literatūrinis centras. Atrodo, kad tokiam savaitraščiui galimybių veikiau nėra, ir nostalgiški atodūsiai nieko nepakeis. Intensyviausia spauda, vadinama literatūrine, – tai geriausiu atveju kas du mėnesius išeinantys žurnalai, dažniausiai – kas ketvirtį, gyvuojantys nuo dotacijos iki dotacijos, nuo redakcijos azarto iki visiško jos nuopuolio.

Paskutinė galimybė sukurti periodinį leidinį, kuris sutelktų skirtingų litera­tūrinių bendruomenių balsus, buvo Poznanės „Nowy Nurt“ („Naujoji srovė“), uždarytas 1996 m. Šiandien literatūrinės spaudos teoriškai yra daug, bet dauguma jos miega žiemos miegu, t. y. paprastai publikuoja vieną numerį per metus arba merdi klinikine mirtimi – leidinys tariamai egzistuoja tik tam, kad redaktoriai galėtų pailginti savo biografijų aprašus kituose leidiniuose…

1996–1997 m. lūžis atrodo reikšmingas ir todėl, kad 1997–aisiais buvo įteikta pirmoji Nikės premija („Politikos“ diplomai, vėliau tapę „nepriklausoma“ premija, pradėti teikti anksčiau, nuo 1993-iųjų). Šie du išoriškai nesusiję įvykiai („Nowy nurt“ žlugimas ir Nikės gimimas) atskleidžia, kad akivaizdžiai pasislinko svorio centras, pakito literatūros egzistencija viešojoje erdvėje. Formų tęstinumą pakeitė „eventizmas“, t. y. gyvenimas literatūra tik pasitaikius progai, priebėgomis, bendravimas su kultūra kaip Įvykiu ar Žaidimu. Literatūros susiliejimas su masinės informacijos priemonėmis šioje diskusijoje buvo išsamiai aptartas. Turbūt nieko bloga tai nereikštų, jei egzistuotų pusiausvyrą išlaikančios instancijos, kokie nors kontrolės ar savikontrolės mechanizmai. Tačiau vietoje jų leisgyvės terpės – laikraščiai, skyriai, bendrijos, draugijos – surengia… diskusijas, kurios, kaip buvo taikliai pažymėta, regis, užima pačios literatūros vietą, bet kadangi negali pakeisti situacijos, neatlieka pusiausvyros palaikytojų vaidmens.

  • Žlugusių vilčių internetas

Daugelis balsų, tarp jų ir diskusiją pradėjęs Annos Nasiłowskos tekstas, reikalauja pripažinti literatūrą kaip dialogo, polilogo, komunikacijos formą. Drauge nė vienas diskutantas nesiėmė plačiau svarstyti interneto vaidmens. Tačiau daugelis tyrimų rodo, kad tie, kas naudojasi internetu kaip pagrindiniu informacijos šaltiniu, kartu perskaito daugiausia knygų ir „sugeria“ daugiausia spaus­dinto žodžio. Jei literatūra turi būti pokalbis apie pasaulį, o jos dalyvius kankina vis kurtesnės sienos, kurioms kalbama – kodėl niekas neprabyla apie bendro visos literatūros internetinio portalo, tinklo bendrijos, skirtos literatūrai, trūkumą? Kodėl niekas nė ašaros neišliejo prieš dvejus metus, žlugus vienam įdomiausių internetinių leidinių, literatūros savaitraščiui www.tin.pn

Prieš internetą, kaip literatūros sklaidos priemonę, noriai pasitelkiamas argumentas, kad čia skelbtis gali bet kas, o vienintelė kliūtis – tai tinklo prieinamumas. Todėl nenuostabu, kad vis daugėja beverčių autorinių svetainių ir svetainėlių, skirtų literatūrai, kūrybai ir savimeilei. Vis dėlto reikia pabrėžti, kad ir internete ne kiekvienas gali skelbtis kur panorėjęs, kad yra tinklo vietų, kuriose autoriams iškeliama tam tikra kartelė, ir ne tik remiantis administracinių–redakcinių sprendimų galia bei skoniu, bet ir to serverio vartotojų opinijos jėga. Taip kadaise veikė serveris www.poezja-polska.art.pl, taip būta ir su www.tin.pl. taip tikriausiai tebėra svetainėje www.nieszuflada.pl, grupėje pl.hum.poezja. Su šio­mis ir panašiomis svetainėmis bei iniciatyvomis užaugo karta, poetinė e-kohort@, kurios natūrali pirmosios bendruomeninės patirties terpė buvo tankus internetinių dienoraščių, autorinių svetainių, diskusijų forumų, atvirų, pusiau atvirų ir uždarų serverių voratinklis.

Net jei užsispirtame, kad „linternetas“ tiekia menką ir silpną literatūrą, sunku būtų užginčyti tokį internetinės sklaidos privalumu kaip komunikatyvumas ir interaktyvumas Šiuo požiūriu internetas ir toliau lieka visokeriopų vilčių dar teikianti priemonė. Galbūt veikti internete nėra taip patogu, kaip sėdėti visagalėje redakcinėje komisijoje ar saloniniame kūrybos vakare, kur bendravimas lengvai nuspėjamas. Internete nėra saugios hierarchijos, išblėsta bendravimo konvencijos, adresantas dažnai tampa adresatu, tarpininkas – adresantu, o adresatas – inkvizitoriumi; taip subliūkšta priklausomybių piramidė. Tie, kas skundžiasi vienakrypčiais ryšiais, kam trūksta intensyvaus atsako, neabejotinai tai atras interneto svetainėse.

Dar viena maža pastaba vienas pirmųjų tokių serverių. www.poezja-polska.art.pl, rodo 870 822 apsilankymus, kitas serveris, tapęs sėkmingos idėjos sinonimu, www.nieszuflada.pl sulaukdavo iki 1 600 ir daugiau apsilankymų kasdien, tai sudaro apytikriai milijoną per mėnesį. Ir nors dažniausiai čia lankosi tie patys asmenys (dėl to vartotojų skaičių reiktų sumažinti iki kelių, daugiausia keliolikos tūkstančių), jų yra vis tiek gerokai daugiau, nei perkančių didžiausius literatūrinius ar visuomeniniuskultūrinius spaudos leidinius Lenkįjoje.

Perspektyviausias kelias atkurti terpę, kurioje sukiltų bangos, būtų sudaryti vientisą tinklospaudos struktūrą. Kol kas nieko panašaus padaryti nepavyko. Netgi Literatūriniam Artūro Bursztos biurui yra labai toli iki tokio projekto realizacijos, nes jis nespausdina reguliaraus periodinio literatūros leidinio, o apie interaktyvumą jo svetainėse sunku ir kalbėti. Vis dėlto neįmanoma užginčyti didelio Artūro Bursztos firmos ar, pavyzdžiui, korporacijos Ha!Art pasisekimo, kurį daugiau ar mažiau pavyksta suderinti su kokybe. Viena jų sėkmės paslapčių – ieškojimas, kaip sujungti elektroninius ir popierinius literatūrinės sklaidos kelius.

  • Kritika povandeninė istorija

Pamokanti buvo serverio www.literatorium.pl, kuris turėjo perspektyvų sukurti lenkų kritikos piliečių platformą, iškilimo ir nuopuolio istorija. Keletą mėnesių serveris gyvavo ypač intensyviai, o kai kurių diskusijų impulsyvumas beveik prilygo gyvam pokalbiui. Vienu momentu, kaip tik diskutuojant apie lenkų poezijos, sukurtos po 1989 m., skaitymo metodus, komunikacija nutrūko kaip internete būna regis, atsitiktinėje ir netinkamoje vietoje.

Esminis posūkis įvyko susidūrus dviem kritikų sparnams – „praktikams su akademikais ar, jei norite, analitikams su empirikais. Bendra erdvė suiro ne tiek dėl to, kad pritrūko tarpusavio supratimo tarp abiejų grupių, kiek dėl to, jog nebuvo atpažinti viena kitos metakomunikaciniai stiliai. Eksperimento (nes tai buvo savotiškas kritinisliteratūrinispsichologinis eksperimentas) dalyviai, užuot pasinaudoję susidūrimu savo kritinėms nuostatoms išryškinti, perėjo į konfrontacijos kalbą. Dialogas virto pasigalynėjimu, ir kai paaiškėjo, kad kalbama apie skirtingas literatūras, skirtingas poezijas, niekas nebesugebėjo to ramiai priimti. Atrodė, tarsi parašiutininkai mokytų narus plaukioti, o narai mokytų parašiutininkus, kaip tikslini nusileisti ant žemės. „Tygodnik Powszechny“ puslapiuose vykstanti diskusija atskleidžia, kad visas iš slėnio iškylantis miestas taką nepastebėtas, tarsi kartotųsi serverio literatorium istorija, tik šįkart ant Popieriaus. Gali būti, kad tų miestų yra kur kas daugiau,

  • Miestas, iškylantis iš slėnio

Kaip žiūrima, taip matoma. Rašau iš vietos, esančios kelioliktoje literatūrinės apytakos sferoj o, iš periferijos, mažo miestelio, kuriame, jei ne internetas ir bedarbystė, verčianti važinėti į tolimesnį darbą, neturėčiau ryšio su literatūrine spauda. Literatūrinės spaudos visoje šalyje galima gauti keliasdešimtyje pardavimo vietų, ir tai efektyviai susiaurina visas diskusijas bei nuslopina rezonansą iki kelių nuspėjamų pavardžių. Tačiau matau, kaip intelektinio gyvenimo pradmenis naikina savivaldybių tarnautojų sprendimai, matau merus ir patarėjus, lengva ranka pažeriančius penkiasdešimt tūkstančių zlotų koncertuojančioms pop. žvaigždutėms, kurios, kaip Bulgakovo eršketas, yra ne pirmo šviežumo. Tie patys valdininkai nenori gelbėti bibliotekos, sumažinti nuomos mokesčio vieninteliam miestelio knygynui (Aš ten knygų neperku ir kažkaip išgyvenu, kadaise pasakė vieno miesto kultūros komisijos pirmininkas). Išskaičiavimas paprastas pramogų metu galima pasirodyti vadinamiesiems rinkėjams, atsistoti šalia scenos kaliausės, kuri nusišypsos, ir nauja kadencija kišenėje.

