Eglė Ambrožaitė. Tėvynė kaip didelis šermukšnių sodas

2024 m. Nr. 1

Diana Paklonskaitė. Gėlės kaip šunys. – Vilnius: Asociacija „Slinktys“, 2023. – 96 p. Knygos viršelio dailininkė – Ana Mara.

Pasitaiko poezijos knygų, kurių skaitymas primena ne „skaitymo malonumą“, o veikiau įtemptas pastangas išpainioti eilėmis suregztą Gordijaus mazgą, metaforomis bei sudėtingomis alegorijomis perkrautą tekstą, o po tokio skaitymo joks katarsis taip ir neįvyksta. Visai kitoks, lengvumu bei saikingumu alsuojantis trečiasis Dianos Paklonskaitės eilėraščių rinkinys „Gėlės kaip šunys“ – lyg koks saldainis šermukšniuotą spalio popietę prie kavos.

Tik paėmus knygą į rankas nustebina pavadinimas, netikėtas gėlių ir šunų palyginimas. Bet skaitant tarp eilėraščių išnyra ir atsakymo raktas, atskleidžiantis dviejų gamtos stebuklų (augmenijos ir gyvūnijos) sąsajas, gyvybių trapumą, laikinumą, gyvenimo ir mirties cikliškumą, jis primena ir nepažabojamą laiko tėkmę. Knygoje pinasi įvairūs gyvosios gamtos vaizdiniai, „kiaulpienės“, „usnys“, „dilgelės“, „gervuogės“, „laumžirgiai“, „paukščiai“, „katės“: „tik šakos ir lapai / žiedai ir bitės / paukščiai ir katės / sproginėja po kojom“ (p. 71). Panašių motyvų galima rasti ir ankstesnėje autorės knygoje „Lakštingalų Airijoj nėr“ (2014).

Pasaulio raidos istorijoje sliekai atliko (ir vis dar atlieka) svarbų vaidmenį, už žemės derlingumą turime būti dėkingi būtent jiems. Jau žinant floros ir faunos svarbą knygoje tampa aiškiau, kodėl pirmojo skyriaus pavadinimas toks neįprastas – „Sliekų satsangas“. Nors sliekai skyriuje minimi vos dukart, eilėraštyje tokiu pat pavadinimu (p. 12) ir „atskris varnėnai sliekų“ (p. 29), jie – visa ko pradžia. Kaip ir knygos autorė ieškojau „satsango“ reikšmės, kuris tokiame junginyje su sliekais šiek tiek suglumino. Tai ir bendravimas su išminčiumi, ir dvasinis pokalbis apie tiesą. Šitai išsiaiškinus, pirmojo skyriaus eilėraščių turinys darosi prasmingas, viskas tarsi susilipdo į vientisą molinį gaminį.

Iš ankstesnių D. Paklonskaitės knygų aiškiai matyti, jog autorė puoselėja darnų ryšį su gamta, tai puikiai atsispindi ir trečiojoje knygoje. Iš stebėtojos pozicijos autorė fiksuoja ir su ironija aprašo opias gamtos teršimo problemas: „plastikiniai maišeliai, vyno buteliai / alaus skardinės / grakščiai plūduriuoja vandens paviršiuje“ (p. 15). Meilė gamtai – labai svarbi eilėraščių dedamoji dalis, tačiau gamtiškumas suprantamas ne tradiciškai – ne kaip naivus gamtos grožio garbinimas, bet kaip žmogaus buvimas išvien su gamta ir gamtoje. Šiuo požiūriu autorės bendraminčiu ir plunksnos broliu galima laikyti Antaną Kalanavičių, kurio eilėraščių kalba taip pat svyra į gamtos vaizdinių lauką, pavyzdžiui: „Jau kelio gulbei baltajai / sparnus įsuko / kaip rugiagėlė šviesūs / viesulai“¹.

