Martin Heidegger. Kalba

2018 m. Nr. 10

Iš vokiečių k. vertė Inga Bartkuvienė

Martino Heideggerio lietuvių skaitytojams pristatinėti tarsi ir nereikia – nuo tarpukario iki šių dienų parašyta daugybė mokslinių straipsnių, parengta disertacijų (pavyzdžiui, Jolantos Saldukaitytės, Tautvydo Vėželio), tačiau vertimų, atsižvelgiant į gausų filosofo kūrybinį palikimą, nėra daug: iki šiol pasirodė „Rinktiniai raštai“ (vertė ir sudarė Arvydas Šliogeris, 1992), „Meno kūrinio ištaka“ (vertė Tomas Sodeika ir Jurga Jonutytė, 2003, šis veikalas anksčiau (1980) publikuotas rinktinėje „Grožio kontūrai“ pavadinimu „Meno kūrinio prigimtis“, vertė Juozas Girdzijauskas), „Būtis ir laikas“ (vertė Tomas Kačerauskas, 2014), atskirai mokslinėje periodikoje paskelbti „Laiškas apie humanizmą“ (vertė A. Šliogeris) ir „Eilėraštis“ (vertė Arūnas Sverdiolas).
Apie 1930-uosius M. Heideggeris ėmė gvildenti kalbos ir poezijos klausimus, analizavo Friedricho Hölderlino, Stefano Georgeʼės, Rainerio Marios Rilkeʼs, Georgo Traklio eilėraščius. Itin svarbus lingvistinio posūkio dokumentas yra rinktinė „Pakeliui į kalbą“ (1959), kurios tekstą „Kalba“ čia ir pateikiame. Iš šios knygos anksčiau „Rinktiniuose raštuose“ publikuotas hermeneutinių temų plėtotei svarbus straipsnis „Iš japono ir klausinėjančiojo pašnekesio apie kalbą“.
Mąstydamas apie kalbą jis kartu ieškojo ne tik atsvaros metafizikai, bet ir savitų prieigų prie kalbos – tai formavo jo unikalų stilių, kalbėjimo būdą, kuriam būdinga itin griežta žodžių, sąvokų atranka ir etimologinis žvilgsnis. Bet kartu dėl būdingų pakartojimų jo dėstymas primena veikiau poetinį nei filosofinį kalbėjimo būdą. Verta paminėti, kad M. Heideggeris ir pats rašė eilėraščius (paskelbti vos prieš keletą metų). Taip apmąstydamas kalbą per ją pačią, M. Heideggeris gilinasi į galvojimo ir poezijos kaimynystę. Tikrąją kalbą kaip sakmę ir rodmenį (Sage ir Zeige) jis priešpriešina kasdienybės šnekalams (Gerede). Kasdienė kalba suvoktina kaip negryna, sustabarėjusi, klišių kalba, todėl filosofavimo užduotis – grynosios, unikalios, individualizuotos kalbos paieškos, bandymas suvokti, kas tai yra kalba. Nes ji, pasak A. Šliogerio, „yra esmiškai dviprasmiška; tai prakeikimas, o kartu ir išganymas“ (Š l i o g e r i s A. Kaukė ir būtis // H e i d e g e r i s M. Rinktiniai raštai. – Vilnius: Mintis, 1992. – P. 15). Ne veltui M. Heideggeris, vienur kalbėdamas apie kalbą kaip apie būties namus, pabrėžia jų nejaukumą, o „Kalboje“ apibūdina kalbą kaip bedugnę. Kalba paklūsta paslėpties ir užverties dėsniams, todėl norint, kad atsivertų tiesa, būtis, pasaulis, reikia įsiklausyti į kalbą grynuoju jos pavidalu – o tai yra poezija. Samprotaudamas apie tikrąją kalbą, jis kalbą suvokia ne kaip komunikacijos priemonę, o kaip galimybę atskleisti būties slėpinius, – per poetinę kalbą į žmogų byloja būtis, tiesa, gėris, grožis, dieviškumas. Kalba yra viso, kas esti, raiškos galimybė. Kita vertus, pati kalba yra sunkiai suvokiama, ji yra tai, kas suvokimui nuolat išsprūsta. M. Heideggeris teigia, kad žmogus kalba tik tiek, kiek atitinka kalbos kalbėjimą. Ne žmogus kalba, o pačiai kalbai suteikiamas subjekto statusas ir galimybė kalbėti. Kalba būtyje įsišaknija per kalbos meno kūrinius. Rinktinė „Pakeliui į kalbą“ kelia klausimą, kas mus sulaiko prie kalbos. Kalba čia turi ne komunikacinę, o pasaulio atvėrimo funkciją: per semantinius poezijos kūriniuose užmezgamus santykius atsiveria ir įvairialypis būties dalykų sąryšingumas. Galioja mąstymas to, ką kalba samprotauja ir pasako dar prieš žmogaus mąstymą ir kalbėjimą.

 

Žmogus kalba. Mes kalbame būdraudami ir sapnuodami. Mes nuolat kalbam; net tada, kai neleidžiame žodžiui suskambėti, o vien klausomės arba skaitome, net ir tada, kai išties nei klausomės, nei skaitome, o dirbame darbą ar atliekame pareigą. Mes kokiu nors būdu nuolat kalbame. Mes kalbame, nes kalbėjimas mums natūralus. Jis nekyla vien iš ypatingo norėjimo. Sakoma, kalba žmogui duota gamtos. Galioja teorija, kad žmogus, skirtingai nei augalas ar gyvūnas, yra gebanti kalbėti būtybė. Sakinys teigia ne vien tai, kad žmogus greta kitų gebėjimų dar geba ir kalbėti. Sakinys taip pat nori teigti, kad vien kalba leidžia žmogui būti tokia gyva būtybe, kokia ji ir yra, būdama žmogumi. Būdamas kalbantis, žmogus yra žmogus. Tai Wilhelmo Humboldto žodžiai. Lieka pagalvoti, ką tai reiškia: žmogus.

Bet kuriuo atveju kalba priklauso artimiausiai žmogaus esmės kaimynystei. Visur sutinkama kalba. Todėl neturi stebinti, kad žmogus, kol jis galvodamas apsidairo aplink, iškart sutinka kalbą, idant ją apibrėžtų, atsižvelgdamas į reikšmingą ryšį su tuo, kas prieš ją pasirodo. Apmąstymas bando įsivaizduoti tai, kas bendruoju požiūriu yra kalba. Bendrumas, galiojantis bet kuriam dalykui, vadinamas esme (Wesen). Įsivaizduoti tai, kas galioja bendrai atsižvelgiant į tą bendrumą, vyraujančiu požiūriu yra pagrindinis mąstymo bruožas. Mąstyti apie kalbą reiškia pateikti įsivaizdavimą apie kalbos esmę ir štai šį įsivaizdavimą atriboti nuo kitų įsivaizdavimų. Panašiai bandys veikti ir šis tekstas. Jau pats pavadinimas nesako: apie kalbos esmę. Jis skamba: tik kalba. Mes sakome „tik“ ir savo ketinimą pavadiname labai patraukliai, tarsi apsispręstume šį tą pasakyti apie kalbą. Tuo tarpu kalbėti apie kalbą yra veikiau dar blogiau nei rašyti apie tylėjimą. Mes nenorime užpulti kalbos, idant ją pagautume ir patalpintume tarp jau tvirtai nustatytų įsivaizdavimų. Mes nenorime kalbos esmei suteikti sąvokos, kad ši pateiktų visur pritaikomą požiūrį į kalbą, kuris patenkintų visą įsivaizdavimą.