Literatūra yra tolima tokioms pramogoms, ir dar blogiau potencialų rinkėją moko mąstyti, verčia būti kritišku, pilietį padaro sudėtingesniu valdžios partneriu. Po trumpo laiko tarpsnio, užspringus laisve nuo vienaip ar kitaip suvokiamo Centro diktato, nevalstybinės organizacijos, užsiimančios literatūra, atrofuojasi, o juk prieš kelerius metus jos buvo provincijos druska, veikė dažniausiai sutartinai su miesto bibliotekomis ir vietiniais kultūros centrais. Kada matau, kad bendrija, kurią su draugais ir draugėmis kūrėme 1990aisiais, yra paskutinė tokio pobūdžio iniciatyva šimto kilometrų spinduliu išsilaikiusi nuo anų laikų, mane apima keista nuojauta, kad iš esmės literatūros (ar literatūrėlės) lygis gali būti susiejamas su pilietinės visuomenės lygiu.

Neatsitiktinai literatūra šiandien egzistuoja dažniausiai priklausoma nuo turtingųjų kaprizo (plg. „Nowy Nurt“, leidyklos „Zielona Sowa“, Nikės, „Politikos“ diplomų istoriją), veikdama inertiškai (išlikusios senųjų organizacijų ar profesinių rašytojų sąjungų formos) arba stumiama valstybės (plg. Kultūros ministerijos ar Knygos instituto veiklą); ir tai neišeina jai į sveikatą. Literatūrai būtinas glaudus atsakomasis ryšys, terpė, kurioje galėtų sklisti, podirvis, kuriame galėtų įaugti, taip pat metakomunikacija tarp skirtingų jos apytakos sferų. Be viso to sunku tikėtis kad išeisime uz mūsų šiltą literatūrinį getą juosiančių užtvarų O gete skųstis galima iki soties. Be rezultatų.

 


1 Anna Nasiłowska – rašytoja, kritikė, dirba Lenkijos mokslų akademijos Literatūros tyrimų institute.

2 Stanislawas Lemas (1921–2006) – rašytojas, publicistas poetas, žymiausias lenkų mokslinės fantastikos autorius, žinomas pasaulyje. Be kitų, Research Association ir Balance Fiction Writers of America organizacijų narys, Krokuvos Jogailaičių universiteto garbės daktaras.
3 Marta Wyka – literatūros istorikė ir kritikė, Krokuvos Jogailaičių universiteto profesorė.
4 Radosławas Wiśniewskis (g. 1974) gyvena Brzege, vienas „Gyvųjų poetų draugijos“ įkūrėjų, dviejų poezijos rinkinių autorius, žurnalų „Odra“, „Studium“, interneto svetainių www.nieszuflada.pl, www.literackie.pl bendradarbis.

Brigita Speičytė. Kas užsodino Poškos „darželį“?

2005 m. Nr. 1 / Dionizas Poška turbūt ryškiausiai iš lietuvių literatūros autorių grožiniuose ir negrožiniuose tekstuose yra paliudijęs bajoro ūkininko – „artojo“ – tapatybę. Ją galėtume laikyti tipiška tradicinio LDK kultūros bajorų…

Brigita Speičytė. Drabužėliais dėvėtais

2001 m. Nr. 8-9 / Aidas Marčėnas. Dėvėti: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos. leidykla, 2001.

Brigita Speičytė. Sieloj kaip namie

2000 m. Nr. 7 / Nijolė Miliauskaitė, Sielos labirintas. – Vilnius: Vaga, 1999. – 489 p.

Brigita Speičytė. Kas užsodino Poškos „darželį“?

2005 m. Nr. 1

Dionizas Poška turbūt ryškiausiai iš lietuvių literatūros autorių grožiniuose ir negrožiniuose tekstuose yra paliudijęs bajoro ūkininko – „artojo“ – tapatybę. Ją galėtume laikyti tipiška tradicinio LDK kultūros bajorų žemdirbiškojo etoso išraiška: D. Poška buvo pakankamai pasiturintis, kad galėtų nedirbti sunkaus žemės darbo, ir kita vertus, nebuvo aristokratas, nutolęs nuo savo ūkio rūpesčių bei gyvenimą kaime laikęs trumpu sezoniniu atokvėpiu. Rašytojas skaitančiajai Lietuvos ir Lenkijos bendruomenei yra prisistatęs kaip „wieśniak rolnik“ – „kaimietis artojas“, ūkininko žemvaldžio gyvenseną siejąs su platesniais kultūriniais-pilietiniais rūpesčiais. Tokio bajorų žemdirbiškojo etoso – tam tikros kaime gyvenančių žemvaldžių bajorų vertybinės laikysenos ir gyvensenos – šerdis ir pagrindinė atrama, suprantama, yra kaimiška rezidencija, dvaras, bajoriškosios kultūrinės idilės vieta, kurioje galima suderinti kasdienius ūkinius rūpesčius su kūrybiniais ir moksliniais interesais, iš dirbamų nuosavos žemės laukų nesunkiai persikelti į rašto dirvonus. XVIII a. pab.–XIX a. pr. Lenkijos ir Lietuvos kultūroje ryškus simbolinis judesys, kai bajoro riteriškasis kardas pakeičiamas į plunksną: pvz., Simonas Daukantas „Darbų senųjų lietuvių ir žemaičių“ pratarmėje teigė, kad herojinė karinė šlovė nėra vienintelis būdas istorijai kurti ir išlikti joje, o nemažiau reikšminga ir rašto šlovė. D. Poška savo programinėje odėje „Pas Kuniga Xawera Bohusza Lietuwi, yr Jokima Leleweli Mozura“ kaip artimas vertybes sujungė žemės ir rašto darbą. Dirvos ir rašto kokybei atpažinti reikalingi tie patys sugebėjimai: „Asz artois Pażinstu ysz Ijo Nagu Lewa, / ysz Jawu Giera Dyrwa, o ysz Żoles Piewa, / teyp Żiemaytey Pazinkiet Iszmintingas Knigas, / Kures Raszi Mozuras yr muņu Kunigas“1. Į lietuvių literatūrą atėjęs iš savojo Bardžių-Bijotų dvaro, D. Poška vienintelis sukūrė lietuvišką žemdirbiškojo bajorų etoso literatūrinę išraišką – aprašomosios parkų poezijos eilėraštį, idilę „Mana darżelis“2 (lenkiškų rankraštinių šio žanro tekstų yra palikęs A. Klementas: „Żądza przyśpiechu wiosny dla miłości ogródka“ („Troškimas paspartinti pavasarį iš meilės sodeliui“); J. Čečiotas: „Nowa Sofiówka“ („Naujoji Sofijuvka“).

Parkas, sodas buvo svarbi bajoriškosios kaizmo sodybos dalis, turėjusi ne tik utilitarinę funkciją. Tai tam tikras biografinis, meninis, kultūrinis tekstas, išreiškiantis savininko charakterį, polinkius, savivoką. Parkas – tai būdas, kuriuo bajoras įsiterpia į savojo krašto kultūrinį žemėlapį, asmeniškai ir kūrybiškai įsismelkia į gyvenamą kraštovaizdį, palieka jame, tarsi knygoje, individualų pėdsaką. Parko kaip teksto simbolinis provaizdis, kaip žinoma, biblinis – tai žmonijos tėvams Adomui ir Ievai Dievo sukurtas Rojaus sodas. Kaip tik taip parko idėją nusako D. Poškos laikais ypač populiarus prancūzų klasicizmo poetas J. Delille’is poemoje „Les Jardins“ („Sodai“, 1782), prisiminęs „pirmųjų sutuoktinių“ laimę Rojuje: „O szcęście niewymówne! o małżeństwo jedyne! spokojne w ogrodach swoich! Jakże szczęśliwy, kto jak wy, żyłby daleki od ucisków pychy, a bogaty tylko w owoce, kwiaty, radość i niewinność!“ („O neišpasakytoji laime! O vienintele šeima! Rami savuose soduose! Kaipgi laimingas [būtų] tasai, kuris kaip jūs gyventų toli nuo puikybės priespaudos, turtingas tik vaisių, gėlių, džiaugsmo ir nekaltybės!“3). Šeimyninės laimės atminimą D. Poška įrašė ir į savojo parko tekstą, santuokai atminti pasodino klevą: „Tikt jo źiema, wasara regikłaj kitoki, / O musu śzirdies mejlé wisados wienoki“. Taigi parkas išreiškė namų kaip pirminės laimės vietos idėją. Tačiau tos idėjos išraiškos forma kaip tik D. Poškos gyventu laiku keitėsi – taisyklingų „itališkųjų“ parkų stilių amžių sandūroje keitė romantinio kraštovaizdinio parko forma, kuri akcentavo natūralaus kraštovaizdžio savybes ir individualų savininko ryšį su jo gyvenamąja vieta. Aiškinantis, kokia simbolinė forma buvo suteikta D. Poškos „darželiui“, kokios reikšmės ir vertybės buvo įrašytos jo tekste, verta atsižvelgti į jo dvaro istoriją.