Poetinė erdvė D. Paklonskaitės eilėraščiuose kuriama per lyrinės subjektės klajones po gamtinius ar urbanistinius peizažus, kaip antai – vyksmas „eglės šešėlyje“, „prie devynaukščio“, „Merrion skverelyje“. Lyrinė subjektė susaistyta su gamta, šis santykis neabejotinai yra stiprus, tačiau kartais pasigirsta kiek moralizuojantis tonas, pavyzdžiui, netoli kelio augusio medžio nukirtimas prilyginamas gamtos išžaginimui: „medis nesimeldžia Dievui / medis gyvena, kiek skirta / <…> sąžiningai globodamas / paukščių būrius, vabalėlius, bites / ir žmonelių plaučius / <…> bet štai, vieną rytą ateina / sakykim, Juozas / ir nukerta medį / <…> beje, tas [kunigas] niekuomet ir neminėjo / kad nukirsti medį / yra nuodėmė“ (p. 19). Sprendžiant iš šio bei kitų panašių pavyzdžių, galima teigti, kad autorei itin svarbi tampa biocentrizmo idėja.

Ypatingas lyrinės subjektės santykis puoselėjamas ne tik su gamta, bet ir su realybe apskritai. Autorė nebando žaisti klampiais siurrealistiniais ar sudirgusios fantazijos vaizdiniais, jos subjektė nesiblaško tarp skirtingų būties dimensijų ir nekuria fiktyvaus poetinio pasaulio. Rinkinyje yra svarbus paprastas akimirkos grožis, kai pasaulyje žydi plukės ar teka beržų sula. Tačiau ne visos akimirkos tokios malonios akiai ar širdžiai, kartais žmogų ištinka ir kiek kitokia realybė, kurioje ne visuomet vyrauja šviesūs atspalviai. Sudėtingas benamių likimas, sunkumų paženklinti jų veidai ir bespalvės akys, mirtis, kvėpuojanti į nugarą senoliui, kuriam „likę devyni mėnesiai gyventi“, ar šiaip žmogų užplūdusi beviltiškumo banga, – poezija liudija, kad gyvenimas nėra tolygus, jame nuolat banguoja priešybės, be kurių viskas nurimtų, sustotų ir netektų prasmės.

Stebėtojos pozicija, kuklus lyrinės subjektės žvilgsnis kiek primena kajokišką rašymo stilių. Kalbančioji nesiekia maištauti, nėra ekscentriška, bet turi aiškią ir nuoseklią vertybinę sistemą, kuri retkarčiais, beje, ištransliuojama kaip dogma, ją tarsi bandoma primesti skaitytojui. Dėmesį patraukia ir interpretacijoms vietos palieka subtilios filosofinės egzistencinės metaforos: „rytą sode aptikau / ant medinės kėdutės / užgesusią žvaigždę“ (p. 34); „tik tavo akies rainelėj / varnalėšiuk // laiko sula / gardi“ (p. 54).

Eilėraščiai parašyti verlibru, jie lengvi ir žaismingi, bet už to žaismingumo slypi gilesnės nuojautos, esmingesnių minčių užuominos, skatinančios susimąstyti apie žmogaus būties trapumą, apie greitai senkantį laiką: „jau niekad neišpirksi / (ne) savo klaidų / kiauras laiko krepšys“ (p. 45); „prie devynaukščio / jau tiksi / rudens žadintuvai – // jurginų žiedai“ (p. 28). Kiek mažiau dėmesio skiriama pačiai poetinei kalbai, tačiau tekste vis vien sublyksi emociškai nuspalvinti žodžiai: „vaikiščias“, „chuliganas“, „moteriškė“. Užkabina ir autorės žaidimas paralelizmais: „šiandien Dublinas nusiskutęs / šiandien Dublinas išsipustęs // šiandien Dublinas šypsosi“ (p. 10). Tiesa, autorė baigė Kauno aukštesniąją meno mokyklą, todėl nenuostabu, jog savo kūryboje didelį dėmesį skiria vietos ir aplinkos išgryninimui, jai yra svarbios konkrečios vizualinės detalės: „mūsų industriniam parke“, „miestelio pakrašty“, „prie nusekusio ežero kranto“, „atokiam Dublino rajone“.

