literatūros žurnalas

Rimantas Kmita. Dialogo ilgesys: šiuolaikinės poezijos socialumas

2003 m. Nr. 7

Apie poezijos ir poetų socialinį elgesį, dialogą su skaitytoju kalbėti vengiama ir tarsi kuriama savotiška tabu zona. Tačiau akivaizdu, kad dialogo ilgesys egzis­tuoja, tik sunku tai pripažinti, nes, neduokdie, dar kas pagalvos, kad kėsinamasi į meno nekaltybę ar bandoma pataikauti publikai.

Poezijos polinkis į kameriškumą, hermetiškumą, ko gero, vienu metu yra ir priežastis, ir pasekmė tos situacijos, kuri egzistuoja šiandien. Smarkiai kritę tiražai kalba tiek apie visuomenės poreikius, tiek apie literatūros galimybes kalbėti reikšmingai šiandieniniam žmogui. Nors bandoma guostis, kad tokia situacija yra normali, kad tiražai visur vienodi. Pradedama kalbėti apie besifor­muojantį „rašymo į tuštumą sindromą“, kai ta tuštuma – literatūros kritikai, beje, irgi nespėjantys visko perskaityti, ir „literatūrinio luomo“ saujelė. Min­daugas Kvietkauskas įsitikinęs, „kad „tuštumos“ jausmą sąžiningam savo paties atžvilgiu (ne tuščiagarbiui) poetui sukelia ne teigiamų recenzijų ar premijų trūkumas, o ryšio su auditorija nejutimas“1.

Rašytojas ne tik neteko skaitytojų, bet ir oficialaus statuso, kurį sovietiniais metais garantavo valstybė. Tad kone gyvybiškai svarbus tapo įvaizdis. Jau ne vien Juozas Erlickas, šiandien bene populiariausias rašytojas Lietuvoje, supran­ta, kad įvaizdis yra populiarumo, kartu ir bent minimalaus materialinio pra­gyvenimo garantas. Tiesą sakant, koks tai įvaizdis, ne taip jau svarbu, svarbiau, tad jis apskritai susiklostytų dalies visuomenės sąmonėje. Šito neslėpdamas 1994 m. Poezijos pavasario konferencijoje kalbėjo Kornelijus Platelis: „<…> nuo Poezijos vietos visuomenėje priklauso ne tik simboliški mūsų honorarai <…>, bet ir apskritai poezijos likimas. O dėl to, broliai, jau verta triukšmauti, liaupsinti Poezijos meną ir vienas kitą, kartais šiek tiek (estetiškai) pasidarkyti, kurti „įvaizdį“ ir ne šaipytis, o džiaugtis, kai kas nors iš mūsų cecho turi ūpo tiesmukiškiau apeliuoti į visuomenės jausmus“2.

Modernistinės paradigmos įvaizdžiai dažnai nėra adekvatūs tai situacijai, kurioje šiandien yra poetas ir poezija. Nebetenka prasmės mesijo, gelbėtojo, Ezopo kalba, sukylant prieš esamą santvarką, tačiau gana vangioje lietuvių literatūros apytakoje vis dar yra eksploatuojamas maištininko, šokiruojančio „buržuazinę visuomenę“ įvaizdis. Tokia buvo „Svetimų“ estetinė bei socialinė laikysena, kuri yra artimesnė modernizmo paradigmai (galima lydinti su „Keturių vėjų“ sąjūdžiu) negu postmodernizmui, kuriam būdingesnis žaismas ir priešybių sugyvenimas.

Poeto atsiskyrėlio etiketė dažniausiai klijuojama Donaldui Kajokui, ją kūrė ir Gintaras Grajauskas su „Atsiskyrėlio atostogomis“. Vytauto P. Bložės atsi­skyrėlis dar turi ir šamaniško magnetizmo, šitą klišę patvirtina dokumentinis filmas „Švendubrės šamanas“. Sigitas Geda kalba apie tai, kad jį labiau trauktų ne poetų, o šamanų draugija3.

