Sigitas Geda. Kenčianti poezija

1992 m. Nr. 6

Onė Baliukonytė. Vaduok: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991. – 143 p.

Alopecija – žodis, kuri turėjau pa­sitikrinti žodyne… Onė Baliukonytė taip pavadino vieną savo eilėraštį, o pats žodis reiškia plaukų slinkimą. Poetiška ar nepoetiška? Galas to ne­matė, svarbu, kad teisinga. Tiesa, niekas neskaičiavo ir nesvėrė, kiek kam plaukų nuslinko kad ir per pas­taruosius ketvertą metų. O juk taip – ir nugalėtojams, ir nugalėtie­siems… Ne visuomet tą pastebim, esama ir būdų tą paslėpti, tačiau verk neverkęs, rauk nerovęs, o jų savaime mažės. Bet ne apie tai. Tie, kurie pasmerkti poezijai, kalbėkime apie poeziją, taisyklingą, parašytą senoviniais ketureiliais, su rimais ir ritmais, o svarbiausia – skaudžiai geliančią mus savo paliudijimais.

Žinau, kad sudėjus į vieną visus O. Baliukonytės eilėraščių rinkinius, išeitų viena knyga, jos gyvenimo, jos sielos dienoraštis. Tačiau sykiu ir mūsų sielos, mūsų gyvenimo dieno­raštis. Kada nors kur nors biblioteko­se gulės šūsnys laikraščių ir žurnalų, o žmogus ieškos vienos knygos, kuri jam galėtų pasakyti apie tai, kas dėjosi: ne aplinkui mus, o mumyse. Aš nesakau, kad ta knyga bus para­šyta kurio nors mūsų, gal jinai dar teberašoma, gal visi rašo ją po ei­lutę, po puslapį, kiek kam Dievas davė. Gal tokia knyga niekad ir ne­bus parašyta – panašias iliuzijas puoselėjo tik praėjusių šimtmečių žmonės. „Skurdžių prabanga!“ – be­ne taip ironizavo velionis A. J. Grei­mas lietuviškos poezijos derlių, tikrą ir tariamą. Tariamos poezijos knyge­lės vis dar tebesiaubia popieriaus iš­teklius kiekviename rajone, kiekvie­noje spaustuvėlėje, o tikrajai – sep­tynių liesų karvių metai…

„Los arcos de iris silvestris“ (Lau­kinės vaivorykštės) – taip perskai­čiau ispaniškai pirmosios O. Baliu­konytės knygos pavadinimą, profe­sorės B. Ciplijauskaitės atsiųstoje lie­tuvių poezijos rinktinėje „Balsai iš tylos“, išleistoje Barselonoje 1991 m. Įdomu, ką apie mūsų eiles mano ispanai, baskai ar katalonai? Tą pa­tį, ką ir mes apie juos? Yra tokia ša­lis, yra tokie žmonės, yra tokia poe­zija. „Kad ir kas ką manytų, svar­biausia – ką mes patys manome, kaip jinai mums reikalinga.“ Pasaulis deda mus ant svarstyklių, mes labai džiaugiamės sveriami, bet tikrąją vertę, ir prasmę mūsų gyvenimas ir mūsų darbai turi tik čia, tėvų ir pro­tėvių žemėje.

„Laukinės vaivorykštės“ – pirmoji poetės knyga išėjo 1971 metais, tai­gi prieš 21 metus. Per tą laiką dar Išleista rinkiniai „Viltis“ (1976), „Iš kelio dulkių“ (1982), „Tėve mūsų gyvenime“ (1986), eseistikos knyga. Apie jas visas galima būtų pasakyti, kaip kad sakoma apie kitus lietuvių poetus, pakliuvusius į minėtą antolo­giją, apie visą lietuvių poeziją (arba bent jau didžiąją jos dalį), apie pa­čią lietuvių tautą – krikščioniška, arti žemės. Reklamai, žinoma, labiau tiktų kokie nors nukrypimai ar isto­riniai skandalai. Tylus žmoniškumas, kančia, gailestis, užuojauta domina tik nedidelę žmonijos dalį arba, ne­lyginant kokios gydomosios žolelės, veikia iš lėto ir pamažu, todėl ne­manykime, kad ir į daugelį kalbų iš­versti mūsų poetai padarys kokį nors perversmą. Kvaila to ir norėti.

