Giedrė Kazlauskaitė. Salomėja, schreibende Frau

2024 12 19

 

Dialogas su kūrėja

 

Šiandien nesugalvočiau apie ją rašyti savo noru: ir vis dėlto rašau. Prasidėjo tai nuo žurnalistės skambučio – reikėjo pakalbėti laidoje „Neišspręsti istorijos ginčai“. Žinoma, būčiau atsisakiusi, bet kažkas lyg traukė. Lituanistiškas solidarumas? Jaudinanti biografija, susijusi su valstybės likimu? Įtampa tarp gyvenimo ir mirties, užrašyta dar 1927 m. (eil. „Žvaigždė jaunystė“)? Galvoje skambančios eilutės, virstančios intertekstais mano pačios eilėraščiuose? Politinės aplinkybės? Tikrai ne, nuo pastarųjų norisi bėgti kuo toliau.

Žurnalistė šiek tiek provokavo – gal ir be Salomėjos Nėries kūrybos (ne tik paminklų ir gatvių) šiuo metu galėtume apsieiti, gal verta ją išimti iš mokyklinių programų, juk aiškių atgailos įrodymų nėra. Neabejoju, ji turėjo galvoje tą įprastą poetinį Salomėjos įvaizdį, eksplotuojamą mokyklose – lauko ramunėlė; balta, balta, kur dairais; dvidešimt sū. Dar egzistuoja propagandiniai tekstai, kurių daugelis net negirdėję: „Poema apie Staliną“, „Keturi“ ar „Bolševiko kelias“. Kai 2018 m. menininkė Eglė Grėbliauskaitė pastaruosius per garsiakalbius transliavo prie paminklo Vilniuje, daugelį miestiečių tai šokiravo. Vadinasi, esame pripratę prie gan vienaplanio S. Nėries, kaip literatūros klasikės, įvaizdžio. Nors abu įvaizdžiai bipoliniai (labiausiai skiriasi meniškumo lygiu), vis dėlto jie yra apie vieną ir tą pačią autorę. Vienoks ideologinis pasakojimas vadovėliuose buvo konstruojamas ankstyvuoju sovietmečiu, visai kitoks – po Nepriklausomybės. Tikrovėje abu persipynė. Deja, lietuvių poezija neįmanoma be Salomėjos, be jos klasikinių eilėraščių kalbos intensyvumo. Net formaliame eilėdaros lygmenyje. Net jeigu ji būtų „atšaukta“, kaip kokia rusų kultūra šiuo metu – silabotonika jau mūsų kalboje, kraujyje, klausoje, poetinėje vaizduotėje. To neįmanoma išmesti ar sunaikinti – panašiai, kaip neįmanoma „atkrikštyti“ ateistų vaikų. Julius Sasnauskas yra pasakojęs, kaip vienas nomenklatūrinis veikėjas sovietmečiu yra reikalavęs „nuimti“ sakramentą slapta pakrikštytam sūnui. Kunigai gali nebent pakraipyti galvas.

Nepasakysiu nieko labai naujo, neiškelsiu jokių ypatingų teminių rakursų, nepateiksiu nepopuliarių eilėraščių (juolab poemų, tai prilygtų Rusijos imperializmo šlovinimui!). Nėra vienos knygos, vieno poeto, kuris lėmė apsisprendimą studijuoti literatūrą ar pačiai rašyti. Nėra netgi jokios konkrečios knygos, kurią galėtum rekomenduoti, kaip dabar prašoma, abstraktiesiems kitiems, pasiekiamiems per „Instagramą“. Salomėja Nėris yra visų mūsų paauglystės poetė – turiu omeny, chrestomatinius klasikų kūrinius juk perskaitome būdami mokyklinio amžiaus, nors ir nevadiname to „paauglių literatūra“. Suprantama, propagandinės poemos jau senokai neskaitomos, todėl susidaro kiek apgaulingas vaizdas; nepamatome radikalios asmenybės dalies. Vaikystėje skaičiau klasikinius S. Nėries eilėraščius gražiai iliustruotose vaikiškose knygelėse, vėliau sovietiniame tomelyje „Širdis mana – audrų daina“ (1974). Galbūt keista, bet pirmiau susidūriau su Viktorijos Daujotytės monografija „Salomėjos Nėries ruduo“ (1995), o tik vėliau su ilgesio sklidinu poezijos rinkiniu „Prie didelio kelio“ (1994). Kodėl mąstymą apie Salomėją kaip poetę nusveria tas kitas, politinis vaidmuo, be kurio šiandien jos eilėraščių net asmeniškai nepavyksta interpretuoti? Kas juose yra, nepaisant politinio konteksto, kurį tampa itin sunku atskirti? Kaip įrodyti literatūros nestudijavusiems žmonėms, kad poezija ir yra atgailos tekstai? Ar pats įrodinėjimo judesys nėra žeminantis? Ir ar jų nežemins nedemokratinė prielaida, kad ne visi moka skaityti ir permanyti?