Rašytojas idilę „Mana darżelis“ pradeda nuo kraštovaizdinio akcento – kaip tik taip interpretuotina pirmoje strofoje aptarta parko kultūrinė identifikacija: „Toksaj mana darźelis, kajp Melibeusza, / Bet ne toks kajpo buwa pas Horacijusza“. Kaip žinoma, užuomina apie Melibėją, Vergilijaus eklogų herojų, nurodo romėnų poeto idilinę Arkadiją – natūralų kaimo kraštovaizdį, t. y. kraštovaizdinio parko stilistines ištakas. Vergilijaus „Bukolikose“ nėra brėžiama kokios nors ribos tarp sukultūrintos ir laukinės gamtos. Arkadija – tai „mielieji laukai ir gimtoji šalis“, „pažįstama upė“, „varganos lūšnos velėna dengtasis stogas“4.Kraštovaizdiniuose parkuose, kaip pabrėžia viena jų teoretikių Izabela Czartoryska 1805 m. traktate „Myśli różne o sposobie zakładania ogrodów“ („Įvairios mintys apie parkų veisimo būdą“), svarbu išreikšti emocinį ryšį su savo kraštu, prisirišimą prie individualios vietovės, neatskirti ribomis artimiausios namų erdvės ir tolimesnės apylinkės, nepanaikinti organiško jų ryšio kaip estetiškai vertingos savybės5. Savasties ir natūralaus kraštovaizdžio akcentavimas romantinių parkų stilių darė ypač demokratišką. Šis stilius atrodė savaime, netgi specialiai nesiorientuojant į kokias nors išankstines normas, priimtinas daugeliui kaime gyvenančių bajorų, kuriems prisirišimas prie gyvenamosios vietovės buvo per amžius susiklosčiusi kultūrinės tapatybės dalis. D. Poškai buvo svarbi ir kita su kraštovaizdinių parkų veisimu susijusi ypatybė – tai, kad jis nereikalavo didelių išlaidų, o tai atitiko tradicinio bajorų žemdirbiškojo etoso pagrindinę – saiko – vertybę. Kad šių parkų veisimas „nesugriauna ūkio“, pabrėžė ir I. Czartoryska6. D. Poška į savąją „Bitelę Baublyje“ įrašė epigramą, skirtą minėtam didaktinės poemos „Sodai“ autoriui J. Delille’iui, kurioje saikingo parkų puošimo vertybę iškėlė kaip pilietinę ir kultūrinę pareigą gyventi taupiai, kad išlaikytum ūkį savosiose rankose: „Słusznie gniewa Delila Praca bez użytku, / i Panicze co wioņkę swą z przepychem kraszą / a która wystrojona pięknie aż do zbytku, / szkoda tylko, że wkrótce przestała być naszą“7 („Teisingai rūstina Delilį nenaudingas darbas / ir ponaičiai, kurie savo kaimą su ištaiga puošia; / išdabina net per puikiai, / tiktai gaila, kad greitai jis tampa nebe mūsų“). Epigramoje svarbi įtampa tarp „mano“ ir „mūsų“, ženklinanti pilietinę žemės valdytojo pareigą išlaikyti tėvynės žemę savose rankose. Tai pareiga, išliksianti aktuali per visą XIX a. Simboliška, kad estetinė dvaro aplinka liudija ir šį bajorų savivokos aspektą: privačią nuosavybę susieja su įsipareigojimu tėvynei.

D. Poškos idilė atskleidžia dar vieną svarbų „darželio“ bruožą, būdingą kraštovaizdinių parkų stilistikai: tai yra tam tikras atminties žemėlapis. Atmintis, istorija yra pagrindinis kraštovaizdinio parko kaip simbolinio teksto stilistinis principas, pakeitęs taisyklingųjų parkų „geometrinę dvasią“, liudijančią ne asmens ar krašto istoriją, unikalų likimą, o reprezentuojančią pirmiausia savininko galią ir turtą. Ši stilistinė ypatybė, beje, yra glaudžiai susijusi ir su I. Czartoryskos ypač kritikuojamu stereotipu, paveldėtu iš taisyklingųjų parkų epochos, kad parkas yra prabangos ženklas, tik pasiturinčių savininkų, didelių dvarų privilegija8. D. Poškos tekste kasdienio laiko erdvė „darželyje“ yra simboliškai apgaubta sustojusio atminties laiko, pažymėta šeimininko atminties ženklais, šeimyninio, bendruomeninio gyvenimo momentus įprasminančiais paminklais – medžiais. Atmintis yra idilinio pasaulio – sau pakankamo, uždaro, visa, ko reikia, turinčio, darbą, poilsį, pramogą, vienijančio – pastovumą užtikrinanti „siena“. Pagal parkų poetiką, tie atminimo medžiai, kaip galima įsivaizduoti, ir turėjo sudaryti šios sienos struktūrą.

Į akis krenta tai, kad D. Poškos idilėje, rašytoje dar iki Baublio pastatymo parke, atminties ženklai apima šeimininko artimiausių pažįstamų, šeimos narių ratą, tik jo biografinį laiką. Išskyrus vieną išimtį – Sarbievijaus paminėjimą, kuris pačiame parke nebuvo paženklintas – eilėraštyje atmintis nesileidžia giliau nei į šeimos genealogiją, nei į krašto istoriją. Šią ypatybę lemia tai, kad Bardžiai-Bijotai buvo D. Poškos ne paveldėtas iš šeimos, o įsigytas dvaras, negalėjęs liudyti asmeninės šeimininko giminės istorijos, kuri tradicinėje bajorų savimonėje tiesiogiai siejosi su platesne krašto, valstybės istorija. Iš Vytauto Vanago rekonstruotos rašytojo biografijos sužinome, kad Bardžius-Bijotus jis įsigijo per kelis kartus, nuosekliai kaupė kelių savininkų rankose buvusias dvaro žemes. Tad D. Poška ir savąjį „darželį“ perėmė iš ankstesnių savininkų. Tačiau iš kurių? Nuo kur buvo pradėtas supirkti dvaras – ar nuo dirvų, ar nuo sodybos?

Bandydami išsiaiškinti Bardžių-Bijotų pirkimo pradžią, galime šiandien patikslinti ir D. Poškos biografinius duomenis. Prof. Viktorija Daujotytė nurodė vieną iki šiol D. Poškos biografų nežinotą dokumentą iš savosios giminės istorijos archyvo. Tai Raseinių žemės teismo knygose išlikusi 1788 m. kovo 15 d. pirkimo-pardavimo sutartis, kuri rodo, jog D. Poškos akys, kaip rašo V. Vanagas, į Bardžius-Bijotus nukrypo metais anksčiau nei jo paminėtas pirmasis šio dvaro žemės įsigijimas (1789. VI. 3). Tad viena iš tikrintinų prielaidų būtų ta, jog jei D. Poška Bardžius-Bijotus įsigijo nuo „centro“, sodybos, o paskui susipirko aplinkines žemes, tai anksčiau „darželio“ savininkai galėjo būti sutartyje minimi Jurgis ir Ona iš Zdanavičių Daujočiai. Pardavėjas Jurgis Daujotis sutartyje pabrėžia, kad jis parduoda savo tėvoninius dvarus. Svarbu tai, kad nors sutartyje išvardijami keli D. Poškos įsigyti dvarai, Bardžiai-Bijotai figūruoja kaip svarbiausia nuosavybės dalis, šis vietovardis sutartyje pavartotas ir kaip visos parduodamos teritorijos metonimas, apimantis ir kitus dvarus. Pateiksime tik trumpą vertimą iš lenkų kalbos:

Mes, sutuoktiniai Jurgis ir Ona iš Zdanavičių Daujočiai, įsipareigodami vykdyti visas žemiau išdėstytas sąlygas ir teisines nuostatas, šia amžinąja nuosavybės pardavimo Maloningajam Ponui Dionizui Paškevičiui, Žemaičių kunigaikštystės Karšuvos pavieto vėliavininkui, sutartimi paskelbiame, kad aš, Jurgis Daujotis, turimus Bijotų, Bardžių, Poškiškių, Milmontiškių, Gaiževiškių ir Vitartiškių dvarus, esančius Karšuvos ir Kražių pavietuose, kuriuos paveldėjau iš savo tėvų maloningųjų ponų Motiejaus ir Onos iš Milmontų Daujočių, bei įsigijau iš savo brolių Juozapo bei Rapolo Daujočių, ir aš, Ona iš Zdanavičių Daujotienė, gavusi juos užrašius minėtajam Maloningajam Ponui Jurgiui Daujočiui, mano vyrui, naudodamiesi krašto teisės suteikiama laisve disponuoti nekilnojamuoju turtu pagal savo įsitikinimus, minėtus Bardžių ir Bijotų dvarus amžinai Dauggaliui Paškevičiui parduoti nusprendėme9 (išskirta B. S.).

