Riūnosukė Akutagava. Du apsakymai
2021 m. Nr. 12
Iš japonų k. vertė Rima Torres
Riūnosukė Akutagava (Ryūnosuke Akutagawa, 1892–1927) – japonų rašytojas, pripažintas literatūros klasikas ne tik Japonijoje, bet ir visame pasaulyje. Jo kūrybai būdinga psichologizmas, grotesko elementai, estetizmas, fragmentiškas stilius.
Pirmąkart rašytojo trumpoji proza lietuvių kalba pasirodė 1965 m. („Rašiomono vartai“). Tačiau jau beveik porą dešimtmečių nėra buvę naujų R. Akutagavos kūrinių vertimų, o iki šiol vienintelis vertimas iš japonų kalbos – 1969 m. žurnale „Nemunas“ publikuota apysaka „Vandenių šalyje“ (vertė Arvydas Ališauskas).
2022 m. pasirodys vertėjos Rimos Torres sudaryta ir versta R. Akutagavos kūrybos rinktinė „Miražas“, kurios leidybą inicijavo Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Knygoje bus pateikta penkiolika apsakymų, lietuvių kalba visi skelbiami pirmą kartą. Du apsakymus iš būsimos knygos siūlome „Metų“ skaitytojams.
Versta iš Aozora Bunko skaitmeninės bibliotekos tekstų (https://www.aozora.gr.jp).
Pajūry
I
…Lietus vis nesiliovė. Po pietų be perstojo rūkėm „Shikishimos“ cigaretes ir plepėjom apie draugus Tokijuje.
Buvom apsistoję vasarnamyje, atskirame namuke su dviem kambariais po šešis tatamius. Už nendrinių užuolaidų nuo saulės – tuščias kiemas. Tuščias, tik šen bei ten styro pajūrio viksvos nulinkusiomis šluotelėmis. Kai atvažiavom, tų šluotelių dar beveik nesimatė. O kurios kyšojo, buvo dar žalios. Bet dabar jos šviesrudės, o ant jų galiukų kabo lietaus lašai.
– Na, metas padirbėti, – M., išsitiesęs ant grindų, valė trumparegio akinius standžiai prikrakmolytos vasarnamio jukatos1 rankove.
Darbas – tai rašyti mūsų mėnesiniam žurnalui.
M. išėjo į gretimą kambarį, o aš, padėjęs galvą ant sėdimosios pagalvėlės, ėmiau skaityti „Istoriją apie aštuonis Satomio šunis“2. Vakar perskaičiau iki ten, kur Šinas, Genpačis ir Kobungas iškeliauja gelbėti Sosukės. „Tada Terubumis Amadzakis išsitraukė iš užančio penkis ryšelius aukso smilčių. Tris jų padėjęs ant vėduoklės, tarė: „…Klausykite, šunys-kariai, kiekviename šių ryšelių yra po trisdešimt rio3. Nedaug, bet kelionėje pravers. Tai ne mano, o jo didenybės Satomio atsisveikinimo dovana, tad neatsisakykite ir priimkit.“ Skaitydamas prisiminiau užvakar gautą honorarą, keturiasdešimt sènų4 už puslapį. Liepą mudu baigėm universiteto Anglų kalbos ir literatūros fakultetą. Buvo metas galvoti, kaip užsidirbsim pragyvenimui. Pamiršęs „Aštuonis šunis“, susimąsčiau apie tai, kad tapsiu mokytoju. Bet užsnūdau ir sapnavau tokį trumpą sapną.
Atrodo, jau buvo naktis. Nuleidęs langines, vienas gulėjau kambaryje. Kažkas pasibeldė ir pašaukė: „Ei, ei.“ Žinojau, kad už lango tvenkinys. Bet nepažinau, kieno tai balsas.
– Ei, turiu vieną prašymą… – tarė balsas lauke. Išgirdęs tuos žodžius, pamaniau, kad tai K. K., niekam tikęs vyrukas, studijavo filosofiją metais jaunesniame kurse. Nesikeldamas garsiai jam atsakiau:
– Graudenimas nepadės. Tau vėl reikia pinigų?
