William Shakespeare. Klaidų komedija
2012 m. Nr. 10
Iš anglų k. vertė Saulius Repečka
„Klaidų komedija“ – vienas ankstyviausių W. Shakespeare’o kūrinių – sukurta apie 1594 m., pirmą kartą pastatyta tais pačiais metais Londone, išspausdinta tik 1623-iaisiais. Pjesės pagrindas – Plauto komedija „Dvyniai“. Manoma, kad W. Shakespeare’as šios komedijos rankraštį skaitė lotyniškai, nes jos angliškas vertimas pasirodė tik 1595 m. Siužetas labai senas ir sutinkamas įvairių tautų folklore. Jis žinotas jau senovės Egipto vadinamajame „romane apie du brolius“, kurio pamatas – pasaka.
W. Shakespeare’o kūryba pradėta versti į lietuvių kalbą XIX a. pabaigoje (J. Zauerveinas, A. Samajauskas, K. Jurgelionis). Žymiausias sovietmečio vertėjas – A. Churginas, taip pat vertė K. Boruta, A. Miškinis, V. P. Bložė, išeiviai A. Tyruolis ir A. Nyka-Niliūnas. Tačiau dar yra daug neverstų W. Shakespeare’o kūrinių. Šią spragą ėmėsi lopyti puikus vertėjas A. Danielius, išvertęs tokias pjeses kaip „Du veroniečiai“, „Tuščios meilės pastangos“, „Ričardas II“, „Timonas Atėnietis“. Vis dėlto dar liko neišverstų nuostabių W. Shakespeare’o dramų. Tarp jų galima paminėti „Henriką IV“, „Klaidų komediją“, „Kaip jums patinka“, „Viskas gerai, kas gerai baigiasi“. Vis dar „nežinoma žemė“ – tragikomedijos ir vėlyvosios, vadinamosios „romantiškosios“, „barokinės“ dramos („Troilas ir Kresida“, „Cimbelinas“, „Žiemos pasaka“, „Periklis“). Tiesa, kai kurios šių pjesių yra išverstos teatrų užsakymu, tačiau modifikuotos pagal jų poreikius.
Šis vertimas – bandymas tęsti šiuo metu kiek apmirusią W. Shakespeare’o kūrinių vertimo į lietuvių kalbą tradiciją.
Veikėjai
SOLINAS, Efeso hercogas
EGEONAS, Sirakūzų pirklys, dvynių Antifolų tėvas
ANTIFOLAS iš Efeso
ANTIFOLAS iš Sirakūzų – Egeono sūnūs, dvyniai
DROMIJUS iš Efeso
DROMIJUS iš Sirakūzų – Antifolų tarnai, dvyniai
ADRIANA, Antifolo iš Efeso žmona
LUČIANA, jos sesuo
LIUSĖ, Adrianos virtuvės darbininkė
ANDŽELAS, auksakalys
BALTAZARAS, pirklys
KURTIZANĖ
DAKTARAS PINČAS, mokytojas, egzorcistas
PIRMAS PIRKLYS, Antifolo iš Sirakūzų draugas
ANTRAS PIRKLYS, Andželo kreditorius
EMILIJA, Efeso vienuolyno abatė
Kalėjimo prižiūrėtojas, pasiuntinys, budelis, policininkai, tarnai
I VEIKSMAS
I SCENA
Hercogo Solino rūmų salė.
Įeina Efeso hercogas Solinas, Sirakūzų pirklys Egeonas, kalėjimo prižiūrėtojas ir palyda
EGEONAS
Nedelsk, Solinai, pražudyk mane,
Pasmerk myriop – gyventi man kančia.
HERCOGAS SOLINAS
Nebemaldauk, pirkly iš Sirakūzų,
Įstatymų pažeist neketinu.
Užtemdė mūsų akyse menkiausią
Kruopelę atjautos ne taip seniai
Nepakanta, kurią sukėlė niršiai
Išliejęs tulžį jūsų kunigaikštis
Ant mūsų tėvynainių gerbiamų,
Darbščių pirklių, – krauju jiems liepė
Patvirtint savo įstatus žiaurius,
Mat jie pristigo pinigų išpirkt
Gyvybes savo. Ir nuo tol, kai kilo
Vidaus rietynės mirtinos tarp mūsų
Ir jūsų maišto apniktų piliečių,
Sušaukę sueigas tvirtai nusprendėm –
Ir mes, ir jūs taip pat, sirakūziečiai,
Nutraukt prekybinius ryšius suvis
Tarp miestų, priešiškumo pagautų.
Be to, paskelbta buvo, kad tasai,
Kas gimė Efese, bet drįso būti
Ar Sirakūzų mugėje, ar turguj,
Bus baudžiamas mirtim. Toks pat
Likimas lauks ir to, kuris gimtinę
Vadina Sirakūzais, bet atplaukti
Į uostą efesiečių nepabūgs.
Turtus jo hercogo vardu atimsim,
Jei tūkstantinės markėmis jisai
Susimokėti nevalios, kad savo
Išpirktų kaltę. Na, o tavieji turtai,
Net jeigu duotume aukščiausią kainą,
Nė šimto markių neverti, todėl
Pagal įstatymą turėsi mirti.
EGEONAS
Po žodžių šių paguoda man viena –
Arti jau mano vargo pabaiga.
