Lotynų Amerikos eilėraščiai: Blanca Varela, Idea Vilariño
2013 m. Nr. 2
Iš ispanų k. vertė Dovilė Kuzminskaitė
Blanca Varela (1926–2009) – Peru poetė, viena garsiausių savo šalies moterų rašytojų, jos kūryba pelnė tarptautinį pripažinimą. Būdama šešiolikos įstoja į universitetą studijuoti filologijos, susipažįsta su garsiausiais šeštojo dešimtmečio rašytojais, suformuoja vadinamąją „grynųjų poetų” grupelę, kuri priešinasi Peru labai išpopuliarėjusiai socialinei poezijai. Tuo pat metu bendrauja su poetais siurrealistais, kurie ją palenkia į savo pusę ir supažindina su kitomis avangardizmo srovėmis. Su europietiškąja egzistencializmo srove susipažįsta gyvendama Paryžiuje, kaip ir su daugeliu kitų pokario literatūrinių tendencijų. Pirmąją knygą išleidžia vėlai, būdama trisdešimt trejų metų, primygtinai reikalaujant poetui Octavio’ui Pazui. Kalbėdami apie šios autorės poeziją, kritikai visų pirma pažymi, kad jai nebūdingas lyrizmas, veikiau ironija, žodžio taupumas, kritiškas požiūris į realybę, kuri nesugeba patenkinti žmogaus poreikių. Lyrinis subjektas blaškosi pasąmonės labirintuose, tačiau yra pasmerktas nepasiekti pilnatvės. Autorė sąmoningai priešinasi tauriems, idealistiniams įvaizdžiams. Tai ženklo, vaizdinio poezija, kuri neaiškina ir neanalizuoja.
Curriculum vitae
sakykim laimėjai lenktynes
ir prizas
buvo kitos lenktynės
negėrei pergalės vyno
vien savo prakaitą
ir niekad neklausei ditirambų
vien šunų lojimo
ir tavo šešėlis
tavo paties šešėlis
buvo tavo vienintelis
ir nesąžiningas varžovas
Galbūt pavasarį…
Galbūt pavasarį.
Leisk, kad praeitų šis purvinas metų laikas iš suodžių ir veidmainiškų ašarų.
Tapk stiprus. Kaupk lašą po lašo. Pastatyk tvirtovę
iš visų praradimų ir skausmo.
Atėjus laikui turėsi sparnus ir stiprią jaučio ar dramblio uodegą,
skirtą vaikyti visoms abejonėms, visoms musėms, visoms nelaimėms.
Leiskis iš medžio.
Stebėk save vandeny. Išmok nekęsti savęs, kaip savęs paties.
Tai tu. Grubus, plikas, pirmiausia ant keturių kojų, paskui ant dviejų,
paskui ant nė vienos.
Šliaužk prie sienos, klausykis muzikos tarp akmenėlių.
Vadink juos amžiais, kaulais, svogūnais.
Jokio skirtumo.
Žodžiai, vardai nieko nereiškia.
Klausykis muzikos. Vien tik muzikos.
Be datos
Kafkai
Pakankamai priežasčių, pakankamai priežasčių pirma statyti
vieną pėdą, o paskui kitą.
Po jomis, ne didesnis ir ne mažesnis už jas,
neišvengiamas šešėlis, kuris išsiveržia į priekį ir pasuka už kampo,
apgraibomis.
Pakankamai priežasčių, pakankamai priežasčių sugrįžti,
suglebti, suklupti.
Pakankamai priežasčių žiūrėti pro langą. Stebėti
ranką, kuri tamsoje skaičiuoja kitos rankos pirštus.
Galingos priežastys dabar ir po to. Galingos priežastys
trunkant.
Sudrėkintas skutimosi peiliukas yra riba.
Lasciate ogni sprenza voi ch’entrate.
Iš niekur negrįžtama. Ir nevykusi taisyklė tai patvirtina
visiškai tiesiame, kaip lavonas, ore.
Yra ir kitos.
Blyškumas, išgąstis, kažkoks pykinimas.
