literatūros žurnalas

Julius Keleras. Katedros posėdis

2022 m. Nr. 5–6

Pjesė

Veikėjai:

PROFESORIUS (LIUDVIKAS)
PIRMOJI SLAUGĖ, Profesoriaus vadinama SABINA (ji vėliau ir JOANA)
ANTROJI SLAUGĖ, Profesoriaus vadinama Luiza
DVI MAŽOS MERGAITĖS
PROFESORIAUS TĖVAS (ALBERTAS)
PROFESORIAUS MOTINA (ADELĖ)
SANITARAI
VALYTOJA

Veiksmas vyksta vieną vasaros sekmadienio pusiaudienį slaugos namuose XXI a. antrajame dešimtmetyje.

Scenos centre Profesoriaus palata, užverta didelėmis baltomis durimis. Palatoje dvi lovos, viena tuščia, kairėje ir dešinėje matyti durys. Staliukas su žurnalais, atplėšti vokai su laiškais, keli apelsinai, mineralinio vandens butelis, šūsnis knygų ant grindų.

Abi slaugės vilki baltais chalatais. Joana, kurią vaidina Pirmoji slaugė, trečiojoje ir šeštojoje scenoje, savaime aišku, turi būti be chalato.


Pirma scena

Uždanga atsidaro. Girdėti, kaip palatoje groja vinilas „Marselietė“, adata brūkšteli ir plokštelė nutyla. Girdėti, kaip palatoje kažkas dūžta. Garsas pasikartoja. Pirmoji ir Antroji slaugės baltais chalatais stovi prie uždarytų durų. Šnabždasi. Pirmoji retsykiais žvilgteli pro rakto skylutę

PROFESORIUS (balsas už durų) …liberalusis… radikalusis… prolegomenai… mes privalome… laisvės salyga…

Trumpa pauzė

PROFESORIUS (balsas už durų) …marksizmas… debilizmas… rizomos… socialiniai konstruktai… struktai… stručiai… traktoriai… klasių kova… Pirmyn, bežemiai! Pirmyn, visų laikų atstumtieji! Mano katedroje visada atsiras jums vietos. Aš pirmas palydėsiu jus į paskutinę kelionę.

Trumpa pauzė

PROFESORIUS (balsas už durų) Ne, ne tai… Parašysiu vėliau… Svarbiausia dabar surasti rudąjį kostiumą. Jis svarbus man. Svarbus kaip atminimas. Be jo aš niekur neisiu.

Trumpa pauzė

PROFESORIUS Pranešimo jie gali ir palaukti. Man svarbiau žmonės.

Kažkas kambary krinta

PIRMOJI SLAUGĖ Profesorius šiąnakt nemiegojo.

ANTROJI SLAUGĖ Jo ir vėl nepakvietė į posėdį.

PIRMOJI Jubiliejinį.

ANTROJI Jubiliejinį. Katedros.

PIRMOJI Katedros.

ANTROJI Ir anksčiau nekviesdavo. Senas jau. Niekam jo nebereikia.

Trumpa pauzė

PIRMOJI Daktarui Skinui vakar skambino ta vedėja.

ANTROJI Kokia vedėja?

PIRMOJI Profesoriaus katedros vedėja.

ANTROJI Skambino? Geriau aplankytų.

PIRMOJI Labai prašė stebėti, kad jis nebandytų pabėgti. Ypač dabar, kai katedra ruošiasi jubiliejiniam posėdžiui. Juk jo ten net neįleistų.

ANTROJI Jam duos kažkokį medalį?

PIRMOJI Tų medalių pilnos šokoladinės. Atsiųs paštu. Galės pasikabinti ant Musolinio biusto.

ANTROJI Profesorius čia gali daryti beveik viską, ką nori. Dabar čia jo katedra.

PIRMOJI Katedra ten, kur „galvom suaugę baras profesoriai“, ar kur meldžiamasi?

ANTROJI Ir ten, ir ten.

Abi klausosi

PIRMOJI O, nutilo. Rodos, užmigo.

ANTROJI Ale koks ten jo tas miegas. Va aš kaip užmiegu, tai per mane pelės gali lakstyt.

PIRMOJI Eik jau! O man gaila profesoriaus. Tiek kaklaraiščių, knygų, kostiumų, o nepakvietė.

ANTROJI Gal ir gerai. Miegos geriau.

PIRMOJI Matai, koks tas gerumas… Daiktus mėto.

ANTROJI Užteks tų posėdžių. Nebejaunas jau.

PIRMOJI O šiandien sekmadienis.

ANTROJI Taigi, kad sekmadienis. Daktaras išvažiavo į sodą.

PIRMOJI Reikia lietaus.

ANTROJI Tokia kaitra… seniai jos tokios… Sakė, būtinai reikia paliet agurkus. Bet jei kas, liepė skambint.

PIRMOJI Agurkai ne agurkai. Skambink neskambinęs – sekmadieniais daktaras Skinas nekelia.

ANTROJI O ko čia kelt? Dėl kelių durnių, manančių, kad jie pasaulio bamba? Ar dėl mūsų, laukiančių, kol pasibaigs pamaina? O agurkai!.. Vaisius mezga. Gyvena. Saule džiaugiasi. Tikras daiktas, tikras reikalas. Ne šitas dumblas.

Trumpa pauzė

PIRMOJI Blogiausia, kad jis nebegeria vaistų.

ANTROJI Prašei iškišt liežuvį?

PIRMOJI Taip.

ANTROJI Tikrai?

PIRMOJI Taip.

ANTROJI Buvo nurijęs tabletes?

PIRMOJI Taip. Atrodo.

ANTROJI Atrodo ar tikrai?

PIRMOJI Tikrai.

ANTROJI Tai ko suki galvą? Išgėrė, vadinas.

PIRMOJI Neišgėrė. Jaučia širdis. Jaučia.

Durys atsidaro ir įsiveržia susivėlęs Profesorius su pižama

PROFESORIUS Kas pirmininkaus posėdžiui? Aš žinau, kur rudasis kostiumas. Ir žinau net, kas jį paslėpė.

Trumpa pauzė

PIRMOJI Profesoriau…

PROFESORIUS Kolege, šiuo klausimu Jūsų nuomonė man aiški.

PIRMOJI Aš tik norėjau…

PROFESORIUS Pasisakysite vėliau.

ANTROJI Gal kiaušinienės su šonine?

PROFESORIUS Pasikartosiu, marksizmas visada buvo…

PIRMOJI Visada buvo…

ANTROJI Buvo, buvo… Kiaušinienės su šonine? Ar omletą iš trijų, kaip visad sekmadieniais?

PIRMOJI Jums juk patinka sekmadieniai, Profesoriau? Ką?

Trumpa pauzė

Profesorius pritariamai linkčioja galva, paskui nelauktai mėšlungiškai sugniaužia kumščius ir ima artėti prie Antrosios. Ji pakelia rankas, lyg norėdama jį apkabinti, lyg gintis

ANTROJI Mielasis…

Profesorius užsidengia veidą ir atsisėda ant grindų. Pirmoji slaugė atsargiai prieina ir pradeda jį glostyti. Jis prisiglaudžia prie jos kaip prie motinos

ANTROJI Bet reikia juk valgyti. Trečią parą nieko…

PROFESORIUS (šnabžda jai) Marksizmas, kolege, mums visada buvo, juk jūs žinote, tarsi durys, tarsi nieko bendra neturinčiųjų bendrija. Bendras kūnas, bendras pasipriešinimas, bendri moraliniai nuostoliai… nuosmukiai, nuosprūdžiai… Tai yra nuostatai. Prostata, prostatitas. Proletariatas… Psichodarbininkai… Tik klasių kova, tik socialinės konfrontacijos, tik konsoliduotas darbo judėjimas… (Bando dainuot) Atsisakom nuo senojo svieeeto…

Pirmoji slaugė nusisuka ir kreta iš juoko

ANTROJI (šiurkščiai) Tik jau nebandykite jos žįsti, kaip anąsyk. Paprašysiu dukros. Kalėdoms vėl Jums pasamdys tikrą žindyvę, žinau vieną labai gerą rusę. Šita gi neturi jokių duomenų, tai yra, atsiprašau, nemanifestuoja žindyvės tapatybės.

Antroji slaugė išeina

PROFESORIUS Jūs manęs visiškai nesuprantate, kolege. Mes nesusikalbame. Kaip traktorius su stručiu. Įsivaizduokite, jei mūsų posėdyje dalyvautų kas nors iš dekanato arba, neduokdie, iš rektorato… Rectus, rectumAnus, anum. Rektorauskas, Anusauskas. Ne, nė vieno nepažįstu. Tegul ilsisi ramybėje. Aš remiuosi antropologiniais stebėjimais, klasikine bei moderniąja filosofija… Jūs represuojate savo kūną, o aš čia vienintelis, kuris to išvengiau. Jūsų anoreksinė vaizduotė nepakyla aukščiau…

PIRMOJI (tęsia) …o amžinasis kapitalo triumfas, o socialinės lytiškumo ribos, o linksmasis binarinių opozicijų mokslas…

Profesorius žiūri į ją nustebęs

PROFESORIUS Toliau. Toliau…

Antroji ateina su omletu

ANTROJI Ar nesutrukdžiau?