Aiškinti kalbą reiškia ne tiek ją, kiek mus pačius priartinti prie jos esmės vietos: surenkant į įvykį.

Norėtume apmąstyti kalbą, ir tik ją, eidami jai iš paskos. Pati kalba yra pati kalba ir niekas kita be jos. Pati kalba yra kalba. Logiškai mokytas, viską apskaičiuojantis ir todėl aukštai siekiantis protas šį sakinį vadina nieko nesakančia tautologija. Tik dukart pakartoti tą patį: kalba yra kalba, kur mus tai nuves? Bet mes ir nenorim eiti toliau. Mes pirmiausia norime patekti ten, kur jau esame apsistoję.

Todėl apmąstome: kaip yra su pačia kalba? Todėl klausiame, kaip esti (west) kalba kaip kalba? Atsakome: kalbà kal̃ba. Ar tai rimtas atsakymas? Greičiausiai taip, ypač tada, kai iškyla į šviesą tai, ką reiškia kalbėti.

Tad kalbos apmąstymas reikalauja, kad mes imtume gvildenti kalbos kalbėjimą, kad apsistotume prie kalbos, t. y. prie jos, o ne savo kalbėjimo. Tik taip mes pateksime į sritį, kurioje pavyks arba nepavyks tai, kad kalba iš šios srities mums kalbėjimu priskirs savo esmę. Kalbėjimą paliksime kalbai. Mes nenorime kalbos esmės išsakyti per kita, kas nėra kalba, kaip ir nenorime kitko paaiškinti kalba.

1784 metų rugpjūčio 10 dieną Hamannas rašė Herderiui (Hamanno „Raštai“, t. VII, p. 151–152):

Jei būčiau toks iškalbingas kaip Demostenas, negalėčiau daugiau pasakyti, kaip kad triskart pakartoti tą patį žodį: protas yra kalba, λόγος (logos). Nagrinėju šią sritį ir nagrinėsiu, kol mirsiu. Bet ši gelmė man dar tebėra tamsi; vis laukiu apokaliptinio angelo, nešino raktu, padėsiančiu man atrakinti šią bedugnę.

Hamannui bedugnė glūdi tame, kad protas yra kalba. Hamannas grįžta prie kalbos tam, kad pasakytų, kas esąs protas. Žvilgsnis į jį krenta į bedugnės gelmę. Jei praraja yra praraja tik tuo, kad protas glūdi kalboje, tai galbūt net pati kalba yra praraja? Apie prarają kalbame ten, kur ji atsiskiria nuo pagrindo, ir mums trūksta pagrindo, kol ieškom pagrindo ir tikimės rasti pamatą. Čia dabar neklausiame, kas esąs protas, o galvojame kalbai iš paskos, sekdami keistąjį sakinį: kalba yra kalba. Šis sakinys neveda mūsų prie kito, kur yra kalbos pagrindas. Jis taip pat nieko nepasako apie tai, ar pati kalba esanti kieno nors pagrindas. Sakinys „Kalba yra kalba“ leidžia mums kyboti virš prarajos, kol mes išsilaikome prie to, ką jis sako.

Kalba yra kalba. Kalbà kal̃ba. Jei leisimės kristi į prarają, kurią šis sakinys nusako, nukrisime į tuštumą. Mes krentame į aukštį, kurio aukštumos atveria gelmę. Abu išmatuoja vietą, kurioje norėtume jaustis namie, kad rastume, kur apsistoti žmogaus esmei.

Galvoti kalbai iš paskos reiškia: tam tikru būdu patekti į kalbos kalbėjimą, kuris įvyksta kaip toks, kuris suteikia prieglobstį mirtingųjų esmei.

Ką reiškia kalbėti? Paplitusi nuomonė nustato: kalbėjimas yra įgarsinimo ir klausos įrankių įveiksminimas. Kalbėjimas yra žodinė išraiška, žmogaus dvasios judesių įgarsinimas ir išsakymas. Šie judesiai palydėti minčių. Taip apibrėžus kalbą dėl trijų dalykų sutarta:

Pirmiausia ir iš pat pradžios kalbėjimas yra išraiška. Kalbos kaip išraiškos įsivaizdavimas yra labiausiai paplitęs. Jis numato išreiškiamo dalyko vidaus įsivaizdavimą. Jei kalbą laikysime išraiška, tai ji bus įsivaizduota išoriškai, ir tai kaip tik tada, kai išraiška aiškinama grįžimu prie vidaus.

Kita vertus, kalbėjimas galioja kaip žmogaus veikla. Atsižvelgdami į tai turime tarti: žmogus kalba, ir visada kalba tam tikra kalba. Todėl negalime pasakyti: kal̃ba kalbà; nes tai reikštų: vien kalba savo veikimu sukuria žmogų. Taip galvojant žmogus būtų kalbos pažadas (Versprechen).

Galop – tai žmogaus atliekama išraiška, įsivaizdavimas ir pavaizdavimas to, kas tikra ir kas netikra.

Seniai žinoma, kad parodytų bruožų nepakanka, idant būtų apibrėžta kalbos esmė. Kalbos esmę priskiriant išraiškai, jai suteikiamas platesnis apibrėžimas: išraiška, kaip viena iš veiklų, patenka į bendrąją pasiekimų ekonomiją, per kurią žmogus save sukuria.

Kitaip nei tie, kurie kalbėjimą priskiria vien žmogaus pasiekimų sričiai, yra pabrėžiančių, kad kalba – dieviškos prigimties. Pagal Jono Evangelijos prologo pradžią, Dievui pradžioje buvo Žodis. Bet ne vien pabaigos klausimą bandoma ištraukti iš racionaliai loginio paaiškinimo gniaužtų, – bandoma panaikinti loginio kalbos apmąstymo apribojimus. Užuot sutikus, kad žodžių reikšmės būtų charakterizuojamos vien kaip sąvokos, į pirmąjį planą iškeliamas kalbos kaip vaizdo ir simbolio charakteris. Biologija, filosofinė antropologija, sociologija ir psichopatologija, teologija ir poetika pasitelkiamos tam, kad kalbos reiškiniai būtų išsamiau aprašyti ir paaiškinti.

Tuo tarpu iš anksto naudojamos visos ištaros, nuo seno siejamos su mastelį teikiančiu kalbos pasirodymo būdu. Taip įtvirtinamas jau prigijęs požiūris į kalbos esmės visumą. Yra taip, kad gramatikos, logikos, kalbos filosofijos ir kalbotyros požiūris į kalbą nepakito du su puse tūkstančio metų, nors kalbos pažinimas plėtėsi ir kito. Šį faktą būtų galima laikyti įrodymu, kad vyraujantis požiūris į kalbą nesudrebinamai teisingas. Niekas nedrįs aiškinti, kad kalbos, kaip vidinės būsenos garsinės raiškos, kaip žmogaus veiklos, vaizdiškai sąvokinio vaizdavimo apibūdinimas neteisingas ar net nenaudingas. Aukščiau pateiktas kalbos suvokimas yra teisingas; nes jis atsižvelgia į tai ir pakreipia save pagal tai, kaip bet kuriuo laiku tiriami kalbos reiškiniai. Šio teisingumo rate juda klausimai, kurie lydi kalbos reiškinių aprašymą ir paaiškinimą.

