Dalia Staponkutė. Būti Jonu Meku

2024 10 12

Dialogas su kūrėju

MEKAS, Mekas, MEkas (ME? Kas?) Aš. Mano subjektyvus objektyvas sugauna Joną Meką (1922–2019) kaip poetą, mokėjusį tarti „Aš“. Tarti taip, kad jo aidą išgirsta ne tik patyrusios diasporos „Aš“, bet ir ištisa, po pasaulį pasklidusi „globaliųjų“ karta, kurią jis savo poezijoje pavadina „neatsakinga karta“. Dingteli, gal šitaip apie save galvoja kiekviena? Mekas savo poezijoje išsamiai neaiškina, kodėl. Svarbiausia, kad ištaria tai su meile – kaip ir vìsa, ką jis kuria, persmelkta meilės ir atidumo kiekvienai paliktai savo žemėje pėdai. Tyčia nesakau „savo pėdai“, nes Meko atveju visa žemė – jo, pakankamai gerai išvaikščiota, išjausta, ištrupinta tarp pirštų: gal per banalu taip sakyti, bandant pavadinti jį pasaulio žmogumi, bet tiesumui kartais nelieka / nereikia kito išraiškos būdo kaip tik banalumo. Beje, esė pavadinimas „Būti Jonu Meku“, nors tiesiogiai susišaukia, bet nėra aliuzija į Spike Jonze fantastinę 1999-ųjų dramą „Būti Džonu Malkovičiumi“ (Being John Malkovich), kurios pagrindinis herojus randa kelią į įžymybės mintis ir, savindamasis jo gyvenimą, keičia savąjį. Tik žinau, kad daug kas pasvajotų būti Jonu Meku…

Jacques’as Derrida ir Walteris Benjaminas savo sukurtą terminą „atitinkantis vertimas“ (relevant translation) pritaikytų Meko poezijai: prasmės vertimas į prasmę; prisiminimo – į žodį; fakto – į įvaizdį; visa, ko gyvenime būta svarbaus, dėl autoriaus skrupulingumo įprasminta kūryboje. Tai įstabus gebėjimas archyvuoti ir kolekcionuoti savo išgyvenimus ir jausmus – tvarkingai, be šiukšlių. Nepaliekant to, kas at-si-lieka ir tarsi parodant, kad archyvas irgi kūryba. Arba kūryba, visų pirma, yra archyvas – translaikinis, transgresinis, dar ir monolitinis – kaip asmenybės, kurios gyvenime nieko nelieka nepastebėta ar ištrinta, paleista nebūtin, pasmerkta.

Tai Meko asmenybė – monolitas. Neatimsi iš jos vientisumo, ir sykiu – daugialypio kūrėjo, menininko-puzzle bruožų. Rašant apie Meką tinka pavartoti vieną kitą anglišką ar tarptautinį žodį, bet ne per daug, tad susilaikysiu nuo šito. Susilaikyki-me kartu. Taip ir knieti po Meko skėčiu žongliruoti skiemenimis, žodžiais, jų junginiais, kurių kone kiekvienas – dėl Meko poezijai būdingo lakoniškumo – gali tapti naujo eilėraščio, esė, netgi romano pavadinimu. Talpūs ir svarūs jo žodžiai, kupini nuoširdumo, todėl mylimi kaip MEKAS. Ar galima nemėgti nuoširdumo? Jei ne, tai ką daugiau? Meko tariamame „Aš“ esama ir jaudinančios pamatinės nekaltybės. Ji atsiskleidžia čia ir dabar, o iš dabarties driekiasi į praeitį ir ateitį. Meko „Aš“ – tai kaskart naujas prasidėjimas, todėl jo balse, kalbančiame pirmuoju asmeniu, visad justi jaunystė ir nuotykis. Grakštus, didžiulis, žvilgantis it antikinė graikų skulptūra jo kūrybinis kūnas, užgožiantis fizinį taip, kad nė nebereikia stabtelėti ties jo biografijos faktais. Šitai dažnai nutinka žmogui, laisvės įsikūnijimui, kuriančiam plačiajame pasaulyje: biografija tampa atvira visiems ir niekuo nepridengta kaip veidas. Meką daug kas vadina ir savikūriu, tik ne bet kokiu, o apdovanotu stebuklinga lazdele, kurios prisilietimą juto ir dar ilgai jus ateinančios kartos Amerikos megapolių gatvėse, Australijoje ir Vokietijoje, Škotijoje ir gimtojoje Lietuvoje.