Atrodo, niekada neatsibos ir romantiškasis autsaiderio, poeto kvailelio, trečio brolio įvaizdis, būdingas romantizmo–modernizmo paradigmai. Kad tai tėra kaukė, kuri ištraukiama susiklosčius palankioms aplinkybėms, parodo ir nuola­tinis poeto ir intelektualo S. Gedos prieštaravimas: viena vertus, jis tikina, kad poetui užtenka Šventraščio, žodyno, kokio nors gyvuliuko ir pupų lysvės, tačiau tai netrukdo čia pat papriekaištauti jauniems poetams, esą tie mažai gilinasi į kitų tautų literatūrą, filosofiją, teologiją, psichologiją ir menus4. Cituodamas savo „stalo knygą“ Walterio Muschgo „Tragiškoji literatūros istorija“ valstybinės (1985), Nacionalinės (1994) ir Baltijos Asamblėjos (1998) premijų laureatas gali žavėtis valkatomis, elgetomis, nusikaltėliais, bet ką daryti, kai jie tampa pri­pažintais ir užima tam tikrus postus?

Elgetos ir pranašo (Dievo) derinys archetipinis, ateinantis dar iš tautosakos. Bet šiandien toks „valkata“ dažnai atrodo praradęs orumą ir savigarbą, prašinė­jantis ir niurnantis, taip maskuojantis savo nesugebėjimą prisitaikyti prie naujų socialinių ir ekonominių sąlygų. M. Kvietkauskas mano, „kad visuomenėje jau susidarė poeto – nepritampančio prie bendrojo konteksto – įvaizdžio klišė“5. Iš tiesų šiandienos situacija labai patogi valkatos, elgetos mitams sukurti, keista, kad niekas tuo iš tikrųjų nepasinaudoja. Poetas, prašantis išmaldos ir priiman­tis tai kaip likimą arba kaip gyvenimo būdą.

Kadangi šios laikysenos nėra adekvačios pakitusiam poeto statusui, atsiran­da kompleksai, apie kuriuos Nobelio laureatės paskaitoje kalbėjo ir Wisława Szymborska: „Šių dienų poetas skeptiškai ir įtariai vertina net, o gal pirmiausia, save patį. Viešai jis nenoriai prisipažįsta esąs poetas, tarsi truputį to gėdytųsi“6. Tam pritarė ir Aidas Marčėnas laidoje „Kultūros namai“ (LTV, 2003, gegužės 7 d.): būti poetu – būsena, pasivadinti poetu – gėda.

Per 2002 m. vykusios Poezijos pavasario konferencijos „Poetas – barbaras ar intelektualas“ diskusijas daugumos buvo pasirinkta barbaro, arba intelektua­laus barbaro, laikysena, suprantant ją kaip dionisišką emocijų proveržį, nesukultūrintą, autentišką kūrybinę energiją, žodžiu, kaip tam tikrą… kul­tūrinę, intelektualinę kaukę. Taigi barbaro įvaizdis iš dalies sietinas su moder­nistinio menininko laikysena.

Įdomu, kad toje konferencijoje tik Kroatijos poetas Morisas Biletičius buvo priešingos nuomonės: „Neidealizuodamas ir be patoso esu linkęs teigti, kad šian­dien poezija priklauso intelektualiam elitui“7. Iš šalies gali pasirodyti keista, kad jaunos valstybės poetai pasiryžę viską barbariškai griauti, dekonstruoti, o ne veikti pozityviai, kita vertus, „Keturių vėjų“ manifestas, paskelbtas praėjus ketu­riolikai metų po Nepriklausomybės paskelbimo, literatūrinei kraujo apytakai žalos nepadarė. Tik šiandien santykis tarp „barbarų“ ir „klasikų“ atvirkščias, negu jis buvo pirmosios Nepriklausomybės metais. Iš Poezijos pavasario konfe­rencijos publikuotų pranešimų galima spręsti, kad atsvaros beveik nėra, o tokiu atveju suabsoliutinta dionisiška energija greitai gali įgauti iškreiptas formas. Be to, reikėtų neužmiršti, kad mūsų tautiečiai Švedijoje, Vokietijoje ar Ispanijoje barbarų įvaizdžius (ir ne tik) kuria gerokai įtikinamiau, o Lietuvos ambasados turi daug darbo kurdamos priešingą – kultūringos – tautos įvaizdį. Žodžiu, bar­baro kaukė – problemiškas žaidimas, pasiteisinantis tvirtus pamatus turinčioje Kultūroje, tačiau dabar Lietuvoje tuos pamatus dar reikia padėti (menininko sta­tuso, rėmimo, mecenavimo ir kiti klausimai), nes šypseną kelia barbarai, dejuo­jantys, kad imperatorius nemoka jiems pašalpų ir nesuteikia socialinių garanti­jų– „Barbarui“ opozicija galėtų būti poeto intelektualo įvaizdis, tačiau jis nėra populiarus, nors poezija via labiau besidomint tik universitetų publikai, jo pers­pektyva yra reali. M. Kvietkauskui tai atrodo būtų adekvačiausia šių laikų laiky­sena: „Tad ir apie poezijos intelektualumą dabar mums tenka kalbėti be šio „aukštojo“ akademiškumo, elitinio intelektualumo akcento. Jie turėtų atgyti tik su nauju adekvačiu šių dienų poeto įvaizdžiu“8. Kaip tik šis poetas ir tvirtai laikosi sąmoningo, intelektualaus poeto – humanitaro pozicijos, suvokdamas ją kaip alternatyvą nihilistinei, aistoriškai, „paaugliškai“ laikysenai.