Ir vis dėlto: širdgėlos, sutrikimo, nykulio valandą besirausdamas šiuo­se dešimtmečiuose, knygose, širdyse, dažnai pagalvoji, kad užsimirš slogi santvarka, blokinė architektūra, skur­das, pažeminimas, išliks gražios kny­gos ir gražūs žmonės (tegu buvę ir didžiausi vargšai gyvenime), tas kny­gas kūrę.

Dabar belieka pakartoti chrestoma­tinę nemadingą tiesą, kad poetė gi­na teisingumą ir grožį. Knygą „Tė­ve mūsų gyvenime“ jinai man taip ir užrašė: „…nuo senamadiškos Onės“. Visi mes tokie senamadiški. Daugeliui dingojos, kad poezija vi­sagalė, kad gindami žmogų, jo oru­mą, primindami dievišką šio tvari­nio prigimtį būsime išgirsti ir išklau­syti, B. Brazdžionio žodžiais tariant: „Žus visam pasaulyje komuna!“ Pranašystė pildosi su kaupu, bet ar paties pranašo nepašiurpins tokie „Alopecijos“ vaizdai:

Pliki alergiški vaikai – belaikės blyškios rožės,
Žmonių šiukšlynuose ir šiltnamiuos pražydę nelauktai…
Kūrėjas paslaptį juose atverti gilią ruošės? –
Tačiau kurti jau Nemuno ir marių, ir tautos krantai,
O dvasią ir dirvas jau baigia graužti pesticidai –
Lyg rūdys netikėjimo… Likimų geležie karšta šalta,
Ne bitės – vėžio įkirtimą kraupų nesėkmingai gydai
Ašmenimis vilčių… Štai paskutinė Meilės gulbė nušauta!
Ir iškimšta, ir paruošta suryti amžiaus mūsų
Raguotoms vaidilutėms, išsigimstančio pasaulio mis…
Pulkai dvigalvių veršio dydžio paauksuotų musių –
Černobylio mutantų kaulų čiulpais švytinčiais išmis

Gal išrišimo amžino Šventosios Dvasios kūrinio
Jau neverti mes – godus mėsinių ir muitinių vergai
Kai Pranašas lyg paskutinis elgeta nugūrino
Šventoriais apšnerkštais – iš gėdos tu nepravirkai…

Bijau, kad kas nors jau pasakė (nepasakė, tai pasakys): „Lietuva at­gimsta, o čia tokie šiurpūs vaiz­dai…“ Tik – pati poetė dėl to ma­žiausiai kalta. Kaltas, jeigu gali būti kaltas, pats talentas, dvasinė nuosta­ta: matyti ir išgyventi tikrovę kaip suniokotą Dievo paveikslą, netobulą, išdarkytą, siaubiamą čia vienokio, čia kitokio blogio. Ten, kur kitas juoktųsi, šaipytųsi, pieštų esamas ar būsimas grožio pilis, žadėtų greitą „išgijimą“, O. Baliukonytė tirština spalvas (jeigu dar galima ką nors tirštinti) rodydama, ties kokia bedug­ne mes vaikštome.

Šitoks etinis ir estetinis maksima­lizmas, man atrodo, yra svarbus ne vien O. Baliukonytės bruožas. Tai lietuviška tradicija. Doros, nesuteptos sielos, aukštų idealų ir žemos realy­bės supriešinimas, hamletiškas „būti ar nebūti“ kaitina mūsų poeziją per visą amžių. Tiesa, nuo futuristų lai­kų netrūksta pastangų ir numušti toną, atmesti ir krikščioniškas, ir vi­sas kitas vertybes, bet kažin ko mintino nesukurta. Gal todėl, kad be žmogaus ir pasaulio, žmogaus ir Dievo problemos, be vidinių konfliktu visos kūrybos formos išsenka? Viskas smulkėja, skaidosi, redukuojasi, ne­lyginant kokie senoviniai gyviai ar augalai, vis mažėdami, nykdami, virs­dami tik nebūtina egzistencijos pa­pildą?