PIRMOJI Ne, kolege, pačiu laiku. Mes kaip tik bandome pasakyti NE ideologinės galios mašinerijai ir visiems, skleidžiantiems panieką žemesniajai klasei. Viskas gerai, Luiza. (Ištiesia lėkštę Profesoriui)

Profesorius paima lėkštę ir iškrato jos turinį ant Pirmosios. Antroji paskambina varpeliu

PROFESORIUS Aš neturiu kūno, kolegos, ergo ta kiaušinienė turi gyventi laisvėje. Darsyk įdėmiai perskaitykite Rudolfą Šteinerį, kolege… Įdėmiai. Aš neturiu kūno. Rūkymo pertraukėlė nieko nepakeis. Nieko o nieko. Jūs galite keisti savo fokusą į nuosavą kūną, o aš negaliu. Jūs galite turėti ribas, o aš neturiu. Šitas posėdis buvo sukviestas tam, kad…

Profesorius atsuka visiems nugarą. Įeina du Sanitarai ir labai pagarbiai nuveda Profesorių į miegamąjį ir paguldo į lovą. Iš viršaus nusileidžia metalinės grotos ir Profesorius atsiduria narve. Jis to nė nepastebi

PROFESORIUS …kad jūs įsitikintumėte, jog manęs nėra. Štai kolegos, nors ir ne iš mūsų katedros (rodo į Sanitarus), puikiausiai tai suvokia. Gabus, gabus dabar jaunimas. Tiesčiau jam raudoną kilimą.

Įeina Valytoja, sušluoja omleto likučius nuo žemės. Visi išsirikiavę žiūri į Profesorių. Jis stebi Valytojos darbą. Tyla. Staiga jis ima rėkti

PROFESORIUS O jūs norėtumėte, kad aš gyvenčiau lagamine. Kad turėčiau kūną kaip visi, kad mane būtų galima užprotokoluoti kaip socialinį gyvį? Ne, kolegos, nieko nebus. Kur du stos, visados…

Trumpa pauzė

PROFESORIUS Jūs norėtumėte, kad aš turėčiau šeimą, disleksiją ir kitus regėjimo sutrikimus? Norėtumėte, kad rektoratas į mane žiūrėtų kaip į neturintį kategorinio imperatyvo? Kad galėtumėte verifikuoti mano jusles, geismus ir ydas? Norėtumėte, kad man be jūsų būtų blogai? Ne, man be jūsų gerai.

ANTROJI (Pirmajai, negarsiai) Ar ne laikas jam suleisti morfino?

Narvas pakyla, Sanitarai prilaiko Profesorių (jis stovi kaip Nukryžiuotasis), o Antroji suleidžia jam morfino

PROFESORIUS (tebestovėdamas Nukryžiuotojo poza) Prašyčiau užprotokoluoti. Man jau neskauda, man jau nieko neskauda. Nuo to laiko, kai sukūriau šią katedrą ir savikomunikacijos strategijas, leidžiančias man nebebūti kūno ir sąmonės protezu, man nebeskauda. Niekur nebeskauda. Tuoj jie pakvies mane į posėdį. Tuoj, tuoj.

PIRMOJI (Antrajai, negarsiai) Tuoj suveiks vaistai.

PROFESORIUS Aš tapau įgalus. Aš nustojau kliedėti. Aš pradėjau kvėpuoti kalnų oru, kvepiančiu debesimis ir deimantais. Taip, man dar kartais bėga kraujas, bet tai tik laikinai. Taip, mane kartais dar perlieja drebulys, bet tai tik laikinai. Jūs nebegalite priskirti manęs jokiam elgesio tipui. Jūs manote, kad mane įveikėte? Penkiais balsais prieš aštuonis? Devyniais balsais prieš devynis? Kiek balsų reikia jums, kad… Protokolas… Balsuojam… Formuliaras A533. Savianalizėje įtrauksiu, kad pasidaviau pats. Per trisdešimt metų nepraleidau nė vieno posėdžio.

Trumpa pauzė

ANTROJI (Pirmajai) Atrodo, jau veikia.

PROFESORIUS Aš prieš.

PROFESORIUS Aš prieš.

Užmiega


Antra scena

Profesoriaus miegamasis: abi Slaugės su tramdomaisiais marškiniais guli lovose. Jų burnos užklijuotos lipnia juosta. Profesorius įžengia nešdamasis sunkų portfelį. Prieina prie lovų ir įdėmiai pažvelgia į kiekvieną gulinčiąją

PROFESORIUS Taip… Nesitikėjau to iš jūsų, nesitikėjau. Taip greitai pasijusti visaverčiais visuomenės nariais, tiksliau, narėm ir…

Profesorius paskambina varpeliu. Įeina dvi mažos Mergaitės dailiais kirpčiukais. Jos prieina prie lovų, pasisveikindamos tūpteli ir kiekviena pagarbiai žiūri į gulinčiąją, prie kurios stovi

PROFESORIUS Luiza, matai, į ką tu pavirtai? Į ką pavirto dailūs tavo kirpčiukai? Kojų nagai? Rankų pirštukai? Tu netgi pradėjai tuštintis ir vakarais nebeklausi senelės, ar tikrai yra Dievas? Ar tikrai Grigaitis šįvakar nepasirodė per „Panoramą“? Po darbo tu sudarinėji likvidžių vartotojų sąrašus ir vartoji prozaką. Vakarais nugrimzti į socialines medijas kaip smėlio prikrauta skardinė nugrimzta į jūros dugną. Gal dar apsvarstai naujos viryklės variantus? Taip, Luiza? Išsimokėtinai? Lizingas be procentų? O paskui… Kanarai? Tenerifė? Mebliuotas pasaulio centras? Su vaizdu į šėlstančią jūrą? Puikus selfis! Totalus orgazmas.

Mergaitė, stovinti prie Luizos, linkteli. (Mergaitė gali pritariamai linktelėti po kiekvieno klausiamojo Profesoriaus sakinio)

PROFESORIUS Tu netgi ėmei svajoti apie šeimą. Dvynukus. Australietį partnerį… Koalas, kengūras… Išmokai važinėti motociklu, nebijoti pelių, triuškinti prietarus, ir sutrumpinai savo pavardę taip, kad dabar nebeaišku – vyras tu ar moteris. Tapai savimi ir kitu. Aš neatpažįstu tavęs, Luiza. Juk taip, Luiza? Taip? Kas tu dabar, Luiza?

Mergaitė, stovinti prie Luizos, linkteli

PROFESORIUS Ir, būkite tokia maloni, nebetapatinkite savęs su savo biografija. Ar susitarėm, Luiza?

Mergaitė, stovinti prie Luizos, linkteli. Kita Mergaitė, stovinti prie Sabinos, prieina prie Profesoriaus ir klausiamai žiūri jam į akis. Jis prieina prie kitos gulinčiosios

PROFESORIUS O tu, Sabina, Sabos tu karaliene? Juk buvai drovi ir nesiruošei jokiems lyties vaidmenims. O paskui? Paskui? Per penkerius metus ištekėjai už vieno, paskui už kito, pamiršusi, jog kadaise svajojai tapti karmelite. Vaikščioti basa po sniegą, kartais purviną. Melstis iki pamišimo, užmiršti save. Būti baltai balta. Pamiršai viską, tapai aktuali. Tu tapai laikraščio gabalu, praradai niuansus. Tu nebeturi nei senio, nei jūros, Sabina. Tavyje nebeskamba varpai nei varpeliai. Tu netekai Atėnų ir Jeruzalės, Sokrato ir Abraomo, graikų ir žydų, Sabina. Gerai, kad tyli. Tavo balsas dar labiau tave išduotų. Išduotų, Sabina… Ir, meldžiu, neperkėlinėkite savo simptomų viena kitai. Aš atmintinai žinau jūsų ligos istorijas. Esu susidūręs dar ir ne su tokiomis. Ir tegu lankytoja nebeneša jums tų piktybės gėlių. Jos ne jums.

Profesorius linkteli Mergaitėms ir šios priveža abi surištas moteris (lovos su ratukais) ir sustato taip, kad jos gulėtų veidas į veidą. Jos muistosi. Profesorius pasižiūri į mažąsias Mergaites ir jos abi tūpteli

PROFESORIUS Aš suteikiau jums galių, aš išlaisvinau jus iš praeities, aš padariau jus herojėm. Jūs jau galite priešintis. Aš dar negaliu, aš jau nebegaliu, o jūs dar galite… Tokioje jaunystėje. Beveik pavydžiu. Tobula jūsų sanglauda byloja progreso naudai. Dievaži, jūs primenate trupančią Europos Sąjungą… Jau matau horizonte naujus vėjus ir baldakimus. Matau spindinčias mūsų kariaunos sagas, aštrius ietininkų skėčius, palmių šešėliuose virpančias prakaituotas priešų moteris… Girdžiu pergalingas žirgų oratorijas, vos vos girdimą skarabėjų trepsenimą ant kritusių kūnų… Bolševizmo moliuskai užsidaro, bet ar ilgam?

Luiza ir Sabina ima neramiai vartytis. Profesorius iškilniai tarsi kunigas uždeda rankas ant jų kaktų

PROFESORIUS Ką aš čia sakiau? A, pasakojau apie baldakimus… nuostabaus grožio… esu matęs Persijoje… Jums patiktų. Augaliniai ornamentai, dykumų dulkių raštai… Iranas mane pakerėjo tiek pat, kiek anuomet – tavo šlaunys, Joana. Joana… Tu man buvai krūmokšniais apaugus pašlaitė, raktas, kuriuo atrakindavau tuščiavidurius laiptus…

Trumpa pauzė

PROFESORIUS Laiptus…

Trumpa pauzė

PROFESORIUS Vedančius…

Trumpa pauzė

PROFESORIUS Į palėpę… Tavo šlaunys, Joana… Šlaunys. Apseilėtos, sugniuždytos, pasidavusios. Šlykščiai viliojančios kaip perdrėkstos svetimos vėliavos.

