literatūros žurnalas

Marie Luise Kaschnitz. X diena

2019 m. Nr. 7

Iš vokiečių k. vertė Inga Bartkuvienė

Marie Luise Kaschnitz (1901–1974) – vokiečių poetė, novelistė, romanistė, eseistė, radijo pjesių ir autobiografinės prozos autorė. Išleido eilėraščių rinkinius „Mirties šokis ir dabarties eilėraščiai“ (1947), „Ateities muzika“ (1950), „Tavo tylėjimas – mano balsas“ (1962), novelių rinkinius „Ilgi šešėliai“ (1960), „Tarpmiestiniai pokalbiai“ (1966), romanus „Meilė prasideda“ (1933), „Elisa“ (1937). Kūrybai būdingas humanizmas ir egzistencialistinis mąstymas, melancholijos, gailesčio, gedulo, gilaus skausmo patirtys.

 

Jūs jau žinote, kokią dieną turiu galvoje. X čia atstovauja P kaip pabaigai, ne visai kaip pasaulio pabaigai, bet vis dėlto kažkam panašaus: mūsų miesto nelikę, visų namų, mokyklų, bibliotekų, visų vyrų, moterų ir vaikų, visko, dėl ko gyvenome; gali būti, kad dar kur nors šliaužioja žmogiškos būtybės, bet nebeilgam, ir visi gimstantieji jau iš esmės yra pasmerkti.

Man rūpi X diena, vis apie ją mąstau, tačiau esu vienintelė savo šeimoje ir draugų rate, turinti tokių minčių. Net negaliu apie jas užsiminti, ak, pabaik, iškart prieštaraujama, to juk nebus, o jei ir bus, mes spėsime apie tai sužinoti. Kadangi negaliu kalbėti, turiu užrašyti; turiu aprašyti X dieną, kuri, žinoma, prasidės kaip bet kuri kita, ir bus kaip bet kuri kita diena, pamatysite. Koks oras pasitaikys tą dieną, negaliu žinoti, bet tarkim, kad gražus, tarkim, kad vasara baigiasi, žydi saulėgrąžos. Tačiau ore tvyro negerumas, politinės krizės nuotaikos, kaip ir anksčiau yra buvę šiuo metų laiku.

Tądien atsikeliu anksti, per užuolaidų tarpą pasižiūriu į giedrą rugsėjo dangų, tada žvilgteliu į laikrodį. Tik septynios, galėčiau vyrui leisti dar pamiegoti, bet kadangi kankina nuojauta – neleidžiu. Priešingai – atsargiai jį prižadinu ir klausiu:

Tu dar turi laiko, bet kaip čia padarius su vaikais – reikia jiems į mokyklą ar ne?

Vyras atsisėda lovoje ir trina akis.

Kodėl gi? – nustemba. – Kodėl nereikia į mokyklą, ar jie serga, o gal prasidėjo epidemija, tą galėjai pasakyti vakar, tačiau nė neužsiminei?

Ne, – atsakau. – Neprasidėjo jokia epidemija ir vaikai neserga, o vakar vakare aš nežinojau to, ką žinau dabar, kad ši diena mums yra paskutinė, ir manau, kad ją turime praleisti kartu.

Paskutinė diena, – pakartoja jis apstulbęs. – Kaipgi taip? – ima juoktis. – Neišprotėk, tuoj viskas grįš į vėžes, juk aišku, kad nieko neįvyks, o pabaigoje nebus nei nugalėtųjų, nei nugalėtojų.

Tu visada taip sakai, – pareiškiu ant lovos krašto maudamasi kojines. – Gal tavo teisybė, o gal ir ne, manau, mes negalime visko žinoti, tačiau tai jau nulemta – šiandien paskutinė mūsų diena.

Vyras draugiškai žvilgteli į mane ir pasiūlo iš pašto dėžutės parsinešti laikraštį, o aš jau žinau, kad nieko jame nerasime, nes nieko dar neįvyko, ir apskritai, koks pasaulio laikraštis skelbs: pasiruoškite, šiandien mirsite.