– Ne, ne pinigų. Aš tik norėčiau supažindinti tave su viena moterimi…
Turbūt tai nebuvo K. balsas. Ir dar atrodė, kad kalba žmogus, linkintis man gera. Staiga nudžiugęs, nuskubėjau atverti langinių. Kieme iki pat verandos išties tyvuliavo didžiulis tvenkinys. Bet ten nebuvo nei K., nei nieko kito.
Valandėlę žiūrėjau į mėnulio atspindį vandeny. Vanduo nešė jūržoles, tarytum būtų prasidėjęs potvynis. Netoliese pastebėjau žėrinčius raibulius. Jie atvilnijo man prie pat kojų, o juose pasirodė karosas. Skaidriame vandenyje jis lėtai viksnojo uodega ir pelekais.
„Ak, juk tai karosas su manimi kalbėjo“, – pagalvojau su palengvėjimu.
Kai pabudau, pro nendrines užuolaidas jau skverbėsi blausi šviesa. Pasiėmęs dubenį išėjau į lauką ir patraukiau prie šulinio už namo prausti veido. Bet ir nusiprausęs niekaip negalėjau pamiršti ką tik regėto sapno. „Tas karosas – tai mano pasąmonė“, – dingtelėjo man.
II
…Po valandos, apsirišę galvas rankšluosčiais, su maudymosi kepuraitėmis, avėdami vasarnamio getomis5, ėjome maudytis į jūrą už pusšimčio metrų. Takelis pamažu leidosi per kiemą, o už jo buvo paplūdimys.
– Kažin, ar įmanoma maudytis?
– Šiandien gal per šalta.
Apėjome viksvų kuokštus (per neatidumą įžengus į šlapias viksvas baisiai niežėdavo blauzdas). Taip šnekučiuodami žingsniavom toliau. Buvo tikrai per vėsu maudynėms. Bet mums buvo gaila skirtis su Kadzusos6 pajūriu, o gal greičiau su besibaigiančia vasara.
Kai čia atvažiavom, pajūryje, žinoma, buvo žmonių, net ir vakar dar matėm keletą banglentininkų, vyrų ir moterų. Bet šiandien nė gyvos dvasios, nebėra ir maudyklą žyminčių raudonų vėliavėlių. Tik bangos ritasi į erdvų paplūdimį. O prie nendrinėmis užuolaidomis atitvertų persirengimo kabinų – tik rudas šuo vaikosi smulkius mašalus. Bet ir jis mus pamatęs išsyk pabėgo.
Mes nusiavėm getas, bet neturėjom jokio noro maudytis. Galiausiai M., palikęs jukatą ir akinius persirengimo kabinoje, užsimetė rankšluostį ant maudymosi kepuraitės, surišo jį sau po smakru ir taškydamasis nubrido tolyn.
– Ką, maudysies?
– Juk tam ir atėjom?
Iki kelių stovėdamas vandenyje, M. kiek pasilenkė ir atsisuko, šypsodamas įdegusiu veidu.
– Ateik ir tu.
– Nenoriu.
– Mat kaip – jei būtų Gražuolė, būtinai ateitum.
– Nešnekėk nesąmonių.
Gražuolė – tai maždaug penkiolikos metų gimnazistas, su kuriuo čia apsistoję truputį susipažinom ir sveikindavomės. Jis nebuvo itin dailios išvaizdos. Bet gyvumu priminė jauną medelį. Prieš kokias dešimt dienų vieną popietę išsimaudę gulėjom ant karšto smėlio. Jis skubėjo pro šalį tempdamas savo lentą, ką tik išlipęs iš vandens. Išvydęs mus sau po kojų, akinamai nusišypsojo, parodydamas dantis. Jam praėjus, M. karčiai šyptelėjo:
– Gražiai šypso.
Ir nuo tada tarpusavy ėmėm vadinti jį Gražuole.
– Tikrai nenori?
– Tikrai ne.
– Egoistas!