Pasigirsta stiprus beldimas į užrakintas duris. Smūgiai stiprėja, galop durys neišlaiko ir įsiveržia du Sanitarai. Jie išvaduoja abi moteris, Mergaitės sprunka, Profesorius stovi didinga monumento poza, kol jį apvelka tramdomaisiais marškiniais. Jis dar spėja sušukti: „Laisvę Tibetui, laisvę Kinijos komunistų partijai, laisvę man! Paleiskite mane į tyrus. Ten mano katedra. Mano!“ Scenoje lieka dvi Slaugės. Jos tyli, kol galop neištvėrusios ima kvatoti

ANTROJI Vakarais tu nugrimzti į socialines medijas, kaip smėlio prikrauta tuščia skardinė nugrimzta į jūros dugną. Taip, Luiza?

Pirmoji (Luiza) springsta iš juoko

PIRMOJI O tu, Sabina, Sabos tu karaliene? Juk buvai drovi ir nesiruošei jokiems lyties vaidmenims. O paskui? Ištekėjai už vieno, už kito, už trečio, pamiršusi, jog kadaise svajojai tapti karmelite.

Abi kvatoja

ANTROJI Karmelite… Beveik kaip Karmen. Šį sykį bent gražius vardus parinko. Juk taip, Luiza?

PIRMOJI Anąsyk aš buvau Merilyn, o tu…

ANTROJI Šon. Aš buvau Šon. Kaip šoninė. Jau geriau Merilyn. Vis arčiau sprandinės.

PIRMOJI Kalytė Merilyn niekad neaploja savų. Ji nuolanki, nedemagogiška. Kiau kiau. Ir beveik neturi dantų.

Abi juokiasi

ANTROJI Ačiū Dievui, ryt šeštadienis.

PIRMOJI Neturėsiu ką veikti.

ANTROJI Aš turėsiu.

PIRMOJI Tau gerai. Gal įsirašei į psichodarbininkų kuopelę?

Trumpa pauzė

ANTROJI Ne. Susitiksiu su Karlu.

PIRMOJI Naujas gyvūnas mūsų zooparke?

ANTROJI Gal ir naujas… Nors iš to…

PIRMOJI Nieko nebus? Ar tik neapkrėtė Jūsų, Sabina, pasauline skepsio Ebola? Pandemija? Kiaulių maru?

ANTROJI Kai žmogus du kartus buvo vedęs, trečios klaidos jis neskuba daryt.

Trumpa pauzė

PIRMOJI Tu jį myli?

ANTROJI (prunkšteli) Aną šeštadienį dovanojo savo močiutės sofos užtiesalą.

PIRMOJI Užtiesalą?

ANTROJI Taip. Folkloriniais motyvais. Australijos aborigenų. Kažkokie žvėreliai šoka. Eukaliptų giraitės siūbuoja vėjyje. O pasatai… Tie tai nuolatos pučia į rytus.

PIRMOJI Įsivaizduoju… Į rytus. O aš neturėsiu ką veikti. Gal ir man susirast kokį Karliką?

Abi kikena

ANTROJI Blogiau nebus.

PIRMOJI Sakai?

ANTROJI Geriau irgi… Kaip sakoma, kur du stos, visados… Bet būk atsargi, tai ne visada galioja.

Trumpa pauzė

PIRMOJI Profesorius turbūt užmigo.

ANTROJI Turbūt. Kažkodėl po visų šitų… visų šitų teatrų velniškai norisi kavos.

PIRMOJI Net arbata baigėsi… Šiandien jis mane taip nemokšiškai surišo, kad mikliai būčiau atsipainiojus. Laikiau tuos marškinius, kad tik neišsiduočiau.

ANTROJI Ne pirmą sykį juk.

PIRMOJI Ne pirmą. Sudėvėjom ne geležinių kurpių porą, bet dešimtis… dešimtis tramdomųjų marškinių.

ANTROJI Nė nesakyk.

PIRMOJI Nesakau.

ANTROJI Darbas toks. Už tai mums moka. Eime kavos.

PIRMOJI Aš jau vieną gėriau, bet galima. Žinai, apie ką vis pagalvoju?

ANTROJI Apie ką?

PIRMOJI Gaila, kad jo dukra čia nepasirodo. Gal paaiškintų, kas tos dvi mažos mergytės?

ANTROJI Kokios?

PIRMOJI Kurias vis mato profesorius.

ANTROJI Apie tai parašyta ligos istorijoje.

PIRMOJI Nesu jo žindyvė. Ir nesidomiu kliedesiais.

Abi išeina


Trečia scena

Telefono skambutis. Ilgai skamba

PROFESORIUS Tai iš katedros. Tegul galvoja, kad išėjau. Man dar reikia pasiruošt. Aš turiu jiems pasakyt… Išdrįst jiems pasakyt… Rudasis kostiumas lygiai toks pat, kokį 1933-iaisiais dėvėjo didysis Benitas Musolinis.

Profesorius stovi veidu į sieną savo kambaryje. Tyli, paskui ima kažką murmėti sau po nosim, balsas garsėja

PROFESORIUS …Apatiniame mano stalčiuje prigrūsta raudonų vokų… premijos, kažkokie honorarai, konferencijos… užsienis… projektai… konkursai saviems… projektai, projektai… pasirašyti, kad gavai… pasidalinti… atiduoti… susitarti… juodosios buhalterijos… projektai… ryšiai su berniukais iš dommm… domkratų partijos… grynieji, visur grynieji… pilnas grynųjų dekanatas… ar gali šioje valstybėje posėdis įvykti be grynųjų… otkatas… mizantropija… cane decanerectus, recorum, anusorum… ššš, gali išgirsti studentai.

Profesorius ima pašėlusiai juoktis, sukasi ratu, nusitvėręs sau už plaukų. Vėl skamba telefonas. Nutyla

PROFESORIUS …Ir žmoną įdarbino dekanate (ima kokčiai kikenti)… lingvistę… storakoję, visiškai negabią… amžinai žagsinčią.

Trumpa pauzė

PROFESORIUS Maža burna, sėdmenys tvirti tarsi patrankos sviediniai… šlaunys trinasi viena į kitą… (Imituoja lingvistės eiseną)

Trumpa pauzė

PROFESORIUS Taip caksėjo sieninis senelio laikrodis… Jos blauzdos sulig kiekvienu žingsniu cik cak, cik cak… įsitempia – atsipalaiduoja… įsitempia – atsipalaiduoja…

Trumpa pauzė

PROFESORIUS Lingvistiniai raumenų žaidimai… petardos… konfeti… saliutai…

Trumpa pauzė

PROFESORIUS Klimaksas… Taip, Maksai, taip, dekane, tavo žmona, ponia lektorienė, pagaliau sulaukė klimakso… Ta proga petardos… Šiandien per iškilmingą posėdį išreikšiu jai padėką… Nauji epoletai, naujos petnešėlės, nauji mauzoliejai. Jai reikia tik dėkoti. Nuolankiai ir tyrai. O tu galėsi toliau apvaginėt fakultetą.

Tai tu nupušusi, godi postsovietinė vagina.

Trumpa pauzė

PROFESORIUS Už ką? Tu klausi už ką? Už tai, kad ji vienintelė iš dekanato primena bolševikų sudaužytą mano senelio laikrodį… cik cak, cik cak… Raudonmedžio, svetainėje, virš komodos… Haller-Benzig… Tie nepamirštami valandų dūžiai…

Trumpa pauzė

PROFESORIUS Ne, mano senelė neturėjo šlaunų. Ji buvo angelas. Ir kas sudaužė laikrodį, neįsivaizduoju. Vokiečiai ar bolševikai. Vieni jų. Tikrai ne aš.

Trumpa pauzė

PROFESORIUS Ar bus dar klausimų iš auditorijos?

Įeina Luiza su krūva laikraščių

PIRMOJI Profesoriau…

PROFESORIUS Tik prisiminimais galime įveikti vartotojiškumą. Tai sakau aš, Liudvikas… Kai prisimename, gyvename. Piktybės gėlės tuomet nebetenka galios ir aš galiu vadovauti posėdžiui iš užnugario.

PIRMOJI Profesoriau…

PROFESORIUS Kai prisimename, gyvename. Tai sakau aš, Liudvikas, kurio kūno nebėra…

Jis negirdi. Kalbasi su savimi, pasakoja, gestikuliuoja

PROFESORIUS Var Var… ar kaip ten jis… Jis, kaip ir aš, buvo pranašas… Prancūzų poetas, rašė lietuviškai… Ką parašė?.. Dvi turėjau… baltos su juodais… baltais viršeliais… Susitrumpino savo pavardę į Var Var… Nebuvo barbaras, buvo varvaras… Teisingiau sakant…

Pirmoji bando įduoti jam laikraščius, bet atsitraukia

PROFESORIUS Varvara Smetanova čia niekuo dėta. Stažuotoja. Iš Čekijos. Net angliškai nemoka. Vargšė sekretorė Marija su ja kalbėdama naudojasi anglų-čekų žodynu… Šiandien per posėdį reikės išspręst tą problemą. Jei bus kvorumas.

PIRMOJI Profesoriau…

Profesorius ilgai žiūri į ją tarsi nepažindamas.

