Agatha Christie. Mėlynosios vazos paslaptis
2020 m. Nr. 8–9
Iš anglų k. vertė Diana Gancevskaitė
Šiais metais viso pasaulio detektyvinio žanro literatūros mylėtojai mini 130-ąsias įstabaus produktyvumo ir vaizduotės rašytojos Agathos Christie (pilnas vardas Agatha Mary Clarissa Christie) gimimo metines. 1890 m. rugsėjo 15 d. Torkyje (Devono grafystė, Anglija) gimusi detektyvų karalienė vis dar išlieka fenomenalia autore pasaulio literatūroje – rašiusi ir tikruoju vardu, ir Mary Westmacott slapyvardžiu, kūrusi romanus, apsakymus ir pjeses teatrui, A. Christie jau bene šimtmetį karaliauja skaitomiausių knygų sąrašuose, o žinomiausi jos sukurti veikėjai – detektyvai Erkiulis Puaro ir Mis Marpl tapo tam tikrais literatūros (ir kino) simboliais, vis dar nešančiais milžinišką pelną. Pasaulio Gineso rekordų knygoje A. Christie įrašyta kaip visų laikų geriausiai parduodamų grožinių kūrinių autorė (šių parduota per du milijardus egzempliorių), o spektaklis „Pelėkautai“ („Mousetrap“) pagal to paties pavadinimo rašytojos pjesę užregistruotas kaip ilgiausiai pasaulyje rodomas spektaklis, kuris nuo pastatymo 1952 m. nuolat vaidinamas „West End“ teatre (pirmoji pertrauka jo gyvavimo istorijoje – šių metų pradžioje paskelbtas karantinas). 1971 m. A. Christie apdovanota itin garbingu Britų imperijos ordinu. Mirė 1976 m. sausio 12 d.
Skaitytojams siūlome apsakymą iš 1948 m. išleisto apsakymų rinkinio „The Witness for the Prosecution and Other Stories“.
Džekas Hartingtonas apmaudžiai žiūrėjo į savo pirmojo smūgio rezultatą. Stovėdamas prie kamuoliuko, jis atsigręžė į starto aikštelę, matuodamas atstumą. Veidas išdavė, kad jis savimi visai nesididžiuoja. Atsidusdamas suspaudė riedmušą, dukart nirčiai ja sumosavo, smūgiais nupešdamas kiaulpienę ir kuokštą žolės, o tuomet ryžtingai palinko prie kamuoliuko.
Sunku, kai tau dvidešimt ketveri ir vienintelis tavo gyvenimo siekis – įvaldyti golfą, o esi priverstas laiką ir dėmesį eikvoti tam, kad užsidirbtum pragyvenimui. Penkias su puse dienas per savaitę Džekas leido mieste, įkalintas raudonmedžio kabinete nelyg karste. Šeštadienio popietė ir sekmadienis buvo religingai pašvęsti tikrajai gyvenimo veiklai, o dar jis iš ypatingo stropumo užsisakė kambarį ir apsigyveno mažame viešbutėlyje šalia Stourtono Viržyno golfo aikštelės ir dabar kasdien keldavosi šeštą ryte, kad valandą pasitreniruotų prieš sėsdamas į 8.46 valandos traukinį, vežantį į miestą.
Vienintelis tokio pasišventimo trūkumas buvo tas, kad šią ryto valandą Džekas buvo, rodos, fiziškai nepajėgus į ką nors pataikyti. Jis tesugebėjo netikusiai atlikti silpnutį startinį smūgį. Smūgiuojant vidutinius nuotolius, kamuoliukas nerūpestingai riedėdavo kur pats panorėjęs, ir bet kurioje vejoje mažiausiai keturis kartus tekdavo iš arti darsyk jį stumtelti, kad pataikytų į duobutę.
Džekas atsiduso, tvirtai suspaudė riedmušą ir pakartojo stebuklinguosius žodžius:
– Kairiąją ranką tiesiai ir nežiūrėk aukštyn.
Jis atsilošė – ir suakmenėjo, veriamam klyksmui perskrodus vasaros ryto tylą.
– Žudo, – klykė balsas. – Padėkite! Žudo!
Tai buvo moters balsas, virstantis gargaliuojančia aimana.
Džekas metė lazdą ir nubėgo klyksmo pusėn. Jis sklido iš kažkur visai netoli. Vietovė buvo beveik negyvenama, vos keli namai. Iš tiesų netoliese stovėjo tik vienas namas, nedidelis dailus vasarnamis, į kurį Džekas ne kartą atkreipė dėmesį, nes šis alsavo senojo pasaulio elegantiškumu. Prie šio vasarnamio jis dabar ir skuodė. Namą slėpė viržiais apaugęs šlaitas, bet Džekas, greitai jį apibėgęs, mažiau nei už minutės jau stovėjo priešais vasarnamį, laikydamas ranką ant nedidelių užrakintų vartelių.
Sode išvydo merginą ir vieną akimirką Džekui pasirodė, kad tai ji šaukėsi pagalbos. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad ne.
Rankose ji laikė puspilnę pintinaitę su piktžolėmis ir buvo akivaizdu, jog ką tik atsitiesė nuo plačios našlaičių klombos. Džekas pastebėjo, kad jos pačios akys lyg našlaitės: aksominės, švelnios ir tamsios, labiau violetinės nei mėlynos. Vilkėdama tiesaus kirpimo tamsiai raudoną lininę suknelę, ji visa buvo panaši į našlaitę.
Į Džeką mergina žvelgė lyg suirzusi ir kartu nustebusi.
– Prašyčiau atleisti, – išbėrė jaunuolis. – Bet ar ne jūs ką tik šaukėte?
– Aš? Tikrai ne.
Jos nuostaba atrodė tokia nuoširdi, kad Džekas sumišo. Merginos balsas buvo labai švelnus ir mielas, su vos juntamu užsienietišku akcentu.
– Bet jūs tikriausiai girdėjote, – sušuko jis. – Klyksmas sklido iš kažkur netoli.
Ji įdėmiai į jį žiūrėjo.
– Visiškai nieko negirdėjau.
Džekas savo ruožtu spoksojo į ją. Tiesiog neįtikėtina, kad ji negirdėjo to agoniško pagalbos šauksmo. Tačiau jos ramybė buvo tokia tikra, kad jis negalėjo net įtarti, jog ji jam meluotų.
