Gintaras Grajauskas. Dialogas su kūriniais ir šis tas apie 34 laipsnių kampą

2024 12 22

Dialogas su kūrėju

 

Jaučiuosi truputį nusižengęs rubrikos taisyklėms: šis tekstas turėtų būti dialogas su kūrėju, bet nesugalvoju poeto, su kuriuo mirtinai norėčiau pasikalbėti apie kūrybą, ginčytis ar reikšti susižavėjimą. Tad iš anksto atsiprašau. Viskas turbūt dar jaunystėje iškalbėta. Su gerais poetais visai smagu ir patylėti, persimetant viena kita replika. Su kai kuriais kadaise ir ilgiau kalbėtasi, kartais nuo vakaro iki ryto ir tai dažniau apie ne apie kūrybos procesus. Apie tai, kaip būnasi, ir apie tai, ką įdomaus gyvenime pavyko pajusti, nujausti, pamatyti ar nuklausyti.

Greičiausiai visi mes, poetai ir ne poetai, visi šio pasaulio žmonės, tesame labai ambicingi kūriniai. Mėginantys suprasti, kas yra mūsų kūrėjas ir kokiu tikslu mus sukūrė. Juk smalsu. Šitokia daugybė žmonių gyvena skirtingus gyvenimus, negali juk visi būti be prasmės ir be tikslo. Va, tikrajam Kūrėjui būtų galima užduoti rašytojus siutinantį, pagiežingų skaitytojų pamėgtą klausimą: ką autorius tuo savo kūriniu norėjo pasakyti?

Atsakymo tikriausiai nesulauksime. Į kvailus klausimus kūrėjas neatsakinėja. Viską, ką norėjo pasakyti, jau pasakė – kūriniu.

Tebūnie tad šįkart ne dialogas su kūrėju, bet dialogas su kūriniais. Eilėraščiais, kurie vienu ar kitu gyvenimo laikotarpiu buvo man svarbūs.

 

Skaityti pradėjau nepadoriai anksti – man beprotiškai patiko pats procesas. Iš pradžių garsiai skaičiau viską, kas tik parašyta – tėvų siaubui, nepraleisdamas ir nepadorių užrašų ant sienų. Vėliau skaičiau tyliai ir vien prozą – iki kokių keturiolikos metų. Eilėraščiai tada įspūdžio nedarė, bent jau tie, kuriuos buvo privaloma perskaityti mokykloje. Mokiausi juos mintinai, kai reikėjo, kasmet mokytojų iniciatyva dalyvavau skaitovų konkursuose, net kažką laimėdavau, bet man visai nepatiko nei tie eilėraščiai, kurių net neleisdavo patiems pasirinkti, parinkdavo mokytojos, nei pati procedūra lipti ant scenos ir rėkauti pastatytu balsu, su primityviai suvaidintomis intonacijomis, egzaltacijomis ir pokvailėmis gestikuliacijomis.

Kai buvau maždaug keturiolikos, į rankas pakliuvo rusiškai išversta Paulio Éluard’o knygelė. Rusų tuomet buvo vienintelė užsienio kalba, kurią gerai mokėjau. Tada jos mokė nuo trečios klasės. Pavarčiau, pradėjau skaityti ir nustėrau: tekstai buvo sukurti kitokiu nei man žinomas principu – čia buvo svarbu ne gražbylystė ir užliūliuojanti ritmika, ne žodžių prašmatnumas, o tikslumas ir sugebėjimas įžvelgti kažką iš tikrųjų svarbaus, esminio, susekti būties universalumą. Jaučiausi lyg rėkalojančioje plepių minioje netikėtai aptikęs ramiai ant suolelio sėdintį protingą žmogų, kalbantį pusbalsiu, tarsi sau. Jis kalbėjo labai paprastais žodžiais, o iš jų sukurtų jungčių ir iš pauzių kažkokiu būdu susikurdavo atskira realybė, ištisas naujas pasaulis.

P. Éluard’as gal ir nebuvo geriausias iš visų skaitytų poetų – vėliau mano akiratyje atsirado kitų, daug geresnių, – bet jis buvo pirmasis, parodęs kelią.

