Ieva Marija Sokolovaitė. Eilėraštis kaip ekosistema

2023 m. Nr. 10

Ko gero, neverta sakyti, kad antropocentrizmas – neišvengiama Homo sapiens laikysena, o ypač laikotarpiu, kuris, atsižvelgiant į žmonijos daromos įtakos planetai mastą, išskiriamas nuo prieš tai buvusių ir apibrėžiamas antropoceno vardu. Niekas negali žinoti, ar, pavyzdžiui, skruzdėlės nesuvokia šio laikotarpio kaip myrmikoceno, o pelėsiniai grybai savo sporų bei toksinų sklaidos diskursuose nediskutuoja apie penicilicentrizmą. Labai tikėtina, kad tam tikru sąmoningumo lygmeniu taip ir yra.

Tačiau žmonijos fenomenologinio subjektyvumo svarbą antropoceno laikais pabrėžia pati antropoceno sąvoka – jei žmogaus daromas poveikis gyvajam pasauliui toks didelis, kad sugeba keisti globalias Žemės chemines, fizines, biologines charakteristikas, vadinasi, tai, kaip žmogus suvokia savo aplinką, gali peržengti sąmonės pavidalo ribas ir įgauti realią, kūnišką išdavą. Dėmesys natūraliai krypsta į šiandienines ekologines problemas, pirmiausia į bioįvairovės mažėjimą, klimato kaitą, laukinės gamtos teritorijų naikinimą ir nualinimą, nesaikingą išteklių vartojimą bei tvarumo iššūkius.

Nėra abejonės, kad tokio masto problemų kertinė priežastis glūdi ne lokaliame negebėjime tvarkytis su savo aplinka ar trumparegiškais sprendimais siekiant per mažai į ekologiją bei tvarumą orientuotų tikslų, bet kur kas gilesnėje, senesnėje ir intymesnėje buvimo šiame pasaulyje sferoje, susijusioje su savęs bei savo santykio su kitomis gyvomis būtybėmis suvokimu. Galbūt – paprasčiausiai labai ribotu tų kitų gyvų būtybių suvokimu. Ar gali būti, jog, imdami tiksliau ir jautriau interpretuoti nežmogiškąjį pasaulį, turime vilties pakeisti išskirtinai antropocentrizuotą, kitiems organizmams destruktyvų ir uždaro rato principu mums patiems atgal smogiantį požiūrį? Kaip šie pokyčiai atsispindi literatūroje – fiziniame individualaus ir kolektyvinio mąstymo audinyje?

Pastarieji dešimtmečiai suteikė nemažai iššūkių klasikiniam žmogaus kaip vienintelės intelektualios, aukščiausią sąmoningumo formą pasiekusios būtybės kanonui. Ypač įdomūs dalykai vyksta botanikoje, kiek ji suvokiama ne kaip sausas rūšių katalogavimas ir kolekcijų palaikymas, o kaip gilinimasis į augalų fiziologijos, įvairių stimulų registravimo, optimizavimo ir poveikio numatymo ateityje, tarpusavio komunikacijos bei elgsenos ypatybes, kurių dauguma tik dabar tepradedamos atrasti ir pripažinti.

Literatūra, ypač poezija, savo ruožtu reaguoja į tai per besikeičiantį lyrinio subjekto santykį su žmogiškais ir nežmogiškais (viršžmogiškais?) pavidalais, augalinių motyvų virsmą iš pasyvių metaforų ir simbolių į aktyviai, savarankiškai veikiančią, savitą patyriminę sferą plėtojančią sąmonę, augalo kaip literatūros objekto virsmą subjektu, iš kurio perspektyvos ir pasakojama istorija.

Kaip dalis gana jaunos tyrimų šakos, vadinamos ekokritika (angl. ecocriticism), kuri apima platesnį kultūrinės veiklos spektrą ir yra apibrėžiama kaip žmogiškos ir nežmogiškos būties santykio bei jo pasireiškimo kultūroje nagrinėjimas, dažnai įkontekstintas stiprėjančio ekologinio nerimo fone¹, literatūroje iškyla tokie tematiniai žanrai kaip ekopoezija, ar botaninė poezija; rašantysis ima vystyti aktyvų dialogą su nežmogiškomis gyvybės formomis bei persiima jų pasaulėvaizdžiu, tad galima kalbėti apie tokius terminus kaip fitofenomenologija bei augalinė dialektika. Bet apie tai – nuo pradžių.