HERCOGAS SOLINAS
Na, tai papasakok trumpai, sirakūzieti,
Kodėl namus gimtuosius palikai?
Kas į Efesą atvedė tave?
EGEONAS
Iš užduočių nėra man sunkesnės,
Nei neapsakomas bėdas, kurias
Patyriau, apsakyti. Bet pasauliui
Paliudyt noriu, kad mane pražudė
Žmogaus širdis, o ne pikta valia.
Atskleisiu tai, ką sopulys man leis
Atskleisti. Sirakūzuose gimiau,
Ten moterį vedžiau, bet mūsų laimę
Užtemdė ne kas kitas – aš patsai.
Smagiai gyvenom, krovė mums turtus
Kelionės mano dažnos ir pelningos
Į Epidamną. Bet mirtis, deja,
Pakirto mano tarpininką. Prekėm,
Palikusiom be priežiūros, skubiai
Turėjau pasirūpint ir našta
Vargų užgriuvus išplėšė mane
Iš mielo sutuoktinės glėbio. Buvom
Jau pusę metų skyrium, kai jinai,
Alpėdama nuo tos saldžios bausmės,
Kuri duota iškęsti moteriškėm,
Į kelią leidos ir bematant saugiai
Atvyko pas mane. Ilgai netrukus,
Maniškė tapo motina džiugia
Dviejų šaunių sūnų. Ir juodu, keista,
Tokie panašūs buvo, kad atskirti
Vien pagal vardą juos galėjai.
Tą pačią valandą ir tuos pačiuos
Svečių namuos sulaukė tokio pat
Džiaugsmingo palengvėjimo kita,
Žemesnio luomo moteris, – ir jai
Dvynukai gimė, štai tau – du kaip vienas.
Tėvai jų baisūs skurdžiai buvo, taigi
Naujagimius nusipirkau, kad ateity,
Jie patarnautų mano atžaloms.
Didžiavosi žmona tokiais vaikais
Ir meldė grįžt mane namo kasdien.
Nenoriai sutikau. Ak, paskubėjau!
Įsėdome į laivą. Vos nutolę
Nuo Epidamno mylią, tarp bangų,
Per amžius vėtroms pavaldžių, išvydom
Grėslius nelaimės ženklus. Pamažu
Sutirpo mūsų viltys, per padangę
Tamsa pasklido ir į mūsų protus,
Pakrikusius iš baimės, įsibrovė –
Supratom: neišvengsime mirties.
Aš pats mielai jai pasidavęs būčiau,
Bet nepaliaujama rauda žmonos,
Apverkiančios, kaip jai atrodė, tai,
Ko negali atšaukti, ir gailus
Manų mielų vaikelių knerksimas –
Dėl skundo vien, grėsmės nėmaž nevokiant,
Mane ieškoti privertė kelių
Ir jų, ir savo žūčiai atitolint.
Nebuvo išeities kitos, tad štai
Ką sumaniau: jūreiviai mūs visi
Supuolė valtin, mums palikę laivą,
Jau grimztantį dugnan. Žmona pačiupo
Jaunesnį amžium sūnų ir podraug
Su vienu mūsų nupirktų dvynių
Pririšo prie neilgo stiebo – toks
Naudojamas kaip atsarginis, kilus audrai.
O aš taip pat kita dvynių pora
Skubėjau pasirūpinti. Tuomet,
Akis širdies paliepimu įsmeigę
Į kūdikius, pastvėrėm su žmona
Kiekvienas stiebą iš skirtingų pusių
Ir nuplaukėme pagauti bangų tolyn,
Kaip mums atrodė, link Korinto kranto.
Bet štai virš žemės saulė patekėjo,
Išsklaidė debesyną pražūties,
Ir nutvieksta ilgai lauktos šviesos
Paliovė šėlti jūra. Ir staiga
Išvydome iš tolo du laivus,
Artėjančius prie mūsų, – vienas plaukė
Iš Epidauro, kitas – iš Korinto,
Tačiau, deja… ak, žodžių jau apstu!
Kokia lemtis ištiko mus paskiau,
Nuspėsi pats iš to, ką pasakiau.
HERCOGAS SOLINAS
Ne, seni, nenutilki. Nors bausmės
Ir neišvengsi, bet tave užjaučiam.
EGEONAS
Ak, jei parodę būtų mums dievai
Tuomet nors krislą atjautos, dabar
Vadint jų kietaširdžiais aš nedrįsčiau!
Laivai prie mūsų priartėję buvo
Per trisdešimtį mylių, kai perpus
Uola tūžmingai perskėlė mūs laivą.
Bet šitaip neteisingai mus išskyręs,
Likimas mudviem po vienodai davė –
Kiek skausmo, tiek paguodos lygiai.
Pačios manos, vargšelės, laivo dalį, –
Mat šiai našta menkesnė teko, nors gėlos –
Tiek pat, – greičiau nuplukdė vėjas priekin,
Ir jų trijulę, kaip mačiau iš tolo,
Išgelbėjo Korinto, sau tariau, žvejai.
