Šachmatų partija su Vytaute Žilinskaite

2020 m. Nr. 12

Rašytoją Vytautę Žilinskaitę kalbina Diana Gancevskaitė ir „Metai“

 

Šį gruodį lietuvių literatūros bendruomenėje minime garbingą, gražią sukaktį – satyrikei, poetei, rašytojai Vytautei Žilinskaitei sukanka devyniasdešimt metų. Sunku būtų perdėti vertinant itin svarų V. Žilinskaitės kūrybinį indėlį į mūsų literatūrą – tiek kalbant apie išskirtines, lietuviškosios humoreskos kontekstą pakeitusias bei kokybinę, estetinę, taiklumo kartelę į reikšmingas aukštumas užkėlusias satyras, tiek apie jauniesiems skaitytojams skirtus kūrinius, daugelis kurių įvertinti garbingais apdovanojimais bei tapę lietuvių vaikų literatūros klasika. Išskirtinė autorės atida žodžiui, kruopšti jų atranka, reiklumas meniniam skambesiui, išradingų, vėliau šnekamojoje kalboje prigijusių naujadarų kūrimas – visos šios meistrystės, sau keliamų reikalavimų iš V. Žilinskaitės galėtų ir turėtų mokytis šiuolaikiniai rašytojai, ypač rašantieji vaikams.

2017 m. gruodį, prabėgus gal savaitei nuo aštuoniasdešimt septintojo rašytojos gimtadienio, teko neįtikėtina garbė ir malonumas pasisvečiuoti jos namuose Antakalnyje. Pora valandų pokalbio apie knygas, kūrybą, kasdienį gyvenimą, kosmosą, lietuvių literatūros aktualijas prilygo ypatingai patirčiai, kurios gyvenime nebepasikartoja. Bendravome be jokių suplanuotų klausimų, nieko neįrašinėjant, nes ir susitikimo tikslas visai nebuvo interviu. Vis dėlto po šio įsimintino susitikimo „Metų“ redakcijoje kilo mintis apie interviu su rašytoja, kuriame ji galėtų savo įžvalgomis apie aptartus ir nespėtus aptarti dalykus pasidalinti su šio mėnraščio skaitytojais. Šiemet tai ir pavyko padaryti, rašytojai maloniai sutikus atsakyti į klausimus.

Gražiai sutapo, jog publikacija pasirodo tokia reikšminga – V. Žilinskaitės jubiliejaus – proga.

Diana Gancevskaitė

 

– Daugeliui 2020-ieji tapo išbandymų laiku dėl pandeminių apribojimų. Kaip Jūsų gyvenimo ritmą paveikė kovidinės realijos? Papasakokite, kaip bėga, kuo pripildytos Jūsų dienos pastaruoju metu?

V. Ž. Kadangi nė vienas iš artimųjų nesusirgo, gavau tik stebėti iš šalies ir pamąstyti apie tokių epidemijų priežastis ir dėsningumą. Dabartiniu atveju – mūsų per gausu. Juk apskaičiuota, kad tam, jog mūsų Žemės planeta galėtų normaliai egzistuoti, mūsų, žmonių, turėtų būti ne daugiau kaip trys milijardai. O dabar artėjame prie aštuonių, nuodydami žemę, vandenis, orą… Mąstydama apie savo proanūkius, nejučiomis papurtau galvą nuvydama liūdnas mintis – skaudu, kad, lengvindami sau gyvenimą, užkrauname jiems aibę rūpesčių ir galvosūkių…

