Gabija Kišonaitė. Juozo Erlicko humoro praktikos: sociokritinė perspektyva
2023 m. Nr. 12
Humoras – nerimta praktika ar galingas sociokritinis užtaisas?
Komizmas ir jo raiškos formos (humoras, ironija, satyra, parodija, groteskas ir kt.) kaip universalus sąmonės fenomenas ne tik aktyviai reiškiasi kasdieniame gyvenime, bet ir įsiskverbia į literatūros bei kitų menų sritis. Apie juoko kilmę, funkcijas ir paskirtį pradėta svarstyti dar Antikos laikais. Nors dauguma to meto mąstytojų komiškuosius žanrus vertino ne itin palankiai – jie susilaukė nemažai kritikos dėl tikrovės iškraipymo, grėsmės religinei ir socialinei santvarkai, kaip tik tuo laikotarpiu buvo suvoktas komiškumo vaidmuo formuojant visuomenės nuomones. Ilgaamžę tradiciją turintis komizmas ir jo raiškos formos laikytini dinamiškąja kultūros dalimi, kurios pokyčius sąlygoja kultūrinių, socialinių, ekonominių, politinių paradigmų kaita. Dėl įvairiausių socialinių veiksnių komizmo samprata literatūros diskurse nuolat kinta, komiškoji kūryba vertybinėje gradacijoje įgyja vis kitokį statusą.
Humoras kaip universalus asmens išgyvenimų matmuo, kurio turinį formuoja sociumas, pasirodo visose kultūrose. Lietuvoje pirmieji komiškieji kūriniai (satyros, parodijos) buvo kuriami dar Renesanso laikais, vėliau komiškuosius žanrus tobulino tokie literatūrinio pasaulio autoritetai kaip Dionizas Poška, Antanas Strazdas, Vincas Kudirka ir kiti. XX a. pirmojoje pusėje netruko pasirodyti ir humoristiniai, visuomenės ydas pašiepiantys periodiniai leidiniai (pvz., „Juokdarys“, „Spaktyva“). Kūrybinės raiškos represijų laikais, nors humoras traukėsi iš oficiozinės spaudos (sovietines realijas „šlavė“ tik propagandinė „Šluota“) ir socrealistinės estetikos kūrinių, komiškosios raiškos formos tapo patrauklios maištingiems tiesos ieškotojams. XX a. septintajame dešimtmetyje esminius humoristinių kūrinių struktūrinius, turinio ir raiškos pokyčius inspiravo Vytautė Žilinskaitė, kurios satyriškose humoreskose „susiformavo sugestyvus komiškasis pasakojimas, meniškai atskleidžiantis šiuolaikinio žmogaus socialinę ir kultūrinę patirtį“1.
Kita vertus, ši humoristinės literatūros hierarchijos viršūnėje įsitvirtinusi rašytoja anaiptol nebuvo vienintelė, prisidėjusi prie komizmo plėtros. Laisvo žodžio netektis paskatino į komiškųjų raiškos priemonių arsenalą atsigręžti ir tokius autorius kaip Saulius Šaltenis, Kazys Saja, Vladas Šimkus, Marcelijus Martinaitis, Kazys Bagdonavičius, Rita Vinciūnienė, Teodoras Četrauskas, Eugenijus Valotka, Jurgis Gimberis, Augustinas Tamaliūnas ir kiti. Šių rašytojų naudotas platus komiškųjų raiškos priemonių spektras leido jiems tekstų potekstėse užšifruoti daugiakryptės kritikos momentus, įvertinti gyvenamojo meto situaciją, apverčiant tikrąsias reikšmes, pasislėpti nuo įdėmaus cenzorių žvilgsnio. Inovatyvios raiškos formos lietuvių literatūros bendruomenei pasirodė kaip šviežio oro gūsis. Teigiamą humoristikos recepciją ir masinį jos populiarumą nulėmė ir deklaratyvus atotrūkis nuo pernelyg patetiškos lyrikos ir didaktinės, moralistinės prozos tradicijos, o dėl aktualaus tekstų turinio šie autoriai netruko susilaukti skaitytojų dėmesio.
Komizmas ir jo raiškos formos „aktyviai kreipiasi į adresatą“2. Tapo įprasta komizmą suvokti kaip juoko įprasminimą, o komiškųjų tekstų pagrindiniu tikslu laikyti juoko manifestaciją. Kita vertus, bendruomenę vienijanti komiškoji vaizduotė suteikia visuomenei žinių „apie žmogiškosios, ir ypač socialinės, kolektyvinės, visuotinės vaizduotės veiklos procesus“3. Norėdami įtaigiai kreiptis į skaitytoją, humoristai aktyviai interpretuoja ir vertina gyvenamąjį laikotarpį. Gerai suręsti komiškieji kūriniai sąveikauja su nūdienos aktualijomis, demaskuoja ir kritikuoja visuomenės mąstymą ir ydas, turi potencialo įžiebti kritinį momentą. Kaip ir bet kurių kitų tekstų, komiškųjų kūrinių „tekstinės struktūros reprezentuoja socialumą bei istoriškumą ir yra socialios bei istoriškos tuo pat metu. Jos atsiranda pasaulyje ir į tą pasaulį reaguoja“4. Humoristiniai tekstai dalyvauja sociume ir literatūros istorijoje, provokuoja skaitytoją, siekdami paskatinti permąstyti asmenines ir visuotines vertybes, moralines nuostatas, sociokultūrinės tikrovės realijas ir jų deformacijas.