– Šaukė kažkur visai netoliese, – atkakliai pakartojo.
Dabar ji žvelgė į jį įtariai.
– O ką šaukė? – paklausė.
– Žudo – padėkite! Žudo!
– Žudo – padėkite, žudo, – pakartojo mergina. – Kažkas su jumis negražiai pajuokavo, mesjė. Kas gi galėtų būti čia nužudytas?
Džekas apsidairė aplink, lyg tikėdamasis ant sodo takelio pamatyti lavoną. Vis dėlto jis buvo tvirtai įsitikinęs, kad klyksmas nebuvo jo vaizduotės vaisius. Jis pažvelgė į namo langus. Viskas atrodė tobulai ramu ir taiku.
– Ar norite apieškoti mūsų namą? – sausai paklausė mergina.
Ji neslėpė akivaizdaus skeptiškumo, tad Džekas dar labiau sumišo. Jis nusisuko.
– Atsiprašau, – ištarė. – Tikriausiai klyksmas sklido iš miško.
Jis kilstelėjo kepurę ir pasišalino. Žvilgtelėjęs per petį pamatė, kad mergina ramiai sau grįžo ravėti.
Kurį laiką jis pasidairė miške, tačiau nepamatė ničnieko neįprasto. Vis dėlto buvo kaip niekad įsitikinęs, kad iš tiesų girdėjo klyksmą. Galiausiai liovėsi ieškojęs, nuskubėjo greitosiomis papusryčiauti ir įšoko į 8.46 valandos traukinį – kaip paprastai, likus kelioms sekundėms iki išvykimo. Traukinyje Džekas pajuto sąžinės priekaištus. Argi jis neturėjo iškart pranešti policijai, ką girdėjo? To nepadarė išimtinai tik dėl našlaičių merginos netikėjimo ką nors įvykus. Ji aiškiai pamanė jį flirtuojant – gali būti, kad policijai kiltų tokie patys įtarimai. O ar jis pats įsitikinęs, kad girdėjo pagalbos šauksmą?
Dabar jis nebesijautė toks tikras, kaip pirma, – taip stengėsi atmintyje atkurti įspūdį, kad net trumpam suabejojo. Gal tai tebuvo kokio paukščio klyktelėjimas, jam pasivaidenęs lyg moters balsas?
Tačiau šią mintį piktai atmetė. Tai buvo moters balsas ir Džekas jį girdėjo. Prisiminė pažvelgęs į laikrodį visai prieš pat pasigirstant šauksmui. Beveik neabejotinai jis nuskambėjo dvidešimt penkios minutės po septynių. Tai gali būti naudingas faktas policijai, jeigu – jeigu čia yra ką tirti.
Tą vakarą grįždamas namo jis nerimastingai vartė vakarinius laikraščius ieškodamas, ar juose kas nors rašoma apie įvykdytą nusikaltimą. Tačiau nieko panašaus nebuvo, ir jis nė nesuprato, ar jam palengvėjo, ar jis nusivylė.
Kitas rytas išaušo lietingas – toks lietingas, kad nuslopino net uoliausio golfo mylėtojo užsidegimą. Džekas atsikėlė paskutinę akimirką, skubiai prarijęs pusryčius nulėkė į traukinį ir važiuodamas vėl nekantriai vartė laikraščius. Vis dar jokių žinių apie siaubingas radybas. Vakariniai laikraščiai taip pat tylėjo.
– Keista, – pats sau tarė Džekas, – bet taip jau yra. Tikriausiai kokie siaučiantys berniūkščiai spygavo miške.
Dar kitą rytą žaisti jis išėjo anksti. Lenkdamas vasarnamį, akies krašteliu užmatė, kad mergina ir vėl sode, ravi. Matyt, taip jau įpratusi. Tąryt jis ypač gerai smūgiavo į duobutę ir tikėjosi, kad ji tai pastebėjo. Eidamas prie kitos duobutės žvilgtelėjo į laikrodį.
– Kaip tik dvidešimt penkios po septynių, – sumurmėjo. – Įdomu, ar…
Žodžiai sustingo lūpose. Kažkur jam už nugaros pasigirdo tas pats klyksmas, taip išgąsdinęs jį anąsyk. Moters balsas, persmelktas žūtbūtinės kančios.
– Žudo – padėkite, žudo!
Džekas šoko atgalios. Našlaičių mergina stovėjo prie vartelių. Ji atrodė apstulbusi, kai Džekas triumfuodamas pribėgo prie jos šaukdamas:
– Šįkart juk ir jūs girdėjote!
Jos išplėstose akyse šmėkštelėjo kažkoks jausmas, kurio jis nespėjo suprasti, tačiau pastebėjo, kad, jam pripuolus, ji žengė atatupsta ir netgi žvilgtelėjo per petį į namą, lyg svarstytų bėgti į jį pasislėpti.
Nenuleisdama nuo jo akių, ji papurtė galvą.
– Aš visiškai nieko negirdėjau, – ištarė nustebusi.
Džekas net susvyravo lyg gavęs į tarpuakį. Jos nuoširdumas buvo toks tikras, kad netikėti ja nebuvo kaip. Ir vis dėlto jam negalėjo pasigirsti – negalėjo – negalėjo – negalėjo…
Išgirdo ją švelniai klausiant – kone užjaučiamai.
– Jūs buvote kontūzytas, tiesa?
Akimirksniu jis perprato jos įsibaiminimą, žvilgsnį, mestą į namus. Ji pamanė, kad jį kamuoja haliucinacijos…
O tuomet, lyg ledinis vanduo, jį perliejo mintis – o gal ji teisi? Jam haliucinacijos? Apimtas siaubo jis apsisuko ir nubėgo nebeišspaudęs nė žodžio.
Mergina nulydėjo jį akimis, atsiduso, papurtė galvą ir vėl pasilenkė ravėti.