Sovietmečiu vertė tik autorius, daugiau ar mažiau simpatizavusius komunistams, ar bent jau politiškai nepavojingus. Tad pasirinkimas nebuvo labai didelis. Lietuviškų tokios poezijos vertimų anuomet buvo dar gerokai mažiau nei rusiškų. Pablas Neruda, Federico García Lorca, Paulis Celanas, Georgas Traklis, P. Éluard’as, Guillaume’as Apollinaire’as, kelios poezijos antologijos… Lygiagrečiai ėmiau skaityti lietuvius – pasirodė, kad daugybė jų rašo labai panašiai! Skaičiau Sigitą Gedą, Donaldą Kajoką, Vytautą P. Bložę, Nijolę Miliauskaitę, Gediminą Jokimaitį, Albiną Žukauską, Aldoną Gustas (tebūnie ir ji prie lietuvių), atradau „Nemune“ bene vienintelę tuo metu buvusią Antano Kalanavičiaus publikaciją. Dar kartą atsiverčiau Kristijono Donelaičio „Metus“. Perskaičiau visai kitaip nei mokyklos laikais, pajutau kažkokį giluminį bendrumą, vidinę simpatiją autoriui. Jis irgi rašė tuo kitu būdu, nehipnotizuodamas skaitytojų įmantriomis grožybėmis.

Kiek vėliau perskaičiau Edgaro Lee Masterso „Spoon Riverio antologiją“, irgi rusišką vertimą. Geriau įsižiūrėjus, ten buvo K. Donelaitis, tik truputį kitoks.

Mokydamasis Stasio Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje kartą per „langą“ tarp paskaitų sutikau tokį vaikinuką, kuriam šį tą pacitavau iš šiuolaikinės poezijos, o jis staiga atsakė citata iš to paties eilėraščio. Pasirodo, kad nesu vienas pasaulyje toks beprotis! Tai buvo Aidas Mosėnas, anksti mirusio poeto Rolando Mosėno jaunesnysis brolis. Dabar jau irgi miręs, nugyvenęs sunkų ir komplikuotą gyvenimą. Abu mokėmės „šimkinėje“: aš chorinį dirigavimą, jis mokėsi žemesniame kurse, grojo valtorna. Abiems buvo maždaug po šešiolika–septyniolika metų. Buvo vėlyvasis sovietmetis, keleri metai po L. Brežnevo laidotuvių (čia detalė bendram kontekstui). Tada abu ne tik skaitėme poezijos knygas, bet ir patys rašinėjome. Buvome užsisukę kaip reikiant, visą laisvą laiką praleisdavom kalbėdamiesi apie knygas ar šiaip smagiai bliuznydami. Jautėmės truputį išskirtiniai, lyg slaptos laisvųjų ložės nariai, tylūs ironiški rezistentai. Pamažu abiejų muzikos studijos beveik pavirto literatūros, pasirinkome vidinę emigraciją. Taip smarkiai mūsų laikysena ir eilėraščiai nederėjo prie totalinio pompastiško melo. Iš tos emigracijos teko sugrįžti pačiu brutaliausiu būdu – mane paėmė į sovietų kariuomenę. Ten irgi rašiau naktimis, per budėjimus. Kartą nusiunčiau į „Nemuną“ – buvau skaitęs Jacko Londono „Martiną Ideną“, taigi jau žinojau, ką daryti. Laišku atsiliepė Robertas Keturakis. Didelei mano nuostabai dar kariuomenėje pasirodė pirmoji eilėraščių publikacija.

Grįžus 1993 m. išėjo pirmoji mano knyga, prasidėjo tas laikas, kai tenka vienaip ar kitaip sudalyvauti „literatūriniame gyvenime“. Tuomet dažnai su jo dalyviais susirinkdavom mano virtuvėje. Susiformavo nedidelė kompanija – Rimantas Kmita, Mindaugas Valiukas, epizodiškai prisijungdavo ir kiti. Retkarčiais nesutilpdavo, tekdavo sėdėti ant grindų. Kartais ten pat, penkiaaukščio virtuvėje, vykdavo netgi koncertai – ištraukos iš vieno, kuriame grojome su „Kontrabanda“,  iki šiol plaukioja kažkur „YouTube“ platybėse. Pradėjome rengti „Placdarmus“ – tokius Lietuvos poetų susibūrimus ir skaitymus bunkeryje prie jūros. Kai kurie kritikai tuo metu netgi pradėjo kalbėti apie atskirą poetinę Klaipėdos mokyklą.