Dvidešimt septynerių Donaldas Kajokas dienoraštyje taip rašė: „Dar kartą perverčiau Nėries tritomį. Dieve, kokia jinai romantikė! Viskas matuojama tik maksimalistiškai, bet kokių kompromisų niekinimas ir didis vienišumas – dėl to, kad idealo atitikmens nėra tikrovėje, šiame buvime. Labai gražu, labai tauru, bet gal kiek vienpusiška: trukdo pažinti prieštaravimus, visą gamą atspalvių, kurie yra tarp juodo ir balto.

Vis dėlto apie vienpusiškumą rizikinga kalbėti, žmogus gali atrodyti ir vienpusiškas, tačiau kokioje nors ryškiai išreikštoje jo savybėje gali glūdėti tokia jo jėga, kuri daug kartų pranoksta visų tų, kurie nevienpusiški, jėgas kartu sudėjus. Nėris parašė nemažai vidutiniškų eilėraščių, tačiau keletas – pasaulinių šedevrų lygio. Jie tokie subtilūs, kad į jokias kalbas neišverčiami. Ji buvo, yra ir bus tik lietuvių lakštingala, kitataučiai, nemokantys lietuviškai, niekada nepajus jos didybės.“ (Donaldas Kajokas Leistinas privatumas. Dienoraščiai: 1979–1999. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024, p. 75)

Cituoju, nes tikriausiai pritariu, tik gal kiek kitomis sąvokomis. Nemanau, kad tai šedevrai: labiau tautinė savastis, kalbos galimybės, turinio ir formos pusiausvyra. Literatūriškumas, emociją įstingdęs vos keliose strofose. Japonė tyrėja Aya Kymura vertė S. Nėries eilėraščius, bet turbūt tik dėl „Mažosios mano geišos“: poetę vertina rezervuotai. Iš Kajoko dienoraščių nusitvėriau ir frazės schreibende Frau sąvokos: kas jau kas, o Salomėja turėjo tą patirti. Kajokas mini Vytautą Kubilių (Kas yra schreibende Frau, arba pamąstymai vienos novelės paraštėse, 1983), o Kubilius – Kazį Borutą: „Kartą K. Boruta apie vieną ganėtinai pagarsėjusią prozininkę pasakė: schreibende Frau. Nesupratau jo ironijos. „Rašinėjanti poniutė“ kūrė visai normalią prozą […]. Tik dabar, kai tokios normalios prozos jau turime per akis, regis, suprantu, kad „Medinių stebuklų“ autoriui schreibende Frau buvo savimi patenkinto rašytojo profesionalo sinonimas.“ Bijau, kad V. Kubilius pernelyg taktiškas. Schreibende Frau lig šiol tą ir reiškia: nedidelį protelį, politinį naivumą, menkavertį rašymą išmoktomis schemomis. Arba, anot Czesławo Miłoszo, tai „skaitymai iš mergaičių kambario“. Seksizmą tarp tarpukario ir sovietmečio literatų atpažinti nesunku, bet dar įdomesnis reiškinys yra Nepriklausomybės laikotarpio seksizmas, jau legalizavus faktą apie Tėvynės išdavimą. Ir tą atleisti S. Nėriai daug sunkiau dėl to, kad ji moteris – nepaisant to, kad praėjo 80 metų. Pirmykštis talento pavydo seksizmas vis dar vešlus, todėl dėl vėlesnės jo atmainos visuomenei pernelyg neskauda. Vienos bangos be kitos nebūtų. Nusidėjėlė viešajai opinijai visuomet įdomesnė už nusidėjėlį – dar nuo evangelijų laikų. Petro Cvirkos, Liudo Giros ar Antano Venclovos atgailos tikimybė niekam nerūpi.