Džekas stengėsi susivokti. „Jei vėl išgirsiu tą prakeiktą balsą dvidešimt penkios po septynių, – pamanė, – bus aišku, kad man tikrai kažin kokios haliucinacijos. Bet aš jo neišgirsiu.“
Visą dieną jis buvo nervingas ir anksti nuėjo miegoti, pasiryžęs kitą rytą visa tai patikrinti. Kaip, matyt, tokiems atvejams įprasta, pusę nakties jis neįstengė sudėti bluosto ir galiausiai pramiegojo. Buvo dvidešimt po septynių, kai išlėkė iš viešbučio į golfo aikštelę. Suvokė, kad lemtingosios vietos pasiekti iki dvidešimt penkių po septynių jis nespės, tačiau, jei tas balsas yra paprasčiausia haliucinacija, jis, be abejonės, išgirs jį bet kur. Tad nesiliovė bėgęs, nenuleisdamas akių nuo laikrodžio rodyklės. Dvidešimt penkios. Iš tolumos atsklido šaukiančios moters balso aidas.
Žodžių išskirti negalėjo, bet buvo tikras, kad tai tas pats klyksmas, kurį girdėjo anksčiau, ir kad jis ataidi iš tos pačios vietos, iš vasarnamio apylinkių. Keista, bet tai jį nuramino. Juk tai gali būti ir apgaulė. Nors neatrodė panašu, bet pati mergina galėjo su juo taip juokauti. Jis ryžtingai išsitiesė ir iš golfo krepšio išsitraukė riedmušą. Nusprendė žaisti netoli vasarnamio.
Mergina, kaip įprastai, dirbo sode. Šį rytą atrodė draugiškesnė, ir kai jis kilstelėjo kepurę, gana droviai pasilabino… Ji dar mielesnė nei anksčiau, pamanė jis.
– Graži diena, tiesa? – žvaliai šūktelėjo Džekas, keikdamas save už neišvengiamą tokios pastabos banalumą.
– Taip, išties puiki.
– Matyt, į naudą sodui?
Mergina šyptelėjo, parodydama žavingas duobutes skruostuose.
– Deja, ne! Mano gėlėms reikalingas lietus. Matote – jos visos perdžiūvusios.
Džekas jos mostelėjimą suprato kaip kvietimą, priėjo prie žemos gyvatvorės, skiriančios sodą nuo tako, ir pažvelgė per ją į sodą.
– Jos atrodo neblogai, – neužtikrintai pagyrė, jausdamas, kad mergina su šiokiu tokiu gailesčiu jį nužiūrinėja.
– Saulė yra gerai, tiesa? – pasakė ji. – Juk gėles visuomet galima palaistyti. O saulė suteikia stiprybės ir gerina sveikatą. Matau, kad šiandien mesjė daug geriau.
Džekas siaubingai suirzo nuo jos drąsinančio tono.
„Po galais, – tarė pats sau. – Matyt, ji stengiasi pagydyti mane įtaiga.“
– Jaučiuosi kuo puikiausiai, – irzliai atsakė.
– Tuomet gerai, – greitai ir raminamai sutiko mergina.
Džekas neatsikratė erzinančio jausmo, kad ji juo nepatikėjo.
Jis sužaidė dar kelis kartus ir nuskubėjo pusryčių. Juos valgydamas ne pirmą kartą aiškiai pajuto tiriamą prie gretimo staliuko sėdinčio vyro žvilgsnį. Tai buvo vidutinio amžiaus žmogus valdingu, įsimenančiu veidu. Turėjo trumpą tamsią barzdelę ir labai skvarbias pilkas akis bei spinduliavo atsipalaidavimą ir pasitikėjimą savimi, iš ko galėjai priskirti jį aukštesniesiems profesinių klasių sluoksniams. Džekas žinojo, kad jo pavardė – Lavingtonas, ir buvo girdėjęs miglotus gandus, kad jis yra žinomas medicinos specialistas, bet kadangi Džekas nebuvo dažnas svečias Harlio[1] gatvėje, Lavingtono pavardė jam mažai tereiškė. Tačiau šį rytą jis aiškiai juto, kad tas ponas patyliukais jį stebi, ir tai truputį gąsdino. Nejaugi jo paslaptis taip aiškiai visiems matoma, lyg užrašyta ant kaktos? Ar šio žmogaus profesija leidžia įžvelgti, kad kažkas negerai su pilkąja jo smegenų mase?
Nuo šios minties Džeką nupurtė šiurpas. Nejau tai tiesa? Jis tikrai kraustosi iš proto? Visas šis įvykis buvo haliucinacija ar milžiniška apgaulė?
Ir staiga jam į galvą šovė labai paprastas būdas tai patikrinti. Iki šiol į savo rytinius užsiėmimus jis keliaudavo vienas. O jeigu kas nors eitų drauge su juo? Galėtų nutikti vienas iš trijų dalykų: balsas nepasigirstų; jiedu abu jį išgirstų; arba – jį girdėtų tik jis vienas.
Tą vakarą jis ėmėsi įgyvendinti savo sumanymą. Lavingtonas buvo kaip tik tas žmogus, kurį norėjo pakviesti. Jiedu kone iškart įsitraukė į pokalbį – vyresnis vyras tarsi laukė šios pažinties. Buvo akivaizdu, kad dėl kažkokių priežasčių Džekas jį domina. O šis gana lengvai ir natūraliai pasiūlė sužaisti keletą golfo partijų prieš pusryčius. Buvo sutarta dėl susitikimo kitą rytą.
Jis išsiruošė šiek tiek prieš septynias. Buvo nuostabi diena – rami ir be debesų, tačiau ne per šilta. Daktaras žaidė gerai, Džekas – apgailėtinai. Visos jo mintys buvo sutelktos į artėjančią lemiamą akimirką. Jis nemačiom vis žvilgčiojo į laikrodį. Jiedu pasiekė septintąją duobutę – ji buvo įrengta netoli vasarnamio – maždaug dvidešimt po septintos.
Jiems praeinant, mergina, kaip ir visad, buvo sode. Ji nepakėlė į juos akių.
Žolėje gulėjo du kamuoliukai – Džeko arčiau duobutės, daktaro šiek tiek tolėliau.
– Turiu pataikyti, – pasakė Lavingtonas. – Manyčiau, kad pataikysiu.
Jis pasilenkė, spręsdamas, kokiu kampu turėtų smūgiuoti. Džekas stovėjo sustabarėjęs, įsmeigęs žvilgsnį į laikrodį. Buvo lygiai dvidešimt penkios minutės po septynių.
Kamuoliukas greitai nuriedėjo žole, stabtelėjo ties duobutės krašteliu, pasvyravo ir įkrito.
