Paul Celan. Atsakymai

2018 m. Nr. 4

Iš vokiečių k. vertė Inga Bartkuvienė

 

Pokalbis kalnuose

Vieną vakarą, nusileidus saulei, – ir ne vien jai – iš savo namelio išėjo žydas ir leidosi į kelią. Ėjo žydas ir žydo sūnus, o su juo kartu keliavo jo vardas, neištariamas, ėjo, artėjo, klibikščiavo, buvo girdimas – ėjo besiramsčiuodamas lazda, perlipo per akmenį, ar girdi mane, ar girdi, tai aš, aš, bet ir tas, kurį girdi, tariesi girdįs, aš ir kitas. Taigi jis išėjo, girdimai. O kad buvo vakaras, visa gaubė sutemos (ir ne vien tos, kurios būna nusileidus saulei), jam teko eiti po debesimis, šešėly, savo paties ir kito, – juk, žinai, žydas, ką gi jis turi, kas jam išties priklausytų, kas nebūtų skolinta, gauta ir negrąžinta, – tad jis ėjo ir atėjo, pasirodė kelyje, gražiajame, nepalyginamajame, ėjo, it Lencas, per kalnus, jis, kuriam reikėjo leisti gyventi ten, kur jam ir priklauso, – apačioje, žemumose, tai jis, žydas, ėjo ir atėjo.

Taip, atėjo šiuo keliu, šiuo gražiuoju, iš ten.

O kas, kaip manai, artėjo jo link? Priešais jį ėjo jo pusbrolis, tėvų broliavaikis, ketvirčiu žydo gyvenimo vyresnis, didelis jis buvo, bet ir jis ėjo šešėly, skolintajame, – nes, – nesiliauju savęs klausęs, argi tas, kuriam Dievo lemta būti žydu, kada nors keliauja su savuoju? – jis ėjo, toks didelis, artinosi prie kito, didysis ėjo prie mažojo, o mažasis žydas liepė savo lazdai tylėti didžiojo žydo lazdos akivaizdoje. Tad tylėjo ir akmuo, o kalnai, kuriais jie, tas ir anas, ėjo, buvo be garso.

Taigi buvo tylu, tylu ten aukštai kalnuose. Neilgai truko tyla, nes kai žydas ateina ir sutinka kitą žydą, tylos kaipmat nebelieka, net ir kalnuose. Juk žydas ir gamta – du skirtingi dalykai, iki šiol, net ir šiandien, net ir čia.

Taigi jiedu, brolių vaikai, stovi, kairėje žydi miškinė lelija, pašėlusiai žydi, kaip niekur, o dešinėje – sultenė, o netol jos ir Diantus superbus¹, puošnusis gvazdikas. Bet jie, broliavaikiai, o varge, neturi akių. Tiksliau sakant: jie, net ir jie, turi akis, tačiau prieš jas šydas, ne, ne prieš jas, o už jų, judrus šydas; vos į akis patekęs vaizdas iškart pakimba audinyje, kur beregint priartėja besivejantis siūlas, šydo siūlas, jis ima ir apraizgo vaizdą; apsiveja aplink jį ir užmezga su juo vaiką – pusiau vaizdą, pusiau šydą.

Vargšė miškinė lelija, vargšė sultenė! Ten stovi jie, broliavaikiai, kalnų gatvėje, lazda tyli, akmuo tyli, o tylėjimas – nebetylėjimas, joks žodis netapo nebylus, joks sakinys, tai tik pauzė, tai tik tarpas tarp žodžių, tuščia vieta, aplink kurią matai visus skiemenis; šie du žmonės – tai liežuvis ir burna, kaip ir lig tol, prieš pauzę, o akyse jiems – šydas, o jūs, jūs vargšai stovite ir nežydite, jūsų nėra, o liepa nėra liepa.

Plepiai! Net ir dabar, kai liežuvis kvailai atsimuša į dantis, o lūpos medinės, turite ką pasakyti. Na gerai, lai šneka…

– Ar iš toli atvyksti, atvyksti į čia?

– Taip. Kaip ir tu.

– Žinau.

