Narine Abgaryan. Žmonės, kurie visada su manimi
2024 m. Nr. 4
Iš rusų k. vertė Alma Lapinskienė
Narine Abgaryan (Narinė Abgarian), rusiškai rašanti armėnų kilmės rašytoja, 1971 m. gimė Armėnijoje, Berde, gydytojo ir mokytojos šeimoje. Baigusi Jerevano valstybinį kalbotyros universitetą, ji įgijo rusų kalbos ir literatūros mokytojos diplomą. Kurti pradėjo maždaug prieš penkiolika metų sudėtingu gyvenimo laikotarpiu – apimta depresijos dėl sunkios ligos, ėmė rašyti juokingas istorijas apie savo vaikystę. Jau pirmoji knyga tapo bestseleriu, kūrybinis darbas išvadavo iš depresijos, o liga pasitraukė. „Mane lydi jausmas, kad įvyko stebuklas, ir kad reikia tikėti stebuklais, tada jie tikrai vyksta“, – sakė autorė pokalbyje su Audriumi Ožalu portale „15min.lt“.
Ją ypač išgarsino magiškojo realizmo romanas „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“ (2015) apie armėnų kalnų kaimelį. Kūrinys skleidžia šilumą ir yra kupinas išmintingo gerumo, o tragedijos elementai persipina su linksmomis, net komiškomis akimirkomis. „Siužeto tragikomiškumas – labai armėniška: mokėti juoktis ir verkti tuo pat metu. Mano senelis tvirtino, kad būtent šis sugebėjimas padėjo mums išgyventi“, – teigė autorė. Romanas jau išverstas į keliolika užsienio kalbų, o jam išėjus anglų kalba, Didžiosios Britanijos dienraštis „The Guardian“ N. Abgaryan įvardino kaip vieną ryškiausių Europos autorių.
Lietuvių kalba išleistos dvi mano verstos N. Abgaryan knygos: „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“ (2021) ir „Simonas“ (2022), vertė Alma Lapinskienė. Šiemet pasirodys ir trečioji – romanas „Žmonės, kurie visada su manimi“. Ryškesnių autobiografinių motyvų knyga pasižymi tokiomis pat kūrybinio braižo ypatybėmis kaip ir ankstesnės: išmoningai supintu siužetu, vaizdingu, įtaigiu, užuojautos ir meilės pripildytu pasakojimu, šviesia autorės pasaulėjauta, armėnų kultūros, papročių atspindžiais.
Romano fragmentas
Jeigu eisi prieš srovę – nesustodamas, nesigręžiodamas, vis aukštyn ir aukštyn jeigu eisi, upė pasakos apie kažką sava, niekam nežinoma, apie žuvų guotus, apie paukščių klegesį, apie nebylų sniegų tirpimą – ten, pačiose ištakose, kur vanduo ypač šaltas, o medžiai aplinkui ypač tylūs.
Apačioje, slėnyje – skendintys soduose namai, lyg kruša nuo vėjo gūsių byrėjo paskutinės, pernokusios šilkmedžių uogos, paliekančios ant rankų tamsias dėmes. Nedrąsiai skleisdama pirmuosius spindulius, pasaulio kraštą auksino žara.
Vera mėgo šį mieguistą apsiblaususio ryto metą. Dangus atrodydavo lyg milžiniškas Dievo delnas, uždengęs kalvų viršūnes skaidriu skliautu, rasos nuprausta žolė kvepėdavo aitriai ir aštriai – mėlynaisiais bazilikais ir laukinėmis mėtomis. Dieną laukinių mėtų aromatas kažkur dingdavo, užleisdamas vietą čiobreliams ir mairūnams, – karštos saulės įdeginti jie kvepėdavo taip, jog atrodydavo – juos pačius įkvepi su oru. Ir tiktai į vakarą, saulei leidžiantis, atgydavo slogiai saldus rožių aromatas – čia jų nepjaudavo ir nemerkdavo į vazas, bet vėliau rinkdavo žiedlapius ir virdavo pasakišką uogienę – gailią, truputį aitrią, kvapnią.
Kiekvieno mėnesio pirmą sekmadienį Vera išsiruošdavo į kapines. Berde buvo dvejos kapinės – senosios ir naujosios. Senosios kairiajame upės krante, o naujosios – kitame miestuko gale. Verai reikėjo į senąsias.
Ji prisisukdavo laikrodį penktai ryto, bet visada atsikeldavo anksčiau – nenorėdavo, kad žadintuvo skambėjimas pažadintų Petrosą. Tačiau vyras nuspėdavo jos prabudimą, apsikabindavo, glausdavo prie savęs – neišeik. Vera švelniai atšlydavo, išsilaisvindavo iš jo glėbio, išsmukdavo iš lovos – miegok, miegok, dar anksti! Greitai apsirengdavo, užsukdavo į Mergaitės kambarį – pataisydavo antklodę, bučiuodavo ją į nuo neramaus sapno sudrėkusį švelnų pakaušiuką. Greitosiomis prausdavosi ir nepusryčiavusi išeidavo iš namų. Miestukas tebesapnuodavo savo spalvotus sapnus, o Vera jau būdavo kitoje upės pusėje. Sunkus raktas visada kabodavo ant kapinių tvoros, ankstyviausias lankytojas atidarydavo vartus, o tas, kuris išeidavo paskutinis, užrakindavo ir palikdavo raktą ant didelės, dešinėje įėjimo pusėje įkaltos vinies.
Atsidūrusi kapinėse, Vera pirmiausiai užsukdavo į palaikę pašiūrę, kurioje buvo saugomas tvarkymosi inventorius. Kampe, už didelės kartoninės dėžės su beveik nusitrynusiu užrašu „Nemėtyti“, prisiglaudę keli kibirai, sunkios šluotos, senas šluotražis ir šukėtas semtukas. Vera prisipildavo vandens, ištirpindavo saują muilo drožlių, pasiimdavo skudurų. Ji visada pradėdavo nuo tolimiausio kapo – ten ilsėjosi ramybėje vyro proprosenelis ir propromočiutė. Nušluodavo takelį, vedantį prie kapo, nuplaudavo senus antkapinius akmenis, drėgnu skuduru stropiai nuvalydavo kiekvieną išvingiuotą raidę – Salomė Melikbekian, Amazaspas Melkumianas.