– Gerai pataikyta, – išspaudė Džekas kimiu ir kažkokiu svetimu balsu… Lengviau atsidusęs jis pasmaukė laikrodį aukščiau ant riešo. Nieko nenutiko. Prakeiksmas panaikintas.
– Jei neprieštarausite minutėlę luktelti, – pasakė jis, – norėčiau surūkyti pypkę.
Jie kiek pastoviniavo ties aštuntąja duobute. Nepaisant apėmusio palengvėjimo, Džeko pirštai kemšant pypkę šiek tiek drebėjo. Atrodė, nuo jo galvos nuslinko milžiniškas debesis.
– Viešpatie, kokia puiki diena, – tarstelėjo jis, su dideliu pasitenkinimu žvelgdamas į priešais jį plytinčią panoramą. – Nagi, Lavingtonai, jūsų eilė.
O tada pasigirdo. Tą pačią akimirką, kai daktaras smūgiavo. Moters balsas, nepakenčiamai aukštas.
– Žudo – padėkite! Žudo!
Džekas atsigrįžo į klyksmo pusę, pypkė iškrito jam iš rankų, tuomet, kad ir praradęs žadą, prisiminė pažvelgti į kompanioną.
Lavingtonas prisimerkęs žiūrėjo į kamuoliuko nuriedėtą kelią.
– Kiek per trumpas – manau, tik išsklaidė bunkerį[2].
Jis nieko negirdėjo.
Pasaulis ėmė suktis prieš akis, o kartu su juo – ir Džekas. Svirduliuodamas sunkiai žengė keletą žingsnių. Atgavęs sąmonę susivokė gulįs ant neaukštos pakilumėlės, virš jo buvo palinkęs Lavingtonas.
– Na, tik nesijaudinkit, ramiai.
– Kas man nutiko?
– Jūs nualpote, jaunuoli, – ar bent jau atrodė į tai panašu.
– O Dieve! – sušuko Džekas ir sudejavo.
– Kas nutiko? Kas jums pasidarė?
– Po minutėlės papasakosiu, bet pirma norėčiau jūsų kai ko paklausti.
Daktaras prisidegė pypkę ir prisėdo ant pylimo.
– Klauskite, ko tik norite, – nuoširdžiai paragino.
– Pastarąsias dienas jūs mane stebėjote. Kodėl?
Lavingtonas mirktelėjo.
– Keblokas klausimas. Žinote, katė gali žiūrėti į karalių.
– Neišsisukinėkite juokeliais. Klausiu rimtai. Kodėl taip elgėtės? Man gyvybiškai svarbu žinoti.
Lavingtono veidas surimtėjo.
– Ką gi, atsakysiu atvirai. Jumyse atpažinau požymius žmogaus, varginamo itin stiprios įtampos, ir man tapo smalsu, kas tai per įtampa.
– Tą jums galiu paprastai pasakyti, – karčiai tarė Džekas. – Aš kraustausi iš proto.
Jis padarė dramatišką pauzę, tačiau jo pareiškimas nesukėlė laukto susidomėjimo ir susirūpinimo, todėl jį darsyk pakartojo.
– Sakau jums – aš kraustausi iš proto.
– Labai įdomu, – sumurmėjo Lavingtonas. – Išties, labai įdomu.
Vaikinas pyktelėjo.
– Matyt, jums tiek terūpi. Gydytojai tikrai prakeikti beširdžiai.
– Nagi, nagi, jaunasis bičiuli, šnekate, kas ant seilės užėjo. Visų pirma, nors turiu laipsnį, medicinos aš nepraktikuoju. Griežtai kalbant, nesu gydytojas – na, ne žmogaus kūno gydytojas.
Džekas skvarbiai į jį pažvelgė.
– Proto?
– Taip, tam tikra prasme, tačiau iš tiesų vadinu save sielos gydytoju.
– Mat kaip!..
– Jūsų balse juntu panieką, ir vis dėlto turime vartoti kokį nors žodį, kad įvardintume tą aktyvų pradą, kuris gali atsiskirti ir egzistuoti nepriklausomai nuo savo mėsinių namų – kūno. Matote, reikia susitaikyti su sielos sąvoka, jaunuoli; nors tai tik dvasininkų sugalvotas religinis terminas. Tačiau mes ją vadinsime protu arba pasąmone, arba bet kokiu kitu jums priimtinu terminu. Jūs ką tik įsižeidėte dėl mano tono, bet galiu jus užtikrinti, kad man tikrai pasirodė labai įdomu, jog toks protingas ir visiškai normalus jaunas žmogus kaip jūs galėtų kentėti nuo minties, kad kraustosi iš proto.
– Aš tikrų tikriausiai išsikrausčiau iš proto. Visiškai kvanktelėjau.
– Jūs man atleiskite, kad taip sakau, bet aš jumis netikiu.
– Aš kenčiu nuo haliucinacijų.
– Po pietų?
– Ne, rytais.
– Neįmanoma, – tarė daktaras, vėl prisidegdamas užgesusią pypkę.
– Sakau jums, girdžiu dalykus, kurių niekas kitas negirdi.
– Vienas žmogus iš tūkstančio gali matyti Jupiterio mėnulius. Tai, kad kiti devyni šimtai devyniasdešimt devyni jų nemato, nėra priežastis abejoti tuo, kad Jupiterio mėnuliai egzistuoja, ir, be abejo, tai ne priežastis tūkstantąjį žmogų vadinti pamišėliu.
– Jupiterio mėnuliai – moksliškai įrodytas faktas.
– Visai įmanoma, kad šiandienos haliucinacijos rytoj taps moksliškai įrodytais faktais.
Netikėtai dalykiškas Lavingtono požiūris teigiamai paveikė Džeką. Jis pasijuto neįtikėtinai nurimęs ir net pradžiugęs. Daktaras minutę ar dvi įdėmiai į jį žvelgė, o tada linktelėjo.
– Taip jau geriau, – ištarė. – Jūsų, jaunuolių, bėda ta, kad jūs taip pasipūtėliškai įsitikinę, jog už jūsų asmeninės filosofijos ribų niekas neegzistuoja, kad visiškai išsimušate iš vėžių, jei kas nors tą jūsų įsitikinimą supurto. Pagrįskite savo teiginį, kad kraustotės iš proto, o tada nuspręsime, ar jus reikia užrakinti.