Mąstant apie augalus literatūroje ir jau minėtą augalų literatūrinio vaizdavimo pokytį, visų pirma kyla du klausimai. Pirmasis – kas nulėmė iki šio pokyčio vyravusį (ir tebevyraujantį) augalo kaip literatūrinio elemento pasyvumą ir gana antraplanę jo funkciją? Antrasis – kodėl apskritai verta kalbėti apie augalų aktualizavimą(si) ne tik literatūroje, bet ir kitose mokslo, meno, kultūros srityse?

Kaip kad berželis už lango, taip ir berželis eilėraštyje juk ir toliau galėtų būti tik berželiu, siūruojančiu sau fone ir suteikiančiu melodiją, nuotaiką, daugių daugiausia – tuo melancholišku siūravimu nusakančiu lyrinio subjekto jausenas. Tačiau kuo toliau žengia biologijos mokslas, tuo akivaizdžiau tampa, kad tasai berželis, ko gero, yra intelektuali, savita sąmoningumo ir juslingumo forma pasižyminti būtybė, gebanti ne tik justi aplinką ir į ją reaguoti, kaip buvo ilgus šimtmečius manoma, bet ir projektuoti aplinkos parametrų kaitą į ateitį, daryti sprendimus apie su tuo susijusią resursų ekonomiką, saugoti informaciją apie tam tikrus stimulus bei įvykius ir dalytis žiniomis su kaimynais², kuriuos, be abejo, visų pirma reikia identifikuoti kaip kaimynus (ir telaužo galvas filosofai, ar tik toks efektyvus savęs skyrimas nuo ne savęs neįkūnija hėgeliškojo aktyvaus neigimo (angl. negation) sampratos, kaip pirmojo žingsnio į sąmonės sąmonėjimą).

Be to, kai kuriais tyrimais siekiama patvirtinti hipotezes, jog augalai greičiausiai geba dar ir girdėti bei matyti³. Ar vis gausėjantys moksliniai įrodymai apie tokį augalų elgesį, liudijantį ne ką kita, kaip savito intelekto apraišką, griauna mūsų įsivaizdavimą apie supantį pasaulį? Tikrai taip. (Užtenka paprasto eksperimento: pabandykite užsimerkti, suskaičiuoti iki trijų, ir kai atsimerksite, apie kiekvieną jūsų regos lauke pasitaikiusį augalą galvokite kaip apie protingą, mąstančią ir jaučiančią būtybę. Ant palangės želiantis baziliko keras tyliai juokiasi iš jūsų negrabumo, kai nepataikote sviesdami dantų krapštuką šiukšlinėn? Vakarienei pjaustomos salotos klykia ir išpažįsta viena kitai nuodėmes? Palei terasą žaliuojanti gyvatvorė ne šiaip sau vis išsiaugina jūsų kulkšnių aukštyje klastingai styrančias šakas? Taigi.) Ar toks mąstysenos supurtymas ir poreikis pervertinti savo pačių vietą biosferoje sveikas mums? Irgi tikrai taip.

Augalų intelekto sąvoka taip sunkiai skinasi kelią ne tik plačiosios visuomenės, bet ir mokslininkų diskusijose todėl, kad šį fenomeną nagrinėjančius tyrimus, galima sakyti, užgniaužė pati mokslinio metodo tradicija bei vakarietiškoje kultūroje įsišaknijusi kūno–sielos, gamtos–kultūros, mokslo–meno dichotomija. Ieškant atpirkimo ožių, vienu iš jų būtų galima tituluoti Aristotelį. Jo išplėtota hierarchinė trejopų sielos funkcijų – augalinės, užsiimančios tik maitinimusi ir dauginimusi; gyvulinės, atsakingos už pojūčius bei impulsus; ir mąstančiosios, būdingos tik žmogui ir siejamos su aukščiausia protine veikla, įskaitant filosofiją bei moralinius pasirinkimus, – samprata, taip pat ir ja paremta scala naturae sistema, kurioje augalams tenka vos už akmenis aukštesnė pozicija, padėjo pagrindus augalų nuvertinimui ir distinkcijai tarp augalinio bei gyvūninio pasaulio. Ir nors aristoteliškajai sielos koncepcijai būdingas svogūno principas, kai žemesnės pakopos (augalinė) siela tarsi apauginama aukštesniais (gyvulinės bei mąstančiosios sielos) sluoksniais ir visuomet išlieka glūdėti jų šerdyje, taigi, gali pasireikšti ir kartais pasireiškia net labiausiai išsivysčiusiose būtybėse, net ir toks kontinuumas nepaneigia ilgainiui natūraliai išsivysčiusios tam tikra prasme neigiamos terminų „augalinis“, „vegetatyvinis“ konotacijos. Vėliau vegetatyvinės sielos koncepciją plėtojo Tomas Akvinietis bei kiti mąstytojai, tačiau ir jų filosofijose augalai hierarchijos laiptais nepalypėjo.

