Neringa Butnoriūtė. Suvaldyti poeziją, arba Treniruotė poezijos mylėtojui

2017 m. Nr. 7

Pranešimas skaitytas tarptautinio festivalio „Poezijos pavasaris 2017“ konferencijos „Poezijos ribos – eilėraščio nesuvaldomumas XXI amžiuje“ metu.

Lietuvių poezija man atrodo visiškai normali, pasižyminti daugybe skirtingų šalių literatūros procesams būdingų reiškinių, tarp jų – ir ribotumu. Natūralu, kad visa ji negali būti tik gera, nors esame linkę dažniau kalbėti būtent apie esančią „ant bangos“, įvairiai gerbiamą ir mėgstamą. Šių metų „Poezijos pavasario“ konferencijos tema „Poezijos ribos – eilėraščio nesuvaldomumas XXI amžiuje“ paskatino pažvelgti į šį reiškinį iš kitos pusės. Kadangi šiemet drauge su literatūros kritikėmis Donata Mitaite, Elžbieta Banyte ir Virginija Cibarauske sudarėme festivalio almanacho lietuviškų poezijos tekstų dalį, kaip tik teko susidurti su dideliu įvairiausio lygio eilėraščių kiekiu. Manyčiau, kad žvilgsnis į poezijos ribas gali būti įdomus iš sudarytojos perspektyvos, nes būtent atrenkant grynuolius neretai galvoje sukosi žodžiai „ribotas“, „nesuvaldytas“ eilėraštis“.

Jau šešerius metus festivalio almanachas sudaromas iš eilėraščių, kurie atrenkami iš spausdintų praėjusių metų kultūrinėje spaudoje. Tik pasiūlytas šis principas man pasirodė aktualus ir prasmingas dėl kelių priežasčių: 1) nors poezijos poslinkiams pastebėti reikia laiko, vien metų tekstai gali atspindėti šiandien rašomos poezijos pulsą, nereikia gaišti papildomai ieškant poetų ir jiems asmeniškai atsakinėti; 2) yra tikimybė pamatyti kūrėjų ir balsų įvairovę, rasti naujų autorių; 3) sėkmės atveju poetų aktyvumas gali kelti merdėjantį kūrybos publikacijų prestižą. Taip pat imdamasi šio darbo žinojau, kad visi šie argumentai – apgaulė, nes idėja smarkiai skiriasi nuo realybės. Tą liudija mano ankstesnė patirtis – dirbau „Nemuno“ redakcijoje, todėl mačiau, kiek ir kokios poezijos pasiekia spaudą, be to, buvau skaičiusi ankstesnius almanachus.

„Poezijos pavasario“ almanachas gali iškreivinti poezijos mylėtojo regą. Didžiąją dalį autorių pernai sudarė debiutantai, jaunieji arba vyresnio amžiaus veikėjai, tiek visai nežinomi, tiek girdėti, ar net tie, kurie spausdinasi itin dažnai – ir tik spaudoje. Jie reprezentuoja gyvybingą bręstančią ir kartu alternatyviąją poezijos lauko pusę, nes yra šalia pripažintųjų, perkamų poetų knygų ir autorinių skaitymų knygų mugėse. Daugelis autorių nepelnę (arba – kol kas nepelnę) premijų ir neverčiami į kitas kalbas. Tenesupyksta profesionalūs poetai – ne kiekvienas pasakytų, kad pastaruoju metu siuntė spaudai eilėraščių. Daug žinomų poetų spaudoje nesipublikuoja, o jei publikuojasi – ko gero, tai redaktorių nuopelnas, nes juos prisikalbina. Net ir tuomet dažniausiai – priežastis yra jubiliejus arba reklama būsimai knygai. Jei jų nėra, ir sudarytojui sunkiau almanache parodyti, kokia iš tiesų yra pastarųjų metų poezija, o jei iš šiokios tokios pasiūlos pavyksta, tai tik iš dalies.