M. pamažu pasinėrė ir nuplaukė gilyn. Nekreipdamas į jį dėmesio, pasitraukiau nuo persirengimo kabinų ir užlipau ant aukštos kopos. Atsisėdau ant getų ir nusprendžiau parūkyti. Bet dėl netikėtai stipraus vėjo niekaip negalėjau prisidegti cigaretės.
– Ei, – M. tuo tarpu spėjo sugrįžti ir, stovėdamas seklumoj, kažką man sakė. Deja, per be paliovos ošiančias bangas jo negirdėjau.
– Kas tau? – paklausiau, kai M., užsimetęs jukatą, atsisėdo šalia.
– Medūza nudilgino.
Pastarosiomis dienomis jūroje staiga padaugėjo medūzų. Ir man užvakar ryte ant kairiojo žasto ir peties atsirado jų adatėlių žymių.
– Kur?
– Kaklą. Paskui apsidairiau ir pamačiau jų aplinkui dar daugiau.
– Todėl aš ir nesimaudžiau.
– Melagis. Bet maudynės jau baigtos.
Visas paplūdimys, kiek tik akys aprėpia, miglotai baltavo saulės šviesoje, tik šen bei ten ant smėlio tįsojo mūšos išskalautos jūržolės. Retkarčiais šmėkštelėdavo debesų šešėliai. Rūkydami „Shikishimą“, žiūrėjome, kaip į krantą dūžta bangos.
– Ar jau gavai mokytojo vietą? – staiga paklausė M.
– Dar ne. O tu?
– Aš? Aš…
M. buvo kažką besakąs, bet mūsų pokalbį nutraukė juokas ir triukšmingi žingsniai. Tai buvo dvi mūsų amžiaus mergaitės su maudymosi kostiumėliais ir kepuraitėmis. Nekreipdamos į mudu jokio dėmesio, prabėgo pro mus tiesiai prie vandens. Nusekėm jas akimis – vienos kostiumėlis buvo ryškiai raudonas, kitos – raštuotas geltonai ir juodai, kaip tigro kailis; jos žengė smagiai, ir mes lyg susitarę nusišypsojom.
– Ir jos dar čia, – M. tarsi juokavo, bet jo balsas skambėjo jausmingai.
– Nenori darkart išsimaudyti?
– Jei ji būtų viena, eičiau. Bet su ja ir Zingezė…
Berniuką pravardžiavom Gražuole, o mergaitę su raštuotu kostiumėliu tarpusavy vadinom Zingeze. Jos pravardę sudūrėm iš dviejų vokiškų žodžių – sinnlich – gašlus ir Gesicht – veidas. Mergaitė mums nepatiko. O ir kita… – kita šiek tiek domino M. Jis savanaudiškai kartodavo: „Zingezė tau. O toji kita man.“
– Nueik dėl jos.
– Kad parodyčiau pasiaukojimą? Bet ji žino, kad į ją žiūrim.
– Ir gerai, kad žino.
– Ne, truputį nervina.
Laikydamosi už rankų, jiedvi brido gilyn. Jų kojas be atvangos taškė bangų purslai. Aptaškytos kaskart stryktelėdavo, tarsi bijodamos sušlapti. Jų smagus išdykavimas tarsi nederėjo prie dyko besibaigiančios vasaros paplūdimio. Jos panėšėjo ne į žmones, o į drugelius. Klausydamiesi vėjo atnešamo juoko, kurį laiką nuo kranto žiūrėjome, kaip jos tolsta.
– Stebėtinai drąsios.
– Jos vis dar siekia dugną.
– Jau – ne, tebesiekia.
Jos brido seniai nebesilaikydamos už rankų. Toji raudonu maudymosi kostiumėliu – itin sparčiai. Bet įsibridusi iki krūtinės sustojo ir šaižiu balsu pakvietė draugę. Iš tolo buvo matyti jos didelė maudymosi kepuraitė ir gyvai šypsantis veidas.
– Gal medūzos?
– Gal ir medūzos.