Kita vertus, tam, kad buvo sunku augalus priimti kaip sąmoningas ir savaime intencionalias gyvybės formas, turėjo įtakos nuo technologinės bei mokslinės pažangos, kaip ji buvo ir tebėra suprantama Vakarų kultūroje, neatsiejamas redukcionistinis požiūris į gamtą. Iki XVII a. žmogaus santykis su augalija buvo kultūriškai kur kas heterogeniškesnis bei sinkretiškesnis, išreikštas per jų vaistingųjų savybių, mitologinių sąsajų, keliamų pojūčių pažinimą⁴. Kaip pabrėžė Michelis Foucault, iki Carlo Linné’aus pradėtos gyvojo pasaulio taksonomijos augalų aprašymai dažnai įtraukdavo ne tik morfologijos apibūdinimus ar panaudojimo metodus, bet ir su konkrečiu augalu siejamas dorybes, reikšmę heraldikoje, legendas, kuriose jis figūruoja, patiekalus bei mikstūras, kurias galima iš jo pagaminti, bei ką apie augalą pasakoja keliautojai ir piligrimai⁵, taigi, kartu su praktiniu augalo pažinimu būdavo nešamas visas semantinis reikšmių tinklas.

Tuo tarpu legendinio švedų gamtininko C. Linné’aus (1707–1778) pradėta mokslinės klasifikacijos ir nomenklatūros sistema ėmėsi skaidyti biologinius objektus į būdingąsias dalis ar savybes, o biologijos žinios pasidarė įkandamos tik tyrėjui su kuo didesniu specializacijos laipsniu. Technologinis progresas ir toliau gilino šią tendenciją – nuo atskirų augalo dalių stebėjimo pro vis sudėtingesnius mikroskopus pereita prie genų ekspresijos konkrečiame organe ar audinyje analizės, taip augalų pažinimą vis labiau tolinant nuo visuomenės. Taigi mokslinės žinios atsiskyrė nuo kūrybinių, poetinių, meninių pažinimo formų ir pasuko atskiru, mažesniajai visuomenės daliai prieinamu keliu.

Jei pavieniai tyrėjai šiandien jau bando prabilti apie augalų sensoriką, komunikaciją, elgseną ir kitas pražiūrėtas intelekto formas, visuomenėje vis labiau pastebimas aklumo augalams (angl. plant-blindness) reiškinys. Tai – iš dalies prigimtinis, nesąmoningas, nuo žmogaus-gyvūno instinktų neatsiejamas nesidomėjimas augalais ir negebėjimas jų pastebėti aplinkoje, prieš daugiau nei du dešimtmečius išskirtas ir įvardytas amerikiečių botanikų bei pedagogų J. H. Wandersee ir E. E. Schussler⁶. Kadangi augalai nejuda (tiksliau pasakius, jų judesiai prasilenkia su žmogaus akies registruojamais laiko intervalais) ir dažniausiai nekelia grėsmės, gyvūno smegenys prisitaikė supančią augaliją matyti tik kaip kone vientisą, išskirtinių bruožų neturintį ir emocijų nekeliantį žalią foną. Šiame fone paskiri elementai susilieję į vienį ir, nededant sąmoningų pastangų, nei akies, nei proto nėra fiksuojami kaip įdomūs ar naudingi aplinkos objektai. Augalai paprasčiausiai nepastebimi. Neišmokstami jų pavadinimai, nesužinomos gydomosios ar kitos naudingos savybės, nesigilinama į jų gyvenimo būdą. Taip pat mokyklose bei universitetuose mažėja į botaniką orientuotų studijų programų, nes joms tiesiog nebelieka paklausos.