Palyginus šią sutartį su tyrinėtojo V. Vanago nurodytais vėlesniais Bardžių-Bijotų dvaro žemės pirkimo dokumentais iš savininkų Petro Pacevičiaus10 bei Bartolomėjaus ir Konstancijos iš Blinstrubų Ščefanavičių11 į akis krenta tai, kad aptariamoje, šiuo metu žinomoje ankstyviausioje sutartyje, labai smulkiai nurodomos parduodamos žemės ribos:

Šį sprendimą įtvirtindami šio laisvai sudaromo dokumento galia, minėtus Bijotų, Bardžių, Poškiškių, Milmontiškių, Vitartiškių dvarus su žemėmis, pievomis, miškais ir kitais naudmenimis, kurie taip vadinami: su Parebiškių, Kudralės, Adoties, Sargų Kalno, Uždambės, Užizdrės, Atkočiškės, Kreivos Antplikės, Poškiškių, Pustynės, Pakajaus dirbama žeme; su Paliepių, Paaukšniškio, Kvošiškių, Akmeninės lankos, Antupelės, Kuguldos, Kanklių, Kastynės prie Sargų kalno, Didžiojo Akmens (nuo Didis Akmuo), Uzbiždynės, Vejoskojės ir Kermynės šienaujamomis pievomis; Pašilės jaunuolynu, Giralės, Žadvainių miškais, Užsienio traku abipus Pelos upės, Kalnalio, Deksnies arba Ponetikšės Iždago miškais kartu su kitais priklausiniais ir pavaldiniais, iki pat tos vietos, kur Urniežius gyvena, taip pat ganyklomis bei gyvenamaisiais ir ūkiniais pastatais, nieko neaplenkdami ir neišskirdami už penkis šimtus muštų talerių sumą, iškart mums į rankas atskaičiuotą ir atiduotą, amžinai Dauggaliui MP Paškevičiui perleidžiame, atsisakydami Pono [D. Paškevičiaus] naudai nuosavybės ir paveldėjimo teisių, ir nuo dabar per vaznį į šio turto valdymą Poną [D. Paškevičių] įvesdiname ir visus dokumentus, minėtiesiems Bijotų ir Bardžių dvarams priklausančius, į Pono rankas atiduodame.

Kitose sutartyse pasitenkinama standartiniais ir bendrais apibrėžimais, pavyzdžiui: „<…> kartu su visais jų [dvarų] priklausiniais ir pavaldiniais, <…> su visais juose esančiais pastatais, žemėmis, pievomis, miškais, ganyklomis, giria, akalicomis, daržais ir sodais, tvenkiniais, upėmis, žodžiu, su visais priklausiniais“, „su visomis žemėmis, pievomis, jaunuolynais, <…>, žodžiu, su visais priklausiniais ir pavaldiniais“12. Galbūt galima daryti prielaidą, kad toks smulkus vietovardžių nusakymas yra kažkaip susijęs su spėjamu faktu, kad tai buvo pirmasis D. Poškos Bardžių-Bijotų dvaro žemės įsigijimas. Peršasi mintis, kad tai gali būti specifinis naujo savininko įvesdinimo į dvaro sodybą būdas: nuoseklus supažindinimas su dvaro topografija ir su unikaliais, tradiciškai kartu su nuosavybe perduodamais vietovardžiais. Įspūdinga tai, kad tokia smulki dvaro topografija standartinį lenkišką dokumentą pripildo žemaitiškų vietovardžių autentika, žemaitiška tarmiška rašyba, atspindinčia jų žodinę vartoseną, plg.: „<…> z Gruntami niwami Porebjyszki, Kudrale, Adotys Sargu Kałnas, Użdambie, Uzzyzdre, Akoņzyszkie, Kreywa Antplikie, Paņzkiski, Pustynie, Pakajus z Łąkami sianożęciami Palipie, Paauksniszkis, Kwoņzyszki łąka Akmeninie, Antupele, Kugułdy, Kankle, Koņtynie pod Sargu Kałnami wielki Kamien od Dydys Akmo – Uzbiżdyni, Wejoskoje y Kierminie z Lasami Mysznikami Paszyles, Girale Żadwayniu Miņzkas Użsienie trakas zobuņtron rzeki Peły Kałnale Deksnies albo Jżdagas Ponietyksze“ (išskirta B. S.). Manytina, jog tada, kai D. Poška, jau įsigijęs dalį dvaro žemių, susiperka aplinkines, tokio smulkaus nusakymo neprisireikia.

Sutartyje minimi ir gyvenamieji bei ūkiniai pastatai – tad jei manysime, kad jie priklauso ir visos teritorijos metonimu laikytiems Bardžiams-Bijotams, tai galime galvoti, kad ir „darželis“ buvo užsodintas šių pirmųjų savininkų – Jurgio ir Onos Daujočių. Būtent iš jų D. Poška galėjo paveldėti ir svarbiausiąjį kraštovaizdinį savojo parko akcentą – „ąžuolą viensodį“. Atskiri akcentuoti, ypač seni medžiai I. Czartoryskos įvardijami kaip didžiausias parko estetinis turtas, už kurį parko šeimininkai turi būti dėkingi savo pirmtakams, juos sodinusiems13. Kad ąžuolas buvo pasodintas anksčiau ir galbūt rašytojo paveldėtas iš ankstesnių dvaro savininkų, rodytų tai, jog jis apibūdinamas kaip išsiskiriantis visuose Žemaičiuose, Kražių Sarbievijaus ąžuolo įpėdinis. Dvidešimties metų ąžuoliukas (tiek amžiaus jis būtų turėjęs, jei D. Poška jį būtų pasisodinęs pats), kažin ar galėtų nusipelnyti tokios – visos Žemaitijos ąžuolų ąžuolo – garbės. Šis medis sudaro svarbų D. Poškos parko vertybinį polių. Jis labiausiai liudija kitų buvimą D. Poškos pasaulyje, – išrašytas draugų vardais, jis vienintelis visame parke išplečia atmintį į platesnę kultūrinę bendruomenę, su juo tekste, kaip minėta, susiejamas Sarbievijaus vardas. Ąžuolas tiesiogiai liudijo ir čia gyvenusias kitų žmonių kartas, nors su šeimininku nesusijusias tiesioginiais giminystės ar pažinties ryšiais. Atrodo, kad šį netiesiogiai parke egzistavusį ryšį su platesne tautine-kultūrine bendruomene D. Poška galutinai įprasmino ties šiuo ąžuolu pastatęs Baublį, savotišką šlovės-atminties šventovę, I. Czartoryskos Pulavų dvaro parko „Sibilės šventovės“ atitikmenį. Tai visiškai atitinka kraštovaizdinių parkų estetikos taisykles – I. Czartoryska traktate pamini, kad parke ties ąžuolu tinka statyti herojinės atminties monumentus14. D. Poškos kraštovaizdinio parko stilistika, kaip matyti, iš tiesų yra subtiliai motyvuojama savininko individualaus ryšio su vietove. Baublys paveldėtus parko elementus leido padaryti simboliniu slenksčiu, atveriančiu uždarą idilės namų pasaulį į platesnę krašto ir tėvynės teritoriją, o bajoro sodybą paversti, anot V. Daujotytės, savotišku graikų poliu lietuvių kultūroje.

Straipsnis parašytas pagal pranešimą, skaitytą 2004 m. spalio 8 d. Žemalėje, D. Poškos gimimo sukakčiai skirtoje konferencijoje.

__________________

1 P o š k a   D. Raštai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959. – P. 48.
2 Ten pat. – P. 26–31.
3 1783 m. F. Karpińskis poemą išvertė į lenkų kalbą proza ir eilėmis. Dzieła Franciszka Karpińskiego wierszem i prozą. – W Wrocławiu: u Wilhelma Bogumiła Korna, 1826. – T. 3. – S. 27.
4 Vergilijus. Bukolikos. Georgikos. – Vilnius: Vaga, 1971. – P. 7–11.
5 [Izabela Czartoryska]. Myśli różne o sposobie zakładania ogrodów przez I. C. – W Wrocławiu: Drukiem Wilhelma Bogumiła Korna, Roku 1805. – S. VII, IX–X, 42.
6 Ten pat. – P. VI, 39.
7 Pszczółka w Baublu. – Lenkijos Mokslų akademijos bibliotekos Krokuvoje rankraštynas, Rps. 1864. – S. 6.
8 [I. Czartoryska]. Min. veik. – S. IV, 55.
9 LVIA SA Nr. 14795. – L. 496–498.
10 1789. VI. 3 sutartis, LVIA SA Nr. 14796. – L. 1261.
11 1792. IV. 23 sutartis, LVIA SA Nr. 14798. – L. 512–515.
12 1789. VI. 3 ir 1792. IV. 23 sutartys. – Ten pat.
13 [I. Czartoryska]. Min. veik. – S. 3.
14 Ten pat. – S. 53.