Žinoma, mes per mažai apmąstome keistą šių teisingų įsivaizdavimų apie kalbą vaidmenį. Jie teigia, tarsi būtų nesugriaunami, skirtingų mokslinių traktavimo būdų lauką. Jie remiasi senu palikimu. O kartu palieka visai nepastebėtą patį seniausią kalbos esmės nusakymą. Ir todėl jie niekada nepasiekia kalbos kaip kalbos traktuotės, nesvarbu, kad ir kokie seni ir kokie gerai suprantami būtų.

Kalbà kal̃ba. O kaip yra su tuo kalbėjimu? Kur tokį kalbėjimą randame? Greičiausiai kalbamuosiuose dalykuose. Būtent čia kalbėjimas save išpildo. Tame, kas pasakyta, nesiliauja kalbėjimas. Pasakytame lieka apsaugotas kalbėjimas. Pasakytame kalbėjimas sutelkia būdą, kuriuo jis saugomas, ir tai, kas iš to turi trukmę ir tebebūna, sutelkia jo esmę. Bet dažniausiai ir per daug mes sutinkame tai, kas kalbėta vien kaip kalbėjimo praeitis.

Jei mes kalbos kalbėjimo turime ieškoti pasakytuose dalykuose, tai užuot pasakyto ieškoję bet kur, stengsimės rasti tai, kas pasakyta grynu pavidalu. Grynai pasakyta yra tai, kur išsipildo kalbėjimas. Tas išsipildymas įvyksta pasakytame ir yra pradedantis. Grynai pasakytas yra eilėraštis. Šį sakinį turime pradžiai palikti kaip nuogą tezę. Mes turėtume, jei tai pavyks, tai, kas grynai pasakyta, išgirsti iš paties eilėraščio. Bet koks eilėraštis mums kalbės? Čia mums lieka pasirinkti, bet kiekvienas pasirinkimas remsis į gryną valingumą. Kuo kalbės? Tuo, kas mums mąstymu įdiegta kaip kalbos esmė, jei galvojame apie kalbos kalbėjimą. Laikydamiesi šio prisirišimo renkamės, kaip grynai pasakytą, tokį eilėraštį, kuris greičiau nei bet kuris kitas mums gali padėti jau pačiais pirmais žingsniais patirti, kaip kiekvienas ryšys susieja. Mes klausomės sakomo. Eilėraštis vadinasi „Žiemos vakaras“.

Ein Winterabend

Wenn der Schnee ans Fenster fällt,
Lang die Abendglocke läutet,
Vielen ist der Tisch bereitet
Und das Haus ist wohlbestellt.

Mancher auf der Wanderschaft
Kommt ans Tor auf dunklen Pfaden.
Golden blüht der Baum der Gnaden
Aus der Erde kühlem Saft.

Wanderer tritt still herein;
Schmerz versteinerte die Schwelle.
Da erglänzt in reiner Helle
Auf dem Tische Brot und Wein.

Žiemos vakaras

Kai į langą sniegas krenta,
Ilgai skamba vakaro varpas,
Daugeliui yra padengtas stalas
Ir sutvarkyti namai.

Kai kuris dar kelyje,
Tamsiais takais ateina prie vartų.
Auksu žydi malonių medis,
Traukdamas jėgas iš vėsios žemės.

Keliautojas tyliai įeina;
Nuo skausmo suakmenėjo slenkstis.
Ir štai grynoje šviesumoj sutviska
Ant stalo duona ir vynas¹.

Dvi paskutinės antrosios strofos eilutės ir trečioji strofa pirmojoje versijoje skambėjo taip (1913 12 13 laiškas Karlui Krausui):

Seine Wunde voller Gnaden
Pflegt der Liebe sanfte Kraft.

O! des Menschen bloße Pein.
Der mit Engeln stumm gerungen,
Langt, von heiligem Schmerz bezwungen,
Still nach Gottes Brot und Wein.

Savo žaizdas, pilnas malonės,
Puoselėja švelni meilės jėga.

O žmogaus varge.
Tas, kuris tyliai galynėjosi su angelais,
Įveiktas švento skausmo siekia
Dievo duonos ir vyno.

(Plg. šveicariškas G. Traklio poezijos leidimas, gautas iš Kurto Horwitzo, 1946.)

Eilėraštį parašė Georgas Traklis. Kad jis – poetas, ne taip svarbu; čia kaip ir bet kuriuo kitu labai gerai pavykusio eilėraščio atveju. Labai gerai pavykęs – tai ir tai, kad eilėraštis gali nuneigti autoriaus asmenį ir vardą.

Eilėraštį formuoja trys strofos. Jo metriką ir rimavimą galima tiksliai aprašyti metrikos ir poetikos schemomis. Eilėraščio turinys suprantamas. Nėra nė žodžio, kuris, paėmus atskirai, būtų nežinomas ar neaiškus. Nors kai kurios eilutės skamba keistai, pavyzdžiui, trečia ir ketvirta antrosios strofos eilutės:

Golden blüht der Baum der Gnaden / Auksu žydi malonių medis,
Aus der Erde kühlem Saft. /               Traukdamas jėgas iš vėsios žemės.

Panašiai stebina ir antroji trečiosios strofos eilutė:

Schmerz versteinerte die Schwelle. / Nuo skausmo suakmenėjo slenkstis.

Tačiau dabar išryškintos eilutės išsako ir ypatingą pavartotų vaizdinių grožį. Šis grožis padidina eilėraščio žavesį ir patvirtina estetinį meno kūrinio išbaigtumą.

Eilėraštis aprašo žiemos vakarą. Pirmoji eilutė vaizduoja, kas vyksta lauke: sninga ir skamba vakaro varpai. Laukas paliečia žmogaus būsto vidų. Sniegas krenta ant lango. Varpas įskamba į kiekvieną namą. Viduje viskas sutvarkyta, padengtas stalas.

Antroji strofa leidžia rastis prieštarai. Daugeliui žmonių, kurie jaukiai namuose susėdę prie stalo, priešstatomi kai kurie kiti, kurie nejaukiai eina tamsiais takais. Bet galbūt tokie blogi keliai kartais veda prie saugančio namo vartų. Tai nėra tiksliai nusakyta. Vietoj to eilėraštis mini malonių medį.

Trečioji strofa kviečia klajoklį iš tamsaus lauko į šviesų vidų. Iš daugelio namų ir iš kasdienio valgio stalo randasi Dievo namai ir altoriaus stalas.