Kaip gebėdamas tiksliau Džekas papasakojo visą keistų nutikimų virtinę.
– Tačiau ko negaliu suprasti, – pasakė baigdamas, – kodėl šįryt jis pasigirdo pusę aštuonių – penkiomis minutėmis vėliau.
Lavingtonas kelias akimirkas pamąstė.
– Kiek dabar rodo jūsų laikrodis? – paklausė.
– Be ketvirčio aštuonias, – užmetęs akį atsakė Džekas.
– Tuomet aišku. Maniškis rodo be dvidešimt aštuonias. Jūsų laikrodis penkiomis minutėmis skuba. Tai labai įdomus ir svarbus dalykas – man. Tiesą sakant, jis neįkainojamas.
– Kuria prasme?
Džekui darėsi vis smalsiau.
– Na, akivaizdus paaiškinimas būtų toks, kad pirmąjį rytą jūs išties girdėjote tokį klyksmą – gal tai buvo koks pokštas, o gal ir ne. O kitus rytus jūs įsikalbėdavote išgirsti jį lygiai tuo pačiu metu.
– Esu tikras, kad neįsikalbėdavau.
– Be abejo, nesąmoningai, tačiau, žinote, pasąmonė su mumis papokštauja. Ir vis dėlto šis paaiškinimas neįtikina. Jei tai būtų įsikalbėjimas, klyksmą būtumėte girdėjęs dvidešimt penkios minutės po septynių pagal jūsų laikrodį ir negalėtumėte jo girdėti, kai laikas, jūsų nuomone, jau praėjęs.
– Tuomet kas tai?
– Tuomet – juk aišku, argi ne? Šis klyksmas skamba itin konkrečioje vietoje ir konkrečiu laiku. Vieta – ano vasarnamio kaimynystė, o laikas – dvidešimt penkios minutės po septynių.
– Taip, bet kodėl būtent aš tai girdžiu? Netikiu vaiduokliais ir visais tais šmėklų dalykais – dvasių apsilankymais ir kitkuo. Kodėl tuomet girdžiu tą prakeiktą balsą?
– A! Į tai mes dabar atsakyti negalime. Įdomus dalykas, kad didžioji dalis geriausių mediumų išauga iš prisiekusių skeptikų. Apsireiškimus patiria visai ne okultizmo reiškiniais besidomintieji. Kai kurie žmonės mato ir girdi tai, ko kiti nemato ir negirdi, – mes nežinome, kodėl taip yra, ir devynis kartus iš dešimties jie nenori viso to matyti bei girdėti ir būna įsitikinę, kad kenčia haliucinacijas – visai kaip jūs. Tai kaip elektra. Kai kurios medžiagos yra geri laidininkai ir ilgą laiką mes nežinojome, kodėl, turėjome tiesiog priimti šį faktą. Šiais laikais jau žinome. Be jokių abejonių, vieną dieną paaiškės, ir kodėl jūs girdite šį balsą, o mudu su mergina – ne. Suprantate, viską valdo gamtos dėsniai – iš tiesų nėra tokio dalyko kaip antgamtiškumas. Atrasti dėsnius, lemiančius vadinamuosius psichinius reiškinius, bus nelengva – tačiau pravers net ir mažiausi atvejai.
– Bet ką gi man daryti? – paklausė Džekas.
Lavingtonas sukikeno.
– Kaip matau, jūs praktiškas žmogus. Na, mano jaunasis bičiuli, jūs sočiai papusryčiausite ir keliausite į miestą nebekvaršindamas sau galvos apie dalykus, kurių nesuprantate. O aš savo ruožtu pašniukštinėsiu ir pažiūrėsiu, ką galiu sužinoti apie aną vasarnamį. Drįstu tvirtinti, kad būtent ten slypi paslaptis.
Džekas pakilo.
– Gerai, sere. Aš – už, bet, sakyčiau…
– Taip?
Jaunuolis susidrovėjęs nuraudo.
– Esu įsitikinęs, kad mergina čia niekuo dėta, – sumurmėjo.
Lavingtoną tai, rodos, pralinksmino.
– Nesakėte, kad ji gražutė! Ką gi, nesijaudinkite, manau, kad paslaptingas reiškinys prasidėjo anksčiau, nei ji čia atsikėlė.
Namo tą vakarą Džekas grįžo apimtas nenugalimo smalsumo. Dabar jis jau aklai dėjo visas viltis į Lavingtoną. Daktaras visą šį reikalą priėmė taip natūraliai, buvo toks dalykiškas ir nesutrikdomas aplinkybių, kad Džekas net žavėjosi.
Atėjęs vakarienės, jis rado naująjį bičiulį jo belaukiantį, ir daktaras pasiūlė pavakarieniauti drauge.
– Ar turite kokių naujienų, sere? – jaudindamasis paklausė Džekas.
– Surinkau nemažai informacijos apie Viržyno vasarnamį. Iš pradžių jį nuomojosi senas sodininkas su žmona. Senukas pasimirė, o senutė išsikėlė pas dukterį. Savininkas kurį laiką namo niekam nenuomojo, puikiai jį modernizavo ir galiausiai pardavė džentelmenui iš miesto, kuris atvažiuodavo čia savaitgaliams. Maždaug prieš metus šis pardavė namą žmonėms pavarde Terneriai – ponui ir poniai Terneriams. Kiek man pavyko sužinoti, jie buvo gana mįslinga pora. Jis buvo anglas, o jo žmona, rodos, turėjo rusiško kraujo ir buvo labai graži egzotiškos išvaizdos moteris. Jie gyveno tyliai, su niekuo nebendravo ir retai kada išeidavo už vasarnamio sodo ribų. Anot vietinių gandų, jie kažko bijojo, – tačiau nemanau, kad mums reikėtų tuo kliautis. Ir tuomet netikėtai vieną dieną jie išvyko, išsikraustė ankstų rytą ir niekad nebegrįžo. Šių apylinkių nekilnojamojo turto agentas gavo pono Ternerio laišką, rašytą iš Londono, kuriame buvo nurodyta kaip įmanoma greičiau namą parduoti. Buvo išparduoti baldai, o pats vasarnamis parduotas ponui Molevereriui. Šis čia teišgyveno dvi savaites, tuomet įdėjo skelbimą dėl namo nuomos. Dabartiniai gyventojai – džiova sergantis prancūzas profesorius su dukra. Jie čia gyvena tik dešimt dienų.
