Rita Tūtlytė. „O tačiau yra galimybė daug ką giliai pergyventi“

2020 m. Nr. 4

Mamerto Indriliūno raštai. – Vilnius: Kriventa, 2019. – 185 p. Knygos viršelio dailininkas – Audrius Naujokaitis.

Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešoji biblioteka 2019 metų pabaigoje išleido Virginijaus Gasiliūno parengtą leidinį „Mamerto Indriliūno raštai“, skirtą partizaninėse kovose anksti žuvusio jauno literato šimtmečiui pažymėti. Mamertas Indriliūnas (1920–1945) – nepriklausomos Lietuvos gimnazistas, studentas, studijas tęsęs pirmosios sovietinės ir nacių okupacijos metais Kauno ir Vilniaus universitetuose. Jis priklauso tai jaunajai kartai, kuri žuvo kare ar miškuose, buvo išblaškyta po Sibirus ir emigracijas (Vytautas Mačernis, Bronius Krivickas, Alfonsas Nyka- Niliūnas, Kazys Bradūnas, Henrikas Nagys, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas ir kiti). Šią kartą (mažiau žinotus asmenis, jų laikysenas ir kūrybą) Atgimimo pradžioje atrado ir aktualino Vilniaus universiteto studentų lituanistų leidinys „Sietynas“ (1988–1991); jame siekta sugrąžinti mūsų kultūrai svarbius faktus, dokumentus, kūrinius, spausdinti nutylėtų rašytojų tekstus, tarp jų – ir tuomet ką tik atrastą B. Krivicko kūrybą, vėliau išleistą atskira knyga „Broniaus Krivicko raštai“ (1993, 1999). „Mamerto Indriliūno raštai“ yra „Sietyno“ laikų įsipareigojimų tąsa, pabrėžiama ir vizualiai: viršeliui panaudotas dailininko Audriaus Naujokaičio (1961–2012) darbas, sukurtas dar 1993 metais, kai jis parengė iliustracijas abiejų neperskiriamų draugų – B. Krivicko ir M. Indriliūno „Raštams“. Šios dvi knygos susieja B. Krivicką ir M. Indriliūną – abu Biržų gimnazijos gimnazistus, studentus literatus, žuvusius savo jaunystėje. Tad naujasis leidinys savaime yra vertintinas kaip jautrus ir dėmesingas kultūros tradicijos įreikšminimas.

Kadangi M. Indriliūnas žuvo miške išbuvęs tik du mėnesius, jo partizaninės kūrybos negalime tikėtis, – knyga yra gimnazisto ir studento darbų rinktinė. Kaip paskiras leidinys atsitiktiniam skaitytojui knyga gali pasirodyti vieniša ir „nuoga“, bet humanitarams ji labai svarbi – teikia supratimą apie to laiko jaunosios kartos kultūrinius akiračius, kultūrinio veikimo būdus, jauno žmogaus ugdymosi kryptis, talento sklaidą.

Pratarmėje „Avant-propos“ sudarytojas pristato besiformuojančios M. Indriliūno asmenybės kultūrinę laikyseną: dalyvavimą Biržų gimnazijos literatų būrelyje, kalbų mokymąsi, priklausymą ateitininkų organizacijai; perkelia iš „Sietyno“ studijų draugų atsiminimų fragmentus; kai kuriuos dalykus komentuoja, tikslina. Kruopščiai V. Gasiliūno sulasioti faktai išryškina, kad Biržų gimnazija buvo stiprus kultūros židinys, turėjo puikių mokytojų, kurie nepriklausomos Lietuvos metais išugdė įsipareigojusių kultūros žmonių. Atskiru skyriumi pateikiami M. Indriliūno sesers Akvilės prisiminimai apie šeimą, Mamerto studijų draugus, apie jo žūtį. Šioje vietoje dingteli mintis, kaip laiku draugų ir giminaičių atsiminimai „Sietyno“ laikais surinkti, atminties giliausieji užkaboriai atverti – šiandien to nebepadarytume.

