Jono Meko literatūrinis pasaulis „Metuose“
2021 05 09
Ši teminė publikacija skirta pasaulinio garso filmininko, poeto, publicisto Jono Meko (1922–2019) literatūriniam palikimui „Metų“ žurnale. Nors jis yra daugeliui žinomas menininkas, keliantis neslopstamą susidomėjimą jo kūryba, dar 2016 m. literatūrologas Ramūnas Čičelis rašė, kad „Jono Meko kūrybos recepcija Lietuvoje iki šiol yra probleminė: dėl itin mažos distancijos tarp autoriaus asmenybės ir kūrybos pastaroji traktuojama kaip sunkiai analizuojama.“ Galime kelti klausimą, kiek tos priežastys šiandien yra realios? Kas dar nepadaryta?
Vertingų postūmių apmąstyti J. Meko literatūrinį palikimą „Metuose“ rastume visai nemažai. Žurnalas buvo viena iš pirmųjų dienoraščių sklaidos vietų, čia publikuotos jo kalbos išeivijos lietuviams. Todėl šaltiniai apima ankstyvąjį J. Meko kūrybos periodą (dienoraščiai DP stovyklose, santykį su Amerikos lietuviais) ir jau garsaus menininko nepriklausomoje Lietuvoje leistų knygų recepciją.
Publikacijoje išskirtume 1991 m. „Metuose“ pasirodžiusią publikaciją „Jonas Mekas apie Lietuvą ir save“, kurią sudaro jo 1957–1967 m. 1) proza, 2) kalba, pasakyta atsiimant Vinco Krėvės premiją (1957), ir 3) pranešimas studentų Santaroje (1967). Ji internetu prieinama pirmą kartą. Nuo minėtų tekstų paskelbimo praėjo jau gera pusė amžiaus, tačiau klystume manydami, kad tai, ką tada kalbėjo J. Mekas, nebeaktualu:
„Nors mūsų vidinio patyrimo ir išgyvenimo branduolys, į kurį mūsų kūrybos sunkiausias trikampis remiasi, susiformavo Lietuvoje ir jis niekados nebus visiškai išdraskytas, nauja stipri tikrovė gali menininką padaryti aklą ir kurčią savo paties vidui. O visa menininko stiprybė ir yra jo sugebėjimas įsiklausyti į save, savo kūrybos valandą žiūrėti į būtį, ir pasaulį savo vidaus akimi – klausytis iš to kūrybinio atstumo (ar, teisingiau – artumo), kuriame viskas įgauna savo tikrą prasmę ir mastą.“
Šią mintį atrastume ir skaitydami J. Meko dienoraščių ištraukas, kurioms nesvetima sąmoninga kritinė distancija tiek angažuotumui savai kultūrai, tiek amerikietiškam gyvenimo būdui: „Atstumas nėra matuojamas metais, bet išgyvenimo stiprumu. Išgyvenimo tikrumas, autentiškumas mene yra daug svarbiau negu koks objektyvumas, bet koks tautiškumas, bet koks patriotiškumas. Menininkas kaip žmogus, jo reakcija yra meno centras.“
„Litera-ture“ skelbiame ir profesionalią literatūros kritiką daugeliui J. Meko knygų – poezijai ir dienoraščiams. Ji atskleidžia nevienareikšmį kūrybos vertinimą dėl savo autobiografiškumo, dienoraščių technikos, tautosakiškumo ir dzeno filosofijos – bruožų, iš kurių atpažįstame J. Meko kalbą. Štai, recenzuodamas poezijos rinktinę, Rimantas Kmita jau stengėsi atsispirti Jono Meko įvaizdžio kerams, todėl šioje publikacijoje esama ir kritikos jo „tiesioginei poezijai“.
Labai natūralu, kad kūryba inspiruoja daugiau individualių atradimų, todėl taip pat pridėjome kontekstinių straipsnių, laiškų, pasisakymų, kuriuose Jono Meko pavardė minima su skaitymo džiaugsmu.