Eilėraščio turinį būtų galima išskaidyti dar labiau, jo formą tiksliau apibrėžti, tačiau taip elgdamiesi liktume įsprausti į tokį kalbos įsivaizdavimą, koks viešpatauja kelis tūkstančius metų. Pagal kurį kalba yra žmogaus vidinių dvasios būsenų ir jų suformuotos pasaulėjautos išraiška. Ar galima sulaužyti šį kalbos įsivaizdavimą? Kodėl reikėtų jį sulaužyti? Kalba savo esme nėra nei išraiška, nei žmogaus veikla. Kalbà kal̃ba. Dabar mes ieškome kalbos kalbėjimo eilėraštyje. Todėl tai, kas ieškoma, glūdi to, kas pasakyta, poetiškume.

„Žiemos vakaras“ – taip skamba eilėraščio pavadinimas. Mes iš jo laukiame žiemos vakaro, tokio, koks jis išties yra, aprašymo. Eilėraštis nepristato vieno, kadaise buvusio žiemos vakaro. Jis nevaizduoja jau buvusio žiemos vakaro, kaip ir nenori parodyti niekada nebuvusio žiemos vakaro kaip buvusio. Žinoma, kad ne, – bus atsakyta. Visas pasaulis žino, kad eilėraštis – tai poezija. Jis eiliuoja net ten, kur atrodo, kad aprašinėja. Eiliuodamas poetas iš anksto susikuria galimai esamą (Anwesendes) savo buvime (Anwesen). Sueiliuotas eilėraštis įvaizdina tai, kas mūsų įsivaizdavime yra iš anksto įsivaizduota. Eilėraščio kalbėjime išsisako poetinė įsivaizdavimo galia. Tai, kas pasakyta eilėraščiu, yra išsakyta iš poeto vidaus. Tas išsakytumas kalba tuo, kad jis kalbėdamas išsako savo turinį. Eilėraščio kalba yra daugialypis išsakymas. Kalba neginčytinai pasirodo kaip išraiška. Tai, kas dabar pasirodo, prieštarauja sakiniui: kalba kalba, su sąlyga, kad kalbėjimas savo esme nėra išraiška. Net jei mes tai, kas išsakyta eilėraščiu, suprasime per eiliavimą, tai, kas išsakyta, mums tepasirodys kaip vien primygtinai išsakoma ir vis besikartojanti ištara. Kalba yra išraiška. Kodėl mes nepriimame šio fakto? Todėl, kad šio kalbos įsivaizdavimo teisingumas ir įprastumas nėra pakankami būti pagrindu esmės apibūdinimui. Kaip mes išmatuosime nepakankamumą? Ar mes, norėdami tai išmatuoti, neturime turėti kito mastelio? Žinoma, kad turime. Šis mastelis išsako save šiuo sakiniu: kalbà kal̃ba. Iki šiol šis vedantis sakinys teturėjo suteikti atkirtį įpročiui kalbėjimą perkelti į išraiškos reiškinius, užuot jį mąstęs iš savęs paties. Šis eilėraštis pasirinktas todėl, kad jis daugiau nepaaiškinamu būdu išsako tinkamumą mūsų bandymui interpretuoti kalbą ir suteikti interpretacijai keletą vaisingų mostų.

Kalbà kal̃ba. Tai pirmiausia ir iškart reiškia: kal̃ba kalbà. Kalba? O ne žmogus? Ar tai, ką šis pagrindinis sakinys mums leidžia nutuokti, nėra dar blogiau? Ar mes tebenorime neigti, kad žmogus yra ta būtybė, kuri kalba? Jokiu būdu ne. Mes to neneigiame kaip ir galimybės visus kalbos reiškinius priskirti „išraiškos“ pavadinimui. Bet mes klausiame: kiek kalba žmogus? Mes klausiame: kas yra kalbėjimas?

Wenn der Schnee ans Fenster fällt, / Kai į langą krinta sniegas,
Lang die Abendglocke läutet          / Ilgai skamba vakaro varpas

Šis kalbėjimas įvardija sniegą, kuris vėlai, besibaigiant dienai, skambant vakaro varpui, be garso paliečia langą. Taip sningant visa, kas turi trukmę, trunka ilgiau (währt alles Währende). Todėl vakaro varpas, kuris kasdien skamba tam tikrą laiko tarpą, skamba ilgai. Kalbėjimas įvardija žiemos vakaro laiką. Kas yra šis įvardijimas? Ar jis tik įsivaizduojamiems, žinomiems dalykams ir veiksmams suteikia tam tikros kalbos drabužį: sniegui, varpui, langui, kritimui, skambėjimui. Ne. Įvardijimas nesuteikia pavadinimų, nenaudoja žodžių, o pakviečia į žodį. Įvardijimas šaukia (ruft). Šaukimas priartina tai, kas šaukiama. Kartu tas priartinimas nepritraukia šaukiamų dalykų arčiau, kad juos paliktų esančiojo artumoje. Šaukimas pašaukia į čia. Taip jis priartina iki tol nešaukto buvimą į savo artumą. Vien kol šaukimas pašaukia, jis šaukiamam dalykui jau yra pašaukęs. Į kur? Į tolybę, kurioje šaukiamas dalykas užsibūva kaip dar nesantis (Abwesendes).

Šaukimas-į-čia pašaukia į artumą. Tačiau šaukimas neišgrobia šaukiamo dalyko iš tolio, kuriame tas dalykas išlieka šaukiant. Šaukimas šaukia savyje pačiame ir todėl nuolat [nukreipia] į ten ir į čia: į čia – į esamumą (ins Anwesen); į ten: į nesamumą (ins Abwesen). Sniego kritimas ir vakaro varpo gaudimas dabar yra čia eilėraštyje mums pasakyti (gesprochen). Jie esti (anwesen) šaukiant. Vis dėlto jie jokiu būdu nepatenka į šioje salėje esančio² čia ir dabar. Koks buvimas kaip dalyvavimas (das Anwesende) yra aukštesnis – esamumo ar buvimo pašauktu?

Vielen ist der Tisch bereitet      / Daugeliui yra padengtas stalas
Und das Haus ist wohlbestellt. / Ir sutvarkyti namai.

Abi eilutės kalba kaip teigiamieji sakiniai, tarsi jie nusakytų tai, kas yra (Vorhandenes). Lemiamasis „yra“ („ist“) taip skamba. Vis dėlto jis kalba šaukdamas. Eilutės patalpina padengtą stalą ir kruoščiai sutvarkytus namus į tą nebuvimui (Abwesen) priklausantį buvimą (Anwesen).