M. Indriliūnas pristatomas kaip kritikas, vertėjas, publicistas. Dauguma jo tekstų parašyti 1938, 1939 metais, t. y. pirmųjų kursų studento. Vertingiausiais laikyčiau ankstyvuosius straipsnius ir poezijos vertimus. Visa, ką M. Indriliūnas rašo, ateina iš nepriklausomos Lietuvos kritinės minties, iš krikščioniškų ir literatūrinių tekstų; iš jų kuriami mąstymo pagrindai. M. Indriliūnas perima tuo metu susiformavusią literatūrinio straipsnio, kritinės minties raiškos tradiciją: tekstuose girdime Vinco Mykolaičio-Putino, Antano Vaičiulaičio, Motiejaus Miškinio, Petro Juodelio, Juozo Ambrazevičiaus (Brazaičio), Vosyliaus Sezemano balsus (iš V. Mykolaičio-Putino perimama idėja, kad menas yra žmogiškoji kūryba). Į mąstymą įimamas Europos kultūros akiratis, meno teorijų, literatūros istorijos bei antropologinė perspektyva. M. Indriliūnui artima paskutiniųjų nepriklausomos Lietuvos metų kultūrinės minties slinktis menus, dailę, muziką, literatūrą matyti kaip bendrą kūrybinę apraišką. Straipsnyje „M. K. Čiurlionis“ (1939) M. Indriliūnas apžvelgia naujausius tyrinėjimus (lietuvių, vokiečių, rusų kalba), perteikia idėją apie šviesų praregėjimo džiaugsmą, amžiną kilimą aukštyn – ir šiuo požiūriu netikėtai įdomiai aiškina Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslus.

Stebina M. Indriliūno – pirmųjų kursų studento – literatūrologinis pasirengimas, imlus įsitraukimas į analizuojamą dalyką ir jo kritiką. Straipsniams būdinga intensyvi ir kryptinga minties tėkmė, analizės ir apibendrinimų dermė, sklandus ir vaizdus žodis, grakštus formulavimas. Ypač „antropologiškai“ įtaigūs palyginimai, patikslinimai, pavyzdžiui: „Mene žmogus išsilieja visas, visa savo būtybe, visomis savo sielos ir kūno galiomis, <…>, ir meno kūrinio stebėtojas, estetiškai juo gėrėdamasis, užmiršta savo kasdienišką, nereikšmingą gyvenimą, praregi aukštesnę tiesą, paskęsta ir pasilieka kūriny“ (p. 24). M. Indriliūnas rašo taip, tarsi aiškintųsi dalyką pats sau, savitai performuluoja bendrus estetikos principus („Žmonės nevienodai jautrūs menui. Rodos, tie patys žodžiai arba ta pati melodija, bet vieno širdy ji sugaus, suskambės garsiau, o kito širdis dusliai, vos girdimai atsilieps. Mes žinome, kad aidas skardžiau skamba miškuose, kalnuose, t. y. ten, kur yra didesnė paslaptis, slėpininga didybė“, p. 27). Justi ypač stiprus pasirengimas meno filosofijos, estetikos srityje, daug dėmesio skiriama raiškai, estetiškam pateikimui: „Stebėdami mūsų liaudies rūpintojėlius ir šventuosius mes matom, kaip sunku buvo neįgudusiam kaimiečiui menininkui išreikšti idėją kūno formomis. Matyti, kad dailininkas giliai juto Kristaus kančios tragediją, švč. Motinos skausmą, bet jo nemokėjo išreikšti kitaip, kaip trimis kalavijais, pervėrusiais širdį“ (p. 29).

M. Indriliūno straipsniuose justi ir geras XX amžiaus lietuvių literatūros istorijos žinojimas, ir subtili asmeniška kūrybos esmės pagava. Turėdamas šias atramas M. Indriliūnas tiksliai formuluoja rašytojų kūrybos ypatybes: galima sakyti, pirmasis pastebi Jono Aleksandravičiaus (Aisčio) poezijos esmę – intelektualų ir emocingą kūrėjo temos svarstymą, meno kūrinio gimimo apmąstymus; pastebi V. Mykolaičio-Putino kūrybos konstruktyviąją jėgą, epinių, draminių ir lyrinių planų dermę, sintezės ir pusiausvyros siekį, sąsajas su Jurgio Baltrušaičio ir M. K. Čiurlionio kūryba. Tiksliai ir vaizdžiai fiksuoja reiškinius literatūros istorijos požiūriu: vertina „Keturis vėjus“ („Keturių vėjų“ poetai į gyvenimą reaguoja ekspresionistiškai, bet paviršutiniškai“, p. 2); neoromantikų poezijos esmę mato gyvenimo tragizmo pajautoje ir gyvenimo meilės bei grožio ekstazėje, vaizduotės ir intelekto pradų sintezėje.