Na matai, – konstatuoja vyras, atsivertęs laikraštį ir šį tą garsiai paskaitęs apie didžiųjų veikėjų telegramas ir telefoninius pokalbius, – išeitis yra, jie ras ją, beje, vaikus aš jau prikėliau.

Bet į mokyklą jie neis, – laikausi savo, – ir tu dėl manęs į darbą neisi.

Tikrai eisiu, – atsako vyras, jis dirba geležinkelyje. – Vaikai taip pat, nes kaip tu jiems paaiškinsi priežastį, – jis įjungia elektrinę barzdaskutę, ji garsiai zirzia, ir man aišku, kad vyras manęs nebesiklausys.

Aš jau apsirengusi ir einu į vaikų kambarį, kur tokiu metu paprastai tvyro niūri nuotaika; dažniausiai vaikai dar guli lovose ir nuo jų reikia nutraukti antklodes, arba nesiprausę, bet apsirengę kniūbso prie savo žodynų ar matematikos sąsiuvinių, atsikalbinėja: palik mus ramybėje, pusryčiauti šiandien neturime laiko.

Iš savo dešimties ir dvylikos metų berniukų, pagal amžių nelabai švelnių, jau negaliu tikėtis rytinio bučinio. Bet šiandien abu atbėga prie manęs ir apsikabina – man tiesiog perveria širdį.

Kodėl, – klausiu netekus amo, – atsikėlėte? Juk į mokyklą nereikia!

Nereikia į mokyklą, – mėgdžioja vyresnėlis, – tau jau turbūt visai, – jis prideda smilių prie smilkinio ir pasukioja. Paaiškėja, kad šiandien jų klasė dvi valandas žiūrės filmus, mažesniojo klasėje taip pat numatyta kažkas įdomaus, o gal jie tiesiog susitarę parūkyti per ilgąją pertrauką, ar dar Dievas žino ką veikti, bet žada būti įdomi diena, tokios negalima praleisti.

Jums nereikia į mokyklą, – pakartoju ryžtingai ir imu kloti lovas, kad nereikėtų žiūrėti vaikams į akis.

Iš kur žinai? – klausia Arno, vyresnysis, ir aš atsakau:

Girdėjau. – Iš karto pasigailiu taip atsakiusi, nes vaikams gali kilti įtarimas.

Geriau paskambinsiu, – sako Arno dalykiškai ir atplėšia duris, nespėju jo sulaikyti ir ištarti:

Nereikia, neskambink, tu greičiausiai teisus.

Arno nepatikliai kraipo galvą, vyras taip pat atrodo susimąstęs, ir kai po triukšmingų pusryčių vaikai pagaliau išbėga, jis teištaria:

Šiandien tu visai nepanaši į save, – tai dėl to, kad sėdžiu susivėlusi ir tepdama ant duonos medų lieju ašaras.

Tu teisus, – sutinku, – pati savęs neatpažįstu, bet gal kaip tik todėl kažkas nutiks, juk Kasandra taip pat niekas netikėjo.

Prabilusi apie senovę papasakojau vyrui apie Pompėjos mirusiuosius, lavoje sustingusias figūras, kurias galima pamatyti muziejuose. Jų pozos kelia nuostabą ir graudulį. Baigdama išrėžiau:

Tas pats laukia ir mūsų.

Mano pasakojimas vyrui sugadino nuotaiką. Susierzinęs dėbteli į mane, greitai išgeria kavą, ir gerai, kad suskamba telefonas. Prie jo visada einu aš, bet šįkart ragelį pakelia vyras.

Taip, aš, ne, dar neišvykęs, galiu jus paimti. Jums nebūtina išeiti į gatvę. Mes niekur neskubam.

Kažin, kas tai galėtų būti – kolega ar jo sekretorė, bet kuriuo atveju tai gyvenimo balsas, teigiantis, kad visa tęsiasi, šiandien, rytoj, kad nėra jokios mirties.

Atleisk, turiu eiti, – sako vyras bučiuodamas mane, – negalvok apie tokius siaubingus dalykus, jie tave slegia, atrodai labai išblyškus.