Vėliau ir mums pagalba atskubėjo
Kitu laivu. Jūreiviai, sužinoję,
Kam dovanojo gyvastį, širdingai
Sveikino nelaimėlius svečius
Ir iš žvejų kaipmat jų grobį būtų
Išlaisvinę, tačiau, deja, per lėtas
Gerokai mūsų laivas buvo, taigi
Pasuko link gimtinės kranto. Štai,
Dabar žinai, kaip žlugo mano laimė,
Kaip negandom vien tam išgyvenau,
Kad sopulius iškloti tau galėčiau.
HERCOGAS SOLINAS
Dėl tų meldžiu tavęs, kuriuos apraudi,
Man paslaugą suteik ir iki galo
Išpasakok, kas tau ir jiems nutiko.
EGEONAS
Kai aštuoniolikos jaunėlis mano –
Ir pats seniausias rūpestis drauge, –
Sulaukė, jam parūpo, kur jo brolis.
Pradėjo jis mane įkalbinėt,
Kad jį podraug su jo tarnu, – šiam irgi
Vien vardas brolio prarasto teliko, –
Ieškoti dvynio leisčiau. Ir per tą,
Kurį iš meilės pamatyt vėl troškau,
Aš tą, kurį mylėjau, praradau.
Po atkampiausius Graikijos kraštus
Klajojau vasaras penkias, kiek driekias
Pasienis Azijos šalių, tiek kojom
Numyniau ir tada, namol pasukęs,
Dar į Efesą užsukau, tiesa,
Vilties nebeturėjau, bet palikti
Neaplankytos vietos nė vienos,
Kurioj sau prieglobstį žmogus surado,
Neketinau. Deja, čionai ir baigias
Gyvenimo istorija mana.
Ak, džiaugčiaus valandą mirties, jei visos
Klajonės šios man būtų tvirtas laidas,
Kad nepražuvo mano sūnūs du.
HERCOGAS SOLINAS
Bedali Egeonai, pasirinko
Lemtis tave nelaimių naštai nešt!
Prisiekiu, jei neprieštarautų tat
Ir mano garbei, ir valdžios vainikui,
Ir priesaikai, ir mūsų paskelbtiems
Įstatymams, kurių, kad ir norėtų,
Valdovas lai atšaukti nemėgins,
Širdis mana gynėju tavo stotų.
Tačiau, nors pasmerktas myriop esi,
Ir panaikinti nuosprendžio negalim,
Pažemindamas mūs garbingą vardą,
Aš kuo įstengdamas padėsiu tau.
Todėl, pirkly, naudokis šia diena
Ir gelbėkis ieškodamas pagalbos:
Maldauk visų draugų, kuriuos turi
Šiame mieste, kad pinigų surinktų
Kaip auką ar kaip skolą – tiek, kiek reikia,
Ir sveikas sau gyvenk, jei ne – pražūsi.
Vesk, prižiūrėtojau, kalėjiman jį.
KALĖJIMO PRIŽIŪRĖTOJAS
Klausau, valdove.
EGEONAS
Bejėgis Egeonas, metęs viltį,
Išėjo, kad uždelstų laiką mirti.
Išeina
II SCENA
Turgaus aikštė.
Įeina Antifolas iš Sirakūzų, Dromijus iš Sirakūzų ir Pirmas pirklys
PIRMAS PIRKLYS
Sakykitės esąs iš Epidamno,
Antraip tuoj pat be savo turto liksit.
Šiandieną Sirakūzų pirklį cypėn
Įkišo vien už tai, kad drįso čia
Įkelti koją. Jis, kad išsipirktų,
Pristigo pinigų, todėl, kaip liepia
Įstatymai šio miesto, privalės
Padėti galvą, kol nuvargus saulė
Dar neišblėso vakaruos. Laikykit,
Štai grąžinu jums pinigus visus.
ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ
Dromijui
Nunešk juos mūsų smuklėn, į „Kentaurą“,
Ir lauk manęs ten, Dromijau, pargrįžtant.
Iki pietų dar liko valanda,
Tad kolei kas pavaikščiosiu po miestą,
Jo papročius patyrinėsiu, į pirklius
Užmesiu akį, pastatus apžvelgsiu.
Tada parėjęs smuklėje numigsiu.
Mat po ilgos kelionės nuvargau.
Na, dumki.
DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ
Išties ne vienas, šiuos žodžius nustvėręs,
Mielai su tokiu laimikiu išdumtų.
Išeina
ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ
Ak, mano ištikimas šelmis, pone!
Kaskart, kai rūpesčiai ir liūdesys mane
Suriesti taikos, jis linksmom išdaigom
Kaipmat man gerą ūpą sugrąžina.
Gal pasivaikščiokim drauge po miestą?
Paskui pietų kviečiu į savo smuklę.
PIRMAS PIRKLYS
Jau užkviestas esu vienų pirklių –
Iš jų tikiuosi didelės naudos.
Atleiskit, pone. Su jumis mielai
Šioj aikštėj susitiksiu penktą
Ir ligi temstant jus visur lydėsiu.
Na, o dabar skubu su reikalais.
ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ
Tad susitiksime vėliau, o aš
Dabar einu pasižvalgyt po miestą.
PIRMAS PIRKLYS
Jums, pone, nuoširdžiai linkiu sėkmės.
Išeina
ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ
Sėkmės man palinkėti – ne kas kita,
Kaip palinkėt tuščiai: manęs ji lenkias.
