Ispanų apsakymai. Óscar Noguera Carrasco. Tristanas Morovičius. Miguel Angel González González. Viskas pasikeitė

2012 m. Nr. 7

Iš ispanų k. vertė Bronius Dovydaitis

Oskaras Nogera Karaskas (Óscar Noguera Carrasco, 1968) gimė Madride. Studijavo ekonomiką, vėliau pajuto polinkį dviem meno rūšims – literatūrai ir flamenkui. Nuo 2000-ųjų dalyvauja įvairiuose trumpųjų apsakymų konkursuose. Iš žymesnių laimėjimų galima paminėti tarptautinę Valentino Andréso premiją (2003).

Apsakymas įvertintas Madrido priemiesčio Alkobeno literatūrine premija, jis publikuoti kasmetiniame šio priemiesčio almanache „El Fungible“ („Vartojimui tinka“).

 

Tristanas Morovičius

Mergina permetė akimis užrašų knygelės lapą, susimąsčiusi palietė tušinuku nosies galiuką ir, matyt, neišgirdo priešais ją atsisėdusio kliento balso:

– Laba diena. Galima?

Na taip, ji buvo susitarusi papietauti su mama. Užvertė knygelę ir abejinga, bereikšme mina, tarsi neturėtų daugiau kur nukreipti akių, įsmeigė žvilgsnį į priešais sėdintį vyriškį. Suvokęs, kad į jį jau atkreiptas dėmesys, šis užsienietišku akcentu ištarė tą taip įprastą mandagumo frazę, kai nesumojama, kaip pradėti pokalbį:

– Gražus kabinetas, tiesa?

Tačiau iš tikrųjų derėtų pastebėti, kad čia pro siaurus langus iš vidinio kiemo vos prasiskverbia šykšti šviesa, kad visos nereikalingų dokumentų aplankais nukrautos lentynos dulkėtos, kad plastmasinės gėlės stovi ne vietoje, o iš valstybės sekretoriato atsiųsti plakatai, raginantys elgtis sąžiningai, veltui bando suteikti patalpai šiokios tokios įvairovės. Žodžiu, aplinka gana vidutiniška. Tačiau mergina, suprantama, neprieštaravo:

– Na taip. Nors nieko ypatingo.

– Taip, žinoma.

Jautei, kad žmogus nori pasirodyti malonus, nes atkako kai ko prašyti. Prie kitų stalų jis matė pražiotas burnas žmonių, kurie taip pat prašė, skundėsi ar gal maldavo geresnės lemties arba kuo greičiau išspręsti jų reikalą. Jie lygiai taip pat neišraiškingai gyrė aplinką, vilkėjo tokius pat varganus rūbus ir atrodė tarytum atsitiktinai pakliuvę į kažkokią nežinomą ir nesvetingą planetą. Tarnautoja skubiai ištiesė ranką prie spausdintuvo; ji suprato, kad nuo šios valandėlės visa situacija pereina tik jos vienos žinion. Ištraukė blanką ir padėjo prieš klientą taip, kad tas įžvelgtų, kas ten parašyta. Jos nervingas smilius nuslinko per tuščius langelius.

– Pavardę įrašykite čia. Matote?

Klientas ją puikiai suprato ir netgi pastebėjo prastokai atliktą smiliaus, kurį mergina jau buvo atitraukusi nuo popieriaus, manikiūrą. Jį apėmė kažkoks vangumas, ir pirštai tik vargais negalais įstengė nulaikyti tušinuką. Kai tarnautoja liepė įrašyti pavardę, jam šovė netikėta mintis. O gal įrašyti pramanytą pavardę ir viską pradėti nuo nulio? Visai neblogas sumanymas. Tačiau bemat nuvijo tą mintį ir nusprendė sakyti tiesą. Tristanas Morovičius, atvykau iš šalies, kurioje vyksta karas, sportininkas profesionalas, bent jau toks buvau, amžius – trisdešimt penkeri metai. Ar aš neatrodau pirma laiko susenęs, panele? Blanke nebuvo nė vieno langelio, skirto nurodyti, kad atvyko iš šalies, kurioje vyksta karas. Ar tarnautoja nutuokia, kas yra kariaujanti šalis? Netgi nepasiteiravo, kaip jis jaučiasi.

– Pabaigoje nurodykite gimimo datą. Čia, žemiau.

Stengėsi susikaupti, nuginti nereikalingas mintis. Tačiau jos niekaip nedavė ramybės. Tristanas peršiai prisiminė atkampią pasaulio žemėlapio kertę, kurioje jis gimė, menką juodos išdegusios žemės dėmę prie Adrijos jūros. Jis nevikriai vedžiojo tušinuką, kol susigaudė, kad tarnautoja nekantrauja. Pasijuto tarsi prie lentos mindžikuojantis pamokos neišmokęs mokinys.

– Kas jums?