Aušra Martišiūtė. Teatro kultūros atspindžiai Dionizo Poškos veikloje ir raštuose

2005 m. Nr. 1 / Žemaičių kultūrinis pakilimas siejamas su lietuvių kalbos, istorijos, poezijos puoselėtojais Dionizu Poška, Simonu Stanevičium, Silvestru Valiūnu, prozininku ir pirmuoju lietuvių dramaturgu Aleksandru Fromu-Gužučiu

Brigita Speičytė. Drabužėliais dėvėtais

2001 m. Nr. 8-9 / Aidas Marčėnas. Dėvėti: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos. leidykla, 2001.

Brigita Speičytė. Sieloj kaip namie

2000 m. Nr. 7 / Nijolė Miliauskaitė, Sielos labirintas. – Vilnius: Vaga, 1999. – 489 p.

Brigita Speičytė. Drabužėliais dėvėtais

2001 m. Nr. 8-9

Aidas Marčėnas. Dėvėti: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos. leidykla, 2001.

Vargšas jorikas aidas marčėnas“ iš ankstesnio Aido Marčėno poezijos rinkinio toliau tęsia žaidimą su skaitytojais – kaip nuotykį, ištinkantį tarp taisyklės ir improvizacijos, kaip žaidimą su skaitytoju-varžovu tame pačiame literatūros lauke, manipuliuodamas jo lūkesčiais, išnaudodamas gerai pažįstamas poetines konvencijas ir netikėtais ėjimais jas komplikuodamas bei griaudamas.
       Rinkinio pavadinimas „Dėvėti“ yra atsakas skelbiamam požiūriui į Marčėną kaip parašytų tekstų varijuotoją, sukurtų stilistikų skolininką. Rinkinyje ryški ars poetica tema: iškeliama „dėvėtų eilėraščių“ koncepcija. Vienas jos variantų – ironiškas pasiaiškinimas, pasiteisinimas eilėraštyje „Second Hand“:

negi dabar čia pradėsiu nuo sėjamo lino
negi tuoj imsiu ir Vaižganto kančią
                                                                  išbūsiu

negi auginsiu avis karšiu vilną ar
                                                medvilnę rinksiu
kas pasakykite megzti ar austi dar moka

(p. 15)

       Pirmiausia atsisakoma „natūrinio“ poezijos – sielos drabužėlių gamybos būdo – t. y. kūrybos kaip asmens saviraiškos iš tiesioginio santykio su tikrove, asmens subjektyvumo reprezentacijos (lino – Vaižganto kančios), organiškai orientuotos į bendruomenę: kūrybos kaip žemdirbystės metafora nurodytų tokią „visuotinio vartojimo“ poezijos logiką, kurios poreikis nuo Maironio vienais ar kitais pavidalais praėjusį šimtmetį gyvavo lietuvių literatūrinėje savimonėje.
       Atsisakoma tuos drabužius gamintis ir kitais, nelietuviškais žemdirbiškais būdais – atmetama orientacija į Vakarų bei Rytų kultūrų intelektualines, literatūrines tradicijas – neturima nei „angliškos vilnos“, nei „kiniško šilko“:

net jei ir audinį kokį nenaują turėčiau
rietimą angliškos vilnos prieš karą
                                               senelio taupytą
net jei ir kinišką šilką kuris ir už liepsną
                                                       lengvesnis
net jei ir ką čia kalbu iš liepsnos vien tik
                                                       smalkės

       Taip atsisakoma kūrybos originalumo reikalavimo, nuo romantizmo laikų įpareigojusio rašančiuosius:

ką gi jokių juk nėra galimybių pačiam
                                                       pasisiūti
talentų tai jau tikrai neturiu už naujus
                                                        sumokėti
tais kuriuos pirkotės brangiai ar gavot už
                                                                   nieką
jūsų dėvėtais drabužiais dangstau savo
                                                                    sielą