Jis pažada man paskambinti, jei ką naujo išgirsiąs, ir atsisveikina. Už durų nuo kabliuko nusikabina automobilio raktelius, jie žvangteli kaip visada, kaip visada klausausi laiptuose jo greitų žingsnių ir akimirką nurimstu – jis teisus, aš be reikalo nerimauju ir išmušu iš pusiausvyros kitus.

Iki pietų tvarkausi, kaip visada. Mes gyvename pakankamai gerai, bet neturime padėjėjų. Taigi aš, kaip visada, pakloju lovas, kaip visada, nuvalau dulkes, einu apsipirkti, o parduotuvėse klausausi, apie ką kalba žmonės. Tačiau jie sako įprastus dalykus, – gražus ruduo, geros buvo atostogos, o obuoliai galėtų būti pigesni, ir kai nukreipiu pokalbį į politiką, jie staiga atsimena: o atleiskit, man dar reikia į žuvies parduotuvę, į stotį pasitikti tetos, pas kirpėją. Tuos žmones, aš, žinoma, pažįstu tik iš matymo, bet tą, stovintį stotelėje, pažįstu geriau, tai kunigas, jo tikybos pamokas lanko mano vaikai. Jis neatrodo labai religingas, ant galvos užsidėjęs beretę, tačiau tai nesutrukdo man užduoti dvasinį klausimą.

Laba diena, pone kunige, – sveikinuosi, ir jis atsako:

Laba diena, ponia Raiter, kaip laikosi berniukai, tikriausiai iškylauja su mokykla, kas žino, kiek dar truks gražus oras, šiandien gal jau paskutinė diena.

Taip, – patvirtinu sukrėsta, – tikrai gali būti paskutinė, o ką mums daryti, pone kunige, klausiu Jūsų, ką mums daryti.

Kunigas spokso į mane apstulbęs, bet jis nėra kvailas, kažką suvokia, nes pasako:

Nesirūpinkite, ponia Raiter, mes visi Dievo rankose.

Bet tas ir yra, kad aš negaliu nesirūpinti, – šūkteliu.

Atbarška tramvajus, kunigas pasitaiso beretę ir užšoka ant jo laiptelių, kur jau stovi daug žmonių, įsispraudžia tarp kitų, jis stipriai įsikibęs į gyvenimą, bėga nuo vieno žmogaus prie kito, jis visada kelyje. Visi tvirtai įsikibę į gyvenimą, mano šeima, namų šeimininkės ir kunigas, tik ne aš, nors ką tik nusipirkau veršienos mentę ir pusę svaro pievagrybių. Įsivaizduokite, ką gaminsiu, – tikrą budelio vakarienę su desertu. Bet aš tik noriu kuo nors užsiimti, nors ir tam jau vėlu. Kai grįžtu namo, jau vidurdienis; tikriausiai, galvoju, vyras man skambino. Jis dabar posėdžiauja, bet galiu paprašyt jį pakviesti, nors jis to nemėgsta, tiksliau, pakęsti negali.

Taip, kas nutiko, – klausia atėjęs prie telefono, įpykęs.

Nieko, – atsakau, – tik šiandien susivėlinau ir turbūt praleidau tavo skambutį.

Mano skambutį, – stebisi vyras, – kodėl turėjau tau skambinti?

Paklausiu, kas visų pirma šauna į galvą ir atrodo nepaprastai svarbu:

Ar traukiniai važiuoja? – mano balsas virpa.

Taip, vaikuti, – sako vyras, – iš kur galiu žinoti, juk posėdžiaujam ne prie stoties pastato. Aišku, kad traukiniai važiuoja, kodėl klausi? Nori išvykti, ar ką?

Tik šiaip, – atsakau ir padedu ragelį.

Po pusvalandžio besitvarkydama virtuvėje pakartoju vyro žodžius, jie mane ir guodžia, ir dar labiau suneramina. Galop neišlaikau ir nubėgu į mokyklą. Tai Gutenbergo mokykla, ją lanko abu sūnūs. Kaip tyčia: prie pagrindinių durų stovi direktorius, jis kalbasi su ūkvedžiu, laiptai akivaizdžiai aptrupėję, reikia juos sutvirtinti, direktorius susirūpinęs koja pajudina išlindusias vielas.