Antkapių galvūgaly stovėjo specialios metalinės taurės. Baigusi tvarkytis, Vera iš popierinio ryšulėlio dėdavo į jas po žiupsnelį smilkalų, trumpai pasižiūrėdavo, kaip, skleisdami saldų aromatą, rūksta medžių sakai.
Eidavo prie kito kapo, kur ilsėjosi uošvio močiutė – Šarakan. Ji mirė, kai Petrosui buvo devyneri metai.
– Iki šiol akyse matau, kaip ji šukuojasi, atsargiai braukdama pirštais per tą vietą pakaušy, kur po oda juda sulaužytas kaulas, – pasakodavo jai Petrosas. Verai kiekvieną kartą apmirdavo širdis, įsivaizduojant, kokį siaubą teko patirti Ovakimui ir jo močiutei.
– Aš jos vietoje būčiau išėjus iš proto, – kartą pasakė ji vyrui.
– Ji ir išėjo iš proto. – Petrosas paniuro, perbraukė pirštu per tarpuakį – visada taip darydavo susijaudinęs. – Mažas buvau, kvailas, kankinau ją klausimais apie sūnų, nani, klausdavau, nejaugi neprisimeni Arutiuno? O ji neprisiminė. Vaikaitį turiu, sakydavo, o va sūnaus neturėjau. Vargšė nani, ji taip stipriai išgyveno sūnaus mirtį, kad nesusitvarkė su tuo nepakeliamu skausmu ir išbraukė sūnų iš savo atminties.
– Dieve mano, – pravirkdavo Vera, – Dieve mano.
– Baisiausia, kad kartais sapne ji dainuodavo. Lopšinę. Ruri ruri ruri, sūnelis mano ruri, angelėlis mano ruri1… Ir visada guldavosi prie lango. Kad, pradėjus laužtis pro duris, spėtų pasprukti.
Vera drėgnu skuduru rūpestingai šluostydavo Šarakan antkapį, galvūgaly būtinai uždegdavo žvakę.
„Dabar jie su Arutiunu kartu“, – galvodavo ji.
Paskui Vera eidavo į vakarinį kapinių sparną, ten gulėjo anytos senelis ir močiutė – Anatolija Ter-Movsesi Ananian ir Vasilijus Melikianas. Anatolija palaidota čia, o Vasilijus gulėjo kažkur ten, Chali-karo pakalnėje. Senis mirė per karą, per pačius šalčius. Vyrų Berde nebebuvo – kariavo fronte, o bado išsekintos moterys pervežti mirusiojo į kapines nepajėgė – neužteko jėgų. Jos parinko vietą Chali-karo papėdėje, neapsakomai sunkiai iškasė sušalusioje žemėje duobę, palaidojo Vasilijų, įbedė į žemę greitomis sukaltą medinį kryžių ir išsiskirstė po namus. Žiema pasitaikė baisiai šalta, snieginga ir labai vėjuota. Iki pavasario niekas į palaidojimo vietą neprisirengė. O vėliau jos tiesiog negalėjo rasti – vienintelę žymę – kryžių – nunešė škvalas.
Vera ilgai žvelgė į nepažįstamus, abejingus veidus antkapiuose, moterys su įmantriai užsirištomis skarelėmis, iš po kurių sviro ilgos kasos, vyrai paniurę ir žilaplaukiai.
Paskutinį tvarkydavo anytos tėvų kapą – Amajako Melikiano ir Antaram Melkumian. Nieko, išskyrus Amajaką, gyvų ji nerado, todėl kalbėdavosi tik su juo. Perpasakodavo paskutines naujienas – tiktai geras. Kam trikdyti velionio miegą blogomis žiniomis?
Štai ir dabar, šluostydama jo portretą, pamažu su juo šnekėjosi:
– Mergaitei neseniai sukako penkeri metai. Jūs ją labai mylėtumėt, žinau. Visa į Petrosą – net akys tokios kaip jo – žalios su geltoniu, katiniškos. Sakoma – jeigu dukra panaši į tėvą, bus laiminga. Labai norisi tuo tikėti. Pagalbininkė auga. Aną savaitę išterliojo nešvariu skuduru virtuvės spinteles. Įeinu ten – o ji stovi patenkinta, šviečia iš laimės. Laukia pagyrimo. Teko girti, kur dėsies.
Vera, gerai išskalavusi, stipriai išgręžė skudurą, nušluostė sausai antkapį.
– Tamar viskas maždaug gerai. Neseniai padarė akių operaciją – pašalino kataraktą. Išrašyta iš karto ėmė vilnones kojinaites megzti. Baru ją, o ji tik pečiais trūkčioja. Sako – tuojau baigsiu megzti Mergaitei gulpas2, o paskui imsiuos žaketo.
Vera ištraukė iš rankinės nedidelį ryšuliuką, išvyniojo:
– Tata vakar duonos iškepė. Paėmiau du gabaliukus. Vieną jums, o kitą – Antaram.
Padėjo galvūgaly duoną, paieškojo maišiuko su smilkalais. Brėžtelėjo degtuką.
– Seneli Amajakai, aš žinau, Ninočką ne su jumis palaidojo. Jūs išėjot vėliau. Bet jūs prižiūrėkit, prašau, ją. Ir kitų paprašykit.
Degtuko liepsnelė pasiekė pirštus. Vera krūptelėjusi paleido jį, čiupo sau už ausies lezgelio. Skausmas akimirksniu praėjo. Uždegė kitą degtuką, pažiūrėjo, kaip plevena smilkalų dūmai. Paverkė be ašarų. Pastaruoju metu taip dažnai jai nutikdavo. Atsibusdavo naktį nuo duslaus, slegiančio raudulio – rankos sugniaužtos į kumščius, širdis daužosi krūtinėje, o akys sausos. Petrosas apkabindavo ją, glausdavo prie savęs, bučiuodavo plaukus, liūliuodavo lyg mažą. Kartais suirzdavo, bardavo už ašaras. Vera nieko neatsakydavo, o ir ką čia pasakysi? Ji nesuprato vyro ir pykdavo ant jo – už ką jis ją bara? Už skausmą, kuris niekaip neaprimsta? Bet kaip jis gali aprimti, jei Vera taip ir nepajėgė su juo susitaikyti?
Jai nieko nepaliko, išnešė visas nuotraukas, vystyklus, marškinėlius. Net voką su garbanomis paėmė. Kai Ninočkai sukako pusė metukų, Vera apkirpo ją ir išsaugojo plaukus. Ninočkos garbanos buvo tamsios, besiraitančios. Ir blakstienos ilgos, tankios. O akytės didelės, rugiagėlių spalvos. Senelio. Anyta pati paėmė iš jos tą voką su garbanomis – nedera ko nors pasilikti, dukrele, negalima.