Formuojasi naujas poeto įvaizdis, neatsiejamas nuo postmodernios kultūros poslinkio į kasdienybę ir profanum, rodantis nemenką skirtumą tarp modernybės ir postmodernybės. „Poetas tampa žemiškas, demonstratyviai paprastas, toks „kaip visi“9. Individas, sureikšmintas modernybės ir išikeltas virš kitų, virš masės“, postmodernybės epochoje neteko išskirtinumo, imta įsižiūrėti ir į „ei­linio“, kasdieniško žmogaus savitumą. Šitą jam siūlė dar A. Camus, Nobelio pre­mijos laureato kalboje pažymėjęs, kad „…menas, mano supratimu, nėra at­siskyrėlio pramoga. <…> O tas, kuris neretai pasirenka menininko dalią todėl, kad jaučiasi kitoks, netrunka suvokti, kad jo menas ir jis pats bus kitokie tik tada, kai jis prisipažins esąs toks kaip ir visi“10. Apskritai „postmodernumas (postmodernitė) – herojiškumo saulėlydis šiuolaikiniame gyvenime“11. Sigitui Parulskiui Herkaus Kunčiaus romanas įdomus „būtent dėl to deheroizavimo. Visoj lietuvių literatūroj, ar Kunčino, ar Gavelio romanuose, visur yra herojų, kurie skriaudžiami, juos dulkina valstybė, saugumas, gyvenimas, sąlygos ir kas tik nori. O Kunčius tiesiai sako: nebėra herojaus, viskas“12.

Modernizmo literatūrai būdinga komplikuota, išskaidyta, „polifoninė“ eilė­raščio „aš“ figūra, o postmodernizmo – vientisesnė, aiškesnė. Po truputį pra­dedama atsisakyti modernistinių klišių – menininkas perauklėtojas (mesijo vaidmuo) ir personalistinis menininkas (charizmatikas). Su šiomis dviem pozici­jomis polemizuoja Donaldas Kuspitas savo esė. Pakankamai geras menininkas alternatyvi laikysena dviem anksčiau minėtoms. D. Kuspitas čia sulieja menininką autsaiderį (jam tapus pripažintu) ir menininką–didvyrį, nes, anot menininko pervertinimas užgožia žmogiškąją meno paskirtį13.

Toks apibūdinimas tinka tik menininko laikysenai, savivokai, o ne kūrybos kokybei nusakyti. Galbūt dėl to D. Kuspito formuluotė Lietuvoje pritarimo nesulaukė. Neatsitiktinai vienas iš dažniausiai kritikuojančių tokią menininko laįkyseną yra A. Marčėnas – labiau modernistinės tradicijos poetas, pats save siejantis su XIX a. pab.–XX a. pr. poezija: „Keičiasi stilistika, keičiasi geopolitinė orientacija, poezijoje „genijų“ išstumia „pakankamai geras poetas“. Tai taip pat turi įtakos literatūrai, nors man priimtinesnį „genijai“, t. y. literatūros jaunystė ir vitališkumas – nesvarbu, kiek „genijui“ metų“14.