Meko poezija tarsi paliudija, kad gyvenimas jam buvo šventovė ir šventė, kurioje daiktai ir atributai šventi, o vaikščioti tarp jų reikia taip, kad neprarastumei žemės jausmo ir nepasiduotumei pagundoms: basomis. Nemanau, kad Mekas buvo religingas ir gal jo poezijos kontekste sakyti „šventykla“ ir „šventa“ ne itin tikslu, jau vien dėl to, kad jo karta mokėjo ir galėjo žavėtis tikrove, atsiskleidžiančia ryškiausiomis spalvomis – nuo skrydžių į kosmosą, naujųjų technologijų griausmo iki ilgaamžystės pažado žmogui. Melancholija ir nihilizmas buvo šalia, tačiau jo karta dar nesvarstė, nenujautė ir nepranašavo, ar ir víena, ir kita didės aritmetine progresija, kartu su neviltimi, nepasitikėjimu, kvailumu. Atvirumas tam, kas bunda „čia ir dabar“, akimirkos ir individualios sielos žavesys – net jeigu ji atkirsta nuo šaknų, net jeigu ji regi pajūry atplaukiančią „kraujo putą“, nukirstų šaknų kraują – ir buvo tikėjimas. Tikėjimas translaikišku ir transgresišku, sugriautomis sienomis ar nukirstomis šaknimis kaip pažadu – ne prakeikimu. Meko poezija, regis, primena apie tai, kaip greitai viską pamirštame. Ir gal tendencija tokia, jog ateityje viską pamiršime dar greičiau, kol žmogus – tikėtina – visiškai atsisakys savo atminties kaip skausmo šaltinio? Bijos savo atminties? Baimė visad susijusi su nežinojimu, o bijos, nes atmintis, kuo toliau, tuo labiau konkuruodama su naujomis istorijos versijomis, verčia kentėti ir ne-kęsti. Neapykanta savo ruožtu verčia nesigailėti. Nieko. Netgi to, kas sava.

Meko kartos atmintis galėjo be baimės žvelgti į ateitį, kupina pasitikėjimo. O juk pasitikėjimas toks pat stiprus kaip baimė ar neapykanta. Pasitikėjimas – tai santykis, kuris užsimezga, dar neturint žinojimo. Kas sieja pasitikėjimą ir žinojimą? Renkantis pasitikėjimą, siela ne iš karto nurimsta, ji prisipildo jaudulio, ji įsitempia. Ar ne apie tai kalba Meko poezija? Pasitikėjimas tuo, kas nežinoma – kita šalimi, jos žmonėmis, kalbančiais kita kalba, tikinčiais „nesuvokiamais“ (mums) dalykais – verčia sielą įsiklausyti į savo pačios susvetimėjimą. Pasitikėjimas – žinojimo pamatas; ir atvirkščiai.