Žinau, jog daugelis niekais verčia šiuos argumentus. Mūsų senamadiškumą lėmė ir penkiasdešimt izolia­cijos metų, tačiau evangelinė alego­rija apie naują vyną ir seną vynmaišį poezijai nelabai tinka. Senu vynmaišiu vadinu kiek modifikuotą kla­sikinio eilėraščio formą, kurią nau­doja beveik visi mūsų poetai, pra­dedant J. Juškaičiu, T. Venclova ir baigiant A. Marčėnu. Gal tik patys jauniausieji tą formą galutinai „su­doros“?

Beje, panašią formą – modifikuo­tą klasikinį, romantinį ar klasicisti­nį modelį – puoselėjo ir didžiuma rusų modernistų (A. Achmatova, M. Cvetajeva, B. Pasternakas, O. Man­delštamas… vėlgi iki J. Brodskio). Ar tai reikštų, jog imažinistų, dadaistų ir dar daugelio pakraipų eksperi­mentai nieko nedavė? O lingvistinė, konkrečioji poezija? Nė vienos ne­neigiu. Priminsiu tik vieną latvių poeto K. Skujenieko pasisakymą Vo­kietijoje, ginant latvių poeziją, kuri „su rimais ir ritmais“: tradicinė for­ma padeda išsaugoti ne vieną mūsų dvasios, vidinio gyvenimo parametrą, kurį modernusis eilėraštis ištrynė. Eilėraštis, nelyginant maža drama, nuolat ilgisi gilaus, žmogiško turinio.

Ir O. Baliukonytės (ar J. Strielkū­no) eiles skaitydamas aš žinau, jog susiduriu su ilgesniu ar trumpesniu dramos fragmentu, valdomu, vedamu intonacijos, ritmo, melodijos. Jinai tęsis tol, kol bus pasiektas tikslas – katarsis kelionėje per kontrastingą sielos gamtovaizdį.

Atsikračius ir vidinio, ir išorinio cenzoriaus, ne viename eilėraštyje poetė nebijo atverti gyvenimo slo­gučio, egzistencijos šiurpo, absurdo, drąsiau įvardyti mūsų nuopuolių ir nuosmukių priežastis. Tautos atgimimo ar sveikstančios tautos situacija kiek nepagražinta, atvirkščiai – sielojamasi dėl naujų piktžaizdžių. Kaip gydantis vaistas, kaip atsvara nevilčiai išlieka tikėjimas, viltis, meilė. Kartais net didžiąja raide ra­šomi šie žodžiai nėra deklaracijos, o greičiau besikeliančio ligonio, besitiesiančio iš tamsos augalo trūkčio­jantis alsavimas.

Imu tikėt, kad lietuviškas eilėraštis (ar paveikslas, ar muzikos kūrinys), „Vėl sujungęs erdvę – aukštą, to­bulą ir mėlyną – / Su bedugnių liū­desiu tamsiu…“ (p. 62), yra stiprus, pajėgus grumtis už savo vietą po saule.

Apsižiūrėjau mažiausiai vietos sky­ręs eilėraščių analizei, pačių tekstų analizei, tam, kaip sukuriama, auto­rės žodžiais tariant, linijų, spalvų, miražų muzika. Gal todėl, kad visi kolei kas esame įsukti į bendresnių samprotavimų ratą – apie tautos, valstybės, kultūros išlikimą. V. Dau­jotytė labai nuoširdžiame straipsnyje apie lyrikos situaciją „Ne tu viena, ne man vienam“ („Nemunas“, 1992, Nr. 3) dar įpylė žibalo į mano lempą:

