literatūros žurnalas

Donata Mitaitė. Eilėraščiai, kad neuždustum

2020 m. Nr. 8–9

Algimantas Baltakis – nei per anksti, nei per vėlai gimęs pėsčias paukštis, tyliai braidantis po Zarasų rasą. Taip nejučia iš eilėraščių, kuriuos esu įsiminusi, susiklostė frazė. Galėčiau ją pratęsti arba parašyti dar vieną. Jau 2010 m. išleistoje knygoje „Antakalnio vigilijos“ poetas sau sakė: „nebesispardyk! / nurimk! / suprask: / esi senas“, ir dar patikslino: „ne senas, / esi / labai senas.“ Bet A. Baltakis dar jaunystėje parašė, kad jis – „tas, kuriam bus padaryta išimtis“. Ir iš tiesų retam taip nutinka: vasario mėnesį A. Baltakiui suėjo devyniasdešimt metų, jis išleido poezijos knygą „Skrynelė dvigubu dugnu“, o Vilniaus knygų mugėje ji buvo perkamiausia Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos poezijos knyga. O ši leidykla eilėraščių rinkinių išleidžia tikrai daug.

Naujoji A. Baltakio knyga pilku elegantišku viršeliu, jame gieda paukštis ir žydi balta gėlė. Knygoje du skyriai: „Pavargę žodžiai“, į kurį poetas sudėjo pastarųjų metų eilėraščius (tik keli – iš archyvo), ir „Posmai, virtę dainomis“. Tiesa, dar yra pusantro puslapio „Pratarmėlė“, o tarp abiejų skyrių eilėraščių įsiterpę dešimt „kronikėlių“, trumpų istorijų, komentuojančių senatvės patyrimus ir kūrybą. Knygoje A. Baltakis neapsimeta esąs nepataisomas optimistas, deminutyvinės formos šiuo atveju, manau, rodo ne tik nedidelę rašinių apimtį, bet ir poeto autoironiją (daugmaž – buvo laikas, kai rašiau pratarmes ir kronikas, dabar tegaliu tiek). Pirmoji kronikėlė (o jos dar turi ir konkrečius pavadinimus, šioji – „Bičiulių patarimai“) paaiškina knygos atsiradimo istoriją, kurioje dalyvauja svarbūs draugai poetai: Rimvydas Stankevičius patarė rašyti apie senatvę, o Ramutė Skučaitė, išklausiusi autoriaus ketinimus būti tik pensininku, tiems ketinimams nepritarė, net pavadinimą knygai pasiūlė: „Pavargę žodžiai“.

Kaip tik nuo eilėraščio apie „pavargusį žodį“ rinkinys ir pradedamas: „Jis dabar sėdi / drauge su manim / ir stebi, / kaip debesys lekia“ (p. 11). 1996 m. A. Baltakis yra parašęs du eilėraščius, pavadintus „Ars poetica“. Vienas iš jų jau buvo spausdintas anksčiau, jame poetas žadėjo niekada nesakyti „pamokslo nuo kalno“ („Ir tinkamo kalno nėra, / Ir sakytojas menkas, / Ir klausytojų maža, / o ir tie laiko neturi, skuba“), o geriau su tais, kurie nori kalbėtis, pasikalbėti ten, kur susitinka. Iš tiesų A. Baltakis visą gyvenimą kalbasi su savo skaitytojais kaip lygus su lygiais ir už tai yra jų mylimas. Naujojoje knygoje išspausdintame antrajame „Ars poetica“ – apie poetui gyvybiškai būtiną poreikį kalbėti:

Man svarbu –
ištarti žodžius,
gimstančius gomuryje.
Jų neištaręs –
uždusčiau.

(p. 13)