Būtent poeto pasitikėjimas kitu ir savimi man imponuoja Meko poezijoje. Pasitikėjimas savimi – juk irgi pareina iš kitų, kurie sutvirtina savąjį „Aš“. Tas, kuris pasitiki savimi, žino kelią, nes juo juda nuolatos. Jis žino, kad kelią gali užkirsti patvinusios upės ir išvirtę medžiai, stichijos gali perversti ištisą teritoriją – juk taip jau buvę, juk tuo keliu eita vakar, juk viskas kartojasi. Tačiau pasitikintysis savimi žino, kad yra daugybė neišmoktų dalykų ir pasitiki įveiksiąs nežinomybę. Pasitikėjimas kitais paverčia tikėjimą savimi viešpataujančia jėga, kuri išsklaido nerimą ir neryžtingumą. Mano kadais nagrinėtas filosofas Alphonso Lingis, apmąstydamas, ką reiškia pasikliauti savimi, sakė panašiai: „‚Aš‘ atsiranda, bundant iš mieguisto pojūčių ūžesio. Savigarba ­– tai kliovimasis savo žodžių jėga. Tokiuose žodžiuose esama jaudinančio džiaugsmo pulsavimo ir būsimo džiaugsmo nuojautos. Pasikliauji savo džiaugsmu <…> ir jis apšviečia plačiausiai ir giliausiai.“ (Bendra kalba, paskiri balsai“. Vertė Danutė Bacevičiūtė, 2010, p. 150) Įdomu, kad būtent lietuvių diaspora subrandino šią minties eleganciją, būdingą ir Mekui, ir Lingiui. Tik ar jų, vienos kartos žmonių, keliai kada nors ir kur nors susikirto? Dabar neatsakysiu ir tai šiuo atveju nebūtina: gal svarbiau, jog šią rašymo akimirką jie, vienaip ar kitaip, susitiko manyje.

Meko poezijoje nėra „tautos“, „vėliavų“. Nėra net „daiktų“. Pagaliau, kas yra daiktai? Jie neturi savybių, jiems priklausančių bruožų, nors galima būtų ginčytis. Juk kai atsikeliame, negalime nematyti to, kas mus supa, negalime nematyti daiktų, jie pamažu „siūlosi“ mums. Daiktų didingumas ir nežabota laisvė atsiskleidžia, kai šie perima mūsų priskirtą jiems naudingumą. Meko „daiktai“ nepaklūsta kažkieno sugalvotam jų naudingumui. Meko kalba, nubrėžianti daiktų kontūrus, be galo švelni ir išryškina tik tai, kas savita daiktus supantiems įvykiams. Meko daiktų pasaulį supa „jie“, „jos“, „draugai“; jų netekties, nostalgijos ir atstumo patirtys. Mažytė, telpanti saujoje it talismanas buvo Meko Lietuva, pravirkusi savo poetinėmis prasmėmis, jam, vienam, ir todėl vienintelio jo poetiškai nutapyta it melsvas pasaulio kryžkelės akmuo, ant kurio viena po kitos ateina pasėdėti lietuvių kartos. Viena po kitos.

Mekas ir aš. Sugrįžtu prie klausimo: Aš – kas? Gal todėl, kad kažkada vaikystėje pasakiau „aš norėčiau būti poetė“, verčia mane apie tai rašyti. Be to, gyvenime gali prieiti tokią ribą, kai nebežinai, ar pats ką nors sakei, jautei, ir tenka pasikliauti kitu. Meko poezija man svarbi kaip istorijos pasakojimas netikėtu būdu, mėginant jį kuo geriau suprasti. Apie tą patį dalyką galima papasakoti daugybe būdų, tačiau kažkodėl vieno žmogaus pasakojimas būna suprantamesnis nei kito. Mekas lengvai taiko lyginamąjį principą, tačiau niekad nelygina vienos šalies kitos sąskaita. Jo vaizduotėje čia ir dabar skleidžiasi būties unikalumas, sykiu – ir lengva euforija dėl to, kad dažnai vaikštinėdamas svetimo miesto gatvėmis, nesuprasdamas jo kalbos ar kalbų, kultūrų ir vertybių, pasijunta įtrauktas į visą žmoniją, vieningas su ja! Ir koks stiprus gali būti ryšys su šalimi, kuri yra gimtoji, nors ir toli, nors dėl atstumo ne viską apie ją įmanoma suprasti!