       Dėvėti, iš antrų rankų gauti drabužiai sielą – rašančiojo subjektyvumą – uždengia, ne apnuogina. Be to, uždengdami klaidina – yra nesavi, neišduoda ne tik savininko „gamybinių“ sugebėjimų, bet ir turto („talentų“). Tad pagal uždengimo pobūdį ir kokybę „drabužėliai nešioti“ gali būti perskaitomi kaip replika D. Kajoko metaforai „drabužėliais baltais“, ženklinančiai tiesioginį santykį su tikrove (žr. „Kartais taip“, p. 16–17).
       Tačiau toliau eilėraštyje mintis ironiškai susidvejina. Sielos dangstymas nėra visiškai efektyvus, nes „ji drabužėlių nešiotų nenori / nenori ir baigta verkšlendama spardos ir daužos / drabužiai ant popieriaus gulas o ji toliau virpa“. Viena vertus, pagal metaforos logiką nešioti drabužėliai vis dėlto negali sielos visiškai uždengti, pro juos matyti jos nuogybė ir nepridengtas virpėjimas. Kita vertus, ant popieriaus gula tik tie dėvėti drabužiai, iš kurių tik netiesiogiai, pagal parinkimo būdą, galime spręsti apie sielos būklę – egzistencinį drebulį, eilėraštyje nužemintą iki vaikiško aikštijimosi, ir pasipriešinimą tiems kostiumams. Savitai transformuojama ir tokios poezijos bendruomeninė perspektyva – autorinė pozicija susidvejina tarp „aš“ ir jūs“. Tradicinis bendruomeninis „mes“ – sena retorinė įtikinimo, rašančiojo viršenybės ir atsakomybės įtvirtinimo bei skaitančiųjų kolektyvo identifikacijos priemonė – čia ženklina ironiškai žaidiman deleguojamą bendraautorį.
       Tokiu būdu, teigiant teksto reikšminių sluoksnių netolydumą, pateikiamas atsakas originalumo lūkesčiams. Tasai vidinis konfliktas tekste, ironiškas prasmės lūžis, kai teiginys implikuoja neiginį, apranga – norą nusirengti, yra viena įdomiausių šios poezijos skaitymo intrigų.
       Vis dėlto poetinės konvencijos (kokio nors autoriaus stiliaus momento, teksto variacijos etc.), kaip žaidimo objekto ir priemonės, atpažinimas tekste nėra jau kažin kuo ypatingas nutikimas. Tačiau pateikti lengvai atpažįstamą literatūrinę aliuziją nėra šio rinkinio eilėraščių tikslas ar savaiminė jų vertė – tai tik „dėvėti drabužiai“ – pasižiūri į etiketę ant vidinės siūlės, ir tiek to džiaugsmo. Daug įdomiau yra sekti tos besiaikštijančios sielos virpesius (tam tikras poetines izotopijas, persmelkiančias šį rinkinį) ir pasipriešinimo dėvėtiems sielos apdangalams pėdsakus (ironišką „dėvimo“ teksto prasmės apvertimą, „padėvėtos“ raiškos ir „originalaus“ turinio planų supriešinimą).
       Stabtelėsiu prie vienos tų izotopijų – tai klasikinis laiko praeinamybės topas, turintis daugybę reprezentacijų literatūroje: „bet kur yra pernykštis sniegas“ (F. Villonas), „visa ryjančio laiko nasrai“ (S. Daukantas), „išnyksiu kaip dūmas“ (Maironis), „balti malūnai mala laiką“ (H. Radauskas) ir t. t. Minėtinos dvi ryškiausios šio topo reprezentacijos Marčėno eilėraščiuose: laiko „nasrų“ dantys, kramtymas, virškinimas ir laiko malūnų girnos.
       Laiko dantys ir abejingas jo virškinimas, šalinimas tuo stipresni, kuo silpnesni, karieso pagraužti žmogaus dantys. Ši dantų izotopija transformuoja klasikinės literatūros įtvirtintą priešpriešą tarp laiko tėkmės ir ją nutraukiančios bei priešinga linkme pasukančios žmogaus 
minties ir atminties galios.
       Viena vertus, išlaikoma bendra kitos krypties, išlikimo semantika: dantys ir sugebėjimas kramtyti atitinka gyvybines žmogaus galias – jų reikšmė įtvirtinta pirminėse tradicinėse kultūrose (ritualiniai veiksmai, kad kūdikio dantys nebūtų reti). Sugedę dantys Marčėno eilėraščiuose ženklina sunykusią galią literatūriškai apdoroti tikrovės medžiagą kaip klasikinėse epochose („suiręs Dante, dantenos kraujuotos“, p. 7). Dantys lemia ir kalbos – tarties, artikuliacijos kokybę („kieno burna pradvisus / iškoš žodžius, kad laikas sutvinksėtų“, p. 8).
       Kita vertus, dantų ir burnos vaizdinija (nesvarbu, kad gal kiek „padėvėta“ Marčėno kolegų) yra konkretesnė, jutimiškesnė ir kasdieniškesnė laiko problematikos reprezentacija, leidžianti atsiriboti nuo idealistinio minties/atminties patoso, leidžianti pasinaudoti bjaurumo bei banalumo estetika. Tai tipiškas lūžis Marčėno eilėraščiuose: izotopijos elementai antihierarchiškai „perkloja“ prieštaringus reikšmės kontekstus – idealųjį ir konkretųjį, aukštąjį ir žemąjį, pozityvųjį ir negatyvųjį. Pavyzdžiui, žmogaus patiriama tikrovė – tilto dantys, sukandę du (laiko) upės krantus, gali būti perskaitomi kaip tolima, kiek degraduota aliuzija į antikos grožio dievo Apolono, sukandusio pelę – bėgantį laiką – vaizdinį (naujai aktualizuotą Mandelštamo poezijoje). Tačiau pagal prieštaravimo logiką tie dantys yra ir kramtantys, valgantys, virškinantys – naikinimo priemonė. Pritraukiama alternatyvi biblinė valgymo – pažinimo/ mirties – reikšmė. Už dantų – stemplė ir skrandis (p. 9), už poetinės formos – „skurdi esmė, kur juokiasi thanatos“ (p. 49).
       Dviprasmiška ir tiems dantims tenkančio maisto traktuotė. Tai ne tik rafinuoti pietūs (klasikinė literatūra, patirties „aukštosios akimirkos“), bet ir atsitiktinė, ne itin patraukli užkanda ar banalus kramtalas („tąsi poezijos guma“). Laike, „netekusiame charizmos“ (p. 50), suprantamas anksčiau minėtas tragikomiškas „sielos virpesys“ ir pasipriešinimas, nes sunykusi ir chaotiškai sumišusi, metaforiškai tariant, maisto ir jo valgymo stiliaus hierarchija. Baisieji Rilke’s angelai yra tuo kraupesni, kad „sau dainuoja rio ritą / ir dar šiurpesnę love me do“ (p. 28).
       Laiko temą papildo ir (laiko) malūnų vaizdinys, pritraukiantis Don Kichoto figūrą: „aš“ šoka „iš guolio iš proto“ tarsi idalgas, puolantis malūną (p. 43). Tačiau literatūrinės iliuzijos ir vaizduotės galia, viduramžių (klasikos) riteriui suteikusi reikšmingos veiklos orientyrus, kovos prasmę ir tikslą, išblėso (mūšio laukai „jau buvę“), o ironija, XVI–XVII a. rašytojui atvėrusi galimybę „išrasti“ naują romano žanrą, vadinasi, atnaujinti ir sustiprinti literatūrines tikrovės apdorojimo galias, stabdančias laiko dantračius, „nebeišgelbsti maldaujančių lūpų / senas riteris klūpo – nė vienas malūnas nepuola“.
       Marčėno poezija laiko traktuotės, kūrybinės savimonės ir poetinės formos požiūriu galėtų būti gal kiek griozdiškai, bet, mano manymu, parankiai apibrėžiama kaip poklasicistinė. Jai, kaip ir klasicizmo ar neoklasicizmo poezijai, yra būdingas tas pats pavyzdinės literatūros ir jos formų diktato pojūtis. Tačiau pavyzdžio ar jo fragmento pakartojimo, perrašymo aktas jau nebeturi įsirašymo į kultūros – šiapusinės amžinybės – dievų panteoną patoso, kuriam reikalinga tikrovės elementų hierarchija, Marčėno pasaulėvaizdyje, kaip minėta, neegzistuojanti. Tasai perrašymas, pavyzdžiui, lietuvių poezijos neoklasicistui T. Venclovai buvęs „amžinųjų formų tęsinys“, virsta kramtymu – instinktyviu veiksmu, organiniu maitinimosi, virškinimo ir šalinimo procesu.
       Jau minėjau, kad „dėvėtų eilėraščių“ literatūrinė, t. y. įtikinimo, galia paradoksaliai kyla iš pasipriešinimo literatūriniu instinktu (nebe civilizacine veikla) tapusioms formoms ir negalėjimo – kadangi tai instinktyvi veikla – jos mesti. Ryškiausiai šis neatitikimas atsiskleidžia Marčėno sonetuose. XX a. neoklasicizmas iš klasicizmo – aristokratiškos poetinės epochos ir mokyklos – perėmė tam tikrą griežtos literatūrinės formos ir etinės laikysenos – stoicizmo – tapatybę (lietuvių literatūroje tai ryškiai liudija ir B. Krivickas, iš dalies V. Mačernis, minėtas T. Venclova). Klasikinės poetinės formos disciplina – tai stiliaus ir elegancijos privalomybė kraštutinėse situacijose, kai norisi „staugti į mėnulį juodą“, anot vienos poetės. Bet kadangi vertybinė padala tarp tų tikrovės kraštutinumų yra išnykusi, kadangi visa, kas leista patirti – „liūdnokai linksma makalynė“ (p. 50) – klasicizmas Marčėno poezijoje lieka tik linksma, bet anaiptol neiškilminga mokykla; „dantys“ apdoroti tikrovės „maistui“.
       Puikiai valdoma Marčėno eilėraščio forma šiuo požiūriu tampa ironiška. Blyksinti meistriška žaisme, tačiau praradusi etinės (užtekstinės ir tekstinės) disciplinos imperatyvą, kalbančiojo „aš“ gebėjimą ir poreikį susikurti savą pasaulėvaizdžio hierarchiją, ji kai kuriais atvejais darosi eklektiškai imli, daugiažodė, krypstanti į savitikslį žaidimą. Jos tekstai pernelyg lengvai skaitomi – kramtoma „tąsi poezijos guma“, eilėraščio žodžiu tariant. Be to, kartais ji turi – irgi pagal klasicizmo logiką – proginės poezijos bruožų: eksploatuoja (kartais net ir su stiproka pagiežos doze) lietuvių poetų kasdienybės realijas. Šitą „nepakeliamą poezijos lengvybę“ atsveria tai, jog Marčėno poezijos „aš“, kaip jau sakiau, tai suvokia ir žino – ne be „sielos virpesio“ kaip cituotame eilėraštyje „Second Hand“. Autorius, kaip poklasicistas, gali įtikinti nuopuolio ir tuštumos, kuri ištiko poezijos meną ir kuriai antihierarchiškame pasaulyje nėra alternatyvų, refleksija ir pojūčiu.

Aidas Marčėnas: „Beprotiškai dūzgė jazminas“

2020 m. Nr. 8–9 / Poetą Aidą Marčėną kalbina Rimvydas Stankevičius / Nuo tada, kai užburtas giedančio jazmino krūmo nubudau, kad ataidėčiau, mane menkai tejaudina socialinis rašytojo, apskritai socialinis gyvenimas, karjera…

Aidas Marčėnas. Maišymai

2020 m. Nr. 1 / sapnai tikri nepadirbti –
spalvoti – tinginiui per brangūs:
trečiam aukšte malūno langas
pro langą vakaras – arti

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 1 / Garantas. Pūga, tai pūga – lyg būtum paklaidintas, pamestas eilėraštyje užmirštame, tūkstantmetėje priešmirtinėje haliucinacijoje. Bet ne. Štai pro telžiantį sniegą sulimpa…

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 1 / Miłoszo laiptai. Bekopiant Miłoszo laiptais užplūdo stiprus religinis jausmas – kaip su gyva poezijos kalba susidūrus, jos pamatuotu tikėjimu vėl patikėjus. Visada, mirusieji, buvau su gyvaisiais abipus pasaulių ribos – tik gyvųjų laiptai iš pragaro vedė,

Viktorija Daujotytė. Tikrai ir tarsi; Aido Marčėno linkui

2017 m. Nr. 10 / Aidas Marčėnas. KasDienynas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 384 p.

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 1 / Vėl dienos ilgėja. Vėl dienos ilgėja. Tikėkimės – kartą ne paskutinį. O jeigu jau paskutinį – dar labiau džiaukis, būk dar uolesnis pasaulių mylėtojas, gyvenimų mokinys. Budinkis…

Aidas Marčėnas. Kasdienynas. Sakiniai 2012–2014

2016 m. Nr. 4 / Vėl balandis / Balandžio pirmoji, kvailių ir paukščių diena. Atsibudau ir neturiu ko apgauti, kam, kaip vaikystėje, spurdančia širdimi pameluoti: „Sninga, sninga!“ Todėl tenka meluoti sau: „Sninga, Marcelijau…”

Audinga Peluritytė. Juoda katė, baltas katinas

2016 m. Nr. 1 / Aidas Marčėnas. Viename. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 144 p.

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 5–6 / Vienatve, kurtizane, ak, dieviškoji,
kas būčiau aš be tavęs? Tuštybių
tuštybė. O tu be manęs? Canto ,
žemė bevaisė, nugyventa žmonių
tuščiavidurių, poundų ir eliotų.

Penkiasdešimt Poezijos pavasarių

2014 m. Nr. 7 / Pasisako Algimantas Mikuta, Aldona Elena Puišytė, Henrikas Algis Čigriejus, Aidas Marčėnas, Donaldas Kajokas, Kornelijus Platelis, Gintaras Patackas, Jonas Juškaitis, Gintaras Grajauskas, Rimvydas Stankevičius, Tautvyda Marcinkevičiūtė

Viktorija Daujotytė. Anapus tuštybės, arba Šiaudinis šuo

2014 m. Nr. 1 / Aidas Marčėnas. Tuščia jo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 168 p.

Viktorija Daujotytė. Geometrinių dygsnių knyga

2012 m. Nr. 8–9 / Aidas Marčėnas. Ištrupėjusios erdvės: devynių gyvenimų eilės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 240 p.

Brigita Speičytė. Sieloj kaip namie

2000 m. Nr. 7

Nijolė Miliauskaitė, Sielos labirintas. – Vilnius: Vaga, 1999. – 489 p.