Nuo patirto šoko Verai pakilo temperatūra, kurios niekaip negalėjo numušti, ji kliedėjo, ją kankino troškulys. Buvo keista, kad netrukdo plaukai, nereikia nuolat traukti jų iš po nugaros ir blokšti ant pagalvės. Vera iš pradžių nustebo, o paskui susivokė pati juos nusikirpusi, būtent tą dieną, supynė kasą ir nurėžė prie pat šaknų.
Klejojant jai atrodydavo, kad Ninočka verkia. Bet kambario kampe, kur anksčiau stovėjo lopšelis, žiojėjo tuštuma. Kai mažylei nutiko nelaimė – tai buvo pirmoji naktis, kai Verai pavyko išsimiegoti, ji atsibudo nuo to, kad viršuje, antrajame namo aukšte, suskambo žadintuvas, keldamas anytą ir uošvį į darbą, pagulėjo keletą sekundžių atsipeikėdama, paskui pašoko, pribėgo prie kūdikio… Ninočka gulėjo tarsi miegodama, aukšta kakta, vaško spalvos oda, ilgų blakstienų šešėlis, lengvo skersvėjo pagautas, judėjo ant skruosto. Vera pabūgo imti ją ant rankų, nerangiai persisvėrė per aukštus lopšelio kraštus, palietė lūpomis ledinę kaktytę. Pravirko.
Tankūs, rusvi, stambiai banguoti plaukai krito it krioklys ant Ninočkos, Vera susiraukė, akimirksniu pajuto neapykantą savo gyviems plaukams, išbėgo iš kambario, pindamasi kasą, kažkur ten, tolimajame kambaryje, medinėje spintoje su aukštomis raižytomis sąvaromis, Tata saugojo senas žirkles – dideles, sunkias, jos senelio Vasilijaus darytas, Vera užčiuopė jas skrynutėje, apsuko apie kumštį nebaigtą pinti kasą, staigiai timptelėjo aukštyn ir nukirpo prie šaknų.
Dabar viskas teisinga.
Kai į kambarį įėjo anyta, ji stovėjo tarp atlapotų spintos durų, laikydama vienoje rankoje žirkles, o kitoje – kasą, anyta priėjo prie jos, atėmė žirkles – einam, dukrele, viršun, tau reikia pailsėti, mes viską patys padarysim; Vera tylomis paglostė jos skruostą – skruostas buvo šlapias nuo ašarų – kaip gerai, pagalvojo, Tata jau viską žino, nereikia nieko jai pasakoti. Ji ištraukė iš spintos didelę, iki viršaus prikrautą siuvimo smulkmenų dėžutę – adatas, rites, sagas, kabliukus, spręstuvus išvertė į pirmą pasitaikiusią skrynelę, susiraukė nuo nemaloniai garsaus metalinių virbalų ir vąšelių žvangesio. Įdėjo kasą į dėžutę, atsargiai prispaudė ją prie krūtinės:
– Einam.
Girdėjo, kaip anyta kimiu, nepažįstamu balsu aiškina kažkam telefonu – nesakykit nieko Petrosui, tiesiog atvežkite jį su greitąja, sakykit, kad skubiai reikalinga jo pagalba.
Tata buvo bevedanti Verą viršun, į antrą aukštą, bet ji papurtė galvą – aš liksiu savo kambaryje, durys kažkodėl buvo atlapotos, viduje nelauktai daug žmonių, kada jie spėjo čia ateiti, pagalvojo Vera, krėsle, užsidengusi veidą rankomis, kūprinosi Tamar, ant lovos, tvarkingai atklojusi patalynę, sėdėjo Tatos sesuo – Šušik, greta tyliai šnabždėjo maldos žodžius kaimynė senoji Aniko, Vera praėjo pro šalį, padėjo dėžutę ant komodos, nieko sau, kaip garsiai, nusistebėjo vangiai, Šušik su Aniko atsistojo, pataisė paklodę, Vera atsigulė ant šono, prisitraukė antklodę ir lygiai akimirką prieš užsiklodama dar pamatė Amajaką – senutis klūpėjo greta lopšio, prispaudęs prie krūtinės Ninočką, plona kūdikio rankytė kaip negyva kabojo iš po jo alkūnės, Amajakas lėtai lingavo – pirmyn atgal, pirmyn atgal, ir baisiai verkė, mikčiodamas pro raudą, – va-argšas mano angelė-ėlis, va-argšas mano angelė-ėlis, ak, štai kodėl čia taip triukšminga, pagalvojo Vera ir užsiklojo antklode galvą.
Lopšiuką išnešė iš karto, padėjo kažkur palėpėje, su juo teko gerokai pasiplūkti – nepaisant tariamo lengvumo, jis buvo sunkutėlis – su metalinėmis lenktomis kojytėmis, su tvirtu dugnu ir aukštais kraštais. Namas tapo visai svetimas, neramus, pilnas žmonių, po kambarius vaikščiojo žmonės, vyniojo kilimus, baltomis paklodėmis dangstė veidrodžius, nešė iš svetainės baldus – paliko tik pietų stalą ir pasieniais sustatė kėdes. Atvežė su greitąja Petrosą. „Ninočka?“ – teištarė jis, žvalgydamasis tarp susirinkusiųjų brangių veidų, Ninočka, žengė priekin Ovakimas, apkabino sūnų, Tata pagavo jo ranką, prispaudė prie lūpų, – berniuk mano, berniuk mano. Jis puolė į vidų, širdis daužėsi krūtinėje, dar kiek – ir iššoks lauk. Petrosai-džan, tokia nelaimė, – surypavo šone aukšta juodbruva moteris, jis atsisuko, veidas pažįstamas, bet nepamena, kas ji, kažkoks vyras pabandė paliesti jo petį, bet Petrosas trūktelėjo, nereikia, prašau, namas tapęs svetimas, visai neatpažįstamas, kur dingo baldai, ak taip, juos išnešė, kad netrukdytų žmonėms, jis pasiekė pagaliau miegamąjį, sandariai uždarė duris, kambarys buvo užlietas ryškios šviesos, saulės spinduliai ant grindų prie lovos nupiešę skaidrų lango kvadratėlį, Petrosas atsisėdo ant lovos kraštelio, atvertė antklodę – Vera gulėjo susirietusi į kamuoliuką, stipriai apsikabinusi kelius, – trumpai apsikirpusi, be įprastos plaukų kupetos, ji atrodė visai vaikas – liesas, bejėgis, jis priglaudė ją prie savęs, ką tu sau padarei, Vera, ką tu sau padarei, Petrosai, atmerkė ji akis, įsivaizduoji, Ninočka merdėjo, o aš nieko nežinojau, aš miegojau, net sapnus kažkokius regėjau, spalvotus, laimingus, kaip tai įmanoma, kad motina pramiegotų savo vaiko mirtį, kaip išvis gali sau tai dovanoti! Nekalbėk taip, nereikia taip kalbėti, sušnibždėjo Petrosas, skaudėjo – visur, bet ypač – krūtinėje, lyg kas lėtai smeigtų į širdį ilgą adatą, jis palinko truputį į dešinę, kad numalšintų tą skausmą, netyčia užspringo seilėmis, užsikosėjo ir, atgavęs kvapą, pagaliau pratrūko raudoti.
