Alfonsas Andriuškevičius. Nykiosios Valdo Gedgaudo „Stotys“: metafizinis maištas

2024 10 01

Dialogas su kūrėju

 

Kančių savo gyvenime esu ragavęs – tiek fizinių, tiek – vadinamųjų dvasinių. Na, nesakau, kad jų buvo – nors vežimu vežk. Bet karutis tai tikrai susidarytų. Tačiau rankų paprastai negrąžydavau. Negrąžau jų ir dabar. Kančią priimu kaip integralų gyvenimo elementą. Koks beskonis būtų gyvenimas be kančios! Kita vertus, visuomet stengiuosi prisiminti (čia – ačiū budizmui), kad kur kas labiau už mane kenčiančių – milijonai. Tuomet randasi distancija savo kančios atžvilgiu ir truputį sarkastiškas šypsnelis savęsp. Nors kančia, žinoma, neišgaruoja.

Manau, kad ir mano eilėraščiuose šiek bei tiek tos kančios galima aptikti. Beje, tai nėra tik mano paties nuomonė. Viena mano skaitytoja yra man šitaip sakiusi: „Na, kodėl tu negali imti ir parašyti linksmo eilėraščio?“ Žinoma, čia daugiau kalba apie liūdesį. Bet juk liūdesys – taip pat kančios atmainėlė…

Nemenkos dalies mano mėgstamiausių poetų eilėse – kančios irgi netrūksta. Pavyzdžiui, Federico Garcíos Lorcos. Arba Osipo Mandelštamo. Arba Sylvios Plath. Arba Algimanto Mackaus. Žinoma, pati kančia eilėraščio kokybės dar negarantuoja. Ji – tik kūrinio medžiaga. Nesvarbu, ar asmeninė, ar „visuomeninė“, ar – abi drauge. O ar toji medžiaga virs geru meno kūriniu – jau talento reikalas.

Valdo Gedgaudo knygoje „Stiprėjanti juoda“ ir esama šio neįkainojamo lydinio: asmeninė (tiek fizinė, tiek dvasinė) kančia talento ugnyje čia yra persilydžiusi į aukščiausios klasės eilėraščius. Ypač tai pasakytina apie ciklą „Stotys“. Nežinau, kuomet Valdas G. jį rašė. Bet spėju, kad jau sunkiai sirgdamas, daug kentėdamas, kad jau mirčiai esant netoliese. Gamino meną iš asmeninės kančios medžiagos, jos deginamas.

Ciklo „Stotys“ struktūrinis pagrindas – krikščioniškosios Kryžiaus kelio stotys. Tačiau poetas pastarąsias taip modifikuoja, kad rasti jose ką nors iš kanoninio šių stočių vaizdavimo – išties sunku (čia ateina tolima asociacija su amerikiečių tapytojo Barnetto Newmano abstrakcijų ciklu „Stations of the Cross“). Paminėsiu bent tris tos modifikacijos judesius. Pirmasis – iš krikščioniškųjų „stočių“ beveik eliminuotas pagrindinis personažas – Jėzus. Antrasis – Jėzaus aplinkos žmonės dalyvauja, bet irgi bemaž neatpažįstamai pakeisti, arba – net ir jų nėra. Trečiasis – poetiniais tikslais pažeidinėjamos kalbos „normos“, o kartais tiek panaudoti vaizdiniai, tiek leksika – visai netoli piktžodžiavimo. Štai pirmoji stotis „Nuteisiamas mirti“: „Gana čia suveltai kraujuot / pravėtytas apsipešiojęs iškylautojau / rugsėjo saulei į delyro šiaurę / įnyrant gal susikrakmolyk lovą klok ir prauskis jau“. O čia dvi eilutės iš penktosios, „Simono Kirėniečio“: „- Ei, močkrušy! Kiek kryžiaus imsi?! / – Du su puse ir tą likutį kur prie šono <…>“.

Taip, sykiu su kančia Valdo G. cikle pulsuote pulsuoja ironija, sarkazmas, absurdo pajauta. Čia – daug, daug nykumos. Šito galima rasti ir Mackaus poezijoje. Bet ten – viskas kažkaip „minkščiau“, nors – ir garsiau, ir patetiškiau. Štai antroji Valdo stotis „Ima nešti kryžių“: „Sumautas angelas su maudymosi kepuraite / neveikiančio ant fontanėlio atrabailos / gėlėtom sauskelnėm tvarkingai pabalnotas / trimitų be bet vakarėjant budi“. O septintojoje stotyje („Antrasis suklupimas“) pagaliau susiduriame tarsi su pagrindiniu kanoniniu personažu – Jėzumi“: „Nebesulaukęs hemoraginio „In fine“ / jisai rymojo virvę kanapinę / užnėręs ant raukšlėto sprando / ir ąsotėlį ašaroms sumerkti prie krūtinės glaudė“. Ironijos, sarkazmo ir absurdo požiūriu man Valdo ciklas labiau asocijuojasi su José Saramago romanu „Evangelija pagal Jėzų Kristų“. Taip pat – su Valentino Antanavičiaus paveikslais. Ypač tais, kurių siužetas – „religinis“.

