Ilya Kaminsky. Eilėraščiai
2021 m. Nr. 3
Iš anglų k. vertė Aistis Žekevičius
Poetas Ilya Kaminsky’is, 1977 m. gimęs Ukrainoje, vėliau su šeima emigravęs į Jungtines Valstijas, lietuvių skaitytojams yra neblogai pažįstamas – jo eilėraščių vertimai jau ne sykį publikuoti šalies kultūrinėje spaudoje. Pats Ilya Lietuvoje lankėsi dusyk – 2011 m., kai buvo pakviestas dalyvauti festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo“, ir 2012 m., Vilniuje rengtų „Vasaros literatūros seminarų“ metu.
Čia pateikiami I. Kaminsky’io eilėraščių vertimai iš naujausio jo poezijos rinkinio „Kurčiųjų respublika“ („Deaf Republic“, 2019).
Šūvis
Scena – mūsų šalis.
Į miestą įžengus kariams, oficialiai uždraudžiami vieši susirinkimai. Bet šiandien
kaimynai plūsta fortepijono muzikos link, kuri sklinda iš Sonios ir Alfonso lėlių vaidinimo
centrinėje aikštėje. Kai kurie mūsų įsilipę į medžius, kiti slapstosi po suoliukais
ir už telegrafo stulpų.
Petiai – pirmoje eilėje sėdinčiam kurčiam berniukui – nusičiaudėjus, lėlė-seržantas
suspigęs parkrenta. Atsistojęs jis purkštauja ir grūmoja kumščiu besijuokiantiems žiūrovams.
Aikštėn įsukęs kariuomenės džipas išvemia kitą Seržantą.
Tučtuojau išsiskirstykit!
Tučtuojau išsiskirstykit! – mediniu falcetu atkartoja lėlė.
Visi sustingsta, išskyrus Petią, kuris ir toliau kikena, kol kažkas pliaukšteli ranka jam per burną. Seržantas pasisuka į berniuką ir pakelia pirštą.
Tu!
Tu! – lėlė pakelia pirštą.
Sonia žiūri į savo lėlę, lėlė žiūri į Seržantą, Seržantas žiūri į Sonią ir Alfonsą, o visi kiti stebime, kaip Petia atsilošia, sukaupia visas burnoje esančias seiles ir spjauna į Seržantą.
Garsas, kurio negirdime, pakelia kirus nuo vandens.
Kurtumas, sukilimas, prasideda
Kitą rytą mūsų šalis pabudo ir atsisakė girdėti karius.
Mes atsisakome dėl Petios.
Šeštą ryto kariams alėjoje pasakius komplimentą merginoms, šios praeina pro šalį rodydamos į savo ausis. Aštuntą kepyklos durys užtrenkiamos tiesiai prieš kario Ivanovo nosį, nors jis – geriausias kepyklos klientas. Dešimtą motušė Galia ant kareivinių vartų kreida užrašo NIEKAS JŪSŲ NEGIRDI.
Vienuoliktą ryto prasideda suėmimai.
Mūsų klausa nesilpsta, tačiau mumyse stiprėja kažkas tylaus.
Po komendanto valandos suimtųjų šeimos prie langų iškabina pačių padarytas lėles. Gatvės ištuštėja, išskyrus virvelių girgždesį ir medinių kumštukų bei pėdučių
bilst bilst į pastatus.
Į miesto ausis krinta sniegas.
Tas kaulų ir pravirų vožtuvų žemėlapis
Mačiau, kaip Seržantas nusitaiko, o kurčiasis berniukas burnon priima geležį ir ugnį –
jo veidas,
tas kaulų ir atvertų vožtuvų žemėlapis, ant asfalto.
Tai oras. Kažkas ore pernelyg trokšta mūsų.
Žemė rami.
Sargybiniai bokšteliuose kemša sumuštinius su agurkais.
Šią pirmąją dieną
kariai tikrina barmenų, buhalterių ir kariškių ausis –
kaip baisiai tyla veikia kareivius.
Jie išplėšia Goros žmoną iš lovos tarytum duris nuo autobuso.
Stebėkite šią akimirką –
kaip ji supurto!
Berniuko kūnas guli ant asfalto kaip sąvaržėlė.