Nijolės Miliauskaitės rinktinė Sielos labirintas apima trijų anksčiau išleistų rinkinių poeziją ir atskiru rinkiniu neišėjusį skyrių „Širdies labirintas“. Regis, toks autorės pasirinkimas atitinka ir patį jos poezijos pasaulėvaizdį: sena ir nauja (jei apskritai senaties terminą įmanoma taikyti gerai poezijai) yra šalia, toje pačioje erdvėje, ir chronologija ar leidybos tradicijos nėra tokios svarbios…
Rinktinė leidžia nuosekliau atpažinti pagrindines N. Miliauskaitės tekstų poetikos gijas, pastoviausias jos poezijos atramas. Norėtųsi jas kiek paliesti, atkreipiant dėmesį į visumos kontūrą, ne į chronologijos ar tapsmo liniją.
Rašiusiųjų apie šią poeziją yra įvardytas turbūt svarbiausias N. Miliauskaitės poetinės kalbos principas: vaizdiškumas, vaizdo (erdvės) viršenybė prieš veiksmą (laiką). Galima išskirti ir individualius tekstų tipus: eilėraštis–paveikslas, eilėraštis–hieroglifas, eilėraštis–sapnas, eilėraštis–portretas. Viena šios poezijos atraminių metaforų yra hieroglifas – vaizdinis ženklas, turintis daugiau savarankiško (N. Miliauskaitei svarbu, jog ir slapto, savaime neatpažįstamo, šifruotino) reikšminio krūvio nei raidė, suvokiamas ne tik linijiškai skaitant (kaip raidę po raidės), o pagaunant tam tikrą ženklinamą visumą, prasišviečiančią prasmę. Hieroglifas – ir didesnio teksto dalis, ir tekstas pats savaime: „tik / naktinė peteliškė / apmirus ant balto lapo / / ir tu / norėtum būti hieroglifas / senuose raštuose“ (p. 39).
Liudijamas tikėjimas visuminio teksto, kurio paskiri vaizdai-hieroglifai atsiskleidžia subjekto akiai, realybe, to rašto autoriaus buvimu (p. 353). Kita vertus, tasai tikėjimas (ar N. Miliauskaitės įpoetintas patiklumas) yra nuolat išbandomas: ženklai, kurie regimi, girdimi, kartais atrodo iliuziniai, reikia pastangų juos atpažinti, tikroviškai suvokti (p. 108).
Hieroglifo metaforą atliepia ir kraštovaizdžio vaizdinys: kraštovaizdis taip pat yra didesnės visumos (abstrakčiai suvokiamos erdvės) dalis; čia dar svarbi ir kraštovaizdžio kaip unikalios ir kupinos slaptų reikšmių gamtos bei kultūros dermės sema. Kraštovaizdis jungiasi į vieną semantinę grandinę su sielos, veido, namų (tėviškės) vaizdiniais. Tokia kraštovaizdžio samprata primena M. K. Čiurlionio peizažus, kuriuose regimas kažkokią žinią perduodantis įspėjantis gestas – pakeltas pirštas.
Sapno poetika yra persmelkusi dažną tekstą. Ji nuosekliai atitinka hieroglifiško – vaizdinio kalbėjimo principą. Sapnas patiriamas kaip atskirų vaizdų visuma, tarp kurių loginiai ryšiai, pasireiškiantys pirmiausia veiksmo nuoseklumu ir tikslingumu, yra atsipalaidavę. Sapnas – vaizdųhieroglifų virtinė, kurioje kiekvienas elementas yra tarsi sutrauktas siužetas, galimo (kartu ir būto, įvykusio) veiksmo – likimo – šifras (p. 37, p. 79 ir kt.)
Sapno būsena pirmiausia patiriama pertraukus tikslingos akcijos liniją (p. 171), nieko tikslingai neveikiant („slankiojant, šiaip sau, be tikslo, be reikalo“, p. 263), sustojus ir suklusus ties atminties ar gyvenimo malonės pasiūlytu, atvertu paveikslu, keičiant mąstymo kryptį – tarsi atsivėrus nenumatytam ir netikėtam labirinto posūkiui (p. 182). Pereinama į kitą vyksmo ir suvokimo logiką, į kitą laiko tėkmės sluoksnį, tiesiog – į kitą tikrovę. Tai patiriama ir kaip meditacinė ekstazė: „nežadinkit, nekelkit, nepabudinkit“ (p. 129).
Į N. Miliauskaitės „vaizdišką“ poetinę sistemą įtraukiamas ir portretas, programiškai įrašytas pirmojo skyriaus pavadinime. Portretas pasirenkamas todėl, kad likimas, subjekto tapatybė – ne vyksmas, nutikimai gyvenime, o pavidalai – kūno, būsenų, patirties. Vienalaikiškai egzistuojantys savų ir svetimų (ta riba sunkiai atskiriama) patirčių pavidalai (p. 17, p. 16, p. 95) kuria neįcentruotą (gal tiksliau – neturinčią akivaizdaus centro, tik slaptą, nuolat ieškomą), labirintišką subjekto tapatybę. Eilėraščiai-portretai, atkuriantys asmens vaizdą, veidrodiškai atspindi ir subjekto tapatybę, savastis atpažįstama žvelgiant į kitą kaip į veidrodį. Veidrodis – būtinoji vaizdinės poezijos metafora: savęs nematanti subjekto akis išvysta savo pavidalus veidrodžiuose – kraštovaizdžiuose, kitų žmonių veiduose. Tačiau galima ir inversija: „aš“ taip pat yra veidrodis, atspindintis „slaptojo gyvenimo“ (p. 29), „paslapties“ – likimo (p. 13), to, kas yra daugiau nei jis pats, pavidalus, šifrus.
Reikšminga (ir nuoseklu), kad N. Miliauskaitės poezijoje ryškiau nepasirodo metakalbinė – kalbos reikšmės, kalbos ir tikrovės santykio – problematika. Kalba tėra rūkas, uždengiantis esmę – kraštovaizdį-sielą (p. 72). Tokios nuostatos, regis, yra maitinamas lakoniškas, konkretus, nevaizdingas (nepuošnus) jos poezijos stilius. Nekalbinės tikrovės viršenybė prieš kalbinę yra gana ryški: kiniškos rožės žiedas yra vertas geriausio eilėraščio, ne atvirkščiai. Savo ruožtu eilėraščio subjekto ir objekto santykis atsiskleidžia netikėtu tarnystės, nuolankumo aspektu: „tokia graži esi, kiniška rože, geriausio / verta eilėraščio, mylima / galingo valdovo duktė / būti turėjai / o aš tarnaitė, nuolanki, patikima, plaukus tau pinanti“ (p. 392). „Aš“ pozicija – ne tiek savaime reikšmingo subjekto, kiek mediumo – tekste įvaizdinama, be kita ko, ir gamtiškosios, chtoniškosios moters, burtininkės, užkalbėtojos, žolininkės pavidalu
Šią „aš“ identifikaciją atitinka ir gamtiškoji organiškai besiskleidžiančios sielos-žiedo izotopija šalia sielos-labirinto, sielos-namų, – pastarosios izotopijos siela yra „iš kultūrinių sluoksnių rekonstruojama“ (p. 77). Gamtiškieji sielos pavidalai irgi šifruojami, skaitomi – iš liaudies dainų subtiliai perkeliama žiedo kaip žinios metafora: „sėklelė, užnešta vėjo / kokiais žiedais žydės“ (p. 40; karo dainose bernelis mergelei atsiunčia sėklų, iš kurių išauga gėlės, žydėjimu pranešančios apie kario likimą: „O jei pražystų / Raudonu žiedu, / Raudok, mergyt, kas dieną…“)
Gamtiškoji „aš“ identifikacija N. Miliauskaitės tekstuose apima reikšmingą pasaulėvaizdžio lauką: tai ir naktinio gyvenimo, kaip tikrojo, slaptojo vaizdiniai, maginiai ritualai („ateina“, p. 446), gebėjimas jausti ryšį su mirusiųjų („mirusiųjų šešėliai / tebegyvena kartu su tavim“, p. 349), sapnų pasauliu. Gana netikėtai ši gamtojautinė (pagoniškoji) patirtis dera su rytietiškomis dvasinėmis praktikomis, atliepia viena kitą, susilieja į vieną patirties plotmę: paskutiniame, rytietiškiausiame skyriuje apsivalymas, dvasinio nuskaidrėjimo siekiamybė įvardijama ir tiesiogiai kaip „karmos tirpdymas“ (p. 376), ir kaip sielos skalavimas, girdint primygtinai raginantį (maginį ženklą) – laumių kultuvių ritmą „visuos ežeruos, upeliuos ir prūduos“ (p. 384).
Taigi N. Miliauskaitės tekstai – minimalistiniai, objektyvaus pobūdžio paveikslai – neištirpdo subjekto. Objektyvieji pavidalai skleidžiasi ir kaip subjektyvumo – sielos – šifrai. „Aš“ tekstuose išlieka kaip reginti akis, kaip slaptoms žinioms imli forma – labirintas, kaip atminties saugykla. Svarbi subjektyvumo niša – gebėjimas skaityti, atpažinti slaptojo gyvenimo ženklus, nes paradoksaliai reikia pamatyti „tai ko nebėr“ (tai ir yra siela – „neapčiuopiama ir nesuprantama“, p. 77), jautriai užfiksuojant vaizdą, pro kurį „tai“ švyti „neįžiūrimom aukso dulkelėm“.