Tačiau kaip tik šiuo rašančios moters rakursu tapatinuosi su Salomėja ir jos eilėraščiais. Niekas lietuvių poezijoje man nenupiešė ryškesnio kraštovaizdžio. Frazė schreibende Frau primena, kaip Salomėja mokė vokiečių kalbos Magdaleną Mykolaitytę, jaunesnę Vinco Mykolaičio-Putino seserį. Maža to, skatino ją rašyti eilėraščius – nors ir brolio klasiko šešėlyje. Klausausi kompaktinio disko iš „Tolimo sapno“ (2016) rinktinės: protingas aktorės Jūratės Vilūnaitės balsas (taip, būna ir tokių balsų) tinka Salomėjos eilėraščiams. Tuose eilėraščiuose tikrai yra aš; jis aiškiai girdimas, didelis – tokį suturėti gali ne visi. Juo visa kas yra parašyta. Tai pasaulis, apimąs Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, Maironį ir Marcę Katiliūtę – tvėrimo harmonijos, negandos, emancipacijos, genijaus palūžimo situacijos. Eilėraštyje „Anksti rytą“ – likimas, nujaučiamas labai anksti, debiutinėje knygoje. Nuostabu, kad ne tokiai jau mažai poetų daliai jaunystėje būna aišku, kaip jie gyvens, ir tos vizijos išsipildo. „Aš nenoriu mirti“, – užrašyta eilėraštyje 1937-ųjų vasarą; apie nemirtingumo nuojautą. Tiesa, mudvi dar sieja ir vieta, gimtinė, „Žiburio“ gimnazija. Skaitydama eilėraščius girdžiu suvalkietišką tartį: palazdžiukai – žibutės. Ir chrizantemos iš eilėraščio „Tėvelis miega“: krašte auginamos, mėgstamos, ypač prieš Vėlines.

Vilkaviškyje lankiau mokyklą tuo pačiu pavadinimu – „Žiburio“: ji buvo sumanyta kaip tarpukario gimnazijos atkūrimo projektas ir alternatyva posovietiniam ugdymui. Vėliau uždaryta, optimizuota. Senajame gimnazijos pastate veikė miesto biblioteka – tvyrojo pelėsio kvapas, mat drėgnose sienose veisėsi grybas. Knygų tuo metu būta nedaug, daugiausiai sovietiniai leidimai, rusų literatūros klasika. Ilgos lentynos, o jų gale – S. Nėries portretas. Nors gimnazijoje Salomėjai nelabai sekėsi tikslieji mokslai, tai buvo jos erdvė, buvimo vieta. Dabar šalia bibliotekos stovi kontraversiškai vertinamas koplytstulpis su baltiška svastika. Organiškas folkloro pajautimas būdingas S. Nėries knygų struktūrai, bet svastika – ne jos ženklas; pernelyg gaji kita asociacija. Ar toji detalė turėtų piršti beprasmį fantazavimą, kas būtų, jeigu karą būtų laimėjęs Hitleris? Ir kad Salomėja tokiu atveju būtų tapusi ne Tėvynės išdavike, o kankine? Absurdas. Gražųjį Vlado Vildžiūno paminklą Vilniuje, atkartojantį šv. Kotrynos bažnyčios barokines formas, ketina nukelti.

Karo metais traukdamasi į užfrontę, S. Nėris kelionėje pametė vaiką – vienturtį, mylimą. Balandukas atsirado, bet įmanoma įsivaizduoti, ką reiškia prarasti vaiką Stalino Rusijoje, kurioje joks žmogus nebuvo svarbus – ką Salomėjai teko išgyventi. Kol dukra buvo maža, balsu skaičiau poemas – „Eglę žalčių karalienę“ ir „Našlaitę“. Klausėsi susidomėjusi, pagauta kalbos, rimų skambesio. Neseniai žiūrėjo ir laidą, kurioje kalbėjau apie S. Nėrį. Siūloma išimti jos eilėraščius iš mokyklinių programų, bet moksleiviams šis kultūrinis siužetas bene įdomiausias visoje lietuvių literatūroje. Švelniausi, gražiausi Salomėjos eilėraščiai parašyti lyg kalbantis su sūnumi. Iškart po to – liga, kančia, mirtis. Juodojo sąsiuvinio, kuriame veikiausiai nebuvo nieko reikšmingo, mitas. Nieko reikšmingesnio už mums jau žinomą poeziją, bet irgi jaudina siužeto tikimybė – jeigu jis pakliuvo į partizanų rankas.

