Justino Marcinkevičiaus vertinimai „Metuose“

„Metuose“ skelbiamos keturios Just. Marcinkevičiaus poezijos publikacijos. Tris iš jų parengė pats poetas, viena skelbta po jo mirties, su rankraštinėmis korekcijomis. Jos neatspindi laikotarpio, kai buvo gausiai leistos poezijos ir egodokumentikos knygos. Bent jau „Metuose“ skaitytojus pasiekia po penkiolikos metų pertraukos, jau po „Carmina minora“ (2000) ir „Dienos drobulės“ (2002).

„Metuose“ Just. Marcinkevičiaus aptariama nepriklausomybės laikotarpiu parašyta poezija. Tačiau turimos žinios, anksčiau skaityti tekstai pastebimai veikia recenzentus – kartais jų lūkesčius, o labiausiai atspindi tam tikrą išankstinę jų poziciją Just. Marcinkevičiaus atžvilgiu. Plg. „tartum pri­valo pačiu laiku gražiai ištarti tas ore ple­venančias frazes, kurias norėtų sakyti daugelis, tačiau neįstengia arba nemoka“ (V. Sventickas, 1994 m. Nr. 11); „skaitydamas tekstus aš privalau pasąmonėje girdėti poeto balsą, jo tembrą, jo intonacijas, nes daugybė, jei ne dauguma, informaci­jos ir slypi būtent poeto kalbos into­nacijose“ (V. Kukulas, 1995 m. Nr. 12). Todėl skaitydami šį „Litera-turą“ galime suvokti tiek retorikos kaitą, tiek jos stabilumą.

Recenzijose atsiskleidžiantis požiūris – vienareikšmiškai palaikantis. Svarbu tai pastebėti, nes kultūroje tokių figūrų, kurios telktų, kviestų diskutuoti ir aktyviau reikšti nuostatas, yra mažai. Pozicija nereiškia profesionalumo stokos, o ją įvairina galimybė įžvalgas grįsti tiksline tekstų analize, laikantis recenzijos žanro, matant kontekstą. Kaip poliarizavosi nuomonės, atskleidžia Mindaugo Kvietkausko recenzija (2000 m. Nr. 8–9), į tai reaguoja Valdas Kukulas. Polemika per recenzijas aktualizuoja esminę literatūros kritikos funkciją – reaguoti į aktualiją (knygą), dėmesingai koreguoti knygos vietą autoriaus kūryboje, o taip pat – autoriaus vietą bendresniame literatūros peizaže.

Iš diskusijų apie Just. Marcinkevičiaus draminės trilogijos ir poezijos fenomeną nedaug sužinome apie tai, kaip vadinamieji eiliniai skaitytojai skaitė modernią poeziją, kokie buvo nusistovėję skaitymo įpročiai. Anot literatūros sociologės Loretos Jakonytės, Just. Marcinkevičiaus „kūryba įtiko skirtingo pasirengimo ir interesų skaitytojams, nuo moksleivio iki aštuoniasdešimtmečio sargo“ (2013 m. Nr. 7). Kodėl taip buvo? Jos tyrinėti 8 dešimtmečio kultūrinės periodikos redakcijų archyvai atskleidžia, kokie ypatumai tai galėjo lemti.

„Metų“ archyvai atskleidžia, kad Just. Marcinkevičiaus skaitytojai ir palaikytojai yra pastovūs, o jų gilinimasis į veiklos reikšmę nuoseklus. Šia linkme informacijos suteikia V. Sventicko rengiamos publikacijos, tačiau daugiausiai nuveikė prof. V. Daujotytė. Jos tekstuose Just. Marcinkevičiaus vaidmuo ir jo reikšmė tolygiai įrašomi į bendrą lietuvių kultūros istoriją, įžvelgiant sąsajas su kitų Lietuvos kultūrai svarbių asmenybių veiklos trajektorijomis.

• Just. Marcinkevičiaus ir Maironio paralelė grindžiama tautinio budinimo kūrybos ir veiklos trajektorijomis: padeda įvertinti XX a. pab. pasirinktą moderniai grįžtantį romantizmą, formų tradicionalizmą, idėjiškumą, o taip pat kūrybos šaltinius (liaudies daina, istorija, miškingo kraštovaizdžio kategorija).
• Just. Marcinkevičiaus ir Mikalojaus Daukšos paralelė, vedama iš poreikio būti ideologu, kalbančiu lietuviams kaip lietuviams ir drąsiai vartotos tautos sąvokos.

Žemiau pateikiami minėti straipsniai.

Marijaus Šidlausko straipsnyje „Kairiarankio kentauro pėdomis“ Just. Marcinkevičiaus figūra įterpiama į savotišką įtampų „trikampį“ šalia Sigito Gedos ir Tomo Venclovos. Visi trys kūrėjai – skirtingų mentalitetų ir stilių, laikomi vienais svarbiausių XX a. antros pusės lietuvių poetų, esminių poetinio kraštovaizdžio architektų. Jų esmę M. Šidlauskas apibendrina taip: „poliai vienas be kito nustotų savo gyvosios prasmės, tai du tos pačios lazdos galai, kuriuos nupjovus lazda pavirstų malkomis.“ (2013 m. Nr. 5–6)

Rimos Pociūtės straipsnis „Akrobatai ant lyno“ reaguoja į nesenas revizionistines diskusijas. Ambicingus Just. Marcinkevičiaus romantinės dramos planus tyrėja vertina atsižvelgiant į tuometinę latvių ir estų kūrybos kontekstą ir pripažinimo atvejus.

Galiausiai ne mažiau svarbios yra pasakytos kalbos po Just. Marcinkevičiaus mirties ir po to pasirodžiusi egodokumentika. Tarp pateikiamų tekstų įtraukti ir keli išsiskiriantys: tai Algimanto Baltakio ir Juozo Baltušio archyviniai dienoraščiai, kuriuose aprašomi Sąjūdžio laikotarpiu ir pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais vykę susitikimai (apima 1988 m. spalį, 1991 m. vasarą). Tad juose neišvengiamai  paminimas ir svarbų vaidmenį atlikęs Just. Marcinkevičius.

Poeto Aido Marčėno publikacija atskleidžia jo kaip dienoraščių autoriaus ypatumus. Kaip ir Just. Marcinkevičius, šis kūrėjas visada rašė viešą dienoraštį. Eseistiniuose užrašuose pastebima A. Marčėno poezijai būdinga ypatybė sąmoningai palaikyti kūrybinį dialogą, improvizuoti. „Sakiniuose“ kūrybos partneriais tampa žymiausi dienoraščių autoriai – Alfonsas  Nyka-Niliūnas ir Just. Marcinkevičius.