Roberto Bolaño. Uliso mirtis

2023 m. Nr. 1

Iš ispanų k. vertė Alma Naujokaitienė

Roberto Bolaño (Bolanjo, 1953–2003) – turbūt garsiausias Čilės rašytojas, penkių apsakymų rinkinių, keturiolikos romanų ir penkių poezijos rinkinių autorius. Už romaną „Pašėlę detektyvai“ jam įteikta prestižinė ispaniškai kalbančių šalių Romulo Gallegoso literatūros premija, o po mirties išėjusi grandiozinės apimties knyga „2666“ išgarsino kaip solidų pasaulinio garso kūrėją. Išvertusi abu šiuos romanus, susidomėjau jo trumpąja proza. Leidykla „Kitos knygos“ netrukus išleis jo apsakymų rinkinį.

Prisistatydavęs kaip „poetas ir benamis“, R. Bolaño nugyveno neilgą, bet labai intensyvų gyvenimą, apkeliavo nemažai šalių, laikė save ne Lotynų Amerikos, bet pasaulio rašytoju, ir to negali paneigti: jis atsisakė magiškojo realizmo klišių, eruditu tapo iš visiško savamokslio ir savo kūryboje jam pavyko užčiuopti tokias temas, kurios nepavaldžios nei laikui, nei konkrečiai geografinei erdvei, ne veltui dar aname šimtmetyje išleisti apsakymai savo aktualumu atrodo lyg parašyti dabar.

R. Bolaño mėgo žaisti situacijomis su savo alter ego – vienu iš pagrindinių „Pašėlusių detektyvų“ personažų Arturu Belanu. Apsakyme „Uliso mirtis“ jo artimo draugo Uliso Limos jau nebėra, bet autorius nutikimu „po trisdešimties metų“ tarsi pratęsia romano siužetą ir suteikia herojams naują gyvenimą.

 

Apsakymas

Belanas, mūsų brangusis Arturas Belanas vėl Meksike. Praėjo daugiau kaip dvidešimt metų nuo tada, kai čia lankėsi paskutinį kartą. Lėktuvas skrenda virš Meksiko, ir Belanas staiga atsibunda. Nerimo jausmas, lydėjęs jį visą kelionę, dar paaštrėja. Meksiko oro uoste jam reikia persėsti į lėktuvą, skrendantį į Gvadalacharą, nes yra pakviestas dalyvauti Knygų mugėje. Belanas dabar – pripažintas autorius, tapęs savotišku autoritetu, ir yra dažnai kviečiamas į renginius, nors keliauja nedaug. Kelionė į Meksiką jam pirmoji po daugiau nei dvidešimties metų. Pernai jis buvo pakviestas į du renginius, bet paskutinę minutę nusprendė nedalyvauti. Užpernai jis buvo pakviestas į keturis renginius, bet paskutinę minutę nusprendė nedalyvauti. Prieš trejus metus jis buvo pakviestas, jau nebepamenu, kiek kartų, bet paskutinę minutę nusprendė nedalyvauti. Tačiau dabar jis Meksiko oro uoste eina paskui visiškai nepažįstamus žmones į tranzitinę zoną, kad spėtų į lėktuvą, skrendantį į Gvadalacharą. Koridorius panėšėja į stiklinį labirintą. Belanas stovi eilėje paskutinis. Jo žingsniai darosi vis lėtesni ir neryžtingesni. Laukimo salėje jis pamato jauną argentiniečių rašytoją, kuris irgi skrenda į Gvadalacharą. Belanas šmurkšteli už kolonos. Argentinietis skaito laikraštį, galbūt kultūros puslapius, kuriuose rašoma vien apie Knygų mugę, bet po kelių akimirkų, tarsi pajutęs, kad yra stebimas, pakelia akis ir žvalgosi aplinkui, tačiau Belano nepastebi ir vėl įsikniaubia į laikraštį. Netrukus prie argentiniečio iš už nugaros prieina labai graži moteris ir jį pabučiuoja. Belanas ją pažįsta. Tai argentiniečio žmona, meksikietė iš Gvadalacharos. Argentinietis ir meksikietė gyvena Barselonoje, Belanas yra jų geras draugas. Meksikietė ir argentinietis persimeta keliais žodžiais. Kažkodėl abudu jaučia, kad yra stebimi. Belanas bando iš jų lūpų suprasti, apie ką jie kalbasi, bet jam nepavyksta. Pasislėpęs už kolonos laukia, kol jie nusigręš ir jis galės išeiti iš savo slėptuvės. Kai pagaliau pavyksta išeiti iš stiklinio koridoriaus, laukiančiųjų į Gvadalacharą nebelieka, ir Belanas su užplūstančiu palengvėjimu suvokia, kad nebenori nei į Gvadalacharą, nei į Knygų mugę, jis nori likti Meksike. Taigi, nuspręsta. Jis pasuka išėjimo link. Netrukus, po paso patikrinimo, jis jau lauke, dairosi taksi.