Trumpa pauzė

PROFESORIUS (skausmingai) Tu niekada neturėjai pakankamai pieno mūsų kūdikiui. Tu niekada neturėjai pakankamai pieno mūsų kūdikiui. Tau visada pritrūkdavo tam vaizduotės. Ar žinojai, kad nekenčiu svetimo pieno, svetimų žindyvių, ėdančių mūsų ląsteles, nekenčiu tos baltos papingos partokratijos.

PIRMOJI Atnešiau Jūsų mėgstamus laikraščius. Ten ir kryžiažodžiai. Ar išnešti senus žurnalus?

Trumpa pauzė

PIRMOJI (švelniai) Jums reikia atsigulti.

Profesorius klusniai gulasi, nepaliaudamas kalbėti

PROFESORIUS Aš padariau didelį lankstą. Nuo Paskalio ir Hjumo vynuogių terasomis žemyn, žemyn. Peršokau per dichotomijų griovį ir atsidūriau prie upės greičiau už senį Heidegerį. Ar Herakleitą? Nepamenu. Turbūt už abu. Buvau pirmas prie upės. Čia manęs laukė vienas nacis. Pasislėpiau krūmuose. Nebridau į srovę nė karto. Nė vieno karto. Garbės žodis. Spaliukopionieriauskomsomolco garbės žodis. Buvau, buvau. Nekenčiu visų partinių organizacijų. Visų. Galit taip ir užrašyt. KGB išvežė mano tėvus, nes turėjom per daug karvių, per daug pieno ir varškės. Po to man niekas nebesvarbu. Net Hjumas.

PIRMOJI Pagulėkit… Jums reikia.

Profesorius šoka iš lovos ir vėl į ją krinta

PROFESORIUS Durys, durys… Aš užmiršau duris. Aš užmiršau duris. Karvė… Margė…

Pirmoji uždeda ranką Profesoriui ant galvos lyg matuodama temperatūrą.

Iš kairiųjų palatos durų įbėga susijaudinęs profesoriaus Tėvas, paskui jį Mama su

dideliu juodu rankinuku

TĖVAS Liudvikai, kiek kartų tau sakiau uždaryti tvarto duris (paglosto gulintį). Mano kantrybė ne geležinė. (Išsitraukia diržą)

Maurojančios karvės balsas. Mama bando nustumti Tėvą

MAMA Vaikas gi serga, Albertai.

TĖVAS Jis paliko tvarto duris.

PROFESORIUS Tėveli, aš…

MAMA Brangusis, ar sakiau, kad mūsų Margė apsiveršiavo?

PROFESORIUS Mamyte…

MAMA Albertai…

TĖVAS Gulėk, gulėk, tu karščiuoji. Margė palauks. Pasveiksi – pasikalbėsim. Mama paruoš tau šaltalankių arbatos.

MAMA Albertai, jis alergiškas šaltalankiams.

TĖVAS Adele, aš geriau žinau, ką tu jam paruoši.

MAMA Aš neparuošiu jam šaltalankių arbatos.

TĖVAS Tu jau paruošei Liudvikui šaltalankių arbatą. Užuodžiu jos kvapą.

MAMA Aš tik išpyliau senas arbatžoles iš arbatinio, Albertai.

PROFESORIUS Jūs ir vėl pykstatės.

TĖVAS Liudvikai, mes kalbamės.

MAMA Liudvikai, mes kalbamės.

TĖVAS Su tavo motina neįmanoma kitaip. Jos tėvas tarnavo vermachte.

MAMA Albertai, aš užaugau be tėvo.

TĖVAS Bet, pažįstant tave, jis tikrai būtų tarnavęs vermachte.

Tėvai be garso tęsia ginčą – grimasos, mimika, pantomima

PROFESORIUS Luiza, aš noriu, kad jie išeitų.

Pirmoji besipriešinančius tėvus palengva stumia durų link

MAMA Liudvikai, o arbata…

TĖVAS Jis alergiškas.

MAMA Gal išgersi vėliau? Vėliau, kai atvės, Liudvikai? Pažadi? Pažadi, Liudvikai? Ir nesidėk per daug cukraus.

Trumpa pauzė.

Jie kartu su Pirmąja išeina

PROFESORIUS Aš nealergiškas šaltalankių arbatai.

Trumpa pauzė

PROFESORIUS Kai man buvo septyneri, labai mėgau žiūrėti į šniokščiantį vandenį. Jos irgi… tos dvi mergaitės… tos dvi kaimynų mergaitės… Jos irgi mėgo… Paskui…

Trumpa pauzė

PROFESORIUS Mes nardėm, nardėm… Paskui… šlapi kirpčiukai… šlapi rožiniai kūneliai… šlapi kaip varlių… Išnėrusios juokdavosi, ilgai juokdavosi. Atrodė, kad niekad nesiliaus, kad išeis iš proto kaip kaimynė Marta… Vanduo sruvendavo per jų odą… (Piktokai) Šlapios kaip varlės… Sakiau, per šalta dar nardyt.

Trumpa pauzė

PROFESORIUS …Aš visada išnerdavau pirmas… Iš vandens. Iš skysčių. Iš ten, kur galima burbuliuoti, kur yra burbulų. Muilo burbulus atmetam. Taip pat atmetam žydus, airius ir japonus… Jie gali palaukti. Jie jau viską parašė. O man reikia ruoštis posėdžiui. Jie laukia mano pranešimo. Bus svečių iš Izraelio. Man sakė, jei gerai elgsiuos, vėl leis dėstyti. Jie žadėjo paskambinti (spokso į telefono aparatą). Į mane žiūri visas rektoratas.

Trumpa pauzė

PROFESORIUS Sinchronizuota sąmonė, paraleliniai pasauliai. Esu nusiplūkęs. Kas mane gena? Kas? Kokia atmintis? Kokia sąmonė? Kokie visatos paradoksai? Atsiminimai? Reikėtų užmigti. Viena sąlyga – be sapnų. Reikėtų išsivalyti dantis ir išsitraukti užkritusią dušo kepuraitę. Užkrito vakar? Užvakar? Nežinau, neprisimenu.

Trumpa pauzė

PROFESORIUS Ten nepanardysi. Ten galima girdėti tik atskirus balsus. Man nepatinka, kai aš maudausi, o jos įeina. Nepasibeldusios. Negalima taip. Kada nors jos užaugs, taps didelės, viską supras. Negalima pas suaugusį vyriškį taip įsiveržti. Net jei kadaise nuskendai. Net jei jam užkrito dušo kepuraitė ir jis lenkdamasis susimušė galvą. Negalima.

Profesorius staiga ima šaukti: „Joana, Joana.“ Įeina Pirmoji. Profesorius ją vadina Joana

PROFESORIUS Joana…

JOANA (PIRMOJI) Liudvikai…

LIUDVIKAS (PROFESORIUS) Pačiu laiku. Seniai norėjau pasakyti. Aš nebenoriu tavęs sapnuoti. Dink iš mano sapnų. Dink.

Pro duris kyšteli galvas dvi mažos Mergaitės

MERGAITĖS (vienu balsu) Liudvikai, Liudvikai, kada mes eisim žibuokliauti?

Mergaitės uždaro duris

LIUDVIKAS Jaučiuosi kaip vergas Atėnų turguje. Nenusipirksi manęs, Joana, neimsiu tavęs į Heladę.

Trumpa pauzė

LIUDVIKAS Nebenoriu tavęs sapnuoti. Raudonų tavo spenelių. Žalių tavo akių. Nepakenčiamai baltos tavo odos. Siauro rando virš gaktos trikampio. Tavo raivymosi, tavo priekaištų. Raudonos, aksominės suknelės, tavo sutuoktuvių suknelės, Joana. Jokios raudonos.

Trumpa pauzė

LIUDVIKAS Aš filosofas, Joana. Manęs laukia svarbus posėdis. Man tuoj paskambins. Iš rektorato, iš dekanato. Nors ir iš Atėnų turgaus – nesvarbu.

Trumpa pauzė

LIUDVIKAS Tu be reikalo čia atėjai, Joana. Tu čia nieko nepalikai.

Trumpa pauzė

LIUDVIKAS Tavęs čia nėra. Niekur nėra. Tu vaiduoklis, fantomas, sąmonės tamsa. Purvinas gaivalas, ištryškęs iš visatos įsčių. Tavęs niekas neužprotokoluos.

JOANA Nurimk, Liudvikai. Nebereikia jokių poezijų.

LIUDVIKAS O ko reikia? Ko tau reikia?

JOANA Pasakysiu.

LIUDVIKAS Pasakyk. Pamėgink.

JOANA Tada aš mylėjau savo instrumentą. Tada aš nemylėjau tavęs, Liudvikai.

LIUDVIKAS Instrumentą… Tu ir jo nemylėjai.

JOANA Fleitos neįmanoma nemylėti.

LIUDVIKAS Neįmanoma.

JOANA Trumpai mylėjau, Liudvikai. Paskui…

LIUDVIKAS Paskui…

JOANA Paskui mane pamilo kiti…

LIUDVIKAS Paskui ją pasirinko kiti…

Trumpa pauzė

LIUDVIKAS Jie tiesiog sumokėjo daugiau. Turėjo stambių kupiūrų.

Trumpa pauzė

JOANA Tu tiesiog pavydi.

LIUDVIKAS Kupiūroms?

Trumpa pauzė

JOANA Aš norėjau gero gyvenimo, Liudvikai.

Trumpa pauzė

LIUDVIKAS Mūsų karvė norėjo, kad tvarto durys būtų nuolat atidarytos. Jos labai sunkiai varstėsi. Pasmuko žemyn. Išbrinkusios buvo. Aš jas atidariau. Ir tau atidariau.