Bet grįžkime prie eilėraščių. Norėčiau paminėti nors keletą autorių, kurie man buvo svarbūs prieš daugelį metų. Svarbūs ir dabar.

 

Pradėsiu tebūnie nuo Edmondo Kelmicko – pirmasis mano gyvai sutiktas tikras, pripažintas poetas. Dideli bičiuliai nebuvome, bet pasikalbėdavome gana dažnai. Labiausiai įsiminė, kai man skaitė eilėraščius iš sonetų vainiko, vėliau sugulusio į „Žiemos parafoniją“, tiesiog prie baro madingoje anų laikų Klaipėdos kavinėje. Šaukė žodžius į ausį. Aplinkui triukšmas, girti rėkalojimai ir garsi muzika. Bet tai buvo tokio gerumo eilėraščiai, nuo kurių visas aplinkinis pasaulis, visi garsai tiesiog išnyko.

 

Edmondas Kelmickas
ROBINZONO IŠSIGELBĖJIMAS

Lyg valdovas
jis bausti norėjo ir teisti,
išrikiavęs žodžius
tarsi laivo komandą, jis ruošėsi mūšiui,
bet
kalbos vandenynas
sunaikino laivus
ir jį patį atidavė vėjų malonei.

Sukandęs dantis,
jis yrės, kur baigias kalba,
bet žodžiai,
pagavę jį nešė klausančių link,
jis tolo į vandenyną.

Tuo tarpu, ant kranto
jis matė
kai kuriuos daiktus iš sudužusio laivo,
iš sunaikinto savo gyvenimo,
iš gyvenimo,
kurį pats sunaikino:
kėdę, stalą, gramatikos plaustą ir meilės žodyną.

Jis beviltiškai grūmėsi su atoslūgiu,
kol paskutinis garsų derinys,
kurį netikėtai suprato,
jam padėjo išbristi į krantą sutemus.

„Aš esu“ – jis murmėjo šaltiniui,
valydamas druską nuo kūno, –
„Aš esu“, – jis kalbėjo jaukindamas ugnį
pradžiūvusiais lentgaliais, –
,,Aš esu tiktai tarnas,
tik mokinys“.

(Kelmickas, Edmondas. Smėlis ant slenksčio: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1987.)

 

Paulis Celanas apstulbino gebėjimu sujungti tai, kas nesujungiama, ir iš jungčių sukurti visiškai naują, šiurpų ir kartu gražų pasaulį. Pasaulį po Aušvico.

 

Paul Celan
* * *

Buvo žemė juose, ir
jie kasė.

Jie kasė ir kasė, taip dingo
jų diena, jų naktis. Ir jie nešlovino dievo,
kuris, kaip ne sykį girdėta, to viso norėjo,
kuris, kaip ne sykį girdėta, tą visa žinojo.

Jie kasė ir nieko nebegirdėjo;
išminties neįgijo, jokios nesukūrė dainos
ir sau nepramanė kitokios kalbos.
Jie kasė.

Atėjo tyla, atėjo ir audra,
ir jūros suėjo visos.
Aš kasu, tu kasi, ir kirminas kasa,
ir balsas tenai byloja: Jie kasa.

O vienas, o joks, o niekas, o tu,
kur ėjom, nors eiti nebuvo kur?
O, tu kasi, ir aš kasu, ir aš kasuosi prie tavęs,
ir ant piršto pabunda mums žiedas.

Vertė Vytautas Karalius
(Celan, Paul. Aguona ir atmintis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.)

 

Stasio Jonausko „Spaliai“ – viena svarbiausių jaunystėje į rankas pakliuvusių knygų. Bendrame kontekste ji kontrastavo viskuo – kalbėjimo būdu, temų lauku, beveik neslepiamu skepticizmu oficialiai sovietinei ideologijai. Iki šiol sunku suprasti, kaip tą knygą aštuntame dešimtmetyje ryžosi išleisti – ji buvo totaliai disidentinė, sarkastiška ir ironiška, tiesiog žudanti negrabiai sumeluotą propagandinį optimizmą kartu su visais komunizmo statytojais iš plakatų.