Mergina troško kuo greičiau sutvarkyti formalumus. O Tristanui Morovičiui tie atsakymai į paprastus klausimus apie jį patį regėjos tarsi kokia keista gyvenimo peržiūra. Gimtajam krašte jau daug metų buvo laikomas garsiu sportininku. Dabar, čia, jautėsi esąs niekas. Kilus kariniam konfliktui paliko šalį ir nelyginant kokio sudužusio laivo keleivis, nesusiorientavęs ir plaukdamas nežinia kur, visai netikėtai pakliuvo į Ispaniją. Kaip ir daugelis kitų, manėsi ištremtas prievarta, nurodžius komisarui, kuris jo vardą iškošė Logarui, vadybininkui, atsakingam Sporto federacijos darbuotojui, niekaip nevaliojusiam sutrukdyti tam, kas įvyko vėliau. Tada Logaras, žiūrėdamas, kaip komisaras su įtartinų sportininkų sąrašu, sučiaupęs lūpas, vaikšto iš vieno kabineto kampo į kitą tarsi Napoleonas dešinę ranką užkišęs už švarko atlapo, veikiausiai neištarė nė žodžio. Jeigu buvo ir ne tiksliai taip, tai tikrai panašiai. Tasai žmogus režimo persekiojamųjų pavardes, ko gero, tarė mėgaudamasis, nėmaž nedvejodamas iš anksto nulemtu nuosprendžiu.

– Morovičius, brangusis Logarai, jūsų globotinis Tristanas Morovičius buvo įsivėlęs į neseniai vykusias riaušes.

Tolimas karas, kurio ši tarnautoja, nemačiusi savo akimis, niekada nepajėgs įsivaizduoti; tuo labiau pikto komisaro veido. Juk tąsyk net pats Logaras neišdrįso pasakyti jam, kad per tiek metų, keliaujant drauge iš vienos šalies į kitą, per neįsivaizduojamai sunkias treniruotes, daugybėje čempionatų, keturiose olimpiadose niekuomet negirdėjo Tristano bent žodžiu užsimenant apie politiką. Iš kur tada atsirado tie kaltinimai? Jis spoksojo į komisarą suvokdamas, kad bet kokie teisingi liudijimai, bet kokie akivaizdūs įrodymai yra beverčiai. Tapo aišku, kad šis policininkas be jokių išlygų pritaria sąmokslui, tarpusavio priešinimo kurstymui; jis priklausė tam kruvinam legionui, kuris šioje liūdnoje, kovų apimtoje šalyje kurstė brolžudišką neapykantą. Karas tolimoje Kroatijoje. Tristanas grąžino tušinuką merginai, skaitančiai smulkia rašysena suraizgytus žodžius.

– Aš gimiau Kroatijoje.

– Suprantu, Kroatijoje. Ar ten buvo paskutinė jūsų gyvenamoji vieta?

Toji šalis jam reiškė daugiau negu paskutinę gyvenamąją vietą – ten buvo jo širdis. Ten, Kroatijoje, liko jo žmona, vaikai, visa šeima. Logaras, taip pat ir gerasis Dineris. Turėjo sau prisipažinti – kad ilgėjosi ir Dinerio, kuris visada laikėsi šalimais įvairiausiuose nacionalinės rinktinės suėjimuose; disko metimo čempionas trejus metus iš eilės, šnekus, nuoširdus bičiulis. Kaip tik Dineris, kad ir bijodamas, vis tiek perspėjo Tristaną, jog tas yra ieškomas; juk tai jis sustabdė Tristaną, jau išėjusį iš persirengimo kambario ir žingsniuojantį į autobusą, kuris turėjo nugabenti į susirinkimą. To stambaus, tvirto šviesiaplaukio vaikino veidas iš karto apniuko, kai tik pranešė jam apie laukiančius nemalonumus. Prieš keliant koją į autobusą, kasdien bildantį per Rijeką, pristatytą gamyklų, pilną griūvančių namų, jau paskutiniu momentu Dineris dar pakartojo perspėjimą, sakydamas, kad uždelstų, suradęs kokią dingstį, kad kokiu nors pretekstu grįžtų į persirengimo kambarį. Tenai jo ateisiąs patikimas žmogus, kuris palydės į oro uostą ir pagelbės išsprukti. Gaišti nebuvo galima nė minutės. Galiausiai paprašė nieko neklausinėti, meldė juo pasitikėti, nes jis gerai žinąs, kas laukia Tristano naktį, dar tą pačią naktį. Visi šie dalykai vyko Rijekoje, kuri taip skyrėsi nuo Dubrovniko, niekam neprilygstamo Dubrovniko.

– Taip pat gyvenau Dubrovnike, panele.

Tarnautojai Dubrovniko vardas priminė vien kažkur matytą spalvingą atviruką. Jai net galvon netoptelėjo, kad dabar tas miestas tik griuvėsiai, nes pačiame konflikto įkarštyje jį subombardavo karinis laivynas, todėl mergina tarė:

– Nuostabus miestas, tiesa?