Šiuo metu norom nenorom turiu raustis krūvose savo neužbaigtų rankraščių, užmestų kūrinių, būsimųjų darbų apmatų… Vis atgyja prisiminimai apie vaikystę – ypač pakaunėje, Smiltynės kaime, prie pat Neries. Atmintis sugrąžina jos švarų, auksinio smėlio krantą, tyrą vandenį ir pulkus žuvų žuvelių, vėžių, ropliukų… Kai neseniai užsukau į šias širdžiai brangias vietas – pašiurpau ir sustyrau, neverta nė pasakoti, ką ten radau, žinom visi… Tik mintyse vėl sudejuoji: žeme, žemynėle, ką su tavimi padarėme, nėra mums atleidimo ir nebus… Bet knibžda pasiteisinimas: jeigu Dievas – likimas mus tokius sutvėrė – tegu ir atsako, jog per mažai proto įdavė…

– Kai buvome susitikusios prieš kurį laiką, minėjote, kad tuo metu skaitėte Danutės Kalinauskaitės „Skersvėjų namus“. Iš to kyla gana platus, kelialypis klausimas: ar sekate literatūrines naujienas, kaip atsirenkate, ką skaityti? Kokie pastarųjų metų Jūsų atradimai, džiaugsmai literatūroje?

V. Ž. Anksčiau uoliai sekdavau literatūros naujienas. Jau nuo vaikystės buvau lipte prilipusi prie knygų, turėjau savo bibliotekėlę ir vis kiūtodavau vadinamame Šlapelių knygyne arba antikvariate Trakų gatvėje. Skaitydavau be jokios atrankos. Taip ir vaikščiojau su perkimšta galva. Bet ilgainiui grožines knygas išstūmė pažintinės, kaip antai tragiška Roberto Scotto ekspedicija į Šiaurės ašigalį prikaustė labiau nei koks romanas. O giliausios vandenynų gelmės domino labiau nei žmogaus sielos užkampiai – pati tokį turiu ir nūnai jo gana.

– Svečiuojantis pas Jus, parodėte ant stalo stovinčią spausdinimo mašinėlę, prasitarėte, kad ja vis dar naudojatės dirbdama.

V. Ž. Kaip tik Jums rašau šia mašinėle. Daugelis tokia rašydavo dviem pirštais, o aš gi – visa dešimčia, kaip skambindama pianinu, didžiavausi anuos pranokusi. O dabar gėdijuosi atsilikusi nuo interneto.

– Daugeliui vyresniojo amžiaus skaitytojų neabejotinai esate satyros meistrė. Tiesą sakant, kartais atrodo, kad yra dvi Jūsų skaitytojų grupės – satyros ir vaikų literatūros gerbėjai. Tačiau noriu paklausti apie satyrą: ką sovietmečiu reiškė rašyti šitokią literatūrą? Ar šis žanras leido pasakyti daugiau, kalbėti drąsiau? Kokia buvo satyros vieta to meto literatūroje ir apskritai kultūroje?

V. Ž. Ne, anuomet rašyti buvo nesunku, bet išspausdinti ką nors aštraus – daugiau nei sunku. Kad ir kaip keista, bet mane gelbėjo pati draudėja – Maskva. Vadinamasis visasąjunginis humoro ir satyros žurnalas „Krokodilas“ ėmė spausdinti mano humoreskas, net porą sykių premijavo. O jas iš rusų kalbos išsiversdavo ir persispausdindavo užsienio leidiniai, netgi pasaulio tautų humoro ir satyros metinis žurnalas „A’Propos“. Pirmojo numerio pirmuose puslapiuose išspausdino dvi mano noveles: „Sizifas ir sargai“, „Sizifas ir moteris“. Maskva delegavo mane, vienintelę iš tarybinių tautų, nes čia dalyvaudavo tik maskviečiai, į vadinamąją pasaulio humoro ir satyros sostinę Gabrovą, Bulgarijoje. Bet viską apkartino be galo įžūli tos pačios Rusijos žurnalistė, pavogusi mano delegacinį dokumentą…