– Žinai. Žinai ir matai: čia viršuj žemė suėjo į klostes, susilankstė, kartą, du, tris ir atsivėrė per vidurį, o vidury – vanduo, o vanduo – žalias, o žaluma – balta, o baltuma – iš dar aukščiau, kur ledynai, būtų galima, bet nebūtina, sakyti, kad tai kalba, kuria čia kalbama, kad žalumoje jau įaugęs baltumas, kalba skirta ne man ir ne tau, nes – klausiu – kam skirta žemė, ji sugalvota ne tau ir ne man, – taigi kalba, neturinti Aš ir Tu, vien Jį, vien Tai, supranti, vien Juos, ir daugiau nieko.

– Suprantu, suprantu. Iš toli atvykau, atvykau kaip ir tu.

– Žinau.

– Tu žinai, bet noriu paklausti: bet vis dėlto atvykai, atvykai nepaisydamas visko, pasirodei – kodėl, kam?

– Kodėl, kam… Gal kad turėjau šnekėti, sau ar tau, turėjau šnekėti burna ir liežuviu, ne vien lazda. Nes kam gi šneka lazda. Ji šneka akmeniui, o akmuo, kam šneka jis?

– Kam gi, brolau, jis šnekės? Jis nešneka, jis kalba, o kas kalba, brol, – nešneka niekam, jis kalba, nes jo niekas neklauso, niekas ir Niekas, o sako jis pats, ne jo burna ir liežuvis, sako jis ir tik jis: ar girdi?

– Jis sako: ar girdi? Žinau, brolau, žinau… Ar girdi, – sako jis, – tai aš. Tai aš, aš čia, aš atėjau. Atėjau su lazda, aš, o ne kitas, aš, o ne jis, aš su savo nepelnyta valanda, aš. Aš, į kurį pataikė, aš, kuris to išvengė, aš, atmenantis ir užmaršusis, aš, aš, aš…

– Sako jis, sako jis… Ar girdi, sako jis… Ir ar girdi, žinoma, ar girdi, jis nieko nesako, neatsako, nes girdi, tas akmuo – tai toji uola su ledynais, triskart susiklosčiusi, bet ne dėl žmonių… Tai toji, tenai, žaliai balta, su miškine lelija ir sultene… Bet aš, brolau, aš, stovintis čia, šiame kelyje ir jam nepriklausantis, šiandien, dabar, kadangi saulė nusileido, ji ir jos šviesa, aš čia su šešėliu, savu ir svetimu, aš-aš, galintis tau pasakyti:

– Ant akmens gulėjau, tada, tu žinai, ant akmeninių plytelių; o greta manęs gulėjo jie, kiti, kurie buvo kaip aš, kiti, buvę kitokie nei aš ir lygiai tokie pat, brolių vaikai; jie gulėjo ir miegojo, miegojo ir nemiegojo, sapnavo ir nesapnavo, ir manęs nemylėjo, ir aš jų nemylėjau, nes buvau vienas, o kas nori mylėti vieną, juk jų buvo daug, dar daugiau nei čia aplink mane gulinčių, ir kas nori gebėti mylėti visus, ir aš, neslėpsiu, nemylėjau jų, jų, negalėjusių manęs mylėti, aš mylėjau ten degančią žvakę, kairėje, kampe, mylėjau ją, nes ji degė žemyn, ne dėl to, kad ji degė, nes ji, tai juk buvo jo žvakė, žvakė, kurią jis, mūsų motinų tėvas, uždegė, nes tą vakarą prasidėjo diena, ypatingoji, diena, buvusi septintoji, septintoji, kurią turėjo sekti pirmoji, septintoji, bet ne paskutinioji, broli, aš jos nemylėjau, ne ją, o vien tai, kaip ji nudegė ir, žinai, nuo tol daugiau nieko nemylėjau;