Ką pirmoji strofa šaukia? Ji šaukia daiktus, kviečia (heißt) juos ateiti. Į kur? Ne kaip esantį (Anwesende) tarp esamo (Anwesende), ne eilėraštyje įvardintą padengtą stalą, šaukia ne čia, tarp Jūsų eilių, kuriose sėdite. Šaukime kartu šaukiama atvykimo vieta yra nesamybėje (Abwesen) paslėptas esamas (Anwesen). Į tokį atvykimą kviečia ateiti įvardijantis šaukimas. Šaukimas yra kvietimas. Krentantis sniegas nuveda žmones po tamsiu nakties dangumi. Vakaro varpo skambėjimas juos, kaip mirtinguosius, atlydi priešais dieviškumą. Namas ir stalas susaisto mirtinguosius su žeme. Pavadinti daiktai pas save surenka tuo, kad šaukė dangų ir žemę, mirtinguosius ir dieviškuosius. Šie keturi pirmapradiškai yra viens-pas-kitą (Zueinander). Daiktai leidžia keturių ketvertui užsibūti pas save (verweilen). Šis surenkantis leidimas užsibūti yra daiktų daiktėjimas (das Dingen der Dinge). Mes įvardijame daiktų daiktėjime užsibuvusį ketvertą – Dangų, žemę, mirtinguosius ir dieviškuosius: pasaulį. Įvardijant įvardintieji daiktai yra pašaukti į savo daiktėjimą. Daiktėdami jie atveria pasaulį, kuriame daiktai trunka (weilen) ir būva kaip trunkantys. Daiktai daiktėdami išneša pasaulį. Senoji mūsų [t. y. vokiečių – I. B.] kalba įvardija išnešimą kaip „bern“ ir „bären“, iš čia žodžiai „gimdyti“ (gebären) ir „gestas“ (Gebärde). Daiktėdami daiktai yra daiktai. Daiktėdami jie gestu sukuria pasaulį.

Pirmoji strofa pašaukia daiktus į jų daiktėjimą, pakviečia juos atvykti. Kvietimas, kuris šaukia daiktus, pašaukia juos čia, pakviečia, o kartu šaukia patiems daiktams, pasiūlo juos pasauliui, iš kurio jie pasirodo. Todėl pirmoji strofa įvardija ne vien daiktus. Ji įvardija pasaulį. Ji pašaukia „daugelį“, kurie kaip mirtingieji priklauso pasaulio ketvertui. Daiktai (Dinge) yra mirtingųjų są-lyga (be-dingen). Tai dabar sako: daiktai kartu su pasauliu aplanko mirtinguosius. Pirmoji strofa kalba, leisdama pasirodyti daiktams.

Antroji strofa kalba kitaip nei pirmoji. Nors ir ji leidžia pasirodyti. Tačiau ji pradeda šaukti tada, kai pašaukia ir įvardija mirtinguosius.

Mancher auf der Wanderschaft / Kai kuris dar kelyje

Pašaukti yra nei visi mirtingieji, nei daugelis, o tik „kai kurie“, tie, kurie keliauja tamsiais takais. Šie mirtingieji geba mirti tarsi keliautų į mirtį. Mirtyje susirenka didžiausias gyvenimo užslėptumas (Verborgenheit des Seins). Mirtis jau aplenkė kiekvieną mirimą. Tie, „kurie yra kelyje“, turi pirmiausia per savo kelių tamsumą pasiekti namą ir stalą. Pasiekti ne tik ir netgi ne sau, o daugeliui; nes jie mano gyveną, kai įsikūrę namuose ir sėdintys prie stalų jau są-lygoti daiktų (von den Dingen be-dingt) ir pasiekę tai, kad gyvena.

Antroji strofa prasideda pašaukdama kai kuriuos mirtinguosius. Nors mirtingieji kartu su dieviškaisiais, su žeme ir dangumi priklauso pasaulio ketvertui, dvi pirmosios antros strofos eilutės vis dėlto nepašaukia paties pasaulio. Veikiau jos iškart įvardija – kaip ir pirmoji strofa, tik kita seka – daiktus: vartai, tamsūs takai. Tik kitos dvi antrosios strofos eilutės pašaukia pasaulį. Jos pavadina ūmai visai ką kita:

Golden blüht der Baum der Gnaden / Auksu žydi malonių medis,
Aus der Erde kühlem Saft. / Traukdamas jėgas iš vėsios žemės.

Medis turi galingas šaknis žemėje. Taip jis klesti, kol pražysta, kol atsiveria dangaus palaiminimui. Medžio kilimas yra pašauktas. Jis išmatuoja pražydimo svaigulį ir maitinančių syvų blaivumą. Prislopintas žemės augimas ir dangaus dosnumas priklauso vienam ir tam pačiam. Eilėraštis įvardija malonių medį. Jo klestintis žydėjimas slepia nepelnytai jam atitekusius vaisius: ten išgelbstimą šventumą, kuris mirtingajam neša laimę. Auksu žydintį medį valdo žemė ir dangus, dieviškieji ir mirtingieji. Jų nuosavas ketvertas yra pasaulis. Žodis „pasaulis“ dabar vartojamas ne metafizine prasme. Jis neįvardija nei sekuliarizuotai įsivaizduojamos gamtos, visatos ir istorijos, nei teologiškai įsivaizduojamos kūrinijos (mundus), nei turi omeny vien visa esama apimančio (κόϭμος) (kosmos).

Trečioji ir ketvirtoji antros strofos eilutės pašaukia malonių medį. Jos pakviečia ateiti pasaulį. Jos pašaukia pasaulio ketvertą ir taip pašaukia pasaulį daiktams.

Eilutės pakyla su žodžiu „aukso“. Kad mes aiškiau išgirstume šį žodi ir tai, ką jis šaukia, tebūnie primintas Pindaro eilėraštis (Isthm. V.). Poetas šios odės pradžioje įvardina auksą περιώσιον πάντων. Auksas yra tai, kas visa πάντα peršviečia. Jis peršviečia bet kurį esamą dalyką (Anwesende), visa aplink. Aukso spindesys slepia (birgt) savyje visa, kas yra, ir perkelia į savo pasirodymo nepaslepiamumą (in das Unverborgene seines Erscheinens).

Kaip šaukimas, įvardijantis daiktus, šaukia į čia ir į ten, taip šaukia taip pat ir sakymas, kuris įvardija pasaulį, savyje pačiame – į čia ir į ten. Jis patiki pasaulį daiktams, o kartu patalpina ir slepia daiktus pasaulio spindesy. Štai tai daiktams patiki jų esmę. Daiktai gestu sukuria pasaulį. Pasaulis negaili daiktų ir leidžia daiktams pasirodyti.

Pirmos ir antros strofų kalbėjimas kalba, kai jis leidžia pakviesti daiktus pas pasaulį ir pasaulį pas daiktus. Abu kvietimo būdai yra atskirti, bet neatidalinti. Jie nėra vien priskirti viens kitam. Pasaulis ir daiktai nėra vien pastatyti ir esantys greta vienas kito. Jie persiima vienas kitu. Taip jie kartu permatuoja tam tikrą vidų. Tame viduje jie vieningi (einig). Kaip tokie besivienijantys jie ir yra vidujai (innig). Abiejų vidurys (Mitte) yra vidujybė (Innigkeit). Šių dviejų dalykų vidurį mūsų kalba vadina tarpu (Zwischen). Lotynų kalbą sako: inter. Jį atitinka vokiškasis „tarp“ („unter“). Pasaulio ir daikto vidujybė nėra susilydymas. Vidujybė viešpatauja tik tol, kol vidujybė, pasaulis ir daiktai grynai atsiskiria ir lieka atsiskyrę. Dviejų dalykų viduryje (Mitte), pasaulio ir daikto tarpe (Zwischen), jų inter, šiame „tarp“ (Unter-) viešpatauja skirsmas (Schied).

