Mylimas ir kritikuojamas: Alfonsas Nyka-Niliūnas „Metuose“
2024 10 18
Šiemet minime poeto, vertėjo, literatūros kritiko Alfonso Nykos-Niliūno (tikr. Alfonsas Čipkus, 1919–2015) 105-ąsias gimimo metines. Šia proga iš žurnalo archyvų sudarėme „Litera-turą“ ir kviečiame skaitytojus geriau pažinti poeto kūrybą, biografiją ir jo įtaką.
Publikacijoje skiriame dėmesio A. Nykos-Niliūno romantinės pasaulėjautos formavimuisi ir poezijos refleksijoms. Todėl pirmą kartą suskaitmenintos iki šiol aktualumo nepraradusios kūrybos interpretacijos. Jomis siekiama priminti A. Nyką-Niliūną kaip „žemininkų“ kartos atstovą ir kaip universalų, europietišką poetą, kuris kadaise į klausimą, ką reiktų daryti, kad būtum geras poetas, atsakė labai paprastai: būti savimi.
Žurnale skelbta egodokumentika – A. Nykos-Niliūno kūrybinio palikimo briauna, sulaukusi daugiausiai dėmesio ir aistrų. Jie padeda išgirsti privatų poeto balsą, skirtą namiškiams ir kolegoms, atskleidžia asmenybę ir jo įtaką Lietuvos kultūrai. Tiesa, jo įžvalgos nebuvo sutiktos vien palankiai – tai tebūna šios publikacijos intriga.
Linkime maloniai naviguoti po šaltinius!
Apie Alfonsą Nyką-Niliūną
Sunku įsivaizduoti Alfonso Nykos-Niliūno kūrybos pasaulį be artumo gimtiesiems Nemeikščiams. Virginijos Babonaitės-Paplauskienės parengta 1942–1943 m. laiškų publikacija „Namai visuomet lieka namais“ leidžia išgirsti poeto išsakomą ilgesį. A. Nykos-Niliūno laiškuose atstumą nuo artimųjų mažina vaizduotė, nes „žmogus visuomet gali atsiminti ir įsivaizduoti, ir džiaugtis lyg vaikas“. Privačioje korespondencijoje ši pastanga nuolat atsiskleidžia. Vienatvėje šeimos švenčių tradicijos (Užgavėnės, Sekminės, Velykos, Motinos diena) atgaivinamos ir pratęsiamos, todėl todėl poeto laiškai į namus – vidinio gyvenimo tęsinys, paženklintas aštrių jutimų ir artimo meilės. Jie leidžia suvokti, kas yra sava erdvė ir kur žmogus jaučiasi sãvas.
Alfonsas Čipkus su seserimi Ona, broliais Stasiu ir Adolfu Nemeikščiuose, apie 1938 m. (iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvų)
Apie poeto gyvenimą Amerikoje sužinome iš platesnio pokalbio apie Kazį Bradūną, kuriame atsiminimais dalijasi Elena Bradūnaitė ir Kazys Almenas.
„Laišką Jums beveik visuomet rašau sekmadienį rytais, nes tuomet būna nuostabiai tylu ir ramu. Tuomet ir sniegas už lango krinta, rodos, lyg namie būtum. Ir tokią valandą negali neatsiminti namų. Tokiais sekmadieniais aš su mama sėdėdavom namie ir laukdavom iš bažnyčios pareinančių. Dabar lygiai taip pat sninga ir taip nuostabiai tylu. Grodamas armonikėle, aš prisiminiau taip ryškiai ryškiai Jus ir kažkokią Onos niūniuojamos dainos melodiją. Pro langus, namie, dabar apsnigti berželiai linksta ir laukai nuo snieguolių lyg rūke paskendę.“ (Vilnius, 1942 II 15)
Kūrybos ir gyvenimo sąsajos
1948–1959 m., 1990-ieji – intensyvaus kultūros darbo, gyvenimo, kūrybos laikas. Žurnale „Metai“ jis fiksuojamas dokumentikoje. Nors publikacijose tiesiogiai negirdime A. Nykos-Niliūno balso, tačiau iš jam adresuotos Jono Meko, Kazio Bradūno, Algirdo Landsbergio korespondencijos daug sužinome apie jį kaip į kultūros leidinių leidybą įsitraukusį kolegą, redaktorių, bičiulį, „Paradimo simfonijų“ autorių ir antologijos „Žemė“ dalyvį. Nuotolis nuo Lietuvos, sudėtingas laikas siekiant įsitvirtinti ir išlaikyti kultūrą kompensuojamas patiriant estetinius įspūdžius, nuolat dalyvaujant ir stebint kultūrinį gyvenimą. Laiškai atskleidžia nelengvą darbą rengiant kokybišką, „susikatarinkinusiai“ poezijai nenuolankų „Literatūros lankų“ turinį.
Alfonso Nykos-Niliūno poezijos perskaitymai
Kad moderni A. Nykos-Niliūno poezija vertinama, įrodo ir nemažas tyrėjų dėmesys jo kūrybai. Interpretacijų skaičiumi žurnale „Metai“ ji nusileidžia tik Maironiui ir Sigitui Gedai.