Vera ilgai kliedėjo karščiuodama, nieko neprisileido, tik vyrą ir Tamar, šaukėsi mamos. Marja suskubo atvykti tiktai kitą vakarą – sumenkusi, su tamsia nėrinių skarele, pavargusi kelionėje, nė su kuo nesisveikindama, nuėjo tiesiai pas dukterį, atsigulė šalia, nenusivilkdama lietpalčio, apkabino ją, kaip kadais, vaikystėje – visą, apglėbė rankomis, apsivijo kojomis, pravirko, dukrele, vaikeli mano, Vera įsikniaubė į mamos lietpaltį, saga skaudžiai spaudė skruostą, bet tai buvo net gerai – atitraukė nuo ašarų, įkvėpė pažįstamą kvepalų ir valerijonų kvapą, mama, jie paėmė viską, nieko nepaliko, net nuotraukos, gal tai ir teisinga, dukrele, sušnibždėjo Marja, galbūt čia esama savos išminties, ne, papurtė galvą Vera, ne, mama, tu nesupranti, jie net Petroso į laidotuves neleidžia, aš jų nekenčiu, mama, aš matyti jų negaliu!!!
Marja davė dukrai raminamųjų, pagulėjo šalia, kol tą apėmė slogus miegas, pabučiavo į kaktą, akis, gležną smilkinį – ten, kur buvo likęs mažutis randelis nuo leišmaniozės. Verai tada buvo gal treji ketveri metukai, kai ant smilkinio atsirado žaizdelė, iš pradžių niekas neatkreipė į ją dėmesio, bet paskui, žinoma, susigriebė, veikti reikėjo nedelsiant, kitaip greitai didėjanti opa būtų subjaurojusi mergytės veiduką. Teko prideginti – kitokio gydymo tais laikais nebuvo. Veročka klykė ir stengėsi ištrūkti, bet paskui, truputį paverkusi, pamiršo skausmą – vaikai apskritai lengvai atleidžia ir greitai pamiršta nuoskaudas. Marja gi visam gyvenimui įsiminė jos baisų, ausų būgnelius draskantį klyksmą – mamyte, nereikia, mamyte, man skauda. Ji pagulėjo kiek, įsiklausydama į sunkų, trūkčiojantį dukters alsavimą, paskui atsikėlė, tyliai pravėrė orlaidę ir išslinko iš kambario.
Patrosas – ūmai sukritęs, liesas, su dviejų dienų šeriais, rūkė priemenėje. Pamatęs uošvę užgesino nuorūką, žengė artyn – kaip ji?
– Miega. – Marja priėjo, bet apkabinti žento nesiryžo, tiktai paglostė jam petį. Petrosas uždėjo ant jos delno savo, santūriai linktelėjo.
– Viskas gerai, laikausi.
– Jūs, svarbiausia, nekaltinkit savęs, – sušnibždėjo Marja, – viskam Dievo valia.
Petrosas išsitraukė iš pakelio naują cigaretę, pabandė užsirūkyti, bet nepajėgė – ėmė trūkčioti veidas, drebėti lūpos. Jis sumaigė cigaretę, išmetė pro langą. Krenkštelėjo.
– Kažkoks negailestingas, išeitų, Dievas. Aštrianagis, žvėries sielos.
– Sūneli…
– Marja Ivanovna, aš gydytojas, manęs kalbomis apie Dievo apvaizdą ar gailestingumą nepaveiksi. O ir jūs medicinos sesuo, pati viską suprantate. Mes žinojome, kad kada nors tai nutiks. Su tokia sunkia gimimo trauma retai kas išgyvena.
Jis nutilo, bandydamas prisitaikyti prie naujos padėties. Karčiai šyptelėjo.
– Mes aštuonis mėnesius kovojome už jos gyvybę, nors žinojome, kad pažeista diafragma kada nors neatlaikys ir Ninočka nustos kvėpuoti. Mes, naivūs kvailiai, kažkodėl galvojome, kad nutikus tam, kas neišvengiama, būsim pasirengę. Bet mes klydome. Neįmanoma būti pasiruošusiam vaiko mirčiai. Ne-į-ma-no-ma. Tai nežmoniška, neteisinga ir klaikiai skaudu.
Marja tylomis apkabino žentą. Jis akimirkai priglaudė ją prie savęs, paskui švelniai pasitraukė, atvėrė langą, išsiėmė iš pakelio naują cigaretę.
Ji pastovėjo greta, žiūrėdama, kaip kieme ištempia didelį tentą – rytoj laidotuvės, žmonių, matyt, laukiama daug, todėl gedulingų pietų stalus padengs lauke. Name buvo tylu ir beveik tuščia – Tamar išsivedė kaimynes pas save, padės jai gaminti. Reikėjo nuskusti ir išvirti žuvį – ją patieks šaltą, aplietą atvėsusiu papipirintu sultiniu. Bus jautienos chašlamos, aštrių užkandžių, sūrio, duonos, žalumynų. Iš svaigalų – stiprios naminės. Gedulingų pietų valgiaraštis griežtas ir neįmantrus, jokių lengvabūdiškų salotų ar sūdinių.
– Man reikia pasikalbėti su tavo mama.
– Ji viršuje, savo kambaryje, – Petrosas užgesino peleninėje cigaretę, – tuoj pakviesiu ją.
– Nereikia, pati pas ją pakilsiu. Tiktai iš pradžių užsuksiu ten. Pas kūdikį.
