literatūros žurnalas

Kim Addonizio. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 10 

Iš anglų k. vertė Tautvyda Marcinkevičiūtė

Kim Addonizio yra šiuolaikinė amerikiečių poetė, rašytoja ir muzikantė. Gimė 1954 metais Vašingtone. Mokėsi San Francisko koledže, bakalauro ir magistro laipsnį gavo Džordžtauno universitete San Franciske ir beveik visą gyvenimą praleido šiame mieste.
K. Addonizio yra septynių poezijos knygų, dviejų romanų, dviejų apsakymų rinkinių ir trijų knygų apie poezijos rašymą autorė. Jos poezija pasižymi kandoka ironija, rupia šiuolaikine gatvės kalba. Įtakos jos kūrybai, anot pačios autorės, darė Sylvia Plath, Sharon Olds, Carolyn Forché ir Johnas Keatsas. K. Addonizio parašė knygą apie Charlesą Bukowskį, nors jo gerbėja nėra. Šiuo metu K. Addonizio verčiasi privačiomis poezijos pamokomis nuotoliniu būdu, moko kūrybinio rašymo iš savo namų Oklande, Kalifornijoje.
K. Addonizio yra pelniusi Guggenheimo apdovanojimą, du kartus jai skirtas Nacionalinio menų fondo apdovanojimas, du kartus „Pushcart“ premija, „Mississippi Review“ premija už grožinę literatūrą, 2017 m. „Paterson“ premija ir Johno Ciardi apdovanojimas už viso gyvenimo nuopelnus. Už trečiąją poezijos knygą „Pasakyk man“ („Tell me“) 2000 m. ji buvo nominuota Nacionalinės knygos apdovanojimui.

 

Nusižudymo būdai

Būti suėstam tigro yra vienas būdas.
Prarasti investitorių milijonus
ir su dėžių atidarytuvu persipjaut riešus
yra kitas. Gali nušokti nuo tilto,
bet gali ir išgyventi, paralyžiuotas,
o jeigu ne,
vėžiukai lįs iš tavo akiduobių,
o tai sunaikins tavo gebėjimą
susirasti batus kitame gyvenime.
Tas, kuris vis dėlto nusprendžia žudytis,
yra apsuptas žmonių, kurių privengdavo,
kai dar mokėjo kvėpuoti.
Mano draugė sako, jog nori numirti,
bet kas to nenori retkarčiais?
Net ir šiandien aš stebėjau namų kiną,
kurį pakišo Praėjusių Kalėdų Vaiduoklis.
Tik pažvelk: juk tai vaizdas į vandenyną
mano senuosiuose namuose.
Ten visi mano draugai, kurių nuo to laiko daugiau nemačiau,
ir mano vyras, valantis orkaitę,
ir mano paauglė dukra, sakanti Nužudyk mane,
kai klausiu, kuo galiu jai padėti,
o paskui nerianti į savo kambarį.
Jei galėčiau nusižudyti ir paskui sugrįžti atgal, padaryčiau tai.
Betgi, murmteli Būsimų Kalėdų Vaiduoklis,
tavo plaukai dabar atrodo daug geriau.

 


Vakarėlis

Na, aišku, mes ką tik susipažinom ir panašiai,
bet aš iš tikrųjų norėčiau su tavim sumesti skudurus dabar.
Norėčiau manyti, kad tu būsi toks mielas,
jog visą naktį pildysi mano ištuštintas taures, o paskui
mane kaip šūdo gabalą įsimesi į automobilį ir vešiesi namo,
kad galėčiau atrajoti lašišą ir trigubą kremo Brie porciją,
ir braškes su šokoladu į tavo unitazą,
o vėliau tu man ką nors pagaminsi…
Norėčiau manyti, kad tu toks mielas, kuris virsi –
kai aš be ryšio pezėsiu apie savo vienišumą.
Žinai, mes ką tik susitikom, bet jaučiu,
kad tu pamaitinsi mane ir nugramzdinsi į savo plačią lovą,
paliesdamas tik tada, kai kamšysi vatine antklode.
Jaučiu, kad tu turi vatinę antklodę. Dar kažkaip jaučiu,
kad tavo šeima buvo tokia asociali,
kad nuo manosios skyrėsi tik keliomis smulkmenomis,
na, tokiomis, kaip – kuris jos narys buvo juodoji skylė,
o kuris – blausus tolimas taškelis erdvėje,
galėjęs šviesti žvaigžde. Jaučiu visa tai.
Jaučiuosi taip, lyg mano vidinis šildytuvas
ir televizorius, ir skalbimo mašina būtų įsijungę vienu metu.
Ar tu turi kavos malūnėlį?
Aš turiu ledo kubelių dėklą. Paskutinis ledas
šaldiklio rūke ištirpo prieš kelis mėnesius.
Man trūksta to ledo, bet jei rūkas su juo susitvarko,
taip dar geriau. Negailestingas rūkas. Daugiagalvis
rūkas. Kas pažįsta rūką, tam daug atleidžiama.
Jaučiu, kad mano apatiniai derėtų prie tavo sidabrinės arbatžolių dėžutės.
Ar gali dabar pripildyti dar vieną mano taurę?
Atrodo, tarp mūsų – chemija. Mano laboratorijai reikia partnerio.
Ar man jau leisti savo molekulėms išsiskaidyti,
kol tu užimtas prie degiklio? Tai tokia liepsnos rūšis.
Viliuosi, jog ji negęsta.