Naujoji knyga iš šių šaltinių – įsitikinimo, kad su skaitytojais reikia kalbėtis jų kalba, ir poreikio pasakyti, kas pasirodė svarbu, – ir yra atsiradusi. Bendroji jos tonacija elegiška, bet apie senatvę, išėjimą kalbama pernelyg nedramatizuojant, be savigailos, dažniausiai netgi su vos jaučiama autoironija. Eilėraštis „Du posmai apie ją“ – toks „netark mirties vardo be reikalo“ pavyzdys, bet ir to vardo A. Baltakis nebijo, tik, jį tardamas, nepersistengia, nesako jo pernelyg dažnai. Ir žaidimai su kalba dabar tokie: „art-ritas“. Senatvėje gyvenimas sulėtėja, gyvenimo geismas gęsta ir poetas nebijo prisipažinti, kad yra „pasenęs“, „nuvargęs“ (p. 39). Seno žmogaus vis mažiau kitų žmonių akyse ir mintyse – „Gal tokia / ir yra mirtis?“ (p. 45), ji taip arti, kad „apie ją nebereikia net ir galvoti“ (p. 47), bet kol kas dar paveji ir aplenki „margaspalvį vikšrą / ropojantį šaligatviu / ta pačia linkme“ (p. 49). Paskutinė paslaptis, aišku, išlieka: „Kur tavo kelias baigiasi, / tenai kažkas prasideda: gal praraja, / o gal erdvė nauja“ (p. 27). Ir į Viešpatį kreipiamasi kaip į paslaptį: „O gal / Tu ir esi tuštuma?“ (p. 18). Bet eilėraščiuose poetas dažniau kalbina artimuosius: proanūkius (p. 19), žmoną Sigitą („Ir lig saulėlydžio / į žydinčią gėlę / žvelgsim drauge“ – bet čia tik viena iš citatų, Sigita – beveik visur esanti). Be kita ko, knygoje spausdinamas eilėraštis „Šeimos fotografija“ (p. 62) ir kronikėlė apie tą fotografiją (p. 63) leidžia A. Baltakiui pasijusti ne tik išdidžiu fotografu, bet ir gausios giminės patriarchu. Tiesa, jis ištikimai nepamiršta ir nebenufotografuojamo prarasto sūnaus, ir mirusių draugų (Alfonso Maldonio, Vytauto Mikuličiaus).

Seno žmogaus dienos trumpėja, darbų mažėja arba darbu virsta paprasti kasdieniai veiksmai: „<…> nueisiu aplankyti / savo ąžuolo Varnų kalne. / Neatsimenu, kada jį lankiau. / – O ką dar veiksi? / – Lauksiu vakaro“ (p. 38). Ir lazda („Mano lazda“) dabar jau – ne ta simbolinė, kurią jaunystės eilėraštyje žadėjo išsilaužti ir išeiti klajoti po gimtinę (šis eilėraštis, virtęs daina, pradeda antrąjį knygos skyrių), o toks visada kartu esantis pretekstas A. Baltakio autoironijai: „Juk apmaudu, / kai ne mane, / o mano lazdą / pastebi pirmiau / panelė ar ponia.“ Mildos gatvė, Varnų kalnas – pažįstamos A. Baltakio skaitytojams vietos, paukščiai – pažįstami personažai. Ne kartą grįžtama „prie ištakų“, kitaip sakant, tautosakinės raiškos. Štai vienas iš tokių pavyzdžių:

Ant aukšto kalno – pilies griuvėsiai.
Prie tų griuvėsių trys liepos auga.

Ogi toj liepoj, pačioj aukščiausioj,
Gegutė tupi. Kukuoti ruošias.

Ilgai tupėjo. Trumpai kukavo.
Kol iškukavo mano metus.

(p. 102)

Ir populiariojoje klasikoje senatvė kiek kitaip sudėsto akcentus. Eilėraščio „Senių paradas“ žanrą pasako pats autorius – humoreska: „Vienas – šleivas, kitas kreivas, / Tam atvėpus lūpa. <…> Vienas – dirba. Kitas – birbia. / Trečias – girtas guli“ – variantų poetas išvardina dar daug, o baigia šitaip:

Ak, mes bėdžiai! Ak, begėdžiai!
Šitaip žydi vyšnios!
O mes kaukiam susiraukę:
Dienos lėks, negrįš jos…

(p. 98–99)

Tiesa, eilėraštis jau tik sapnuojamai Baltijai, sekant Maironiu (p. 44), be ironijos ar autoironijos žymių: klasiko šešėlis, amžinos jūros ir mirtingo žmogaus paralelė implikuoja iškilmingą kalbėseną: „Virš tavęs ir manęs – begalinis dangus, / O jame paslapčių dar daugiau nei žvaigždžių.“

Netikėtai pastebėjau, kad man eilėraščiai knygoje atrodo daug geresni nei buvo publikacijose. Sakytum, jie kaip seni žmonės paremia vienas kitą: jei vienam liūdna, kitas nusišypso, paguodžia, pasišaipo. Toks yra gyvenimas.