Pasaulio ir daikto vidujybė esti „tarp“ atskirtume (Schied des Zwischen), esti tarp-skirsme (Unter-Schied³). Žodis „tarp-skirsmas“ (Unter-Schied) dabar atitolintas nuo įprastinio ir priprasto vartojimo [kaip skirtumas – I. B.]. Ką dabar įvardija žodis „tarp-skirsmas“ („der Unter-Schied“) – nėra rūšies sąvoka daugeliui skirtumo rūšių. Dabar įvardintas tarp-skirsmas yra tik jis vienas. Jis vienkartinis (einzig). Tarp-skirsmas pats išskiria vidurį (Mitte), kuriame ir per kurį pasaulis ir daiktai yra vieni kitiems vieningi (einig). Tarp-skirsmo vidujybė yra vienijanti Διαφοϸα, pernešto užbaigimo, išsprendimo. Tarp-skirsmas išnešioja pasaulį jo pasaulėjime, daiktus jų daiktėjime. Tad juos išnešiodamas jis priskiria juos vienas kitam. Tarp-skirsmas perteikia ne pavėluotai, pasaulį ir daiktus sujungdamas pridėtu viduriu. Tarp-skirsmas tik kaip vidurys perteikia pasauliui ir daiktams jų esmę, t. y. jų buvimą vienas prie kito, kurio vienovę (Einheit) jis išnešioja (austrägt).

Žodis „tarp-skirsmas“ nebenumano atskyrimo, kuris vien per mūsų įsivaizdavimą pastatomas tarp daiktų. Tarp-skirsmas nėra vien tik santykis, kuris yra tarp pasaulio ir daikto. Tai nėra toks santykis, kurį nustatytų jį paliečiantis įsivaizdavimas. Tarp-skirsmas nėra pavėluotai atidalijamas nuo pasaulio ir daikto kaip jų santykis. Tarp-skirsmas pasauliui ir daiktams leidžia įvykti: daiktams leidžia pasirodyti kaip pavidalui, o pasauliui leidžia pasirodyti negailint daiktų.

Tarp-skirsmas nėra nei atskyrimas, nei sąryšis. Tarp-skirsmas geriausiu atveju yra matas pasauliui ir daiktui. Bet šiuo atveju „matas“ nenusako sau esančios srities, kurioje apsistoja tai ar kita. Tarp-skirsmas yra „tas konkretus“ matas bent tol, kol jis iš-matuoja pasaulį ir daiktą, atsižvelgdamas į jų savastį. Jo iš-matavimas pirmiausia atveria pasaulio ir daikto buvimą atskirtais ir vienas su kitu susijusiais. Toks atvėrimas yra būdas, kuriuo čia tarp-skirsmas išmatuoja abu. Tarp-skirsmas išmatuoja, būdamas viduriu pasauliui ir daiktams, jų esmės mastą. Kvietime, kuris šaukia daiktą ir pasaulį, egzistuoja tai, kas išties kviečiama: tarp-skirsmas.

Pirmoji eilėraščio strofa kviečia tuos daiktus, kurie pasirodo kaip daiktėjančio pasaulio pavidalai. Antroji strofa pakviečia pasaulį, kuris leidžia daiktams pasirodyti kaip pasaulėjantiems daiktams. Trečioji strofa pakviečia pasaulio ir daiktų vidurį: perteikia vidujybę. Todėl trečioji strofa prasideda akcentuotu šaukimu:

Wanderer tritt still herein; / Keliautojas tyliai įeina;

Kur įeina? Ši eilutė to nepasako. Priešingai, ateinantį keliautoją ji pakviečia į tylą. Jos galioje vartai. Staiga ir keistai sušunkama:

Schmerz versteinerte die Schwelle. / Nuo skausmo suakmenėjo slenkstis.

Visame eilėraščio kalbėjimo kontekste ši eilutė byloja vienišai. Ji įvardija skausmą. Kokį? Eilutė tepasako „skausmas“… Iš kur ir kaip pakviečiamas skausmas?

Schmerz versteinerte die Schwelle. / Nuo skausmo suakmenėjo slenkstis.

„…suakmenėjo…“ Šis žodis vienintelis eilėraštyje, kuris kalba būtojo, praeities laiko forma. Ir kartu jis nekalba praeito, to, kas jau nebeegzistuoja (anwest). Jis įvardija esamą (Wesendes), kuris jau buvo (gewesen). Vien pavertimo akmeniu buvime (Gewese) esti (west) slenkstis.

Slenkstis – tai pagrindinė briauna, kuri viskuo yra vartai. Jis išlaiko vidurį, kuriame du dalykai, išorė ir vidus, sueina vienas į kitą. Slenkstis yra tarpas. Jo pasitikėjime sutelpa tai, kas tarpe iš-eina ir į-eina. Vidurio patikimumas negali niekur pasiduoti. Tarpo pasirodymui reikia ištveriančio ir šia prasme kieto. Slenksčio kaip tarpo pasirodymas yra kietas, nes skausmas pavertė jį akmeniniu. Tačiau akmeniu virtęs skausmas nesukietėjo į slenkstį, kad jame sustingtų. Skausmas tęstinai esti slenkstyje kaip skausmas.

Tačiau kas yra skausmas? Skausmas plėšia (reißt). Jis yra plėšimas (Riß). Tačiau jis neperplėšia į viena nuo kitos atsiskiriančias skeveldras. Skausmas perplėšia pusiau, jis skiria, tačiau taip, kad jis visa patraukia į save, surenka savyje. Jo plėšimas (Reißen), kaip surenkantis skyrimas (Scheiden), kartu yra ir tas traukimas, kuris kaip išankstinis plėšimas ir atvėrimas (Vorriss und Aufriss) apibrėžia ir sujungia skirtume atskirtus dalykus. Skausmas yra jungiantis skiriamai surišančiame plėšime. Skausmas yra plėšimo sandūra. Ši sandūra yra slenkstis. Jis talpina savyje tarpą (das Zwischen), dviejų juo atskirtų dalykų vidurį. Skausmas sujungia tarp-skirsmo plėšimą. Skausmas pats yra tarp-skirsmas (Unter-Schied).

Schmerz versteinerte die Schwelle. / Nuo skausmo suakmenėjo slenkstis.

Ši eilutė šaukia tarp-skirsmą, tačiau nemąsto jo nei savaip, nei įvardija savo buvimą šiuo vardu. Eilutė pašaukia tarpo skirsmą (den Schied des Zwischen), surenkantį vidurį, kurio vidujybėje ir daiktų gestas, ir pasaulio malonė išmatuoja vienas kitą.

Kyla klausimas, ar tokiu būdu skausmas ir būtų tarp-skirsmo vidujybė pasauliui ir daiktui? Be abejo, kad taip. Tačiau mes negalime skausmo pristatyti antropologiškai, kaip pojūčio, kuris kelia skausmą. Taip pat šio vidujiškumo negalime pristatyti psichologiškai, kur įsikuria jautrumas.

Schmerz versteinerte die Schwelle. / Nuo skausmo suakmenėjo slenkstis.

Skausmas priskyrė slenkstį jam nešti. Tarp-skirsmas esti (west) kaip buvinys (das Gewese), kur įvyksta pasaulio ir daikto parodymas (Austrag). Kokiu mastu jis vyksta?

Da erglänzt in reiner Helle / Ir štai grynoje šviesumoj sutviska
Auf dem Tische Brot und Wein. / Ant stalo duona ir vynas.