Greta dalyko išmanymo matome ir jauno žmogaus jausmingą santykį su kūryba. Tai, ką rašo, jam patinka, įdomu: Friedricho Nietzsche’s mintis parafrazuoja kūrybiškai, estetikos klausimus mąsto esmingai – egzistenciškai. Gyvenimo esmė (prasmė, paslaptis) ir kūrybos esmė (prasmė, paslaptis) jam yra neatskiriami dalykai – juos mato kaip Dievo paslaptį („Apie kūdikystę ir kūrybą“, 1938). Apskritai į visokią kūrybą M. Indriliūnas žiūri kaip į žmogaus ir žmonijos išsigelbėjimo kelią – čia atpažintume aktualią humanitarinės periodikos mintį, vėliau pakartotą Juozo Keliuočio inicijuoto „Kūrybos“ žurnalo (1943–1944) programoje.

Recenzijos, publikuotos 1938–1940 metais, apima nepriklausomoje Lietuvoje parašytus (Vinco Krėvės „Raganius“, Jono Aleksandravičiaus „Užgesę chimeros akys“, Juozo Grušo „Sunki ranka“, Benedikto Rutkūno „Versmės“, Kazio Jankausko „Vieškelyje plytų vežimai“, Antano Vaičiulaičio „Pelkių takas“, Bernardo Brazdžionio „Kunigaikščių miestas“, Juozo Baltušio „Savaitė prasideda gerai“) ar išverstus kūrinius (Janio Rainio „Pūsk, vėjeli“, Fiodoro Dostojevskio „Idiotas“, Francois Mauriaco „Gimdytojai“, Pearl S. Buck „Jaunasis revoliucionierius“, Ernesto Hello „Žmogus“). Jose randame glaustus ir taiklius apibūdinimus temos ar pasaulėvokos, raiškos meniškumo aspektais (pastebėtas V. Krėvės humoras), savitą originalią kritiką.

Karo metais susitraukus kultūrinio gyvenimo laukui negausioje periodikoje vyravo tik kultūros tradicijos apmąstymai ir įreikšminimai. Šią tendenciją atliepia M. Indriliūno straipsnis „Didįjį dainių prisiminus. Antano Baranausko 40 metų mirties sukakčiai paminėti“ (1942). Daug svarbesnės yra aktualiojo kultūrinio gyvenimo apžvalgos. Vienoje jų – „Literatūrinis gyvenimas Vilniaus universitete“ (1942) – M. Indriliūnas rašo apie savąją kartą: ji „turi abejonių ir ji mãno abejonėse užsigrūdinti. Jai tenka gyventi pačią savo jaunystę labai sunkiu, nors ir įdomiu laiku. <…> ji nori būti tvirta, kad galėtų visa pernešti ir nepalūžti. Ankstesnėj mūsų literatūroj buvo žymu daug skurdo ir nuovargio, o dabar vis labiau prasimuša herojinė nuotaika“ (p. 41). Šiuose teiginiuose atpažįstame besiformuojančios egzistencinės filosofijos idėjas apie asmens laikysenas, tapusias kelrodžiu jaunajai kartai („Suprasti ir subręsti – galbūt svarbiausi šios kartos siekimai <…>. <…> ji tikisi surasti naują prasmę ir gyvenimą. Vis dėlto ji kuo nors aiškiai tiki. Pirmiausia savo tauta ir jos ateitimi“, p. 41). M. Indriliūnas tiksliai apibūdina ir jaunosios kartos kūrybos naujumą: „Čia ryškėja originali pasaulėžiūra, kitokio pobūdžio vaizdai negu pas mus buvo įprasta, nebe tokie miniatiūriniai, o platesni ir sunkesni, laisvas eiliavimo būdas, platesnės apimties eilėraščiai, net eilėraščių ciklai“ (p. 42). Straipsnyje „Literatūros vakaras Vilniuje“ (1944) iš pasirodžiusių autorių ir skaitytų kūrinių įžvalgiai išskiria kelis, vertus dėmesio: V. Mykolaičio-Putino eilėraštį „Diena jau baigiasi“ (kurį dabartiniai literatūrologai laiko vienu svarbesniųjų), H. Nagio, B. Krivicko ir V. Mačernio skaitytus kūrinius. Apie V. Mačernį rašo: „Jo pasaulis ir jo grožio idealas artimas Antikai. Jo poezijai gresiantį intelektualizmo šaltį išperka minties aistra“ (p. 72) – tiksliau nepasakytume. Šioje rinktinėje naujai nuskamba sudarytojo pacituota Juozo Girniaus mintis, kad įvadą į jaunųjų poezijos antologiją „Žemė“ (JAV, 1951) gal būtų rašęs ne jis, o būtent M. Indriliūnas, jei nebūtų žuvęs.