Bent jau toks buvo, pagalvojo Tristanas. Atrodė tikrai nuostabiai, iki napoleoniškai ranką už atlapo užsikišęs komisaras sugavo baugštų Logaro žvilgsnį ir paslėpė sąrašą, o vadybininkas vis bandė nuspėti, ką mąsto tas po kambarį kaukšintis visagalis valdovas. buvo nesunku numanyti, kad jo ketinimai nežadėjo nieko gero. Logaras bijojo, kad už jo neliečiamumą jam bet kada gali būti pateiktas koks nelabai aiškiai išreikštas pasiūlymas bendradarbiauti. Jį netgi galėjo imti šantažuoti. Nors jis dar nebuvo įtrauktas į sąrašą, beregint galėjo ten atsidurti. Čia tarnautoja, gal iš nuoširdumo, gal dėl atidumo stokos, staiga ėmė tujinti Tristaną:

– Na, tikiuosi, kad rasiu tau ką nors tinkamo. Kokią gerą vietą, kur galėtum įsitaisyti.

Kol pirštai lakstė kompiuterio klavišais, ieškodami reikiamos duomenų bazės, ji vogčia dirsčiojo į rankinį laikrodėlį. Lygiai ir raminamai dūzgė kompiuteris, juodame ekrane viena po kitos žiebėsi įvairiausių lentelių linijos. Ji užsiminė, kad mėgins surasti deramą darbą, nors pati nelabai tuo tikėjo ir dabar daugiau galvojo apie būsimų pietų meniu – apie koldūnus, apie lėtą mėgavimąsi desertu, žodžiu, apie visa tai, kas po kelių minučių laukia jos ir mamos per pietus. Nors Tristanas tą jau buvo įrašęs atitinkamame blanko langelyje, nors tarnautoja tą jau perskaitė ir, rodės, neverta nė minėti to, kas kitiems nėmaž nerūpi – Tristano Morovičiaus šlovės dienų, vis tiek jis, šiek tiek didžiuodamasis, paaiškino:

– Aš, panele, esu sportininkas. Tiksliau, anksčiau buvau. Šiuo metu aš, žinoma, nebe tas. Kaip manot, kur galėtų įsitaisyti sportininkas?

Sportininkas, toks kaip Dineris ir kiti, kurių likimas dabar irgi miglotas. Ar galbūt dar painesnis, kadangi jie neturėjo galimybės pabėgti iš tos nuogandžios aplinkos. Juk daugeliui iš jų likimas nesuteikė progos iš persirengimo kambario nirti į tylų, šaltą ir, regis, begalinį skersgatvį, iš kurio automobilis nugabentų oro uostan, suprantama, nepalikęs laiko jokiems atsisveikinimams, kad paskui, slepiami nykaus, aklinai apniukusio dangaus, lėktų tiesiai per pakilimo tako balas. Daugelis neturėjo tos gėdingos galimybės sprukti, kaip kad sprunka užspeistas žvėris, kaip kad sprunka mirtinai išsigandęs žmogus, kurio vienintelė mintis – kaip nors išsigelbėti, kurio vienintelis troškimas – ištrūkti bet kokia kaina. Be jokios abejonės, tai buvo tikras pabėgimas; ant oro uosto laiptų nesigrūdo plojantys sirgaliai, blyksinčiais fotoaparatais nespragsėjo fotografai. kai tarnautoja atsiliepė, pasidarė aišku, kad ji nesuprato jo, kad tie ištarti žodžiai nuskambėjo gal net kvailai. Taip, jis jau buvo ne sportininkas. Buvo tiesiog bėglys.

– Na, pažiūrėsim. Tačiau teks susitaikyti su tuo, ką rasim. Ko nors, susijusio su sportu, suprantat, tikrai neaptiksim.

Tristanas metė žvilgsnį į savo rankas, į nunešiotus rūbus, tarsi norėdamas naujai susipažinti su savimi, tarsi šitas kūnas prieš kelias sekundes dar buvo ne jo, tarsi jį buvo pasisavinęs kažkas kitas. Čia pastebėjo, kad prie aplinkinių stalų tėra likę tik keli tarnautojai, rankiojantys popierius ar besistengiantys baigti pokalbį ir, ko gero, jau mąstantys apie alaus bokalą su bičiuliu gretimame bare. Kone visi klientai jau buvo išėję iš ambasados. Sargas prie durų nekantriai skimbčiojo raktais, ragindamas vėluojančius, kad galėtų užrakinti kabinetus. Pakėlęs galvą Tristanas išvydo moterį, rodančią tarnautojai skubrius ir išraiškingus gestus. Pajuto priedermę pranešti jai:

– Panele, man atrodo, jus kviečia.