Rinkinio eilėraščiuose nemažai spalvų, kurios padeda išryškinti lyrinę subjektę supančią aplinką ir daiktus, taip konstruojant vienokį ar kitokį daikto / vietos atspindį skaitytojo sąmonėje. Spalvų paletė plati, joje taškosi geltona, rožinė, smaragdinė, juoda, mėlyna, raudona ir kitos spalvos. Būtų galima klausti, kokias prasmes perteikia kai kurie atspalviai („chuliganai mėlynų valandų“, „mėlynojoj verandoj“, „mėlynoj saujoj“, „raudonas nervas“ ir pan.), nes jų gausa neleidžia jų ignoruoti, bet kartu nesinori nukrypti į spalvų teorijų laukus ir trivialiai bandyti teigti vienokias ar kitokias spalvinio pasirinkimo reikšmes. Gal tai tiesiog poetinis impresionizmas ir kokios nors semantikos ieškoti kiekviename spalvos motyve nebūtina.

Skaitant knygą kilo įspūdis, kad D. Paklonskaitės eilėraščių architektonika primena Jurgio Kunčino romaną „Tūla“, kai protagonisto vardas išlieka paslaptimi, o istorija pasakojama pirmuoju asmeniu. Pasakojimo pirmuoju asmeniu panašumų galima atrasti ir, pavyzdžiui, Kęstučio Navako poezijoje. Lyg ir nesąmoningai kūrinio pagrindinis veikėjas (šiuo atveju lyrinė subjektė) pradedamas tapatinti su autoriumi, o kartais toks rašymo būdas leidžia skaitytojui atsisukti pačiam į save. Neretame eilėraštyje išryškėja tikroviškos siužetinės linijos, tarkim, kavos pirkimas Temple Bar kvartale, bėgimas Talbot gatve prasilenkiant su benamiais ir pan., todėl toks lyrinis tekstas primena netgi eiliuoto dienoraščio ištraukas.

Tarp D. Paklonskaitės tekstų galima rasti proziškų eilėraščių, pavienių buvusio ir sustabdyto laiko dokumentacijos nuotrupų, kuriomis, atrodo, bandoma užpildyti knygą: „2022-ieji, Užupis, „Poezijos pavasario“ šventė / su Rimute mindžikuojam prie lauko terasos / bet apsaugos darbuotojas į kalbas nesileidžia“ (p. 74). Šiuo požiūriu rinkinys galbūt nėra stilistiškai vientisas, monolitiškas.

Štai skaitytojui pateikiamas ir fotografijos įžodinimas, kuris tartum iškrenta iš bendro rinkinio lauko:

2021-ieji
rugpjūčio 15-osios nuotrauka:
Diana, Ričardas, Ana, Patrikas, Nojus
Šuo
ir
Šermukšnis (p. 81)

Antrajame skyriuje „Va šitaip, iš lėto“ skleidžiasi lyrinės subjektės egzistenciniai pamąstymai, siekis atsistumti nuo pasaulio užgniaužiant save kumštyje, ir kartu jaučiama pastanga neprarasti vilties: „va šitaip iš lėto, po truputuką / atstumiu pasaulį nuo savęs / atsiriboju / trokšdama nepaleist iš akių / tos vienintelės / kregždės“ (p. 46). Išryškėja konfliktas tarp mažo žmogaus didelių pastangų bandant pritapti prie sociumo ir sykiu bandymo neišsižadėti savasties: „bandau išsilaisvinti, bėgti / bandau pritapti, šypsotis“ (p. 46). Jeigu reikėtų šiame skyrelyje skambančias natas supinti į muziką, tai skambėtų kaip Patricko Watsono „Je te laisserai des mots“.