Gal dėl to kultūrinė spauda šiandien kartais sudaro klaidinantį įspūdį, kad leidžia publikuoti „visa kita“. Kai kurie poetai, rašantys abejotinos vertės eilėraščius, pajėgia prasmukti į visus iš eilės leidinius. Dar kiti siunčia tuos pačius tekstus iškart keliems leidiniams, o jų redaktoriai vieni kitų nesužiūri (ir tikriausiai neprivalo), todėl Lietuvoje įmanoma keliose vietose publikuoti tuos pačius eilėraščius. Beje, tai iš dalies atsakytų ir į klausimą, kodėl almanache prie šaltinių nėra paminėto vieno ar kito kultūrinio leidinio.

Apibūdinant bendrą įspūdį: buvo įdomu, bet drąsios, netikėtos poezijos praėjusiais metais nepasirodė. Pavyko atkreipti dėmesį į tuos autorius, kurių knygos nėra plačiai reklamuojamos. Tačiau savo favorito neturiu: tekstai ir poetikos labai nuspėjami ir į almanachą daugelis pateko būtent todėl, kad gražiai reprezentuoja, o ne save pranoksta. Tokioje tekstų gausoje balansuojama tarp profesionalumo ir mėgėjiškumo, tarytum publikacija būtų vieša treniruotė ir atitiktų žaliavą iki redaktoriaus ir knygos.

Nesigilinsiu į situaciją, kodėl taip yra, nes almanacho sudarytojas negali ir neturi pakeisti šio proceso. Jo misija įdomi tuo, kad jis siūlo savą poezijos suvaldymo variantą iš ribotos pasiūlos. Tad verta pabrėžti – gero „Poezijos pavasario“ almanacho turinys priklauso ne vien nuo sudarytojų skonio, literatūros kriterijų. Išankstiniai lūkesčiai menksta, kai medžiaga atrankai primena loteriją. Niekad nebus aišku, kiek gerų tekstų atlaidžioje spaudoje pasirodys per metus, kiek dėmesio vertų autorių bus pakviesta, ar tie, vertinami, palaiko savo kūrybos lygį, galiausiai – ar užtenka spaudos skiriamų honorarų jiems sumokėti. Keista, kad visa tai skamba ne kaip intriga, o kaip ribotumas. Juk atrankos principas išties geras ir net nemanau, kad verta jį keisti. Bet kol kas – spaudos puslapiai siūlo nedaug netikėtumų, todėl lengvai įsivaizduoju ir blogiausią variantą, kai „Poezijos pavasario“ almanachas tampa periferinės poezijos leidiniu ir taip išsiskiria iš konteksto. Puiku, kad dar turime reiklumo, ir tai – tik provokatyvi vizija.

Nors būta pastangų žvelgti į publikuojamus tekstus palankiai, spaudoje pasirodę eilėraščiai leido išskirti keletą negatyvių ypatybių, tinkamų svarstyti apie šiuolaikinę poeziją plačiau:

1) Geras poetas, sudarydamas publikaciją iš būsimos knygos, pasirodo ribotas. Kodėl? Susidaro įspūdis, kad tampa įprasta mąstyti monumentaliai – eilėraščių ciklais, skyriais ir iš karto knygomis, todėl vienas eilėraštis nebepajėgia būti savaime stiprus ir įdomus kaip vienetas. Vyrauja epopėjiškas kalbėjimas, rodos, prasmė dažnai sukuriama tik ciklu, kuris demonstruoja mąstymo judesį ir nudirba sunkų vieno eilėraščio darbą. Publikacija šiuo atveju išviešina per didelį poezijos suvaldomumą ir nelaisvę. Knygose priešingai – tokie tekstai priklauso tvirtovei ir ją gina;