Bet jos ir toliau viena paskui kitą brido gilyn.
Kai tebuvo matyti jų kepuraitės, mes pagaliau atsistojom. Beveik nesikalbėdami (jau buvom ir išalkę) iš lėto pasukom atgal į vasarnamį.
III
…Vakare atvėso kaip rudenį. Po vakarienės vėl patraukėm į pajūrį, drauge su iš čia kilusiu ir dabar vasarojančiu draugu H. bei jaunu vasarnamio šeimininku N. Mes ėjome ne šiaip pasivaikščioti. H. norėjo aplankyti kaime gyvenantį dėdę, o N. ėjo į tą patį kaimą pas pynėjus užsisakyti narvo vištoms.
Kelias į S. kaimą suko į priešingą pusę nuo maudyklos, aplink aukštas kopas. Per kopas nebuvo matyti jūros, vos girdėjom jos ūžesį. Retos žolės juodomis šluotelėmis nuo pajūrio vėjo.
– Tai ne pajūrio viksvos. N., kas čia per smilgos? – nuskynęs vieną sau iš po kojų, padaviau džinbei7 vilkinčiam N.
– Na, tai ir ne rūgtys – kažin, kaip jos vadinasi. H. turėtų žinoti. Jis juk vietinis, ne taip, kaip aš.
Mes buvom girdėję, kad N., kilęs iš Tokijo, vedė vietinę merginą. Teko girdėti ir tai, kad jo žmona, su kuria gyveno uošvijoje, pernai vasarą susidėjo su kitu vyru ir paliko namus.
– Ir apie žuvis H. žino daugiau nei aš.
– Rimtai, H. toks mokslinčius? Maniau, kad jis nusimano tik apie kendžiucu.
Po tų M. žodžių H. tik plačiai šypsojosi, vilkdamas vietoje lazdos atsineštą lanką.
– M., o tu irgi sportuoji?
– Aš? Aš tik plaukioju.
Prisidegęs „Golden Bat“ cigaretę, N. papasakojo apie pernai skorpionžuvės įdurtą maklerį iš Tokijo. Kad ir kaip visi jį protino, makleris užsispyręs kartojo, jog to negali būti, kad skorpionžuvės nesibado, ir tai būta jūrinės gyvatės.
– Ar tikrai jūroje būna gyvačių?
Į klausimą atsakė aukštaūgis H., vienintelis iš mūsų užsismaukęs maudymosi kepuraitę:
– Gyvačių? Būna, jūrinių gyvačių būna ir čia.
– Ir dabar yra?
– Šiaip jų pasitaiko labai retai.
Visi nusijuokėm. Priešais link mūsų artėjo du jūrinių sraigių žvejai. (Jūrinės sraigės – tokia moliuskų rūšis.) Jie nešėsi bučius. Abu vyrai buvo tvirto sudėjimo, su raudonomis strėnjuostėmis. Šlapi jų kūnai blizgėjo; atrodė liūdnai, tiesiog apgailėtinai. Prasilenkdamas N. atsakė į jų pasisveikinimą ir pakvietė išsimaudyti vasarnamio vonioje.
– Koks nepakeliamas jų darbas, – pasakiau. Man atrodė, kad galbūt ir aš turėsiu verstis sraigių žvejyba.
– Išties nepakeliamas. Jie turi plaukti į atvirą jūrą ir nardyti į dugną.
– O jei jie patenka į laivakelį, išsigelbėti dažniausiai neįmanoma.
Švaistydamasis lanku, H. ėmė pasakoti apie laivakelius. Pavyzdžiui, dideli laivakeliai nuo kranto tęsiasi šešis kilometrus į atvirą jūrą.
– Klausyk, H., o kada tai buvo, kada čia vaidendavosi tas sraigių žvejys?
– Pernai… Ne, užpernai rudenį.
– Tikrai vaidendavosi?