„Dabar vyksta savotiška kova dėl skirtingo poeto ir poezijos suprati­mo. Tarsi susiduria poetas, tautos lūkesčių reiškėjas, savotiškas pranašas, ir ezoterinis poetas, nesiimąs tiesio­ginės visuomeninės misijos, ją nie­kinąs ar bent neigiąs.“

Jeigu sutik­tume su šituo teiginiu, tai prie ku­rių poetų reikėtų priskirti O. Baliukonytę, bent jau jos paskutinę kny­gą? Anksčiau gal ir kiek kamerinis jos balsas dabar galėtų skambėti vi­sur – kiekvienoje aikštėje ir mitin­ge. Bėda tik ta, jog aikštės ir mitin­gai, dažnai netgi spauda ir radijas, bijo skausmo, šaižesnio garso, kir­čio, todėl netgi brazdžioniškos ar maironiškos intonacijos iš pirmojo knygos skyriaus „Ilgės“ kai kam ga­li pasirodyti per aštrios. Užteko poe­tei viename pasisakyme pavartoti samplaiką „sielų dvokas“, ir pasipy­lė priekaištai, aikčiojimai: kaip to­kia subtili poetė gali… Eilėraštis „Švarus“ pradedamas dar drastiškes­ne eilute: „Rašyti – sielų mėšlą kantriai mėžti…“ (p. 60). Ar labai baisu poezijai ir skaitytojui, turin­čiam K. Donelaičio „Metus“? Tačiau ir ne tai svarbiausia. Iš pažiūros tra­diciniame poetės eilėraštyje vyksta visai netradicinė drama – kaip iš tikrųjų išsaugoti lašą garbės, oru­mo, padorumo, tikėjimo ir vilties Blokiniame Narvelyje, Prišnerkštoje Virtuvėje, Apspjaudytoje Laiptinėje ar Lifte? Rašau didžiąja raide todėl, kad daugeliui mūsų – tai jau ženklai, gyvenimo ir sapnų erdvė.

Visi mūsų bėgimai į jūras ar ko­pas, purpurus ir violetus vis vien labai trumpi. Ten, žinoma, lengviau įsivaizduoti ir basą angelą, ir rožes, bet anksčiau ar vėliau turėsime grįž­ti. Turime gerų poetų, kurie išven­gia, „atsižegnoja“ būties prakeikimo, turime tokių, kurie viską paverčia smagiomis istorijomis, anekdotais, absurdu. O. Baliukonytė tiesiog fiziš­kai kenčia, ir daugelis jos eilėraščių, jos proregių, nušvitimų yra tarsi do­vana už tą kančią. Kam nors tai gali nepatikti, kas nors pavadins tai kan­čios sindromu lietuvių poezijoje, bet ir kančios esama įvairiausios. Galima nusigręžti nuo kenčiančio žmogaus, galima jam įteigti, kad be reikalo, tačiau kai ta kančia transformuojasi į meniškus vaizdus, melodijas, pa­veikslus, aš jaučiu, jog tas žmogus atkentėjo ir už mane, t. y. palengvi­no visų mūsų kančias.

Reikia didelio cinizmo, kad galė­tum apsimesti, jog žmogaus kančia ir auka nieko nereiškia. Televizijos filme „Agrastų vynas“ profesorius Vytautas Landsbergis pasakoja isto­riją apie Justiną Mikutį. Šis, sužino­jęs apie amnestiją, klaupiasi ant ke­lių prieš lagerio prižiūrėtoją ir mel­džia, kad jį nušautų… Kam, kodėl ir už ką? Ar tai neliudija mums, kad būta lietuvių, kurie kančios tau­rę troško išgerti lig dugno?

Minėtame straipsnyje V. Daujoty­tė dar primena ir T. S. Elioto mintį: baugu būtų sužinojus, kad kuria nors pasaulio kalba neberašomi eilėraš­čiai… Gal baugu dėl to, kad nelie­ka išgyvenimų? Nei kančios, nei džiaugsmo?