José Saramago. Eilėraščiai
2009 m. Nr. 5–6
Iš portugalų k. vertė Arvydas Makštutis
José Saramago (José de Sousa Saramago, g. 1922) – portugalų rašytojas, poetas, eseistas ir dramaturgas. 1998 m. apdovanotas Nobelio premija. Savo kūryboje dažniausiai kalba apie atskiro žmogaus santykį su priešiška jam aplinka ar visuomene. Poeto tekstuose dažnai prasiveržia pesimizmas, tačiau visuomet lieka vietos vilčiai. Skaitytojams pateikiame keletą J. Saramago eilėraščių iš jo poezijos rinkinių „Os Poemas Possiveis“ (1982), „Provavelmente Alegria“ (1985) ir „O Ano de 1993“ (1987).
Science fiction I
Galbūt pasaulis tampa jau kitos –
labiau ištobulintos – matricos sfera.
Galbūt naujoje, dar tik ryškėjančioje
terpėje, jau vyksta slaptoji migracija.
Galbūt dangaus aukštybėse pakibęs vyturys jau
dairosi ne vien tik naujo lizdo, bet ir kitos saulės.
Galbūt mano sapnų baltoji elnė šiandieną
pasiklydo savo gentainių kaimenės tuštumoje.
Galbūt iš tų per tolumas ataidinčių dainų daugiau
nebeužgims poezija, kurios mes visuomet taip troškome.
Tačiau galbūt ir šįkart kaip kadais išgelbės meilė, –
vienintelė tikroji mūsų karūna ir gaubiantis visus apsiaustas.
Šioje gyvenamoje saloje
Šioje gyvenamoje saloje yra dienų, naktų, saulėtekių,
kuriais dar galim džiaugtis, nes kol kas, likimo malone,
dar neatėjo laikas mirti.
Todėl atrodo, kad žinome jau viską. Ir tai, kas buvo,
ir kas bus, ir kad pasaulis – užbaigtas ir aiškus – kaip visada,
palaimins mus ramybe, ir bus taip lengva
apie tai kalbėti.
Rieškučiomis pasėmę žemės suspaudžiame ją
delnuose.
Švelniai švelniai.
Nes tik tuomet ji mums atskleidžia visą tiesą taip, kad patys
ją įstengtume pakelti: tiesą apie mus supantį pasaulį,
mūsų ribas ir norus,
kad, ją žinodami, manytume, jog esame laisvi, gyvenam
taikiai ir šypsomės kaip žmonės, be vargo sukantys ratus
aplink pasaulį, pakelėse barstydami paskutinius
sąžinės likučių kaulelius. Tačiau galbūt
labai lėtai mes iš tiesų išlaisvinsime žemę, kur
dar aptinkami tokie stebuklai kaip vanduo, uola, šaknis,
kur kiekvienas vis dar esame
gyvybė ir gyvenimas.
Ir to mums turėtų pakakti.
Eilėraštis užčiaupta burna
Ne, aš nesakysiu,
kad tyla mane smaugia ar užkemša burną.
Aš tyliu ir tylėsiu,
nes kalba, kuria kalbu, priklauso visai kitai rasei.
Pavartoti žodžiai kaupiasi, grūdasi, lipa vienas ant kito
ir vėl veržias atgal, negyvojo vandens kubilan, ir virstaėdžia rūgštimi, skausmu, uoliai minamu į purvą, –
į tą pražūtingąją žemę, kur šaknys auga į viršų, –
kad niekas jo nepažintų.
Ne, aš nesakysiu,
kad neverta kalbėti tų žodžių, – jie niekam vis tiek neatskleis,
kas esu šioje dykynėje, kurioje niekas manęs nepažįsta.
Čia ir molis nelimpa, ir ugnis nenudegina, nei žvėris koks
užpuola. Tik negyvi, baimės supūdyti vaisiai paprasčiausiai
prasmenga juodojoj versmėj, iš kurios kartais
išnyra kažko lyg ir siekus ranka.
Tik štai ką jums pasakysiu, –
atsitiktinai nutvertas, gerokai supurtytas, bet tylintis, –
tas, kuris tylės, kuomet tylėsiu aš, tikrai neiškeliaus
anapus, nespėjęs pasakyti visko.
Jauno poeto portretas
Atmintyje iškyla upė ir mano
vaikystės laivai, – nuo medžių
ant vandens nutūpusios
mažytės lapų valtelės.
Ritmingi irklų mostai, vasaros
ryto tyla. Bangelės, padalytos
pusiau, sprunka šalin ir čeža
lyg gniaužomas šilkas.
Saulėtekis, – kaip tik tada ir ten, –
ir ta akimirka, atrodžiusi svarbesnė
už gyvenimą, kai, susitikus žvilgsniams,
pildėsi nenugalimo troškulio aistra.
Tačiau portretas šis – tiktai vanduo,
tik atspindys prisiminimų gelmėje, –
vos pastebimas upės vingis, –
tik sena vieno portreto istorija.
