Philip Schultz. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 11

Iš anglų k. vertė Aistis Žekevičius

Philipas Schultzas (g. 1945) – amerikiečių poetas, bene geriausiai žinomas kaip prestižinės Niujorko kūrybinio rašymo mokyklos „The Writers Studio“ įkūrėjas ir vadovas. Tačiau jis taip pat yra net aštuonių poezijos rinkinių autorius, pelnęs daugybę JAV literatūrinių premijų ir stipendijų. Pulitzerio premija įvertintą knygą „Failure“ (2007) jis dedikavo anksti mirusiam tėvui, Lietuvos imigrantų sūnui, pagarsėjusiam nesėk-mingomis verslo avantiūromis. Čia publikuojami eilėraščiai iš ankstesnio jo rinkinio „Living in the Past“ (2004), kuriame vaizdingai aprašomi religingų žydų šeimoje augančio vaikino brendimo vargai spalvingajame 6-ojo dešimtmečio Ročesteryje.

 

1

Ukrainiečiai nekenčia rumunų, tuo tarpu lenkai nekenčia vokiečių
ir ypač – italų, kurie nekenčia juodukų, kurie dar net
neįsikėlė į rajoną, tuo tarpu senelė labiausiai nekenčia
rusų, kurie yra kazokai, myžantys visiems ant pomidorų
ir plakantys liežuviais su jų žmonomis. Ji netgi nekenčia savo mėlynų lietuviškų
akių, ropinės rusiškos nosies ir storo lenkiško liežuvio; retkarčiais
užmiršta, ko nekenčia labiausiai, ir galiausiai nekenčia visko, kas su ja susiję.
Ročesteris, Niujorko valstija, šeštas dešimtmetis, kada įsikelia visi dipukai,
ir staiga net guobos atrodo nugalėtos. Senelės manymu,
jie čia atvyko tam, kad mes galėtume kentėti, kad netrukus visi persirengtume
duobkasiais ir marširuotume aplink, šnabždėdamiesi su mirusiaisiais.

 

2

Niekas šioje šeimoje niekuomet neįtaria, kad yra nelaimingi;
iš tikrųjų, kuo nelaimingesni esame, tuo mažiau tai numanome.
Dėdė vaikštinėja aplinkui su tiesiuoju skustuvu, parištu
po kaklu raudonu raiščiu, šaukdamas ir daužydamas daiktus.
Kai jis būna piktas, o jis visuomet piktas, susigūžia
ir rėkia, kol venos ant jo kaklo išsipučia lyg garo vamzdžiai.
Mama užsirakina su močiute ir manimi tualete, kol dėdė išsikvepia.
Tualete praleidžiame daug laiko, niekuomet nieko neįtardami.
Nejau kiekvienas Kubos aikštėje neturėjo dėdės, besislepiančio
mažyčiame kambarėlyje už virtuvės, klykiančio ant policijos radijo, rašančio
laiškus mirusiems prezidentams bei skaitančio erotines knygeles ištisą naktį?
Nejau niekas negyveno namuose, kur visi jaučiasi apgauti,
ignoruojami ir neatpirkti?

 

17

Senelė stebėjo savo mamą, žiūrinčią į tvartą, pilną gyvulių,
virstantį pelenais jų ūkyje kalvose į šiaurę nuo Vilniaus, visai kaip
jos mama, žiūrėjusi į savo mamą, stebinčią pamišusius raitelius, kariančius
jos senelį žemyn galva ant ąžuolo, kuriame ji, mano senelės senelė,
įsilipusi skaitydavo karštomis vasaros popietėmis, jo kraujas varva
iš akių, nosies ir ausų šiam kabant tarsi maišui negyvų kačių, jis
vienintelis jai likęs senelis, visai kaip jos mama, kuri tarė: „Dieve,
pažvelk savo paties akimis ir išvysk, kam pasirinkai mus!“

 

35

Vieną šeštadienio rytą aptinku poną Švarcmaną besisukantį
ant pianino stygos savo sieninėje spintoje, patirtis išvarvėjusi jam iš akių,
tuo tarpu aš ir tai, kas likę iš mano vaikystės, įstringa vienoje vietoje.
Pasaulis, jis citavo Buberį, leidžiasi būti patiriamas,
tačiau jam nerūpi materija. Aš toks pats aukštas, kaip ir jis, nors
jo kojos nesiekia žemės. Net ir dabar nesuprantu,
kodėl jis apsivilko kostiumą ir pasirišo kaklaraištį, bet neapsiavė batų ar
neapsimovė kojinių.