Mano pačios eilėraščiuose visai nemažai nuorodų į S. Nėries eilutes (kaip ir į Nijolės Miliauskaitės, Vinco Mykolaičio-Putino, Maironio, Tomo Venclovos ir kt.). Intertekstai nesunkiai atpažįstami, pvz.: „nelaukiu, kad drąsiai atjotų pavasaris“, arba kiek labiau įslaptinti, susiję su S. Nėries mėgstamu vėjo įvaizdžiu: jos vėjas iš kalnų, manasis gi urbanistinis: „Dingo elektra visoje bažnyčioje. Vėjas užpūtė visas žvakes. // Vėjas iš pienių ir kukurūzų laukų, / vėjas, įsiveržęs staiga. / Švelnių bučinių ir taukšinčių riedlenčių vėjas, / vėjas iš miesto.“ „Vidurnaktį aš esu vėjas, tas pats, / kuris šaukia vaikus žinodamas, / kad medžiuose juoduose / kraujas greit sužaliuos.“

Mokyklos metais mums mėgdavo pabrėžti, esą Salomėja nebuvusi itin tvarkinga. Kažkodėl žmonėms patikdavo ši jos yda – piktdžiuga veikiausiai prie seksizmo. Valyvumu turbūt irgi skiriuosi nuo buvusių klasės draugių, bet tai, žvelgiant iš paukščio skrydžio, ne ypač reikšminga. Kolektyvinėje sąmonėje bet kurios lietuvių poetės, net ir šiuolaikinės, stereotipas neišvengiamai susijęs su labai jau siaurai suvokiamu Salomėjos įvaizdžiu: emociškai nestabili, išsiblaškiusi, kvailoka (nesusigaudė politikoje!). Tik ar nestabilus žmogus, su grupe pasiklydęs Rigi kalno pūgoje, gebėtų išlaikyti ramybę? Stereotipą dekonstruoti labai sunku, nes visos televizijos laidos skatina priešpriešas ir debatus. Socialiniuose tinkluose ir šiandien apstu patyčių, kurias praktikuoja ne kas kitas, o solidūs literatūros vyrai: „bobelių literatūra“, „grafomanės“, „moterėlių skaitalai“. Politikoje aktyviai veikiančios moterys taip pat laikomos ne visada veiksniomis, sulaukia pašaipos, joms taikomi daug aukštesni kriterijai, negu vyrams, bet apie tai jau tyliu.

Pajėgiu suvokti Salomėjos kairuoliškumą, ypač smetonmečiu. Trampistų tendencijas arba atvirą nacionalizmą išpažįstančioje visuomenėje tebesu mažvaikė leftistė. Rusijos agresija šlykšti, bet negaliu užsimerkti ir prieš tai, kas įvyko Gazoje. Nešūkauju „Free Palestine“, nes tai sukelia antisemitizmo bangas. Nuoširdžiai nežinau, kas blogiau, bet man rūpi – nužudyta per daug žmonių: netgi daugiau, negu Ukrainoje. Lietuvoje pavojinga apie tai kalbėti, nes „niekas mūsų negins“. Tai pat ir apie pabėgėlių išstūmimą, juk tenka žiūrėti savo pačių saugumo. Jeigu kas ir prasižioja, išvadinami naudingais idiotais, vatnikais, Tėvynės išdavikais, komuniagomis ir silpnapročiais – tais pačiais epitetais, kuriais visuotinai vadinama ir S. Nėris.

Šiandien visi jaučiame malonumą ką nors pakapoti peslių stiliumi. Ypač aktyvūs tie, kurie ir patys ne krištoliniai; bet ir tie, kurie jaučia poreikį sublizgėti per moralizavimą. Filosofas parašo straipsnį apie šeimą kaip filosofinio gyvenimo formą – komentaruose gauna už „antifeminizmą“. Niekas nesivargina skaityti viso teksto, kuris visai ne apie tai – besipiktinantiems pakanka ištraukos. Žurnalistė ištaria ką nors per arti režisieriaus Rimo Tumino apologijos – ji jau prorusiška. Rusų kultūros detales ir pati mielai išrankioju iš bet kurio diskurso, išsiugdė toks įprotis, nemanau, kad blogas. Bet ar smerkiantieji kada dirbo žurnalistinį darbą tiesioginiame eteryje? Pasirodo būsimo paminklo maketas – visi tampa skulptūros ekspertais. Studijavo meno istoriją? Ką nors supranta apie skulptūrą kaip amatą? Skulptoriams ir architektams jų nuomonė veikiausiai tiek pat juokinga, kaip mums, kai kas nors iš kito burbulo reiškia savo didžiai reikšmingą nuomonę apie literatūrą. Tikrovės reiškinius mes linkę supaprastinti, kad būtų lengviau juos įvertinti ir sistematizuoti. Jeigu tik prarandame sistemos pojūtį, ištinka kone panikos priepuolis.