Esu pasauly lyg vandens lašelis,
Kuris plačiajam vandenyne trokšta
Atrasti kitą lašą, smalsiai dairos,
Bet pats, deja, nepastebėtas tirpsta.
Ieškoti leidaus motinos ir brolio,
Ir štai liūdnai tariu sau: pasiklydau.
Įeina Dromijus iš Efeso
Antai, žiū, mano patikimas kalendorius!
Na, kas? Kodėl taip greitai sugrįžai?
DROMIJUS IŠ EFESO
Taip greit? Veikiau, kodėl tiek užtrukau?
Gaidys susvilo, perkepęs paršelis
Nuo iešmo nušlumštė, kai varpas dūžiais
Paskelbė dvyliktą, paskui mana
Ponia paskelbė pirmą man per skruostą:
Įkaito baisiai, mat mėsa atvėso.
O ši atvėso, mat namo negrįžot.
Namo negrįžot, mat nejutot alkio.
Nejutot alkio, mat atsigavėjot.
O mes ir pasninką, ir maldą žinom,
Ir jūsų nuodėmę apraudam gailiai.
ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ
Nemalk niekų, mielasis, ir išklok,
Kur pinigus, kuriuos daviau tau, dėjai?
DROMIJUS IŠ EFESO
Ar šešiapensį tą, kurį man davėt
Praėjusį trečiadienį, kad balniui
Už pabruką atlyginčiau? Tad juo
Ir sumokėjau, aš jo neturiu.
ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ
Dabar juokauti ūpo man nėra.
Negaišęs klok, kur mano pinigai.
Mes svetimi čia. Kaipgi tu drįsai
Paleisti tokią sumą iš akių?
DROMIJUS IŠ EFESO
Meldžiu, kai sėsite pietaut prie stalo,
Tada ir pokštaukit smagiai. Pas jus
Paragintas ponios žaibu lėkiau,
Bet grįžęs vienas, pats žaibuos pražūsiu,
Jinai man ant makaulės jūsų ožį
Tuoj pat išpieš. Manau, kad skilvis jums
Tarnaut kaip laikrodis turėtų stropiai
Ir šaukti jus namol pietų be šauklio.
ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ
Na, liaukis, Dromijau, juokams ne metas,
Džiugesnei valandai paliki juos.
Kur pinigai, kuriuos tau patikėjau?
DROMIJUS IŠ EFESO
Man, pone? Nieko negavau iš jūsų.
ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ
Ar negana kvailioti, niekdary?
Sakyki, kaip įvykdei paliepimą.
DROMIJUS IŠ EFESO
Tebuvo liepta man parvesti jus
Pietaut namo, į „Feniksą“, iš turgaus.
Tenai su savo seseria ponia
Seniai jau laukia nesulaukia jūsų.
ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ
Ar saugią vietą pinigams radai?
Na, pasakok, antraip iš tavo guogės,
Linksmybės pagautos, kai man nelinksma,
Iškulsiu paslaptis visas! Tuoj rodyk,
Kur atskaičiuota mano tūkstantinė?
DROMIJUS IŠ EFESO
Neneigsiu, atskaičiavot man į guogę
Kelis gumbus, taip pat ponia nagais
Kelis brėžius į petį atskaičiavo,
Bet tūkstančio per jus abu nebus.
Jei jums už juos atlygint ryžčiaus,
Šviesybei, kaip manau, kantrybė trūktų.
ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ
Ponia? Kokia, nenaudėli, ponia
Galėjo susidėti su tavim?
DROMIJUS IŠ EFESO
Žmonelė jūsų ir ponia mana,
Kur pasninkauja „Fenikse“ ir meldžia,
Kad jūs suskubtumėt pietų pareit.
ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ
Kaip, niekše, plėšyt man akis drįsti?!
Juk perspėjau tave, bjaurybe, še tau!
Muša jį
DROMIJUS IŠ EFESO
Ak, pone, kas jums? Oi, rankas valdykit,
Dėl Dievo, gelbėkit, antraip dingstu!
Pabėga
ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ
Kažkas iš mulkio šio, prisiekiu galva,
Klasta bus mano pinigus išgavęs.
Šis miestas, sako, pilnas sukčių,
Mitrių akių dūmikų ir raganių,
Kuriems sujaukti protą – vienas juokas,
Kerėtojų, kurios suėda sielą
Ir kūną subjauroja, čia gausybė,
Ir persirengėlių melagių, šarlatanų,
Kur pasisuk – vien nuodėmė visur.
Jei žmonės tiesą šneka, išvykstu,
Nedelsiu, į „Kentaurą“ savo tarno
Skubu ieškot pirmiausia. Neramu,
Oi, baisiai neramu dėl pinigų!
II VEIKSMAS
I SCENA
Antifolo iš Efeso namai. Įeina Adriana ir Lučiana
ADRIANA
Negrįžta mano vyras, nėr ir tarno,
Kuriam liepiau jį rasti kuo skubiau.
Jau antrą išmušė, Lučiana.
LUČIANA
Galbūt jį užkvietė koks nors pirklys
Ir jis iš turgaus papietaut nuėjo.
Pietaukime ir mes, sesut, ramiai –
Juk vyras savo laisvės šeimininkas,
O jam valdovas – laikas, tad išeina
Ir grįžta vyras, kai supranta: „metas.“
Todėl, sesute, būk kantri ir lauk.