Berniuko kūnas guli ant asfalto
kaip berniuko kūnas.
Paliečiu sienas, pajuntu namo pulsą ir
dėbsau bežadis, ir nežinau, kodėl esu gyvas.
Pirštų galais tipename po šį miestą,
Sonia ir aš,
tarp teatrų, sodų ir kaltinės geležies vartų.
Sakome būk drąsus, tačiau nė vienas
nėra drąsus, kai garsas, kurio negirdime,
pakelia paukščius nuo vandens.
Patikros punktai
Kariai gatvėse įrengia klausos patikros punktus ir prie durų bei stulpų prikala pranešimus:
KURTUMAS YRA UŽKREČIAMA LIGA. VISI PILIEČIAI UŽKRATO PAVEIKTOJE
TERITORIJOJE DĖL SAVO PAČIŲ SAUGUMO PER 24 VALANDAS TURI PASIDUOTI IR KARANTINUOTIS!
Sonia ir Alfonsas centrinėje aikštėje moko gestų kalbos. Pro šalį einant sargybiniui jie sėdi ant plaštakų. Matome, kaip Seržantas sustabdo moterį, einančią į turgų, bet ši negirdi. Įsodina ją į sunkvežimį. Sustabdo kitą. Moteris negirdi. Įsodina ją į sunkvežimį. Trečia rodo į savo ausis.
Šiose alėjose kurtumas yra vienintelė mūsų barikada.
Ketvirtos ryto sprogdinimas
Mano kūnas bėga Arlemovsko gatve, mano drabužiai – pagalvės užvalkale:
ieškau vyro, kuris atrodo
lygiai taip pat, kaip aš, idant atiduočiau jam savo Sonią, savo vardą ir marškinius –
tai prasidėjo: kaimynai lipa į troleibusus
prie žuvies turgaus, visas savo akimirkas
perplėšdami perpus. Troleibusai sprogsta lyg žarnos saulėkaitoje –
Pavelas šaukia Aš toks supistai gražus, negaliu to pakęsti!
Du berniukai, tebelaikantys sumuštinius su pomidorais,
iššoka priešais troleibuso šviesas, kariai nusitaiko į jų veidus. Į jų ausis.
Nerandu žmonos, kur mano nėščia žmona?
Aš, kūnas, suaugęs vyras, nekantrauju
sprogti lyg rankinė granata.
Tai prasidėjo: regiu, kaip mėlynoji mano šalies kanarėlė
lesioja trupinius iš kiekvieno piliečio akių
lesioja trupinius iš mano kaimynų plaukų –
sniegas palieka žemę ir krinta tiesiai į viršų, kaip ir turėtų –
turėti šalį, taip svarbu –
įbėgti į sienas, į gatvės žibintus, į mylimuosius, kaip ir turėtų būti –
mėlynoji mano šalies kanarėlė
stoja prieš sienas, gatvės žibintus, mylimuosius –
mėlynoji mano šalies kanarėlė
stebi jų kojas šiems bėgant ir krintant.
Tai, ko negirdime
Jie įstūmė Sonią į kariuomenės džipą
vieną rytą, vieną rytą, vieną gegužio rytą, vieną spindintį lyg moneta rytą –
jie įstūmė ją,
o ji svirduliuoja, nepastovi ir klumpa tyloje,
kuri yra sielos triukšmas.
Sonia, kuri sykį pasakė Tądien, kai mane sulaikys, grosiu pianinu.
Stebime, kaip keturi vyrai
ją įstumia –
ir mums atrodo, kad regime tiltą iš šimtų senų pianinų
nuo Arlemovsko iki Tednos gatvės, o ji
lūkuriuoja prie kiekvieno iš jų –
ir visa, kas iš jos lieka, yra
lėlė,
kalbanti pirštais,
visa, kas lieka iš lėlės, yra ši moteris, visa, kas lieka
iš jos (jie pagrobė tave, Sonia), – balso, kurio negirdime, – yra pats aiškiausias balsas.
Virš mėlynų skardinių stogų – kurtumas
Mūsų vaikinai trokšta viešo nužudymo saulėtoje aikštėje.
Jie tempia girtą kareivį, ant jo kaklo kabo lentelė su užrašu:
AŠ SUĖMIAU VASENKOS MOTERIS.