Paskui išgirdau jį patį, skaitantį eilėraščius. Tai irgi buvo toks neįtikėtinas, nesuvaidintas, natūraliai konceptualus priešpastatymas gražuoliams poetams, (besi)žavinčiais paslaptingomis poetiškomis natūromis. S. Jonauskas buvo tobulas priešnuodis visokiems prašmatniems poetavimams: pilkas kostiumas, be intonacijų, monotoniškai skaitomas tekstas. Labiau priminė įmonės buhalterį, pristatantį antro ketvirčio finansinę ataskaitą. Bet tai, ką jisai skaitė, buvo pašėlusiai gerai.

 

Stasys Jonauskas
SENELIS

Vaikeli, žiūrėk, šitas dėdė
Buvo toks pat kaip ir tu.
Anksčiau jis galvojo, kad jį kas nulipdė,
Dabar sužinojo, kad išsivystė.

Žiūrėk, jis jau stovi, jau eina, jau bėga,
Žiūrėk, jau jį vedas, žiūrėk, jau jis veda,
Žiūrėk, jis važiuoja, jis plaukia, jis skrenda,
Apie žemę ir apie saulę.

Žiūrėk, jis dar laigo, dar verčias per galvą,
Žiūrėk, jis dar šaukia, dar vejasi kamuolį,
Žiūrėk, jis dar ieško teisybės knygose,
Kišenėse, susirinkimuose, buteliuose.

Žiūrėk, jis dar vystos, žiūrėk, jis jau lenkia,
Žiūrėk, jis jau vykdo, atkreipia jau dėmesį,
Žiūrėk, jis sutinka, jau tyli, jau pritaria,
Žiūrėk, jau gyvena geriau negu pernai.

Žiūrėk, jau jis tolsta, žiūrėk, jau jis tirpsta
Žiūrėk, minioje ar atskirsi,
Žiūrėk, nebėra jo. Ir gal jis tebuvo koks nors
Nulipdytas iš sniego senelis.

(Jonauskas, Stasys. Spaliai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.)

 

Visiškai nepamenu, kaip man pakliuvo 1959 m. leidimo Walto Whitmano knyga „Žolės lapai“, versta Antano Miškinio. Greičiausiai gavau iš kokio skaitančio pažįstamo, bet iki šiol niekas neprisipažino. Lyg ji būtų tiesiog savaime atsiradusi. Toje knygoje aptikau niekur kitur neregėtą viesulo nešamo žmogaus džiugesį. Kai visas gyvenimas jau pražuvęs, kai jau niekas nebesvarbu, tik tada gali pajusti tokį džiugesį ir tokią pilnatvę – staiga, netikėtai. Pajunti viską užliejantį gyvasties antplūdį. Pajunti, jog tapai to galingo gyvybės sūkurio, nešančio tave tiesiai mirtin, dalimi. Kažką panašaus kartą esu išgyvenęs laive Baltijos jūroje per rudeninę audrą. Atsimenu, kad garsiai juokiausi. Ne todėl, kad labai drąsus – atvirkščiai. Staiga pasijutau mikroskopine kažko milžiniško dalele, tai vertė nevaldomai juoktis ir džiūgauti. Kažkoks pirmapradis džiugesys.

Tą knygą tebeturiu išsaugojęs. Eilėraščiai ten labai ilgi, todėl įterpsiu įstrigusią apytikslę citatą:

 

Aš jau žinau, kas visų geriausia:
Tai, kas visų geriausia, palikti nepasakyta.

(vertė Antanas Miškinis)

 

 

Kitas man svarbus autorius – Konstantinas Kavafis. Įsiminė jo šaltas, epinis kalbėjimas su užslėptu, nujaučiamu emociniu, o kartais ir atviru erotiniu dvelksmu. Apie meilę, netektis, išduodantį kūną ir išdidžiai ištveriamą mirtiną skausmą.