Kalbant Martino Heideggerio terminais, augalų ir kitų nežmogiškų gyvybės formų taksonomijos ir mokslinio redukcionizmo rezultatas – supratimo apie pažinimo objektus įrėminimas (angl. Enframing, vok. Ge-stell), kuriuo gyvas, nuolat kintantis, nuo individualių veiksnių priklausomas organizmas tarsi įšaldomas laike bei erdvėje ir nagrinėjamas tik kaip dvimatis tokio inkliuzo pjūvis, ignoruojant daugumą svarbių, tačiau į „visko teoriją“ netelpančių niuansų⁷. Be savaime suprantamų pavojų, kuriuos toks požiūris kelia pačiam mokslui, gyvojo pasaulio įrėminimas yra pozicionuojamas kaip antipodas poiēsis, arba laisvajam asociatyviniam, multisensoriniam klausytojo / žiūrovo / skaitytojo sąmonės judesiui, kuriuo joje realizuojamas meno kūrinys.

Tarpdisciplininių kultūros judėjimų, tokių kaip kultūrinė botanika, ekokritika, ekohumanitariniai mokslai bei ekoliteratūra, dar vadinama „žaliąja literatūra“, plėtojimosi pagrindas ir yra tikslas susiaurinti vakarietiškoje civilizacijoje įsigalėjusią prarają tarp mokslo ir meno, kartu siekiant ir didesnio tvarumo⁸. Tikriausiai nebus per drąsu teigti, jog iki šiol augalai literatūroje buvo kaip ir kokie marginalai ar neformalai, šmėkštelintys šen bei ten, tačiau iš esmės gyvenantys uždarą, mažai kam suprantamą gyvenimą. Labai retai augalams suteikiamos aktyvaus personažo savybės, kur kas dažniau jie funkcionuoja kaip lyrinio subjekto emocijų atspindys, poetinės atmosferos elementas ar metafora. Net jeigu vaizduojami kaip mąstantys ar veikiantys, paprastai toks naratyvas tėra alegorija grynai žmogiškiems pasirinkimams iliustruoti ir sudaro viso labo personifikaciją⁹.

Ekologinės literatūros inovatyvumas – siekis apversti šią situaciją aukštyn kojomis, keičiant hegemonišką, antropocentristinį požiūrį į augalus kaip į statiškus gamtovaizdžio elementus kur kas atviresne laikysena, pripažįstančia augalus kaip savitiksles, savita, kitokia, tačiau už mūsiškę ne prastesne sąmoningumo forma pasižyminčias esybes, su kuriomis įmanomas visavertis dialogas ar net polilogas. Kai kuriais aspektais ekoliteratūra, ypač ekopoezija, gali būti išlaikiusi romantizmo tradicijos bruožų, pavyzdžiui, poetizuotą nežmogiškojo pasakojimo objekto ar subjekto vaizdavimą, tačiau dažnai šiuolaikinės ekopoezijos tematika peržengia šį slenkstį ir aktualizuojasi glaudžiai susisiedama su nūdienėmis ekologinėmis problemomis¹⁰.

Dažnai ekopoezijos lyriniam subjektui, priešingai nei tradiciniam romantiniam kalbėtojui, susirūpinusiam savo paties išgyvenimais bei patirtimis, būdingas kuklumas gamtos akivaizdoje. Taip pat – smalsumas, poreikis peržengti žmogiškos egzistencijos ribas ir praplėsti pažinimo spektrą nežmogiškų būtybių patyrimais. Šioje vietoje dera paminėti vieną iš kertinių ekologinės literatūros savybių – mėginimą visų pirma suprasti nežmogišką egzistenciją tokią, kokia ji yra, leidžiant jai pačiai reikštis sąmonėje ir nesistengiant pritaikyti žmogiškų kategorijų jai apibūdinti. Ekopoezijos turiniui, arba materijai, leidžiama pačiai diktuoti išraiškos formas; žmogus pasitraukia iš centrinės lyrinės pozicijos. Iš didesnę ar mažesnę literatūrinę vertę turinčios augalo reprezentacijos žmogaus sąmonėje eilėraštis virsta dialektiniais mainais tarp pasakotojo išraiškos formų ir kūrinyje įsismelkusios autonomiškos augalinės būties¹¹.