Aš vėl Meksike, pagalvoja jis.
Taksi vairuotojas nužvelgia jį lyg seną pažįstamą. Belanas yra girdėjęs istorijų apie Meksiko miesto taksistus ir apie apiplėšimus oro uosto prieigose. Kur važiuosim, jaunuoli? – klausia už jį jaunesnis taksistas. Belanas pasako jam paskutinį žinomą Uliso Limos adresą. „Orale“, atsako taksistas ir automobilis dideliu greičiu nušvilpia į miestą. Belanas užmerkia akis, kaip kadaise, kai čia gyveno ir užsimerkdavo, bet dabar jis toks pavargęs, kad beveik iš karto atsimerkia, ir miestas, jo senasis jaunystės miestas, džiugiai atsiveria priešais jį. Niekas nepasikeitė, galvoja jis, nors ir žino, kad viskas pasikeitė.

Rytas primena rytą kapinėse. Dangus – rusvos žemės spalvos. Debesys, lėtai slenkantys iš pietų į šiaurę, atrodo tarsi apleistos kapinės, jie kartais prasiskiria ir leidžia jam įžiūrėti pilko dangaus lopinėlius, o kartais susilieja su sausos žemės šiugždesiu, kurio niekas negirdi, netgi jisai pats, ir nuo kurio jam įsiskausta galvą kaip paauglystėje, kai gyveno Lindavistos arba Gvadalupės ir Tepejako rajonuose.

Tačiau šaligatviais einantys žmonės – tie patys, galbūt jaunesni, šie veikiausiai dar nebuvo gimę, kai jis paskutinį kartą išvyko, bet veidai iš esmės tie patys, kuriuos jis matė 1968-aisiais, 1974-aisiais ar 1976-aisiais. Taksistas bando užmegzti pokalbį, tačiau Belanas nenori kalbėti. Kai jis pagaliau gali užmerkti akis, regi tik savo taksi, visu greičiu lekiantį automobilių pilna gatve, o kiti taksi automobiliai tuo metu užpuolami, jų keleiviai miršta siaubo perkreiptais veidais. Gestai ir žodžiai jam atrodo miglotai pažįstami. Ir toji baimė. Paskui jis jau nieko nebemato ir užmiega kietu miegu, lyg nugrimztų į šulinį.

Štai ir atvykome, sako taksi vairuotojas.

Belanas pažvelgia pro langą. Jie sustojo gatvėje, kurioje anksčiau gyveno Ulisas Lima. Sumokėjęs išlipa. Ar jūs pirmąkart Meksikoje? – pasidomi taksistas. Ne, atsako Belanas, kažkada čia gyvenau. Tai jūs meksikietis? – klausia taksistas atiduodamas grąžą. Maždaug taip, sako Belanas.

Paskui jis lieka vienas ant šaligatvio, stebeilija į pastato fasadą.