Svetainėje buvo tylu ir tamsu, tik kampe, piešdamas sutrūkinėjusį kutų šešėlį ant sienos, šviesą skleidė senas toršeras. Ant didelio kilimu uždengto stalo kojūgaliu į duris stovėjo mažas karstelis. Marja pasimeldė, nusišluostė atgalia ranka ašaras, pabučiavo Ninočką į kaktytę. Atsisėdo ant kėdės, atsišliejo pakaušiu į sieną, užsimerkė. Ir netikėtai užmigo.
Kai Tata įėjo į svetainę, Marja miegojo, nepatogiai prie peties nulinkusia galva. Nėrinių skarelė nusmukusi, išsipešę iš kuoduko plaukai raitėsi aplink suprakaitavusią kaktą. Tata prisėdo greta, paėmė svočią už rankos. Marja krūptelėjo, prabudo.
– Einam, pamaitinsiu tave, turbūt visą dieną nevalgiusi, – paglostė jai ranką Tata.
– Valgyti nenoriu, bet arbatos atsigersiu.
– Gerai.
Jiedvi prasikalbėjo iki vėlyvos nakties. Marja smulkiai klausinėjo apie laidotuves, pasibaisėjo, nušiurpo, sužinojusi, kad nieko iš giminaičių į kapines neleis. Bet kaipgi šitaip, vis perklausdavo ji, kaip tai gali būti! Petrosą bent leistų, jis gi tėvas! Tata verkė ir purtė galvą – nedera, negalima. Toks protėvių paprotys. Jeigu kūdikis miršta nepažinęs duonos skonio, jis laikomas auka Dievui ir priklauso tiktai Jam. Eiti tėvui į laidotuves tas pats, kas mesti iššūkį Aukščiausiajam. Ninočką palaidos giminės vyresnieji – senoliai arčiausiai dangaus. Jie parinks vieno iš jos protėvių kapą, duobkasys atkas duobę ir atsargiai nuleis ten mažutį karstelį. Senoliai prižiūrės, kad kapą visiškai sutvarkytų – taip, kad vėliau nesuprastum, kur palaidojo vaiką. Ir tylėdami išsiskirstys po namus. Niekas iš esančių nė žodeliu neprasitars, kur guli kūdikis. Dievas pasiima savo – nepalikdamas vietos, kur galėtum ateiti ir paverkti. Todėl kad verkimas – savotiškas smerkimas. Niekam nevalia smerkti Jo ketinimų ar prieštarauti jiems. Niekam ir niekada.
– Vera nesupras ir nesusitaikys su tuo, – pravirko Marja.
– Laikui bėgant ji viską supras.
Paskui, po kelių dienų, kai temperatūra nukrito, Vera su Tata atėjo į kapines. Tata vedžiojo marčią po kapus, pasakojo – čia guli senelis, čia – močiutė Salomė, ten – promočiutė su proseneliu. Vera klausėsi viena ausimi, išsiblaškiusi linkčiojo. Spėliojo, į kurį iš šitų kapų paguldė Ninočką.
– Turbūt jauniausia mano mamos sesuo ilsisi prosenelio kape, – ranka parodė nedidelį tamsų antkapį Tata.
– Jauniausia sesuo? – atsiliepė Vera.
– Taip. Ji mirė šešių mėnesių, nuo plaučių uždegimo. Močiutė nuprausė ją, paguldė į lopšį. Lopšys buvo nedidelis, pakabinamas, pritvirtintas prie lubų sijos. Mano keturmetės mamos pareiga būdavo liūliuoti vaiką. Kai močiutė paguldė į lopšį negyvą kūdikį, mama ėmė jį sūpuoti ir dainuoti lopšinę – mažytė buvo, nesuprato, kas įvyko. Močiutė pamačiusi tai – apalpo. Mama pasakojo, kad ji be sąmonės pragulėjo ilgai, atrodė – visą amžinybę, ir visą tą ilgą amžinybę jos veidu ritosi ašaros. Paskui močiutė atsipeikėjo, nusišluostė ašaras ir daugiau neverkė. Iššlavė grindis, sutvarkė namus. Išvirė valgyti, pamaitino vaikus, pavalgė pati.
– Pavalgė pati?
– Tau tai atrodo baisu, taip, dukrele? Jos kūdikis mirė, o ji tvarkosi, verda, valgo. Man irgi tai atrodė baisu, bet paskui supratau, kodėl ji taip elgėsi. Močiutė žinojo – jeigu dabar nespės pavalgyti, paskui jau neišeis. Į namus prisirinks žmonių, dvi dienas raudos kūdikio. Tada – gedulingi pietūs, atminai. Ji turi du mažamečius vaikus, jai nevalia sirgti. Atsitiks jai kažkas – kas jais rūpinsis? Todėl, nepaisant nieko, reikia pavalgyti, kad ištvertumei tas kelias sunkias dienas. Tokia štai sermėginė, paprasta, mums nesuvokiama kaimietiška išmintis.
– O kur buvo jos vyras?
– Senelis? Jis irgi gulėjo su plaučių uždegimu. Jis išgyveno, o vaikas mirė.
Tata atsakinėjo nepasukdama galvos, nežiūrėdama į marčią, tarsi kalbėtųsi ne su ja, o su savimi. Vera kurį laiką žiūrėjo į anytą, bandydama sugauti jos žvilgsnį, paskui nuleido akis.
– Užbaigusi reikalus, močiutė nuėjo pas kaimynę, paprašė pakviesti šventiką, – tęsė kiek patylėjusi Tata. – Kaimynė nubėgo iš pradžių į bažnyčią, paskui – pas grabdirbį. Močiutė taip ir nesužinojo, į kieno kapą paguldyta dukra. Vaikščiodavo po visas kapines, melsdavosi už ją.
– Bet kodėl iki šiol niekas nepasikeitė? Aš suprantu – prieš šimtą metų. – Vera pačiupo anytą už rankos, pažvelgė jai į akis. – Kodėl mums reikėjo dar ir šitai iškęsti?
– Taip reikia, dukrel, – atsakė Tata. – Taip dera.
– Tai neteisinga! – suriko Vera. – Neteisinga ir nesąžininga. Aš niekada nepajėgsiu su tuo susitaikyti!