Nesu šviesa
Nesu šviesa. Ir manyje nė kiek nėra šviesiau,
nei pačiame tamsiausiame šulinyje, kur blaškosi
akli pavidalai, atklydę iš savų istorijų, pasakų ar tik
šešėlių. Žinau, to šulinio gilumoje tėra nepažinus|
ir slaptas požemių vandens pasaulis, –
banguoja ratilais dangus, ir jį vadinam jūra,
netikėtai išgirsta daina, paprasčiausiu aidu,
beore kvapą gniaužiančia erdve ar nematomų
sparnų mostais. Žemėje tik samanos yra tyla. Ir
kai liūtys užglaisto kiekvieną dangaus nelygumą,
vėl – labai lėtai – sugrįžta paukščiai.
* * *
žmogaus išėjusio iš namų po komendanto
valandos tardymas tęsiasi jau dvi savaites
ir vis nesibaigia
dvidešimt keturis kartus per parą kas šešiasdešimt
minučių tardytojai užduoda jam klausimą po klausimo
ir sulaukia iš jo penkiasdešimt devynių
atsakymų
tai naujasis metodas
tikėtina kad nė vienas iš tų penkiasdešimt
devynių atsakymų nėra
teisingas
tačiau vis tiek yra nepaliaujamai viliamasi kad sukto tardytojo
įžvalgumas pagaliau atskleis tikrąją atsakymų prasmę
ir teisingą atsakymą pagrindžiančias sąsajas tarp jų
jau dvi savaites tas žmogus nei miega nei miegos
nes tardytojas taip ir nesugeba ką nors aiškaus pasakyti
ar paklausti o gydytojas čia išvis nereikalingas
tad belieka tik laukti kada jų tardomasis užmigs vieninteliu
jam likusiu miegu
žinoma žmogus išėjęs iš namų po komendanto valandos
nepasakys kodėl išėjo
ir tardytojai nė nenutuokia kad tiesa slypi kažkur
šešiasdešimtame atsakyme
o tuo metu kankinimai tęsis kol gydytojas
pagaliau ištars
neverta
Iškreipta erdvė
Įslaptintas tas mano nebuvimo pažinimas,
o galbūt – tai tiesiog paprasčiausias žinojimas,
kad manęs iš viso nėra, jokiame buvime,
kaip ir ten, kur būti išties neturėčiau, –
būties ir nebūties tinkle, paskutiniame
taške prieš pat išnykstant:
artume, kuris yra tik tolis,
tolyje, kuris yra visai čia pat.
Ta mano baimė būti yra tokia pati
kaip ir želmens,
paženklinto augimo lemtimi,
ar baimė uolos, kurią jūra vis verčia
sutikti bangas – visados
vienodas ir nuolatos naujas, –
kaip tos, kurias regiu
šioje iškreiptoje baigtinėje erdvėje,
kai žvelgiu į tave.
Eilėraštis Luisui de Camoes*
Širdingasis mano bičiuli, begalini sielos artume, –
kas dar galėtų į tave taip pagarbiai ir iškilmingai kreiptis, –
juk taip kalbu ne jūrai ir ne dangaus žydrynės pakerėtas! –
Ten, kur baigiasi žemė, kur sustoja kelias
ir kūno kontūruose glaudžiasi pasaulis.
Tikiu, kad kartą nuvargęs pažvelgsiu į savo sudiržusius delnus,
į nudirbtus darbus, galbūt žinodamas, kiek žinoti skirta žmogui,
įveikusiam keisčiausias žodžių vingrybes, plačiausias erdves,
už kurių, kaip manoma, slypi tikrieji sielos plotai.
Galbūt tuomet šį tą jau išmanysiu apie šviesą, atmintį,
apie kraują kaitinusį ryžtą, ribų ir skirtumų nepaisymą.
O kur dar akmenų kaitra, tas kūnų karštis, raižantis
negailestingu žvirgždo pjūklų aštrumu?! –
Povandeninių siaubo grotų labirintuose vaiduokliškų žuvų
šešėliai laužias į paskutines nuovokos duris, už kurių ši dar
mėgina slėptis, apsigobus nerišlaus veblenimo skraiste.
Paskui tyla. Apsunkusios statulos, rodos, ilsisi, – nors jos
nėra negyvos ar sušalusios, – jos tiktai kenčia
nuogą savo gyvastį. Tos vertikalios
liepsnos, pasvirusios į priekį lyg kardai.
Neramūs, veržlūs kūnai surištomis rankomis ir ta akimirka,
kuria dar patikėčiau, nes ji, kaip ir pasaulis, glūdi vienoje
visiems suprantamoje ašaroje. Taip labai iš lėto
chaosas įsirangė ir puikiai tarpsta tarp žvaigždžių.
Štai šitaip galėčiau, ar būčiau galėjęs,
pagerbti tave, širdingasis mano bičiuli.
Tačiau, jei ką nors panašaus esi jau girdėjęs,
žinok – šią giesmę tau sugiedojau ne aš.
* Luisas Vaz de Camoes (apie 1524–1580) – didis portugalų poetas, nacionalinio epo „Os Lusiadas“ kūrėjas, vienas reikšmingiausių visų laikų Portugalijos lyrikų. (Vert. past.)