Belanas kerpasi trumpai. Viršugalvyje jau ryškėja apskrita plikė. Jis jau nebe tas ilgaplaukis jaunuolis, kadaise vaikščiojęs šiomis gatvėmis. Dabar jis vilki juodą švarką, pilkas kelnes ir baltus marškinius, avi „Martinelli“ firmos batais. Atvyko į Meksiką dalyvauti ispaniškosios Amerikos rašytojų kongrese. Jame dalyvauja bent du jo draugai. Belano knygos skaitomos (nors ir negausiai) Ispanijoje ir Lotynų Amerikoje, visos išverstos į daugelį kalbų. Ką aš čia veikiu, galvoja jis.

Jis eina prie pastato durų. Išsiima adresų knygelę. Paskambina į buto, kuriame gyveno Ulisas Lima, telefonspynę. Trys pratisi skambučiai. Niekas neatsiliepia. Jis skambina į kitą butą. Moteriškas balsas paklausia, kas ten. Esu Uliso Limos draugas, sako Belanas. Staigiai išjungia. Jis skambina į trečią butą. Vyriškas balsas šūkteli: kas ten? Uliso Limos draugas, sako Belanas, jausdamasis vis kvailiau. Durys automatiškai spragtelėjusios atsidaro ir Belanas kopia laiptais į trečią aukštą. Kol pasiekia laiptų aikštelę, jį išmuša prakaitas. Priešais jį – trejos durys ir ilgas prastai apšviestas koridorius. Čia Ulisas praleido paskutines savo gyvenimo dienas, pagalvoja Belanas, o kai paskambina į duris, jį apima nepagrįsta viltis kitapus išgirsti artėjančius draugo žingsnius ir pro pravertas duris išvysti jo besišypsantį veidą.
Skambutis lieka be atsako.

Belanas pradeda leistis laiptais žemyn. Netoliese, toje pačioje Kuautemoko kolonijoje arba rajone, jis susiranda viešbutį. Ilgai sėdi ant lovos, žiūri meksikietišką televiziją ir apie nieką negalvoja. Jau nebeatpažįsta nė vienos programos, tačiau kažkokiu būdu senosios programos persmelkia naująsias, todėl Belanas ekrane mato komiko Pamišėlio Valdeso veidą arba mano girdįs jo balsą. Vėliau perjunginėdamas kanalus jis aptinka filmą su Tin Tanu ir pažiūri jį iki pabaigos. Tin Tanas buvo vyresnysis Pamišėlio Valdeso brolis. Kai Belanas apsigyveno Meksikoje, Tin Tanas jau buvo miręs. Galbūt ir Pamišėlis Valdesas jau buvo miręs.

Filmui pasibaigus Belanas nueina į dušą, o tada, dar nenusišluostęs veido, paskambina draugui. Namuose nieko nėra. Tiktai atsakiklis, tačiau Belanas nelinkęs palikti žinutės.

Pakabina ragelį. Apsirengia. Priėjęs prie lango pažvelgia į Rio Panuko gatvę. Nesimato nei žmonių, nei automobilių, nei medžių, tik pilkas grindinys ir amžinybe dvelkianti ramybė. Paskui šaligatviu praeina berniukas ir jauna moteris, galbūt jo vyresnioji sesuo arba motina. Belanas užsimerkia.

Jis nealkanas, nenori miego, jam nesinori niekur eiti. Sėdėdamas ant lovos žiūri televizorių ir rūko vieną cigaretę po kitos, kol baigiasi pakelis. Tada apsivelka juodą striukę ir išeina į gatvę.

Nevalingai, tarsi niūniuotų populiarią melodiją, sugrįžta prie Uliso Limos namų. 