ADRIANA
Kodėl didesnė laisvė jų nei mūsų?
LUČIANA
Mat visad ne namuos jie pluša triūsia.
ADRIANA
Bet pyksta jis, jei šitaip aš elgiuos.
LUČIANA
Užmovė tau apynasrį – ir vadelios.
ADRIANA
Apynasriai tik asilams valdyt skirti.
LUČIANA
Dykiems nenuolaidoms – lemtis karti.
Kiekvienas, kas po saule gyvas, – jūroj,
Danguj ar žemėj, – savo pančius turi.
Klausyti patino patelei privalu
Ir paukščiams, ir žvėrims, ir tarp žuvų.
O gyvių šių visų valdovai – vyrai,
Jiems lenkias niršios marios ir kalnynai.
Tvirta dvasia, protu apdovanoti,
Jie viršesni nei žuvys bei sparnuočiai,
Taip pat ir žmonos savo vyrų valiai
Tarnaitėm gimė – toks ir tavo kelias.
ADRIANA
Bijai tarnauti – ir tekėt delsi.
LUČIANA
Man lovos rūpesčiai gerokai baisesni.
ADRIANA
Bet ištekėti – tai valdžios įgyti.
LUČIANA
Už meilę pirm išmoksiu aš klausyti.
ADRIANA
O jei taviškis kitą susiras?
LUČIANA
Kur buvęs, vėl namolei parsiras.
ADRIANA
Kantrumas mat, kai niekas iš kantrybės
Nemano vesti! Anokia gudrybė
Romuole dėtis, kai nėra ko pykti.
Mums kito raudos kokčios paklausyti,
Bet vos vargai užgriūva mus pačius,
Kaipmat gailiau užraudam už visus.
Taip pat ir tu – nepatiri skriaudos
Iš blogo sutuoktinio, bet naudos
Mane kantrybėje ieškoti mokai.
Jei pačiai tau kas begėdystę tokią
Pakištų, tuoj iš giriamo kvailai
Kantrumo tavo liktų vien skutai.
LUČIANA
Na, vieną dieną tyčia susituoksiu.
O, tarnas štai! Ir pats, matyt, atliuoksi.
Įeina Dromijus iš Efeso
ADRIANA
Ar atskuba jau tavo šeimininkas?
DROMIJUS IŠ EFESO
Ne, tai aš nuo jo strimgalviais nuskubėjau, vos sveiką kailį išnešiau – mano ausys jums paliudys.
ADRIANA
Ar sakė tau, ką jis daryt ketina?
DROMIJUS IŠ EFESO
O taip, pasakė man į ausį skambiai,
Nenaudėlė ranka, – menkai jį supratau.
LUČIANA
Ar jo žodžiai buvo tokie migloti, kad nesupratai, kas tau sakoma?
DROMIJUS IŠ EFESO
Ne, žodžius jis man išrėžė į ausis taip aiškiai, kad labai aiškiai pajutau jų kirčius, bet vis viena menkai tesupratau, kas norėta jais pasakyti.
ADRIANA
Bet pasakyk, ar skuba jis namo?
Juk stengias, rodos, įtaikauti žmonai…
DROMIJUS IŠ EFESO
Oi, ponia, rodos, jam ragai išdygo.
ADRIANA
Nedrįsk apie ragus kalbėt man, mulki.
DROMIJUS IŠ EFESO
Ak, ne, ragai iš įsiūčio jam išsikėlė!
Vos pakviečiau pietauti jį namo,
Tuoj tūkstantinės markių užsiprašė:
„Pietauti metas“, – jam sakau, o jis:
„Kur mano tūkstantinė auksu?“ – klausia.
„Susvils mėsytė jūsų“, – atsakau.
„Kur mano tūkstantinė auksu?“ – šaukia.
„Na, paskubėkite namo“, – meldžiu.
„Kur mano tūkstantinė auksu? – klausia. –
Kur mano pinigus padėjai, mulki?“
„Paršelis perkepė, eime“, – kviečiu.
„Kur mano tūkstantinė auksu?“ – šaukia.
„Ponia…“ – sakau. „Kokia ponia? Velniop!
Tegu pasikaria, girdėt nenoriu.“
LUČIANA
Palauk gi, kas taip sako?
DROMIJUS IŠ EFESO
Jis, mano šeimininkas, sako,
Neva namai ir ponios, ir meilužės
Tėra vien mano pramanai tušti.
Todėl nešu liežuviui skirtą žinią,
Dėkokit jam, išbelstą ant pečių.
Jisai mat savo kalbą baigė smūgiais.
ADRIANA
Tuoj grįžk pas jį ir vesk namo, kvaily.
DROMIJUS IŠ EFESO
Ar grįžt ir vėlei sumuštam parlėkt?
Dėl Dievo, kitą pasiuntinį siųskit.
ADRIANA
Kurnėk, nes perskelsiu kryžmai makaulę!
DROMIJUS IŠ EFESO
O tas šį kryžių dar palaimins niuksais!
Per jus abu šventuolio galvą gausiu.
ADRIANA
Pas šeimininką bėk, stuobry, nepliurpęs!
DROMIJUS IŠ EFESO
Regiu, aš jums lyg kamuolys esu,
Kurį smagu paspirt tai šen, tai ten.
