literatūros žurnalas

Sigitas Geda. Ir taip, ir ne visai

1993 m. Nr. 5

Antanas Jasmantas. Poezija: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1992. – 174 p.

Viename pokalby kruopštus moks­lų daktaras (literatūrologas jam ne­labai prie širdies) R. Pakalniškis paklausė, ar aš nemanąs, jog vėlyvajam V. Mykolaičiui-Putinui, ypač „Lango“ laikotarpiu padare įtakos A. Jasmantas? Nelabai ką tegalėjau atsakyti. Tebesilaikiau nuomonės, jog galėjo būti ir atvirkščiai, nors ne per seniausiai išėjusi „Atsiminimų apie V. Mykolaitį-Putiną“ knyga liudija dideles jo simpatijas „Gruodo“ autoriui.

Keletą metų prieš mirtį Putinas ypač mėgo ir dažnai skaitydavo A. Jasmanto (Antano Maceinos) eilėraš­čius – turėjo, rodos, Kazio Bradūno dovanotą jo rinkinį „Gruodas“. Su juo kaip Šventuoju Raštu nesiskyrė: važiuoja į Kačerginę – pasiima, grįžta iš ten – vežasi knygą. Tame rinkinyje yra daug mistikos, kuri, matyt, jam buvo artima.“ (Iš E. Kvedaraitės-Mykolaitienės atsiminimų, p. 213)

O štai ką toje pačioje knygoje pa­sakoja K. Bradūnas, tiksliau – cituoja Putino atsakymą laiške, kurį gavęs 1965 m. rugpjūčio antrą:

Antano Jasmanto „Gruodas“ vertas užimti lietuvių literatūroje vietą tarp įspūdingiausių, turiningiausių mūsų poezijos rinkinių. Klasinė for­ma čia siejasi su modernaus žmo­gaus išgyvenimais bei įvaizdžiais“.

Kolei kas užmirškime aukštą rin­kinio įvertinimą (K Bradūnas tuo ir­gi pasidžiaugia). Rinkinys „Gruodas“ išėjo 1965 m Brooklyne, tais pačiais metais Putinas jį ir gavo. Pavartęs antrąjį jo „Raštų“ tomą (1990), kur po eilėraščiais esama datų, užtikau, jog iš rinkinio „Langas“ tiktai ciklas „Mano būstas“, eil. „Neramu“ ir įžan­ginis „Ištikimybė“ datuojami 1965-ųjų antrąja puse. 1966 metais išėjęs „Lan­gas“ „Mano būstu“ ir baigėsi. Minė­tame „Raštų“ tome įdėti dar eil. „Pa­žvelgus atgal“, „Skrieji, sakale“, du eil. iš ciklo „Pavasariniai prieštara­vimai“. Po jais – 1965–1966 metų da­tos. Tokiu atveju tik šie kūriniai gal ir gali būti sietini. Aš pats drįsčiau gretinti A. Jasmanto eil. „Mano kam­barys“ ir Putino ciklą „Mano būstas“. Tasai nuoširdus žmonos paliudijimas „kaip su Šventu Raštu nesiskyrė“ – negalėjo praeiti be pėdsako.

Pats rinkinio įvertinimas, regis, kiek perdėtas. Ypač po 30 metų žiū­rint. Tiesa, 1983 m. labai aukštai A. Jasmantą vertino ir T. Venclova, ku­rio straipsnis „Metafizinis poetas“ pakartotas leidžiant šią knygą. Dabar neprisimenu, kas ir kur T. Venclovai dėl to yra šiek tiek papriekaištavęs. Ne dėl „etiketės“, o dėl vertinimo. Į poetų vertinimus reikėtų žiūrėti šiek tiek skeptiškai, bet perdeda ir priešlapyje pasirašę leidėjai: „Anta­no Maceinos „Poezijos“ pasirodymas – itin reikšmingas įvykis mūsų lite­ratūros ir kultūros pasaulyje“.