Tad kai kam gali kilti klausimas, kuriam galui Valdui G. iš viso prireikė tų stočių, kad jisai jas dekonstruoja, neatpažįstamai sudarko, šaiposi ir kuria absurdą? Manau, galima būtų atsakyti, pavyzdžiui, šitaip. Valdo asmeninė kančia, tapusi poetine medžiaga ir įsikūnijusi talentingose eilėse, per sąlytį su Kryžiaus kelio stotimis įgyja metafizinį matmenį. Ir dar – šitaip autorius maištauja prieš pasaulio tvarką, prieš, Albert’o Camus nuomone, marias absurdo jame. Na, argi ne maištu kvepia paskutinis ciklo eilėraštis (penkioliktoji stotis) „Prisikėlimas“? Juk prisikėlimas krikščionims žada viltį, o čia ar labai daug vilties: „Kai nieko nebelieka tiktai liepsnos / tik anglijantis įžadų votas / šalto prakaito išmuštom slėpsnom / įmanu dar šiek tiek papozuoti“? Aš nesu maištininkas. Veikiau – žmogus, linkęs nusilenkti likimui. Bet tai man netrukdo gėrėtis puikiomis Valdo Gedgaudo eilėmis. Jis – vienas tų lietuvių poetų, kuriuos deklamuojuosi.

STOTYS

I. Nuteisiamas mirti

Gana čia suveltai kraujuot
pravėtytas apsipešiojęs iškylautojau
rugsėjo saulei į delyro šiaurę
įnyrant gal susikrakmolyk lovą klok ir prauskis jau

 

II. Ima nešti kryžių

Sumautas angelas su maudymosi kepuraite
neveikiančio ant fontanėlio atrabailos
gėlėtom sauskelnėm tvarkingai pabalnotas
trimitų be bet vakarėjant budi

 

III. Pirmasis suklupimas

„Pabūk dar“, – tuštumai tariau
pilnai saulėtų motinos dienų
švelnių pavasario šaltukų
ir melsvo besibaigiančių žibuoklių vėjo

 

IV. Susitinka savo motiną

Sugėrusi dienotvarkes sapnus ir išpažintis
apvaizdos išdurta akim dar kviečianti
pasiausti pastraksėt išgerti
vandenuko prieš neatsigrįžtant

 

V. Simonas Kirėnietis

– Ei močkrušy! Kiek kryžiaus imsi?!
– Du su puse ir tą likutį kur prie šono
dar kirvį oblių kaltą duok vinių
drobulę baltą ir tą juodą kapišoną

 

VI. Veronika nušluosto veidą

Jis šitiek metų šaukėsi mirties
kol vieną gan murkšlotą rytą
spigusis dukružėli kaip jauties
ji tarė tiesdama jam amžinojo atilsėlio kvitą

 

VII. Antrasis suklupimas

Nebesulaukęs hemoraginio „In fine“
jisai rymojo virvę kanapinę
užnėręs ant raukšlėto sprando
ąsotėlį ašaroms sumerkti prie krutinės glaudė

 

VIII. Guodžia verkiančias moteris

Tu ja tikėjai!
Ir ji tavim!
Ar ne šaltoka judviem
nuo žvarbstančiųjų paskutinio geismo freskų rūsčio?

 

IX. Trečiasis suklupimas

Naktis be numerio be uniformos skiriamųjų juostų
tau anestetikų saldarūgščių lėtai suleis
kai apie pabaigas pradžios vylingai užkukuos
tuščių vasario ampulių mergaitė

 

X. Apnuoginimas

Žiemą išpjovė kreivai šaligatvin įaugusius medžius
o po to tas smulkiais kvadratėliais taškeliais juostelėm
ištapytas geltono sapno mandalos paukštis
išgaišusio rudens šermukšnyje kasnakt sudygstantis

 

XI. Kalamas prie kryžiaus

Mano miško Kalvarijų broli
droviųjų avelių dresuotojau
gal be reikalo bandėm įžodint
tą negyvą nebeįžodinamą

 

XII. Miršta ant kryžiaus

Tas angelas su kaina ant peties
apleistoje paminklų dirbtuvėlėje šalia šventoriaus
brangus bjaurybė – nei žymės
kad būtų kada nors bent kiek kur nors skrajojęs

 

XIII. Ant motinos kelių

Žaliuojančiu pleištu gegužių tvoskiančiais paparčiais
prakiurdytų gegučių dangumi išskaistintu
neužmirštuolių kairiniu indigo
veronikomis kadagiu kazokiniu žaizdas mazgoja kapininė nebylė

 

XIV. Kapas

Tiesiai – nuokalne į kairę – tiesiai įkalnėn
vėl kairėn ir į kalniuką dešiniau ir iki galo tiesiai
tiesiai iki ankštų lopšinių vartuose įstingusios
nebepakeliamos prabėgto Dievo motinos

 

XV. Prisikėlimas

Kai nieko nebelieka tiktai liepsnos
tik anglijantis įžadų votas
šalto prakaito išmuštom slėpsnom
įmanu dar šiek tiek papozuoti

(Gedgaudas, Valdas. Stiprėjanti juoda. Vilnius: Homo liber, 2013.)

Ciklą „Dialogas su kūrėju“, rengiamą pagal projektą „Metų literatūros tęsiniai“, remia Medijų rėmimo fondas