nieko, ne; o galbūt tai, kas nudegė kaip toji žvakė tą dieną, septintąją ir ne paskutiniąją: ne paskutiniąją, ne, nes aš juk čia, čia, šiame kelyje, apie kurį jie sako, kad jis gražus, taigi esu prie miškinės lelijos ir sultenės, o už šimto žingsnių, ten aukščiau, kur galėčiau užlipti, ten maumedis stiebiasi prie kedrinės pušies, aš tai matau, matau ir nematau, o mano lazda kalbėjo, kalbėjo akmeniui, o mano lazda dabar romiai tyli, tyli ir akmuo, kurs, sakai, moka kalbėti, o mano aky, ten kybo šydas, judrus, ten kybo šydai, judrūs, vos suardai vieną, iškart kybo antras, ir žvaigždė – taigi, ji dabar pakilusi virš kalnų, – jei ji norės patekti akin, jai teks iškelti vestuves, ir staiga nebebūti savimi, o virsti pusiau šydu, pusiau žvaigžde, aš žinau, brol, žinau, tave čia sutikau ir mudu šnekėjomės, daug, o klostės ten, jos ne žmonėms ir ne mums, čia ėjusiems ir vienas kitą sutikusiems, stovintiems čia po žvaigžde, ne mums, žydams, atėjusiems čia, per kalnus, kaip Lencas. Tu didelis, o aš mažas, tu – plepys ir aš – plepys, mes su lazdomis, mes su savo vardais, kurių neištarti, mes ir mūsų šešėlis, savasis ir svetimasis, tu čia ir aš čia – aš čia, aš; aš, galintis tau visa tai pasakyti, galėjęs tau pasakyti; tas aš, tau nesakantis ir nepasakęs; aš, kuriam iš kairės miškinė lelija, aš prie sultenės, aš su nudegusia žvake, aš, turintis šią dieną ir nešinas dienomis, aš čia ir aš ten, aš galbūt – dabar! – jau lydimas nemylėtųjų meilės, aš kelyje į save, aukštai kalnuose.

(1959 rugpjūtis)

Kalba, pasakyta laisvojo Hanzos miesto Brėmeno literatūros premijos gavimo proga

„Mąstyti“ ir „dėkoti“ [denken und danken] mūsų kalboje yra vienos ir tos pačios kilmės žodžiai. Kas seka jų prasmę, patenka į reikšmių lauką, kuris sieja žodžius prisiminti [eingedenk sein]², atmintis [Andenken]³, atminimas [Andacht]⁴. Leiskite Jums padėkoti.

Kraštovaizdis, iš kurio – o ir kokiais aplinkkeliais! – atvykstu (bet ar egzistuoja toks dalykas – aplinkkeliai?), kraštovaizdis, iš kurio atvykstu, jums turėtų būti nežinomas. Tai kraštovaizdis – chasidiškų pasakojimų namai, kuriuos mums visiems vokiečių kalba perpasakojo Martinas Buberis. Tai buvo – jei leisite šį topografinį štrichą kiek praplėsti – kraštovaizdis, kuris man, atvykusiam iš taip toli, dabar iškyla prieš akis, – tai buvo vietovė, kurioje gyveno žmonės ir knygos. Toje, dabar jau į beistoriškumą nugrimzdusioje tuometinėje Habsburgų monarchijos provincijoje⁵, pirmą kartą skaitydamas Rudolfo Borchardto „Odę su granatu“⁶, aptikau Rudolfo Aleksandro Schröderio pavardę. Ir tada Brėmenas man įgavo kontūrus, labiausiai kaip Brėmeno spaudos leidėjas.

Tačiau Brėmenas, pasidaręs artimas dėl knygų, dėl jas rašiusių ir leidusių žmonių vardų, vis dėlto man skambėjo kaip nepasiekiamas.

Ir tai, ką galėjau, tai, ką turėjau pasiekti, buvo gana toli, tai – Viena⁷. Jūs žinote, kaip einant metams atsitiko ir su štai šiuo pasiekiamumu.

Pasiekiama, artima ir neprarandama – tarp visų praradimų man išliko viena: kalba.

Ji, kalba, išliko neprarasta, nepaisant visko. Tačiau ir jai teko pereiti per savo pačios negebėjimą rasti atsakymų, pereiti per baisų savo nebylumą, pereiti per tūkstantį mirtį nešančios kalbos tamsybių. Ji perėjo ir nesurado žodžių išsakyti tam, kas įvyko; tačiau ji ėjo per patį šį vyksmą. Perėjo ir galėjo vėl pasirodyti, „praturtinta“ šio viso⁸.

Šia kalba aš bandžiau, tais ir vėlesniais metais, rašyti eilėraščius: kad kalbėčiau, kad orientuočiausi, kad pasitikrinčiau, kur esu, kur link eisiu, idant susiprojektuočiau tikrovę. Kaip matote, tai buvo įvykis, judesys, buvimas pakeliui, tai buvo bandymas rasti kryptį. Ir jei aš nuolatos klausiu, kokia viso to prasmė, manau, kad turiu pats sau tarti, kad tarp šių klausimų įsipynęs ir klausimas, kokia laikrodžio rodyklės prasmė⁹.