Beveik kiekvieną lapkritį einu dainuoti kartu su projektu „Klasika visiems“, diriguojant Rasai Gelgotienei. Šiais metais atlikome net du kūrinius apie taiką – Donato Zakaro „Da pacem, Domine“ ir Karlo Jenkinso „The Armed Man: A Mass for Peace“. Tai mišios, kuriose skamba militaristiniai ritmai – tankų važiavimas, kareiviško maršo būgnai, rikiuotės šaukiniai. Dalyvavimo jungtiniame chore patirties dėka esu apgraibomis suvokusi daugelio muzikinių kūrinių struktūrą, lotyniškąsias mišių dalis, nemarius krikščionybės ženklus sekuliarioje šiuolaikinėje kultūroje. Nors neturiu tiesioginės karo patirties (ačiū Dievui), per kultūrą – ne vien per reportažus medijose – aiškiau, kas tai yra, kaip tai gali veikti žmones ir žmoniją, net kelias kartas.

S. Nėris atsiprašė – poezijoje ir per kunigą – bet tą girdėti nori ne visi. Tačiau ką daryti, jeigu schreibende Frau ir Tėvynės išdavikė nulėmė lietuvių poezijos silabotoniką? Paminklus galima nuversti, vadovėlius perrašyti, bet literatūros istorijos neišbrauksi.

Absurdiška yra klausti, kur atgaila. Ir keista jos reikalauti.

*

Iš pradžių nutariau pažaisti skaitmeninę tekstologiją ir susirinkau visus tekstus iš interneto. Tada patikrinau: bene kiekviename būta klaidų, matyt, mėgstamus eilėraščius į tinklaraščius žmonės rašė iš atminties, įvairavo ir skyryba. Kiekviename moksleiviams skirtame paruoštuke būta naivokų formuluočių (galbūt pačių paauglių ir rašytų) apie S. Nėries biografiją.

ANKSTI RYTĄ

Anksti rytą parašyta
Daug naujų skambių vardų –
Versiu knygą neskaitytą
Nuo rytų lig vakarų.

Žemė kryžkelėm žegnojas –
Ji keleiviam be sparnų
Pavergė dulkėtas kojas.
Aš su saule ateinu.

Anksti rytą baltos laumės
Laimę lėmė man jaunai –
Ir išbūrė, ir nulėmė
Jauna būti amžinai.

Saulė žeria anksti rytą
Daug auksinių valandų.
Rytą auksu parašytą
Savo vardą aš randu.

[1926–1940]

 

 

ŽVAIGŽDĖ – JAUNYSTĖ

Vieną akimirką mano jaunystė,
Lyg žaibas jaunas –
Širdį ugniniais sparnais suvystė,
Užliejo kraują.

Ir mano dienos – žėrinčios ašaros
Laumių akyse, –
Ir jų kaip vėjų – vėjų pavasario
Nesuvaikysi!

Ir nebijau aš girioj paklysti,
Jūroj paskęsti, –
Nes man žadėjo žvaigždė jaunystė
Niekad negesti.

1927.II.4

 

 

VĖJAS IR VAIKAI

Jau pranašai linksmų dienų
Kas rytas lanko mus.
Ir vėjas – vėjas iš kalnų
Jau beldžias į namus.

Kvatoja vėjas – žino jis,
Kad juodi medžiai bus žali, –
Pro langus skverbias, pro duris:
– Pavasaris jau netoli!

– Ei, vaikai, – šaukia jis vaikus,
Ei, susirinkite visi!
Aš tuoj nupūsiu jums takus,
Ir žaisite basi!

O vėjau, vėjau – kaip gerai!
Koks tu, pavasari, gražus!
Paliksim langus atvirai,
Kad myli mus mažus!