– Literatūros tyrinėtojai teigia, kad būtent Jums turėtų atitekti ryškiausios aštuntojo ir devintojo dešimtmečio socialinės ir psichologinės kritikės vardas, nes Jūs turėjote drąsos tai daryti, imtis paties gyvenimo siūlomų sovietinės stagnacijos, „blato“ visagalybės, socialinių ydų, virstančių psichinėmis žmonių deformacijomis, temų. Galėtų atrodyti, kad sovietinė tikrovė buvo lobis satyrai. Bet, perskaičius iš naujo kad ir Jūsų knygą „Paveikslas“ (1981), supranti, kad Jūsų satyra peržengė konkrečios epochos ribas, ji lygiai taip pat aktuali šiandienai – kaip manote, kur šio gyvybingumo paslaptis, ar santvarkos yra tik dekoracijos, o pati žmogaus prigimtis nesikeičia?

V. Ž. Malonu skaityti tokius pagyrimo žodžius. O kadangi pati atsakėte į savo klausimą, tai nelieka ką pridurti.

– Kokia šiandien yra satyros žanro situacija? Ar literatūroje galima rasti jos ženklų? O gal šis žanras iš literatūros persikėlė į televiziją?

V. Ž. Sakoma, tuščių vietų nebūna. Į satyrą tvirtai įžengė Juozas Erlickas, gaila, dėl mano kaltės neteko su juo pabendrauti, nors ir būta rimtos priežasties. Vis dėlto abejoju, ar daug laimėjo jis susirišdamas su laikraščiu taip, kad reguliariai turi užpildyti visą jo puslapį. Gal verčia aplinkybės, bet, manau, pats tą supranta ir ilgisi tikrosios kūrybinės laimės.

– Ar jaučiate vidinį poreikį atliepti tai, ką matote vykstant šiuolaikiniame pasaulyje, šiuolaikinėje visuomenėje? Jei taip, koks tinkamiausias būdas Jums yra apie tai kalbėti šiandien? Ar vis dar „satyraujate“?

V. Ž. Satyros žanras tvirčiausiai jaučiasi pančiuose. Randasi narsumas, veržlumas, jog yra godžiai laukiamas, aptarinėjamas ir net mylimas – žinoma, ne visų…

Kur kas man mieliau atsiliepti vidujai… Rūpi, net labai rūpi šiuolaikinio pasaulio būvis nuo ekologinio iki politinio. Aišku, kad ramybės niekada nebus ir būti negali. Tai dėsninga, bet tuo liūdniau, o kartu ir įdomiau visa tai stebėti. Taikingas visuotinas sugyvenimas neįmanomas, to neleidžia pati didžioji Gamta.

– Ką manote apie dabartinę vaikų literatūros situaciją? Jūsų manymu, ar vaikų ir paauglių literatūra visuomenės sąmonėje jau išsivadavo iš „našlaitės“ ar „pedagogikos tarnaitės“ pozicijos, kaip prastesnės, ne tokios reikšmingos, kaip skirtoji suaugusiesiems? Atrodo mums, dirbantiems vaikų literatūros lauke, savaime suprantama, kad, cituojant Kęstutį Urbą, „vaikų literatūra sąmoningai, intencionaliai arba intuityviai augina žmogų, skaitantį žmogų“, vis dėlto neretai susiduriame su tuo, jog į vaikų literatūrą vis dar žiūrima kaip į „pasakėles“, „vaikiškas knygeles“ ar didaktikos būdą.