– Paskui, subrendusi, tu viską suprasi. Svarbu ne pačios tradicijos, svarbu jų raminanti ir net gydanti jėga. Nesistebėk, dukrele, ir nežiūrėk į mane tokiu smerkiančiu žvilgsniu. Atkreipk dėmesį – labiausiai neginčijamos, labiausiai mums nesuvokiamos apeigos yra būtent laidotuvių. Gal jų kategoriškumas – tai ir bandymas padėti žmogui susitaikyti su tuo, kas neišvengiama?
– Argi galima paguosti žmogų jį skaudinant?
– Nežinau, dukrele. Šiame Dievo pamirštame krašte keičiasi laikai, epochos, žmonės, bet tradicijos ir papročiai nesikeičia niekada. Net sovietų valdžia nieko su tuo negalėjo padaryti. Vestuvės, laidotuvės, patiekalų receptai, kilimų raštai, aukojimo apeigos išlieka tokie pat, kaip prieš tūkstantį metų. Šimtmečių tvarka mūsų žmonėms tapo neginčijama tiesa, kuriai reikia besąlygiškai paklusti. Aš nežinau – teisinga tai ar ne. Bet manau, jei taip sugalvota, taip ir turi būti.
– Aš to niekada nesuprasiu, – nuleido galvą Vera. – Nei dabar, nei vėliau.
Nuo Ninočkos mirties praėjo šešeri metai, bet kiekvieno mėnesio pirmą sekmadienį, jei oras leisdavo, Vera ateidavo į kapines, kad sutvarkytų kapus. Ši diena nebuvo išimtis – rytas užtiko ją betvarkančią kapus. Tiesa, Verai reikėjo skubėti, nes oras greitai bjuro – dangų nuo krašto iki krašto aptraukė sunkūs perkūniniai debesys, o Rytinės kalvos viršūnė suribuliavo – ją apniaukė tankios lietaus čiurkšlės. Kažkur visai greta sužaibavo, pasigirdo duslus dundėjimas.
Vera greitai baigė tvarkytis, grįžusi į pašiūrę, praplovė kibirus, išskalavo skudurus. Pakabino juos džiūti.
– Čia tu, dukrele? – šūktelėjo jai kapinių sargas.
– Labas rytas, usta Gevo. Jau išeinu.
– O aš žiūriu, vartai atviri. Iš pradžių pamaniau, kad užmiršo vakar užrakinti, o paskui prisiminiau, kad šiandien pirmas mėnesio sekmadienis. Neee, sakau, tai Ovakimo Arutiunovičiaus marti atėjo.
– Tai aš, taip, – nusišypsojo Vera, – kaip jaučiatės, usta Gevo?
– Prastai, – senukas susiraukė, sulenkė ir atlenkė ranką per alkūnę, – visą naktį kaulus gėlė. Prieš liūtį.
– Iki namų spėsiu nubėgti? – Vera nusiplovė rankas, energingai pakratė jas ore – nusišluostyti nebuvo kuo. – Šitiek metų gyvenu Berde, o priprasti prie jūsų netikėtų audrų ir rūkų taip ir nesugebėjau.
– Taip, oras pas mus keičiasi greitai. Saulė, lietus, vėl saulė, vėl rūkas. Tau reikia išmokti nuspėti jį pagal ženklus. Iš ryto tokia tyla tvyrojo, net gaidžiai negiedojo. Prieš stiprią audrą jie prityla. Štai ką tau pasakysiu – vargu ar spėsi iki namų nubėgti, liūtis visai šalia. Geriau pralauk pašiūrėje, kol nustos lyti.
– Vaikas netrukus atsibus.
– Tai kas, nėra kam prižiūrėti?
– Yra kam. Bet aš vis dėlto eisiu. Gal spėsiu apgauti audrą. Iki pasimatymo, usta Gevo.
– Na, kaip pasakysi, Veročka. Geros tau dienos.
Aplenkti audros nepavyko – ji užklupo Verą Chali-karo papėdėje. Apsiautė, užkrito, daužė lietaus lašais į galvą, į nugarą, įsikibo į pečius, ėmė tempti atgal – prie upės, prie senųjų kapinių. Tarsi išjungė šviesą, užleido juodą tamsybę – tokią, kad neįmanoma buvo atskirti, kur takas, o kur status kalvos šlaitas. Vera pabūgo eiti aukštyn – nuo liūties kelias akimirksniu pažliugo, galėjai paslysti ir nusiridenti į prarają. Pasileido bėgti dešinėn – prie senos koplyčios. Neįžvelgiamai juodame danguje melsvai tvykstelėjo išskėsti žaibo čiuptuvai. Jo šviesoje akies krašteliu Vera pastebėjo viršuje, ant paties skardžio krašto subaltavusią dėmę.
– Ve-ra! – per liūties ūžesį ją pasiekė vyro šūktelėjimas.
– Petrosai? – ji sustojo, šoko atgal, prie tako.
– Stovėk kur stovi, nekopk!
Nesirinkdama kelio, Vera puolė pasitikti vyrą, bet paslydo, pargriuvo, susitrenkė šoną. Nusirito žemyn. Šlaunį nudiegė sunkus, švininis skausmas.
– Petroooosai! – sukliko ji.
Jos riksmas nuskendo dusliame griaustinio dundėjime. Vera pabandė atsistoti, bet nepajėgė – šoną stipriai dūrė.
– Tau gi sakyta stovėti ten, kur stovi, – suskambo virš ausies vyro balsas. Jis greitai apčiupinėjo jai šlaunį, koją – Vera aiktelėjo, pabandė išsilaisvinti. – Netrūkčiok! Lyg ir nelūžo, galėsi eiti?
Nelaukdamas atsakymo, jis griebė, pakėlė ją ant rankų, pasileido klupčiodamas keliu.
– Čionai, čionai! – šaukė kažkas iš tamsos. Žybtelėjo naujas žaibas – milžiniškas, gal per pusę dangaus. Jis smeigė į žemės kraštą sidabrišką ietį, nelygia šviesa nutvieksdamas apylinkes ir pliką koplyčios kupolą. Žemoje durų angoje stovėjo senis ir mojo ranka – čionai!!!
Petrosas pasilenkė, kad nesusitrenktų galvos į žemą įėjimą, įsmuko į tamsią, drėgme ir laiku kvepiančią koplyčią.
– Gyvi sveiki? – pasigirdo gergždžiantis kerdžiaus balsas.
– Usta Ambo, kur mums prisiglausti?
– Banda prie altoriaus. Neikit ten, išgąsdinsit jas dar labiau.
