Gražina Mareckaitė. Kur dingo deimantinė lyra?

2010 m. Nr. 10

Šiame rašinyje papasakota istorija apie Adomo Mickevičiaus lyrą ir kitas poeto relikvijas – tai painus, vos ne detektyvinis siužetas, kurio išaiškinimui ver­ta būtų pasitelkti politinių kriminalų rašytoją… Ši istorija galėjo būti degtukas prie seniai užgesusio lietuvių ir lenkų ginčo dėl poeto literatūrinės priklau­somybės… Tai iliuzija, kad Adomo Mickevičiaus palikuonių deklaruotas daik­tiškasis poeto palikimas galėjo iš naujo atgaivinti jo paveikslą, aktualizuoti dau­gelį jo biografijos momentų…

Deja, viskas būtajame laike… Ši istorija nebent dar galėtų praturtinti drama­turgo Mariaus Ivaškevičiaus ir režisieriaus Rimo Tumino spektaklį „Mistras“, šiais metais sukurtą Vilniaus mažajame teatre, nes pirmoji spektaklio apie Ado­mą Mickevičių dalis (nežinia, kaip bus su antrąja) paliko gana blankų įspūdį. Neaišku, koks iš tiesų šio karikatūriškai parodijinio spektaklio žanras, kokia jo prasmė, kūrėjų pozicija, o daugiausiai mįslių užminė poeto asmenybės interpre­tavimas.

Beveidis R. Tumino spektaklio herojus staiga ima žerti patriotinius mesijo monologus, prievartaujamas mistiko fanatiko Tovianskio („laukinės Lietuvos“ dvasios reiškėjo) su vyžotais „etnografiniais“ lietuviais fone, o pastatymo visuma demonstruoja „postmodernaus“ teatro gebėjimą būti gyvenimo ir savo paties pa­rodija. Ar tai liudija „postmodernių“ kūrėjų mąstymo pranašumą, ar tik intelek­tualinį ir emocinį XXI a. menininko neįgalumą?

Taigi, prisitaikydama prie naujoviškos teatro kalbos, trečiajai spektaklio „Mist­ras“ daliai galėčiau pasiūlyti detektyvinį kagėbistinį siužetą, kuriame dalyvau­ja ne egzaltuoti sukarikatūrinti personažai, XIX a. Paryžiaus intelektualai nai­vuoliai, menininkai šarlatanai (Šopenas, Balzakas, Žorž Sand ir t. t.), o tikras Adomo Mickevičiaus kūnas ir kraujas, jo realus palikuonis, susidūręs su Vakarų žmogui neįsivaizduojama sovietine tvarka, su cementine „homo sovieticus“ sąmo­ne, su apgailėtinomis LTSR veikėjų figūromis, tampomomis už virvučių nema­tomų dirigentų iš buvusios SSRS kultūros ministrės Furcevos ar Lubiankos kabinetų. Likimo pokštas, kad į šį siužetą įpainiotas net pats Juozas Miltinis!..

Siužetas dėkingas kiekvienam scenos žanrui – ir šaržui, ir karikatūrai, ir absurdo teatrui (gal net tragedijai). Spektaklio veiksmas (1959 m.) turėtų rutu­liotis tarp Paryžiaus, kur tuo metu jau nebesklandė mistiška Mickevičiaus dva­sia, bet gyveno jo reali šeima, ir sovietinės Lietuvos, kurioje vyžotieji lietuviai iš spektaklio „Mistras“ jau seniai buvo apsipratę LTSR kagėbistiniame „rojuje“. Taigi…

Vartydama oficialų buvusio Lietuvos valstybinio literatūros ir meno archyvo dokumentų sąvadą, radau Adomo Mickevičiaus proanūkio J. Goreckio laišką, ad­resuotą Lietuvos TSR rašytojų sąjungai „dėl Ad. Mickevičiaus palikimo perdavi­mo“. Laiškas rašytas Paryžiuje 1959 m. spalio 2 d.