Atiduodamas visą deramą pagarbos duoklę A. Maceinai, „Didžiojo inkvi­zitoriaus“, „Jobo dramos“, „Saulės giesmės“, „Dievo avinėlio“, „Filoso­fijos kilmės ir prasmės“ (vardiju vei­kalus, kurie man artimiausi) autoriui, į jo lyriką linkčiau žiūrėti kaip į darbus paraštėse. Kas nors primins, jog nemaža poezijos perlų taip ir atsiradę. Esama žmonių, kurie lyrikai „iki kaulo smegenų“. Jie savotiškai pasmerkti rašyti vien eilėraščius, esa­ma ir poetų, ir prozininkų „viename asmenyje“. A. Maceinos atvejis, ma­no galva, šiek tiek artimas jo myli­mam M. Heideggeriui, palikusiam pluoštelį eilėraščių – intymių, be di­delės pretenzijos, liudijančių, jog net filosofija neišsemia visos esybės. Gal tiktų čia prisiminti ir V. Solovjovą, turėjusį įtakos ne vien A. Maceinai, bet ir Putinui. Ir kitiems, ypač pir­mojoje amžiaus pusėje.

Man daugiau poezijos išbarstyta A. Maceinos filosofiniuose veikaluose, jo eilėraščiai tėra tauri taurios asmeny­bės papilda, dar vienas noras išsisa­kyti arba paprasčiausiai šyptelėti: „O aš ir eilėraščius rašyti sugebu!“

Aš nežinau, kaip savo kūrybą ver­tino patsai A. Maceina. Slapyvardis, kurį platesnei visuomenei atskleidė tik „Lietuvių enciklopedijos“ biogra­fas (remiuosi J. B. straipsniu šiame leidinyje „Antano Jasmanto poezija“), rodo ir filosofo kuklumą, bet sykiu tai, kaip ir kiekvienas slaptingumas, gaubiantis kūrėją, bus prisidėjęs prie mito kūrimo. Kaip ir religiniai moty­vai, įvaizdžiai, dievoieška – viskas, kas dar taip neseniai siejosi su po­grindžiu, rezistencija („Kodėl tavo kartos poetai taip pamėgo bažnytinę terminiją?“ – klausė manęs net ne­literatūrinio žurnalo redaktorius, rau­donu flomasteriu braukdamas ne tik žodį Dievas iš mažosios raidės kraujo kieliką, monstranciją, avinėlį…)

Taigi minėtos aplinkybės bus prisidėjusios prie įvertinimo, kuriuo norėčiau truputį suabejoti. Bėda ta, kad jis pats ne vienu eilėraščiu išsiduoda kaip gerokai knyginis eiliuotojas. Ne­ginčiju geriausių eilėraščių, tačiau ten, kur kiti norėtų matyti jo tradiciškumą ar specialų retro, man vai­denasi gyvos kalbos ir poetinio jaus­mo stygius. Suprantu, kad T. Venc­lovą anais laikais galėjo sužavėti A. Jasmanto lyrikos nuotaika, tik tenai, kur jis randa savičiausius įvaizdžius ir metaforas, kur, anot recenzento, poetas „linkęs jungti tai, kas aukšta, su tuo, kas žema, teikti abstrakcijoms grynai fizinio gyvastingumo“, man atšoka… Adomo Lasto poetizmai:

Dangus mažom skylutėm žėri
Lyg patiltė

Meilės pažadus paklojom,
Kad šilčiau basom būt kojom.

Šventieji saunon ėjo.
Buvo jau nešvarūs

Šios eilutės recenzento paimtos iš įvairių antrojo rinkinio eilėraščių ir pateiktos kaip pavyzdžiai, kur Jasmantas „nevengia grotesko ir rizi­kos“. Gal žodį „rizika“ čia reikėtų suprasti kaip subtilią užuominą, jog ne viskas gerai?