Štai čia ir atsiveria erdvė vystytis interdisciplininėms augalinės dialektikos bei fitofenomenologijos (nuo gr. phyton – augalas) tyrimų šakoms. Augalinės dialektikos centrinis dualizmas – žmogiškos ir nežmogiškos egzistencijos panašumų ir skirtumų kaita¹². Nors vargiai įmanoma atsiplėšti nuo žmogui būdingų suvokimo modelių, todėl net ir nežmogiškų gyvybės formų pripažinimas kaip intelektualių, ko gero, yra ne visai tikslus ir personifikuotas, kūryboje bei augalinės būties interpretacijoje stengiamasi kuo daugiau inkorporuoti augalų kitoniškumą. Fitofenomenologija, savo ruožtu, remiasi klausimu: kaip pasaulis pasireiškia augalams¹³? Viena iš fitofenomenologiją kaip discipliną apkritai įgalinanti prielaida yra tokia, jog reprezentatyvi, aiškiai suformuluota mintis nebūtinai reikalinga tam, kad galėtų „įvykti“ pažinimas, kadangi tikrojo pažinimo tikslas ir yra ne objekto reprezentacija, o pats objektas. Sąmoningo augalų intelekto apraiškos kaip tik ir siejasi su šia prielaida, nes aplinkos dirgikliai, tokie kaip saulės šviesa, drėgmė, cheminės medžiagos, augalėdžių buvimas ar nebuvimas, augalo yra registruojami ir sukelia fiziologinius atsakus patys savaime, apeidami reprezentacijos sąmonėje stadiją. Žinoma, tokie protiniai žygiai neišvengiamai turi reikalų su įsivaizduojamybe, nes, stokodami tikslių žinių apie nežmogišką egzistenciją, tegalime ją įsivaizduoti.

Tačiau dar vienas svarbus ir įdomus „žaliosios“ kūrybos aspektas yra tai, jog įsivaizduodami augalų būtį ir pripažindami juos kaip autonomiškas, savitai pasaulį pažįstančias būtybes, tarsi savaime priimame galimybę, jog jie savo ruožtu įsivaizduoja mus, žmones. Ir tasai įsivaizdavimo įsivaizdavimas dažnai baigiasi nepaprastai įdomiais literatūriniais eksperimentais, nes kur daugiau, jei ne kūryboje, turi galimybę įsikūnyti laisviausios vaizduotės formos.

Vienu iš ekologinės literatūros pradininkų galima laikyti XIX a. amerikiečių filosofą bei gamtininką Henry’į Davidą Thoreau (1817–1862). Sujungdamas išskirtinai jusliškai vaizdingus estetinius augalijos aprašymus su botaninėmis gyvenamojo laikotarpio žiniomis, rašytojas sukūrė unikalų literatūrinį santykį su augalais¹⁴. Jo prozoje augalijos buvimas pasireiškia ir pasakotojo yra suvokiamas visose sensorinėse plotmėse – vizualiojoje, girdimojoje, olfaktorinėje, taktilinėje, net skonio; būtent šis multisensorinis patyrimas sudaro pažinimą „kūno akimi“, taip akcentuojant visuminį, holistišką gamtą suvokiančiojo subjekto įsitraukimą į pažinimo procesą. Stebint ir detaliai aprašant augalijos gyvenimą keičiantis metų laikams, pasakotojo jausenoms, stebėjimo kontekstams, analitinis žvilgsnis į augalijos elementus susipina su poetine jų (bendra)būvio išraiška. H. D. Thoreau raštai besivystančios šiandieninės ekoliteratūros kontekste svarbūs dėl to, jog vieni pirmųjų parodė ribos tarp mokslo ir poetikos trapumą bei metė iššūkį tradiciniam įsitikinimui, jog šios dvi disciplinos negali persidengti. Vėlesniems ekopoetams teliko ir toliau trypti šią ribą bei leistis šokti ant kanoninės gamtos–kultūros, mokslo–meno dichotomijos kapo.

Kadangi, kaip jau minėta, pati nežmogiška esybė tampa tiek eilėraščio formą diktuojančia jėga, tiek vidinės struktūros pagrindu, poezijoje atsiranda išties netikėtų meninių sprendimų. Griaunama tradicinė perskyra tarp naratyvo ir naratoriaus, kadangi specifinis, lygiai kaip augalo intelektas išsklaidytas jo buvimas ir pasireiškia kiekviename naratyvo elemente. Gamtiniai ritmai gali tapti eilėraščio metro pagrindu. Poetinės struktūros gali drastiškai kisti jose apsigyvenant vis kitiems ekologiniams objektams.