Dar prieš atsakydamas M., H. ėmė juoktis:
– Ne, tai nebuvo vaiduoklis. Bet tose kapinėse kalno paunksmėje tvyro jūros kvapas, be to, sraigiautojo kūną rado aplipusį krevetėmis, tad ėmė sklisti kalbos, ir, nors iš pradžių ne visi jomis tikėjo, buvo išties baugu. Pagaliau vienas buvęs jūrininkas vakare nuėjo į kapines pažiūrėti, kas ten per vaiduoklis. Ir taip viskas paaiškėjo. Tai buvo mergina iš miestelio viešnamio, kurią tas sraigiautojas žadėjo vesti. Kurį laiką žmonės vis tiek negalėjo nurimti ir kalbėjo, kad ten dega ugnys ir girdėti balsai.
– Tai ta mergina ateidavo ne žmonių pagąsdinti?
– Ne, tiesiog ji kasnakt apie vidurnaktį ateidavo prie sraigių žvejo kapo ir ten stoviniuodavo.
N. papasakojo tipišką juokingą pajūrio nutikimą. Bet niekas nesijuokė. Visi ėjom tylėdami.
– Na, mes jau suksim atgal, – pasakė M., kai žingsniavom tuščiu erdviu bevėju paplūdimiu. Dar buvo taip šviesu, kad aplinkui ant smėlio galėjai matyti kirlikų pėdsakus. O jūra, kiek akys užmato, tamsėjo, tik tolyn besidriekiančioje pakrantėje bolavo putos.
– Na, iki.
– Viso.
Atsisveikinę su H. ir N., neskubriai grįžome vėsiu paplūdimiu. Girdėjome bangų mūšą, o kartais – vakarinių cikadų čirpesį. Jos čirpė pušyne daugmaž už trijų šimtų metrų.
– Ei, M.!
– Ką?
– Gal mums jau metas atgal į Tokiją?
– Taip, turbūt neblogai būtų grįžti.
Ir M. ėmė nerūpestingai švilpauti „It’s a long way to Tipperary“.
1925 m. rugpjūtis
Miražas (arba „Pajūry“ tęsinys)
I
Vieną rudens dieną drauge su iš Tokijo manęs aplankyti atvažiavusiu studentu K. ėjom pažiūrėti miražo. Visi žino, kad Kugenumoje prie jūros būna miražų. Štai ir mūsų tarnaitė neseniai susijaudinusi pasakojo regėjusi valtį aukštyn kojomis, „tokią pat kaip laikraščio nuotraukoj“.
Sukdami pro Adzumajos viešbutį, nusprendėme pasikviesti ir O. Priėję jo namus pamatėm jį, kaip visada raudonais marškiniais, už tvoros prie šulinio energingai pumpuojant vandenį, gal pietų ruošai. Pakėliau uosio lazdelę ir pamojau jam.
– Prašom pro ten. Ak, ir tu atėjai? – O. pagalvojo, kad aš su K. atėjau į svečius.
– Mes einam pažiūrėti miražo. Ar nenori eiti su mumis?
– Miražo? – nusijuokė O. – Pastaruoju metu tik ir tegirdžiu apie miražus.
Po penkių minučių mes su O. žingsniavome smėlingu takeliu. Kairėje driekėsi smėlio lyguma. Įkypai per ją ėjo juodos jaučiu kinkomo vežimo vėžės. Mane jos tarsi slogino. Apėmė jausmas, kad tai – galingo genijaus darbo pėdsakai.
– Aš dar ne visai pasveikau. Pamačius tokias vėžes, mane kažkaip apleidžia jėgos.
Suraukęs antakius, O. nieko man neatsakė. Bet, atrodo, jis puikiai suprato, kaip aš jaučiuosi.
Netrukus pro pušis – pro retas žemas pušis – pasiekėme Hikidžio upę ir pasukome jos krantu. Už erdvaus paplūdimio – giedra tamsmėlynė jūra. Bet toliau, virš Enošimos namų ir medžių, dangus niūrus, aptrauktas debesų.