Laba diena, pone direktoriau, – sveikinuosi, – ar nemanote, kad vaikus reikia išsiųsti namo? Greičiausiai turite naujienų, gerų naujienų, tai gerai.

Kodėl, – klausia direktorius stebėdamasis, – aš turėjau siųsti vaikus namo? – jis pasižiūri į mane taip, tarsi būčiau praradusi sveiką protą, todėl greitai priduriu:

Išties, kodėl gi. Jūs teisus. – Prasmunku pro jį, jis nepatikliai žvelgia į mane, nepatikliai dėbso ir ūkvedys, tačiau jie negali uždrausti man eiti į mokyklą ir pasiimti vaikus, netrukus nuskambės skambutis, baigsis paskutinė pamoka. Iš sporto salės išvirsta viena komanda, atpažįstu savo vyresnėlį ir paraustu iš laimės, jei viskas prasidės dabar, tai bent būsime kartu.

Berniukas kartu su visais prabėga pro mane, bet grįžta nuo kampo ir piktai išrėžia:

Ką, ar nori man prieš visus padaryti gėdą. Geriau lipk į pirmą gimnazijos klasę pas Klausą, bet vargu ar ir jis apsidžiaugs – mes ne kokia mažių mokykla.

Ne, ne, – sutinku ir išeinu, direktoriaus, ačiū Dievui, prie durų nebėra. Kadangi pietūs jau beveik pagaminti, namo neskubu. Prie gatvės kampo dar nusiperku laikraštį, kuriame tas pat, kas ir rytiniame, žmonės skuba pro šalį, moterys raudonomis ir mėlynomis suknelėmis spraudžiasi prie stovo su gėlėmis ir perka saulėgrąžas, neša atsargiai, bet vakaro nesulauks niekas. Tai yra baisu, galvoju, ir mano galvoje sudunda griaustinis.

Pasiekiu namų duris, lipu laiptais į viršų, vaikai grįžta netrukus, grūdasi vienas per kitą, jie alkani ir puikios nuotaikos, didysis jau ir pamiršęs, kad buvau mokykloje.

Palik ramybėj tą kvailą radiją, – sako man pavalgęs, – geriau padėk, mums uždavė rašinį iš Viliaus Telio, reikia pasamprotauti, ar Geslerio mirtis buvo kerštas, ar ne.

Taip, – atsakau nužvelgdama lygią gražią sūnaus kaktą, jo tvirtas rankas, – greičiausiai taip ir buvo. Tik aš kaip tik ruošiausi paklausyti žinių, sėskis, – pažvelgiu į laikrodį, žinių laikas, bet žinių nėra, vietoj jų groja šlagerius.

Tai kaip buvo su Teliu, – klausia Arno, – kokia tavo nuomonė.

Telis, galvoju, kiauroji gatvė, mes visi einam šia mirties gatve, tau reikia išsukti, bet laikrodis jau neberodo valandų, mūsų laikrodis jau beveik sustojo, bet niekas to dar nežino. Tik vienas žmogus, tasai, kuris liepė transliuoti šlagerius vietoj žinių, jis žino, tas, jis ir siunčia mus myriop.

Galėtum, – siūlo jaunėlis sūnus, – padėti man išvalyti akvariumą, tėtė sako, kad žuvys uždus, o naujų nebepirks.

Vanduo akvariume lyg tirštas sultinys, gražiosios šydauodegės šmėkščioja jame it pilki šešėliai. Uždusti, galbūt mes uždusime, ką daro mirčiai nuteistasis paskutinėmis gyvenimo akimirkomis, – tikrai nerašo vokiečių kalbos rašinio ir tikrai nevalo gliaumėtų akvariumo stiklų.

Noriu jums šį tą paskaityti, – nubėgu prie knygų spintos, Gėtės „Aistrų trilogija“ – tikrai ne vaikams, Žano Polio „Hesperas“, ką nors reikia greitai surasti, kol jie nespėjo paprieštarauti. Ir štai jau skaitau – skubėdama, užsikirsdama – vaikams tai sunku suprasti, bet ir nereikia, tik kai ką pasiimti, keletą žodžių, parašytų poeto, pasiimti į kelią tamson, į kurį tuojau leisimės tūkstančiais, ištisomis tautomis, šešėlis prie šešėlio. Aš skaitau, o mažasis tinkleliu gaudo žuvis ir deda į stiklainį nuo uogienės, sutelkęs visą dėmesį. Didysis ant popierinės servetėlės piešia futbolo rungtynes, neilgai trukus jis mane mandagiai pertraukia: gražu, mamyt, bet man reikia rašyti apie Telį, o šitiems dalykams neturiu laiko.