Iki šių dienų komiškieji kūriniai yra mėgstami skaitytojų, nes patrauklia forma išsako nemažai prasmingų minčių, savitai perteikia socialines bei kultūrines aktualijas ir veiksmingai formuoja visuomenės nuomones. Nepaisant to, lietuvių literatūros kūrinių visumoje, žvelgiant į vyraujančias tendencijas ir temines dominantes, matomas aiškus humoristinių tekstų stygius. Kritikos refleksijos, tiriančios tokio pobūdžio tekstus, irgi trūksta. Daugiau dėmesio komizmui kaip visavertei kultūros daliai skyrė vos keli literatūrologai (pvz., Algis Kalėda, Inga Vidugirytė-Pakerienė). Lietuvos skaitytojų auditorija noriai skaito komiškuosius kūrinius, deja, humoro problematikai vis pristinga vietos moksliniame diskurse, o humoro žanro tyrimai Lietuvoje laikomi tarsi marginaliniu, periferiniu literatūrologiniu objektu.
Kodėl Juozas Erlickas?
Humoristas, pačių įvairiausių literatūros rūšių (prozos, poezijos, dramos) meistras Juozas Erlickas (g. 1953) šiuolaikinių literatūros kritikų ir tyrėjų neretai tituluojamas bene sąmojingiausiu sociokultūrinės tikrovės kritiku. Pirmuosius savo kūrinius autorius publikavo dar sovietmečiu, nepriklausomybės laikotarpiu savo kūrinių korpusą papildė daugiau nei dvidešimčia leidinių, įsitraukė į spaudą ir tapo gerai atpažįstamu pramoginio pasaulio „grandu“.
J. Erlicko kūrybinė trajektorija yra neatsiejama nuo politinių, istorinių, kultūrinių ir socialinių Lietuvos permainų, o „nuolatinis valdžios vyrų traukimas per dantį“ priartina autorių prie socialinės politinės satyros5. Rašytojo kūriniai „priartėja arčiausiai mūsų gyvenimo realybės, socialinės tikrovės, adekvačiausiai geba ją išreikšti“6, išlieka aktualūs, nes „nors keičiasi politinės santvarkos, aktualijos, visuomenės veikėjų pavardės, žmogaus kvailumas ir valdžios cinizmas išlieka ir teikia vis naujos medžiagos Erlicko tekstams“7. Gausi J. Erlicko bibliografija pasižymi vėlyvojo sovietmečio, pirmųjų nepriklausomybės metų ir šių laikų tapatybės, tautinių ir socialinių mitų ir stereotipų dekonstrukcija, intertekstualumu, juodojo humoro, ironijos, grotesko ir absurdo apraiškomis. Daugumoje tekstų autorius žaidybiškai ar satyriškai parodijuoja sociokultūrinę tikrovę, operuoja kalbinėmis ir stilistinėmis klišėmis, prisidengęs naivaus rimtuolio ar kvailelio kauke sukuria ironišką distanciją, leidžiančią kritiškai pažvelgti į Lietuvos istorijos įvykius, fiksuoti ir vertinti absurdo doze persmelktas kasdienybės realijas.
„Juozas Erlickas tapo tokiu pat svarbiu Lietuvos simboliu kaip „lietuviškas gandras, cepelinai ir gintaras“8, yra vienas svarbiausių postmodernizmo vardų, žymiausių ir produktyviausių šiuolaikinių autorių, kultūrinio pasaulio figūrų. Rašytojo kūryba neišsitenka rašto rėmuose, plačiąją auditoriją pasiekia ir mažoriniais akordais – Vytauto Kernagio dainomis. Nepaisant tokio populiarumo, rašytojo darbai nesusilaukė išsamesnių tyrimų. Naujienų portalai, kaip jiems ir pridera, „pumpuoja“ sensacingų, populiariausių kūrinių recenzijas, prisitaiko prie vartotojiškos visuomenės poreikio momentaliai sužinoti apie čia ir dabar skaitomiausius leidinius. O kultūrinėje spaudoje, deja, ne visi Lietuvos visuomenės nuomones formavę ir prie literatūrinės panoramos plėtros prisidėję kūriniai sulaukė nuoseklios kritinės refleksijos. Norint nuodugniau susipažinti su J. Erlicko kūryba belieka tenkintis pavieniais straipsniais, o į literatūros kritikų ir tyrėjų akiratį beveik nepatenka nei pribloškiantį įspūdį to meto visuomenei padariusi pirmoji autoriaus humoreskų ir eilėraščių knyga „Kodėl?“ (1979), nei Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją rašytojui pelnęs kūrinys „Knyga“ (1996, antrasis leidimas 1998).
„Tas gyvenimas toks…“
„Pagaliau greta lyrinės prozos ir dar lyriškesnės poezijos kūrėjų debiutantų su pirmąja knyga stojo ir vienas nepėsčias humoristas“9. Tokiais žodžiais savoje recenzijoje J. Erlicką ir jo pirmąją humoreskų knygelę „Kodėl?“ pasitiko literatūros kritikė, literatūrologė Jūratė Sprindytė (išsamią recenziją šiam debiutui skyrė bene vienintelė). Iš tiesų, sovietų režimo biurokratinės stabilizacijos, sistemos krizės, konformizmo, vidinės sistemos ir ideologijos agonijos metais J. Erlickas „išlindo kaip Pilypas iš kanapių“.