Vertimai iš kitų kalbų šiai kartai rūpėjo kaip kalbų mokymosi praktika, kaip pažintis su užsienio poezija; kartu ir kaip egzistencinių klausimų erdvė. M. Indriliūno verčiamų autorių atranka atliepia bendrą tendenciją, yra simptomiška. Oskaru Milašium, Jurgiu Baltrušaičiu, Raineriu Maria Rilke domisi visa jaunoji karta; daugelis jų kūrinius ir verčia. Tam impulsų teikia Kauno universitete filosofo Antano Maceinos vedamas seminaras apie R. M. Rilke’s kūrybą, J. Keliuočio straipsniai apie O. Milašių ir J. Baltrušaitį žurnale „Kūryba“. Jaunajai kartai patrauklus siekis plėsti lietuviškosios kultūros lauką, sieti ją su didžiaisiais Europos kūrėjų vardais. Būtent jaunoji karta vertimais įreikšmina jiems svarbią europinės kūrybos tradiciją, kuri, sovietmečiu Lietuvoje oficialiai nutraukta, tęsta pogrindžio savilaidoje kaip pasaulėvokos gilumo, filosofinio ir religinio santykio su pasauliu, egzistencinio tikrumo pavyzdys. M. Indriliūno versti O. Milašiaus eilėraščiai Atgimimo laikais paskelbti šio poeto rinktinėje „Vienatve, mano motina“ (1994), į R. M. Rilke’s rinktinę „Eilėraščiai. Die Gedichte“ (1996) įtraukti H. Nagio versti eilėraščiai; R. M. Rilke’s kūrybos įspūdį bei vertę nuolat dienoraščiuose permąstė A. Nyka-Niliūnas.

Asmenišką M. Indriliūno interesą krikščioniškai literatūrai rodo jo jautriai iš prancūzų kalbos išverstas Franciso Jammes’o eilėraštis „Nusižeminimo malda“:

Sugrįžk, sugrįžk, išdidėli į paprastumo kelią.
Ką tik mačiau, kaip vapsvos landžiojo krante smėlėtam.
O kad ir tu, širdie, trapi ir serganti, galėtum
Taip nuolankiai, kaip jos, nešt Dievo skirtą dalią
(p. 105)

Individualus M. Indriliūno dėmesys Williamo B. Yeats’o kūrybai, išleidus šią rinktinę, regėtinas ir kiek plačiau. Švaraus santykio su pasauliu, ramios namų aplinkos ir skaidrios, kūrybiškos vienatvės troškimas jaunajai kartai tokiu neramiu laiku galėjo atrodyti itin patrauklus, tad tikėtina, kad iki šiol nenustatytu originalo šaltiniu M. Indriliūnas galėjo dalintis su draugais, o jo išversti tokio pobūdžio W. B. Yeats’o tekstai galėjo daryti įspūdį. Įspūdžio atšešėlį rodytų keli pavyzdžiai: M. Indriliūno verstame W. B. Yeats’o eilėraštyje „Innisferee sala ežere“ („Mane vilioja vis pakilt ir eit prie ežero, prie Innsisfree. / Tenai iš samanų ir molio lūšną sulipdyčiau. / Aplinkui ją auginčiau pupų lysves, turėčiau bičių avily / Ir taip gyvenčiau vienišas tarp malonaus dūzgimo bičių“, p. 107) galėtume įžvelgti V. Mačernio „Vizijų“ inspiracijas; eilėraščio „Sapnas apie mirtį“ praeities laidojimo, prieraišumo, medžio sodinimo ir įrašo jame poetiniai motyvai („Ir pasodino kiparisą ten, ir kadugių šalia, / Kad jai vienai nebūtų taip nyku: / Aš atėjau ir parašiau medy, atminęs ją“, p. 108) įvairiais variantais vėliau kartosis A. Nykos-Niliūno kūryboje.