Vaikinai nė nenumano, kaip nužudyti žmogų.
Alfonsas gestais parodo Užmušiu jį už dėžę apelsinų.
Vaikinai sumoka apelsinų dėže.
Jis įmuša į puodelį žalią kiaušinį,
uodžia apelsinų sulčių lašus sniege
ir susiverčia kiaušinį gerklėn lyg degtinės taurelę.
Jis plauna rankas, maunasi raudonas
kojines, liežia ten, kur būta jo danties.
Merginos spjaudo kareiviui į burną.
Balandis nutūpia ant stop ženklo ir priverčia šį siūbuoti.
Idiotas berniukas
sušnabžda Tegyvuoja kurtumas! ir spjauna į karį.
Aikštės centre
ant kelių parklupęs kareivis maldauja pasigailėjimo, o miestelėnai
purto galvas ir rodo į savo ausis.
Kurtumas kybo virš mėlynų skardinių stogų
ir vario spalvos pakraigių; kurtumas
minta beržais, apšvietimo stulpais, ligoninių stogais, varpais;
kurtumas ilsisi mūsų vyrų krūtinėse.
Mūsų merginos gestais rodo Pradėk.
Mūsų vaikinai, skysti ir strazdanoti, žegnojasi.
Rytoj būsime pažeidžiami kaip plonyčiai šunų šonkauliai,
bet šįvakar
mums pernelyg mažai tai rūpi, kad meluotume.
Alfonsas šoka ant kareivio, sugriebia jį ir perduria plautį.
Kareivis raitosi ant šaligatvio.
Miestelėnai stebi ryškėjančius žvėrių bruožus
jų veiduose ir uodžia žemę.
Merginos vagia apelsinus
ir slepia juos po palaidinėmis.
Ir vis dėlto kai kuriomis naktimis
Mūsų šalis pasidavė.
Po daugelio metų kai kurie sakys – nebuvo nieko panašaus: parduotuvės dirbo, buvome
laimingi ir eidavome žiūrėti lėlių vaidinimų parke.
Ir vis dėlto kai kuriomis naktimis miestelėnai pritemdo šviesas ir moko vaikus gestų
kalbos. Mūsų šalis yra scena: kai sargybiniai marširuoja, sėdime ant plaštakų. Nebijok, vaikas gestais rodo medžiui, durims.
Kai sargybiniai marširuoja, alėjos ištuštėja. Erdvė ištuštėja, išskyrus virvelių girgždesį
ir medinių kumštukų bilst bilst į sienas.
Taikos metu
Aš, gyvenantis Žemėje keturiasdešimt kelerius metus,
kadaise atsidūriau taikioje šalyje. Stebiu, kaip kaimynai išsitraukia
telefonus, kad išvystų
farą, reikalaujantį vyro vairuotojo pažymėjimo. Vyrui siekiant piniginės, faras
šauna. Į automobilio langą. Šauna.
Čia taiki šalis.
Dedamės telefonus į kišenes ir važiuojame.
Pas dantistą,
pasiimti vaikų iš mokyklos,
nusipirkti šampūno
ir baziliko.
Mūsų šalis yra ta, kurioje policijos nušautas berniukas guli ant kelio
ištisas valandas.
Jo praviroje burnoje regime
visos šalies
nuogumą.
Mes stebime. Stebime, kaip
stebi kiti.
Berniuko kūnas guli ant kelio visai kaip berniuko kūnas –
čia taiki šalis.
Ir ji lengvai karpo savo piliečių kūnus –
taip, kaip prezidento žmona kerpa kojų nagus.
Visi mes
vis dar turime atlikti sunkų darbą: apsilankyti pas dantistą,
neužmiršti pasigaminti
vasariškų salotų: bazilikas, pomidorai, tai – tikras džiaugsmas, pomidorai, truputis druskos.
Dabar – taikos metas.
Šūvių negirdžiu,
bet stebiu, kaip priemiesčių kiemuose pliuškenasi paukščiai. Koks šviesus dangus
alėjai sukantis aplink savo ašį.
Koks šviesus dangus (atleisk man), koks šviesus.
Versta iš: Ilya Kaminsky. DEAF REPUBLIC. – Minneapolis, Minnesota: Graywolf Press, 2019.