Mįslingas, nešvankus pilvo, kuris dainuoja tai, ko nežino, gurgėjimas.
Šviesa ant viso kūno, kaip trenksmas durimis. Viduje ir išorėje.
Nežinia kur.
Ir kitos. Yra?
Nesibaigiančios abejonei, akivaizdžios įtarimui.
Leistis velkamam prieš srovę, kaip šuniui.
Išmokti vaikščioti ant supuvusios sijos.
Pirštų galiukais. Ant savo paties šešėlio.
Ne didesnio už juos ir ne mažesnio.
Vienas du, vienas du, vienas du, vienas.
Vieną atgal, kitą į priekį.
Priešais sieną, žemyn galva, kampe.
Drebant, blyškiam spinduliui gulint po pėdomis,
ne didesniam už jas ir ne mažesniam.
Galbūt, galbūt užtvenkta amžinybė, kurią kokia nors nekalta siela
sumaišo su savo pačios ekskrementais.
Dvokiančios priežastys tunelio burnoje.
Ir prie išėjimo.
Desertui tiek priežasčių, kiek galvų egzistuoja.
Gintis nuo gaisro kirviu. Nuo velnio kirviu,
nuo Dievo kirviu.
Nuo dvasios ir mėsos kirviu.
Nebus liudininkų.
Mums pasitvirtino, kad dangus yra nebylys.
Apie kitką bus rašoma, bus trinama. Bus pamirštama.
Ir jau nebus pakankamai priežasčių vėl statyti
pirma vieną pėdą, o paskui kitą.
Vis dėlto po jomis, ne didesnis ir ne mažesnis už jas,
neišvengiamas šešėlis išsiverš į priekį.
Ir pasuks už kampo. Apgraibomis.
Pusbalsiu
lėtumas yra grožis
mėgdžioju šias svetimas linijas
kvėpuoju
įsisavinu šviesą
po retu lapkričio oru
po žole
be spalvos
po dangumi gležnu
ir pilku
įsisavinu skausmą ir šventę
nepasiekiau
niekada nepasieksiu
visko centre
nepaliestas eilėraštis
neišvengiama saulė
naktį nepasukdama galvos
grobiu jos šviesą
jos gyvulišką šešėlį
iš žodžių
seku jos spindesį
jos pėdsaką
jos liekanas
viskas kad pasakyčiau
kad kažkada
buvau atidi
beginklė
viena beveik
mirtyje
beveik ugnyje
Idea Vilariño (1920–2009) – urugvajiečių poetė, literatūros kritikė, vertėja, pedagogė, dainų kūrėja. Poetinį kelią pradeda anksti – vienus geriausių savo tekstų parašo būdama septyniolikos–dvidešimt vienų, tačiau pirmąjį eilėraščių rinkinį išleidžia kiek vėliau, dvidešimt septynerių metų. Kaip literatūros kritikė dirbo įvairiuose laikraščiuose ir žurnaluose tiek Urugvajuje (drauge su Mario Benedetti, kitu labai žymiu urugvajiečiu poetu), tiek už jo ribų (rašė į Meksikos, Kubos leidinius). Buvo nominuota keletui literatūrinių premijų, tačiau daugelio jų atsisakė dėl asmeninių įsitikinimų (taip pat atsisakė ir Madrido bei Gugenheimo stipendijų). Šios poetės kūryba pulsuoja jausmingumu, nerimu, erotika, išskirtiniu moteriškumu.
Užmarštis
Kai lūpos minkštos, mieguistos lūpos liečia,
tada, lyg mirštant, kartais,
kai nusigaunama toliau už lūpas,
ir leidžiasi vokai, pritvinkę geismo,
taip tyliai, kaip tik leidžia oras,
drungna ištroškusi oda pašaukia naktį
ir pabučiuotos lūpos, nepaaiškinamai goslios,
nakties maldauja.