Labiausiai sujaudina Meko gebėjimas ir drąsa užrašyti savo realius išgyvenimus. Tai kas realu, visados ypatinga, o realiausia – žmogiškasis nerimas ir mirties nuojauta. Frazės, teiginiai Meko poezijoje neretai kartojasi ir nepakitę susilieja vienas su kitu į vieną bangą, nusitęs(us)ią be galo į praeitį ir be galo į ateitį. Patirti save kaip vieną tos bangos keterą! „Jei nerašysiu, išprotėsiu“, – šitos frazės Mekas niekad nesakytų. Veikiau, jo nerimas nukreiptas į tai, kad jis kalba tik už save. Kalba tiesiai ir tiesą. Ir tam, kad galėtų gyventi ten, kur jo „Aš“ turi numatytą vietą pasaulyje ir galimybes.

Meko „Aš“ atskirtas nuo kitų ir kitų triukšmo, nuo minios, nuo kompanijos, todėl jo poezijoje daug subtilios tylos. Jis laikosi sau duoto žodžio ir įsiklauso į griežtą sąžinės balsą, todėl tvirtai gali pasakyti, jog „Aš“ – tai tas, kuris rizikuoja viskuo, kas yra kiekvienoje naujoje šalyje. „…Vienas / Aš einu.“ Tarti „Aš“ jo poezijoje reiškia ypatingą jėgą, išvaduojančią nuo bet kokių trukdžių, išsiblaškymo, malonumų pagundos. Tarti „Vienas“ įpareigoja vienatvei. Kalbėti už save – tai jėga, įtvirtinanti žodį; jėga, kuri peršoka šiandieną tam, kad lemtų rytojų. Tai pamatinis būdas gerbti save.

p. s. Net jei atrinktus eilėraščius sugrupuočiau tematiškai, negaliu pasakyti, ar būtent šie eilėraščiai labiausiai palietė (jaudina visi). Veikiau, suvirpino skambesys. Išgirdau nebūtinai tai, kas atsispindi jų ar jų ciklų pavadinimuose, ir tai natūraliai subėgo tarp mano eilučių:

1. „Mažytė, telpanti saujoje it talismanas buvo Meko Lietuva…“

 

Pirmoji idilė. Senas yra lietaus šniokštimas

Senas yra lietaus šniokštimas
Senas yra lietaus šniokštimas krūmų šakomis,
tetervinų dundėjimas vasaros aušros raudonume,
senas yra mūsų šis kalbėjimas:

apie geltonus miežių, avižų laukus,
piemenų ugniakurus rudens šlapioj, vėjuotoj vienumoj,
apie bulviakasius,
ir apie vasaros sunkias tvankas,
baltą žiemų blizgesį, važių dindėjimą begaliniuose keliuos.
Ir apie sunkius rąstų vežimus, dirvonų akmenis,
apie raudonas molio krosnis ir laukų klintis;
o kai prie lempų, vakarais, rudens laukų pilkėjime –
apie rytojaus turgaus vežimus,
apie išskendusius, ištrinktus spalio vieškelius,
šlapius bulviakasius.

Senas yra mūsų šis gyvenimas – ilgom kartom
nuvaikščioti laukai ir įsispaudę dirvos,
kiekviena žemės pėda kalba ir kvėpuoja dar tėvais.
Iš tų pačių vėsių ir akmeninių šulinių
jie girdydavo savo grįžusias plačias bandas,
ir kai išdubdavo jų pirkių aslos,
kai gryčių sienos imdavo lėtai byrėt –

iš tų pačių duobių jie besdavo geltoną molį,
auksinį smėlį – iš tų pačių laukų.