Vis dėlto svarbiausias pasaulėvaizdžio elementas yra namų vaizdinys – jis įrašytas dviejų skyrių pavadinimuose: namai, kambarys. Namai – asmens atitikmuo, siela, kaip jau minėta, kultūrinė jos izotopija. Ji gali būti įvairiai aiškinama; tačiau, atrodytų, pirmiausia minėtina namų – kaip atminties, savasties saugyklos reikšmė. N. Miliauskaitės namų samprata ateina iš dingusio pasaulio (senosios Lietuvos kultūros – ir ne tik liaudiškosios, agrarinės), patirta tiesiogiai ir drauge paliudyta klasikinės Lietuvos literatūros. Viena minėtinų N. Miliauskaitės namų vaizdinio sąsajų – su poroje rinktinės eilėraščių tiesiogiai minimu A. Mickevičiumi, jo Ponu Tadu, kur namai iškyla kaip vietos ir asmens, asmens ir per kartų kartas prijaukinto daiktų pasaulio metafizinė vienovė, priklausymas vienų kitiems ir vieniems nuo kitų, turėjimas, saugi vieta, kuri yra „kaip sveikata“ (A. Mickevičius), gyvybės globėja: „Jak šwiat jest božy, tak on byl nasz wlasny! /Jakže tam wszystko do nas naležalo“ („Priklausė mums, kaip Dievui – šitas skliautas! / kaip visa buvo sena ten ir miela“, – Ponas Tadas, „Epilogas“, eil. 80–81). Savasties (kaip sielos!) pajauta – tikroji namų atmosfera. Namuose saugoma tai, „kas būtų tik tavo, kaip vardas / kad ir mažiausias daiktelis, bet tavo / ko niekas / negalėtų išplėšt / tau iš rankų“ (p. 161). Namų priešingybė – tokia vieta, kur „ne mano tos lygumos / ne mano tas sodas, aukšti kambariai / klaidūs koridoriai, tamsūs vingiuojantys laiptai / ir amžinas šaltis“ („buvau dvylikos metų“, p. 14). Pasakymas „nieko / tavo čia nėr“ veikia kaip užkalbėjimas nuo pasiklydusių mirusiųjų dvasių („Pasiklydus dūšelė“, p. 154). Nykstantys namai – vieta, kelianti nepaaiškinamą siaubą, būties properša (p. 270).
Svetimumas ir savumas patiriamas kūniškai: „koks šaltis eina nuo svetimų daiktų“ (p. 106). Nuo savų – ramybė, jauki, mieguista šiluma – tarsi įsčiose. Tyla ir ramybė, tyla ir lėtumas nuo skyriaus „Uždraustas įeiti kambarys“ ryškėja kaip pagrindinė namų jausmą ženklinanti ir atitinkanti, to jausmo atmintį lydinti būsena. Lyg meditacijos situacija, kurioje – kaip namie, namuose – sava siela priartėjama prie pasaulio esmių, prie patirties paslapčių ir šifrų. Tai būsena, kai atkuriami ryšiai su pasauliu. Namų-įsčių reikšmė kaip tik ir kuria organiško (vaikiško) ryšio su pasauliu situaciją, kuri yra N. Miliauskaitės namų vaizdinio ašis.
Namai yra kasdienybės erdvėje prarasta, tačiau asmens sieloje, atmintyje nuolatos realiai egzistuojanti tikrovė. Toliau leidžiantis į senosios lietuvių kultūros kontekstus (N. Miliauskaitės poezija yra juos giliai siekianti) galima sakyti, kad eilėraštis „tas pats“ nuskambėtų kaip klasikinės, tarsi ateinančios iš XIX a. kultūros, namų sampratos, tiksliai užfiksuotos to laiko elementoriuje, komentaras. Elementorius: „Namay, ira tay wieta kur giwen Žmogus, kur ira jo dyrwas yr piewas, gentis, prieteley, yr kaimyney pažistami, kur takay yr keley, medey yr kalnay, upes yr ežeray, jam paprasty yr žynomy ira“ (K. Nezabitauskis). Pažįstami, žinomi, paprasti – tokie yra N. Miliauskaitės poezijos namai: „tas pats / siauras baltas keliukas, per mišką, išsikeroję / medžiai, vasara, o už posūkio / ežeras, vandenys ramūs ir gilūs“ (p.30). Kraštovaizdis atpažįstamas kaip savas – „tas pats“. Tačiau N. Miliauskaitės namų samprata, išlaikiusi klasikinius dėmenis, yra, rodos, nežymiai, bet dramatiškai pakitusi; namai, kur visa atpažįstama ir paprasta, yra prarasti. Savita pataisa: atpažįstama, nes prarasta, tad nesikeičia: „aukšti kambariai, tavo skurdžioj atminty / kur kiekvienas kampas / tave prisimena, / niekas / čia nepasikeitė, kaip viskas, kas prarasta“ (p. 160).
Vis dėlto tikėtina, kad A. Mickevičiaus vardas išties neatsitiktinai atsiranda N. Miliauskaitės poezijoje (nors nenorėčiau šio ryšio bei konteksto pervertinti, jis nėra vienintelis, tačiau, šiaip ar taip, informatyvus). Praeities pavidalai N. Miliauskaitės atkuriami su tokiu pat metafizine šviesa spindinčios detalės tikslumu, su tokia pačia vietos metafizika. Raibuliuojančios upės atšvaitas ant veido įrašomas eilėraštyje kaip išgrynintos išnykusio pasaulio, kadaise buvusio pilnatviško, atminties detalė: „ilsėjomės / pintuose krėsluose / senų didžiulių medžių / pavėsy, raibuliuojanti upė / atsispindėjo / veiduos, iš lėto plaukė valtys / skėčiai, debesys“ („Tą vasarą“, p. 113; su panašiu tikslumu Pone Tade atkuriama, pavyzdžiui, prieš saulę persišviečiančių mergaitės pirštų rausvuma ir kt.) Šis vidinis ryšys, regis, paremiamas tos pačios kultūrinės patirties atmintimi, tekstuose pasirodo ir  panašiu vaizdynu – iš dvarelių realybės, – ir, anot V. Daujotytės, išlaikomomis bendresnėmis praėjusio amžiaus „poetinio žodyno viršūnėmis: siela, širdis, vanduo, žiedas, akys, ilgesys, rožė (kinrožė), likimas, netgi labirintas […]“ (V. Daujotytė, „Sielos-širdies labirintuose“, Literatūra ir menas, 2000 m. sausio 22, p. 4).
Todėl kalbant apie N. Miliauskaitės poetinės atminties principą, susijusį su namų vaizdiniu, neapsiriktume jį įvardiję A. Mickevičiaus ir Cz. Miloszo poezijai aptarti taikomu apokatastazio terminu, nusakančiu tikėjimą, jog detalė, kurioje skleidžiasi būties tiesa (N. Miliauskaitės žodžiu tariant – turinti amžinybės skonį, plg. p. 303), neišnyksta, nepraeina, ji, anot poetės, gyvena savo „slaptąjį gyvenimą“ (plg. p. 472), ir ją galima grąžinti. N. Miliauskaitė namų patirtį ir jos atmintį, realybės liudijimą išreiškia ne lietuvių literatūros įtvirtintomis universalijomis (žemė, motina, duona, tėvynė ir kt.), o detalėmis, konkretybėmis. Rizikuojant apsunkinti šitą poeziją kontekstais, visgi norėtųsi pasakyti, kad ją (neabejotinai bent dalį jos) galima būtų skaityti ir greta Cz. Miloszo Miasto bez imienia (Miestas be vardo, 1969).
Nijolės Miliauskaitės poezijoje jautriai, atsargiai, tarsi sulaikius kvėpavimą, pačiais svarbiausiais ir tiksliausiais žodžiais pagaunamas praeities – sielos „aukso dulkelių švytėjimas“. Kartu, prisimenant garsiuosius Venecijos veidrodžius, į kuriuos buvo dedama aukso, kad atspindimas vaizdas įgautų šiltą, akimi sunkiai pagaunamą švytėjimą, galima tarti, jog toji vaizdo šiluma, spinduliuojanti, sunkiai pagaunama esmė – jos eilėraščių poetikos paslaptis.

Iš sapnų ir burtų miesto: Nijolės Miliauskaitės laiškai mokytojai Liudai Viliūnienei

2019 m. Nr. 10 / Susirašinėti jos pradeda N. Miliauskaitei įstojus į Vilniaus universitetą, kuris jai, kaip ir pats miestas, atsivėrė lyg visiškai naujas, stebuklingas meno bei kultūros pasaulis, teikiantis labai stiprių impulsų, lūkesčių, o kartais ir nusivylimų…

Nijolė Miliauskaitė. Eilėraščiai

1992 m. Nr. 12 / namų apyvokos daiktai, patvarūs nuzulinti daugybės rankų rakandai patikimi, tvirti kada jau virtę pelenais kasdieniai net nepastebimi darbai ir skudurinė lėlė, numylėta, nublukus užkimus nuo lojimo Bitė kaliausė, įkelta į vyšnią