Tai, ką T. Venclova parašė apie Jasmantą, paglosto širdį, bet pritempimų, atrodo, netrūksta. Gal čia kal­tas įsisenėjęs mūsų troškimas viską traukti į „pasaulinės poezijos kon­tekstą“? Šit žinodamas, jog pats autorius atmetė savo analogiją su Rilke, jis lengva ranka susieja jį su septynioliktojo amžiaus anglosaksų metafiziniais (gal iš ten ir straipsnio pavadinimas) poetais „(ne tiek John Donne, kiek, tarkim, Richard Crashaw). Nežinau, ką apie tai pasakytų autorius, bet tai tauri giminystė“. Aš irgi nežinau, tik problema tebelieka, kodėl Jasmantas net Rilke’s kratėsi (lyg ši giminystė nebūtų tauri, žinant, kiek dėmesio A. Maceina filosofas yra skyręs vien „Duino elegijoms“), nors jo, kaip ir R. Dehmelio, moty­vais parašytų eilėraščių esama. Gal jam buvo svarbiau tai, kas kilę iš jo paties vidaus – poetinių aspiracijų, skonio, lietuviškos tradicijos? Ar čia svarbesni Baranauskas ir Slavočinskis, ar iš to paties etnografinio regio­no kilę V. Mykolaitis ir Kazys Bradūnas? Galima ginčytis ir surasti ne vieną susikirtimo tašką.

Ilgainiui nusistovi kiekvieno poeto vieta tradiciniam kontekste, netrūks­ta atvejų, kai ta vieta ir gerokai pa­sikeičia. Galbūt ne tiek vieta, kiek svoris, įnašas į poezijos aruodus. A. Jasmanto poetinis žodis nublunka, kai imi prisiminti, kas Lietuvoje sukurta netgi jo kartos poetų. Žinoma, karta irgi sąlygiškas terminas, tačiau jam gyvam esant lietuvių poetinę kalbą kūrė ir J. Kossu-Aleksandravičius, ir B. Brazdžionis, ir Salomėja Nėris, ir H. Radauskas, žemininkai… Ar aš geidauju, kad poetas būtų pritapęs prie kurių nors raiškos formų? Ne. Visas jo intelektas, vidiniai jo ieš­kojimai atsispindi filosofijos veika­luose, tik vienam kitam eilėraštyje esama tolygios įtampos. Galima, ži­noma, apie jo poezijos palikimą – 90 eilėraščių – tvirtinti, esą tai „nekasdieniškas lietuvių literatūros reiškinys“, bet savimeilei nebus galo. Ar viskas tėra atleistinos poetinės silpnybės?

Mik, mažutis pievų pūke!
Mik su žemele kartu!
Merkias kloniai apniukę,
Užsimerk ir tu!

Ežere varpai nutilę
Lig aušros neberaudos.
Nebesiųs į gelmę gilią
Užkeiktos maldos.

Mik, mažutis pievų pūke!
Mik su užkeiktais kartu!
Merkias pievos apsiūkę,
Užsimerk ir tu! („Lopšinė“)

Ar visa tai tėra „antraeiliai dalykai“, ar kažkelintos eilės poetinių štampų rinkinys?

Nedėkingas tai darbas – reviduo­ti kieno nors nuomonę, ypač kai ir pats tam pačiam lauke plūkiesi. Ta­čiau suabejoti gal retsykiais visiems į sveikatą? Kuo neabejoju – tai A. Maceinos talentu. Viename „Draugo“ priede perskaičiau išeivės, po dauge­lio metų aplankiusios tėviškę, įspū­džius, ten buvo įpintos eilutės: „Krei­vos pušys. Viksvos. Balos. / Dumbli­nas vanduo ir šėmas, / Lūžta šakos atsirėmus. / Kyši lelija išbalus…“ Tada pagalvojau, jog net šis ketur­eilis atsilaikys. Toks piešinys!.. Bet renkuosi A. Maceiną – filosofą, o ne A. Jasmantą – poetą.

„Metuose“ – poetų kritikas Sigitas Geda

2021 10 11 / „Metuose“ Geda pademonstravo sugebėjimą lanksčiai išpildyti kultūrinės spaudos formatą. Jo 1991–1999 m. tekstai labai gyvai liudija, dėl ko literatūroje „skaudėjo“, kur jos gyvybė, kaip ji keičiasi ir šiandien jau pasikeitusi.