Kur suspindi gryna šviesuma? Ant slenksčio, iškeliant skausmą. Tarp-skirsmo įplyšis leidžia spindėti grynai šviesumai. Jo šviesėjantis priskyrimas ap-sprendžia paties pasaulio pra-šviesinimą. Tarp-skirsmo plėšimas atima iš pasaulio jo pasaulėjimą, kuris negaili daiktų, leidžia jiems pasirodyti. Pasaulio nušvitime, jo auksiniame spindesyje taip pat sušvinta duona ir vynas. Didžiai pavadinti daiktai švyti jų daiktėjimo paprastume. Duona ir vynas – dangaus ir žemės vaisiai, dovanoti mirtingiesiems dieviškųjų. Duona ir vynas surenka šiuos keturis, iš ketvirtėjimo paprastumo. Pavadinti daiktai – duona ir vynas – yra paprasti, nes jų pasaulio parodymas gestu yra išpildytas paties pasaulio dosnumo. Tokie daiktai sau pakankami todėl, kad jie leidžia pasaulio ketvertui juose būti. Grynas pasaulio šviesumas ir paprastas daiktų nušvitimas yra matas jų tarpui (ihr Zwischen), tarp-skirsmui (Unter-Schied).

Tik trečioji strofa surenka daiktų pakvietimą ir pasaulio pakvietimą (Heißen). Ji pirmapradiškai šaukia iš vidinio kvietimo paprastumo, pakviečiančio „tarp-skirsmą“, palikdama jį neišsakytą. Pirmykštis šaukimas, leidžiantis pasirodyti pasaulio vidujybei, yra tikrasis kvietimas. Šis kvietimas yra kalbėjimo esmė (dieses Heißen ist das Wesen des Sprechens). Kalbėjimas esti eilėraščio pasakytume. Tai yra kalbos kalbėjimas. Kalbà kal̃ba. Ji kalba, kviesdama tai, kas pakviesta, daiktų pasaulį ir pasaulio daiktus, į tarp-skirsmo tarpą (in das Zwischen des Unter-Schiedes). Kas taip kviečiama, tam liepiama pasirodyti iš tarp-skirsmo. Čia mes apgalvojame senąją liepimo prasmę, kurią tebežinome iš pasakymo „Pavesk Viešpačiui savo kelią“ [vok. „Befiehl dem Herrn deine Wege“ – „Pasitikėk juo, ir jis padės“, 37 psalmė, – I. B.]. Kalbos kvietimas paveda ja šauktus dalykus tokiu būdu tam, kas pašaukta tarp-skirsmo. Tarp-skirsmas atskiria daiktą į ketverto ramybę. Toks atskyrimas nieko neatima iš daikto. Jis vien pakylėja daiktą į jam būdingą dalyką: į tai, kad jame užsibūva pasaulis. Laikyti ramybėje (Ruhe) – tai raminti (stillen)⁴. Tarp-skirsmas raminimu pakreipia daiktą kaip daiktą į pasaulį.

Toks raminimas įvyksta tik tokiu būdu, kad pasaulio ketvertas išpildo daikto gestą, kol raminimas leidžia daiktui užsibūti pasaulyje. Tarp-skirsmas ramina dviem būdais. Jis ramina leisdamas daiktams ilsėtis pasaulio malonėje. Jis ramina leisdamas pasauliui būti sau pakankamu daikte. Dvigubai raminamas tarp-skirsmas leidžia įvykti: tylai.

Kas yra tyla? Ji nieku gyvu nėra vien begarsiškumas. Ten yra vien skambėjimo nejudrumas. Bet nejudrumas nėra apsiribojęs vien suskambėjimu, kaip suskambėjimo atsisakymas, taip pat nejudrumas išties nėra esantis ramybės būsenoje. Tai, kas nejudru, dažniausiai tėra tik kita ramybėje esančio pusė. Tai, kas nejudru, tesiremia ramybe. Ramybės esmė tėra ta, kad ji ramina. Tylos raminimas (das Stillen der Stille) yra ramybė (Ruhe), galvojant griežtai, tai yra judriau už bet kokį judėjimą ir veikliau už bet kokį veikimą.

Tarp-skirsmas ramina dviem būdais: daiktus [pakreipdamas] į daiktėjimą ir pasaulį į pasaulėjimą. Taip nuraminti daiktai ir pasaulis niekada neišvengia tarp-skirsmo. Maža to, jie išgelbstimi į raminimą, kuris pats yra tyla.

Ramindamas daiktus ir pasaulį jo savastyje, tarp-skirsmas pašaukia pasaulį ir daiktą į jų vidujybės vidų. Tarp-skirsmas yra kviečiantis. Tarp-skirsmas surenka abu, pašaukdamas plėšimą, kuriuo pats ir yra. Surenkantis šaukimas ir yra skambėjimas. Čia įvyksta kita nei kad tiesiog sukuriamos sąlygos ar tiesiog išplečiamas garsas.

Kai tarp-skirsmas ir daiktai susirenka į skausmo vidujybės paprastumą, jis kviečia dvejetą ateiti į savo esmę. Tarp-skirsmas yra toks kvietimas, iš kurio pašaukiamas pats kvietimas taip, kad kiekvienas ima priklausyti kvietimui. Tarp-skirsmo pakvietimas (Geheiss) visada savyje telkė kvietimo veiksmą (Heissen). Savyje telkiantis šaukimas, kuris šaukdamas sutelkia, yra skambėjimas kaip garsas.

Tarp-skirsmo šaukimas (Rufen) yra dvigubas raminimas (Stillen). Surinktas kvietimas (Heissen), pakvietimas (Geheiss), kaip toks skirtumas (Unterschied), kuris pašaukia pasaulį ir daiktus, yra tylos skambėjimas. Kalbà kal̃ba, kai tarp-skirsmo pakvietimas (Geheiss) pašaukia pasaulį ir daiktus į jo vidujybės paprastumą.

Kalbà kal̃ba kaip tylos skambėjimas (Geläut). Tyla ramina, kai ji iškelia švieson pasaulį ir daiktus į jų esmę. Pasaulio ir daikto iškėlimas raminimo būdu yra tarp-skirsmo įvykis. Kalba, tylos skambėjimas, yra tada, kai įvyksta tarp-skirsmas. Kalba esti kaip įvykstantis tarp-skirsmas pasauliui ir daiktams.

Tylos skambėjimas nėra žmogiškas. Veikiausiai todėl žmogiškumas savo esme yra kalbiškas. Čia pavartotas žodis „kalbiškas“ pasako: įvykęs iš kalbos kalbėjimo. Tai, kas taip įvykę, – žmogaus esmė yra per kalbą atvesta į savo esmę. Tai yra, kas lieka įvykę kalbos esmei, tylos garsui. Toks vyksmas vyksta tol, kol to kalbos esmei, tylos garsui, mirtingųjų kalbėjimui reikia, idant tai tylos garsą įgarsintų mirtingųjų girdėjimui. Tik kol žmonės priklauso tylos garsui, mirtingieji geba, kaip jiems tai būdinga, įgarsinti kalbėjimu.