– Modernūs, ar ne? – staiga pasakė K. Jis šypsojosi. Modernūs? Aš išsyk pamačiau tą „modernią“ porą. Jiedu stovėjo nugara į žemaūgių bambukų gyvatvorę smėliui sustabdyti ir žvelgė į jūrą. Vyro, vilkinčio plonu inverneso apsiaustu, su fedora, nebūčiau pavadinęs moderniu. Bet moters išvaizda buvo išties moderni: trumpi plaukai, vakarietiškas skėtis nuo saulės, žemakulniai bateliai.
– Atrodo laimingi.
– Tau pavydu, ar ne? – O. erzino K.
Vieta, kur matyti miražai, buvo gal šimto metrų atstumu nuo mūsų. Atsigulėm ant pilvo ir stebėjom virpantį nuo karščio orą virš smėlio už upės. Ten mirguliavo mėlyna juosta tarsi kaspinas. Tai karštame ore atsispindėjo jūra. Bet nematėm nei laivo paplūdimyje, nei ko kita.
– Kažin ar tai miražas? – nusivylęs paklausė K. Jo smakras buvo smėliuotas.
Iš kažkur atskrido varna ir, beveik liesdama smėlį už poros šimtų metrų ir mirgančią mėlyną juostą, iš lėto nusileido tolumoje. Trumpam išvydom ją virš įkaitusio oro aukštyn kojom.
– Turbūt šiandien nepamatysim nieko geresnio, – po tų O. žodžių mes pakilom nuo smėlio.
Čia pastebėjom priešais link mūsų atžingsniuojančią „modernią“ porą, kurią prieš tai palikom sau už nugaros.
Truputį nustebęs atsigręžiau. Jie tebesišnekėjo ten pat, už šimto metrų, nugara į bambukų gyvatvorę. Mes, ypač O., su palengvėjimu nusijuokėm:
– Gal jie ir yra miražas?
Žinoma, priėjusi prie mūsų „moderni“ pora buvo kita. Bet ir moters trumpi plaukai, ir vyro fedora buvo beveik tokie pat.
– Man pasidarė kažkaip baugu.
– Ir aš negalėjau suprasti, kada jie spėjo čia atsidurti.
Taip kalbėdami, dabar ėjome ne palei Hikidžio upę, o per žemą kopą. Ji irgi buvo sutvirtinta bambukų gyvatvore, jos papėdėje augo žemos pageltusios pušys. O. pasilenkė prie jų ir krenkštelėjęs pakėlė kažką nuo smėlio. Tai buvo medinė lentelė su horizontaliu užrašu, apvestu juodu smalos rėmu.
– Kas čia? „Sr. H. Tsuji… Unua… Aprilo… Jaro… 1906…“
– Tikrai, kas? „dua… Majesta…“? Žiūrėk, „1926“.
– Turbūt ji buvo pritaisyta prie vandenyje palaidotų palaikų, – spėjo O.
– Bet juk laidojant vandeny palaikus suvynioja į burę?
– Taip, ir prideda tokią lentelę. Žiū, čia buvo įkalta vinis. Šita lentelė buvo kryžiaus dalis.
Mes jau traukėme pro pušynėlį ir pro pintomis bambukinėmis tvoromis aptvertus vasarnamius. O., atrodo, buvo teisus dėl tos lentelės. Vėl pajutau kažkokią dienos šviesoje nelauktą grėsmę.
– Tokie dalykai neša nelaimę.
– Kodėl, man tai bus talismanas… Bet jei skaičiuotume nuo 1906 iki 1926, tai tegyventa dvidešimt metų. Dvidešimt…
– Kaži, tai buvo vyras ar moteris?
– Nežinia. …Bet tikriausiai maišyto kraujo, – atsakiau K. ir įsivaizdavau laive mirusį maišyto kraujo jaunuolį. Turbūt jo motina buvo japonė.
– Vadinasi, miražas, – netikėtai pats sau pasakė O., žiūrėdamas tiesiai priešais save.
Galbūt jis tik šiaip ištarė tuos žodžius. Bet pajutau, kaip jie švelniai palietė man širdį.
– Gal išgerkim arbatos?