Saulė jau artėja prie laidos, kai Belanui po kelių nesėkmingų bandymų pavyksta įkalbėti kaimyną atidaryti laukujes duris. Tikriausiai išprotėjau, galvoja lipdamas per dvi pakopas iš karto. Aukštis man nesvarbu. Nevalgyti man nesvarbu. Tai, kad Meksikoje esu vienas, man nesvarbu. Keletą begalinių ir savaip laimingų sekundžių jis stovi prie Uliso durų, bet nebeldžia. Paskui tris kartus pamygia durų skambutį. Kai jau apsigręžia pasiruošęs nueiti (tačiau jis žino, kad ne visam laikui), prasiveria gretimos durys ir pro jas kyšteli plika, stambi vario spalvos galva, kurioje matyti ir raudonų dryžių, tarsi jos šeimininkas būtų dažęs sienas arba lubas, ir jis paklausia, ko reikia.

Belanas sutrinka ir nežino, ką atsakyti. Nėra prasmės kartoti, kad jis ieško Uliso Limos. Staiga jam nebesinori meluoti. Taigi jis tyli ir tiesiog žiūri į nepažįstamąjį: galva yra jauno tipo, kuriam turbūt ne daugiau kaip dvidešimt penkeri, ir iš to, kaip spokso, veikiausiai yra apsinešęs arba apskritai gyvena nuolat apsvaigęs. Tas butas tuščias, sugergždžia tipas. Žinau, sako Belanas. Tai kokio velnio brautis, seni? – nesupranta tipas. Belanas žiūri jam į akis ir tyli. Durys plačiai atsidaro ir tipas pusnuogis išeina į koridorių. Jis storas, tik su labai plačiais mėlynais džinsais, segi senamadišku diržu. Sagtis didelė, metalinė, nors ją iš dalies slepia apdribęs to tipelio pilvas. Ar jis nori mane primušti? – svarsto Belanas. Akimirką jiedu tyrinėja vienas kitą. Gerbiamieji skaitytojai, mūsų Arturui Belanui – jau keturiasdešimt šešeri ir, kaip visi žinote arba turėtumėte žinoti, jo kepenys, kasa ir net storoji žarna yra pažeistos, tačiau jis dar moka boksuotis, todėl jo akys vertinamai tiria priešais stovintį stambų vyrioką. Gyvenant Meksikoje jam daug kartų teko susirungti ir nė sykio nepralaimėjo, nors dabar jam tuo sunku patikėti. Per muštynes vidurinėje mokykloje ir per muštynes užeigose. Taigi, Belanas dabar tyrinėja tą jauną apkūnų tipą ir svarsto, kada ir kur jam smogti. Tačiau storulis nenuleidžia nuo jo akių, paskui grįžteli į savo buto duris, kur išnyra kitas tipelis, vilkintis rudais marškinėliais su piešiniu, vaizduojančiu tris įžūlios išvaizdos vaikinus prišnerkštos gatvės viduryje, o viršum jų raudonomis raidėmis užrašas: Los Amos del Barrio¹.  

Piešinys akimirkai prikausto Belano dėmesį. Tie trys aršūs vaikinai ant marškinėlių jam atrodo pažįstami. O gal ir ne. Galbūt ta gatvė jam atrodo pažįstama. Prieš daugelį metų esu čia buvęs, galvoja jis, prieš daugelį metų esu ėjęs šia gatve tiesiog šiaip sau, neskubėdamas, ir viską apžiūrinėjau.

Tasai su marškinėliais, beveik toks pat storas kaip pirmasis, kažko klausia suburbuliuodamas, lyg kunkuliuotų verdantis vanduo, Belanas jo nesupranta. Tačiau jis įsitikinęs, kad klausimas nėra agresyvus. Ką sakai? – perklausia Belanas. Ar esi „Los Amos del Barrio“ gerbėjas, seni? – pakartoja storulis su marškinėliais.

Ne, aš ne vietinis, šypsosi Belanas.