Džekas tylomis suvirškino informaciją.
– Nemanau, kad tai mums ką nors paaiškina, – galiausiai pasakė.
– O ką jūs manote?
– Mielai ką nors daugiau sužinočiau apie Ternerius, – tyliai atsakė Lavingtonas. – Atminkit, jie išvyko labai ankstų rytą. Kiek sugebėjau išsiaiškinti, niekas iš tiesų nepastebėjo jų išvykstant. Vėliau poną Ternerį žmonės matė – tačiau nerandu nė vieno, kuris būtų sutikęs ponią Terner.
Vaikinas išblyško.
– Negali būti, jūs juk nemanote…
– Neįsiaudrinkite, jaunuoli. Mirties – o ypač smurtinės – atveju aukos energinis poveikis aplinkai itin didelis. Įsivaizduokime, kad aplinka sugeria tą patirto smurto energiją ir savo ruožtu perteikia ją tinkamam gavėjui – šiuo atveju jums.
– Bet kodėl man? – protestuodamas sumurmėjo Džekas. – Kodėl ne kam kitam, kuris galėtų nuveikti ką nors naudingo?
– Į šitą jėgą žiūrite kaip į kažką protingą ir tikslingą, nesuvokdamas jos aklumo ir mechaniškumo. Aš pats netikiu į žemę grįžtančiomis dvasiomis, besivaidenančiomis kokiu nors konkrečiu tikslu. Tačiau ką pats esu matęs nuolat nutinkant, vėl ir vėl, kad jau sunkiai galiu tikėti tai esant grynu atsitiktinumu, yra tam tikras ėjimas apčiuopomis teisingumo link – požeminis aklų jėgų judėjimas, visad neapibrėžtai krypstantis ta linkme…
Jis papurtė galvą, lyg nusikratydamas kažkokio jį apėmusio apsėdimo, ir šypsodamasis guviai pasisuko į Džeką.
– Šį vakarą, nepaisant nieko, palikime šią temą, – pasiūlė.
Džekas gana noriai sutiko, tačiau jam nesisekė visai išmesti šio reikalo iš
galvos.
Savaitgalį jis pats užsidegęs domėjosi vasarnamio istorija, tačiau jam nepavyko išsiklausinėti nieko daugiau už daktarą. Žinoma, prieš pusryčius žaisti golfą jis liovėsi.
Kita istorijos grandis paaiškėjo visiškai netikėtai. Vieną dieną grįžęs Džekas buvo informuotas, kad su juo norinti pasimatyti ir jo laukia jauna dama. Didelei jo nuostabai paaiškėjo, kad tai mergina iš sodo – našlaičių mergina, kaip jis ją pats sau vadino. Ji atrodė labai susijaudinusi ir sutrikusi.
– Ar atleisite man, mesjė, kad atėjau jūsų ieškoti? Tačiau noriu jums kai ką papasakoti – aš…
Ji dvejodama apsidairė.
– Užeikime čia, – skubiai pakvietė Džekas, rodydamas kelią į šiuo dienos metu visiškai tuščią viešbučio damų piešimo kambarį – nykią patalpą, gausiai dekoruotą raudonu pliušu. – O dabar sėskite, panele, panele…
– Maršo, mesjė. Felisė Maršo.
– Sėskitės, madmuazele Maršo, ir papasakokit.
Felisė klusniai atsisėdo. Šiandien ji vilkėjo tamsiai žaliai, ir jos išdidus veidelis atrodė dar gražesnis ir žavesnis nei anksčiau. Sėdantis šalia jos Džeko širdis ėmė plakti smarkiau.
– Tai štai, – pradėjo Felisė. – Gyvename čia dar labai trumpai, bet nuo pat pirmų dienų girdime kalbant, kad name – mūsų mielame namelyje – vaidenasi. Joks tarnas nenori pas mus dirbti. Tai nedidelė bėda – aš pati galiu atlikti visus ménage[3] ir gan neprastai gaminu.
„Angelas, – susižavėjęs pagalvojo jaunuolis. – Ji nuostabi.“
Tačiau išlaikė dalykišką veido išraišką.
– Tos kalbos apie vaiduoklius, manau, tik kvailystės – tiksliau, dar prieš keturias dienas taip maniau. Mesjė, keturias naktis iš eilės sapnavau tą patį sapną. Jame matau stovint moterį – gražią, aukštą ir labai patrauklią. Rankose ji laiko mėlyną porcelianinę vazą. Atrodo susikrimtusi – labai susikrimtusi – ir atkakliai tiesia man vazą, lyg maldautų manęs kažką su ta vaza padaryti. Bet – deja! – ji negali kalbėti, o aš – aš nesuprantu, ko prašo. Toks sapnas aplankė pirmąsias dvi naktis, tačiau trečią naktį nutiko dar kai kas. Ji su vaza išnyko ir staiga išgirdau ją šaukiant – jūs juk suprantate, kad žinau, jog tai buvo jos balsas, – ir, ak! Mesjė, jos tariami žodžiai yra tie patys, kuriuos man sakėte aną rytą. „Žudo – padėkite! Žudo!“ Pabudau ištikta siaubo. Raminau save – tai tik baisus sapnas, žodžiai, kuriuos girdėjau, tėra atsitiktinumas. Tačiau praėjusią naktį sapnas vėl pasikartojo. Mesjė, kas tai? Juk jūs tai girdėjote. Ką mums daryti?
Felisės veidas buvo kupinas išgąsčio. Ji gniaužė mažas rankeles ir maldaujamai žvelgė į Džeką. Šis stengėsi nuduoti nerūpestingumą, nors taip ir nesijautė.
– Viskas gerai, madmuazele Maršo. Nesijaudinkite. Jei neprieštarausite, paprašyčiau jūsų šį tą padaryti. Papasakokite savo istoriją dar kartą mano bičiuliui, kuris taip pat čia apsistojęs, daktarui Lavingtonui.
Felisė sutiko padaryti kaip prašoma, ir Džekas išėjo pakviesti Lavingtono. Jie grįžo po kelių minučių.