Patvirtindamas jo žodžius, iš tamsos pasigirdo neramus trumpas baubimas. Įkandin sulojo Najda.
– Tššš, – atsiliepė kerdžius, – savi.
Petrosas atsargiai nuleido žmoną:
– Skauda?
– Jau nebe. – Vera užčiuopė ranka šaltą chačkarą, prisiglaudė prie jo skaudančiu šonu, pakvietė vyrą: – Ateik, čia daug vietos.
– Reikia nuvažiuoti į polikliniką, padaryti nuotrauką. O jeigu skilo. – Petrosas dar kartą apčiupinėjo jos koją.
– Tavo ne rankos, o žnyplės, – išsprūdo Verai.
– Na ko tu nori, chirurgo rankos kitokios nebūna. Man gi reikia susigaudyti, kas ten tau.
– Viskas gerai, Petrosai, tik susimušiau.
– Kur jūs tokiu oru trenkėtės? – sucaksėjo liežuviu kerdžius.
– Ji kapinėse buvo, dėde Ambo. Artinantis audrai bėgau jos pasitikti, bet nespėjau.
– Kodėl nespėjai? Netgi labai spėjai. Rūkyti nori?
– Noriu.
– Tik mano suktinės, parduotuvinių nerūkau.
– Ačiū, – Petrosas užsitraukė, smarkiai užsikosėjo, – stipri machorka.
– Tai jūs visokiais papirosais su filtru smaginatės, o aš mėgstu savo. Tradicinę. Kuriam galui kažką nauja, jei yra sena, mūsų senolių sugalvota?
– Tai jau taip, – lengvai sutiko Petrosas.
Netrukus akys priprato prie tamsos, ir Vera galėjo įžiūrėti bandą – įgąsdinta audros, ji glaudėsi prie akmeninės pusiau sugriautos altoriaus pakylos. Koplyčia buvo sena, dešimto amžiaus. Tvirtai sumūrytas, su patįsusiu aukštyn smailiu kupolu statinys labiau priminė paprastą žmonių būstą nei šventovę. Ant sienų vienur kitur matėsi beveik nusitrynusios maldos senąja armėnų kalba – grabarė. Altoriaus dešinėje ir kairėje išsidėsčiusios siauros celės su sienose iškaltomis žemomis nišomis. Anksčiau tose nišose stovėjo paveikslai, dabar jos buvo tuščios, tirštai aptrauktos gauruotų nuo dulkių voratinklių. Vienoje iš sienų žiojėjo didžiulė skylė. Bolševikai pirmiausiai nugriovė didelę, devyniolikto amžiaus bažnyčią, ir tik tada ėmėsi koplyčios. Bet kažkodėl nebaigė – pasitenkino numetę kryžių ir išvertę dalį sienos. Išniekino ir pamiršo.
Jeigu audra užklupdavo bandą Chali-karo papėdėje, kerdžius įvarydavo ją į koplyčią. Nuo įkypų stiprių vandens čiurkšlių žemė pavirsdavo riebia purvyne, o paskui greitai išdžiūdavo, kieta pluta aptraukdama karvių pėdsakus. Tokiomis nelygiomis grindimis buvo labai nepatogu vaikščioti, ypač senutėms, kurios dažnai užsukdavo į koplyčią – pasimelsti ir uždegti žvakelių. Jos kad ir niurzgėjo, bet jokios šventvagystės dėl galvijų koplyčioje nematė.
– Kas mes tokios, kad spręstume, kur gelbėtis nuo audros Dievo sutvėrimams? – sakydavo.
Verai labai patiko toks pagarbus ir išmintingas požiūris į gyvenimą, į pasaulio tvarką, į viską, su kuo apskritai žmogus nesusijęs. Ji visa širdimi pamilo šitą mažytį, tarp žalių kalvų pasimetusį miestuką ir jo gyventojus. Berdas žavėjo ją savo gamta, permaininga nuotaika, drėgnais rūkais – niekada anksčiau Vera nebuvo mačiusi tokių rūkų – neperžvelgiami ir nebylūs, jie ateidavo lyg nekviesti svečiai ir ilgai laikydavosi, prigludę prie lango stiklo.
Berdas jai patiko savo požiūriu į Dievą – Vera ne kartą girdėjo, kaip senoliai, kalbėdamiesi su Juo, vadindavo jį „Viešpatie-džan“. Tarsi Jis būtų ne abstraktus visatos gėris, o konkretus žmogus, visų gerbiamas patriarchas, gyvenantis visai greta, antaaai ten, iškart už posūkio, antri varteliai už senos slyvos, galite nesibelsti, pas Jį visada atvira.
Koplyčioje vis dar buvo tamsu, bet per spragą sienoje skverbėsi blanki šviesa. Pro nerimstantį lietaus ūžesį girdėjosi, kaip plakasi į pakrantės akmenis liūties pažadintas Tavušas. Upė dabar ilgai siautės, be gailesčio raudama palei jos vagą stovinčias medines tvoras ir menkus medelius.
– Gaidžiai gieda, girdit? – pasakė Vera.
– Aš negirdžiu, dukrele, priekurtis tapau, – atsiliepė kerdžius, – bet jeigu gaidžiai iš tikrųjų gieda, vadinasi, audra rimsta, galima jau leistis į kelią.
Vera išėjo po lietumi – jis dar nenurimęs, bet jau nebesiautėjo ir nebečaižė įkypai, versdamas iš kojų vėjo gūsiais. Usta Ambo pradėjo varyti iš koplyčios bandą – karvės viena po kitos atsargiai lindo pro išlaužą sienoje, romiai mūkė, Najda pritarė jų mūkimui lodama, tarsi padrąsindama.
– Šiu šiu, – ragino seniokas. Vera suskaičiavo septynias karves, negali būti, pagalvojo, tamsoje atrodė daugiau.
– Petrosai, padėk susitvarkyti, – paprašė kerdžius. – Karvės juk neprotingos, nesupranta, kur galima pakakoti, o kur ne.
Jie nusiskynė keletą didelių varnalėšų lapų, pradingo siauroje priebažnyčio angoje. Greitai susitvarkė, išnešė į lapus susuktus karvių blynus, išmetė į krūmus. Nuėjo prie upės – nusiplauti rankų.
– Sėkmingos jums dienos, – šūktelėjo kerdžius ir pavarė karves prie tilto. Priekyje, aukštai iškėlusi snukį ir maskatuodama sunkia, nuo lietaus šlapia uodega, bėgo Najda. Vera nulydėjo ją žvilgsniu, nusijuokė: „Žiūrėk, kokia mandra.“
– O kaipgi! Bandos šeimininkė! – nusišypsojo Petrosas. – Einam. Atsiremk į mano ranką.