[1930]

 

 

TĖVELIS MIEGA

Kam žvakės dega nesutemus?
Kodėl taip širdį gelia?
Kam budi baltos chrizantemos
Prie miegančio tėvelio?

Įšliaužia žmonės, galais pirštų.
Lyg nebyliai klausimai – –
Iš didžio sielvarto aš mirštu –
Tokia tyla baisi man!

Vai, gauskite, varpai, sirenos,
Raudokit mano skundą!
Tyliais šešėliais dreba sienos. –
Tėvelis nenubunda.

Tėvelis miega. Nepažadins
Varpų kraupus gaudimas. –
Suspaustos lūpos jo – bežadės –
Jautri širdis nurimus.

Jau niekad nepramerks blakstienų
Tos akys rūpestingos. –
Jau nebeglostys mūs nė vieno:
Balta ranka sustingus.

Tikrai. Tikrai tėvelis mirė!
Vargai langan sužiuro. –
Ir dienos rūškanos pasviro
Prie našlaitėlių durų.

[1934.XII]

 

 

MANO VAIKELIS

Brydė rugiuose – ne žvėries, –
Ant katinėlio kam baries?
Tai baltaplaukis mano vaikelis!
Kur tu iries?

Dėl aguonėlės raudonos,
Rugių gėlelės mėlynos
Toli paklydo mano vaikelis
Baltuos miškuos.

Jam apie duoną jie dainuos,
Pasaulio sielvartą dėl jos. –
Bet nesupranta mano vaikelis
Rugių dainos.

Jam pilna žemė spindulių,
Margų drugelių ir gėlių –
Skraido, plasnoja mano vaikelis
Pats drugeliu,

Ir… sudraskyta aguona,
Gėlė nuvytus mėlyna. –
Sukniubęs rauda mano vaikelis:
Gėlių gana!

Paryžius, 1937.IV.2

 

 

NAMO

Baltas rūkas jau kelias
Ties tamsia pakalne.
Šiltą mažą rankelę
Spaudžiu savo delne.

Iš tylos atsiduso:
– Aš nakties nebijau.
Šitas kelias juk mūsų,
Ir namelis tuojau?..

Mus tėtukas sutinka,
Šunė Margis su juo…
Kregždės narstys aplinkui,
Ir špokai nusijuoks.

Ar tikrai, mamutėle?
– Netikrai, netikrai…
Gęsta nuostabiai tyliai
Tolimi vakarai…

Šaltas vėjas Uralo
Beria dulkėm akis…
Ar tas kelias be galo?
Ar be galo naktis?

Paukštė mažą paukštelį
Šildo plunksna švelnia…
Šiltą mielą rankelę
Spaudžiu savo delne.

Ufa, 1942.V.28

 

 

DIDELIAM NAME

Dideliam name maži našlaičiai,
Svetimose gatvėse paklydę.
O namelis mūsų prie pašlaičių,
Kur pro sniegą palazdžiukai žydi.

Oi, žydėk žydėki, obelėle!
Tu sausa žydėki, be lapelių!
O kaip man žydėt užmirštuolėlei?
O kaip man sugrįžti tokį kelią?

Pučia pučia vėjas vakarinis,
Neša lietų, debesėlį rūstų.
Aš prašau jį, kad nors kokią žinią,
Kad žodelį vieną man atpūstų.

Maskva, 1942.XI.6

 

 

PRIE DIDELIO KELIO

Prie didelio kelio stovėjom – žiūrėjom…
O liūdesiai gūdūs kelių didelių!
Nuėjo, nuėjo… žiūrėkit! – nuėjo
Pavasaris mūsų didžiuoju keliu!

Už kalno, už juodo pavasaris nyko
Su gęstančia saule, su balta diena…
Ištįso prieš mus be dainų, be vainikų
Nutilus pakalnė – šalta ir liūdna.

Ir gluosniais mes virtom prie didelio kelio,
Beržais svyrūnėliais prie stepės plačios.
Ir svyra mums šakos, ir krinta lapeliai,
Ir veria mus speigas lig šérdies pačios.

Maskva, 1942.XII.21

(Šaltinis: Salomėja Nėris Lauk manęs: poezijos rinktinė (sudarė Rita Tūtlytė). – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 304 p.)

Ciklą „Dialogas su kūrėju“, rengiamą pagal projektą „Metų literatūros tęsiniai“,
remia Medijų rėmimo fondas