2) Egzistuoja suvokimas apie tinkamą ar teisingą poeziją. Vienas iš paplitusių atvejų – vidutiniškas poetas rodo, kad yra apsiskaitęs, ir žinomų simbolių reikšmę naudoja tam, kad pastiprintų silpną teksto turinį. Jis, ak, netikėtume, labai padorus. Dažnai tai atrodo taip: asmeninė istorija globojama per sąsajas su kultūra. Literatūra tampa saugykla, kurioje net akcentuojant biografiškumą poetinė tapatybė vargiai egzistuoja, o autoriaus kūrybinis santykis su pasauliu nuosaikus, blankus. Ryšys su kitais tekstais kyla iš nuolankaus pasitikėjimo, bendrystės, bet ne įdomaus dialogo, atskleidžiančio nuosavą požiūrį. Lieka įspūdis: eiliniai tvarkingi dalykai siejami su eiliniais kadaise sakralizuotais kontekstais. Tai vadinu tarnyste visuotinam žinojimui. Poetinis tekstas lieka sąmoningai atsargus ir ribotas. Šis kelias pavojingas, nes literatūra stagnuoja dėl polinkio tapatintis su paveldu ir jį globoti atsisakant svarbaus savarankiško kritinio jo permąstymo, ironijos ar humoro. Tai, beje, galioja ir šiandien rašomai vis dar labai klasikinei vaikų poezijai;

3) Pasitaiko sukonstruotos išminties. Dažniausiai tai taupus, neilgas tekstas, panašus į kūrybingo intelekto išprotautą tezę. Kalbant apie jį, per drąsu minėti autorinį žodyną ar stilių. Todėl nestebina, kad perskaičius tokį eilėraštį nuosekliai persekioja tuštuma – viskas kažkur girdėta ir sykiu svetima. Rodos, tekstas „apie kažką“, o ne „iš kažko“. Gavus didelę tokių eilėraščių dozę ima atrodyti, kad šiandien kūrybos procesas vis dažniau atsiskleidžia per mintį tiek gryninančią, tiek sekinančią logiką. Ja pasižymi ir subendrėjusi, prie trumpesnių, lakoniškų formų artėjanti poezija, kuri visai nepriklauso nuo kūrybinės patirties ar eilėraščio sklaidos būdų: gali pasitaikyti tiek haiku, tiek socialinių tinklų adeptų hipsteriškose nuotraukose, tiek vyresnės kartos vidutinio poeto ar tiesiog rimuotojo knygoje. Skaitymuose tokie tekstai leidžia atpažinti primestą paradoksą, kuris neįnoringųjų mielai palydimas plojimais. Tačiau eilėraštis yra išbaigtas, išvalytas nuo poezijos gyvybei svarbios įtampos, nuokrypio ir yra aiškiai suvokiamų sukonstruotų kontrastų lydinys. Kartais tai autorinis privalumas, bet dažniau – netektis;

4) Plinta ir plepėjimas, kurį kai kas nori vadinti poezija. Net ir skaitant gerus tekstus, turinčius puikių intencijų, norisi juos tvarkyti, nubraukti dalį eilučių. Kartais taip atrodo dėl tuščiažodžiavimo, kartais – dėl nemotyvuoto žodžių perkrovimo, o gal tiesiog – stingančios poezijai būdingos erdvės netikėtam prasmės paradoksui. Juos „pagydo“ turbūt tik rengiamos knygos ir kantrūs redaktoriai, kuriems šiandien norisi padėkoti.

Ar tai, kas pasakyta, reikštų nesuvaldomumą ar priešingai – suvaldomumą? Ar „Poezijos pavasaryje“ publikuojami tekstai atitinka šiuos kriterijus? Ieš-kantiems atsakymų almanachas sudarytas storas. Juk iš arčiau susidurti su tokiu eilėraščių lobynu sveika bet kuriam prisiekusiam poezijos mylėtojui. Dar labiau – literatūrologui, linkusiam pasitikėti savo sekamais ar analizuojamais poetais, palaikančiam mąstymą apie „aukštąją“ ir „žemąją“ poeziją, skaitančiam tik išgarsėjusius. Apskritai verta treniruoti skonį. Vien iš ugdančių tolerancijos plėtimo paskatų.