Amerikiečių poetės bei eseistės Jane Hirshfield, kurią galima vadinti viena iš svarbiausių modernios ekopoezijos atstovių, kūryboje pastebimi bei poetizuojami retai kada su estetinėmis patirtimis siejami gamtos objektai – kerpės, dumbliai, grybai, o dėmesys jų kasdien tyliai ir kukliai vykdomų fundamentalių procesų grožiui natūraliai pakeičia antropocentristinį jausenų aprašinėjimą gamtos stebėjimu, stebėjimusi ir per tai gimstančiu organišku žmogaus bei ne žmogaus bendrabūviu. Lyrinis subjektas ne tik fiksuoja besikeičiantį santykį su jį supančia gamtine aplinka, kylantį iš dėmesingesnio žvilgsnio į tą aplinką, bet ir leidžiasi šio naujo santykio perkeičiamas kaip poetinė figūra. Pavyzdžiui, eilėraščio „Lobaria, Usnea, laumagaurėms, rizokarpams, kedenėms, kežams“ („For the Lobaria, Usnea, Witchesʼ Hair, Map Lichen, Beard Lichen, Ground Lichen, Shield Lichen“)¹⁵ pirmosiose eilutėse pripažįstamas santykio su gamtiškuoju pradu dar nepraturtintos kasdienybės nykumas:

Ką gi anuomet žinojau?
Metro linijų, autobusų pavadinimus.
Kiek trunka pereiti dvidešimt kvartalų.

Centrą ir priemiesčius.
Ne šiaurę, ne pietus, ne jus.

Toliau pradedamas dialogas su nežmogiškomis gyvybės formomis, šiuo atveju įvairiomis kerpėmis, neapsieinama be keistumo ir sumišimo elementų: „Kai galiausiai išvydau jus, siūruojančias ore jūržoles, / buvot pilkai žalsvos, neperprantamos, senos.“ Kerpių prigimtis poetiškai vadinama „grybų bei dumblių santuoka“, o jų svarbiausia ekologinė funkcija – azoto fiksavimas – lyginama su kantriomis bevardžių senovės menininkų, pasmerktų nugrimzti praeitin niekieno nežinomiems, pastangomis. Panašiai kaip ir jie, kerpės atlieka neįkainojamą darbą, kuris nėra nei įvertinamas, nei pastebimas. Svarbu atkreipti dėmesį, jog šiame teiginyje nėra tragizmo: „Neįvertinti, nesuskaičiuoti keitėjai. / Ląstelė po ląstelės, žodis po žodžio kuriantys pasaulį, kuriame galėtų gyvent.“ Gyvasis pasaulis egzistuoja pats sau, nuo pat pradžių susikurdamas save iš nieko, tad jam nebūdinga žmogiška egzistencinė desperacija ar l’existence précède l’essence principo keliamas prasmės kvestionavimas. Įdomu tai, jog nuo pat trečios eilėraščio strofos, kurioje įvardijamas pakitęs santykis su kerpėmis, lyrinis subjektas tarsi pasitraukia iš centrinės eilėraščio pozicijos, o tradicinėje poezijoje įprastas patirčių bei jausenų atpasakojimas užleidžia vietą visų pirma nuostabai, o vėliau – nudramatintam, nuo žmogiškų aistrų išvaduotam gamtiško būvio stebėjimui.