Mergina motinai atsakė prieštarauti neleidžiančiu ir kantrybės prašančiu mostu. Paskui atsidėkodama vos šyptelėjo Tristanui, parodžiusi baltus, retokus dantis. Reikalo tvarkymas jau ėjo į pabaigą, nes spausdintuvas trakštelėjęs išmetė atspausdintą lapą.

– Jūs turite pasirinkti kurį nors iš šių darbų. Paskui susisieksime su ambasada ir skirsime jums laikiną būstą.

Tristanui pasidingojo, kad tuos žodžius jis girdėjo dar skrisdamas, trijų tūkstančių metrų aukštyje, kai lėktuvas plaukė tamsiu dangumi virš ramutėlės jūros, tame slaptame lėktuve, kuris nakties tyloje suko Ispanijos linkui. Paėmęs popierių į ranką, perskaitė siūlomų darbų sąrašą, daug nesvarstęs išsirinko vieną, jausdamas, kad glėbia kažkoks stingulys, kad tebegirdi, kaip slopiai gaudžia lėktuvas, atgabenęs jį čionai vos prieš kelias dienas. Gerai, nuo šiolei jis bus statybininkas; žingsnis į naują gyvenimą, didelis žingsnis, kurio reikšmės tarnautoja nė kiek nesupaisė. Ji laukė užgesinusi kompiuterio ekraną, jau nusitvėrusi rankinuką, nekantriai žvelgdama į jį. Reikėjo užpildyti paskutinį langelį ir juodu galės eiti kas sau.

– Statybos.

– Statybos. Gerai. Sudie, Tristanai.

Kai dyrino iš kabineto, skubinamas sargo, kuris jau gesino šviesas, Tristanas Morovičius juto, kad kojos kažkodėl nenori klausyti ir žengti gatvėn. Jo akių tinklainėje dar buvo likęs prisiminimas to didžiulio atstumo, kurį įveikė lėktuvas, Ispanijoje nusileidęs, regis, visai netoli tarnautojos stalo. Po poros savaičių priemiestinis traukinys nugabens jį darban, iš ten – į tėvynainių drauge nuomojamą butą, ir prie jų prisijungs dar vienas pavargusio veido kroatas, kalkėmis aptaškytomis rankomis. jo ankstesnio gyvenimo vaizdai jau tikriausiai bus visiškai išsisklaidę.

 Migelis Anchelis Gonsalesas Gonsalesas (Miguel Angel González González, 1982) gimė Madrido priemiestyje Karabančelyje, kuriame gyvena ir dabar. Anksti pradėjo dirbti. Darbą šiuo metu derina su kino režisūros ir kino scenaristų studijomis. 2003 m. laimėjo Madrido viešųjų bibliotekų trumpojo apsakymo konkursą.

Apsakymas įvertintas Madrido priemiesčio Alkobeno literatūrine premija, jis publikuoti kasmetiniame šio priemiesčio almanache „El Fungible“ („Vartojimui tinka“).

 

Viskas pasikeitė

Mama susinervinusi, bet susinervinusi ne taip, kaip visada, o daug smarkiau. Labiau negu tada, kai aš pabėgau iš mokyklos ir jai teko skambinti policijon, kad mane surastų. Netgi labiau nei tą dieną, kai nubudusi sumojo, kad mus paliko tėtis. Šiandien ji ne juokais susinervinusi.

Vaikšto iš kampo į kampą, paima kokį daiktą, padeda į kitą vietą, o paskui vėl neša atgal… Rytą liepė du kartus praustis duše, ir turėjau pasikeisti apatinius, nors man dar buvo geri ir ankstesnieji.

Šiandien rugpjūčio šešiolikta, iš kalėjimo namo grįžta brolis. Dvejus metus ištupėjo kalėjime, nes, pasak mamos, yra trenktas. Dar prieš išeinant tėčiui kartą man aiškino, kodėl Pedritą patupdė į kalėjimą. Mat Pedritas dirbo prekių išvežiotoju pas vieną garsų žmogų (mama jo vardo man nepasakė). Dalykas tas, kad vežiojo nelegalias prekes, kol vieną dieną policija sučiupo ir uždarė. Nelabai supratau, kas tos nelegalios prekės, bet nenorėjau, kad mama pamanytų, jog esu visai kvailas, tad linktelėjau galvą, tarsi viskas būtų aišku.

Po devynių dienų nuo šio pasakojimo pradingo tėtis. daugiau neteko jo nei matyti, nei kalbėtis su juo. Kartais man topteli, kad paliko mus dėl to pokalbio su mama.