Mirtingas kalbėjimas yra pavadinantis šaukimas, kvietimas pasirodyti daiktui ir pasauliui iš tarp-skirsmo paprastumo. Tai, kas grynai pakviesta mirtingo kalbėjimo, yra tai, kas pasakyta eilėraščio kalbėjimu. Tikroji poezija niekada nėra vien aukštesnis kasdienės kalbos būdas (Melos). Maža to, veikiau priešingai, kasdienis kalbėjimas yra pamirštas ir dėl to išeikvotas eilėraštis, iš kurio beveik neataidi šaukimas.

Priešingybė grynai pasakytam eilėraščiui nėra proza. Gryna proza niekad nėra „proziška“. Ji tokia poetiška, ir todėl taip retai tokia, kaip poezija.

Jei dėmesys sutelkiamas tik į žmogaus kalbėjimą, jei jis laikomas žmogaus vidaus įgarsinimu, jei taip įsivaizduotas kalbėjimas laikomas pačia kalba, tuomet kalbos esmė gali pasirodyti tik kaip žmogaus veiklos išraiška. Tačiau žmogaus kalbėjimas kaip mirtingojo kalbėjimas nėra nurimęs, rymantis (ruht) savyje. Mirtingųjų kalbėjimas išauga iš santykio su kalbos kalbėjimu.

Savo laiku neišvengiamai tenka apmąstyti, kaip kalbos kalbėjime, kaip – tylos garse, įvyksta mirtingas kalbėjimas ir jo įgarsinimas. Įgarsinant, ar tai būtų kalba ar raštas, baigiasi tyla. Kuo baigiasi tylos skambėjimas (Geläut der Stille)? Kaip nutraukta tyla patenka į žodžio skambėjimą (Lauten des Wortes). Kaip nutraukta tyla formuoja mirtingą kalbą, kuri suskamba eilutėmis ir sakiniais.

Tarkime, mąstant pavyks vieną dieną atsakyti į šiuos klausimus. Mąstant reikėtų vengti įgarsinimą ar net išraišką laikyti reikšmingu žmogaus kalbėjimo elementu.

Žmogaus kalbėjimo struktūra tegali būti būdas (Melos), kuris susieja kalbos kalbėjimą, tarp-skirsmo tylos garsą, mirtinguosius, kviečiamus tarp-skirsmo.

Būdas, kuriuo mirtingieji yra pašaukti iš tarp-skirsmo ir savo ruožtu patys kalba, yra atitikmuo (Entsprechen). Mirtingas kalbėjimas turi būti girdėjęs kvietimą, iš kurio pasaulio ir daiktų tarp-skirsmo tyla šaukia į savo paprastumo plėšimą. Kiekvienas mirtingo kalbėjimo žodis kalba iš tokios klausos perspektyvos ir kaip tokia klausa.

Mirtingieji tekalba tiek, kiek jie girdi. Jie atkreipia dėmesį į kviečiantį tarp-skirsmo tylos šauksmą, net jei jie to ir nežino. Klausymas imasi iš tarp-skirsmo šauksmo, ką šis paverčia skambančiu žodžiu. Klausant perimamas kalbėjimas yra kalbėjimas kaip ati-tikimas (Ent-sprechen).

Kai mirtingas kalbėjimas savo ištarą (Gesprochenes) perima iš tarp-skirsmo kvietimo, tam tikru būdu jis jau yra sekęs šaukimu. Atitikmuo yra aukštesnis perėmimas ir pripažįstantis atsakas. Mirtingieji kalba, kuomet jie dvejopu būdu perima ir atsako, ir atitinka kalbą. Mirtingas žodis kalba, kol jis keleriopu būdu ati-tinka (ent-spricht).

Kiekvienas tikras girdėjimas laikosi savęs su kiekvienu savu sakymu. Nes klausymas (Hören) susilaiko priklausyme (Gehören), per kurį išlieka priskirtas tylos skambėjimui. Kiekvienas atitikmuo priklauso nuo savęs besilaikančio susilaikymo. Todėl tokiam susilaikymui yra svarbu klausant atsiverti tarp-skirsmo kvietimui. Susilaikymas turi pasistengti įsiklausyti ne tiek į tylos garso skambėjimą, ne tiek į skambėjimą po, kiek į skambėjimą prieš ir taip atsiverti kvietimui (Geheiß).

Atsiverti susilaikant – tai nustato būdą, kuriuo mirtingieji atitinka tarp-skirsmą. Šiuo būdu mirtingieji gyvena kalbos kalbėjime.

Kalbà kal̃ba. Jos kalba leidžia pasirodyti tarp-skirsmui, o pasauliui ir daiktamas būti praradus savastį savo vidujybės paprastume.

Kalbà kal̃ba.

Žmogus kalba tol, kol jis atitinka kalbą. Atitikimas yra klausymas. Klausosi tol, kol priklauso tylos skambėjimui.

Nėra būtinybės pateikti kito kalbos apibrėžimo. Viskas remiasi tuo, kad tenka išmokti gyventi kalbos kalbėjime. Tenka nuolat tikrinti, ar mes mokame ir kiek mokame atitikti: atsiverti susilaikydami. Nes:

Žmogus kalba tik tiek, kiek atitinka kalbos kalbėjimą.

Kalbà kal̃ba.

Jos kalbėjimas kalba į mus tuo, kas pasakyta:

Žiemos vakaras

Mirgant snaigėms languose,
Gaudžia varpas žalvarinis;
Daug kam dengtas vakarienės
Stalas su namų dvasia.

Pas vartus tamsiais keliais
Baigiasi kam nors kelionės.
Žydi žemėje malonės
Medis aukso obuoliais.

Pakeleivis ties slenksčiu,
Kurs nuo skausmo akmeninis.
Štai ant stalo duona, vynas
Šviečia spindesiu skaisčiu⁵.

Versta iš: Martin Heidegger. UNTERWEGS ZUR SPRACHE. Stuttgart: Klett-Cotta, 2003.

---

1 Čia pateikiamas pažodinis Ingos Bartkuvienės vertimas, toliau naudojamas semantinei eilėraščio analizei. Georgo Traklio „Žiemos vakarą“ yra vertęs Jonas Juškaitis (kn. „Ne laikas eina. Iš pasaulio poezijos“, 2004). Jo vertimą perskaitysite publikacijos pabaigoje.
2 M. Heideggeris kreipiasi į salėje sėdinčius savo paskaitos klausytojus.
3 Žodis „Unterschied“ reiškia skirtumą, M. Heideggerio vartosenoje – metafizinę skirtį. M. Heideggerio atskirtas „Schied“ – jo naujadaras, čia verčiamas „skirsmu“. Čia naudojamame „Unter-Schied“ svarbus skirtybės atskyrimas, tarpas. Tokį reflektuotai atskirtą skirtį verčiame „tarp-skirsmas“. Tereiktų turėti omeny, kad jame yra ir įprastas skirtumas, skirtis.
4 „Stillen“ – raminti, etimologiškai siejasi su tyla, „Stille“, viena čia svarbių reikšmių taip pat ir „den Schmerz stillen“ – „numalšinti skausmą“.
5 Vertė Jonas Juškaitis // Ne laikas eina. Iš pasaulio poezijos. – Vilnius: Aidai, 2004. – P. 97.