Dar vienas amerikietis Marvinas Bellas dviejų dalių eilėraštyje „Negyvėlio knyga (grybai)“ („The Book of the Dead Man (Fungi)“)¹⁶ kalba apie po mirties pasikeičiantį santykį su kūną skaidančiais grybais bei kitais organizmais, tačiau pasakojimas ypatingas tuo, jog vietoje pastangų projektuoti mirusio žmogaus sąmonę ir pavaizduoti joje vykstančius procesus pasaulėvaizdis patikimas patiems grybams, į buvusį žmogų žvelgiant iš grybų perspektyvos ir stengiantis žvilgtelėti pasaulin, kuriame ne jie dygsta ir miršta žmogui po kojomis, o žmonės tarsi „didžiapėdžiai mamutai“. Grybams suteikiamas kiek ironiškas, tačiau ne sarkastiškas tikrųjų pomirtinio gyvenimo sargų, alternatyvių angelų ar dievybių vaidmuo, pripažįstant jų natūralų nemirtingumą: „Gyvena greit, miršta jauni, netruks sugrįžti“; „Kiekvienas grybas buvo gumbelis, kiekvienas – kupstas, kai kurie švyti tamsoj. / Vaistingas ar nuodingas, kiekvienas nuo amžinybės kelmo atskeltas.“ Stebėdamas, kaip grybai vystosi, auga, įgauna vis kitas formas, bei tapdamas jų gyvenimo ciklų liudininku, negyvėlis atsisako žmogiškų nuostatų apie mirtį, gėrį ir blogį. Sąmonei susiliejus su gamtiškąja būtimi, šios kategorijos tiesiog nebetenka prasmės, nes gamtoje nei mirtis, nei blogis ar gėris neegzistuoja:

Kai negyvėlis išvydo grybo formos debesį viršum Hirošimos, žinojo.
Įžvelgė, jog mirtis iš tolo graži.
Įžvelgė, jog gamtoje lygiomis eina maistingas ir nuodingas, geras ir blogas, pradžia ir pabaiga.
Žinojo, jog mažiausias grybukas, virpantis savo pirmąją dieną, buvo ženklas.

Nors eilėraščio žmogus – miręs, negalima nepastebėti paskutinėje eilutėje prasiveržiančio atsinaujinimo, amžinumo, naujos pradžios motyvo. Tad jungdama žmogišką bei nežmogišką būties patyrimą, ekoliteratūra integruoja ir giliausius kolektyvinės praeities klodus bei bendrakultūrinę tapatybę, kuri pasireiškia žiedinio laiko, amžinybės, reinkarnacijos leitmotyvais.

Tuo tarpu britų kilmės JAV poetės Denise Levertov eilėraštyje „Medis, bylojantis apie Orfėją“ („A Tree Telling of Orpheus“)¹⁷ žengiama dar toliau – pačiu kalbėtoju pasirenkamas jau nebe žmogus, bet augalas – medis. Priėmus tokią pasakojimo perspektyvą, atsisakoma antropocentriniam pažinimui būdingų metaforų, o žmogiškas personažas, kurio buvimą patiria medis, išreiškiamas išskirtinai augališkais motyvais, kojas apibūdinant kaip porą judančių stiebų, liemenį – kaip kamieną, rankas – kaip lanksčias belapes šakas, plaukus palyginant su gelsvai ruda lapija, veidą – su žiedu:

Atrodo, tai buvo žmogus: du
judantys stiebai, trumpas kamienas, dvi
lanksčios šakarankės, kiekviena užsibaigianti penketu belapių šakelių,
ir galva, karūnuojama rusvai geltonos lapijos,
ir veidas, primenantis ne paukščio snapuotą profilį – žiedą labiau.

D. Levertov poezija įdomi ne tik aukštyn kojomis apversta patyrimo geometrija, bet ir tuo, jog ją galima laikyti vienu iš retų mėginimų interpretuoti nežmogiškos esybės reakciją į žmogaus veiksmus. Žinoma, mitologinė eilėraščio tematika neleidžia pasprukti nuo iš anksto numatyto siužeto, tačiau verta atkreipti dėmesį į augalo pojūčių interpretaciją. Žmogui, t. y. Orfėjui, priartėjus prie medžio ir ėmus skambinti lyra, muzika paveikia medį iki pat šerdies, tačiau jo potyriai taip pat apibūdinami „augališka“ kalba:

Ir tai, ką pajutau, nebebuvo vien sausas dilgčiojimas:
jaučiaus, lyg pats dainuočiau jam dainuojant, jaučiaus, lyg mokėčiau,
ką vieversys moka; visa mano sula
sruvo aukštyn linkui saulės, jau pakilusios,
džiovinančios rasą nuo žolės,
bet mano šaknys jautė muziką, vilgančią jas
giliai po žeme.

Muzika ne tik suaktyvina visas medžio jusles, bet ir tampa metafiziniu tiltu tarp žmogaus ir ne žmogaus patirčių. Muzikos formą įgavusi žmogiška kalba tampa medžiui visiškai suprantama: „Jis porino man apie žmogaus sapnus, karus, aistras, širdgėlą, / ir aš, medis, supratau žodžius.“ Būtent per meninę veiklą tampa įmanomas žmogiškos ir nežmogiškos būtybių bendrabūvis – ir telieka šis motyvas grakščia visos ekoliteratūros, kaip pastangų pasitelkus poiēsis suartėti su gamtiškąja aplinka, metafora.