Prisimenu, kai, praslinkus porai dienų po tėčio dingimo, įžengiau į mamos kambarį pabučiuoti ją prieš miegą, užtikau verkiančią ant lovos. Sėdėjo parietusi kojas, užsidengusi veidą rankomis. Bet vis tiek aiškiai girdėjau, kad verkia. lėtai priėjęs artyn paklausiau, ar jai ko nors neskauda, tačiau ji neatsiliepė. Dar kurį laiką taip kiūtojo, užsidengusi veidą. Paskui, tarsi nustebusi, atitraukė rankas ir atidžiai pažvelgė į mane. Blakstienų tušu ištepti skruostai aiškiai rodė, kad neseniai verkė (ji visada daugokai dažėsi, sakė, jog taip reikia dėl darbo), kurį laiką tylėdama stebeilijosi į mane, paskui ištiesė ilgas rankas ir stvėrė už pečių. Man smarkiai suskaudo, ir aš taip nusigandau, kad nevaliojau ištarti nė žodžio.

– Tu nebeturi tėvo! Supranti?

Nelabai suvokiau jos žodžius – be abejo, aš turėjau tėvą, tik jis negyveno kartu su mumis.

– Supranti?

Ji dar stipriau suspaudė pečius, ir man dar labiau suskaudo, bet aš neverkiau, nes verkia tik mergiūkštės. Mama keistai žvelgė į mane ir atrodė, kad jos akys tuoj iššoks.

– Mama, man skauda.

Nederėjo nieko sakyti. Nuo šių žodžių ji dar smarkiau įtūžo ir, tvirtai laikydama už pečių, net pakėlė mane nuo žemės.

– Aš klausiu tavęs! Ar turi tėvą?

Bandžiau atsakyti, tačiau iš baimės neįstengiau ištarti nė žodžio. Vien linktelėjau galvą, pareikšdamas, kad turiu. Mama pratrūko garsiai kvatotis.

– Ne, mielasis. Tu neturi tėvo, tu turi tik šunsnukį.

Sviedusi šiuos žodžius, ūmai paleido mane ir, vėl parietusi kojas, užsidengė veidą. Pečius man buvo suspaudusi taip stipriai, kad vėliau tose vietose nuo pirštų atsirado nedidelės mėlynės.

Tą naktį nesumerkiau akių, pratysojau galvodamas apie tai, kas nutiko. Niekaip neįstengiau suprasti, kad mano tėtis jau nebe tėtis, o šunsnukis. Tas žodis buvo bjaurus, ir anksčiau mama niekad neleisdavo man jo ištarti. Galiausiai nusprendžiau, jog, kad ir ką mama sakytų, aš ir toliau vadinsiu jį tėčiu.

Kai mama pravėrė mano kambario duris, apsimečiau miegąs, nes būgštavau, kad vėl teks su ja kalbėtis. Ji įslinko lėtai, nekeldama triukšmo, ir atsisėdo ant lovos krašto. Aš vis dar bijojau, kad vėl negriebtų manęs už pečių ir neimtų klausinėti. Bet ji nieko nedarė – vien ilgai sėdėjo ir tikriausiai žvelgė į mane. Prieš atsistodama švelniai, kad nepažadintų, pabučiavo mane į kaktą. Trumpam stabtelėjo ant slenksčio, galiausiai ištykino ir užvėrė duris; tą vakarą jai reikėjo į darbą. Girdėjau, kaip prieš išeidama įsmuko į vonią, žinoma, kad vėl pasidažytų. Kai mane bučiavo, jutau, kad neseniai buvo verkusi.

Daugiau niekada mama manęs nepurtė, sugriebusi už pečių, ir aš daugiau niekada jos nebijojau.

Dabar sėdim autobuse, riedančiame į Karabančelį; mama vis dar nervinasi, nuolatos rausiasi rankinuke kažko ieškodama, bet nieko neranda. Manau, jog taip elgiasi vien todėl, kad greičiau bėgtų laikas. Noriu pasakyti jai ką nors malonaus, bet niekaip nesugalvoju.

Autobusas stabteli stotelėje – jau esam Viljaverdėje, tad lieka visai menkas galiukas. Vos tik autobusas pajuda, kažkas pradeda smarkiai daužyti duris, dėl to vėl sustojame. Suzvimbia atidarymo įrengimas ir durys automatiškai atsiveria. Guma padengtais laipteliais įlipa keleivė ir įkiša galvą į vairuotojo kabiną. Tai pagyvenusi moteris, kokių penkiasdešimties metų; jos plaukai surišti riebaluotu kaspinu, užsidėjusi didžiulius akinius. Vilki gėlėtą vasarinę suknelę, pažastys šlapios nuo prakaito. Viena ranka įsikimba į metalinį turėklą, einantį per visą autobusą, kita ieško pinigų piniginėje. Stebiu, kaip ji, nepaleisdama turėklo, moka vairuotojui, šniokštuodama pražiota burna, ir mąstau, kiek galėtų sverti. Manau, kad nemažiau šimto, nes iš tiesų stora.