Pirmajame J. Erlicko rinkinėlyje dominuoja trumpi, dažniausiai buitiniai, kasdieniškų situacijų vaizdeliai. Nors autoriaus humoreskas struktūriškai galima skaidyti kaip turinčias užuomazgą, kulminaciją, atomazgą, J. Erlickas naikina ligtolinei prozai būdingą tradicinę siužetinę sąrangą. Pasakojimuose vaizduojamos situacijos, kaip ir personažų veiksmai, iš pirmo žvilgsnio pasirodo nemotyvuotos, susiklosčiusios dėl atsitiktinumų virtinės. Lietui lyjant du draugai ne juokais susipyksta ir ima vienas kitą kapoti kirviu (dviejų neturėjo, tad teko kapoti pakaitomis), nes vienas iš jų negrąžino daikto, „kurio nebuvo užpernai pasiskolinęs“, o kuris kurį – nė vienas neatsimena, „juk ne tai svarbu“10. Užkalbinęs gatvės praeivį pokalbio iniciatorius įtūžta, kad jo pašnekovas nieko iš jo nenori ir patraukia savais keliais (p. 12). Du bičiuliai apsilanko parduotuvėje, kurioje nusiperka dažų, sviesto ir laikrodį, o po šio „įvykio“ vienas iš jų meta rūkyti (p. 68). Įprastai literatūriniame kūrinyje priežastingumo, tvirti loginiai ryšiai yra būtini, tačiau J. Erlickas „išsprogdina“ tokį nusistovėjusį požiūrį.
Neabejotinai ankstyvajai J. Erlicko kūrybai įtaką daręs sovietinio absurdo pradininkas Daniilas Charmsas nužymėjo ne tik savo, bet ir kitų absurdistų interesų lauką: „Mane domina tiktai „nesąmonė“, tiktai tas, kas neturi jokios praktinės prasmės. Gyvenimas mane domina tiktai savo nevykusiomis apraiškomis“11. Veikėjų elgesio motyvacijos, priežastingumo ryšių nebuvimas, hiperbolizavimas J. Erlicko atveju parodo ne autoriaus kompetencijos trūkumą, o tikslingą siekį išryškinti kasdienybėje įsigalėjusį ir veik norma patapusį absurdą, visuomenės įprotį ignoruoti tikrąsias sociumo problemas ir savo ydas, o iš „musės daryti dramblį“. Rašytojo tekstai yra tarsi sąmoningai kuriama „nesąmonė“, tačiau ji atsiranda ne pati savaime ir egzistuoja ne pati sau, o atsiremia į sociokultūrinę tikrovę, kasdienybės grimasas ir visuomenės mentalitetą. Įvairiausios stilistinės ir kalbinės klišės, absurdiški buitiniai kadrai atspindi visuomenės „logiką“, kartu tampa bandymu bei skatinimu suprasti keistą pasaulį, nors ir suvokiama, kad „mes niekad jo iki galo nesuprasim“ (p. 9).
„Aštunto dešimtmečio humoristinė proza siekė plačiau panaudoti tokias komiškojo vaizdavimo formas, kaip įvairių kalbos klišių parodijos, funkcinių stilių imitacijos, žodiniai kalambūrai, kultūrinių stereotipų (mitų, grožinės literatūros) stilizacijos, ironiškos interpretacijos“12. „Kodėl?“ tekstuose J. Erlickas transformatyviai imituoja literatūrinius žanrus (pvz., publicistikos – „Iš kelionių sugrįžus“, memuarų – „Mokykliniai paveikslėliai“), stilius (pvz., psichologinės realistinės prozos – „Tas begalinis ilgesys…“, romantinės tradicijos lyriką – „Ilgesys“, „Liūdesys“)13. Vis dėlto dažniausiai rašytojas parodijuoja sociokultūrinę tikrovę ir visuomenės mąstymą.
Esminė parodijos retorinė strategija – ironija14, nes parodija, kaip ir ironija, yra netiesioginio ir daugiabalsio diskurso forma, kurios esminiai bruožai – polifoniškumas, tikrųjų reikšmių apvertimas, hiperbolizavimas, neatitikimas tarp ženklo ir prasmės15, t. y. dviprasmiškumas. Ironiškų atspalvių prisodrintoje J. Erlicko humoristikoje tarpusavyje dera skirtingi kalbos registrai, moralinės vertybės perteikiamos per vaizduojamų objektų fizinę išvaizdą (nuvertėjimas16), apie įvairiausius „mizerius“ kalbama taip, lyg tai būtų visuotinės svarbos įvykiai (išpūtimas17), siekiant išryškinti opoziciją „tarp tikro ir idealaus, tarp to, kaip yra, ir to, kaip turėtų būti“18. J. Erlickas trumpučiuose pasakojimuose, kuriuose iš pažiūros dažniausiai nieko neįvyksta, sukuria daugiaprasmį vaizdą, ironiškai demaskuoja visuomenėje paplitusius stereotipus, pasenusius mąstysenos modelius, mėgindamas išjudinti sustabarėjusias nuostatas. Rašytojo sukurta sąlygiška tikrovė oponuoja sovietiniam simuliakrui, o komiškosios raiškos formos, netikėti palyginimai ir tikrųjų reikšmių apvertimai originaliai atkreipia dėmesį į tikrąsias sociumo problemas, vėlyvojo sovietmečio realijas.