Kaip tik tokį aptartuose poezijos pavyzdžiuose aptinkamą sąmoningą nuokrypį nuo antropocentrizmo bei siekį peržengti žmogiškas erdvės bei laiko koncepcijas, prisiimant fitocentristinę perspektyvą, galima apibrėžti botanifikacijos terminu¹⁸. Kaip tarpdisciplininė sąvoka, botanifikacija poezijoje egzistuoja tarsi kokioje specifinėje pereinamojoje erdvėje, kuri jau nebėra visai antropocentrinė, bet dar ir nevisiškai fitocentrinė. Kuriančiajam vis dar nelengva išsilaisvinti nuo žmogiško pasaulėvaizdžio, tačiau siekis per įsivaizduojamybę įduoti augalams bei kitiems biosferos elementams į rankas (o gal teisingiau būtų sakyti: į šakas) įrankius patiems pasireikšti sąmonėje bei jų pripažinimas kaip savarankiškų, savitiksliu intencionalumu pasižyminčių esybių – pirmasis žingsnis į fundamentalų pokytį ekologinio mąstymo paradigmoje. Gamta nustoja būti neveikli, daugiausia tik kaip resursų šaltinis funkcionuojanti aplinka, o eilėraštis tampa ekosistema, kurioje vidiniais saitais susietos ir viena kitos gyvavimą palaiko žmogiška ir nežmogiška būtis. Tad belieka tik audrinti vaizduotę, kokie įdomūs literatūriniai eksperimentai dar sudygs derlingoje buvusio plyšio tarp dviejų disciplinų dirvoje.

---

1 Marland P. Ecocriticism // Literature Compass. – 2013. – 10/11. – P. 846–868.
2 Trewavas A. Plant intelligence // Naturwissenschaften. – 2005. – 92(9). – P. 401–413.
3 Appel H. M., Cocroft R. B. Plants respond to leaf vibrations caused by insect herbivore chewing // Oecologia. – 2014. – 175(4). – P. 1257–1266; Baluška F., Mancuso S. Vision in Plants via Plant-Specific Ocelli? // Trends in Plant Science. – 2016. – 21(9). – P. 727–730.
4 Ryan J. C. Cultural botany: Toward a model of transdisciplinary, embodied, and poetic research into plants // Nature and Culture. – 2011. – 6(2). – P. 123–148.
5 Cituojamos M. Foucoult įžvalgos, žr. Ryan J. C. Cultural botany: Toward a model of transdisciplinary, embodied, and poetic research into plants. – P. 123–148.
6 Wandersee J. H., Schussler E. E. Preventing Plant Blindness // The American Biology Teacher. – 1999. – 61(2). – P. 82–85.
7 Heidegger M. The Question Concerning Technology and Other Essays. – New York: Harper & Row, 1977.
8 Ryan J. C. Cultural botany: Toward a model of transdisciplinary, embodied, and poetic research into plants. – P. 123–148.
9 Mckertich P., Shilpa V. It happens quietly: Plant Poetry and the Botanification of the Imagination // Journal of Literature and Science. – 2016. – 9(2). – P. 36–49.
10 Ten pat.
11 Ryan J. C. Plants in Contemporary Poetry: Ecocriticism and the Botanical Imagination. – New York: Taylor & Francis, 2018.
12 Ten pat.
13 Marder M. Plant intentionality and the phenomenological framework of plant intelligence // Plant Signaling and Behavior. – 2012. – 7(11). – P. 1365–1372.
14 Ryan J. C. Cultural botany: Toward a model of transdisciplinary, embodied, and poetic research into plants. – P. 123–148.
15 Fisher-Wirth A., Street L.-G. The Ecopoetry Anthology. – San Antonio: Trinity University Press, 2013. Straipsnyje pateikiami šios antologijos autorių poezijos pavyzdžiai yra laisvas vertimas iš anglų k.
16 Ten pat.
17 Ten pat.
18 Mckertich P., Shilpa V. It happens quietly: Plant Poetry and the Botanification of the Imagination. – P. 36–49.