Dažnai poetai archyve randa kūrinių, anksčiau nespausdintų, nes netiko praėjusios epochos ideologijai. Penki 1959–1978 m. parašyti A. Baltakio eilėraščiai yra greičiau asmeninių požiūrių deklaracija, vietomis, tiesa, parašymo laiku dėl savo tiesmukumo galėjusi kiek šokiruoti. Būtent toks 1961 m. eilėraštis „Inversija“ (paantraštė – „Labai rimtas eilėraštis“). Jo pabaigoje lyrinis subjektas iš tiesų griežtai įvertina situaciją: „Realybėj – esi alkoholikas! / Ko vartai akis nustebusias? / Kai nepadeda jokios bukolikos, / Kartais žmogui pagelbsti antabusas…“ (p. 32). Šis eilėraštis, pradėtas žodžiais „Kalnų jau tikrai nenuversi“, sukurtas, kai poetui buvo vos trisdešimt vieni, dauguma naujų kūrinių parašyti artėjant į devintą dešimtį.

Antrajame knygos skyriuje „Posmai, virtę dainomis“ – net dvidešimt septyni eilėraščiai. A. Baltakis, be kita ko, rodo pagarbos autorių teisėms pavyzdį: po kiekvieno eilėraščio-dainos pavadinimu parašyti kompozitoriai bei atlikėjai. Šis knygos skyrius – visai nebloga mažytė A. Baltakio eilėraščių rinktinė. Tekstai čia sudėti beveik chronologiškai, pradedant 1952, 1956 m. ir baigiant 2012 m., taigi nuo pačios autoriaus jaunystės („Gaivius lašus ištroškus žemė geria… / Ir švelniame lietučio šnaresy / Leisk tau ištarti ką nors gera gera, / Kad tu suprastumei, kas man esi“, p. 111) iki šioje knygoje visokeriopai reflektuojamos senatvės („Taip gaila jaunystės dienų: / Vėduoklės ir tos nebeliko! / Dabar jau ir aš vaidinu – / Pasenusį rūmų didiką“, p. 158). Šiame eilėraščių pluošte yra seniai ir gerai visiems žinomų dainų („Ugnelė“, „Laivas“, „Aš viską viską užmiršau“), ir naujesnių, rečiau atliekamų, pačiai paskutinei šiame skyriuje „Nieko nekalbėjai. Viską pasakei…“ muziką parašė šių metų pradžioje miręs Algimantas Bražinskas, o dainininko dar ieškoma. Rusų poetui, prozininkui ir bardui Bulatui Okudžavai dedikuota „Dainelė, gimusi netyčia“ bene vienintelė skyriuje turi aiškų visuomeninį skambesį: prisimenamas stalinizmas, žudęs, „netyčia“ griovęs žmonių gyvenimus, ir jo „teisių perėmėjai“ – suniokotam žmogui nerūpestingai pasakantys: „Esi reabilituotas tu / Ir dvasiškai, ir fiziškai“ (p. 131). Geriausiuose skyriaus „Posmai, virtę dainomis“ eilėraščiuose kalbama apie meilę (meilės lyrika – bene ryškiausia visos A. Baltakio poezijos dalis), šiek tiek – apie baigtinį žmogaus gyvenimą. Dar yra daina apie Vilnių ir „Vakaro malda“: „Šitiek nelaimių iškentę, / Viešpatie, meldžiam Tavęs: / Nuo pražūties mūsų gentį / Gelbėk, į santarvę vesk!“ (p. 155).

Aštuntojoje kronikėlėje Algimantas Baltakis linksmai ir žvaliai pasakoja: „Dabar kavinėje sėdžiu su jaunesniais bičiuliais, klausausi jų ginčų, pats įterpiu savo trigrašį, skaitau jiems poeziją, nebūtinai savo. Ir, svarbiausia, tebelaikau rankoje taurę brendžio“ (p. 96). Nors viename eilėraštyje poetas ir kalba apie gęstantį gyvenimo geismą, bet, atlaikęs sunkų epochų pervartų metą, jis išlieka komunikabilus, tebesidomintis gyvenimu, žmonėmis ir poezija. Turbūt todėl jo jaunesni bičiuliai poetą vertina ir jo draugiją mėgsta.