Į dialogą su kūriniais įterpiu „Spartą“, kuri man įdomi vienu aspektu. Jo vertėjas Vytautas P. Bložė parašė puikią paskutinę eilutę – „nes ji yra ji: Spartos karaliaus motina“. Mažas nuslydimas nuo vyraujančio dramatiškos istorijos perpasakojimo į neutralią kasdienę kalbą („nes ji yra ji“) stebuklingu būdu atgaivina senąją Spartą ir jos dvasią, padaro ją žmogiškai artima ir suprantama. Teko skaityti eilėraščio rusišką, lenkišką ir anglišką vertimus, ten viskas perteikta tiesiai – nes jinai yra Spartos karalienė. Įdomu, kaip yra originale. Nenustebčiau, jei ten rasčiau paprastąjį variantą, be jokių „nes ji yra ji“ ir „Spartos karaliaus motina“. Kad ir kaip ten būtų, Vytauto P. Bložės vertimas man atrodo pats tiksliausias ir atmosferiškai, ir ritmiškai, ir kompoziciniu požiūriu. Šita jo paskutinė eilutė lietuviškai suveikia daug geriau už tą „nes ji yra Spartos karalienė“.

 

Konstantinas Kavafis
SPARTOJE

Nežinojo karalius Kleomenas, negalėjo išdrįsti,
tiesiog nežinojo – kaip pasakyt savo motinai,
jog Ptolemėjas geidauja, kad ir ją, kaip santarvės laidą,
ją taip pat išsiųstų Egiptan,
kur ji įkaite liktų.
Negarbinga, žeminanti byla.
Jau seniai turėjo pasakyti, o vis nesiryžo.
Pradėdavo ir nutildavo vidury žodžio.

Tačiau suprato jį ta nuostabi moteris
(kažkokie atgarsiai ir ją pasiekė)
ir pati jį padrąsino pasakyti viską.
Ir nusijuokė. Ir tarė, kad, aišku, plauks ten.
Ir netgi džiaugiasi, kad dar senatvėje
gali būti naudinga Spartai.

O kai dėl pažeminimo – tatai jos neliečia.
Spartos dvasios nepriaugęs suprasti toks
vienadienis diegas, kaip Lagidas;
o tuo pačiu ir jo geidavimas faktiškai negali pažeminti
Karališkosios Didybės,
nes ji yra ji: Spartos karaliaus motina.

Vertė Vytautas P. Bložė
(Kavafis, Konstantinas. Dionizo eisena: Eilėraščiai. –
Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1998.)

 

Bruno K. Öijerio eilėraščius atradau, kai Liana Ruokytė parodė pažodinius vertimus iš švedų kalbos. Iškart pajutau jam slaptą giminystę. Kartais waitsiškai girtai sentimentalus, kartais tikslus ir ryškus kaip žaibo blyksnis. Taip, šoumenas, bet su autentišku maištininko įspaudu. Kai vienai švedų rašytojai pasakiau, kad Lietuvoje išvertėme jo eilėraščius, o knyga „Kol nuodai veikia“ tapo savotišku poezijos bestseleriu, ji pasižiūrėjo į mane su nuostaba ir pasibaisėjimu. Maždaug, tas Bruno yra netikras rašytojas, tokių versti negalima. Iškart prisiminiau panašią situaciją: studijuodamas džiazą, dažnai vaikštinėdavau su ausinėmis ir klausydavausi muzikos. Kartą kolega muzikantas pasiteiravo, ko ten klausausi. Daviau paklausyti. Ten buvo Tomo Waitso „Swordfishtrombones“. Kolega užsidėjo ausines, pasiklausė, jo veidas iš netikėtumo persikreipė. Skubiai grąžino ausines ir pasakė: „betgi čia kažkoks šarlatanas!“

Nesiginčijau.

 

Bruno K. Öijer
NIEKADA

pastatė
man sostą
norėjo kad ten atsisėsčiau
priiminėčiau dovanas ir klausyčiausi liaupsių
bet pirmiausia turėjau įrodyti
kad aš esu aš ir niekas kitas
nes buvau sunkiai aptinkamas
teko ilgai ieškoti

kai kurie tvirtino
jog neseniai mane matė
ar tik aš nebuvau tas berniukas
kuris visada vienas sėdėdavo prie palėpės lango
ir statė iš lietaus kortų namelį
o apačioje stūksojo eglynas
stovėjo sužvarbęs mojavo
giliai lėtai dūsavo iš sunkumo ir liūdesio

kiti nesutiko
ir tvirtino
kad turiu būti daug vyresnis
jie mane kartą matė degalinėje
kai išlipau iš balto Mersedeso
rankoj laikiau mašinos raktus
buvau įdegęs ir vilkėjau kažką tokio
primenančio intraverto šypseną