 

43

Sapnuoju, kad atsikeliu tamsoje tam, kad pažadinčiau seseris Haną,
Sarą ir Rebeką, brolius Zachariją, Izraelį
ir kūdikį Simoną. Niekas nežino, kur iškeliaujame,
tik tai, kad turime palikti šią vietą amžiams. Sudedame
tai, ką galime panešti ir patraukti, į vieną vežimą, o mama
stengiasi neverkti. Patikėk, sako tėvas, mes didesni
už tai, ką žinome, o žinome tik praeitį, ir netrukus
gyvensime ateityje, ir švęsime mano bar micvą
naujuose namuose. Lauke girdėti tamsos alsavimas, ir aš regiu
siuvėją Moricą, raštininką Modekajų, rabiną Sacharą
ir jo žmoną Esterą, kurie stengiasi pasirodyti kupini vilties,
tuo tarpu kiti ateina nešini fakelais, šaukdami ir besistumdydami,
ir mama suklumpa, ir tėvas ją sučiumpa, ir Izraelis kilsteli
Rebeką, laikančią Simoną, jis verkia, nes
dulkės pakyla tarsi skėrių debesis, ir dabar jau kiekvienas
juda tamsoje anapus miesto link
jūros, kuri švyti mūsų veiduose, kol kiti lenda
iš šešėlių, ir štai jisai, Mozė, aukštai ant akmens,
kviečiantis visus susirinkti, ir tėvas iškelia mane aukštai
ant savo pečių, kad išvysčiau visus švytinčius veidus, ir visi
dainuoja „Dayeinu Day-einu“, ir tėvas stipriai mane apkabina,
ir mama šypsosi, ir man nebaisu, mūsų tiek daug,
ir naktis pabėga už kalnų, o saulė išnyra iš
jūros tarsi Dievo veidas, ir visi dainuoja…

 

54

Berniukas patiria vieną bar micvą, bet tampa vyru
daugybę kartų, tarė misteris Švarcmanas, man paklausus,
ar būsiu geras vyras. Tai nebuvo didžiausia
bar micva, tačiau pakankamai didelė. Tėvas ištisą naktį ginčijosi
su savo broliais, net šokdamas valsą su mama,
jos akys užmerktos, tarsi bijotų išvysti savo laimę.
Šokdinau senelę aplink Empire State Building
formos tortą ir kapotų kepenų Eifelio bokštą. „Nusišypsokit
savo palikuonims“, – tarė fotografas, tuo tarpu tėvas ir aš
susidaužėme taurėmis, abu su Fashion Park kostiumais,
ornamentuotais marškiniais, baltais gvazdikais švarkų atlapuos, „…ir atrodykit
dėkingi.“ …taip, kaip atrodė tėvas, įsiverždamas į mano kambarį
kiekvieną rytą, kupinas energijos ir kilnių vilčių, šaukdamas: „Nagi, pirmyn,
vaiki, mes turime juos pralenkti!“ …taip, mes prieš
pasaulį… visi mes, gyvieji ir mirusieji, klajojantys
nesibaigiančiame apreiškime, kuriame mums priklauso tik mūsų širdgėla
ir tai, kas lieka iš mūsų troškimo kolonizuoti dangų.

 

61

Vyrai ir moterys, buvę mano draugai, – kur jie?
Jie dingo praeityje, kuri dabar atrodo žemesnė,
mažiau reikšminga. Kadaise viskas atrodė taip privalu, neišvengiama.
Kas nutiko visam mūsų entuziazmui? Staiga
jau vėliau, nei bet kada anksčiau, ir netrukus nebeliks mūsų visų,
nė vieno iš mūsų, kuris prisimintų tai, ko negalėjome sau atleisti.
Kodėl norėjome praryti Dievą, žinodami, kad tai jis mus praris.

 

81

Norėčiau, kad mirusieji pasiimtų savo kūnus su savimi.
Norėčiau, kad jie nepaliktų jų pas mus. Norėčiau, kad jie pasiimtų
savo svajones, gatves ir kavines. Kad suprastų, kodėl
negalime sakyti ar daryti su kuo nors kitu to, ką sakėme ir darėme su jais.
Kodėl negalime atleisti jiems už tai, kad mus paliko.