Mes jau stovėjom ant tankiai apstatytos centrinės gatvės kampo. Tankiai apstatytos? – Bet sausu smėliu apneštoje gatvėje beveik nebuvo praeivių.
– K., ką tu darysi?
– Man vis tiek…
Čia prie mūsų pribidzeno šuo, nuleidęs uodegą, visas baltas.
II
K. grįžus į Tokiją, su O. ir žmona ėjom tiltu per Hikidžio upę. Dabar buvo septynios vakaro, ką tik po vakarienės.
Tą vakarą net nebuvo matyti žvaigždžių. Beveik nesikalbėdami žingsniavome tuščiu paplūdimiu. Palei upės žiotis degė ugnis. Greičiausiai tai buvo ženklas išplaukusiems į jūrą žvejams.
Be perstojo šniokštė bangos. Artėdami prie vandens vis aiškiau užuodėm pakrantę. Kvepėjo ne tiek jūra, kiek mūšos mums po kojų išskalautomis jūržolėmis ir medgaliais. Kažkodėl jaučiau tą dvoką ne tik nosimi, bet ir oda.
Valandėlę stovėjome ir žiūrėjome į blankiai švyksančias bangų keteras. Kur bepažvelgsi, jūra buvo tamsutėlė. Aš prisiminiau, kaip daugmaž prieš dešimtį metų buvau apsistojęs Kadzusos pajūryje. Prisiminiau tada su manimi buvusį draugą. Jis darbavosi prie savo rankraščio, bet perskaitė ir mano apsakymo „Batatų sriuba“ korektūrą…
O. atsitūpė palei bangas ir uždegė degtuką.
– Ką darai?
– Nieko ypatinga… Tiesiog uždegus net ir tokią ugnelę pasimato įvairių dalykų, – O. atsisukęs per petį kreipėsi tarsi į žmoną, tarsi į mane.
Ir išties degtuko liepsna tarp susiraizgiusių dumblių apšvietė įvairiausias kriaukles. Užgesus tai liepsnai, O. uždegė kitą degtuką ir lėtai nuėjo pakrante.
– Oi, išgąsdino. Maniau, kad tai skenduolio koja.
Iš smėlio kyšojo paplūdimio basutė. Tarp jūržolių voliojosi pintys. Kai užgeso ir tas degtukas, aplink pasidarė dar tamsiau.
– Dabar ne toks laimikis kaip dieną.
– Laimikis? Ar tu apie tą lentą? Tokių nedažnai pasitaiko.
Palikę už nugaros be paliovos ošiančias bangas, patraukėme atgal per erdvų pliažą. Mūsų kojos mynė ne tik smėlį, bet kartais ir jūržoles.
– Ir čia turbūt yra visokių dalykų.
– Gal vėl uždegti degtuką?
– Nereikia… Ei, girdžiu varpelį.
Įsiklausiau. Mat pastaruoju metu mane dažnai aplanko haliucinacijos. Bet dabar kažkur tikrai skambėjo varpelis. Buvau darkart beklausiąs O., ar ir jis girdi. Porą žingsnių nuo mūsų atsilikusi žmona juokdamasi tarė:
– Skamba mano pokurių8 varpeliai.
Bet aš ir neatsisukęs žinojau, kad ji apsiavusi dzoriais9.
– Aš šiandien kaip vaikystėje aviu pokuriais.
– Skamba kažkur jūsų kišenėje... Juk tai mažojo Y. žaisliukas. Tai jo celiulioidinis žaisliukas su varpeliu, – pasakė O. žmonai ir nusijuokė.
Žmona mus pasivijo, ir žingsniavome greta visi trys. Po to jos pokšto įsišnekom gyviau nei prieš tai.
Aš papasakojau O. savo vakarykštį sapną. Sapne, stovėdamas priešais vakarietiško stiliaus namą, kalbėjausi su sunkvežimio vairuotoju. Ir sapne buvau tikras, kad tą vairuotoją kažkur jau esu sutikęs. Bet net prabudęs negalėjau atsiminti, kur.