Ir kai ir mes išeisim,
kiti sėdės ant mėlynų palaukės akmenų,
šienaus užžėlusias lankas ir ars atokalnes;
ir kai, iš darbo grįžę, sės užu stalų –
kalbės kiekvienas stalas, molinis ąsotis,
kiekvienas sienos rąstas;
jie prisimins plačias, geltonas smėlio žvyrduobes
ir vėjuje banguojančius rugių laukus,
mūsų moterų liūdnas dainas linų palaukėse,
ir šitą kvapą, pirmąkart naujoj troboj! –
šviežių samanų kvepėjimą.

O, senas yra dobilų žydėjimas,
arklių prunkštimas vasaros naktim –
ir velenų, akėčių, plūgų čežesys,
malūnų girnų akmenų sunkus bildėjimas,
daržų ravėtojų skarelių baltas mirgesys, –
senas yra lietaus šniokštimas krūmų šakomis,
tetervinų dundėjimas vasaros aušros raudonume –
senas yra mūsų šis kalbėjimas.

(Iš ciklo „Semeniškių idilės“, 1948; 2021)

 

***

ŽEME, žeme,
aš ragavau, kaip vyno,
tavo skonio –
aš priėmiau
kiekvieną tavo prilietimą
tartum duoną –

ir akmenį,
ir vandenį, ir mylimą –
vienoda lūpų šiluma.

Dabar aš nežinau,
kas tu buvai:
malda, ar vynas,
ar kvepalai.
O gal buvo viskas
tiktai skausmo kekės –
ir sunertos rankos,
ir lūpos, ir akys?

Ar nebuvo viskas
vien susirišimai,
vien susirišimai
ir atsiskyrimai? –

dabar aš nežinau,
kas tu buvai:
malda, ar vynas,
ar ašara tiktai:

žemės kvepalai,
kaip rūkas,
kilo ir skleidės,

ir muzika
išbudusių daiktų
lašėjo
per būties veidus
kristaliniu skambėjimu,
ir buvo gera gerti
tavo prilietėjimus.

O raiščiai, kurie rišė
rankas ir lūpas –
buvo kaip gėlės.

(Iš ciklo „Gėlių kalbėjimas“, 1961; 2021)

 

***

AŠ NEŽINAU, ar saulė
padarė tai,
lietus ar vėjas, –
bet man labai gailėjos
ir sniego, ir baltos spalvos.

Klausiausi, kaip šiureno
pavasario lietus,
plaudamas kaštanų
rausvus pumpuriukus, –
ir upeliukas bėgo
į slėnį nuo kalvos –
ir buvo gaila sniego
ir baltos spalvos.

O kiemuose, o skardžiuose
raudonaskruostės
kaimų merginos
sudžiaustė skalbinius,
nupūstus vėjo,
ir, atsišliejusios,
ilgai žiūrėjo
į geltonus blindės pluoštus:
nes meilė yra kaip vėjas,
ir meilė kaip vanduo –
su pavasariu ji atdrungsta,
ir užšąla – kai ruduo.

Bet man, nežinau kodėl,
ar saulė
padarė tai,
lietus ar vėjas, –
bet man labai gailėjos
ir sniego, ir baltos spalvos.
Žinau – vėjas
skalbinius vis pūs ir pūs,
ir lietus atėjęs
lis vis kaštanus, –
bet meilė, kurią sniegas
nusinešė, –
negrįš.
Giliai po sniegu miega
žodžiai ir širdis:
nes šiandien, kai sekiau
lietaus šokimą tarpdury –
pavasario lietaus! –
aš kitą pamačiau:

lietum praėjo,
ir buvo ji graži,
ir šyptelėjo:

Nes meilė yra kaip vėjas,
ir meilė kaip vanduo –
su pavasariu ji atdrungsta,
ir užšąla – kai ruduo,
nors man, nežinau kodėl,
ar saulė
padarė tai,
lietus ar vėjas, –
bet man labai gailėjos
ir sniego, ir baltos spalvos.