JOANA Aš nenorėjau laimingo gyvenimo. Aš norėjau gero.

Tėvo balsas: „Liudvikai, jei vėl paliksi neuždarytas tvarto duris, karvė išeis.“

JOANA Aš buvau pasiruošus geram gyvenimui. Labai pasiruošus.

Per sceną greitai perlekia dvi Mergaitės

MERGAITĖS (vienu balsu) Liudvikai, Liudvikai, kada mes eisim žibuokliauti?

Trumpa pauzė

LIUDVIKAS Pavasaris dar toli ir jis man nerūpi. Man rūpi tik ontologinis saugumas. Nėra skirtumo, kokios esmės ieškoti – menotyros, menoros, moralės ar Merfio dėsnių…

Mergaičių balsas: „Liudvikai…“

LIUDVIKAS Kartais man atrodo, kad mano kūnas… kad man trylika, vis dar trylika, gal tarp devynerių ir trylikos… Kūnas keičiasi, dar nerūpi jokie „Džiaugsmų sodai“… aš dar nieko nesuprantu… dar nedalyvauju procese… nedekonstruoju savęs…

JOANA Tu jau vaikystėj buvai pamišęs.

LIUDVIKAS Kas tai yra, Joana? Apibrėžk „vaikystę“. Apibrėžk „pamišimą“.

JOANA Tu nuo vaikystės buvai pamišęs ir užtat… užtat visi tave mylėjo, Liudvikai. Pameni, vadindavau tave Liudviku van.

LIUDVIKAS Aš negrojau, Joana. Tau buvo gaila manęs.

JOANA Ne.

LIUDVIKAS Tau buvo gaila manęs. Bet savęs dar labiau.

JOANA Pamišėlių ir našlaičių visi gailis. O kai gailis, tai ir myli.

LIUDVIKAS Aš įkūriau katedrą, Joana.

Trumpa pauzė

JOANA Aš tau rūpėjau tada, Liudvikai. Labai rūpėjau. Tu grojai manimi. Aš buvau tavo katedra.

LIUDVIKAS Aš negrojau. Nei fleita nei klavesinu. Niekuo negrojau.

JOANA Visada sakydavai, kad jie groja tavimi. Niekad to nesupratau.

LIUDVIKAS Paprasta. Aš nenorėjau būti savim. Tuo, kurį uždarys į stiklinį indą ir stebės, ar gerai elgiasi.

JOANA Kas uždarys? Kas stebės?

LIUDVIKAS Visos tos lektorės… jaunos kraugerės… laikinos docentės… laikinai einančios, gulinčios, sėdinčios… išdžiūvusios akiniuotės, prikepusios prie savianalizių… tegebančios kaip užsuktos gimdyti savo disertacijų nelaikšius… popieriaus gniužulus… daug sugadinto popieriaus… nesuprantančios, ką reiškia gyventi apžiojus revolverio vamzdį. Nekenčiu rusiškos ruletės, visada nekenčiau.

JOANA Ar tuomet turėjai revolverį?

LIUDVIKAS Akademinės šmėklos… Šliurės, apsimetančios, kad jos iš Naujojo Edeno.

JOANA Ar turėjai tuomet revolverį, Liudvikai?

LIUDVIKAS Akademinės šmėklos be jokių moteriškos lyties požymių. Vietoj krūtų jos nešiodavosi akmenis.

JOANA Liudvikai…

LIUDVIKAS Statiška isterija, manipuliacinė estetika, negyvas hermetizmas… Jos niekada nematė gyvo krioklio. Neskendo. Negyveno. Niekada.

JOANA Kalbėk apie mane, Liudvikai. Kalbėk apie mus. Jei nenori, aš išeisiu.

Trumpa pauzė

JOANA Tu uždarei. Tu pats save uždarei. Tu uždarei save tada, kai pasikabinai tuos šešiasdešimt portretų. Kodėl tą padarei, Liudvikai? Kodėl? Tu sustojai, tu nustojai, tu uždarei save į narvą. Tu toks pat kaip Hanibalas Lekteris. Gal net blogesnis. Tokių negalima mylėti.

Trumpa pauzė

LIUDVIKAS Man dar tik trylika, kūnas keičiasi. Atrodė… tada… dar galiu būti mergaite… plonom kasytėm… švelniu balsu… kojytėm, tipenančiom per baltą gurgždantį kopų smėlį… Tobulas plaštakės gyvenimas…

LIUDVIKAS (radijo diktoriaus balsu) Pradedi stambėti ir tįsti.

Tau ima augti krūtys.

Dažniau kinta nuotaikos.

Tampi plaukuotesnė, plaukai pradeda augti

neįprastose vietose.

Pradedi daugiau prakaituoti.

Plaukai ir oda ima riebaluotis.

Vystosi tavo lytiniai organai.

Prasideda mėnesinės.

LIUDVIKAS Man prasidėjo ne mėnesinės… mėnesiai, metai, dešimtmečiai. Neliko dienų. Liko posėdžiai. Studentai. Biblioteka. Tekstai. Katedros bendradarbiai, kurie laukė, tykojo… Vieni norėjo mano valandų… mano studentų… mano vardo… mano parašo… mano vietos… Kiti nenorėjo nieko, tik išsirangyti toje silkių statinėje, kurioje lindėjo…

Trumpa pauzė

LIUDVIKAS Kirvarpos irgi lindi. Jiems reikėjo išlikti. Dėl to buvo galima pasmaugti artimą savo, iššiepus dantis, cituojant „Išėjimo knygą“. Artimas mano, aš myliu tave labiau nei save.

JOANA Neatsakei.

LIUDVIKAS To, ką nori išgirst, nepasakysiu, o kitkas tavęs nepatenkins.

JOANA O, tu jau viską žinai.

LIUDVIKAS Nes tu nieko nenori išgirsti. Tu viską žinai pati. Kompotas, kompotas ir kompotas. Tu daugiau nieko nenori. Tu mėgdavai desertus.

JOANA Su tavim neįmanoma kalbėtis.

LIUDVIKAS Ar žinai, ką reiškia, kai išduoda mokiniai?

JOANA Niekas tavęs neišdavė. Tu pats. Tu visada perdedi. Noriu suprast, ar mane mylėjai.

LIUDVIKAS Jie išdavė mane po dvylika kartų.

JOANA Tu visada perdedi.

LIUDVIKAS Dabar jie pačioje savo stiprybėje, o mes, jų mokytojai… senstam… geriam… po užmaršties velėna… mūsų laukia tik…

JOANA Tu vėl perdedi. Jie pakvietė tave į posėdį.

LIUDVIKAS Pakvietė? Aš sukūriau katedrą, o jie mane išdavė. Nepakvietė ir nepakvies. Visi dvylika. Jie išdavė mane po dvylika kartų. Išdavė savo lokomotyvą, aš buvau jų lokomotyvas, aš juos sukūriau iš nieko.

JOANA Tu perdedi. Nieko nauja.

LIUDVIKAS Sako, kad moterys lygios vyrams. Matematika čia bejėgė.

JOANA Matematika irgi moteriškos giminės.

LIUDVIKAS Skaičiuoti tu mokėjai. Bet ne nardyti.

JOANA Visada bijojau vandens. Vaikystėje tėvas sakė, kad iš vandens iškils gyvatė su keturiom galvom ir praris mane. Jei neklausysiu, jei nebūsiu gera.

LIUDVIKAS Tau pasisekė, tavęs niekas neprarijo, net aš. Prisimenu, kaip mylėjau tave. Prisimenu tavo spenelius, Joana. Jie buvo verti dangaus, jie buvo verti visų dangaus karalysčių ir pragarų.

Trumpa pauzė

JOANA Aš buvau graži?

LIUDVIKAS Tu buvai labai graži. Kaip angelo lavonas. Tobula negyvėlė.

JOANA Tai kas ne taip?

LIUDVIKAS Viskas. Arba niekas. Hortus deliciarum.

JOANA Vėl tavo portretai…

Trumpa pauzė

JOANA Ar pameni, kaip žavėdavaisi apgamu virš kairiosios mano krūties?

LIUDVIKAS XII amžiaus vienuolių portretai. Visada kėsindavaisi juos nukabinti.

JOANA Man jie buvo negražūs.

LIUDVIKAS Tau jie buvo negražūs. „Neįtikėtinai panašūs veidai, beveidė masė.“

JOANA Taip, aš taip sakydavau. Norėjau, kad pakabintų juos bendroje laiptinėje.

LIUDVIKAS Abatė Gerarda juos nutapė dvyliktame amžiuje.

JOANA Nuosekli beprotybė.

LIUDVIKAS Taip, aš taip sakydavau.

JOANA Šešiasdešimt Dievo avelių. Šešiasdešimt Dievo veidų. Prologomenai.

PROFESORIUS Prolegomenai.

JOANA Nesvarbu.

LIUDVIKAS Svarbu. Kai žiūriu į tuos vienuolius, mane ištinka šviesa.

JOANA Dėl to jie tave ir uždarė. Pameni, kai mano tėvas pasakė tau, kad dienas baigsi beprotnamy su žiurkėmis ir pelėmis… Iškišęs liežuvį kaip rujojantis elnias.

LIUDVIKAS Nepamenu.

JOANA Jis buvo teisus.

LIUDVIKAS Jis buvo teisus. Šiandien eisiu pas žiurkes. Jeigu man pakiš nuodų taurę, istorija baigsis. Sudie, Hėgeli, sudie, progrese… Sudie, istorijos triumfe. Pasaulinė dvasia sukirmijo. Iš jos ėmė lįsti rusai ir grobti pasaulį.