Nes eilėraštis nėra belaikis¹⁰. Žinoma, jis pretenduoja į begalybę¹¹. Jis bando pereiti pro laiką, prasmukti, bet nepakilti virš jo ir neišeiti iš už jo.

Eilėraštis, būdamas kalbos pavidalas ir savo veikimo būdu dialogiškas, gali būti laiškas butelyje, kupinas tikėjimo, – žinoma, ne visada tvirto, – kurį kažkur ir kažkada išplautų į krantą, galbūt į širdies krantą. Eilėraščiai ir šiuo požiūriu pakeliui: jie prie ko nors sustoja.

Prie ko? Prie ko nors atviro, prie to, ką galima užimti, galbūt prie kokio nors užkalbinamo Tu, prie užkalbinamos tikrovės.

Štai tokiomis tikrovėmis, manau, eilėraštis ir rūpinasi.

Tikiu, kad tokie pamąstymai liečia ne vien mano, bet ir jaunesniųjų lyrikų kartos pastangas. Tai pastangos to, kuriam virš galvos skrenda žvaigždės, žmogaus rankų darbo, beskliautės žvaigždės. Tai pastangos to, kuris neturi prieglobsčio, namo ar palapinės¹², – laukais eina prie pačių nejaukiausių dalykų, vedamas savo būties, eina kalbos link, sužeistas tikrovės ir tikrovės beieškantis.

Atsakymas į Paryžiaus leidyklos „Librairie Flinker“ apklausą (1958)

Apklausos metu buvo klausiama filosofijos ir literatūros asmenybių apie jų aktualius darbus ir sumanymus.

Kaip malonu, kad Jūs norite sužinoti apie mano darbus ir planus. Tačiau kreipiatės į autorių, kuris tėra išleidęs tris poezijos rinkinius. Tad man reikia ieškoti atsakymo kaip lyrikui, ir tik kaip tokiam.

Vokiečių lyrika, manau, eina kitais keliais nei prancūzų. Tamsuma atmintyje, klaustini dalykai aplinkui, ji negali, net laikydamasi tradicijos, kurioje ji yra, kalbėti kalba, kurią nekuri įgudus ausis nori iš jos girdėti. Jos kalba blaivesnė, faktiškesnė, ji nepasitiki „grožiu“, ji bando būti tikra. Ji yra, jei aš regėjimo lauke, išlaikydamas tariamai aktualų polichromiškumą, galiu ieškoti terminų vizualumo srityje, ji yra „pilkesnės“ kalbos, kalbos, kurios „muzikalumas“ lokalizuotas tokioje vietoje, kur ji negali turėti nieko bendra su „harmonija“, kuri vis dėlto net ir šalia pačių baisiausių dalykų vis dar – daugiau ar mažiau nerūpestingai – suskamba.

Šiai kalbai svarbi precizika (net jei šis terminas yra neišvengiamai daugiaplanis). Ji nenuskaidrina, „nepoetina“, ji tik pavadina ir nurodo, ji bando išmatuoti esamo ir galimo sritis. Žinoma, čia niekad nėra pati kalba, pati kalba, kuri veikia. Tai yra tik iš savo būties nuokrypio kampo kalbantis Aš, kuriam svarbu nubrėžti kontūrus ir orientuotis. Tikrovės nėra, tikrovė nori būti ieškoma ir laimima.

Bet ar aš nenutolau nuo klausimo? Tie lyrikai! Galų gale jiems lieka palinkėti, kad vieną dieną jie parašytų tikrą romaną.

Atsakymas į Paryžiaus leidyklos „Librairie Flinker“ apklausą apie dvikalbystę (1961)

Klausiate manęs apie kalbą, apie mąstymą, apie poeziją; klausimai trumpi – leiskite ir man savo atsakymą formuluoti trumpai.

Dvikalbyste poezijoje netikiu. Dvigubas liežuviškumas, taip, tai egzistuoja, net ir skirtinguose šiuolaikiniuose žodžio menuose, ypač tokiuose žodžio meno kūriniuose, kurie džiaugsmingai prisitaikydami prie kultūros vartojimo moka save pateikti ir kaip poliglotiškus, ir kaip polichromiškus.

Poezija – tai likimiškas kalbos vienkartiškumas. Tad leiskite man [išsakyti] šią akivaizdžią tiesą: Poezija šiandien, kaip ir tiesa, jaučiasi per dažnai nenusisekanti – todėl negali būti dvikartė.