Emija Grigorjeva. „Pas leišius gert alaus“, arba Lietuvis latvių poezijoje

2021 m. Nr. 5–6 / Nei Latvijoje, nei Lietuvoje nesutiksime žmonių, nežinančių, kad žodis „broliukai“ įvardija santykį būtent tarp lietuvio ir latvio, o ne latvio ir esto, ar lietuvio ir lenko draugystę. Šis mažybinis kaimyninės šalies…

Edgar Lee Masters. Iš „Spoon Riverio antologijos“

1996 m. Nr. 6 / Vertė Sigitas Geda / Edgaras Lee Mastersas gimė 1869-aisiais, o mirė 1950 metais, nugyvenęs ilgą amželį ir išleidęs daug knygų, bet didžiausią šlovę jam atnešė epitafijų rinkinys „Spoon Riverio antologija“.

Olga Tokarczuk. Apie daimonioną ir kitas rašymo paskatas

2021 m. Nr. 5–6 / Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė / Šį tekstą rašytoja Olga Tokarczuk parašė 2014 metais, ruošdamasi creative writing dirbtuvėms su studentais Santa Magdalenos mieste. Versta iš knygos „Jautrusis pasakotojas“.

Mindaugas Nastaravičius. Paslaptis iš Sigito Parulskio „Paslapties“

2021 05 31 / Jeigu manęs paprašytų išrinkti vienintelį Sigito Parulskio eilėraštį, atsiversčiau pirmąją, 1990 metais pasirodžiusią, jo knygą „Iš ilgesio visa tai“, atsiversčiau knygos pradžioje esančią „Paslaptį“.

Danutė Kalinauskaitė. Namo

2003 m. Nr. 7 / Komandiruotėje Lenkijoje ji telefonu iš tėvo sužinojo, kad mamą prieš savaitę staiga operavo. Tik po trijų dienų pavyko parsigauti į Vilnių. Tą patį rytą sėdo į traukinį namo.

Adomas Mickevičius. Gegužės trečiosios konstitucija

2021 m. Nr. 5–6 / Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila / „Gero piliečio svajonė“ – tokiais žodžiais Abiejų Tautų Respublikos Seimo 1791 metų gegužės 3 dieną priimtą konstituciją pagerbė šalies monarchas Stanislovas Augustas Poniatovskis.

Rimantas Šavelis: Gyvenimas, į kurį trumpam užsukam…

2008 m. Nr. 6 / Rašytojas Rimantas Šavelis atsako į Danieliaus Mušinsko klausimus / – Rimantai, ar tau negaila gyvenimo, literatūrai atiduoto? O gal nesijauti atidavęs, gal išsisukai kaip nors kitaip?

Rimvydas Stankevičius. Pavasaris bus vasarą

2021 m. Nr. 5–6 / Gal pandemija dar pasispardys, bet vis vien subliukš. Gal šypsosimės po kaukėmis, bet priežasčių šypsotis – susikursime. Gal pavasaris bus vasarą, bet tikrai bus. Ir šitai – svarbiausia.

Amžininkų prisiminimai apie Vytautą Mačernį

1996 m. Nr. 6 / Jūratės Galinauskienės surinktuose atsiminimuose poetą Vytautą Mačernį atsimena jo amžinininkai – bendramoksliai, menininkai ir kaimynai.

Jono Meko literatūrinis pasaulis „Metuose“

2021 05 09 / Ši teminė publikacija skirta pasaulinio garso filmininko, poeto Jono Meko (1922–2019) literatūriniam palikimui „Metų“ žurnale. Nors šio kūrėjo detaliau pristatyti tarytum neprivaloma, dar 2016 m….

Sigitas Geda. Mačernis, legenda ar tikrenybė

1991 m. Nr. 8 / Vytautas Mačernis. Po ūkanotu nežinios dangum: eilėraščiai, poezijos vertimai, proza, kritika, laiškai. – V.: Vaga, 1990. – 496 p.

Vidas Morkūnas. GEP*

2021 m. Nr. 4 / Greito ir paprasto atsakymo nė nesitikėdamas, kartais klausiu savęs: ar šiame pasaulyje išvis įmanomas absoliutus bjaurumas estetiniu požiūriu? Koks objektas, vizualiojo meno kūrinys ar dar kas nors būtų bjaurus visiems?