Ak, tylios naktys, pripildytos švelnaus tamsaus mėnulio,
beribės ilgos naktys, perkirstos balandžių,
į orą iškeliu rankas, įgytąjį švelnumą, meilę,
ak, naktys lyg laivai kariniai…
Tada, aistroms įsisiūbavus,
kai tas, kuris bučiuoja, susipranta,
kad, ak, per daug, kad jau nėra paliaubų,
ir mato, kad dabar
pasaulis tampa tarsi tolimas stebuklas,
kad lūpas vasara gili dabar jam veria,
kad jį apleidžia sąmonė,
kad bučiny jis užsimiršta
ir geidulingas vėjas smilkinius apnuogina,
tiktai tada, bučinyje, vokai nusvyra
ir orą drebina atodūsis gyvenimo,
ir dreba netgi tai, ko oru nevadintum –
tai sruoga virpančių plaukų,
aksomas balso, netgi kartais
mintis jau apgyvendinta mirties laukimo.
Taip jau nebus…
Taip jau nebus,
jau kartu negyvensime, neauginsiu tavo vaiko,
nesiūsiu tavo drabužių, neturėsiu tavęs naktį,
nebučiuosiu tavęs prieš išeinant, nesužinosi, kas aš buvau
ir kodėl kiti mane mylėjo.
Nesužinosiu, nei kodėl, nei kaip, niekada,
nei ar buvo tiesa tai, ką sakei ja buvus,
nei kas tu buvai, nei kas aš tau buvau,
nei ką būtų reiškę kartu gyventi,
mylėti, laukti, būti.
Jau amžiams nesu niekas daugiau negu aš, o ir tu
jau nebūsi man niekas daugiau negu tu.
Jau nesi rytojaus dienoje,
nežinosiu, kur gyveni, su kuo,
nei ar atmeni.
Niekada daugiau manęs kaip šiąnakt neapglėbsi.
Niekada daugiau tavęs nepaliesiu. Nematysiu, kaip miršti.
Nemylėjau tavęs…
Nemylėjau tavęs
nemyliu
gerai žinau kad ne
kad ne
kad tai ta valanda
tai ta šviesa
tas vasaros vakaras
žinau
bet myliu tave
dabar tave myliu
šiandien
šį vakarą myliu tave
kaip mylėjau tave kitais vakarais
beviltiškai
aklai
rūsčiai
liūdnai ir moksliškai
toliau nuo geidulio
ar iliuzijų
ar vilčių
ir visgi laukiant
laukiant tavęs
matant
kad ateidavai
kad pagaliau
praeidavai.
Vidurdienis
Oras skaidrus, toks skaidrus,
ryto tarpeklis,
balti abejingi kalnai, bangų gestikuliavimas,
visa ši jūra, visa ši jūra, kuri pildo
savo gilią užduotį,
susimąsčiusi jūra,
jūra šitą valandą klampią, kai instinktas
zvimbia kaip apsnūdusi bitė…
Saulė, meilė, daugybė lelijų,
šakos šviesios ir švelnios kaip kūnai,
bekraščiai blyškūs smėlynai.
Oras skaidrus, tokie skaidrūs
ir balsai, ir tylėjimas.
Pakrantėse meilės, jūros, ryto pakrantėse,
karštame smėlyje, virpančiame nuo baltumo,
kiekvienas mūsų esame vaisius, nokinąs savo mirtį.
Jeigu šiąnakt numirčiau…
Jeigu šiąnakt numirčiau
jei galėčiau numirt
jeigu mirčiau
jeigu šitas žiaurus
nesibaigiantis aktas
kova be pasigailėjimo
apkabinimas neatjaučiant
bučinys be paliaubų
pasiektų savo viršūnę ir čia pat nuslūgtų
jeigu dabar pat
jei dabar
užversdama akis pasimirčiau
žinočiau tai viskas
jau liovėsi geismas
ir šviesa jau nebūtų vien špagų žvangėjimas
ir jau oras nebūtų vien špagų žvangėjimas
ir skausmas kitų ir mylėti gyventi
ir viskas jau nebūtų vien špagų žvangėjimas
ir pribaigtų mane
man
amžinybei
ir kad jau neskaudėtų
ir kad jau niekada neskaudėtų.