„Girtavimas Sovietų Sąjungoje buvo tam tikra kultūros dalis – žmonės gerdavo ne tik norėdami paskandinti sielvartą, gerdavo ir tada, kai reikdavo tvarkyti reikalus, <…> be to, alkoholis buvo ir galimybė atsikratyti visų visuomenės ir valdžios primestų suvaržymų, kaukių ir pabūti savimi“19. Tokią realybę ironiškai atvaizduoja ir J. Erlickas. Tiesa, tekstuose autorius pašiepia ne tiek įprotį „įmesti kelias burneles“, o skambius, situacijai nederančius, propagandinius šūkius kaip „Nikotinas ir alkoholis ypač kenksmingi jaunam organizmui“ (p. 22), atėjusius iš Maskvos kartu su kovos su girtavimu ir alkoholizmu programa bei su gydymo ir darbo profilaktoriumais (GDP). Draugų kompanijoje įkaušusį sugėrovą aplanko epifanija, kad „užuot girtuokliavę, galėtume ir negirtuokliauti“ (p. 22). Vaikinui suabejojus, ar svaigiųjų gėrimų vartojimas darbovietėje yra moralaus piliečio elgsenos pavyzdys, šį tuoj pat nuramina jo bičiuliai: „Jeigu mes neišgersim, kas nors kitas išgers. Toks gyvenimas“ (p. 24). Svajingai kolūkiniame kaime vaikštinėjantis jaunuolis negeba atskirti sapno nuo tikrovės, todėl sutinka su nepažįstamaisiais „mesti po rublį“ ir yra „milicijos“ išvežamas į blaivyklą (p. 7).
J. Erlickas pašiepia stereotipinį žmogaus mąstymą ir bendravimo ypatumus, pakylėtus iki papročių lygmens, tariamai susiprotėjusio, įtikėjusio pabodusiais pamokslais asmens bestuburiškumą ir prisitaikėliškumą: „Žmogus esu ryžtingas, lengvai pasiduodantis kitų įtakai“ (p. 8). Moralinės deklaracijos, iš personažų lūpų išsiveržę žodžiai nuskamba kaip trafaretinės frazės, neatitinkančios personažų įsitikinimų ir elgsenos. Šie neatitikimai, dviplanis vaizdas sukuria komišką įspūdį, kartu leidžia ne tik ironiškai parodijuoti visuomenės požiūrį, bet ir demaskuoti įvairiausio plauko institucijas, kurios savo šūkiais prisidėjo prie sovietinės fantasmagorijos kūrimo ir, užuot sprendusios tikrąsias problemas, grūdo žmones į „girtuoklių kalėjimą“, o besaikio gėrimo sukeltas komplikacijas gydė „šaltu dušu“ (p. 9).
Panašiomis komizmo priemonėmis J. Erlickas pašiepia sovietmečiu diegtą perdėto dėkingumo jausmą, nuosaikumą ir sąmoningumo trūkumą. Vyriškis dėkoja valdininkui, kad šis paėmė kyšį (p. 54). Pasakotojas prašo atleidimo dėl tekste nutylėto menkniekio, o jo pašnekovas, būdamas „per daug geras“, trenkia jam į veidą (p. 74). Jonui nerūpi, ar chuliganas jį sumuš, ar ne, nes jis „neturi savo nuomonės“ (p. 36). Į teksto puslapius rašytojas išmoningai įpina ir tokias sovietmečio realijas kaip dėl ekonomikos uždarumo XX a. aštuntajame dešimtmetyje atsiradusį deficitą: „Aš tylomis nurijau įžeidimą ir pasijutau visiškai sotus“ (p. 76); „Arbata su cukrumi. Daugiau nieko neturim“ (p. 119).
J. Erlicko personažai yra sumenkę, nepajėgia savarankiškai mąstyti. Įsižiebusį sąmoningumo momentą („Ne visur, vadinasi, taip, kaip pas mus <…> žmonės gyvena“, p. 10; „Norisi tiesiog visai nebegalvoti – o tai jau visų nelaimių pradžia“, p. 49) netrukus užgožia pragmatizmas ir personažai traukia kalti inkilėlių (p. 10), šerti ūkyje puikiai pasitarnaujančių romantinių atributų – žvaigždžių (p. 77), draugauti su tais, kurie „turi daug žaislų“ ir „gerai žaidžia kvadratą“ (p. 50–51).
Atsargiai svarstydamas ir fiksuodamas sovietmečio realijas, kurdamas absurdiškas situacijas, derindamas įvairiausius paradoksus ir jungdamas vienas kitam prieštaraujančius elementus, J. Erlickas ironiškais potėpiais piešia kasdienybės paveikslą. Parodijinis sudvejinimas leidžia autoriui įreikšminti stagnacijos laikotarpiu įvykusį sąmonės skilimą, suformavusį homo sovieticus mentalitetą, demaskuoti tariamai neegzistavusį ir po atributiniu „draugas“ paslėptą visuomenės susvetimėjimą ir abejingumą: buitiškas vyras nesupranta apie tolius romantiškai svajojančios žmonos lūkesčių (p. 10); konduktoriui paprašius bilieto, keleivis paspaudžia ištiestą ranką ir neadekvačiai prisistato tikrintojui (p. 18); vienam keleiviui susipratus, kad važiuoja ne į Žirmūnus, o Antakalnį, jo pašnekovas susimąsto, „kaip gerai, kad ne man šitaip…“ (p. 22); romantiškas pokalbis pasirodo betikslis, kai pragmatiškai mąstanti moteris nesupranta apie metaforinius kalnus ir gėles suokiančio jaunuolio (p. 35); vyriškis apkaltinamas abejingumu, nes gatvėje nesinešioja kirvio (p. 48). Susikalbėjimo negalimybę autorius įprasmina ne tik ironiškai, bet ir žaismingai – pokalbis tampa bereikšmis, nes pašnekovams suprasti vienam kitą trukdo parodijai būdingas kalambūras, paremtas homoformomis (įvardis „kuri“ – esamojo laiko antrasis asmuo) ir žodžių skambesio panašumu (moteriškas vardas „Rita“ – galininkas „rytą“, p. 27).
