Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai
2024 m. Nr. 7
Sibiro madona
Krasnojarsko krašte, tremtinių gyvenvietėj
ją išdrožė iš pušies Jonas Maldutis,
buvęs Laukuvos gimnazistas,
dešimtį metų kalintas už „Nepavergtą mintį“.
Kaip šventam paveikslėly –
balta klostuota suknia iki žemės,
ilgas šviesus apsiaustas,
žvaigždžių vainikas.
Kapinėse tarp lietuviškų kryžių iš maumedžio,
raudonai dažytų geležies suriku,
ji buvo maldų altorius,
bažnyčia po dangum,
gyvasis tikėjimas,
daręs stebuklus.
Maloningoji Motina,
su visais kentusi arktinį Sibiro šaltį,
Sajanų vėtras, drengiantį lietų.
Viena palikusi su vėlėm,
jau aptriušusiu, skylėtu apsiaustu.
Pargabenta į Lietuvą diplomatiniu automobiliu,
restauratorių nušveista ir nuglostyta,
iškilmingai įsileista į Katedrą,
stovi Tremtinių koplyčioj.
Kasdien klausos mišių, vargonų…
Žvelgiu į ją pro geležines koplyčios grotas.
Ji žiūri kažkur į šalį.
Veide – švelnus liūdesys.
Pramotėm
Iš kur atėjai,
mano pramote juodaplauke,
šaknų ir žolelių žinove,
saulės nurudintu veidu,
vanagėlio akim.
Davei pradžios kraitį.
Tuos šiurkščius apmatus
audė šimtai tavo kraujo moterų.
Po siūlelį, po giją, po sruogą.
Šnabždėjo burtažodžius nuo visokių ligų,
net raukšlėtą mandragoros šaknį įpynė.
Margino dainom, sakmėm ir legendom,
laimingos lemties ženklais,
užkalbėjo nuo piktos akies ir žaibo.
Vilgė rasa ir ašarom, dažė ąžuolų žieve,
šlakstė degutu, grūdino vėtrose,
standino sakais ir vašku.
Žodžių pynėmis kaišė.
Išaudė margą mano gyvenimo juostą,
kurios jau niekam neperduosiu.
Genetinė architektūra
Remezos lizdas iš tuopų, iš gluosnio pūkų,
lyg kokia angoros pirštinė.
Pelės apskrita pintinėlė,
susukta iš daugybės žolelių.
Kregždžių dubenėlis pakraigėj,
vapsvų popieriniai gaubtai,
kinivarpų labirintai,
vorų gelsvi spurgučiai,
šarkos retas krepšys su dangčiu,
meletos išskobtas uoksas…
Būta ir palikta.
Apie sveikatą
Sveikata geriau rėdo negu drabužis.
Prie geros galvos pusės sveikatos tereikia.
Sveikata mąžta, o liežuvis koks buvęs.
Pavydas ir kaulus supūdo.
Nori sveikatos, žiūrėk į norus.
Sveikata vaikšto aplinkui,
o liga stačiai eina.
Tarsi girdžiu tolstantį
kaimynės šnabždesį.
Ligos užkalbėjimai
Kad tu kur balon prasmegtum,
kad ant sausų medžių nueitum,
kad vėjas tave užmuštų,
pranyk, velnio gumbe,
smirdėdamas išgaruok!
Grambuoly,
gelbėju tave apvirtusį,
gelbėk mane nuo sopulio.
Gyvatėle, šalta geležėle,
kaposiu tave į dvylika dalių,
surinksiu baltus tavo kiaušinius,
šlapion žemėn pakasiu,
jei girgždėlės iš mano rankų neišvarysi.
Akmeniu tave slėgsiu, dagy,
supūdysiu tavo žiedą,
jei diegliais mane varstysi.
Mėnuli, jaunas bernuži,
man – į sveikatą, tau – į pilnumą!
Panas ir Siringė
Per visą Arsenalo sieną –
Flandrijos meistrų gobelenas,
XVIII amžiuj išaustas Briuselyje.
Vilna, šilkas, balkšvos sidabro gijos.
Apkraštuotas lelijom, aguonom, hortenzijom.
Kalnuotas Arkadijos gamtovaizdis:
rūmai su dviem kuorais, giraitė,
putodamas verčias krioklys, vingiuoja upė,
arkinis tiltas, ant kalno – tvirtovė su keliais bokštais,
dagių krūmas, įsiskverbęs į uolą, mūro siena –
viskas nutvieksta saulės, alsi kaitra.
Basnirčia šviesiaplaukė raudona suknia
muša prie upės būgnelį, plaikstosi gelsvas šalis,
saulės nuauksinti šoka vaikai – garbanotas berniukas,
basos paauglės, viena su gėlių vainiku.
Išsigandusi moteris bekraujėm lūpom,
perspėja: kažkoks senis nendryne –
nuogas, ausys raudonos, lūpos gašlios,
akis išvertęs…
Basa žmogysta plikais pečiais –
nei vyras, nei moteris, –
sėdi pasirėmus į skeptrą, žiūri su išgąsčiu.
Tai Ladonas – upių dievas!
Savo dukterį nendre pavers…
Geidulinga porelė dešiniam kampe
smalsiai žvelgia iš vešlių krūmų.
Ir jiedu pliki, tik žaluma prisidengę.
Seno dzūko patarimai
Pirma uoga – Medeinai.
Pirma lepeška – Samaniui,
grybų, kerpių, samanų globėjui,
kad po girią neklaidintų, kelio nepastotų.
Nelaužyk šakų, miško dvasias sužeisi,
užsitrauksi Gegutės – likimo pranašės – rūstį.
Ąžuolo nekirsk, būstą iš Dievo atimsi.
Vėjo nulaužtą šakelę pirkioj laikyk –
Perkūnas netrenks.
Lazdynas saugos nuo raganų,
šermukšnis – nuo piktų dvasių…
Kapinių žolės nešienauk –
mirusiųjų kraują paleisi.
Taromato auka
Eidama tiltu
kasdien jį sutikdavau.
Neaukštas, švariai apsirengęs,
gal aštuntą dešimtį įpusėjęs,
bet žvalus, linksmai niūniuoja.
Stumdavo ratukus nuo vaikiško vežimėlio –
keli maišai tuščių plastikinių butelių,
virve standžiai apraišioti.
Kai atsirado taromatai,
seniokas dingo.