(Iš ciklo „Gėlių kalbėjimas“, 1961; 2021)

 

***

Atsipalaidavęs
nuo
vaikystės

dainuoju aš be
rimų,
su
trūkčiojimais.

(Iš rinktinės „Poezija“, 2001)

 

2. „Patirti save kaip vieną tos bangos keterą!“

***

Šį
rytą
jūra
rami.

Pilna
grėsmės,

kaip
mėlynas,
sunkus
akmuo

ji
guli,
pikta,
tamsi,

po
audros.

(Iš ciklo „Pavieniai žodžiai“, 1967; 2021)

 

***

Sėdžiu
vienas
ant
jūros
kranto.

Paskutiniai
saulės
spinduliai
krenta.

Ir
prisimena
vėl
viskas
kas
būta.

Guli
jūra
kaip
kraujo
putos.

Uolos
niekados
nebuvo
taip
baltos,

vanduo
niekados
nebuvo
taip
šaltas.

Krinta
krantas
baltu
purslu.

Einu
aš
vienas
jūros
krantu

toli
nuo
namų,
toli
nuo
namų.

(Iš ciklo „Pavieniai žodžiai“, 1967; 2021)

 

***

Susėdę
ant
švyturio
molo,

žmonės
žiūri
į
tolį.

Baigės
diena.
Širdis
nurimus.

Guli
jūra
raudona
kaip
vynas.

(Iš rinktinės „Poezija“, 2001)

 

3. „… ir visa, ką jis kuria, persmelkta meilės…“

 

***

Tik
dabar
su-
pran-
tu,

kad
nėra
atsaky-
mų,

nei
klausi-
mų.

Tik
dabar
su-
pran-
tu,

kad
gyveni-
mas
yra
be
krantų.

Tik
dabar
su-
pran-
tu,

kad
ne
kraujo
judė-
ji-
mas
skiria
mus
nuo
daiktų.

Tik
dabar
su-
pran-
tu,
kad
meilė
skiria
mus
nuo
daiktų.

Tik
dabar
su-
pran-
tu,

kaip
debesų
skraistės
per
naktį
krentu.

(Iš ciklo „Pavieniai žodžiai“, 1967; 2021)

 

***

Meilė neturi prasmės.
Meilė nestato klausimų.
Meilė eina prie esmės
aklu šūviu.

Meilė neklausia,
               neabejoja,
               neskaičiuoja,
               nesąlygoja.

Meilė duoda ir ima laisvai.

Žmogus ilgisi jos
ir neigia ją savo veiksmais.

Ir žmogus myli ir duoda aklai:
neša taiką bombų sparnais.

Ir žmogus nestato klausimų:
gyvybę atima vienu šūviu.

Filosofijos,
kalėjimai,
vyriausybės:
viskas eina prie esmės
aklai
ir be prasmės.

(Iš ciklo „Einu aš vienas“, 1971; 2021)

 

***

Žodis prie
žodžio

Statau aš
šitą
bažnyčią.

Čia sienos, čia
durys,
bokštas.

A, įsiklausyk į
žodžių
skliautų
tylą.

(Iš rinktinės „Poezija“, 2001)

 

©Arūno Kulikausko nuotrauka

 

4. „…Meko daiktų pasaulį supa „jie“, „jos“, „draugai“…“

***

Po degančiu Australijos dangum
guli mano Reginos kapas. Deginamas saulės,
ir glostomas karšto smėlio, nakties vėsos,
kaip rankom, saugomas.

Miegok, miegok, po mėlynom dangaus akim – vis tiek
daugiau jų nematysiu, nei jos matys
tolimą vaikystės dangų.
Nešiuosi jas tik vis,
kaip du rasotus perlų karolėlius.

Ėjome tąsyk kartu, tą paskutinį kartą,
žydinčia pievos ketera, žiūrėdami
į kalvas, ir besiartinantį lietų,
ir stovėjome sugriuvusio ir seno namo tarpdury,
žiūrėdami į skaisčiai žalią, lietaus
išpraustą pievą,
blizgančius lietaus karolius, klausydamies
griaustinio dundesio ir šniokščiančio
viršum kalvų lietaus.