V. Ž. Vėlgi neturiu ko pridurti. Jeigu kas žiūri šitaip – težiūri, svarbu, kad esama tikro žiūrėjimo.

– Tęsiant ankstesniojo klausimo temą, noriu Jūsų paklausti vėlgi gana plataus klausimo apie žaislo kaip tokio reikšmę bei vaidmenį literatūroje. Štai Jūsų pačios kūryboje palikto ar sąvartyne atsidūrusio žaislo tema kartojasi ne viename kūrinyje („Kelionė į Tandadriką“, „Prapuolusi žirafa“…), be to, 2017 m. „Rubinaičio“ Nr. 3 (83) publikuotas Jūsų tekstas „Barbė vienadarbė, arba Žaislo galia“, kuriame pasakojate apie savo sūnaus pliušinį meškiuką, tam tikra prasme atlaikiusį laiko ir draugystės išbandymus. Štai ir naująja vaikų literatūros klasika vadinamoje amerikiečių rašytojos Kates DiCamillo knygoje „Nepaprasta Edvardo Tuleino kelionė“ pasakojama apie porcelianinį triušį, kuris po daugelio metų, turėjęs ne vieną šeimininkų, galiausiai sudaužytas ir iš naujo suklijuotas, grįžta į savo pirmosios, jau suaugusios šeimininkės rankas. Drįstu teigti, jog tiek „Kelionė į Tandadriką“, tiek minėtoji K. DiCamillo knyga neturi konkretaus amžiaus adresato, tai toli gražu nebūtinai vaikas – jos atveria sąmoningai ar ne pamirštamus dalykus, jausmus, išgyvenimus, filosofinės gelmės klodus, kurie galbūt netgi subtiliau, skaudžiau veikia suaugusį skaitytoją. Kuo Jums asmeniškai svarbi vaikystės žaislo tema?

V. Ž. Mano vaikystė, galima sakyti, prabėgo be žaislų – per brangūs būdavo. Kai juos išvysdavau vitrinose – išsiplėsdavo akys. Kai sykį tėvas nusivedė mane į žaislų parduotuvę, gėda sakyti, nukniaukiau kastuvėlį. Bet parsinešus jis tarsi degino man rankas, dėl kaltės jausmo išmečiau jį į bulvienojų.

– Pakalbėkime apie autoriaus, rašytojo figūrą. Minėjote, jog suprantate, kad šiuolaikiniai autoriai aktyviai užsiima savireklama – tiek vaikams, tiek suaugusiesiems rašantys neretai patys reklamuoja savo kūrinius – pradedant džiaugsmingais pasidalijimais socialinių tinklų erdvėje, baigiant susitikimais su skaitytojais. Maža to, knygos reklama dabar – neatsiejama leidyklų kasdienybės dalis. Kaip Jūs žvelgiate į tokią situaciją? Kartais atrodo, jog knyga artėja prie produkto sąvokos – to, ką reikia parduoti (neretai itin nutolstant nuo kvietimo skaityti)?

V. Ž. Taip yra, ir nieko čia nepadarysi. Rinka tampa dauggale, internetas pučiasi kaip ant mielių, o mūsų numylėta popierinė knygelė išgąstingai laukia, kas bus toliau… Ir vis dėlto ši popierinukė liks visų mieliausia. Tikriausiai. Lygiai taip kompiuteris išspyrė rašomąsias mašinėles, o dabar aš tokia stuksenu, bet gailiu išmesti, kaip atitarnavusį palaikį baldą.

– Kai kalbėjomės su Jumis apie vaikų literatūrą, minėjote, kad itin stiprų kokybiškos literatūros įspūdį Jums paliko Lois Lowry „Siuntėjas“. Žvelgiant ne vien į vaikų ir paauglių literatūrą, o apimant visas skaitytojų kategorijas, ar jaučiate, matote skirtumą – temų ir kokybės – tarp verstinės ir lietuviškosios grožinės literatūros? Be to, pati esate itin reikli kalbai, žodžio skambesiui ir reikšmei, tad kaip vertinate pastaraisiais metais leidžiamų lietuviškų knygų kalbą?

V. Ž. Verstinių knygų kalba labiau išpuoselėta, „iščiustyta“ lyg uoliai prižiūrimas vaikas. Skaitydama jaučiu, kaip vertėjas nardo po sinonimų žodyną, bet įtariu, kad originalas kur kas natūralesnis ir jaučiasi kiek nuskriaustas.