Pasiekę taką, atsargiai ėmė kopti aukštyn – priekyje, nepaleisdamas žmonos rankos, žengė Petrosas, iš paskos ėjo ji. Pusiaukelėje jis sustojo, atsisuko į senąsias kapines, bandė kažką įžiūrėti pro retėjančias lietaus čiurkšles. Vera kantriai stovėjo šalia, laukė. Neatsigręžusi.
– Aš ant senelio ir močiutės kapo duonos palikau. Turbūt lietus nuplovė.
– Nieko.
Jis žengė toliau, atsargiai statydamas kojas. Šlapia žemė sočiai čepsėjo, slidžiais pirštais kabinosi į apavą, taikydamasi nutraukti nuo kojos. Prisiėjo riesti pirštus ir truputį šleivoti, kad neliktumei be batelių. Lietus rimo, jau tik dulksnojo, giedojo gaidžiai, Rytinės kalvos viršūnė tviskėjo saulės spinduliuose. Skelbdamas naujos dienos pradžią, veržliai grįžo vasaros rytas.
– Turi liautis vaikščiojusi į kapines, – atsisuko į žmoną Petrosas.
– Man taip ramiau, – atsiliepė Vera.
– O man ne. Ir motina sielojasi. Metas susitaikyti su tuo, kas atsitiko.
– Tu susitaikei?
– Ne. Ir nesusitaikysiu. Bet aš su tuo kažkaip tylomis susidorosiu, Vera.
– O aš ką, šaukiu ant kiekvieno kampo?
– Nešauki. Bet tas tavo nuolatinis kapinių lankymas… Tai kažkas labai neteisingo, atvirai demonstratyvaus, tarsi sakai visiems – norėjote to, štai ir gavote.
– Bet jie juk būtent šito norėjo. Kad vaikščiočiau po visas kapines ir minėčiau protėvius. Kiekvieną. Ir spėliočiau, kurio kape palaidota Ninočka.
– Vera, juk bėda ne tai, su kuo ir kaip palaidojo mūsų dukrą, o tai, kad ji mirė. Nejaugi tu šito nesupranti?
– Suprantu. Bet…
– Palauk! Gerai, įsivaizduok, kad Ninočkos atskiras kapelis. Su antkapiniu akmeniu. Tai tave kaip nors paguostų? Ar gal atlygintų jos mirtį?
Vera piktai ištraukė delną iš vyro rankos:
– Nedrįsk laikyti manęs kvaile!
– Aš ir nelaikau. Aš užduodu tau paprastą klausimą.
– Neturiu atsakymo į tavo klausimą!
Petrosas miktelėjo, ištiesė žmonai ranką:
– Einam.
Likusį kelią nuėjo tylėdami. Kai pasiekė takelio galą, Vera atsiduso su palengvėjimu – sunkiausia kelio dalis įveikta.
– Suprantu, ką nori man pasakyti, – nutraukė ji tylą. – Ir iš dalies su tavim sutinku. Psichologijoje tai vadinama perkėlimu. Kai žmogus, saugodamas savo psichiką, tai, kas jam neduoda ramybės, nesąmoningai kelia nuo vieno objekto į kitą. Bet ir tu sutik su manim, Petrosai, kad tai labai kvaila ir neteisinga – aklai sekti papročiais. Juk ne pirmykštėje bendruomenėje gyvenam.
– Ne pirmykštėje. Todėl, kai aš numirsiu, tavęs su manim į kapą nepaguldys. Va, būčiau faraonas, tada kitas reikalas.
Vera nejučia nusišypsojo. Petrosas apglėbė ją per pečius, priglaudė prie savęs.
– Vera, negalima be paliovos bėgti tuo pačiu ratu. Tu kankini save, nemiegi naktimis, verki. Pasigailėk bent dukters. Ji juk irgi viską jaučia. Miega su žaislais, bijo tamsos.
– Mes vaikystėje irgi turėjom baimių.
– Vienas dalykas vaikiškos baimės, ir visai kitas – suaugusiųjų baimės, kurias jiems primetam. Ji nors ir mažytė, bet viską jaučia, viską supranta. Kaip manai, kodėl ji išmetė tavo kasą į upę?
Vera prispaudė delną prie kaklo, ten, kur šoktelėjusi aukštyn pašėlusiai suplastėjo širdis.
– Vakar ji klausinėjo Tamar, kodėl tu taip dažnai eini į kapines. Tavęs neklausė, pabūgo nuliūdinti, – tęsė Petrosas.
– Kam reikėjo jai pasakoti apie Ninočką? Jeigu nežinotų, nesijaudintų.
– O kodėl ne? Vera, vaikai – maži suaugusieji, jie nepakenčia globėjiško elgesio. Tu mokytoja, geriau už mane žinai. Kodėl turėtume ką nors nutylėti? Ji paklausė – aš atsakiau. Ji turi teisę žinoti, kad turėjo vyresnę seserį.
– Kažkaip keistai jūs elgiatės su vaikais, visai jų nesigailit. Čia kiekvienas, kiekvienas vaikas nuo gimimo žino ne tik apie savo mirusius giminaičius, bet netgi ir apie skerdynes. Argi tai teisinga?
– Tu norėtumei, kad tavo duktė užaugtų mankurtė?
– Ne. Bet kam sakyti vaikams tai, kam jie nepasirengę?
– Tam, Vera, kad, jeigu vaikas klausia, vadinasi, jis pasirengęs atsakymui. Kitaip jis neklaustų.
Kelias, staigiai pasisukęs, atvedė prie jų namo. Prieangyje, prispaudusi prie krūtinės žaislinį zuikį, stovėjo Mergaitė. Pamačiusi tėvus, ji žengtelėjo į priekį, bet laiptais nesileido. Vera užlėkė pakopomis aukštyn, čiupo ją į glėbį.
– Išsigandai audros?
Mergaitė apsivijo rankomis motinos kaklą, prigludo skruostu prie skruosto:
– Ne-a, neišsigandau. Iš pradžių miegojau, paskui atsibudau, paskui klausiausi audros. Paskui ieškojau jūsų. O paskui tiesiog laukiau.
1 Ruri – čiūčia liūlia (vakarų armėnų tarme).
2 Storos vilnonės puskojinės.