 

 


Poezijos įvadas

Psichiatrai nėra poezija.
Nė vidurių pūtimas ar dar kas nors, susijęs su žarnynu.
Krūtys yra daug poetiškesnės už penius

ar vaginas. Arba saulėlydžius.
Bet penis ar vagina geriau nei saulėlydis,
o ypač saulėlydis virš žvilgančio vandenyno, virš pašėlusių bangų viršūnių.

Vaivorykštės: ne per geriausia mintis,
nebent tu vardu Elizabeth,
o pavarde Bishop ir turi omeny ne vaivorykštę,

bet naftą nuomotoje valtelėje. Nafta kaip niekada tapo
poetiška dėl to, kad sinonimų žodyne
jos atitikmeniu tapo kančia. Kas

poetiškesnis: bekojis vaikas, skęstantis poliarinis lokys, beširdis meilužis?
Jeigu tavo namai užsiliepsnotų,
ar tu pultum gelbėti

a) savo močiutę,
b) Picasso paveikslą,
c) savo naujausią eilėraštį, geriausią ir tikriausią
iš bet kada parašytų, kurį tu papildysi,
įterpdamas savo močiutei skirtą elegiją,
panaudojęs kubistinę metaforą?

Nes papildymas yra poetiškas, nors taip gal ir neatrodo.
Nes nevartosi archajiškos dikcijos,
nebent suakmenėsi. Bibline žodžio prasme.

Nes privalau tau nuolat kartoti,
kad parodytum. Kol tu neatšausi,
jog esi kaip vaivorykštės saulėlydyje, išsilenkusios

virš gražių moterų krūtų.
Nes nors tavo nemokšiškumas didžiulis,
užtikrinu tave, kad mano didesnis.

Nes mano serotonino reabsorbcijos inhibitorius
iškyla naktiniame danguje tarp žvaigždėtų fėjų.
Nes eilėraštis neturėtų būti prastas, jis turėtų būti mielas

kaip kambarinis šuniukas, bet niekada neviauksėti. Eilėraštis
turėtų tapti spąstais pagyroms
ir krušti kiekvieną, kuris sako ką nors kitaip.

Nevartok žodžio krušti neatlygintinai.
Pasvarstyk dėl to, penis yra pakankamai poetiškas,
jei vartosi iki tam tikros ribos: O mano išsišokėli, mes lyg mikrovilnys

pasaulio kūne,
jo liguistai kaitrai, jo korporacijoms reikia
aprengti mus kaip skeletus ir kaupti visų saldainių atsargas.

Supisti šūdai. Aš taip tave, brangusis, myliu.
Niekas neturėtų to sakyti eilėraštyje.
Krušk. Šik. Mylėk. Dabar rašyk.

 

 