„Rašau jums šias kelias eilutes, norėdamas pranešti, kad mano kolega ponas Miltinis netrukus atvyks į Vilnią pasiteirauti, ar Lietuva būtų suinteresuota mano prosenelio Adomo Mickevičiaus suvenyrais – biblioteka (apie 400 knygų, kurių tarpe yra labai vertingų), ampiro stiliaus baldai (darbo stalas – sekreteras, komoda, foteliai, kėdė), jo lova, 4 šimtmečių monetų šeimos kolekcija, laiškai, kurių paskutinis iš Konstantinopolio, šeimos paveikslai, deimantinė lyra, kurią Puškinas padovanojo Adomui Mickevičiui Maskvoje, šeimos brangenybės, jo auk­sinis laikrodis, dvi jo rašalinės, stalo sidabras ir t. t. Ponas Miltinis turi sąrašą.
Aš turiu du sūnus ir nenoriu šitokio turto dalinti. Pagalvojau apie Lietuvą, jeigu jus tai domina, prašau man pranešti, priešingu atveju – niekas negalės pas­kui man daryti priekaištų – aš pasielgsiu kitaip.
Laukiu jūsų atsakymo ir prašau, pasitarus su kompetentingomis įstaigomis, duoti man galutinį atsakymą ir, žinoma, kaip tik bus galima, greičiau. Prašau priimti, ponas Pirmininke, mano kuo nuoširdžiausią pagarbą.
J. Gorecki
15 Rue L. Philippe, Neuilly, Seine, France“

„Esu žurnalistas, Prancūzijos pilietis, mano senelė Marija buvo vyriausioji Adomo duktė. Du mano seneliai – Ad. Mickevičius ir A. Goreckis dainavo apie Lietuvą ir išgarsino jos vardą visame pasaulyje. Mano tėvas, kaip ir aš, buvo vien­turtis sūnus.“

Prie laiško surašyti LLM archyvo paaiškinimai:

„J. Goreckio laišką (originalą), rašytą 1959 spalio 2 d. dėl poeto Adomo Micke­vičiaus palikimo perdavimo Lietuvos rašytojų sąjungai, šios organizacijos valdy­bos sekretorius A. Bieliauskas 1959 m. spalio 30 d. raštu nusiuntė LKP(b) CK.
Laiško autorius, nesulaukęs atsakymo, 1959 m. lapkričio 28 d. laišku pakar­totinai kreipėsi į Rašytojų sąjungą, pabrėždamas, kad dėl minėto palikimo yra nemažai pasiūlymų, tačiau juos visus atmetęs, norėdamas, kad A. Mickevičiaus palikimas atitektų Lietuvai.
1959 m. gruodžio 31 d. Rašytojų sąjungos valdybos pirmininkas E. Mieželaitis laišku J. Goreckiui pranešė, kad apie jo pasiūlymą yra painformuotos atitinkamos įstaigos.“

Štai valdiškas, nemandagiai lakoniškas 1959 gruodžio 31 d. Lietuvos TSR ra­šytojų sąjungos valdybos pirmininko E. Mieželaičio laiškas Adomo Mickevičiaus proanūkiui (be elementarių padėkos ir mandagumo žodžių, be krislo asmeninio santykio, be atsiprašymo dėl uždelsto atsakymo ir t, t.).

„Didžiai gerbiamas pone!
Atsakydamas į Tamstos laiškus dėl Adomo Mickevičiaus palikimo, pranešame, kad su jų turiniu mes supažindinome įstaigas, kurios tokius klausimus kompe­tentingos ir turi spręsti.
Tuo mes laikome savo funkcijas šiuo klausimu atlikę.
E. Mieželaitis
LTSR rašytojų sąjungos valdybos pirmininkas“

Kaip rašoma dokumentų sąvade, „po to susirašinėjimas tuo klausimu trūko. Daugiau žinių apie Ad. Mickevičiaus palikimą kol kas surasti nepavyk Kol kas… Skaitydama pusės šimtmečio senumo poeto proanūkio laišką, SUn kiai tikėjau savo akimis. Adomas Mickevičius, lenkų tautos pranašas, palaidotas Krokuvos Vavelyje šalia karalių (nors gyvas būdamas poetas niekados nesilank’ nei Varšuvoje, nei Krokuvoje) savo proanūkio valia turėtų sugrįžti į Lietuvą tSu neįkainojamu jo paveldu, su laiškais, knygomis, su visais turtais ir netgi su deimantine lyra? Nejaugi taip galėjo būti?