Laiškas Hansui Benderiui

Mielas Hansai Benderi, dėkoju už Jūsų gegužės penkioliktos dienos laišką bei draugišką kvietimą bendradarbiauti antologijoje „Mano eilėraštis – mano peilis“.

Prisimenu kartą Jums sakęs, kad vos tik eilėraštis išties pabaigiamas, poetas vėl nebežino, ką pirmapradiškai, kurdamas eilėraštį, žinojęs kartu su juo. Šiandien šį požiūrį formuluočiau kitaip, arba bent bandyčiau nurodyti skirtumus; bet iš principo aš ir šiandien esu tos pačios – senos – nuomonės. Aišku, egzistuoja ir toks dalykas, kuris šiandien taip lengvai ir be rūpesčio vadinamas rankų darbu. Bet leiskite man sujungti tai, kas išmąstyta ir patirta, – rankų darbas, kaip ir bet kokia švara, yra visos poezijos sąlyga. Šis rankų darbas – tik-rai nepadėtas ant auksinio dugno – kas žino, ar jis išvis turi dugną. Jis turi savo bedugnes ir gelmes – kai kurie (ak, aš jiems nepriklausau) žino net, kaip tai vadinti.

Rankų darbas – tai rankų reikalas (Sache). O tos rankos vėlgi priklauso vien tik vienam¹³ žmogui, reiškia, vienatinei, mirtingai sielą turinčiai būtybei, kuri savo balsu ir savo nebylumu ieško kelio.

Tik tikros rankos kuria tikrus eilėraščius. Nematau principinio skirtumo tarp rankų darbo ir eilėraščio. (Čia aš nekalbu apie „poien“ ir panašiai.) „Poiein“, kartu su savo artumais ir tolybėm, reiškė greičiausiai visai ką kita nei šiandieniame kontekste.

Žinoma, egzistuoja apmatai, juodraštiniai brėžiniai dvasine prasme, mielas Hansai Benderi!

O greta to egzistuoja, kad ir kur pažvelgsi, kiekvienoje lyrikos pakampėje, eksperimentavimas su vadinamąja žodine medžiaga. Eilėraščiai – tai ir dovanos – dovanos atidiesiems¹⁴. Likimą nešančios dovanos.

„Kaip padaromi eilėraščiai?“

Aš jau prieš daugelį metų kurį laiką galėjau tai matyti, o vėliau ir iš tam tikro nuotolio ir stebėti, kaip darymas virsta paslėptu veikimu. Taip, egzistuoja ir tai, Jūs turbūt žinote. – Tai nėra apytikslis dalykas.

Mes gyvename po tamsiais dangumis, ir – yra mažai žmonių. Gal dėl to yra ir taip nedaug eilėraščių. Viltys, kurių dar turiu, nėra didelės: aš bandysiu išsaugoti tai, kas man liko.

Linkėdamas kuo geriausio Jums ir Jūsų darbui.

Jūsų,

Paulis Celanas

1960 m. gegužės 18 d., Paryžius

Atsakymas į žurnalo „Der Spiegel“ klausimą

Žurnalas „Der Spiegel“ paprašė atsakyti į klausimą: „Ar revoliucija neišvengiama?“ ir šiuo atsakymu išsakyti poziciją ir reaguoti į Hanso Magnuso Enzensbergerio žurnalo „Times“ literatūros priede suformuluotą alternatyvą: „Iš tiesų mes šiandien einam į konfrontaciją ne su komunizmu, o su revoliucija. Politinė sistema Vokietijos Federacinėje Respublikoje jau nebepataisoma. Mes galim jai pritarti, arba pakeisti nauja sistema. Tertium non dabitur.“

Viliuosi, kad keisis, persimainys ne vien Federacinė Respublika ir Vokietija. Pakaitinės sistemos jie tikrai neįsives, o revoliucija socialinė, o kartu ir antiautoritarinė – įmanoma vien iš savęs pačios. Ji prasideda Vokietijoje, šiandien ir dabar, ir su kiekvienu žmogumi. Ketvirtos galimybės neturime.