Tavo akys buvo lietaus išprausta pieva,
du lietaus karoliai.
Galbūt, galbūt tikrai
man nereikėjo tąsyk imti tavo ranką,
galbūt. Rankos, kaip šaknys, susiriša,
ne tik kad atveria gyvenimus.
Miegok, po plačiu, šilkiniu akiračiu,
klausydama nepažįstamo, šilto vėjo,

perlėkusio miškus, smėlio dykumas ir ežerus,
atlėkusio nuo sūrių ir vėjuotų marių,
nuo tolimų, mažyčių salų –
klausydama tolimo vaikystės aido,
draugų balso –
o aš tolyn vis einu, tolyn.

Ir tu, atvirom ir tyrom, kaip vaiko,
akim, kur tu, Marcėle, likusi mažyčiam
bevardžiam, Vidurio Vokietijos miestely, –
kur tu, Vladai.

Tąsyk susitikau jus – buvo pavasaris –
jūs leidotės žemyn, vandens kaskadomis,
jūs ėjote, abu, paskendę Wilhelmshohe žalumoj,
leisdamies žemyn, pavasario pritvinkusiu šlaitu,
žiūrėdami į tvenkinį, medžių šakas,
ir susikabinę rankom.
Ne, nemaniau, tąsyk, ne, nemaniau,
anei tada, kai ėjome, dainuodami, būriu
žydinčiais vidurvasario laukais,
baltom Wiesbadeno gatvėm –
ne, nemaniau.

Pilkas Hesseno dangus,
balti miesčiukai, klausysis sapne
ateinančio juoko, ir gražiosios
draugystės.

…visa tavyje į vieną susipynę buvo ir grožis
ir meilė ir kančia bubuliuk miegok
o aš einu apeiti savo rato…

(Iš ciklo „Reminiscensijos“, 1951; 2021)

 

***

Tolyn į šiaurę aš vis važiavau.
Pro šalį bėgo lygumos. Šalčiau
vis pūtė vėjas. Vis stipriau, plačiau
sniegynus rėpiant lygumas mačiau.

Kartojau aš vardus senų draugų,
bandydamas atspėti jų veidų
pasikeitimą nuo anų dienų,
kai buvom paskutinįkart kartu…

Ir buvo ilgesio širdis pilna,
prisiminimų, žodžių, kaip žaizda,
ir sniegas rėpė vis stipriau, aršiau

laukus ir ežerus; aštriau
vis pūtė vėjas. Ir nebežinojau, ko
labiau
aš pasiilgęs, sniego ar draugų, buvau.

(Iš ciklo „Einu aš vienas“, 1971; 2021)

 

***

vėla naktis
geriu vyną
galvoju apie draugus
vėla naktis

vėla naktis
už lango miestas
žodžių skiltis
vėla naktis

vėla naktis
galvoju apie draugus
geriu vyną
vėla naktis

o skauda širdis
virpa atmintis
vėla naktis
geriu vyną

(Iš ciklo „Dienoraščiai“, 1970–1982; 2021)

 

***

A, draugai,
mes stebuklingai
dainavom
vakar, ir draugystė
tekėjo
rojaus kraštais, ir
sakėme,

a, kaip viskas
taip paprasta
ir
stebuklinga!

(Iš ciklo „Žodžiai ir raidės“, 2007; 2021)

 

5. „…Tarti „Vienas“ įpareigoja vienatvei…“

***

Medis pasiguodžia su medžiu,
lietaus lašas su lietaus lašu –
tiktai aš
vienas savo abejojimuos degu.

Tiktai aš, paklydus vilyčia,
vienas į rugsėjį vis krentu,
abejojimu, ir baime, ir tamsa
siekdamas vis tolstančių krantų.