LKP(b) CK archyve (tada jis dar buvo atvertas) naiviai ieškojau susirašinėji­mo pėdsakų 1959 m. spalio mėn. aplankuose, bet jokio Rašytojų sąjungos rašto ar A. Bieliausko persiųsto J. Goreckio laiško, žinoma, neradau. Aišku, kad viskas buvo kitaip, kad šis sovietinę kagėbistinę LTSR biurokratiją sukrėtęs įvykis buvo kuo skubiausiai perduotas slaptais skambučiais į Maskvą ir visas kitas „aukš­čiau stovinčias“ organizacijas ir „išrautas su šaknimis“. Ir kas gi būtų leidęs so­vietų Lietuvai sulaukti tokios garbės, priimti tokią dovaną! Paslėpė, nudaigojo, užgniaužė – ir viską apgaubė tyla. Beveik visi šios bylos dalyviai jau mirę, po šitiek metų sunku ką nors sužinoti.

O gal faktas, kad tokie lobiai galėjo atsidurti Lietuvoje (ne Lenkijoje, o Lie­tuvoje!), šiandien jau niekam nedaro įspūdžio ir neatrodo kaip neįtikėtina likimo dovana, neįvykęs stebuklas?

Mūsų karta nedalyvauja praėjusių amžių batalijose, kokiai tautai – lenkų ar lietuvių – priklauso garsusis poetas. Kiekvienas ir taip žino, kokia tai svarbi figūra – šalia Čiurlionio – Lietuvos istorijai, literatūrai, tautinei savimonei. Mic­kevičius, didysis laisvės žadintojas ir šauklys, yra daugybės istorinių Lietuvos mitų kūrėjas, krikštatėvis. Lietuvių vardynui jis padovanojo Gražinos, Živilės vardus, literatūroje ir gyvenime įamžino Liutaurą, Konradą, Aldoną, Budrius, Domeiką, Doveiką bei kitas šlovingos romantinės praeities figūras…

Ir Lenkija po visų avangardo mėginimų išsivaduoti iš Mickevičiaus didybės kulto, iš jo mesianizmo idėjų, iš šimtmečius trunkančio tautinio-romantinio svai­gulio netoli pabėgo. Pranašo siluetas ir šiandien driekiasi per modernios šiuo­laikinės Lenkijos žemėlapį. Paradoksalu, kad jau du šimtmečius kiekvienam vai­kui kartu su motinos pienu įskiepijami tautos mesijo žodžiai:

Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą!
Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato,
Kas jau tavęs neteko…

Taigi – kodėl Lietuva? Ką jautė Prancūzijos pilietis J. Goreckis, būtent Lie­tuvai skirdamas neįkainojamą prosenelio palikimą, jo lobius, jo deimantinę lyrą. Gal šie poeto žodžiai pulsavo jo palikuonio kraujuje?

Ne kartą susimąsčiau – kurgi dabar tie neįkainojami laiškai, tie Mickevičių šeimos portretai, tie sidabro indai, ampiro baldai… Kur deimantinė poeto lyra.

P. S. Rašydama šį tekstą, išgirdau žinią apie neseniai restauruotos Šaukėnų dvaro koplyčios atšventinimo iškilmes. Kaip skelbiama, jose dalyvavo Goreckių giminės atstovai iš Prancūzijos. Galbūt jie žino, kur atsidūrė Adomo Micke­vičiaus relikvijos?

„Draugas“, 2010 m. rugsėjo 11 d.