Tikimės, kad J. Meko literatūrinis pasaulis jį giliau atskleis ir Jums.
Jono Meko biografijos kontekstai
Apie Jono Meko knygas
- „Per brolių Mekų kelionę į „naująjį pasaulį“, fragmentiškai fiksuojamą dienoraštyje, atsiskleidžia lietuvių pabėgėlių kasdienybė, perėjimas svetimą, baimę keliantį pasaulį, kuriame nebegalioja seni prioritetai ir tenka rinktis naujus. Ši virsmo, judėjimo nuotaika persmelkia dienoraštį. Tačiau intymumas, su kuriuo skaitymui turėtų atsiverti dienoraštis, sąmoningai „prigesintas“.“ (Imelda Vedrickaitė apie Žmogų be vietos)
- „Laiškai iš Niekur“ – tai malonumo knyga, nereikalaujanti ypatingų skaitytojo pastangų, tiesiog suteikianti gražų ir malonų potyrį tiek akiai, tiek minčiai. <…> Kalba, žemė ir darbas, dar kaimo prisiminimai – tai vertybės, prie kurių J. Mekas nuolat grįžta, nes, jo įsitikinimu, „kultūra yra basose kojose“. <…> J. Meko kitoniškumą sudaro pasaulinio meno erdvėse išlaikyta savos žemės trauka.“ (Jurgita Perminaitė apie Laiškus iš Niekur)
- „Geras poetas, matyt, yra tas, kuris sugeba sukurti naują, savą erdvę ir tik tada po truputį įvesdinti į ją konkrečios vietovės, laiko elementus, personažus – kažkokius atpažinimo ženklus, nuorodas, kad kalbama, sakykim, apie istoriškai ir geografiškai apibrėžtą pasaulio (šalies) dalelę. Poezija užgimsta tada, kai konkretūs dalykai beveik neatpažįstamai transformuojami, modeliuojami (nors viskas iš pirmo žvilgsnio ir atrodytų labai paprasta). J. Meko poezija pateisina šiuos lūkesčius.“ (Gintaras Bleizgys apie Semeniškių idiles)
- „Nors įvaizdis, arba mitas – dar ne viskas, bet J. Meko asmenybė apakina net griežčiausius kritikus, kurie paprastai su dideliu pasimėgavimu dekonstruoja įvaizdžius bei mitus. <…> „Tiesioginė poezija“ – viena iš naivumo formų. Galima būtų manyti, kad naivumas čia kuriamas kaip tam tikra kaukė, kalbėjimo kodas, jog juo tik žaidžiama, o skaityti reikia ne tiesiogiai, bet per tą kaukę.“ (Rimantas Kmita apie Poeziją)
Iš arčiau
„J. Mekas nebuvo susisvarbinusi žvaigždė pirmiausia todėl, kad į karnavalą visada žiūrėjo kaip viduramžių masinių švenčių triksteris, aprašytas Michailo Bachtino literatūrologiniuose darbuose. Poeto ir filmininko elgesio būdas atrodo toks paprastas: visada daryti kitaip, net priešingai, nei daro dauguma. Tačiau pabandykime patys taip gyventi laikais, kai žinomumas, vieša pagarba atveria tiek daug durų, bet pasiglemžia tikrumą, – lengva nebus.“ (Ramūnas Čičelis)
Kiti kontekstai
Jono Meko kūryba kaip atradimas
„Įsivaizduojat, gavau paskaityt dvi Jono Meko knygas. Pirmoji, rodos, „Gėlių kalbėjimas“ (1961 m.) ir antroji „Pavieniai žodžiai“ (1967 m.). Puikus poetas! Mažai žodžių ir labai daug parašyta, t. y. daug pasakyta. Filosofija ir gilus jausmas. Žmogus, gyvenimas, pasaulis, Lietuvos prisiminimas.“ (Nijolė Miliauskaitė laiške mokytojai Viliūnienei)