Pakankamai geras menininkas, anot D. Kuspito, susitaiko su savo ribotu­mais, atsisakydamas megalomaniškų užmojų, didelių pretenzijų. Jis savęs „nelaiko geresniu nei pasaulis ar kiti aš ir dalijasi ta pačia egzistencine dilema ir žemiškomis problemomis. Pasaulio pokyčius jis patiria drauge su kitais aš, o ne skelbia esąs viršesnis už juos ar savo meno jėgą galįs panaudoti kaip tramp­liną šuoliui virš jų ir pasaulio į privilegijuotą padėtį“15. Panašius procesus lietu­vių poezijoje įžvelgia V. Kubilius: „Nebėra sakralinės aukštumos, ant kurios stovėtų poetas, iškėlęs į dangų rankas, – jis kalba įbridęs į kasdienybės tirštu­mą <…>“16.

Apie pakankamai gero menininko poziciją Eugenijus Ališanka teigia savo poezijoje, viename eilėraštyje kalbėdamas „pakankamai gero kareivio“ vardu17. Pakankamai geras kareivis, atsitraukiantis su visa kariuomene iš mūšio, neprimetęs savo gyvenimo būdo kitiems, viskuo abejojantis, bet abejojantis kaip žmogus, ne kaip strategas, operuojantis kariuomenės beveide mase, mąstantis labai konkrečiai apie save ir apie kitą žmogų, todėl kariuomenės pralaimėjimas nėra jokia tragedija, krachas, gal net priešingai. “Avangardo menininkas su­reikšmina pasaulį tiek pat kiek save ir grumiasi su juo kaip milžinas su milžinu. O mūšis su pasauliu iki pergalės ar mirties pakankamai gerą menininką, priešingai, domina kur kas mažiau nei paieškos pakankamai gero būdo – ir kri­tiško, ir intymaus – bendrauti su juo“18. E. Ališankos kareivis, atsikratęs preten­zijų užkariauti ir pakeisti pasaulį, svajojąs apie „šiltesnę vietą / kur nors kurijoj ar kanceliarijoj“19. Galima tokį tipą vadinti prisitaikėliu. D. Kuspitas vadintų jį žmogiškesnių negu modernistinis supermenas.

G. Grajauskas, kurdamas „gero, kad ir apykvailio“20 žmogaus tipą, nesibaido saviironijos, primindamas sau ir kitiems – ir tu ne kitoks. Eilėraščiuose, ku­riuose kalbama pirmuoju asmeniu, dažnai šis asmuo pasirodo kaip nevykėlis, vidutinybė, tarsi neturinti didelių dramų ir visiškai pasinėrusi kasdienybės banalybėje. Žinoma, poetui rūpi išteisinti banalybę, „sudrumsti“ kasdienybes paviršių.

Moterų poezijoje poetės įvaizdžio trajektorija kinta nuo S. Nėries lakštingalos iki D. Čepauskaitės karvės, lietuviškos, savos: „esu karvė, vardu poezija, / duodu tik tiek pieno, / paprastai 2,5 riebumo, / kartais pavyksta / išspausti ir iki trijų <…>.“ Ir tik truputį indiškos, į eilėraščio pabaigą jos nauda vakariečiui turėtų pasirodė mažumėlę „nekorektiška“:

galiu būti ir kitaip naudinga –
užėjus šalnoms, kai nusilengvinsiu,
įlipk į mano krūvą basa,
pamatysi – tokia šiluma,
nuo padų pakils
iki pat pakaušio21.

Sveika saviironija išlaisvina poetą iš rimtų, sunkių, modernistinių įvaizdžio rėmų, poetas perdėm nustumtas į paraštę, tad jo susireikšminimas, vaizduojant kenčiantį autsaiderį, būtų nenatūralus. Susitaikyti, bet neprisitaikyti: rašyti gerą poeziją.