Įsigilinus į tekstuose besirutuliojančias istorijas, atkreipus dėmesį į konfliktų išeities taškus, matyti, kad rašytojo tekstuose dauguma absurdiškų situacijų susiklosto visai ne dėl atsitiktinumų, o yra giliai motyvuotos, jos kyla iš žmonių negebėjimo komunikuoti. Tarpusavyje nesusikalbantys personažai iliustruoja gajausias sociumo problemas, kartu ženklina suskilusią tapatybę ir negebėjimą orientuotis aplinkoje. Kalba yra priklausomybės sociumui ženklas, priemonė suvokti pasaulį ir save. Tylintys ir nenoriai bendraujantys personažai, dėl nepavykusio komunikacijos akto kilę kuriozai atspindi visuomenės veikimo modelį ir asmenų bendravimo ypatumus. J. Erlickas pirmosios knygos tekstuose sukuria tokį tikrovės vaizdinį, kuriame žmogus jaučiasi sutrikęs, negeba atskirti realybės nuo fikcijos, jaučiasi svetimas aplinkai, nebemoka bendrauti ir nebejaučia meilės artimui. Negalintis suvokti aplinkos asmuo turėtų pasinaudoti autoriaus rekomendacija, žengti pirmą žingsnį ir užduoti sau rinkinio antraštėje pasufleruotą klausimą „Kodėl?“. Deja, dėl sąmoningumo stokos J. Erlicko personažai, kaip ir to meto visuomenė, nesiima refleksijų, praranda individualumą („<…> nebesuprantu, ar aš Juozas, ar aš Erlickas, ar aš jau tiesiog pati gamta“, p. 22), atmeta kiekvieno pokyčio galimybę ir susitaiko su kasdienybės absurdu, nes „tas gyvenimas toks…“ (p. 7).
„Ar apie tokią svajojom?“
Pirmojo humoreskų rinkinėlio ir aukščiausiai įvertintos „Knygos“ (1996, antrasis leid. 1998) pasirodymą skiria veik du dešimtmečiai, tačiau J. Erlickas, galima sakyti, liko ištikimas saviesiems kūrybiniams principams. Keičiantis santvarkoms, sociumas išlieka tvirtai įsikibęs savų nuostatų ir veikimo principų, o visuomenės negerovės veši ne tik okupuotoje, bet ir laisvoje Lietuvoje. Nors nepriklausomybės laikotarpiu J. Erlicko kritika tapo daug įžūlesnė, atviresnė ir destruktyvesnė, bėgant metams rašytojo ironijos, satyros ir parodijos objektas išlieka stabilus, kritiškas žvilgsnis nepaliaujamai stebi sociokultūrinę tikrovę.
„Knygos“ tekstų dėmesio centre atsiduria „lūžio“ žmogus, svyruojantis tarp dviejų sistemų, įstrigęs tarpinėje stotelėje tarp laisvės ir nelaisvės. Lyginant su pirmąja knyga, „Knygoje“ dominuoja postmodernistinės literatūros principai. Tekstuose atrandama daugiau intertekstų, autorius „imituoja savitą ar unikalų stilių, stilistines kaukes, kalbėjimą negyva kalba“20, eksploatuoja praeities išteklius ir juos perdirba. Šie postmoderniajai literatūrai būdingi bruožai skaitytojo sąmonėje atveria daug platesnį kultūrinį klodą, suteikia malonumą jau ne tik dėl paties humoro, o dėl skaitytojo įsitraukimo į intertekstinį žaidimą21. J. Erlickas „Knygos“ tekstams sugrąžina nuoseklesnį siužetą, kūrinio puslapiuose antram gyvenimui prikelia biblines ir istorines figūras, vadovėlinius vardus, žymiausius lietuvių literatūros autorius ir personažus, kurie yra priversti prisitaikyti prie besikeičiančių gyvenimo sąlygų ir socialinių permainų. Užmiršę savo žemdirbiškąsias šaknis, „išsvirduliavę“ iš kolūkinių ūkių, nulipę nuo traktorių, jie veržiasi į valdžią, tampa biurokratinio aparato įkaitais, o tie, kurie pasirodė nepajėgūs greitai persiorientuoti sparčiai kintančioje aplinkoje, yra paliekami badauti ir skursti. Nepriklausomybės laikotarpiu sukurti tekstai išsaugojo parodijinę prigimtį, tačiau satyrinis užmojis juose daug ryškesnis. Autorius daug kritiškiau „mėsinėja“ netolimą praeitį ir pirmųjų nepriklausomybės metų realijas, o jo „Knyga“ yra tarsi „Lietuvos Respublikos istorijos vadovėlis, [kuriame vaizduojami žmonės] vagia, plėšia, ima ir duoda kyšius <…> Nepriklausomoje Lietuvoje, kuri daugelį taip nuvylė“22.