– Jūsų kūriniai pranoksta laiko ribas ir kaskart yra vis naujai aktualizuojami. Pavyzdžiui, proza iki šiol virsta spektakliais paaugliams, taip pat naujai atgimsta ir radijo pjesės vaikams – šiemet taip nutiko su „Karklo šakele“. Koks Jūsų pačios santykis su tuo, kai literatūros kūrinys peržengia skaitomos literatūros ribas ir yra inscenizuojamas? Kaip vertinate savo tekstų gyvenimą ne tik knygose?

V. Ž. Tegu tik inscenizuoja, tegu tekstai klajoja – kas gali būti knygai geriau?

– Ko kūriniui reikia, kad įvyktų virsmas iš vienos medijos – teksto – į kitą – teatro sceną ar radijo vaidinimą? Ar pati esate prie tokio virsmo prisidėjusi, ar tai dažniau vyksta ne Jūsų pačios iniciatyva, bet kitų žmonių pastangomis?

V. Ž. Ne, kaip sakoma, nekišu nagų. Ką sukūriau, tą sukūriau. O kas išmano – tegul gano tas „aveles“.

– Kai bendravome pirmąjį kartą, minėjote besidominti kosmosu. Galbūt galėtumėte papasakoti apie tai plačiau? Ar šis domėjimasis – ilgametis, nuoseklus?

V. Ž. Domiuosi nuolat, juk ir pats žmogus yra visatos dalis, o kartu ir pati visata. Tik nelemta, neduota jo protui įminti savęs paties. Taip ir iškeliaujame į nebūtį nesužinoję svarbiausio – ne tik apvilti, bet, manau, ir apgauti.

– „Metų“ redakcijoje tebesaugome šachmatus, kuriais čia žaisdavo lietuvių literatūros klasikai, o Jūs esate sakiusi, kad irgi kasdien jais žaidžiate, tad smalsu paklausti: kada to išmokote, kas yra įdomu šiame žaidime, kokia būtų Jūsų šachmatų filosofija?

V. Ž. Žaidimas šachmatais padeda protauti, rasti išeičių iš keblių situacijų. Jei būtų mano valia, visi vaikai būtų mokomi šio žaidimo anksčiau už algebrą ar geometriją. Susikaupimas, kantrybė, išradingumas, azartas – visko neišvardysi, ką duoda šis žaidimas. Pati žaidžiu kone kasdien internetu, nors gyvai – kur kas įdomiau. O žaisti mus – visus tris vaikus – išmokė Tėvas. Ačiū jam už tai.

– Anksčiau buvo įprasta, kad skaitytojai rašo laiškus rašytojams. Neabejoju, kad per savo gyvenimą esate gavusi ne vieną šimtą tokių laiškų. Įdomu, kas dažniau rašydavo – vaikai ar suaugusieji? O ar šiandien vis dar gaunate skaitytojų laiškų? Ar į juos atsakote?

V. Ž. Taip, laiškų esu gavusi tiek ir tiek, dabar jau mažiau. O atsakau retai. Aišku, kiekvieną rašytoją jie pradžiugina ir palaiko. Širdingai dėkoju už juos.

– Kas pastaruoju metu Jums teikia sielos atgaivos, kur randate įkvėpimo?

V. Ž. Atgaivina mane miškas, medžiai. Apkabinu kaime beržą, pušį lyg brolį ar seserį. Dabar, kai tiek daug sužinome apie medžius, apmaudu, kad taip ilgai to nežinojome, juk jie mūsų broliai, be to, skriaudžiami ir išnaudojami. Kadaise mūsų probočiai geriau juos suprato ir jautė, o nūnai daugeliui jie tėra malkos…

– Paskutinysis klausimas galbūt skamba gan pompastiškai ar abstrakčiai, tačiau jis vis tiek rūpi: ko palinkėtumėte lietuvių literatūrai ir jos kūrėjams?

V. Ž. Gilumos ir drąsos.