Dialogo, regis, ilgisi Marius Burokas, kiekviename savo pirmosios knygos „Ideogramos“ („Vaga“, 1999) eilėraštyje įdėjęs po savotišką „ideogramą“, kurią skaitytojas turėtų iškirpti iš labiausiai patikusių eilėraščių ir atsiųsti autoriui knygos gale nurodytu adresu. Socialinėje aplinkoje skleidžiasi ir Arūno Sprauniaus familiariai intonuoti tekstai, klausiantys, „kas / tame krašte / vis dėlto / vyksta“, „gal kaltos socialinės / aplinkybės“22. Kai kada šio autoriaus eilėraštis susideda beveik vien iš masinės kultūros emblemų ir visuomenės stereotipų (eil. „prašmatnūs daiktai…“), kuriuos palydi ironiški štrichai veikliems šio laikotar­pio „šoumenams“, familiariu tonu, o kartais ir didaktiškomis intonacijomis pa­mokantys, kaip ištverti šiame skubriame pasaulyje. Poeto žvilgsnis, slysdamas masinės kultūros paviršiumi, skverbiasi ir giliau: „vaikinas / mėlynais / šortais žalsvais / marškinėliais su / puikiojo / mickey mouse / atvaizdu ant / krūtinės ir – / liūdnas liūdnas / žvilgsnis turgaus / platybėse“23. A. Spraunius ieško tikro, gyvo, neblefuojančio žmogaus, ieško jo žvilgsnio, kuris būtų pradžia galimam pokalbiui.

Lauryno Katkaus rinkinyje „Balsai, rašteliai“ šiek tiek melancholiška ir pavargusia pasakojimo intonacija kuriama miesto sterilumo, šaltumo atmosfera, kartu siekiant kontakto, „balsų, raštelių“. Antrojoje savo knygoje „iš pažintis“ koketuodama atvirumu Neringa Abrutytė pateikia tarptautinį studento Pažymėjimą su nuotrauka, taip primesdama sociologinę jos tekstų interpretaci­ją Kartu leidžiama suprasti, kad joks nuoširdumas, atvirumas neįmanomas – dokumentas, vietoj atvirumo, pateikia tik vieną iš žmogaus socialinių kaukių.

Paprastėja eilėraščio forma, kuri darosi artimesnė populiariems masinės kultūros žanrams – anekdotui, komiksui. Dažnas eilėraštis – istorija su personažais, dialogu, nutikimu (arba antiistorija – konstatuojamas istorijos nebuvimas). šiuolaikinis eilėraštis savyje jungia pasakojimo, dėstymo, samprotavimo užuomazgas, žanriniu požiūriu svyruoja tarp novelės, pasakojamojo eilėraščio ir eseistikos. Pastarajai vis labiau įsitvirtinant žanrų sistemos hierarchijos viršūnėje galima justi jos poveikį kitiems žanrams, neišskiriant ir eilėraščio. Ryškus eilėraščio ir esė suartėjimo pavyzdys galėtų būti vienas geriausių E. Ališankos eilėraščių „Esė apie lietuvių literatūrą“. Pasirinkdamas esė, kuri sujungia įvairių žanrų savybes, poetui žanras tampa nebe toks svarbus („vis mažiau mane domina poezija (juolab proza)“24, svarbus pats kalbėjimas ir susikalbėjimas. Tad poezijos polinkis į esė – taip pat ieškojimas tokio kalbėjimo, kuris labiau provokuotų dialogą.

Pokyčiai juntami ir vyresniųjų poetų kūryboje. Naujausiame Justino Marcinkevičiaus rinkinyje „Dienos drobulė“ švelnus gyvenimo prisiglaudimas virsta šiurkščiu, agresyviu stumtelėjimu. Klasiko poetikos kitimas („svaigi­nančių metaforų“ išnykimas, ironijos, sarkazmo, absurdo atsiradimas) knygos viršelio tekste aiškinamas paprastai – „toks gyvenimas“.

Marcelijaus Martinaičio naujausiame rinkinyje „Tolstantis“ išryškėja aiški kryptis – dar toliau nuo rugių, arčiau šiandienos problemų ir realijų, nes už­sidaryti kiaute neįmanoma: „Esu neapsaugotas nuo žodžių, – / jie skverbiasi į mane pro lango plyšius, / iš TV, iš kaimynų, iš įstatymų, / iš eilėraščių“25.