Nepriklausomybės atkūrimas, atgautas laisvo piliečio statusas Lietuvos gyventojams sukėlė begalę lūkesčių, kad su naujosios valdžios įsitvirtinimu viskas keisis tik į gera. Jau pirmajame tekste „Gerą įvaizdį sukurti sunku“, prisidengęs „menkesnio intelekto“ asmens kauke, pragydęs bereikšme kliše tapusio Mykolo Lietuvio balsu, J. Erlickas parodijuoja homo sovieticus mentaliteto žmogaus mąstymą. Šiuo atveju, jo sąmonėje atsiradusį neatitikimą tarp susikurtos nepriklausomos Lietuvos vizijos ir griaunančios euforiją tikrovės: „<…> kaip ir daugelis menkesnio intelekto žmonių, Mykolas buvo šventai įsitikinęs, jog dabar, atėjus laisvei, valgys kur kas daugiau nei prie ruso. Antraip – kam tie visi lozungai, landsbergiai, ozolai? Nemigo naktys ir nerimo dienos? Beauštanti aušrelė?“23
Visą savo gyvenimą nugyvenę okupuotoje Lietuvoje, sovietmečio „augintiniai“ nė neišmanė, kas yra laisvė. Tokį požiūrį pašiepia ir J. Erlickas, kurio personažas laisvę sėkmingai konceptualizuoja ir ji jam asocijuojasi su, visų pirma, galėjimu sočiai pavalgyti. Kaip ir pirmojoje knygoje, neatitikimui tarp tikrovės ir fantazijos išryškinti rašytojas pasitelkia kalbinius štampus (plg., „prie ruso buvo geriau“). Kita vertus, J. Erlickas į tekstą įtraukia daugybę intertekstų: Antano Vienuolio apsakymų rinkinį „Nemigo naktys“ (1937), Richardo Yateso romaną „Nerimo dienos“ (1961), Mikalojaus Konstantino Čiurlionio harmonizuotą liaudies dainą „Beauštanti aušrelė“. Šie intertekstai susisaisto su J. Erlicko išviešintomis problemomis ir socialine kritika, leidžia dramatizuoti pereinamojo laikotarpio patirtį, kuri kolūkietiško mentaliteto žmogaus perspektyvoje suvokiama kaip „lietuviškosios svajonės“ mirtis.
Nepriklausomybės laikotarpiu į viešumą iškilus korupcijos skandalams, atsiradus galimybei atvirai kalbėti apie skurdą, nuo sovietmečio laikų aklai valdžia pasitikintys ir tvirto vertybinio pamato neturintys J. Erlicko personažai retkarčiais patiria sąmonės nuskaidrėjimą ir ima nedrąsiai svarstyti ūkio restruktūrizacijos padarinius: „Aišku, jis matė, kad kai kurie lietuviai (laisvieji) buvo atsikandę po gerą gabalą, bet nė kiek nepavyduliaudavo ir tik retkarčiais, atsigręžęs sostapilio pusėn, puldavo veidu į samanas ir giedodavo anksti išprotėjusio (bendras postsąjūdinis išsekimas) klasiko žodžius: „Priešas kirto kumštim geležinėm, o mūsiškiai kirto pilna burnaǃ“ (p. 8–9).
Diferencijuodamas kai kuriuos lietuvius kaip „laisvuosius“, autorius aktualizuoja įvykusį visuotinį skilimą, socialinę ir ekonominę atskirtį, o į tekstą įsiterpę Salomėjos Nėries eilėraščio „Donelaitis“ žodžiai leidžia susikirsti sovietmečio ir nepriklausomybės laikų santvarkoms. Kartu šis intertekstas padeda sukurti absurdišką situaciją ir sustiprinti įspūdį, kad laisvė homo sovieticus mentaliteto žmogui buvo nepažinus fenomenas, nes, kitaip nei S. Nėries eilėraštyje, pirmaisiais nepriklausomybės metais Lietuvoje neskambėjo „pavasarėlio dienos“ ir nežydėjo „Laisvės gėlės“, o nyko viltys ir žmogaus, kuriam iš nevilties byra išoriniai ir vidaus organai, kūnas. J. Erlickas vykusiai jungia kritiką, skirtą ir to meto valdžios mechanizmui, ir sovietinio mentaliteto žmogui, o parodijiniai teksto elementai didina sociokultūrinės tikrovės kritiką įgalinančią distanciją.
Kituose „Knygos“ tekstuose matomos panašios tendencijos. Autorius kuria groteskiškas ir absurdiškas situacijas, siekdamas išviešinti iš netolimos sovietmečio praeities užsilikusias liekanas ir naujųjų laikų vertybinius pokyčius. „Knygos“, kaip ir pirmojo rinkinio, personažai neturi savų pažiūrų („Ar nepaėmei mano pažiūrų?“, p. 100), aklai pasitiki valdžia („Valdžia žino, ką daro“, p. 11; „Šokti nuo tilto jam patarė seniūnas. Valdžia Petras pasitikėjo“, p. 28), yra abejingi vienas kitam ir bijo dėl bet kokio menkniekio būti suimti (ponas E. „nežinojo už ką, bet žinojo: suims“, p. 155). Policininkas, susirūpinęs neracionalia piliečio baime, kad šis bus apkaltintas ir nuteistas be kaltės, iškviečia sanitarus (p. 155). Atsargus Lietuvos gyventojas, vos tik susidūręs su policininku, teisinasi, jog nieko nepavogė, tačiau dėl kitų abejingumo „ponas E. nukentėjo už teisybę“ (p. 156).
Rekonstruodamas lietuvių literatūros tradicinį pasakojimą, sukurdamas kontrastą tarp miesto ir kaimo, tekste „Būdas senovės lietuvių ir t. t.“ autorius atskleidžia naujųjų laikų moralinį nuopuolį, kurį sovietmečiu paskatino industrializacija ir urbanizacija, o pirmaisiais nepriklausomybės metais – kapitalistinės sistemos iškilimas. Stipriausiai vartotojiškas ir materialistinis požiūris atsiskleidžia prostitute tapusios Emilijos Pliaterytės ir užvis labiau traktoriaus trokštančio Vingių Jono siužetinėje linijoje. J. Erlicko personažas, kitaip nei Žemaitės apsakyme, užuot apsilankęs bažnyčioje, patraukia į turgų, „liuobia“, o ne atsiduoda santuokai. Kanoninio realistinio teksto situacijos supriešinimas su nūdienos realijomis komiškai atskleidžia visuomenės vertybinės skalės pokyčius, parodo, kad „90-ųjų žmogus jau kitaip žiūrėjo į materiją“ (p. 39). Parodijuodamas gyvenamąjį metą, J. Erlickas pateikia socialinę kritiką, išryškina visuomenės ydas ir atveria skaitytojui chaotišką pereinamojo laikotarpio patirtį, kai keičiasi tiek valdžia, tiek požiūriai, o tautos likimas dar neaiškus.