Jei šitaip jums tarnaut ilgai turėsiu,
Apsiūkit mane oda, pagailėkit.
Išeina
LUČIANA
Kaip tavo veidą iškreipė nepakanta!
ADRIANA
Jisai su meiluže, esu tikra.
O aš namuos džiūstu be meilės žodžio.
Jei kasdienybės metai mano grožį
Išblukino – dėl to jis vienas kaltas.
Atšipo mano protas, bodžios kalbos?
Nelakios mintys, iškalba blanki?
Smarkiau sugniuždo nei uola sunki
Beširdis elgesys lakiausią mintį.
Puošnybėm jį pavyko apsvaiginti?
Kalta ne aš – jis mano turtui ponas.
Kad sudaužytos liko mano godos, –
Kaltė vien jo, tiktai per jį be laiko
Nuvyto mano skruostai, betgi laido
Pražysti vėl jiems tereikėtų vieno –
Saulėto meilės žvilgsnio, šilto, mielo.
Deja, ramybės lyg padūkęs elnias
Jisai nežino ir per žiogrį veržias
Pasiganyti ne namie, o aš –
Vargšelė, ak, naivuolę tokią rask!
LUČIANA
Pavydo graužatį šalin varyk!
ADRIANA
Vien mulkis tokią nuoskaudą nuryt
Tegali be jausmų. Žinau, dabar
Žvilgsniu kitas jis tirpdo, kas gi dar
Jį sulaikytų nuo namų atstu?
Nereikia man, sesut, jo dovanų –
Žadėtos grandinėlės – lai tik vykdo
Jis pareigą man ištikimo vyro!
Dailiausiai papuoštas brangus akmuo,
Regiu, praranda spindesį galop.
Ir auksas, jeigu jį brangina, žvilga,
Bet čiupinėtojai dažni nudildo
Taurumą jo išsyk. Taip pat ir žmogų
Prapuldo gėda elgesio nedoro.
Jei mano grožis neberūpi jam,
Lai ašarom likučiai jo nusrūs kapan.
LUČIANA
Kiek daug paikų tarnų pavydas turi!
Išeina
II SCENA
Aikštė. Įeina Antifolas iš Sirakūzų
ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ
Saugus „Kentaure“ mano auksas guli,
O Dromijus, stropulis, jį nunešęs
Manęs ieškoti rūpestingai leidos.
Kaip pats apskaičiavau ir kaip pasakė
„Kentauro“ šeimininkas, negalėjau
Aš, rodos, Dromijaus sutikt nuo tol,
Kai pirmąkart jį pasiunčiau namo.
O štai ir jis.
Įeina Dromijus iš Sirakūzų
Na, ką, garbusis? Dingo linksmas ūpas?
Bet pasijuoki dar, jei niuksų trokšti.
Apie „Kentaurą“ negirdėjai, aukso
Kaip gyvas nematei? Ponia tave
Pietų mane pakviesti siuntė?
Sakai, esą aš „Fenikse“ apsigyvenęs?
Ar galvą nutrūkai, kad su manim
Tarytum koks apkvaišėlis kalbėjai?
DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ
Kada gi, pone, būsiu taip šnekėjęs?
ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ
Prieš pusvalandį, ne daugiau, štai čia.
DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ
Nuo tol, kai pasiuntėt mane „Kentauran“
Su auksu, jūsų nebuvau sutikęs.
ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ
Nenaudėli, tu gyneis gavęs auksą
Ir apie ponią bei pietus pliurpei
Ir, kaip patyrei, man tai nepatiko.
DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ
Džiugu, kad esat puikiai nusiteikęs.
Ką reiškia pokštai šie, meldžiu, sakykit?
ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ
Ak šitaip? Vėl mane per dantį trauki?
Manai, kad pokštauju? Tai še tau! Še tau!
Muša jį
DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ
Dėl Dievo, liaukitės! Tie jūsų pokštai
Per daug rimti. Už ką pylos gavau?
ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ
Už tai, kad sykiais su tavim kaip draugas
Plepu ir lyg iš juokdario prunkščiu,
O tu šaipais iš mano prielankumo
Ir dykas mano rimtį vėjais leidi.
Kai saulė šviečia – tešėlioja kuisiai,
Bet jai užtemus – slepias lai plyšiuos.
Jei knieti pokštaut, pirma man į veidą
Pažvelk ir pagal jį, kaip elgtis, spręsk.
Antraip tau kaušėn mokslą šį įmušiu.
DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ
Sakot, kaušėn? Iš tikrųjų geriau muškite kaušan, kad tik mano galvelė liktų sveika. O jei nesiliausite, man neliks nieko kito, kaip tik ją pridengti mediniu kaušu, mat bijau, galite iškaušti mano protelį. Bet meldžiu, pasakykit, už ką esu kuliamas?
ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ
Ar nežinai?
DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ
Nė nenutuokiu, pone, žinau tik tiek, kad mane mušat.
ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ
Ar nori, kad pasakyčiau?
DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ
Taip, pone, už ką ir kodėl? Juk sakoma, kad kiekvienas „kodėl“ turi savo „todėl, kad“.
ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ
„Už tai“, kad, pirma, pašiepei mane,
Ir dar – „todėl“, kad šiepti nenustoji.
DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ
Na, argi buvo talžomas kas nors štai taip – tuščiai,
„Už ką“, „kodėl“ mėgindamas suprast bergždžiai?
Dėkoju, pone, ką gi.
ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ
Dėkoji, pone, man? Už ką?
DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ
Nagi dėkoju, pone, kad už nieką man šį bei tą davėte.
ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ
Kitą sykį tave apdovanosiu – už šį bei tą neduosiu nieko. Bet, sakyk, ar ne metas pietauti?
DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ
Ne, pone, manau, kad mėsai dar trūksta to, ko buvo duota man.
ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ
Ko gi, paaiškink, pone.
DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ
Ją reikia mušti.
ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ
Kaip suprantu, pone, mėsa bus kieta ir sausa.
DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ
Jei šitaip, pone, prašau, nė neragaukit jos.
ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ
Kodėl gi?
DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ
Nes supyksit, kad ji nemušta, ir primušit mane.
ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ
Užtat mokykis juokauti tada, kai dera. Viskam – savo laikas.
DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ
Prieš jums įširstant, šiuos žodžius būčiau paneigęs.
ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ
Kokiu pagrindu?
DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ
Šis pagrindas, pone, tiek pat aiškus, kiek glotni paties tėtušio Laiko plikė.
ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ
Nagi, paklausykim.
DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ
Nesulauks atžėlusių plaukų tasai, kuris nupliko gamtos valia.
ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ
Ar nėra būdo jam plaukus atgauti?
DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ
Ar pikto būdo jis, ar gero – nuo plikės nepadės, bet yra vienas būdas – nusipirkti peruką, tai yra atgauti plaukus to, kuris juos prarado.
ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ
Kodėl gi Laikas toks šykštus plaukų, nors šių išaugų uždera taip gausiai?
DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ
Todėl, kad tai malonė, kuria jis apdovanojo gyvulius ir žvėris, o žmonėms už atimtus plaukus atlygina išmintimi.
ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ
Betgi yra gausybė žmonių, kurie plaukų turi daugiau nei proto.
DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ
Tarp jų nėra nė vieno, kuris su savo plaukais atsisveikintų dėl to, kad jam nepakanka nuovokumo.
ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ
Betgi pats sakei, kad plaukuoti žmonės – patys nenuovokiausi.
DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ
Kaip tik nuvokiantieji, kaip ką greičiau padaryti, greičiau ir nuplinka, be to, gauna naudos sau.
ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ
Kodėl gi?
DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ
Priežastys dvi – ir, be to, solidžios.
ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ
Nekalbėk man čia apie solidumą, meldžiamasis.
DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ
Na, tada patikimos.
ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ
Ne, nėra ko kalbėti ir apie patikimumą, jei reikalas toks nepatikimas.
DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ
Ką gi, tada neabejotinos.
ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ
Išvardyk jas.
DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ
Pirma – sutaupai pinigų, kuriuos išleistum plaukų kirpimui, antra – per pietus plaukai nekrenta sriubon.
ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ
Tai tu visą šį laiką mėginai įrodyti, kad ne viskam yra laiko?
DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ
Kaip Dievą myliu, ir įrodžiau, pone. Būtent – nėra laiko atželti gamtos valia prarastiems plaukams.
ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ
Ne, taip iš esmės ir nepaaiškinai, kodėl jiems atželti nėra laiko.
DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ
Nagi, taisau padėtį: pats Laikas – plikas, todėl iki pasaulio pabaigos ir jo sekėjai bus nuplikę.
ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ
Taip ir maniau, kad iš tavo išvados – vien plikuma bus. Bet pažvelk, kas ten mums moja?
Įeina Adriana ir Lučiana
ADRIANA
Taip, taip, Antifolai, šnairom dėbsok,
Lyg svetima tau būčiau, juk kitas
Meiliu žvilgsniu prisotinai, o aš –
Ne sutuoktinė tavo, ne Adriana.
Ak, buvo metas, neprašytas klioveis,
Kad niekada joks žodis tau ausies
Neglostys ir akies joks daiktas niekad
Nedžiugins, tavo rankos nepažins
Švelnumo mielo, o liežuvis skonio
Nejus, jei su tavim kalbu ne aš,
Ne aš žvelgiu tau į akis, rankas
Ne aš liečiu, ne aš draugiją
Per vaišes sudarau. Kodėl tad, vyre,
Sau svetimas staiga tapai? Kodėl?
Taip, „sau“ sakau, nes svetimas tu man,
Juk aš, tvirtai suaugus su tavim,
Esu iš to, ką gero pats turi,
Dalis pati geriausia. Ak, meldžiu,
Savęs neplėšk, netolink nuo manęs!
Žinoki, mylimasis, kad veikiau
Vandens lašelį į putotą jūrą
Įmesi ir ištrauksi tokį patį, –
Be priemaišų ir nepakitusį dydžiu, –
Negu save atimsi iš manęs
Ir be manęs paliksi toks, koks buvęs.
Ar nenuvertų lig širdies gelmių
Tavęs žinia, kad pasileidus puoliau
Ir suteršiau gašlybėm savo kūną,
Kuris vien tau, mielasis, skirtas?
Turbūt tulžim į mano pusę spjautum,
Į veidą blokštum sutuoktinio vardą,
Suveltus kekšės plaukus nupešiotum,
Nuo rankos suteptos tuoktuvių žiedą
Nutraukęs sukapotum ir paskelbtum
Grūmodamas skyrybas. Argi ne?