Taip, – atsakau ir galvoju sau – atsiskaityt Dangui, koks didelis reikalavimas – atsiskaityti Dangui, ir kaip tai daroma, juk neįmanoma pristatyti savo gyvenimo kaip privalomų darbų sąrašo, tam nereikia būti landfogtu Gesleriu.

Kiek dabar valandų, – klausiu kaupdamasi viską iškloti vaikams, bet tai per daug baisu, geriau palauksiu, kol grįš vyras, jis galbūt turės žinių. Grįžta iškart po penktos, be naujienų, mano skambučio nemini. Stoviu prie lango ir žiūriu į mašinas, visos važiuoja viena kryptimi, iš miesto, ir nė viena – į miestą. Žinoma, bėgti nėra prasmės, mano vyras, kaip tarnautojas, net negalėtų, bėgti negalima, negalima kelti panikos.

Apie paniką negali būti kalbos. Ir dėl automobilių veikiausiai suklydau, kaip lengvai galima visko prisigalvoti. Apie šeštą valandą skambina draugų šeima, kviečia rytoj į svečius, o mes turime bilietus į koncertą, skambinu į kasą pasiteirauti, ar koncertas įvyks, o balsas ragelyje perklausia, kodėl neturėtų įvykti. Mano vyras parsinešė į namus darbo, sėdi prie rašomojo stalo, o vaikai kieme žaidžia futbolą. Išsitraukiu porą senų albumų ir nusinešu pas vyrą į kambarį. Štai mudu, tik susituokę, štai mūsų vyresnėlis, sulaukęs metukų, čia mes atostogaujame, Pozitane, žiūrėk, štai lipame uolomis, štai plaukiame laiveliu. Kiekviena nuotrauka sukelia daugybę prisiminimų, kraštovaizdžiai, pokalbiai, ginčai ir švelnumo akimirkos, dienos ir naktys, grįžta visas gyvenimas. To ir siekiu, negaliu vyrui prisipažinti meilės, bet galiu jam parodyti meilės pilną gyvenimą paskutinę mūsų dieną. Atsargiai stumteliu albumą ant jo dokumentų, gulinčių jam prieš akis.

Ak taip, – jis mandagiai peržiūri keletą nuotraukų. Tada žvilgteli į laikrodį ir sako: – Gal pažiūrėkime jas vakare ar savaitgalį – man dar reikia šį tą nuveikti.

Aš taip pat pasižiūriu į laikrodį, jau lygiai septynios, couvre-feu, arba angelo balsas, saulė nusileidus, diena praėjusi. Bet aš, aišku, žinau, kad ne visai praėjusi ir tai dar gali įvykti. Po pusvalandžio vyras kviečia vaikus vakarienės, jie neskuba ateiti, todėl prieš valgį liejasi pikti žodžiai ir ginčai tarp vaikų, tėvų ir brolių, tarp Kaino ir Abelio, štai taip mes žlugsime, su tokiais žodžiais lūpose, su senąja pasaulio neapykanta.

Vakarienei visada valgome ką nors šalto ir, aišku, prieš valgį nesimeldžiame, tad kai atsistoju ir sudedu rankas maldai, vaikai labai nustemba, o vyras žiūri pašaipiai.

Bet aš pabandau, pasakau trumpą maldelę, išmoktą vaikystėje, ir dar keletą padrikų žodžių, rausdama dėkoju už mūsų gyvenimą ir prašau maloningos mirties. Pastebiu, kad vyras nori mane nutraukti ir, žinoma, nutraukia:

Dabar valgysime.