„Atlydys“: Pasikalbėjimas su Sigitu Geda apie septintojo dešimtmečio kūrybinę atmosferą

1994 m. Nr. 10 / Sigitas Geda atsako į Liudviko Jakimavičiaus klausimus / Mūsų literatūrą ir literatūros mokslą dažnai užklumpa sunkūs, sykiu ir palaimingi sklerozės ar amnezijos priepuoliai. Visą pokario dvidešimtmetį buvo užmiršta…

Sigitas Geda. „Mes padėjome išbudinti tautą…“

2020 m. Nr. 11 / Sigitas Geda kalba apie Sąjūdžio nuotaikas, virsmus, kelia klausimą apie rašytojų indėlį, naujos literatūros istorijos būtinybę, įtraukiant iš jos išstumtuosius ir išeivijos literatūrą.

Sigitas Geda. Balos ar vandenynai?

2019 m. Nr. 10 / Poeto Sigito Gedos (1943–2008) laikysena ir temperamentas išsiskiria bendrame anuometinių diskusijų fone. Jis – vienas drąsiausių ir ryžtingiausių kalbėtojų, o kai kurie jo pasisakymai, išlikę archyviniuose dokumentuose

Vladas Motiejūnas. Gyvavaizdžiai apie Sigitą Gedą

2014 m. Nr. 12 / Rašyti apie Sigitą Gedą… Sustoju kaip prieš aukštą kalną. Atsakomybė didžiulė. Ar įstengsiu aprėpti esmines jo asmenybės ir kūrybos puses?

Elena Baliutytė. Sigito Gedos pokalbininkai: Eduardas Mieželaitis

2014 m. Nr. 11 / Neužmirštuolės katedros nišoje – taip netikėtai vieną savo rašinį apie Eduardo Mieželaičio penkių eilėraščių ciklą „M. K. Čiurlionio laiškai“ (1985) sovietmečiu yra pavadinęs Sigitas Geda.

Sigitas Geda. Lietuva – su priešais ir be priešų

2008 m. Nr. 2 / Šią ištrauką pasirinkau iš Alfonso Nykos-Niliūno eilėraščio „Priešas“, parašyto 1992 metais gruodžio dvyliktą Baltimorėje… Taigi. Straipsnį pažadėjau parašyti pirmosios mūsų Nepriklausomybės paskelbimo.

Guillome Apolinaire. Eilėraščiai

2007 m. Nr. 11 / Iš prancūzų k. vertė S. Geda / Tądien visi žmonės suplūdo į miesto aikštę
Baltieji juodieji geltonodžiai keliolika raudonodžių
Darbininkai iš fabrikų kurie metė rūkę juk streikas

Simona Talutytė. Konkrečioji poezija Lietuvoje

2006 m. Nr. 5 / Konkrečioji poezija reikalauja aktyvaus suvokėjo dalyvavimo, todėl ji siejasi su literatūros recepcijos problema. Konkretizmas genetiškai susijęs su klasikiniu avangardu, ypač rusų futurizmu ir vakarietišku dadaizmu.

Pablo Neruda. Dvidešimt meilės eilėraščių ir viena nevilties daina

2006 m. Nr. 4 / Iš ispanų k. vertė Sigitas Geda / Ankstyvoji P. Nerudos lyrika pertekusi jautulingumo, be galo imlių metaforų – sielos skausmui išreikšti. Patsai eilėraščio kūrimas tada jam teikė daugiau džiaugsmo negu jo forma bei išdaila.

Sigitas Geda. Ar jau suvisam nereikalingas?

2004 m. Nr. 3 / Eduardas Mieželaitis. Nereikalingas žmogus: akcentai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. – 153 p.

Sigitas Geda: „Ten, aukštai, nėra gėrio nei blogio“

2003 m. Nr. 8–9 / Rašytoją Sigitą Gedą kalbina poetė Dovilė Zelčiūtė / – Ne taip seniai prašniokštė siautulingas Jūsų jubiliejus. Pasiūlyčiau ir konkrečią šio vakaro temą – „menininkas ir padorumas“.