Moteris spraudžiasi tarp sėdimų vietų svyrinėdama į šalis. Netarusi nė žodžio, mama čiumpa mane, pasisodina sau ant kelių ir mostu parodo, kad storoji moteris gali sėstis į laisvą vietą. Ši nusišypso, parodydama gelstelėjusius dantis, ir klesteli šalimais. Aš nesuprantu, kodėl mama taip pasielgė. Juk moteris kuo puikiausiai galėjo važiuoti stovėdama. Kam užleisti savo vietą visai nepažįstamai keleivei? Be to, nuo jos sklinda nekoks kvapas; visos storulės nosį laužia. Tėtis man dažnai sakydavo, kad nesusidėčiau su dručkiais, nes jie prakaituoja, o ši moteris visa prakaituota ir dvokia.

Neabejoju, kad, kai dručkei atsisėdus sugirgždėjo visa sėdynė, mama pasigailėjo užleidusi jai vietą.

– Labai malonu sutikti tokius žmones kaip jūs. Sergu reumatu, be to, jeigu ilgai stoviu, man pradeda tinti kojos.

Mama tylėdama šypteli. Aš tuo tarpu smaksau į stambias moters kojas, svarstydamas, kiek laiko ji negavo atsisėsti, – tokios jos ištinusios.

Mama, pastebėjusi, kad aš nemandagiai spoksau į dručkės kojas, tekšteli man ranka per viršugalvį. Storoji moteris, pamačiusi šitai, nusišypso, vėl rodydama negražius dantis. Ji tiek išsižioja, jog matyti, kad nebeturi poros krūminių dantų.

– Tai ką, iš ligoninės vykstat?

Mamą nustebino klausimas.

– Ne, mes važiuojam į Karabančelį. Kodėl klausiat?

– Šiaip sau, mieloji. Kadangi autobusas važiuoja Spalio 12-osios gatve, dažnai pasitaiko sutikti iš ten vykstančių žmonių.

– Ne, mes važiuojam ne iš ligoninės.

Storoji moteris patogiau įsitaiso, smarkiai atsiremia į atlošą ir mus visai prispaudžia prie lango.

– Keliaujat viena, tik su vaiku, tai pamaniau, kad gal lankėt vyrą.

Mama vėl šypteli, bet nieko neatsako.

Numanau, kad jai nepatinka, jog moteris uždavinėja tokius nemandagius klausimus.

– O kur jūs važiuojat? – pasiteirauju piktokai.

Moteris prisikiša prie manęs ir prabyla smarkiai išsižiodama. Iš burnos padvelkia nemalonus kvapas.

– Susiruošiau į Alučę, mažiuli, pas seserį.

Mama vis tyli, aš baksnoju jai alkūne į pilvą, kad pasakytų ką nors, bet ji nesusivokia. Storoji moteris daugiau nebeklausinėja. Kadangi mama vien tik šypsosi, įtariu, kad dručkė nusprendė, jog ji kvaila.

Likusią kelio dalį įveikiame tylėdami; kai autobusas netikėtai sustoja, paaiškėja, kad mes jau Karabančelyje. Kuomet mudu su mama bandom išlįsti iš savo vietos, dručkė net nepasijudina, ir mes tik vargais negalais prasispraudžiam pro siaurą tarpą tarp jos kojų ir priekyje esančios sėdynės. Jau lipdama iš autobuso, mama garsiai atsisveikina su dručke, tačiau toji tik dėbso į mus keista mina, tarsi matydama pirmą kartą gyvenime.

– Stora karvė! – sviedžia mama, kai atsiduriame gatvėje.

Kalėjimas stovi atviroje vietoje, apsuptas krepšinio aikštelių ir stadionų.

Ieškodami pagrindinio įėjimo, patraukiame per smėlį ir žoles. Žemėje matyti ryškios automobilių padangų žymės, kas žingsnis mėtosi nedideli, geltoni plastikiniai maišeliai. Mama perspėja, kad saugočiausi ir neužminčiau maišelių, nes išsitepsiu batus.

Galiausiai įveikiame lauką ir įžengiame pro dideles duris. Mama įninka šnekėtis su tarnautoja informacijos būdelėje, o aš laukiu atsisėdęs ant medinio suolo prie durų. Ko gero, jai sako kažką nelabai malonaus, nes mama vis mostaguoja rankomis. Atvykome šeštą vakaro, jau devynios, o mano brolis vis nesirodo. Mama nervingai vaikšto po laukiamąjį ir vis dairosi aplink. Ji nuolatos kartoja: „Dieve šventas, kodėl niekas nepasako, kada pamatysiu sūnų?“

Neišmanau, kodėl ji taip sako, juk netiki Dievą. Suprantu, dėl ko mama nerimauja; šiąnakt ji dirba, ir jei mano brolis greitai neatsiras, ji pavėluos. Susikeliu kojas ant suolo ir padedu galvą ant kelių, nes jau pavargau. Akys pradeda nejučia merktis. Vis dar laikausi, nepasiduodamas snauduliui, bet galiausiai miegas mane įveikia.