JOANA Jie buvo teisūs, tu beprotis, Liudvikai.

LIUDVIKAS Tos vienuolės buvo mano pasaulio skydas. Jos saugojo mane nuo tavo motinos. Man buvo dvidešimt. Jos saugojo mane nuo tavo tėvo. Man buvo dvidešimt. Nuo rupūžių, ėdančių savo kurkulus. Nuo snieginu purvu užtaškyto lango, pro kurį žiūrėdavo tavo tėvai. Po darbo, susiglaudę. Neurasteniška motina, kikenanti žiurkės balsu, psichopatas tėvas, tiesiantis elektros linijas. Tas kekšiasūnis… Inžinierius.

Trumpa pauzė

LIUDVIKAS Tiesė elektros linijas, o jų lemputės nedegė, Joana. Jų Iljičiaus lemputės buvo bejėgės. Tavo fleitos skylutes ilgainiui užlipdė lietus…

JOANA Aš eisiu. Man laikas.

LIUDVIKAS …purvinas užmaršties lietus… tas miestas, kuriame gyvenome, man taip ir liko skausmo miestu. Aš gulėjau čia visose ligoninėse, aš dėsčiau čia visuose universitetuose… Aš…

Prabėga dvi mažos Mergaitės

MERGAITĖS Liudvikai, Liudvikai, kada mes eisime maudytis?

LIUDVIKAS Aš iš jo taip ir neišnėriau. Iš to miesto.

Trumpa pauzė

JOANA Aš laukiau tavęs, visada laukiau. Ten, kur mūsų nebebuvo. Nebegalėjo būti. Ten liko dulkės, dykumų dulkės. Tu buvai mano fleita.

LIUDVIKAS Žodžiai, žodžiai, žodžiai. Hamletas, II veiksmas, II scena.

Profesorius atsistoja

LIUDVIKAS Aš turiu eiti, Joana. Aš turiu eiti. Manęs laukia posėdis. Man tuoj paskambins.

Profesorius slenka link jos žiurkiškais judesiais, o ji traukiasi

JOANA Prisimink, kaip mane mylėjai.

LIUDVIKAS Neprisimenu.

JOANA Prisimink, kaip mane mylėjai, kai tau buvo dvidešimt.

LIUDVIKAS Neprisimenu.

JOANA Prisimink, kaip mane mylėjai, kai tau buvo dvidešimt. Prisimink, kaip mane mylėjai, kai tau buvo dvidešimt.

LIUDVIKAS Man nebuvo dvidešimt.

JOANA Aš irgi tave mylėjau. Kol tėvas pasakė, kad tu esi beprotis ir visada juo būsi. Būsi, Liudvikai. Aš klausiau tėvo. Jis žinojo viską. Jis mokėjo už mano korepetitorę. Jis man pirkdavo natų sąsiuvinius ir smuiko raktus. Jis vežiodavo mane savo suknista geltona „Volga“. Mama jam liepdavo rėkt ant tavęs. Jis sakė, kad jei mylėsiuos su tavim, irgi tapsiu beprote. Ir mūsų vaikai bus bepročiai.

LIUDVIKAS Neprisimenu. Jie privertė tave pasidaryt du abortus. Stovėjau po klinikos langais ir negalėjau verkti. Man niekada nebuvo, nebus dvidešimt.

JOANA Aš mylėjau tave, Liudvikai… Aš tik norėjau groti Šv. Rudolfo orkestre… Tiksliau, jie norėjo… Jie žinojo, ko nori… Ir tas senas žydas, už kurio aš ištekėjau po dvylikos metų, irgi žinojo, ko nori…

LIUDVIKAS Ko norėjai tu? Būti žydiška jo fleita? Išvažiuoti prie Raudų sienos? Spintelėje visada turėti pluoštą grynųjų?

JOANA Aš buvau jo fleita… Jis grojo manimi… Senas, bjaurus, skylėtas… Aš išmokau jo kalbą, aš išmokau jo judesius, aš tapau jo šešėliu… Manęs nebeliko… Nebeliko fleitos.

Liudvikas priartėja ir ją smaugia. Įbėga Antroji

ANTROJI Profesoriau, verskitės ant kito šono. Jūs vėl rėkėte per miegus. Vėl tikriausiai sapnavote, kad redaguojate tuos… kaip ten jo… Lenino raštus. Sakėte, jei pakeisite vyriškus daiktavardžius moteriškais, revoliucija bus atšaukta. Miegokite. Jei nepavyks atšaukti, dar suleisiu morfino. Ryt ateis daktaras. Paskui, poryt, ateis ornitologas.

Trumpa pauzė

ANTROJI Onkologas. Atvės. Visiems ramiau bus. Ir agurkams, ir revoliucijoms. Miegokite.

PROFESORIUS Ornitologas sužieduos mane ir aš nuskriesiu prie krioklio, kur nebebus mirties, Joana.


Ketvirta scena

Liudvikas miega. Prieblanda. Ant pirštų galų įsėlina dvi Mergaitės ir ima purtyti miegantį Liudviką

I MERGAITĖ Liudvikai, tu pavėluosi.

II MERGAITĖ Liudvikai, tu pavėluosi.

Liudvikas apsiverčia ant kito šono

I MERGAITĖ Sakiau, kad neprikelsim.

II MERGAITĖ Tai aš sakiau.

Mergaitės purto miegantį Liudviką

I MERGAITĖ Liudvikai, tu pavėluosi.

II MERGAITĖ Liudvikai, tu pavėluosi.

Liudvikas atsimerkia, nusižiovauja ir pasižiūri į laikrodį. Toliau miega

I MERGAITĖ Gal pakutenkim padus?

II MERGAITĖ Geriau dar pakratykim.

Mergaitės purto miegantį Liudviką. Liudvikas atsimerkia.

Trumpa pauzė

LIUDVIKAS Pamokos baigėsi užvakar.

Liudvikas krenta į lovą ir toliau miega

II MERGAITĖ Gal tikrai pakutenkim padus?

I MERGAITĖ Geriau dar pakratykim.

Mergaitės purto miegantį Liudviką. Jis atsisėda lovoje. Vilki pižamą

LIUDVIKAS Ko, varlės jūs, norite? Jaugi atostogos.

I MERGAITĖ Varlės?

II MERGAITĖ Kokios varlės?

I MERGAITĖ Mes visai ne varlės.

II MERGAITĖ Aš išvis nemėgstu žalios.

I MERGAITĖ Aš labiau mėgstu aritmetiką.

II MERGAITĖ Aš labiau mėgstu aritmetiką.

I MERGAITĖ Man labiau patinka sudėti.

II MERGAITĖ Man labiau patinka atimti.

I MERGAITĖ O tau, Liudvikai?

Trumpa pauzė

I MERGAITĖ Kelkis, Liudvikai.

II MERGAITĖ Kelkis, Liudvikai.

Liudvikas nuleidžia kojas ant žemės. Žiovauja

I MERGAITĖ Einam žibuokliauti, Liudvikai.

II MERGAITĖ Einam nardyti, Liudvikai.

LIUDVIKAS Žibuokliauti? Dabar jau birželis. Žibutės būna kovą.

I MERGAITĖ Tai kas, Liudvikai, tai kas. Mes neturime daug laiko.

II MERGAITĖ Einam nardyti, Liudvikai. Mes neturime daug laiko.

LIUDVIKAS Mes dar turime visą vasarą.

I MERGAITĖ Mes neturime vasaros.

II MERGAITĖ Mes turime lygiai septynias dienas.

LIUDVIKAS Išvažiuojate?

I MERGAITĖ Taip, išvažiuojame.

II MERGAITĖ Taip, išvažiuojame.

LIUDVIKAS Gaila. Nespėsim panardyti.

I MERGAITĖ Mes turime dar septynias dienas.

II MERGAITĖ Upelio vanduo per tą laiką dar labiau įšils.

LIUDVIKAS Jis niekada labiau neįšils. Ten šaltinio srovės.

I MERGAITĖ Įšils, Liudvikai, pamatysi, įšils.

II MERGAITĖ Ar norėsi nerti pirmas?

I MERGAITĖ Pirmas kaip visada?

II MERGAITĖ Ar norėsi, Liudvikai?

LIUDVIKAS Gerai, norėsiu.

I MERGAITĖ Ar tu norėsi, Liudvikai, žaisti „Kas pirmas pasieks rūbus“?

LIUDVIKAS Gerai, norėsiu.

I MERGAITĖ Ar tikrai, Liudvikai?

LIUDVIKAS Norėsiu, varlės, norėsiu.

I MERGAITĖ Varlės nebūna mėlynos. Aš mėgstu tik mėlyną.

II MERGAITĖ Aš dar geltoną.

I MERGAITĖ Kokia tavo spalva, Liudvikai?

II MERGAITĖ Kokia tavo?

LIUDVIKAS Man patinka juoda.

Trumpa pauzė

I MERGAITĖ Tu juokauji, Liudvikai. Tu visada juokauji.

II MERGAITĖ Mes neturime daug laiko.

Trumpa pauzė

LIUDVIKAS Man patinka mėlyna, bet ji jau užimta.

I MERGAITĖ Ne, tu irgi gali ją paimti. Aš leidžiu.

II MERGAITĖ Gaila, kad tau nepatinka geltona. Aš irgi leisčiau.

LIUDVIKAS Man patinka, bet mėlyna labiau. O labiausiai juoda.

I MERGAITĖ Kodėl, Liudvikai?

II MERGAITĖ Kodėl, kodėl juoda?