tai netiesa
pasakė kažkas
mačiau jį praeitą savaitę
per Velykų procesiją viename graikų kaime
jis dėvėjo erškėčių vainiką ir vilko
sunkų medinį kryžių rėžiantį žemėje vagą
mačiau kaip jis prakaitavo krauju
bet visų keisčiausia buvo
kad kai aš kuo skubiau iš ten išsinešdinau
ir jau kitame kaime išėjau pasivaikščiot pakrante
jis ten jau sėdėjo
šviežiai nusiskutęs gaivus ir visiškai abejingas
buvo ką tik prisidegęs cigaretę
ir atrodė kad kalbasi pats su savimi
arba su bangomis jūroje

nesuprantu ką čia kalbat
pertraukė viena moteris
jis gulėjo čia visą tą laiką
jis visuomet guli mano lovoje
kai tik negeria tekilos
San Francisko bare „Vesuvio”
kai kuriais vakarais kai sutemos dosniai
pripildo jam taurę jis kalba neužsičiaupdamas
apie mūšį tie Alamo’u ir Little Bighornu
arba apie tai kaip jis mėgino
nukreipti dabartį teisinga linkme
kol jo rankos sušalo į ledą

tai negali būti jisai
sakė viena pagyvenusi pora
mes jį matome kiekvieną vasarą
jis niekada nepaliktų savo sargybos posto
ir savojo sodo
jis visada vaikšto
miške vilkėdamas juodą kostiumą
bet aplinkui nėra jokios kariuomenės
jis visiškai nieko neįsileidžia
visas jo pasaulis tėra katės jaunikliai
ir melsvos trūkažolės pakelėse

aš nežinau
kur jis yra dabar
tarė vienas vyras
bet vis dar matau jį priešais save
susipažinome kai jisai sirgo šiltine
Andų kalnų aukštybėse
galėjau suskaičiuoti jo šonkaulius
ir bent vienas iš jų buvo manoji burtų lazdelė
nieko neišmanau apie burtininkus
bet nuolat prisimenu jo balsą
kada jis pasakė kad niekad nesėstų į traukinį
kuris neatsiplėšia nuo bėgių
ir nekyla arčiau dangaus

keista
tarė balsas
aš jį pažinojau visą gyvenimą
ir jis niekada nesirgo
jo telefonas skambėjo ištisai per naktis
jam skambindavo nepažįstami žmonės
kurie pasakojo kad jie viduje subyrėję
spėju kad jie kažko norėjo iš jo
o kartą jis taip smarkiai nuskurdo
kad galėjo sau leist išmesti visus savo pinigus
esu visiškai įsitikinęs
jei jis būtų numetęs kaulą kur nors į žolę
būtų privertęs net patį gyvenimą
lėkt pastriuokom iš paskos

man jis niekada nepatiko
tarė kitas iš minios
visąlaik vilkėdavo kažkokius skarmalus
galvą dedu
kad jis užsėdęs ant visų narkotikų kokie tik yra
ir ar tik ne jis ten rašė
jog mus paleidžia laisvėn tik porai savaičių per metus
kad užtaisytume įtrūkimus sienose
to pastato kurį surentėme iš savo gyvenimų
ar tik ne jis kartais rašė
jog žvaigždės gydo žemę
nukreipdamos savo šviesą žemyn
į žiojėjančias žaizdas
kurias mes vadiname šalimis ir miestais

jūs viską ne taip supratote
pasakė viena paauglė
jis parašė tik vieną vienintelį eilėraštį
ir jame rašoma apie prarastą meilę
žinau kur jis yra
žinau ko jūs ieškot
jis vienintelis atkreipė mano žvilgsnį
kai žiūrėjau į šitą sustingusį negyvą peizažą
jis buvo ta medžio šaka vis dar siūbuojanti
ant kurios ką tik tupėjo nuskridęs paukštis

tad galite sau tęsti toliau
galite kiek tik norit dailinti jam savo sostus
bet jis ten niekada nesėdės
niekada

Iš švedų k. vertė Liana Ruokytė ir Gintaras Grajauskas
(Öijer, Bruno K. Sidabro juodumo: Eilėraščiai.
Vertė Liana Ruokytė ir Gintaras Grajauskas. – Vilnius, Apostrofa, 2023.)