Pasitaikė eilėraščių, kurie skamba kaip atsakas ar bandymas paprieštarauti Liudviko Jakimavičiaus eilėraščiams: „ar tikrai per trumpi / mūsų gyvenimai, Viešpatie? // nukertam daugiau medžių / nei pasodinam // išgenam į nebūtį daugiau paukščių / nei prijaukinam“ (p. 88). Prie kiekvieno iš „pažymėtųjų“ eilėraščių esti prierašas: „iš pokalbio su L. Jakimavičiaus eilėraščiu“, tačiau patys kūriniai nėra cituojami. Skaitytojui pačiam teks ieškoti, koks tai eilėraštis, kam prieštaraujama ir kas išprovokavo minties kibirkštį, tapusią atsakomuoju eilėraščiu.

D. Paklonskaitės grįžimas iš emigracijos Airijoje į gimtąjį kraštą pažymėtas šermukšniais bei kitais Lietuvos vaizdais. Trečiojo skyriaus „Šokantys šermukšniai“ eilėraščiuose apstu šio medžio simbolikos. Šermukšnis lietuvių mitologijoje – ypatingų galių medis, turįs saugoti nuo blogio, suteikti ramybę bei saugumo jausmą. Etnologas Libertas Klimka teigia, kad lietuviai, „kai atsitikdavusi kokia negerovė, eidavę prie to medžio paguodos ieškoti“. Eilėraščiuose užsimenama apie šias šermukšnio teikiamas magiškas galias bei pasaulio tvarkos atkūrimą: „man parskridus iš Airijos / sugrįžo bitės / į šermukšnių žiedus“ (p. 80), arba:

ir man gardi
ta suledėjusi uoga –
visas gyvenimo saldumas
ant liežuvio (p. 85)

Lyrinės subjektės buvimo vieta eilėraščiuose neretai tiksliai įvardijama, autorei yra svarbu įvietinti vidinę patirtį. Eilėraščiuose minimos Dublino, ar tiksliau, Airijos, vietos: skveras, gatvės, darbovietė. Konkreti Lietuvos miestiškoji geografija: Kauno Laisvės alėja, Vilniaus Žalieji ežerai ar, žinoma, Užupis bei gimtosios Ratnyčios vaizdai. Gimtasis kraštas eilėraščiuose iškyla kaip ramybės ir paguodos vieta, kurioje atsigaunama nuo Airijos fabrikų triukšmo ir įkaitusių variklių dundėjimo, o tėvynė tampa vienu dideliu šermukšnių sodu.

Poezijos rinkinio semantiką praplečia kiekviename skyriuje paminima Dievo figūra: „Dieve, uždarei duris / bet ir langą pravėrei / <…> tai išmokink mane skristi / ir nusišypsok, aš nesuprantu / ką nori man pasakyti / tik plaku sparnais, plaku // iki visai užgęsta saulė / subjaurotu veidu“ (p. 24). Tikinčiam, sudėtingose pasirinkimų kryžkelėse atsidūrusiam žmogui Dievas tampa išsigelbėjimo siekiniu, kurio vis dėlto nepavyksta sugriebti. Virš gremėzdiško klaustuko Jis parimęs moja ir kviečia: „bet lyg vaikiškam / kaleidoskope / subyra į veidrodinį / spalvų ornamentą vietovės, veidai / ir žodžiai / <…> leisk / bent akies krašteliu / pasižiūrėti / į besišypsantį Dievą“ (p. 45).

Dianos Paklonskaitės eilėraščių lengvas dramatizmas bei skaidri poetinė raiška kartais iki galo neįtikina, tačiau pavargusiems nuo sunkios poezijos ar tiesiog išsiilgusiems paprasto ryšio su gamta ši knyga gali būti malonus atradimas, kai dideli dalykai pasakomi aiškiai ir paprastai, kaip tame Algimanto Baltakio eilėraštyje „Maža legenda“: „Net pats nustebau: / Aš toks lengvas ir mažas / Pakalnutės žiede sutilpau.“

---

1 Kalanavičius A. Ne akmenys guli. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994. – P. 518.