Ir atsisėda. Vaikai taip pat susėda, jiems palengvėjo, teiraujasi, ar galėsim po vakarienės su jais pažaisti, pavyzdžiui, kvartetą su automobilių ženklais, kuris man atrodo kvailas, bet vyras pažada:

Taip. Tik prieš žaisdami paklausysime žinių, – jis žvilgteli į mane, norėdamas nuraminti, galvodamas, kad man tiesiog bloga diena.

Taip, – sutinku, – galim, bet žinių tikriausiai nebus, nes ir per pietus nesulaukėm – grojo šlagerius, net itališkus, Firenze in un manto di stelle, tačiau žinių nebuvo.

Pažiūrėsim, – sako vyras, – dabar lygiai aštuonios. – Ir tada visi nueiname į svetainę, kur stovi radijo aparatas. Susėdame ant kėdžių ir laukiame, kol įsijungs žalia akutė ir pasigirs pažįstamas balsas. Akutė nušvinta, bet pažįstamo balso negirdėti, vietoje jo pasigirsta neaprašomas triukšmas, dejavimai ir šnypštimas, pagarsėjantis ir pritylantis, panašus į sireną. O gal jis sklinda visai ne iš radijo dėžės, o iš lauko, tas garsas, varantis iš proto. Pažvelgiu į savo vyrą. Palinkęs virš aparato sukinėja rankenėlę, jo rankos visai baltos, o kaktoje iššokusios gyslos. Vaikai išsigandę klausia:

Tėte, kas tai, mama, kas tai?

Mažesnysis įspraudžia delną man į ranką.

Ką gi, – sakau staiga visai linksmai, – kvailas pypimas, greičiausiai transliacijos sutrikimas, nekreipkime dėmesio. Žaiskime kvartetą. Bėkite, atsineškite korteles, šiandien bus prizų – pirma vieta, antra vieta, trečia vieta, kai ką turiu savo stalčiuje, tuoj paimsiu, o tavęs, Klausiuk, prašau sustatyti mums kėdes.

Vyras tuo tarpu žvilgteli į mane siaubo kupinu žvilgsniu, bet aš nebenoriu apie tai kalbėtis, buvo laikas – norėjau, bet daugiau nebenoriu, pakeičiau nuomonę, dabar manau, kad tik gyvenimas gali išgelbėti gyvenimą. Nubėgu į miegamąjį prie spintos, ištraukiu gražų mėlyną kamuolį su žvaigždėmis, prožektorių ir gaisrinę mašiną, jie užima tiek vietos, reikia paslėpti, suvynioju viską į kilpinį vonios rankšluostį.

Ar ateini? – šūkteli vyras uždusęs, įeinu į svetainę juokdamasi, su savo juokingu ryšuliu po pažasčia. Zirzimas vis dar girdėti, bet jį galima užgožti. Turime plokštelių, turime net dainą Firenze in un manto di stelle, taip, tą plokštelę ir uždedu, nuleidžiu adatėlę. Užgroja visai garsiai, pritariant orkestrui, tuo tarpu vyresnėlis jau išdalinęs korteles šaukia:

Kas pradeda, gal aš, o tu, tėti, ar tarp sunkvežimių turi Goliath markę?

Vyras jam rikteli:

Deja – ne!

Taip, Kasandrai viskas klostėsi kitaip todėl, kad ji neturėjo vyro ir vaikų, kuriuos reikėjo apgauti, kaip aš dabar apgaudinėju savo vyrą ir vaikus, nors geriausia būtų jiems tiesiog pasakyti – dabar turėsite mirti, kodėl manimi netikėjote. Bet nieko nesakau, baigiantis dienai nusiritau iki to, kad apgaudinėju net pati save. Nieko nebenutiks, jau visai vakaras, ir aš imu planuoti:

Rytoj turbūt sekmadienis, ne, tikriausiai ne, tačiau, kai ateis sekmadienis, važiuosim prie ežero. Ar girdite?

Vaikai šaukia:

Ar galėsime pasiimti sulankstomą valtį ir maudymosi kelnaites?

Aš žinau, kad jau per šalta maudytis, bet sakau:

Taip.