 

Noriu pasidalinti dar vienu svarbiu eilėraščiu. Jį parašė nedaug kam žinomas poetas iš Siesikų – Romas Raila. Kartą skaitė Poetinį Druskininkų rudenyje. Sakėsi gyvenąs Siesikuose, kur dirba kūriku mokyklos katilinėje.

 

Romas Raila

***
Baltas ir ramus miestelis šitas
Aukštaitijos.
Kaip gražiai darželiuose čia žydi
pinavijos.

Kaip palankiai čia kaimynas šneka
su kaimynu.
Kaip gardžiai čia girtuoklėlis laka
alų, vyną.

Kaip gražiai keliauja į bažnyčią
davatkėlės.
Kaip nuobodžiai pramogauja šičia
jaunimėlis.

Kaip lengvai čia vėjy dulkės sukas
prie stotelės.
Kaip gražiai čia ilgisi berniukas
didžio kelio.

Kaip maloniai gelsvas lėkštas rytas
glosto kaktą.
Kaip gražiai čia būtų nužudytas
Francas Kafka.

(Raila, Romas. Grafo manija: Eilėraščiai. – Ukmergė: Ukmergės kultūros fondas, 1996.)

 

Gaila, bet visi eilėraščiai čia tikrai nesutilps – o ir kas juos perskaitytų. Tad tebūnie pabaigoje paliksiu sąrašą poetų, su kuriais per jų eilėraščius jaučiuosi pasikalbėjęs. Kartais gal net susikalbėjęs. Didelė jų dalis to nežino ir jau niekada nesužinos.

Gal kam bus įdomu atrasti kažką naujo sau – ar tiesiog primiršto. Be jokios tvarkos – tiesiog tai, kas ateina į galvą.

Czesławas Miłoszas, Wisława Szymborska, G. Traklis, Andrzejus Bursa, Tadeuszas Różewiczius. D. Kajokas, A. Kalanavičius, Inger Christensen (ačiū Dovydui už vertimą), S. Geda, Daiva Čepauskaitė. Raineris Maria Rilke, F. G. Lorca, Fernando Pessoa, Césaris Vallejo, G. Apollinaire’as. N. Miliauskaitė, V. P. Bložė. E. Lee Masters, K. Donelaitis, Antanas A. Jonynas. Gintautas Dabrišius. A. Gustas ir daugybė kitų, čia nepaminėtų. Ačiū jiems.

 

P. S. Prieš keletą dienų įvyko paskutinysis įsimintinas dialogas. Jis nutiko iš tikrųjų su gyvu žmogumi. Tik kalbėjausi ne su poetu, o su bičiuliu statybininku ir visų galų meistru Mindaugu. Kaip ir galima nujausti, kalbėjomės ne apie kūrybą – apie saulės baterijas. Žinai, sako jis, jei nori, kad saulės baterijų efektyvumas pasiektų 100 proc., jas turi įrengti 34 laipsnių kampu. Mokslininkai apskaičiavo, kad taip baterijos gauna daugiausiai saulės šviesos. Štai kas įdomu: jei supilsi, tarkim, smėlio krūvą, tai nesvarbu, kokio aukščio, metro ar kilometro, tą krūvą piltum, jos šlaitai, kai viskas susigulės, visada bus tam tikro, visada to paties nuožulnumo. Spėk, kiek laipsnių bus kampas, jei išmatuosi? Taip, 34 laipsniai! Taigi. Jei toje smėlio ar žemių krūvoje pasitaikys kokia sėklelė, tai ji automatiškai gaus tiek šilumos ir šviesos, kiek tik įmanoma.

Tokių nematomų dėsnių pilnas pasaulis. Kartais jie prasiskverbia į eilėraščius.
Kaip ten rašė E. Kelmickas – ,,Aš esu tiktai tarnas, / tik mokinys“.

Jei kartais imtų ir pavyktų užduoti kokį negudrų klausimą Kūrėjui, o jis sutiktų atsakyti, norėčiau, kad jis man papasakotų daugiau apie tą 34 laipsnių kampą.

Ciklą „Dialogas su kūrėju“, rengiamą pagal projektą „Metų literatūros tęsiniai“,
remia Medijų rėmimo fondas