Poetų gyvenimai

Vienas stypso žibuoklyne,
užsiklausęs paukščio giesmės. Kitą, nuėjusį nusičiurkšti,
apžavėjo mėnulis. Trečias skendo nevilty,
bet staiga, sulūžus trimitui,
jis jau deimantas. Aš turiu kastuvą.
Ar galiu jį paversti eilėraščiu? Ant viryklės
kunkuliuoja erškėtuogės.
Viliuosi, jog jos pavirs sparnuota teze,
tau dar nebaigus skaityti. Žiūrėk, aš esu beveidė!
Klausyk: bilda kanopos!
Vienas paskendo baseine.
Kitas nusiavė batus
ir nėrė nuo tilto. Trečias, sergantis
Alzheimeriu ir globojamas valstybės, spjaudo
į savo žilą barzdą. Ir paaiškėja,
kad žodžiai bejėgiai.
Bet čia esu aš su savo kastuvu,
kasanti kaip kvailė
prie neaprėpiamos jūros šalia
nuotekų ir išplauto šlamšto. Negaliu liautis kasusi.
Atjoja arkliai, pasirodo vagys.
Aš vis dar neradau amžinos meilės.
Aš vis dar noriu klausytis smuikų
pajūrio viešbutėlyje,
kuris jau nusidėvėjo ir užsidarė.
Aš vėl noriu regėti blizgančias kaip šydas žuvis,
nardančias mūšoj
prieš sudūžtant bangoms. Nebėra
tos mergaitės baltu maudymuku
viena basa koja tikrinančios, ar vanduo šaltas.
Jis labai šaltas, bet ji brenda
pratindamasi, ak.

 

 


Plastikas

Jo kalnas plūduriuoja kažkur toli
Ramiajame.
Jei tavo meilė gilesnė už vandenyną,
tai jos paviršius yra sūkuriuojančios
atliekos, dantų šepetukai ir lazdelės,
nešamos neišvengiamos srovės:
kažkas ateina sakydamas: vaikeli vaikeli, koks šūdas,
o kitas ant stalo palieka raktus,
pasiųsdamas neaiškų atsiprašymo email’ą.
Saulės šviesoj bloga plastikui. Įsivaizduok sulankstytą mineralinį Evian
butelį, suvirškintą medūzos,
kurią prarijo dar didesnė žuvis,
stačiakampiu iškepta
ant kavinės padėklo. Oro uoste
gali valgyti metaline šakute,
bet peilis privalo būti iš suspausto polimero,
kad negalėtum pasidaryti charakirio,
grįžęs po savo paskaitos
apie postmoderniąją literatūros teoriją.
Grįžus namo, tau čiumpant žaliąjį drobinį krepšį,
kad nusipirktum alaus ir dribsnių,
šiukšlės vandenyne dreifuoja, suneštos.
Mąstyk apie Žemę kaip apie didelį sniego gaublį,
plūduriuojantį erdvėje, tik jos sniegas iš tikrų lazdelių
ir netirpsta net tada, kai atmosferą
kamuoja migrena. Ir pradeda švysčioti žaibų zigzagai,
sukeldami skausmą. Paskandink jį.
Vienkartiniai vakarėlio indai, dirbtinis vaisius, suvenyrinė širdelė.
Net jeigu tavo meilė kaitresnė už saulę,
sniego lazdelės tebekrenta.
Kiekvienas jaučiasi suminkštėjęs,
kai į jį įsmeigta šakutė.

 

Versta iš: Kim Addonizio. MORTAL TRASH. New York: W. W. Norton & Company, 2017.

Tautvyda Marcinkevičiūtė. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 3 / žana d’ark / kad jau atsižadi / prieš metų inkviziciją ištark / ir jei gali / aną save / pasmerk

Lina Buividavičiūtė. Prasmės ir meilės poetika

2018 m. Nr. 2 / Tautvyda Marcinkevičiūtė. Mano poe(ma)ma. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 167 p.

Tautvyda Marcinkevičiūtė. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 7 / Amžinybės skaitymas. Viena šeima antra šeima trečia Kaip virusas per epidemiją Nebesulaikomai nepaslapčia Jų plinta užkratas per epidermį Kažkur kažkaip auginami vaikai Tai Tėvo trūksta tai pabėgus motina…

Sylvia Plath. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 8–9 / Iš anglų k. vertė Tautvyda Marcinkevičiūtė / O dabar ši mergina
Ceremoningų balandžio vaikštynių
Su paskutiniu kavalieriumi metu
Pasijuto staiga netoleruotinai apstulbinta
Netaisyklingo paukščių klegesio
Ir lapų netvarkos.

Penkiasdešimt Poezijos pavasarių

2014 m. Nr. 7 / Pasisako Algimantas Mikuta, Aldona Elena Puišytė, Henrikas Algis Čigriejus, Aidas Marčėnas, Donaldas Kajokas, Kornelijus Platelis, Gintaras Patackas, Jonas Juškaitis, Gintaras Grajauskas, Rimvydas Stankevičius, Tautvyda Marcinkevičiūtė

Vakarė Smaleckaitė. Vingiuotais laiko aukštais, stringančiu liftu

2013 m. Nr. 8–9 / Tautvyda Marcinkevičiūtė. Greitaeigis laiko liftas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 146 p.