Kitą akimirką greičiausiai nutinka tai, ko jau negaliu aprašyti, tik žinau, kad visi baisiai išsigąstame, pašokame, blaškomės ten ir šen, galbūt taip mus ras vieną dieną, mūsų griaučius įtrauktais į pečius kaklais ir išskėstais pirštais. Niekas nesužinos, ką tie pirštai kadaise laikė, galbūt žaidimo korteles, nes jau nebebus ir tų, kurie aptiktų griaučius ir apie mus galvotų.

 

Versta iš: Erzählungen aus der Bundesrepublik Deutschland, aus Österreich und der Schweiz. Stuttgart: Reclam, 2004

Mantas Tamošaitis. Apie nesibaigiančių pralaimėjimų šlovę vertime

2023 m. Nr. 2 / Apžvalgoje aptariamos šios knygos: Richard Brautigan „Tabletė versus katastrofa Springhilo šachtoje“, Paul Celan „Kalbos grotos“, Ted Hughes „Varnas“ ir Ene Mihkelson „Bokštas“.

Georg Trakl. Poetinė proza

2021 m. Nr. 4 / Iš vokiečių k. vertė Inga Bartkuvienė / Georgas Traklis (1887–1914), austrų poetas, vienas žymiausių XX a. vokiečių kalba kūrusių lyrikų ekspresionistų, yra parašęs ir keletą trumpų poetinės prozos fragmentų, kuriuos čia pateikiame skaitytojui.

Martin Heidegger. Kalba

2018 m. Nr. 10 / Iš vokiečių k. vertė Inga Bartkuvienė / Martino Heideggerio lietuvių skaitytojams pristatinėti tarsi ir nereikia – nuo tarpukario iki šių dienų parašyta daugybė mokslinių straipsnių, parengta disertacijų (pavyzdžiui, Jolantos Saldukaitytės,

Inga Bartkuvienė. Įvykęs neįvykęs pokalbis. Paulio Celano „Pokalbis kalnuose“: tarp poezijos ir filosofijos

2018 m. Nr. 4 / Iš vokiečių k. vertė Inga Bartkuvienė / Šiame „Metų“ numeryje pateikiami vienintelio Paulio Celano (1920–1970) autorizuotai publikuoto prozos kūrinio „Pokalbis kalnuose“ („Gespräch im Gebirg“, 1959)…

Paul Celan. Atsakymai

2018 m. Nr. 4 / Iš vokiečių k. vertė Inga Bartkuvienė / Vieną vakarą, nusileidus saulei, – ir ne vien jai – iš savo namelio išėjo žydas ir leidosi į kelią. Ėjo žydas ir žydo sūnus, o su juo kartu keliavo jo vardas…

Inga Bartkuvienė. Apie ribas, šmėklas ir mirtingumą

2016 m. Nr. 2 / Franzo Kafkos vertimai į lietuvių kalbą papildyti dar vieno žanro kūriniu – vienintele fragmentu išlikusia drama „Kriptos sargas“ („Der Gruftwächer“). Rašyta beveik prieš šimtą metų, 1916 m. lapkritį–1917 m. sausį…

Franz Kafka. Kriptos sargas

2016 m. Nr. 2 / Iš vokiečių k. vertė Inga Bartkuvienė / Nedidelis darbo kambarys, aukštas langas, prieš akis nuoga medžio viršūnė. Kunigaikštis (sėdintis prie rašomojo stalo, atsirėmęs į kėdės atkaltę, žvelgiantis pro langą)…

Inga Bartkuvienė. Kvėpavimo posūkio poetika

2013 m. Nr. 1 / P. Celano poezija taip pat išauga iš eilėraštyje fiksuotų eilutės ir anžambemano, kalbos ir nebylumo, atminties ir užmaršties tarpeklių. Poetas manė, kad visa, ką turėjo ir galėjo pasakyti apie poeziją ne eilėraščiais, – išdėstė „Meridiane”.

Paul Celan. Meridianas

2013 m. Nr. 1 / Žinoma, eilėraštis – eilėraštis šiandien – stipriai linksta į nebylumą, tai akivaizdu. Manau, tai susiję, net jei ir netiesiogiai (negalima to nuvertinti), su žodžių atrankos sunkumais, greitu sintaksės nuolydžiu ar budresniu elipsės pojūčiu.