Žinau, kad taip, todėl nelauk, nedelsk:
Aš svetimavimo dėme nujuodus,
Atskiestas mano kraujas gašlumu,
Nes jeigu tu ir aš kaip vienas esam,
Mane palaido tavo kūno nuodas
Taip pat apnuodijo lyg gatvės mergšę.
Todėl neterški santuokinio guolio,
Ir būsiu aš švari, – o tu nepuolęs.
ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ
Ar sakote tai man, garbioji ponia?
Aš jūsų nepažįstu, į Efesą
Prieš porą valandų teatvykau.
Šio miesto gatvės klaidžios man tiek pat,
Kiek jūsų išrėžta kalba mįslinga.
Įtempęs visą protą mėginu
Sučiuopti bent žodelį – neįkabinu.
LUČIANA
Fui, broli! Kas gi permainė jus šitaip?
Lig šiolei elgėtės visai kitaip
Su mano seserim – jinai namo
Pietų jus Dromijų pakviesti siuntė.
ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ
Ką? Dromijų?
DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ
Mane?
ADRIANA
Tave. Nepameni? Pargrįžęs skundeis,
Neva jis kumščiais tau įkalti bandė,
Kad aš – ne jo žmona, o mūs namuos
Bendruos jam niekada netekę būt.
ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ
Dromijui
Ar tu su šia ponia esi kalbėjęs?
Ką reiškia šitoks jūsų sutarimas?
DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ
Kalbėjaus? Aš? Matau ją pirmąsyk.
ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ
Meluoji, nevidone, šiandien aikštėj
Iš tavo lūpų jos žodžius girdėjau.
DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ
Kaip gyvas nesu su ja šnekėjęs.
ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ
Tada iš kur ji žino mūs vardus?
Gal įkvėpimo pagauta nuspėjo?
ADRIANA
Kaip žema, – ak, savigarbą pamynęs,
Šį bjaurų farsą su vergu rezgi
Ir mano širdgėlą pašiept jį kurstai!
Skriaudos man, atstumtai, ir taip apstu,
Pridėk patyčių – antra tiek skaudu.
Priglusiu tau prie rankos ir eime,
Tu tvirtas medis, aš liauna virkščia,
Stiprybę tavo silpnumu savuoju
Apvijus ir pati galia alsuoju.
O jei kas mudu skiria – tik šapai,
Gebenės kibios, samanų kemsai.
Nerauni jų ir tavo syvais plinta
Jų užkratas – pagedimu jie minta.
ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ
Na taip, išties ji kreipias į mane!
Ar tik nebūsiu vedęs jos sapne?
O gal dabar šį pokalbį sapnuoju?
Nejau man akys ir klausa meluoja?
Kol išaiškės šio rikto priežastis,
Nuduosiu josios paistalais tikįs.
LUČIANA
Bėk, Dromijau, namo, prašyk tarnų,
Kad pasirūpintų pietų stalu.
DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ
Pasigailėk, o Viešpatie, meldžiu!
Kur mano rožinis? Ak, varge, mudu
Papuolėme į raganystės kraštą gūdų
Ir kalbam su apuokais, elfais, fėjom.
Jei jiems išdrįsim priešgyniauti, spėju,
Jie kvapą iš krūtinių mums išspaus,
Sužnaibys, užkutens, slopa apgaubs.
LUČIANA
Ar apkurtai? Ką murmleni po nosim?
Tuoj pat man, šliuže, sraige, trane, skuosi!
DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ
Ar, pone, aš ne aš jau? Ar keičiuosi?
ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ
Protu, bijau, ne tu jau, – kaip ir aš.
DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ
Ne tik protu – taip pat ir kūnu, pone.
ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ
Iš išvaizdos koks buvęs, toks likai.
DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ
Ne, pone, būsiu virtęs į beždžionę.
LUČIANA
Jei pavirtai į ką – tai tik į asilą, deja.
DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ
Gryna teisybė – jodo ji mane,
Žiūrėk, tikrai – žolės užsimaniau.
Aš asilas. Antraip ne ką prasčiau
Nei ji mane, išsyk pažinęs būčiau ją.
ADRIANA
Gana, užteks, daugiau nebūsiu kvėša,
Ranka akis pridengus neraudosiu,
Jei sutuoktiniui su tarnu vien juokas
Iš mano širdgėlos. Eime, mielasis,
Pietauti. Dromijau, už mūsų, prašom,
Užverk duris. Šiandieną, mano vyre,
Pietausim vienu du viršuj – galėsi
Man išpažint, ko dykas pridarei.
Dromijui
O tu, ponuli, jeigu šeimininko
Teirausis kas, sakyk, jisai pietauja,
Ir nieko neįleisk vidun. Eime,
Sesute. Dromijau, sargauki uoliai.
ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ
Aš – žemėj? Rojuj? Pragaran nupuoliau?
Sapnuoju? Ne? Pamišęs? Sveiko proto?
Joms – giminė, o sau – mįslė aš rodaus.
Kas bus, tebūna, jų šnekoms pritarsiu
Ir į miglas šias paslaptingas nersiu.
DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ
Antifolui
Ar stoti man budėt prie durų, pone?
ADRIANA
Ar brangini makaulę, nevidone?!
LUČIANA
Na, eikim, svaini, aušta pietūs puode.
Išeina