Jaučiu, kad svyruoju, nuo to šiek tiek svaigsta galva, todėl tik vargais negalais prasimerkiu, bet priešais matau vien juoduojantį sėdynės atlošą. Mažumą kilsteliu galvą ir mėginu apsidairyti, bet vėl užmiegu.

Sėdžiu taksi, kuris lekia namų link. Mama sėdi šalia manęs, o prie jos įsitaisęs brolis. Išvydęs jį susijaudinu ir pro miegus stengiuosi jam nusišypsoti, tačiau galva nusvyra ant atlošo, ir aš vėlei užmiegu.

Nežinau, kiek laiko miegojau, bet esu namie, savo lovoje. Greitai pašoku ir basas bėgu į svetainę. Ten tuščia. Nušlepsiu į virtuvę ir randu mamą su Pedru pusryčiaujančius. Brolis mirkteli man, išskečia rankas, norėdamas mane apkabinti. Puolu prie jo ir bandau jį apglėbti. Pedras aukštas ir stipresnis už mane; užaugęs norėčiau būti toks kaip jis. Brolio plaukai garbanoti, akys žalios, oda tamsi. Išties gražus. Mama anksčiau sakydavo, kad merginos jį tiesiog pulte puola. Vilki berankovius baltus marškinėlius, ant peties matyti ištatuiruotas kryžius.

Man gėda kalbėtis su broliu girdint mamai, tad pusryčiaudamas tik nuolatos žvilgčioju į jį.

Iš savo kambario matau šviesą vonioje, nes durys praviros. Dingteli, kad brolis tikriausiai skutasi.

Noriu užduoti jam krūvą klausimų ir manau, kad dabar tam pats metas. Šiek tiek prisibijodamas pastumiu duris ir atidarau jas iki galo. Brolis vilki tik mėlynais ir juodais dryžiais išmargintas trumpikes, avi pliažines basutes, ant pečių užsimetęs nedidelį rankšluostį. Dešinėje rankoje laikydamas teptuką tepa žandus skutimosi putomis. Atsistoju už nugaros ir net prasižiojęs žvelgiu į jį. Turbūt pajutęs, kad už jo kažkas yra, brolis ūmai atsigręžia ir pamato mane.

– Na, vyruti! Ką čia veiki? Užeik, jei nori.

Įslenku į vonią, atsisėdu ant klozeto dangčio ir, užsikėlęs kojas, sukryžiuoju jas tarsi Buda.

– Kas tau nupiešta ant rankos?

Brolis prideda pirštą prie tatuiruotės ir žiūri į mane.

– Čia?

Linkteliu galvą.

– Tai Nukryžiuotasis.

– Dievo sūnus?

Pedritas šypteli.

– Taip.

– Mama netiki Dievą.

Brolis šypteli ir ranka perbraukia man per galvą sušiaušdamas plaukus.

– Tada mes jai nieko nesakysim.

– Kaip nori, nors man atrodo, kad ji tą jau žino.

Daugiau klausimų man neateina į galvą, nors ketinau užduoti begalę.

Ieškau akimis ko nors, už ko galėčiau užsikabinti, nes nenoriu pasirodyti esąs visiškas kvailys. Žvilgsnis užkliūva už kramtomosios gumos, prikibusios prie šlepetės pado, sutelkiu visas pastangas, bandydamas ją atplėšti, tačiau niekaip nepavyksta. Brolis paima lenktinį peilį, gulintį ant kriauklės, ir prieina artyn.

– Leisk man.

Jis pagremžia padą aštria geležte, kol guma atšoka; pasmeigia ją nuo grindų peilio galu ir įmeta į šiukšlių dėžę, stovinčią šalia klozeto.

– Kada išsinešdino senis?

Pasikrapštau galvą, bandydamas prisiminti.

– Manau, kad aną mėnesį.

– Niekšas.

Pedritas įninka kruopščiai skustis; kai peiliuku gramdo smakrą, nutaiso tokį veidą, kad mane net juokas suima.

– Ko juokiesi?

– Iš tavęs.

– Juokiesi iš manęs?

– Aš… juokiuosi iš tavo veido išraiškos.

– Na, tu čia jau prasimanai. Netrukdyk man.

Vėl pradeda skustis, dėdamasis esąs supykęs, tačiau dabar ištaisinėja dar juokingesnes minas; esu tikras, kad tą daro tyčia, bet negaliu ištverti nesijuokęs. Po kurio laiko galiausiai susitvardau.

– Kodėl tave uždarė į kalėjimą?

Brolis ūmai nustoja skutęsis ir atsisuka į mane; neatrodo, kad būtų supykęs, tačiau veidas tikrai rimtas.

– Kaip tai kodėl? Per tokį pienburnį!

– Kol buvai kalėjime, daug kartų skambino Roza, klausinėjo apie tave.