Siūlome interpretacijas, kurios aprėpia esminius A. Nykos-Niliūno kūrybos bruožus. Straipsnius būtų galima apibendrinti Kęstučio Nastopkos žodžiais: „Nykos, kaip ir Henriko Radausko poezijoje, plasta begalinis pasaulinės kultūros ilgesys, nuolatinis dialogas su klasikine Europos literatūra, daile, muzika. Joje kaitaliojasi įvairių kalbų žodžiai ir vardai, tai pačiai prasmės paradigmai priklauso, kas vyko „tąsyk Kartaginoje“ ir „tąsyk Vilniuje“. Prikelta lietuviškoji Nemeikščių, Utenos, Vilniaus tikrovė čia tampa žmogaus buvimo pasaulyje ženklu.“
Iš pateiktų tekstų išskirtina Ritos Tūtlytės analizė, atskleidžianti A. Nykos-Niliūno kūrybos sąsajas su vokiečių romantizmu, būdingu visai poeto kartai. Šią nuostatą tvirtina ir Vytauto Kubiliaus straipsnis apie romantizmą, kuriame A. Nykos-Niliūno poezija matoma europietiško romantizmo kontekste. Pirmą kartą skaitmeninta Giedrės Šmitienės fenomenologinė poezijos analizė, kuri atveria, kaip poeto vaizduotė struktūruoja erdvę ir jos jusliškumo aspektus.
Tarp žemininkų
1951 m. A. Nykos-Niliūno poezija buvo įtraukta į naujosios lietuvių išeivių poezijos antologiją „Žemė“. Kiti jos nariai: Juozas Kėkštas, Kazys Bradūnas, Henrikas Nagys ir Vytautas Mačernis. Tačiau šiandien apie žemininkus kalbama mažiau, todėl įtraukiame dvi publikacijas, kuriose minimas ir A. Nyka-Niliūnas ir kuriose problemiškai plečiamas ketvirtąjį dešimtmetį susiformavusios poetų kartos kontekstas.
Dėmesio centre – dienoraščio fragmentai
JAV ir Lietuvoje išleisti keliatomiai Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščiai tapo literatūros įvykiu. Juose atsiskleidžia poeto asmenybė, platus akiratis ir literatūriniai reitingai, kurie atsispindėjo iš naujo sudarinėjamuose geriausių knygų sąrašuose. A. Nyka-Niliūnas nuosekliai kritikavo lietuvių provincialumą ir perdėtą patriotizmą.
Šios knygos – kelių dešimčių metų literatūros metraštis, leidžiantis geriau pažinti išeivijoje ir Lietuvoje rašytą literatūrą: tai aktualūs svarstymai apie autorius, kurie šiandien laikomi literatūros klasikais (Vytautas Mačernis, Antanas Vaičiulaitis, Jonas Aistis, Maironis), įžvalgos apie amžininkus.
Žurnale „Metai“ skelbiami straipsniai, analizuojantys ir polemizuojantys su jo publicistikos ir egodokumentikos palikimu. Todėl leidžia pabrėžti A. Nykos-Niliūno estetines kryptis, įvertina jo profesionalumą, o taip pat apibendrina ir jo paties kaip kultūros veikėjo portretą.
„Tikra literatūros kritika, be savo tiesioginio uždavinio – nustatyti jos kūrinių estetinę vertę, iškelti jų grožines savybes ir ydas, turi ir dar vieną ne mažiau svarbų uždavinį, būtent kelti estetinę visuomenės kultūrą.“ (Temos ir variacijos, p. 391–392)
Žurnalo „Metai“ puslapiuose „Dienoraščių fragmentai“ į skaitytojų akiratį patenka kaip savalaikė aktualija, tačiau ilgainiui publikacijos leidžia stebėti jų poveikį literatūros procesui, istorijai. Verta atkreipti dėmesį į dvi publikacijas – literatūrologo Vytauto Kubiliaus straipsnį apie dienoraščio žanrą ir Lauryno Katkaus inicijuotą diskusiją apie atviravimą ir atvirumą literatūroje. Šiuos tekstus skiria beveik dvidešimt metų, tačiau juose suformuluoti iki šiol svarbūs teoriniai svarstymai apie egodokumentikos prigimtį, poreikį ir ypatumus.
Kita vertus, ne mažiau svarbu, kad A. Nykos-Niliūno dienoraščių pasirodymas kėlė emocijas: retam literatūros veikėjui nerūpėjo, ar jų autorius skaitė jo knygą, kolegų vertinimai. A. Nykos-Niliūno dienoraščiai tampa savotišku polemikos partneriu savo dienoraščių fragmentus rašančiam poetui Aidui Marčėnui. O literatūrologas Vytautas Kubilius, privačiame dienoraštyje fiksavo, kad „[s]kaitant Nykos Dienoraštį, apima begalinio savo varguoliškumo jutimas. Koks skurdus buvo laikas, kuriame gyvenome, koks liesas intelektualinis davinys mums teko, koks besparniškumas. Tokia gėda, kad esi išleidęs knygų – tai visa netikra, be gelmės ir savitumo.“ (1998 IX. 5, skaityti čia).