Sovietmečiu publikuotuose tekstuose atvira valdžios veikimo mechanizmo kritika buvo negalima, todėl ją teko slapstyti ir maskuoti. Galbūt dėl šios priežasties nepriklausomybės laikotarpiu rašytų J. Erlicko tekstų siužetiniu genu tampa politika: „Kyšis (kuo kas užkišama, kaištis. – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas) buvo, yra ir bus visais laikais. Norėčiau paneigti nūnai paplitusią nuomonę, neva, atkūrus Nepriklausomybę, kyšininkų atsirado kur kas daugiau, nei būta tarybų valdžios metais. Tai netiesa. Toks įspūdis kyla dėl to, kad į kyšininkų gretas vienu metu plūstelėjo daug naujų, jaunų žmonių, kurie imti (duoti) kyšį neįgudę, užtat jų veiksmai aiškiau matomi. Kodėl beveik niekas nepastebėjo, kad pasitraukė nemaža dalis senosios gvardijos? Todėl, kad jie imdavo beveik nepastebimai“ (p. 437).
Pabrėždamas, kad korupcija yra sovietinis reliktas, o ne nūdienos pramanas, J. Erlickas bene didžiausią dėmesį skiria politinės sistemos veikimo modelio demaskavimui. Rašytojas siekia atskleisti, kad pirmaisiais nepriklausomybės metais valdžia nuosekliai vykdė „kyšio“ politikos programą, kurios absurdiškumas neretai išryškinamas parodijai būdingu kultūrinių tekstų parafrazavimu: „Ne kalbos gražumu, ne laukų derlumu, o kyšio didumu garsės Lietuva Tėvynė…“ (p. 96).
„Knygoje“ kyšininkavimą ir nusikalstamą veiklą siūloma pakylėti iki nacionalinės sporto (p. 313) ar ūkio (p. 422) šakos, filosofinio lygmens, leidžiančio korupciją vertinti kaip meną, mokslą, gyvenimo būdą ar tautos dvasinę išraišką (p. 436). Dar dažniau korupcija „susergama“: „Kas iš tikrųjų tas kyšis yra? <…> Vieningos nuomonės kol kas čia nėra. Sutariama tik dėl tokio dalyko: paskutinė stadija – tai jau liga“ (p. 436). Algirdas Mykolas, būdamas „sovietinės sistemos auka“, siekia išsivaduoti iš pasenusio mąstymo, tačiau negali nustoti vogti, o toks asmenybės susidvejinimas – tiesus kelias į beprotybę (p. 89). Motiejus Fiodorovičius Pampersas mėgina atsikratyti senųjų įpročių („<…> stabilizuojant Lietuvą, ir išnyko kai kurios lietuvių rūšys, suklestėjo tautinė savimonė (reketas, korupcija)“, p. 116), tačiau apsinuodijimui valdžia gydyti priešnuodis dar neatrastas. Beviltiškai kyšio trokštantis Pilypas susidvejina ir ima duoti kyšius pats sau (p. 159). Nors apsinuodiję valdžia personažai pagyti nepajėgia, J. Erlickas pasiūlo „išgijimo“ receptą, kuris užbaigiamas skambia deklaracija: „Tad mokykimės kyšininkavimo higienos nuo mažens, būsime sveiki ir ilgai išsaugosime potenciją“ (p. 437). Autorius savo kritiką išverčia išvirkščia puse, išryškina ne valdančiosios sistemos trūkumus, o jos „puikumą“. Dviprasmybės suteikia tekstams komiškumo atspalvį, kartu įgalina J. Erlicką konstruoti socialinę ir politinę satyrą.
Sociokritikas Juozas Erlickas
Ironijos, absurdo, grotesko, juodojo humoro proveržiai, intertekstai, hiperbolės, parodijinė tekstų prigimtis ne tik formuoja savitą kūrybinį principą, bet ir leidžia dekonstruoti sovietinius, naujųjų nepriklausomybės metų (taip pat ir šių dienų) mitus ir stereotipus.
Sovietinio režimo laikotarpiu autorius visuomenės ydas kritikavo atsargiau. Pirmojo rinkinio „Kodėl?“ tekstai iš pirmo žvilgsnio pasirodo kaip besiužečiai kasdienybės kadrai, o meninė raiška neretai užgožia tiesioginę sociokritiką. Menine raiška J. Erlickas išsiskiria kaip lietuvių humoristinės literatūros fenomenas, efektyviai pasitelkiantis ironiją, aliteracijas, kalbines klišes, parodijinius ir imitacinius principus. Kita vertus, įsigilinus į maksimaliai redukuotas ir absurdiškas situacijas matyti, kad J. Erlicko tekstai tampa būdu vaduotis iš vienareikšmių sistemų, mėginimu sakant viena pasakyti visai priešingai, tikrųjų reikšmių slėpiniais ir apvertimais skaitytojo sąmonėje įžiebti kritinį mąstymą. Autorius savo tekstuose koduoja tikrąsias sociumo problemas: „paprotinį“ girtavimą, sąmoningumo stygių, abejingumą, susvetimėjimą, perdėtą nuolankumą, pragmatizmą, patiklumą, deficito reiškinį, asmens susidvejinimą. Ironizuodamas sustabarėjusį, trafaretinį mąstymą J. Erlickas konstruoja absurdiškas situacijas, kurios atsiremia į sociokultūrinę tikrovę ir visuomenės negebėjimą komunikuoti. Parodijuodamas kasdienybę ir to meto žmonių mentalitetą autorius skatina reflektuoti aplinką ir save.