– Bandžiau susisiekti su ja, tik, regis, ji labai užsiėmusi savo naujuoju sužadėtiniu.

– Bet juk tu jos sužadėtinis.

Brolis atidžiai žvelgia į mane, jo akys atrodo liūdnos.

– Dveji metai – ilgas laiko tarpas, vyruti; kas iš akių, tas iš širdies.

Nusigręžia ir toliau skutasi.

– Man Roza labai patinka. Prisimeni tą dieną, kai…

– Gal pašnekam apie ką nors kita?

Jo akys tolyn labyn niaukiasi, ir pradedu jaustis kaltas, kad nuliūdinau.

Pedritas ima žiūrinėti ant vonios sienos kabantį kalendorių.

– Tau dar negreitai į mokyklą.

– Beveik po mėnesio. O tu ar mokysies toliau?

– Aš? – papurto galvą. – Praradau porą metų, be to, namuose trūksta pinigų; mama man surado padavėjo darbą.

– Kai tave uždarė, mums skambino dėstytojas donas Chulijanas; sakė, kai grįši, jis pats pasirūpins, kad vėl galėtumei mokytis, kadangi esi sumanesnis už kitus studentus; mama verkė.

Brolis šį kartą netaria nė žodžio, baigia skustis ir nusišluosto putų likučius ant pečių užmestu rankšluosčiu.

– Kodėl nepadedi dengti stalo. Jau turbūt metas valgyti.

Atsikeliu, ir trakšteli nutirpę kelių sąnariai.

– Kur losjonas po skutimosi?

Nustebęs žvilgteliu į jį.

– Nėra.

– Kodėl?

– Kai tu iškeliavai, nebeperkam. Tėtis pradėjo naudoti odekoloną, o mama sumąstė, kad nėra ko be reikalo švaistyti pinigų. Jei nori, ir tu gali pasipurkšti odekolonu.

– Žinai vieną dalyką, vyruti? – teiraujasi brolis šiek tiek šypsodamasis.

Papurtau galvą ir klausiamai žvelgiu į jį.

– Viskas pasikeitė.

Nelabai suprantu, ką jis nori man pasakyti, ir neišmanau, ką toliau veikti. Bėgu į virtuvę patalkinti mamai išdėlioti lėkštes.

Stalas jau padengtas, valgis padėtas; šiandien valgysim vištieną su česnakais ir svogūnais. Tai mėgiamas Pedrito patiekalas; mama nieko nesako, bet žinau, kad pagamino jam. Brolis dar vonioje, nors praslinko jau kokia valanda. Mama liepia man jį pakviesti, o pati šaukia: „Na, gal derėtų būti punktualesniems!“

Vonios durys vėl privertos. Pastumiu jas ranka ir atidarau iki galo, tačiau brolio nematyti. Dušo užuolaida užtraukta, nors vandens šniokštimo negirdėti. Dingteli, kad jis dabar galbūt šluostosi. Ant grindų, šalia dušo kabinos guli atlenktas kruvinas brolio peilis.

Širdis puola baisiai daužytis, nežinau, kas man darosi. Jaučiu, kad reikėtų prieiti arčiau, bet apima neįveikiama baimė. Už nugaros išgirstu mamos balsą:

– Kas yra? Kur tavo brolis?

Mama prieina prie manęs ir pamato kruviną peilį. Stumteli mane taip, kad pargriūvu ant grindų, ir prišoka prie dušo. Paskui staiga atplėšia užuolaidą. Brolis tyso viduje nuogas, palei kūną ištiesęs delnais į viršų atsuktas rankas, lyg prašydamas kažko. Iš jo riešų srūva kraujas, kuris maišosi su jau esančiu ant pilvo ir kojų. Atmerktos didelės žalios akys žvelgia į lubas tarsi kažko ieškodamos. Kūno oda jau nebe tamsi, o blyški, kone balta.

Mama parklumpa šalia ant kelių ir purtydama bando jį gaivinti, tačiau viskas perniek.

Ima isteriškai raudoti, dangstydamasi rankomis veidą, kuris beregint išsikruvina. Atsisuka ir permeta mane išplėstomis akimis.

– Kviesk greitąją, kvaily! Ar nematai, kas tavo broliui! Jis tuoj nukraujuos!

Aš išsigąstu ir taip pat pravirkstu. Nesidairydamas dumiu į savo kambarį ir užsidarau. Atsisėdęs ant grindų, smarkiai įsiremiu nugara į duris. Kiek įmanydamas užspaudžiu rankomis ausis – nenoriu girdėti mamos riksmo. Bijau, kad ji įpuls, vėl stvers mane už pečių ir sušuks, kad brolis irgi išėjo – kaip tėtis, nes jis taip pat nedorėlis.

Versta iš: El Fungible. Madrid: Punto de Lectura, S. L., 2003