– Galiausiai prisiminiau: tai buvo žurnalistė, kuri prieš trejus ar ketverius metus kartą ėmė iš manęs interviu.
– Tai vairuotojas buvo moteris?
– Ne, žinoma, vyras. Tik jo veidas buvo tos moters. Tikriausiai tai, ką pamatome, išlieka kažkur galvoje.
– Turbūt. Jei veidas įspūdingas…
– Bet manęs tas veidas visai nedomino. Ir dėl to dar baugiau. Atrodo, kad už sąmonės ribų yra visokiausių dalykų…
– Jie tarsi tai, kas pasimato uždegus degtuką.
Mums taip šnekučiuojant, atsitiktinai pastebėjau, kad aiškiai matyti mūsų veidai. Tačiau kaip ir anksčiau nešvietė nė žvaigždelė. Vėl pajutęs grėsmę, žvilgčiojau į dangų. Žmona irgi tai pastebėjo ir, man nespėjus prabilti, atsakė į mano klausimą:
– Tai dėl smėlio. Juk taip?
Sudėjusi rankas prie krūtinės, ji atsisuko į platų paplūdimį.
– Atrodo, kad taip.
– Smėlis – išdykėlis. Jis ir miražus sukuria. …O jums dar neteko matyti miražo?
– Ne, tik kartą mačiau kažką mėlyną…
– Tokie jie ir būna. Ir mes šiandien tik tiek matėm.
Perėję tiltu per Hikidžio upę, patraukėm palei pylimą, ant kurio stovi Adzumajos viešbutis. Pušų viršūnės šlamėjo nuo sukilusio vėjo. Išvydom link mūsų skubiai žingsniuojant žemaūgį vyrą. Staiga prisiminiau šią vasarą regėtą haliucinaciją: tokį pat vakarą mačiau ant tuopos šakos pakibusį popierių, kuris atrodė kaip šalmas. Bet tas vyras nebuvo haliucinacija. Jam artėjant, pasimatė baltų jo marškinių krūtinė.
– Kas ten jo per kaklaraiščio segtukas? – sušnabždėjau ir išsyk supratau, kad tai švyti jo cigaretė. Žmona, prisidengusi rankove, pirmoji tykiai prajuko. Bet vyras nė nežvilgtelėjęs sparčiai praėjo pro šalį.
– Na, labanakt.
– Labanakt.
Lengva širdimi atsisveikinę su O., ėjome šnarančiu pušynu. Girdėjom ir švelniai čirpiant vabzdžius.
– Kada švęsim senelio auksines vestuves?
Seneliu ji vadino tėvą.
– Kažin, kada… Ar jau atsiuntė sviesto iš Tokijo?
– Sviesto dar ne. Tik dešrą.
Netrukus stovėjom priešais vartus – priešais pusiau pravirus vartus.
1927 m. kovas
1 Jukata (yukata) – vasarinis kimono. (Čia ir toliau – vert. past.)
2 „Istorija apie aštuonis Satomio šunis“ („Nansō Satomi hakken den“) – japonų rašytojo Kyokutei Bakino (1767–1848) 106 tomų epinis romanas.
3 Rio (ryō) – senovinis piniginis vienetas, taip pat svorio matas (apie 37,50 g).
4 Sènas (sen) – piniginis vienetas, šimtoji jenos dalis.
5 Getos (geta) – tradiciniai sandalai plokščiu mediniu padu su dviem paaukštinančiais „dantimis“ bei medžiaginiais dirželiais.
6 Kadzusa (Kazusa) – dabartinės Čibos prefektūros dalis Bōsō pusiasalyje.
7 Džinbei (jinbei) – tradiciniai lengvi vasariniai drabužiai, paprastai dėvimi namuose.
8 Pokuriai (pokkuri) – vaikiškos getos storu padu, kurio viduje įtaisytas varpelis.
9 Dzoriai (zōri) – tradiciniai sandalai plokščiu padu, pintu iš šiaudų ar bambuko žievės; šiandien dzoriai gaminami ir iš plastiko, odos, gumos ir pan.