Tada kažkas stumteli antrąjį storulį ir pasirodo trečiasis – juodbruvas, panašus į dručkį acteką su ūsiukais, ir šis savo sėbrų klausia, kas vyksta. Trys prieš vieną, galvoja Belanas, laikas dingti. Storulis su ūsiukais nužvelgia jį ir klausia, ko jam čia reikia. Šitas asilas skambino į Uliso Limos buto duris, sako pirmasis storulis. Pažįsti Ulisą Limą? – klausia ūsuotasis. Taip, sako Belanas, buvome draugai. O kas tu toks, cabrón? – klausia storulis su marškinėliais. Tada Arturas Belanas pasako savo vardą, atsiprašo už sutrukdymą ir priduria jau ketinęs eiti, bet dabar jau visi trys storuliai spokso į jį itin susidomėję, tarsi matytų jį kitoje šviesoje, o storulis su marškinėliais šypsosi ir sako – nepūsk arabų, negali būti, kad tu – Arturas Belanas, nors iš to, kaip tai sako, Belanas supranta, kad anas, nors ir netiki, bet nori patikėti.

Paskui jis mato save, lyg žiūrėtų filmą, tokį liūdną, kurio niekada neitų žiūrėti, jisai su storuliais jų bute, tie pasiūlo jam alaus, ne, ačiū, jau nebegeriu, sako Belanas, jis sėdi suklypusiame fotelyje gėlėtu gobelenu, laiko stiklinę vandens rankoje, kurio negali prisiversti atsigerti, nes nuo Meksiko vandens, kaip jis buvo įspėtas ir visada žinojo, prasidės diarėja, storuliai susėda ant kėdžių aplink jį, o tasai pusnuogis netgi įsitaiso ant grindų, tarsi bijotų savo svoriu sulaužyti kėdę arba bijotų neigiamos bendrų reakcijos.

Pusnuogis storulis elgiasi panašiai kaip vergas, topteli Belanui.

Paskui vyksta kai kas chaotiško ir sentimentalaus: storuliai pareiškia, kad jie buvo paskutiniai Uliso Limos sekėjai (jie taip ir sako: sekėjai). Papasakoja apie jo mirtį, kai jį partrenkė paslaptingas automobilis, juoda „Impala“, ir apie jo gyvenimą, begalines, pėdsaką palikusias girtuoklystes, tarsi visi tie barai ir kambariai, kuriuose Ulisas Lima blogavo ir vėmė, būtų atskiri jo kūrinių tomai. Žinoma, papasakoja ir apie save: kad jų roko grupė vadinasi „El Ojete de Morelos“² ir jie groja Meksiko priemiesčių diskotekose. Grupė įrašė albumą, kurį oficialios radijo stotys dėl dainų tekstų atsisako groti. Tačiau mažosios radijo stotys jų dainas groja kiauras dienas. Kasdien tampame vis garsesni, tvirtina jie, bet išlikome maištininkai. Tai Uliso Limos kelias, sako jie, Uliso Limos šviečiamosios kulkos, iškiliausio meksikiečių poeto eilės.

Tada jie pereina nuo žodžių prie veiksmų ir paleidžia kompaktinę plokštelę su „El Ojete de Morelos“ dainomis, kurių Belanas klausosi nejudėdamas, rankoje tebelaiko stiklinę vandens, kurio dar neatsigėrė, ir žiūri į apšnerkštas grindis bei sienas, nukabinėtas plakatais: „Los Amos del Barrio“, „El Ojete de Morelos“ ir kitų jam nežinomų grupių, kuriose galbūt anksčiau grojo „Los Amos del Barrio“ ar „El Ojete de Morelos“ grupių nariai, žiūri į tuos jaunus meksikiečius, žvelgiančius į jį iš nuotraukų arba iš pragaro, įsitvėrusius savo elektrinių gitarų tarsi ginklų, arba lyg patys būtų mirties surakinti.

Versta iš: Roberto Bolaño. EL SECRETO DEL MAL. Anagrama, 2007.