Džekui skubotai juodu supažindinant, Lavingtonas susidomėjęs nužvelgė merginą. Keletu drąsinančių žodžių jis netruko ją nuraminti ir atidžiai išklausė jos pasakojimą.
– Labai įdomu, – jai baigus pasakė. – Ar pasakojote tai savo tėvui?
Felisė papurtė galvą.
– Nenorėjau jo jaudinti. Jis vis dar labai serga, – jos akys prisipildė ašarų. – Aš saugau jį nuo bet kokio susijaudinimo ar nerimo.
– Suprantu, – švelniai ištarė Lavingtonas. – Ir aš džiaugiuosi, kad atėjote pas mus, madmuazele Maršo. Kaip žinote, Hartingtonas patyrė kažką panašaus kaip ir jūs. Manau, galiu sakyti, kad mes jau teisingame kelyje. Ar turite dar ką mums pridurti?
Felisė beveik pašoko.
– Žinoma! Kokia aš kvaila. Juk tai viso pasakojimo esmė. Mesjė, pažvelkite, ką radau vienos spintelės gilumoje užkritus už lentynos.
Ji ištiesė jiems nešvarų piešimo popieriaus lapą su akvarele – negrabiai nutapytu moters eskizu. Vis dėlto toje terlionėje galėjai kai ką įžiūrėti. Eskizas vaizdavo aukštą šiek tiek egzotiškų bruožų gražią moterį. Ji stovėjo prie stalo, o ant šio mėlynavo porcelianinė vaza.
– Radau jį tik šįryt, – paaiškino Felisė. – Mesjė daktare, tai moteris, kurią mačiau sapnuose, ir mėlynoji vaza – lygiai tokia pati.
– Nepaprasta, – pakomentavo Lavingtonas. – Mėlynoji vaza akivaizdžiai yra raktas į šią mįslę. Man ji panaši į kinišką vazą, tikriausiai senovinė. Atrodo išpiešta keistu reljefišku raštu.
– Ji tikrai kiniška, – pareiškė Džekas. – Lygiai tokią esu matęs dėdės kolekcijoje – žinote, jis didis kiniško porceliano kolekcininkas, ir atsimenu, kad visai neseniai mačiau lygiai tokią vazą.
– Kiniška vaza, – susimąstė Lavingtonas. Minutę ar dvi jis tyliai kažką svarstė, tuomet pakėlė galvą, jo akys keistai švietė.
– Hartingtonai, kiek ilgai jūsų dėdė turi tą vazą?
– Kiek ilgai? Iš tiesų nežinau.
– Pagalvokite. Ar jis ją pirko neseniai?
– Nežinau… – taip, dabar pagalvojęs manau, kad neseniai. Mane patį porcelianas ne itin domina, tačiau pamenu, kad jis man rodė savo „naujausius pirkinius“, o vaza buvo vienas jų.
– Prieš mažiau nei du mėnesius? Terneriai iš Viržyno vasarnamio išvyko prieš du mėnesius.
– Taip, manau, kad tada.
– Ar jūsų dėdė lankosi kaimo išpardavimuose?
– Jis nuolat po juos važinėja.
– Tuomet visai tikėtina, kad jis šį porceliano dirbinį įsigijo būtent Ternerių daiktų išpardavime. Įdomus sutapimas – o gal net tai, ką vadinu aklai apčiuopiamu teisingumu. Hartingtonai, turite negaišdamas iš dėdės sužinoti, kur jis pirko tą vazą.
Džekas nusiminė.
– Bijau, kad tai neįmanoma. Dėdė Džordžas išvykęs į žemyną. Net nežinau, kokiu adresu jam rašyti.
– Kaip ilgai jis bus išvykęs?
– Mažiausiai nuo trijų savaičių iki mėnesio.
Stojo tyla. Felisė nuo savo kėdės susijaudinusi žiūrėjo tai į vieną, tai į kitą vyrą.
– Argi nieko negalime padaryti? – nedrąsiai paklausė.
– Taip, yra vienas būdas patikrinti, – tarė Lavingtonas, sunkiai tramdydamas jaudulį. – Galbūt jis neįprastas, bet tikiu, kad pavyks. Hartingtonai, turite paimti tą vazą. Atgabenkite ją čia ir, jei madmuazelė leis, mes praleisime naktį Viržyno vasarnamyje, o su savimi pasiimsime ir mėlynąją vazą.
Džekas pajuto, kaip pašiurpo oda.
– Kas, jūsų manymu, tada nutiks? – apimtas nerimo paklausė.
– Nė neįsivaizduoju – tačiau nuoširdžiai tikiu, kad paslaptis bus įminta, o vaiduoklis nuramintas. Visai galimas daiktas, kad vaza turi dvigubą dugną ir ten kažkas paslėpta. Jei paslaptis nepaaiškėja pati, teks būti išradingiems.
Felisė suplojo delnais.
– Nuostabi mintis, – sušuko ji.
Jos akys degė entuziazmu. Džekas nė iš tolo nesijautė toks entuziastingas – iš tiesų viduje jis labai bijojo, tačiau niekas nebūtų privertęs to pripažinti Felisės akivaizdoje. O daktaras elgėsi taip, lyg jo pasiūlymas būtų natūraliausias dalykas pasaulyje.
– Kada galėtumėte paimti vazą? – pasisukdama į Džeką paklausė Felisė.
– Rytoj, – nenoriai pažadėjo šis.
Būtų buvę gerai susivokti, kas čia vyksta, bet atmintyje vėl iškilo nevilties kupinas šauksmas ir Džekas nebegalėjo blaiviai mąstyti.
Į dėdės namus jis nuvyko kitą vakarą ir paėmė reikalingą vazą. Neliko abejonių – ji buvo lygiai tokia pati, kaip akvarelėje, tačiau įdėmiai ją apžiūrėjęs nerado jokių slaptavietės žymių.
Vienuoliktą vakaro jiedu su Lavingtonu atvyko į Viržyno vasarnamį. Felisė jau lūkuriavo ir tyliai atidarė duris jiems nė nespėjus pasibelsti.
– Įeikite, – sušnabždėjo. – Tėvas miega viršuje, nevalia jo pažadinti. Paruošiau jums kavos apačioje.