Į nepriklausomybės laikotarpiu rašytus „Knygos“ tekstus autorius sugrąžina tradicinio siužeto elementus, o jo socialinė kritika tampa tiesmukiškesnė ir kandesnė. Pasitelkęs postmoderniąsias praktikas, kartu išsaugojęs pamatinius kūrybinius principus, J. Erlickas imasi tautinių ir socialinių stereotipų dekonstrukcijos, vėlyvojo sovietmečio ir pirmųjų nepriklausomybės metų visuomenės moralinės būklės kritikos. „Knygos“ tekstuose reflektuojamos visuotinės reformos, demaskuojami valdžios veikimo principai, įvairių socialinių sluoksnių mąstymas, homo sovieticus mentalitetas, materialistinė ir vartotojiška pasaulėžiūra. Prisidengęs įvairiomis stilistinėmis kaukėmis, pasitelkęs klišines frazes ir intertekstus, J. Erlickas parodijuoja sociokultūrinę tikrovę ne tik siekdamas susisteminti ir supažindinti su pereinamojo laikotarpio situacija, bet ir skatindamas laisvus gyventojus sąmoningai mąstyti, atsiriboti nuo sovietinės praeities ir prisidėti prie šviesesnės ateities kūrimo.
J. Erlicko kūryba – hiperbolizuotas ir kiek iškreiptas tikrovės atspindys. Komiškosios raiškos priemonės, lydinčios autorių nuo pirmųjų literatūrinių pasispardymų, leidžia jam konstruoti sąlygišką tikrovę, kurti savitą meninę raišką, kartu kreipti dėmesį į gajausias sociumo problemas. Autoriaus kūryboje atsiskleidžia vėlyvojo sovietmečio ir pirmųjų nepriklausomybės metų realijos, šių periodų tendencingi reiškiniai, savita politinė situacija ir visuomeninė būsena. Nors J. Erlicko vertinimai (kaip ir bet kokie kiti vertinimai) yra ganėtinai subjektyvūs, autorius geba pateikti iki tam tikro laipsnio objektyvizuotą socialinės ir istorinės tikrovės interpretaciją. Autoriaus pasirodymas literatūrinėje panoramoje ženklino „kokybinius humoro poetikos pokyčius“24, o jo tekstai pranoksta gyvenamojo meto aktualijas ir sugeba pasiekti universalesnį lygmenį, tampa literatūriniu paminklu, įamžinančiu netolimą Lietuvos praeitį.
1 Kalėda A. Komizmas lietuvių tarybinėje prozoje. – Vilnius: Vaga, 1984. – P. 141.
2 Ten pat. – P. 7.
3 Bergson H. Juokas. Studija apie komizmo reikšmę. – Vilnius: Vaga, 2014. – P. 16.
4 Satkauskytė D. Tarp teksto ir konteksto: sociokritika kaip kompromisas // Colloquia. – Nr. 31. – 2023. – P. 22.
5 Parulskis S. Nauji Juozapo nuotykiai Lietuvoje ir Europoje // Šiaurės Atėnai. – 2005 01 15. – P. 6.
6 Šiukščius V. Mitopoetika lietuvių prozoje: tekstų interpretacija. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999. – P. 121.
7 Cituojamas Rimanto Kmitos straipsnis apie J. Erlicko kūrybą iš MO muziejaus internetinio puslapio (prieiga per internetą: http://www.mmcentras.lt/kulturos-istorija/literatura/placiau-skaitykite/79184).
8 Parulskis S. Uola, kuri juokėsi // Šiaurės Atėnai. – 2001 01 20. – P. 10.
9 Sprindytė J. Lakštingala galvažudys // Sprindytė J. Kritikos akvarelės. – Vilnius: Vaga, 1980. – P. 196.
10 Erlickas J. Kodėl? Humoreskos ir humoristiniai eilėraščiai. [PK] – Vilnius: Vaga, 1979. – P. 39–40. Toliau cituojant iš šios knygos puslapiai nurodomi tekste.
11 Charms D. Nutikimai. – Vilnius: Tyto alba, 2007. – P. 189.
12 Kalėda A. Komizmas lietuvių tarybinėje prozoje. – P. 156.
13 Sprindytė J. Lakštingala galvažudys. – P. 201, 206.
14 Hutcheon L. A Theory of Parody. The Teachings of Twentieth-Century Art Forms. – Chicago: University of Illinois Press, 2000. – P. 25.
15 Kalėda A. Komizmas lietuvių tarybinėje prozoje. – P. 256.
16 Bergson H. Juokas. – P. 96–97.
17 Ten pat. – P. 97–98.
18 Ten pat. – P. 99.
19 Parulskis S. Amžinybė manęs nejaudina. – Vilnius: Alma littera, 2018. – P. 211–212.
20 Jameson F. The Cultural Turn. Selected Writings on the Postmodern 1983–1998. – New York: Verso, 1998. – P. 7.
21 Hutcheon L. A Theory of Parody: The Teachings of Twentieth Century Art Forms. – P. 32.
22 Kunčinas J. Que vadis, Juozapai? // 7 meno dienos. – 1996 07 12. – P. 4.
23 Erlickas J. Knyga. – Vilnius: Tyto alba, 1998. – P. 8. Toliau cituojant iš šios knygos puslapiai nurodomi tekste.
24 Sovietmečio lietuvių literatūra. Reiškiniai ir sąvokos / sud. A. Kalėda, R. Kmita, D. Satkauskytė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019. – P. 311.