LIUDVIKAS Uogos būna skanios, kai visai nunoksta. Juodos.

I MERGAITĖ Juoda būna žemė, kai pavasarį sniegas ją atidengia.

II MERGAITĖ Pavasarį uogų nėra. Pavasarį lieka tik prisiminimai.

LIUDVIKAS Gal geriau pažaiskime klausimus?

I MERGAITĖ Gerai, Liudvikai.

II MERGAITĖ Pažaiskime, Liudvikai.

Visi trys atsisėda ant žemės, užsimerkia ir susiima už rankų

I MERGAITĖ O kas būna po mirties, Liudvikai?

LIUDVIKAS Nežinau.

II MERGAITĖ O kas būna, kai nebeturi oro?

LIUDVIKAS Nebekvėpuoji turbūt.

I MERGAITĖ O kas būna, kai užaugi?

LIUDVIKAS Nežinau. Būni suaugęs.

II MERGAITĖ O kas būna, kai nespėji nubėgt į tualetą?

LIUDVIKAS Prišlapini kelnes.

I MERGAITĖ O kas būna, kai neišneri iš upelio? Kai rūbai ir bateliai lieka ant kranto… Kas juos pasiima? Juos gali sulyti, juos gali nupūsti į vandenį, Liudvikai. Tu nesupranti. Kodėl tu nebegalvoji apie mus, Liudvikai? Kodėl tu nori tik sirgti raudonuke ir gulėti lovoje? Kodėl mes negalim bėgti žibuokliauti? Vanduo dar šaltas, o žibutės jau žydi. Jau žydi, Liudvikai. Jų tokia skaisti spalva kaip ir upelio vandens, kaip tavo, kaip mūsų upelio vandens, Liudvikai. Vanduo dar šaltas, o žibutės jau žydi. Jos visada žydi, net jei kas nors ir miršta, Liudvikai. Mes juk niekada neužaugsim, Liudvikai. Tau neturi būti baisu eit su mumis. Mes pačios bijom žibuoklių. Jos per gražios mums, Liudvikai. Ir auga prie pat vandens, visai prie pat. Pelkėse jų daug. Mėlynos jos kaip mūsų akys, Liudvikai. Neriam, Liudvikai, neriam. Visai prie pat tos žibuoklės. Tau nereikia jų bijoti. Tu su mumis, Liudvikai.

LIUDVIKAS Aš dar negaliu. Aš sergu. Mama neleis.

Dūžtančio stiklo garsas. Įbėga Sanitarai ir Pirmoji

PIRMOJI Profesoriau, jūs pamiršote, kad mums sekmadienis. (Sanitarams) Pririškit jį, aš nueisiu švirkšto.


Penkta scena

Liudvikas, Joana. Abu sėdi vienas priešais kitą ant skirtingų lovų. Kiekvienas apšviestas atskirom lempom

LIUDVIKAS Jei prarasiu tave, niekada nebenorėsiu vesti.

JOANA Aš juk nenumirsiu. Turbūt nenumirsiu.

LIUDVIKAS Nebenorėsiu vaikų.

JOANA Vakar pirkdama duoną nugirdau, kaip mergina sveikinosi prie kasos su vaikinu: „Privet, svajone!“

Liudvikas ištiesia į ją rankas

LIUDVIKAS Svajone tu, svajone. Nenoriu eit į paskutinę paskaitą. Tas docentas Grušys nuobodus.

JOANA Va liausis lietus ir galėsim eiti į lauką.

LIUDVIKAS Nemėgstu žiemos, nemėgstu lietaus. Noriu skaityt Parmenidą, padėjęs galvą tau ant kelių.

JOANA O kada grįš tavo mama?

LIUDVIKAS Šiandien dirba iki devynių. Po darbo Pieno kombinato medpunkte dar eis į kitą darbą.

JOANA Kokį?

LIUDVIKAS Tikrins pienovežių vairuotojus, ar išvažiuoja blaivūs.

JOANA Juokingas darbas.

LIUDVIKAS Juokingas.

JOANA Tai ji negali pareiti anksčiau?

LIUDVIKAS Ne, grįš po devynių. Su pilnais maišais maisto. Kaip visada, trumpam prisės virtuvėje, sudėjusi rankas ant stalo.

JOANA Reikia bent paklot lovą.

LIUDVIKAS Spėsim. Noriu dar įsimint tavo kūno formas paklodėje.

JOANA Ai, baik. Geriau pasakyk, ar dažnai sapne matai tuos, kurių nėra?

LIUDVIKAS Vaiduoklius?

JOANA Ne.

LIUDVIKAS Nedažnai. Kažkada sapnavau mirusį arklį. Žmonės ėjo pro šalį, o jis gulėjo pievoje. Toks raudonas kaip Petrovo-Vodkino tapyboje.

JOANA O aš mačiau tėvą sapne. Ir jis buvo miręs. Įsivaizduoji? Ir jo geltona „Volga“ buvo sudaužyta, tik viena priekinė lempa švietė.

LIUDVIKAS O aš jau kelios dienos galvoju apie vieną dalyką.

JOANA Kokį?

LIUDVIKAS Kad niekad tavęs nepalikčiau su jokiu žmogumi, jei šalia stovi lova.

Trumpa pauzė

JOANA Net ligoninėj?

LIUDVIKAS Net ligoninėj.

JOANA Tu juokingas. Aš nesiruošiu sirgti. Aš ruošiuosi gyvent. Man nereikia jokių lovų. Važiuosiu namo. Man reikia spėti į paskutinį traukinį. Grįžt namo.

LIUDVIKAS Neleisiu.

JOANA Leisi.

LIUDVIKAS Nenoriu, kad išeitum. Kad va taip išeitum.

JOANA Tau liks mano kūno formos paklodėj. Ar taip sakei?

LIUDVIKAS Aš palydėsiu.

JOANA Užneši laiptais į stoties gatvę kaip visada?

LIUDVIKAS Kaip visada.

JOANA Laiptai statūs, jų daug… Tada nupirksi du bilietus ir važiuosi su manimi iki pat Lentvario?

LIUDVIKAS Važiuosiu.

JOANA Tada palydėsi iki namo durų ir apkabinsi?

LIUDVIKAS Apkabinsiu.

JOANA Ne, šiandien aš nenoriu.

Trumpa pauzė

LIUDVIKAS Dar lyja.

JOANA Jau nustojo. Paskolinsi mamos skėtį?

Ji atsistoja, pasitaiso suknelę ir plaukus

LIUDVIKAS Žinai, kartais man atrodo, kad mano širdis guli prieš tave ant lėkštelės. O tu atsikandi ir išspjauni.

JOANA Aš nealkana, Liudvikai. Eisiu jau. Pasimatysim po paskaitų.

LIUDVIKAS Ar stiklo pily esama prarasto rojaus?

JOANA Ką?

LIUDVIKAS Ar stiklo pily esama prarasto rojaus?

JOANA Mano mama sako, kad tu pamišėlis. Kad visi menininkai pamišėliai.

LIUDVIKAS Ką dar sako tavo mama?

JOANA Sako, kad geriau aš susidėčiau su traktorininku ar sunkvežimio vairuotoju.

LIUDVIKAS Puiku. Nepamiršk paklausti tėvelio, ar šiandien susitiko su visais naudingais žmonėmis? Jei ne, tai gali pakenkti jo sapnui.

JOANA Tu beprotis, Liudvikai.

Lempa, apšviečianti Joaną, užgęsta


Šešta scena

Dvi Slaugės šnibždasi prie Profesoriaus palatos durų

PIRMOJI Tu klausi, ką atsimenu?

ANTROJI Hole dvidešimt nuogų žmonių. Jis liepė jiems nusirengti. Visiems. Liko moterys ir vyrai. Nuogi, pažeidžiami, atviri. Pranyko pižamos ir vardai prie lovų. Jis bandė surengti posėdį, Kostas pasakojo. Sanitarai užbarikaduoti tulike. Jiems pasakė, kad ten kažkas įvyko. Korėsi, ar dar kažką, nepamenu, ir jie nulėkė. Įsivaizduoji? Netgi Alekas. Netgi jis. Atvažiavo policija, vienas policininkas, panašus į Robertą Redfordą su šalmu, laikė rankoje švyturėlį. Tai juos išgąsdino.

PIRMOJI O tu?

ANTROJI Redfordo tėvas, pasirodo, irgi guli slaugykloj. Ir ten jau yra taip buvę. Tik jie dar bandė karpyt iš užuolaidų raudonas vėliavas ir dainuoti „Internacionalą“. Dai-nuot!

PIRMOJI Susinervinai?

ANTROJI Žiūrėjau vaistų sąrašą kitai savaitei. Sprendžiau kryžiažodžius, dėliojau varneles prie skelbimų „Reklamoje“.

PIRMOJI Maištas baigėsi?

ANTROJI Užvažiavau profesoriui su skuduru. Ego cogito.

PIRMOJI Posėdis baigtas.

ANTROJI Jubiliejinis.