(Iš ciklo „Einu aš vienas“, 1971; 2021)

 

***

Nuo visko jau pavargau.
Paskutinės šviesos nyksta.
Ir einu vien tik iš inercijos
ir be tikslo.

Viskas, kas buvo aišku,
ko širdis bėgo ir siekė,
dabar, kaip juodos linijos,
subėga į nieką.

Aš nieku neabejojau –
dabar: nieku nesu tikras.
Ir mintis skyla ir trupa
kaip stiklas.

(Iš ciklo „Einu aš vienas“, 1971; 2021)

 

***

jis buvo
svajotojas

jis vis
svajodavo

jis niekur
netiko

net nežinojo pats
apie ką
mąstė

apie ką
svajojo
visur
ir
visados

net ir kai
sėdėdavo su
draugais
             jis vis 
             svajojo

apie nežinomą
toli
toli

įsimylėjęs
jis visados
buvo

jautės pasiklydęs
bet mylėjo
iki dugno ir
visados

pavasarį
rudenį
sniegui krentant

degant vasarai
ant
angelų sparnų

jis įsimylėjęs
ėjo per
pasaulį

pasiklydęs
nepritapęs
              kaip
              šuo

jis vis
svajojo

kada nors
bus
laimingas

mylės
amžinai

amžinai bus
mylimas

apkabintas

bet dabar
jis

        verkia
vienas
        pasikūkčio
                             damas
vienas

(Iš ciklo „Žodžiai ir raidės“, 2007; 2021)

 

***

Vienas,
kaip dvasia
be
vietos,
Einu.

(Iš rinktinės „Poezija“, 2001)

6. „…‚neatsakinga karta‘…“

***

Dainuot
ramiai
nebegaliu.

Giliu,
neužrašomu
skausmu

seku
savo
neatsakingos
kartos
mirtį.

(Iš ciklo „Dienoraščiai“, 1970–1982; 2021)

 

***

nedrąsiai
krinta lietus

gyvenimo
kartumas

cemento,
plastikos kvapas
graužias

ardo
širdies
gijas.

(Iš ciklo „Dienoraščiai“, 1970–1982; 2021)

 

***

Mozartas!
Jis rašydavo tą
stebuklingą
muziką.

Sako:
klausykies muzikos
su
LSD.

Bet mano
kraujas sprogsta
kas kartą
kai
klausaus
Mozarto,

plyšta
mano
sąmonė.

(Iš ciklo „Dienoraščiai“, 1970–1982; 2021)

 

***

Jis pražuvo,
ji pražuvo,
jie, jos pražuvo.

Ji dar nepražuvus,
jis dar,
jie, jos, mes
dar nepražuvę.

(Iš rinktinės „Poezija“, 2001)

 

***

Aš perėjau.
Manęs nesudegino
nei pervėrė jūsų
strėlės,

nesuardė,
neperskėlė
mano begalinio
pasitikėjimo,

laisvės, meilės
ekstazės
ilgesio.

(Iš rinktinės „Poezija“, 2001)

©Arūno Kulikausko nuotrauka

 

Autorė dėkoja leidėjai Nijolei Daujotytei ir fotografui Arūnui Kulikauskui už pagalbą ruošiant esė.

 

Literatūra:
Jonas Mekas. „Poezija“. Vilnius, 2001. Parengė Algimantas Antanas Naujokaitis. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
Jonas Mekas. „Poezija“. Vertė Kornelijus Platelis ir Marius Burokas. Raštai. I tomas. Vilnius: „Odilė“, 2021.
Alphonso Lingis. „Bendra kalba, paskiri balsai. Viniaus paskaitos.“ Vertė Danutė Bacevičiūtė. Vilnius: „Baltos lankos“, 2010.

Ciklą „Dialogas su kūrėju“, rengiamą pagal projektą „Metų literatūros tęsiniai“, remia Medijų rėmimo fondas