Pluoštelis M. Indriliūno laiškų namiškiams atveria tradicinį besimokančio sūnaus santykį su žemdirbiais tėvais: jo rūpestį dėl nepabaigiamų ūkio darbų, pastangas kaip nors pačiam prasimaitinti, išgyventi su nuskurusiu švarkeliu. Gaila, kad neišliko V. Mačernio ir M. Indriliūno – artimos dvasios bičiulių (kaip sako M. Indriliūno dukterėčia) – susirašinėjimo, galbūt labiau kultūrinio ir kūrybinio, kuris supleškėjo pokario ugnyse. Daug apie kultūros lauką paaiškina kruopščiai ir korektiškai parašytos bibliografinės pastabos, – jos skaitytoją nukelia į prieškario moksleivių ir studentų ateitininkų organizacijos veikimo būdus, parodo M. Indriliūno bendradarbiavimą „Ateities“, „Studentų dienos“, „Naujosios Romuvos“, „Kūrybos“ žurnaluose. Bibliografiniai duomenys grindžia šių žurnalų reikšmę jaunosios kartos kultūriniam augimui.

Karta, užaugusi „Židinio“, „XX amžiaus“ žurnalų aplinkoje, stipriai jautė tradicinės krikščioniškosios kultūros pagrindus ir kartu domėjosi moderniąja katalikybe, ieškojo naujo, asmeniško santykio su Dievu. Į „Svarstymų“ skyrių sudėti M. Indriliūno tekstai „Kalėdų rytmetį“, „Skaidriosios Velykos“ – tai proginės esė apie liaudiškas pamaldumo formas, krikščioniškos kultūros veikimą bendruomenėje ir asmenybėje; esė „Mūsų laikai ir krikščionybė“ (1939) – intelektuali studija, įtraukusi šv. Augustino, Nikolajaus Berdiajevo, filosofų Stasio Šalkauskio, Antano Maceinos, kunigo Stasio Ylos idėjas.

„Mamerto Indriliūno raštai“ brėžia svarbius škicus šios kartos kūrybinės angažuotės kontūrams. Visai kartai (V. Mačerniui, M. Indriliūnui, B. Krivickui, H. Nagiui, A. Nykai- Niliūnui) būdinga kultūros lauko plėtimas: kalbų mokymasis, siekis skaityti kūrinių originalus, versti poeziją. Jaunieji literatai linko į filosofinį mąstymą: domėjosi F. Nietzsche, Sørenu Kierkegaard’u, skaitė egzistencinių idėjų literatūrą (Fiodoro Dostojevskio, Henriko Ibseno kūrinius), domėjosi egzistencine filosofija (Martinu Heideggeriu, Karlu Jaspersu) ir jos interpretacija filosofo J. Girniaus paskaitose ir straipsniuose: apie asmens apsisprendimą, mokėjimą priimti kietą gyvenimą, patirti aukštąsias akimirkas. Tokia mentalinė veikla didele dalimi lėmė ir laikysenas, – jie kėlė gyvenimo užduoties ir gyvenimo prasmės klausimus, jautė esą įsipareigoję (ne teoriškai, o praktiškai) susikurti savęs ugdymo, auginimo programas.

Šios kartos literatai anksti angažavosi kultūriniam darbui: domėjosi estetika ir meno filosofija, skaitė rimtas grožines ir kritines knygas, rašė recenzijas, apžvalgas, dalyvavo kūrybos aptarimuose. Karo metais pirmuosius poezijos rinkinius buvo parengę spausdinti studentai K. Bradūnas, A. Nyka-Niliūnas, V. Mačernis; M. Indriliūnas šioje kompanijoje turėjo kitą – literatūros kritiko – kelio kryptį. Nedidelė Mamerto Indriliūno rinktinė, rodanti imlią jauno žmogaus sąmonę, gerą humanitarinį pasirengimą, subtilią meninę nuojautą, – lyg trūkstama mozaikos detalė – leidžia rekonstruoti svarbią mūsų kultūros istorijos dalį.