Profesoriaus palatoje kažkas dūžta. Abi Slaugės sunerimsta, klauso. Salėje ir scenoje įsijungia visos šviesos ir prigęsta

PROFESORIUS (balsas už durų) Posėdis baigėsi. Šv. Dvasios poligone nebeliko belaisvių. Aš paleidau į laisvę visus – kurie mokė ir mokėsi, kurie galvojo apie žibuokles ir negalvojo. Aš užrakinau tuos namus. Aš einu į tylą, į tolį. Ne į prieblandą. Aš viską supratau. Universitetas… Jis pranoksta mokyklas tik antraip – mokykla išmoko rašyti, universitetas tą atima. Jis ruošia žmones – beveidę masę, darančią pinigus. Skaičiai jų vyzdžiuose. Banknotų kvapas. Jie virpa kaip drugiai, pavasarį atvėrus langą. Drugiai po žiemos, po rudens prilipę prie stiklo. Aš grįžtu į abatės Gerardos „Džiaugsmų sodą“, kur nėra veidų, kur tėra vienas veidas. Jūs turite daug kūnų, daug įgeidžių, labai daug. Čia išgyvena tik tie, kurie nenusižudė ar neemigravo. Jiems liko truputis žibuoklių, jo niekas nepajėgė atimti. Jiems liko jų vaikystės šieno kvapas. Nedaug tokių. Gal jų ir nėra. Bet kiekvienas jūsų esate tas, kurio nėra. Jokių vyrų ar moterų. Esu aš vyras, esi tu moteris. Mes susitiksime arba ne. Tai svarbu ir ne. Parmenidas sako: nieko nėra. Privet, svajone, – atsakau Parmenidui. Jis atsako tyla, peršoka per griovį ir nuskuodžia. Metas ir man. Penkerius metus paskyriau metalo atsparumo tyrimams. Paprastas peilis išvedė mane į Egipto žemę. Privet, svajone. Tikiu į šventą, visaregę, nepakeliamą mokesčių revoliuciją, neliečiamąjį PVM, maldos kodą, da Vinčio kodą, musulmonų, žydų ir piratų kodą, purvo vabalų ir niekšų kodą, nieko daugiau, niekada daugiau, tik prašau, visi šventieji pasaulio advokatai, vienykitės, krokodilai laukia, fenomenai, prolegomenai laukia, kaltinamieji laukia, korupcijos pilnos kišenės laukia, aukos nelaukia, aukos atsisako kaltinimų ir jas vėl skriaudžia, aukos sugrįžta, advokatai net nebuvo išėję, jų pilnos teismų salės, modifikuotos teisinės sistemos jiems leido rūkyti ir teismo salėse, odisėjai erzeliuoja prieškambariuose, ieškiniai prieš penelopes patenkinti, visi patenkinti, visi prisirišę prie nelaimingų nuosprendžių skaičiuoja pelną, vieną rašom, du minty, perskaitom vidines sąsajų paradigmas, įvertinam, suvedam į vieną ašį, grįžtam prie pradų, sunulinam teisiuosius, kalbam lietuviškai, žymimės bloknotuose aukų skaičių, dauginam iš niolikos, sąskaitas išrašom gedintiems artimiesiems, materializuojam išdavystes, jų daug, jos puošia mūsų tarybų ir sekcijų veiklą, padeda pažvelgti iš platesnės perspektyvos, priimant sprendimus, niekšai grįžta iš amerikų, zelandijų, australijų kaip šventieji, tinkantys prie visų valdžių, apmušalų ir kilimų, išsižadėję užgniaužtų nacių aistrų, solidarumo dvasios, plukdo ir skandina, plukdo ir skandina, va dabar jie kviečia į posėdį, dvasią skandinantį posėdį, mano gimtadienio ir mirties dieną, posėdį, kuris restauruos seną kaip pasaulis niekšų draugiją, pokerio lošikų draugiją, rusiškos ruletės draugiją, masonų iliuzija, klanų prisikėlimą ir žūtį, tapytą romėnų freskose, valkirijų skrydžiuose, Viešpatie, atleisk jiems, atleisk man, atleisk Pitagorui, visiems ikisokratininkams, atleisk toms šūdo skylėms profesorėms, besišlapinančioms pagal Naująjį tvarkos aprašą, reglamentuotą mokslo metų pradžioje, atsižvelgiant į modifikuotą teisės aktų pažeidimų programą, aprašą be audito išvadų, be kompromisų, turintį daug išimčių, tiesą sakant, vien išimtis, atleiskite, suklydau, turintį išimtį socialiai atsiribojantiems nuo nesavanoriškų aukojimosi išimčių, tiesą sakant, mes visi esame išimtys, vien išimtys, nuogos ir ydingos išimtys, tikrovės nėra nei čia, nei ten, vien dumblas, išdavystės ir pavydas, leidžiantis kopti jiems į nacionalinės šlovės aukštumas, ten, kur, atleisk, Viešpatie, ties pačia lemties siena slypi neišsipildę lūkesčiai, piliečių antsvorio grėsmės bendruomenėms teisinės bazės dokumentai, politkorektiškos diskriminacijos ir leistini galios nuokrypiai, ir aš, ir aš diskriminuoju save dėl rasės, tautybės ir tikėjimo, ir aš patiriu ekonominius bei socialinius sunkumus, ir aš identifikuojuosi kaip neturintis pažiūrų pilnas represuotų spalvų žvėris, žvelgiantis į save iš galios pozicijų, ir aš marginalizuoju save remdamasis socialinėmis koordinatėmis, įgytomis vaikystėje, niekada ir niekur daugiau, galite jau nieko nebeklausti, daugiau neturiu ką pridurti, jums puikiai pavyko suniokoti mano pasaulėvaizdį, jis neteko ribų, jo tiesiog nebeliko, ponai advokatai, ponai kaltinamieji, ponai generaliniai agresoriai, tikiuosi, mano prisipažinimas turi realų pagrindą ir bus jums naudingas. Privet, svajone.

Profesorius atidaro langą, nuima išpjautus pinučius ir iššoka.

Finalas

2017–2022

Asta Skujytė-Razmienė. Čiulba kaip lakštingala, kerta kaip gyvatė

2022 m. Nr. 10 / Apžvalgoje aptariamos knygos: Sandra Bernotaitė „Akys chimeros“ ir Eglė Frank „Mirę irgi šoka“.

Deividas Varanius. Dienoraštinė poezija

2022 m. Nr. 10 / Ramunė Brundzaitė. Tuščių butelių draugija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 72 p. Knygos dailininkė – Dovilė Bagdonaitė.

Witold Gombrowicz. Operetė

2022 m. Nr. 10 / Iš lenkų k. vertė Irena Aleksaitė / Witoldas Gombrowiczius (1904–1969) – lenkų prozininkas ir dramaturgas, nepriklausomas originalus mąstytojas, vienas garsiausių XX a. Europos literatūros meistrų

Giedrė Steikūnaitė. Tremtinys savojoje žemėje: Mahmoudas Darwishas

2022 m. Nr. 10 / Pats M. Darwishas ne kartą yra išreiškęs nuostatą, jog karo niokojamam pasauliui harmonijos suteikti gali tik poezija. „Barbariškumui poezija gali priešintis tik patvirtindama ryšį su žmogiškuoju trapumu, tarsi žolė, auganti ant griuvėsių…

Jūratė Sprindytė: „Esu impregnuota gera literatūra“

2022 m. Nr. 10 / Literatūrologę Jūratė Sprindytę kalbina Donata Mitaitė / Su Jūrate Sprindyte kartu dirbam jau ne metus, o dešimtmečius. Atrodo, per tą laiką tiek visko prikalbėta, o vis tiek įdomu ir klausti, ir klausytis.

Elena Karnauskaitė. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 10 / dienos tėkmė lėtai įtraukia
dar ne visai pabudusį kūną
ne visai pabudusias mintis
į dar vieną trečiadienio turą

Julius N. Savorinas. Su mirimo diena

2022 m. Nr. 10 / Baigiasi ruduo. Už lango geltonais lapais nuklotas hospiso kiemas. Kitą dieną juos nubalina sniegas. O pavasarį, kai krenta paskutinės snaigės, mes su Peteriu atlošti savo lovose žiūrime vienas į kitą, juokiamės, tik nesuprantu kodėl.

Rolandas Rastauskas. Derekas Berlyne

2022 m. Nr. 10 / Darius pasirąžė, sąmonės išklotinėje laiko funkcija buvo aiškiai sutrikusi: atrodė, kad jis dar tik ilgos kelionės vidury, dar tik atkimšo antrą lefę, o galo taip ir nematyti. Iš Centrinės ligi Friedrichstadt-Palast taksi vežė tris…

Daina Opolskaitė. Provincijos ruduo ir žodžių rūpesčiai

2022 m. Nr. 10 / Šiandien greičiausiai neparašysiu nė žodžio. Nes kai skaitau žodžius, jų parašyti negaliu. Nė vieno. Užtat perskaitysiu daugybę – keliolika ar net keliasdešimt tūkstančių. Jie aptūps mano mintis kaip vabzdžiai – tyliai ir švelniai…

Jurgita Pelėdaitė. Baltasis bizonas

2022 m. Nr. 10 / Per tuščių butelių jūrą skinuosi kelią link savo sosto. Tu seki įkandin ir spardai juos į šalis, tada atsisėdi priešais. Mudu ilgai tylime. Tylime ir žiūrime pro langą, ant kurio taip ir nepakabinome užuolaidų.

Donata Mitaitė. Daina pro žemės balsą

2022 m. Nr. 10 / Pranutė Aukštikalnytė. Tokią poetę žinome iš XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigos–penktojo dešimtmečio pradžios periodikos, kurioje ji spausdino savo eilėraščius. Aišku, ir iš vėlesnių knygų bei straipsnių apie to meto…

Renata Šerelytė. Sielos kauliuko kelionė

2022 m. Nr. 10 / Laura Sintija Černiauskaitė. Džiaugsmynas. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 176 p. Knygos dailininkė – Milena Liutkutė-Grigaitienė.