Ji nusivedė juos į mažą jaukią svetainę. Ant židinio grotelių stovėjo spiritinė lempa, palinkusi virš jos Felisė sutaisė jiems kvapnios kavos. Tuomet Džekas iš daugybės apsauginių vyturų išvyniojo kinišką vazą. Ją pamačiusi, Felisė aiktelėjo.
– Bet juk tai ji, juk tai ji, – nekantriai sušuko. – Tai ji – pažinčiau ją bet kur.
Tuo metu Lavingtonas paruošė vietą. Nuo mažo stalelio jis nurinko visus žavius niekučius ir perkėlė jį į kambario centrą. Aplinkui pristūmė tris kėdes. Tuomet, paėmęs iš Džeko mėlynąją vazą, pastatė ją stalo viduryje.
– Dabar, – ištarė, – esame pasiruošę. Išjunkite šviesą ir tamsoje susėskime aplink stalą.
Kiti du pakluso. Tamsoje vėl suskambo Lavingtono balsas.
– Apie nieką negalvokite – arba galvokite apie viską. Nieko protui neprimeskite. Visai įmanoma, kad vienas mūsų turi mediumo galių. Jei taip, tas žmogus panirs į transą. Atminkite – nėra ko baimintis. Išmeskite iš savo širdžių baimę ir plaukite, plaukite…
Jo balsas nutilo ir stojo tyla. Slinko minutės, tyla, rodėsi, pritvinko įtampos. Lengva Lavingtonui sakyti: „Išmeskite baimę.“ Džekas juto ne baimę, o paniką. Ir jis buvo kone įsitikinęs, kad Felisė išgyvena tą patį. Staiga išgirdo jos tylų įsibaiminusį balsą.
– Nutiks kažkas siaubingo. Jaučiu tai.
– Išmeskite baimę, – pakartojo Lavingtonas. – Nesipriešinkite poveikiui.
Atrodė, kad tamsa tampa dar tamsesnė, o tyla – aštresnė. Ir vis stiprėjo neapibūdinamas grėsmės pojūtis. Džekas pasijuto dūstąs – jį prislėgė visai čia pat tvyrantis blogis…
O tuomet susidūrimo akimirka praėjo. Jis plaukė – plaukė pasroviui – užsimerkė – ramybė – tamsa…
Džekas vos vos krustelėjo. Galva buvo sunki – lyg švininė. Kur jis?
Saulė… paukščiai… Jis gulėjo žvelgdamas į dangų. Tuomet viską prisiminė. Susėdimą. Mažą kambarėlį. Felisę ir daktarą. Kas nutiko? Jis atsisėdo, galva nemaloniai tvinkčiojo, ir apsidairė. Gulėjo nedideliame brūzgyne netoli vasarnamio. Visiškai vienas. Pažvelgė į laikrodį. Jo nuostabai, šis rodė pusę pirmos.
Džekas pašoko ant kojų ir kaip galėdamas greičiau nuskuodė vasarnamio link. Tikriausiai jie sunerimo, kad jis niekaip neišeina iš transo, ir išnešė jį čia, į gryną orą.
Pribėgęs vasarnamį, garsiai pabeldė į duris. Viduje nė nesukrebždėjo, atrodė, kad name nėra nė gyvos dvasios. Tikriausiai jie išėjo ieškoti pagalbos. O gal nutiko dar kas nors – Džeką užplūdo neaiški baimė. Kas nutiko praėjusią naktį?
Kaip galėdamas sparčiau jis patraukė į viešbutį. Jau ketino pasiklausinėti registratūroje, kai pajuto galingą smūgį į šonkaulius, kone išvertusį jį iš kojų.
Pasipiktinęs grįžtelėjo ir išvydo iš džiaugsmo pūkščiantį žilaplaukį džentelmeną.
– Nesitikėjai manęs sutikti, berneli. Nesitikėjai, ką? – pasakė senasis vyriškis.
– Bet, dėde Džordžai, aš maniau, kad jūs už daugybės mylių – kur nors Italijoje.
– Aha! Tačiau nesu. Vakar išsilaipinau Doveryje. Maniau, pakeliui į miestą stabtelsiu čia pasimatyti su tavimi. Ir ką gi sužinau! Visą naktį nebuvai grįžęs, ką? Nieko sau linksmybės…
– Dėde Džordžai, – ryžtingai jį nutraukė Džekas. – Turiu jums papasakoti neįtikinamiausią istoriją. Drįstu teigti, kad manimi nė nepatikėsite.
Jis viską išklojo.
– Ir Dievas žino, kas jiems nutiko, – tarė baigdamas.
Atrodė, dėdę tuoj ištiks apopleksija.
– Vaza, – galiausiai išspaudė. – MĖLYNOJI VAZA! Kas jai nutiko?
Džekas įsispoksojo į dėdę nieko nesuvokiančiu žvilgsniu, tačiau pratrūkusi žodžių lavina padėjo kai ką suprasti.
Žodžiai birte biro:
– Mingų – unikali – mano kolekcijos perlas – verta mažiausiai dešimties tūkstančių svarų – Hogenhaimerio, amerikiečių milijonieriaus, pasiūlymas – vienintelė tokia pasaulyje. Prisipažinkite, sere, ką jūs padarėte mano MĖLYNAJAI VAZAI?
Džekas puolė į registratūrą. Jis privalėjo rasti Lavingtoną. Jauna dama registratūroje jį šaltai nužvelgė.
– Daktaras Lavingtonas vakar vėlai vakare išvyko – automobiliu. Jis paliko jums žinutę.
Džekas atplėšė laiškelį. Jis buvo trumpas ir viską paaiškino.
Mano jaunasis bičiuli,
ar antgamtinių reiškinių dienos baigėsi? Jei ne visai – suprantama, juk buvote apgautas pagal paskutinį mokslo žodį. Šilčiausi linkėjimai nuo Felisės, menamo tėvo ir manęs. Išvažiavome prieš dvylika valandų, to mums turėtų tikrai pakakti.
Visuomet Jūsų,
Ambrozas Lavingtonas, sielų gydytojas
[1] Gatvė centriniame Londone, nuo XIX a. garsėjusi privačiais medicinos specialistų ir chirurgų kabinetais (vert. past.).
[2] Golfe bunkeris – kitas smėlio spąstų pavadinimas; smėlio spąstai apsunkina žaidimą (vert. past.).
[3] Namų ruošos darbai (pranc.).