Socialinė problematika skleidžiasi V. P. Bložės knygoje „Visai ne apie tai“, kurioje, beje, akivaizdus ir kalbos paprastėjimas, lyginant su ankstesne polifo­nine kūryba. Girtavimas, vagystės (vienas eilėraščių ciklas skirtas deivei Čandi – vagių globėjai), moralės ir etikos problemos iškyla beveik kiekviename eilėrašty­je.

Tai nereiškia, kad šiuolaikinė literatūra puola į glėbį skaitytojui. Faktai bylo­ja netgi atvirkščiai – Nepriklausomybės laikotarpiu knygų tiražai labai krito. Tačiau justi ryšio, dialogo ilgesys, poezija nori susikalbėti ne tik su „aukštąja“ publika, net jei tas ilgesys pridengiamas ironijos šydu. Socialumas, dialogo pa­stanga nepanaikina poezijos individualumo, autentiškumo ir kitų modernistinės paradigmos vertybių. Poezijos socialumas nekonfliktuoja su autentiškumu, inty­mumu, tiesiog pats intymumas vis labiau darosi viešas, demonstruojamas.

Šiuolaikinėje poezijoje socialumas labiausiai reiškiasi per socialinės prob­lematikos kėlimą (socialinės realijos, visuomenės kritika), formos paprastėjimą, masinės kultūros formų vartojimą (anekdotas, komiksas), naujų, įtaigesnių formų ieškojimą (poezijos ir esė, dienoraščio artėjimas). Socialumas, ryšys su skaitytoju nevaržo poezijos laisvės, galbūt net atvirkščiai – atskleidžia neišnau­dotas galimybes.

Poetui rūpi jo neliteratūrinės, neherojiškos savybės – tokios, kurios jo neišskiria iš minios, o į ją panardina. Toks įvaizdis socialus, jis galėtų būti pato­gus ieškant naujos kalbos, naujų susikalbėjimo, sąlyčio taškų su visuomene, kuri nusisuko nuo poezijos ir nuo kurios nusisuko poezija.


1 1998-ųjų poezija: kokia ji buvo? // Metai. – 1999. – Nr. 4. – P. 77.
2 Platelis K. Poetas kasdienybės ir masinės kultūros akivaizdoje // Literatūra ir menas. – Birželio 11 d.
3 Žr. Katkus M. Poetai, pranašai, Šamanas // Veidai. – 1999. – Nr. 13. – P. 42–44.
4 Geda S. Man gražiausias klebonas – varnėnas. – Vilnius: Vyturys, 1998. – P. 190.
5 Kvietkauskas M. Šių dienų poetas: įvaizdžio krizė? // Poetinis Druskininkų ruduo. 1990–1999. – Vilnius: Vaga, 1990. – P. 88.
6 Szymborska W. Laureatės paskaita: Poetas ir pasaulis // Kalba Nobelio premijos laureatai. – Vilnius: Vaga, 1997. – P. 396.
7 Biletič M . Poetas – intelektualas ar barbaras // Literatūra ir menas. – 2002. – Birželio 7 d.
8 Kvietkauskas M. Šių dienų poetas: įvaizdžio krizė? – P. 89.
9 Ališanka E. Pasakojimo sugrįžimas // Literatūra ir menas. – 2000. – Birželio 2 d.
10 Camus A. Laureato kalba // Kalba Nobelio premijos laureatai. – Vilnius: Vaga, 1997. – P. 75.
11 Маньковская Н. Эстетика постмодернизма. – Санкт–ПеТепвопр. – С. 144
12 Knygos tarp knygų // Literatūra ir menas. – 1998. – Gruodžio 12 d.
13 Kuspit D. Pakankamai geras menininkas // Miestelėnai. Miestas ir postroodermoJ1 kultūra. – Vilnius: Vaga, 1995. – P. 183–184.
14 Marčėnas A. Poetai ir prezidentai. // Literatūra ir menas. – 2002. – Gruodžio 13 d.
15 Kuspit D. Pakankamai geras menininkas. – P. 186.
16 Kubilius V. Daiktavardėjanti poezija // Metai. – 2000. – Nr. 3. – P. 79.
17 Ališanka E. Iš neparašytų istorijų. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. – P. 76.
18 Kuspit D. Pakankamai geras menininkas. – P. 186.
19 Ališanka E. Iš neparašytų istorijų. – P. 77.
20 Grajauskas G. Kaulinė dūdelė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1998. – P. 30.
21 Čepauskaitė D. Eilėraščiai // Metai. – 2001. – Nr. 8–9. – P. 9.
22 Spraunius A. Savigraužos karalystė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. – P. 11.
23 Ten pat. – P. 18.
24
Ališanka E. Dievakaulis. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. – P. 52.
25 Martinaitis M. Tolstantis. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. – P. 6.