 

---

1 Visame tekste kursyvas autoriaus.
2 „Eingedenk sein“ reiškia – tai, ką reikia atminti, pačiame pasakyme jaučiamas imperatyvas.
3 „Andenken“ siejasi su pagarbia mirusiųjų atmintimi, su atminties kultūra, gyva atmintimi meno kūriniuose, bet ir institucionalizuota paveldosauga ir t. t.
4 „Andacht“ labiausiai siejasi su visuotinai organizuojama atminties sauga.
5 Turima omeny P. Celano gimtasis kraštas Bukovina, iki 1918 m. priklausiusi Austrijos–Vengrijos imperijai, P. Celanui gimus ir augus priklausiusi Rumunijai, Antrojo pasaulinio karo metais atitekusi Ukrainai. Iki karo ten gyveno gausi žydų diaspora. Vietovės Bukovina šaknį „Buk“ P. Celanas asociatyviai sieja su „Buch“ – knyga.
6 Rudof Borchardt, „Ode mit dem Granatapfel“.
7 P. Celanas emigravo pirmiausia į Vieną, vėliau suvisam apsistojo Paryžiuje.
8 Turima omeny propagandinė vokiečių kalbos vartosena nacistinėje Vokietijoje. Šį sakinį galima traktuoti ir kaip atsaką į garsųjį Theodoro W. Adorno verdiktą, kad po holokausto negali būti rašomi eilėraščiai. P. Celanas buvo įsitikinęs, kad eilėraščiai gali ir turi būti kuriami. Garsiąją Th. W. Adorno tezę P. Celanas traktavo kaip geros, tikros ir tiesą rašančios poezijos nesupratimą, Th. W. Adorno klaidą, kurią šis vėliau koregavo, tardamas, kad po tokių katastrofų eiliuoti galima, bet ar galima gyventi.
9 Ieškodamas kontūrų savo tikrovei, pagrindiniais parametrais P. Celanas laiko erdvę (kur buvau vakar, kur esu šiandien) ir laiką (kada, kaip viskas vyko, vyksta).
10 „Meridiano“ užrašuose P. Celanas teigia priešingai, tardamas, kad eilėraštis belaikis – „das Gedicht ist zeitlos und unterwegs“. Kadangi „Meridianas“ yra vėlesnis tekstas nei „Brėmeno kalba“, matyti, kad P. Celanas „Meridiane“ pateikia permąstytą ir koreguotą laiko sampratą. Vėlyvuosiuose eilėraščiuose taip pat vis daugiau dėmesio tenka belaikiškumui, bet visai laikas nenuneigiamas. Daugeliu atvejų laiko atributai naudojami belaikiškumui atskleisti. Taip pat ryški dialektika tarp datos ir belaikiškumo, t. y. konkretaus čia ir dabar ir abstraktaus gyvenimo laiko. Šioje Brėmeno kalboje eilėraščiui priskiriamas nebelaikiškas laikas konkuruoja su kalbėtojo gyvenimiškos tikrovės ir reflektuojamos istorijos bevietiškumu. Tai, kas buvo ir niekada negrįš, P. Celanui yra ne praeitis, o neistoriškumą konstruojanti prarastis, išreikšta fraze „į beistoriškumą nugrimzdusioje tuometinėje Habsburgų monarchijos provincijoje“.
11 Pirma kalbėjęs apie „autoriaus aš“ gyvenimiškus kontūrus, staiga ima brėžti eilėraščio kontūrus. Minėdamas eilėraščio begališkumą, jis iškelia du aspektus: humanistikai svarbų atviro kūrinio kausimą, o kartu ir egzistencinį klausimą – eilėraštį jis mąsto kaip tvaresnį laike, ilgesnės trukmės nei jį rašiusio ar skaičiusio žmogaus gyvenimas. Atviro kūrinio klausimas buvo ypač aktualus šeštajame dešimtmetyje. Svarbu tai, kad vokiečiakalbių autorių poetologijose P. Celanas buvo vienas pirmųjų taip klausęs. Iki tol dominavo hermetiško eilėraščio samprata, vienas ryškesnių pavyzdžių – Gottfriedas Bennas ir jo poezijos samprata, išskleista taip pat ir jam skirtos Büchnerio premijos proga pasakytoje kalboje (1951).
12 Nuorodos į dangaus skliautą Biblijoje, Dievo kvietimą pasistatyti palapinę po dangaus skliautu ir laukti pranašo. Taip pat tai nuoroda į klajonėm pasmerktą žydų tautą, su kuria čia identifikuojasi tekste kalbantysis autorius.
13 Visame tekste kursyvas autoriaus.
14 Dovanojimas, dovanos („schenken“, „Geschenke“) P. Celanui koreliuoja su atminimu („Gedenken“) ir su dėkojimu („Danken“).