Alfonsas Nyka-Niliūnas skaito ir yra skaitomas
Kaip poeto kūryba yra skaitoma? Dėl ko ji mėgstama, o kokie jos bruožai gali būti kritikuojami? A. Nykos-Niliūno atveju tai reiškia dėmesį ir jo tekstams, ir smalsumą, ką šis kūrybos vertintojas mano apie kitus. Juk pateikti save viešumai ir joje būti reiškia tapti įvairių diskusijų objektu. Toliau pateikiame publikacijas, kuriose lietuvių rašytojai, literatūrologai dalijasi savo pastebėjimais apie A. Nykos-Niliūno kūrybą.
Apie poeziją:
1994 m. „Metuose“ publikuoto teksto „Žodžiai Alfonsui Nykai-Niliūnui“ esmė, rodos, labai paprasta. Lietuvių poetai pasisako apie A. Nykos-Niliūno poeziją. Tačiau tai vienas iš tų atvejų, kai proginį klausimyną praauga atsakymai: juose atsiskleidžia pasisakančiojo charizma, ypatingas santykis su poeto kūryba, jų asmeniniai atradimai ir emocijos.
„Kaip ir daugelis aukštaičių, užaugau su Pauliaus Širvio, Antano Miškinio poezija, vėliau atsirado dar vieno kraštiečio – Alfonso Nykos-Niliūno tekstai, kurie iki šiol man patys svarbiausi.“
(Vytautas Kaziela)
„Skaičiau Milašiaus, Nykos-Niliūno ir dar vieno eilėraščius, ir įsitikinau, kad manieji eilėraščiai – kvailas švebeldžiavimas.“
(Nijolė Miliauskaitė)
Apie dienoraščius:
Dienoraščių autorius garsėjo sudaromais jam vertingiausių knygų sąrašais, juos vis atnaujino, vertino naujas knygas. Tad natūralu, kad didelio populiarumo sulaukę dienoraščiai minimi ne rečiau nei pati A. Nykos-Niliūno poezija.
-
„Įsiminė Nykos tritomis, supratau, kad jo autorius iki kaulų smegenų yra menininkas, artistas, tas, kuris tikrai žino, kad dienoraštį rašo ne tik sau, todėl ir rodo vien intelektualinių atradimų viršūnėles. Kaip iki jų prieita, jau ne skaitytojo reikalas. Nežinau, ar jis iš tiesų rašė tokį dienoraštį, ar tik mums nutarė pateikti būtent tokį rezultatą. Nykos užrašai vietom man beveik jau ir nebe dienoraštis, kažkas kita, hibridinio žanro kūrinys.“ (Donaldas Kajokas, 2023 m. Nr. 5–6)
-
„Dar vienas argumentas, kad nieko nereikia perrašinėti, man yra Alfonso Nykos-Niliūno verdiktas apie monografiją „Lietuvių apysaka“. Sužinojęs, kad esu Adolfo Sprindžio dukra (o pokariu rašančiųjų ratas Vilniuje nebuvo didelis ir vieni kitus pažinojo), paprašė atsiųsti tą knygą ir netrukus laiške parašė labai palankų atsiliepimą (Baltimorė, 2011.VII.14).“ (Jūratė Sprindytė, 2022 m. Nr. 10)
(iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvų)
-
„Nelabai dažnai skaitau senosios išeivijos kūrybą, bet A. Nykos-Niliūno dienoraščius perverčiau. Skaičiau ir neskanų atsiliepimą apie savo kūrybą. Tas žmogus išvis nepriėmė postmodernaus pasaulio suvokimo.“ (Ričardas Gavelis, 2000 m. Nr. 10)
-
„Lengviau man buvo, pavyzdžiui, kokiais 1966 ar 1967 metais, kai iš Amerikos grįžęs Kazys Saja perdavė Alfonso Nykos-Niliūno žodžius, kad „Strazdas“ – geriausia paskutiniųjų metų poezijos knyga. Geriau todėl, kad laikai buvo kitokie, visi mane keikė, nesuprato. Buvau jaunas ir labai troškau kaip toj dainoj „meilės bent trupučiuko“.
Blogai dėl to, kad dažnai jaučiau negalįs atsilyginti tuo pačiu. Kažkas mane viduje sulaikydavo nuo panašių panegirikų. Kodėl? Todėl, kad savaime pakliūvi į gaidžio ir gegutės situaciją: aš tave vadinu geriausiu, dabar tu mane vadinsi… Ir taip gyvename, gražiai dainuodami užmerktomis akimis.
Šiaip ar taip, jaučiuosi kaltas: širdies gilumoje manau, kad daugelis galime didžiausiais ir geriausiais lietuvių poetais pavadinti ir B. Brazdžionį, ir A Nyką-Niliūną. Ir dar ne vieną.“ (Sigitas Geda, 1994 m. Nr. 5)
Publikaciją, parengtą pagal projektą „Metų literatūros tęsiniai“, remia Medijų rėmimo fondas