Rimantas Kmita. Sapnavau, kad miriau

2021 m. Nr. 1 / Šiąnakt sapnavau, kad miriau. Buvo gaila, gyvenimas man patiko. Bet sykiu buvo aišku, kad nemokėjau gyventi ir kad beveik negyvenau. Tik kažkaip prabuvau ir pradirbau.

Rimantas Kmita. Šiek tiek apie paviršutiniškumą

2020 m. Nr. 5–6 / Nežinau kodėl, bet poetai, kuriuos skaitydamas suprantu, kad negalima iš jų nieko išmokti, džiugina, o nėra labiausiai premijuoti, įvertinti, įtraukti į chrestomatijas.

Ramutė Dragenytė. „Poezijos pavasario“ almanachas: kai muilas – nė krust

2019 m. Nr. 5–6 / Poezijos pavasaris 2019. – Sudarė Elžbieta Banytė, Marius Burokas, Viktoras Rudžianskas, Audinga Peluritytė, Vytas Dekšnys (užsienio poetai). – Vilnius: Rašytojų sąjungos fondas, 2019. – 274 p. Knygos dailininkė – Lina Sasnauskaitė.

Andrius Jakučiūnas. Linksmasis ir herojiškasis gariūnmetis, kurio nebuvo (daug klausimų)

Pastaraisiais metais atsirado kokybiškos literatūros, vaizduojančios nelengvą ir daugiareikšmį Lietuvos istorijos periodą – vadinamąjį gariūnmetį.

Vaidotas Montrimas. Romanas barzdotiems paaugliams, arba Babkės, regbis ir mergikė

2017 m. Nr. 1 / Rimantas Kmita. Pietinia kronikas: Romanas. – Vilnius: Tyto Alba. – 2016 m.

Rimantas Kmita. Pietinia kronikas

2016 m. Nr. 7 / Paparčiai virš galvų, pušų kvaps i dulksna. Bet svarbiausia, ka tarp tų paparčių aš su mergička. Tode nepradėsiu aš čia peizažų tapyt’, bo i mokykloj skaitydams juos visada praleidžiu. Nu i ne peizažai man daba galvoj…

Rimantas Kmita: „Slapčia viliuosi, kad Šiauliams sukursiu net ne epą, o mitą“

2016 m. Nr. 1 / Rimantą Kmitą kalbina Andrius Jakučiūnas / – Ilgai galvojau, nuo ko pradėti pašnekesį, ir dabar manau, kad reikia jį pradėti nuo svarbiausio – tavo santykio su turgaus kultūra…

2012-ųjų knygos. Literatūra tarp dramos ir žaidimo, arba Ar tikrai „rašyti gali kiekvienas“?

2013 m. Nr. 4 / Apie 2012–ųjų knygas – Jūratė Sprindytė, Laimantas Jonušys, Rimantas Kmita, Jurga Tumasonytė, Solveiga Daugirdaitė, Elena Baliutytė

Rimantas Kmita. Eilėraščiai kaip užgyjanti žaizda

2011 m. Nr. 12 / Marius Burokas. Išmokau nebūti. – Vilnius: Tyto alba, 2011.

Rimantas Kmita. Detektyvas, įtariamas poezija

2005 m. Nr. 3 / Marcelijus Martinaitis. K. B. Įtariamas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – 107 p.

Rimantas Kmita. „Gražiai sau būti“

2002 m. Nr. 1 / Poetinis Gintaro Grajausko pasaulis / Gintaro Grajausko „poetinė kilmė“ nėra lengvai identifikuojama, tai puikiai matyti peržvelgus apie jį rašytas recenzijas – jo poezija ilgai buvo neatpažįstama ir sunkiai palyginama.