literatūros žurnalas

Donata Mitaitė. Eilėraščiai, kad neuždustum

2020 m. Nr. 8–9

Algimantas Baltakis – nei per anksti, nei per vėlai gimęs pėsčias paukštis, tyliai braidantis po Zarasų rasą. Taip nejučia iš eilėraščių, kuriuos esu įsiminusi, susiklostė frazė. Galėčiau ją pratęsti arba parašyti dar vieną. Jau 2010 m. išleistoje knygoje „Antakalnio vigilijos“ poetas sau sakė: „nebesispardyk! / nurimk! / suprask: / esi senas“, ir dar patikslino: „ne senas, / esi / labai senas.“ Bet A. Baltakis dar jaunystėje parašė, kad jis – „tas, kuriam bus padaryta išimtis“. Ir iš tiesų retam taip nutinka: vasario mėnesį A. Baltakiui suėjo devyniasdešimt metų, jis išleido poezijos knygą „Skrynelė dvigubu dugnu“, o Vilniaus knygų mugėje ji buvo perkamiausia Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos poezijos knyga. O ši leidykla eilėraščių rinkinių išleidžia tikrai daug.

Naujoji A. Baltakio knyga pilku elegantišku viršeliu, jame gieda paukštis ir žydi balta gėlė. Knygoje du skyriai: „Pavargę žodžiai“, į kurį poetas sudėjo pastarųjų metų eilėraščius (tik keli – iš archyvo), ir „Posmai, virtę dainomis“. Tiesa, dar yra pusantro puslapio „Pratarmėlė“, o tarp abiejų skyrių eilėraščių įsiterpę dešimt „kronikėlių“, trumpų istorijų, komentuojančių senatvės patyrimus ir kūrybą. Knygoje A. Baltakis neapsimeta esąs nepataisomas optimistas, deminutyvinės formos šiuo atveju, manau, rodo ne tik nedidelę rašinių apimtį, bet ir poeto autoironiją (daugmaž – buvo laikas, kai rašiau pratarmes ir kronikas, dabar tegaliu tiek). Pirmoji kronikėlė (o jos dar turi ir konkrečius pavadinimus, šioji – „Bičiulių patarimai“) paaiškina knygos atsiradimo istoriją, kurioje dalyvauja svarbūs draugai poetai: Rimvydas Stankevičius patarė rašyti apie senatvę, o Ramutė Skučaitė, išklausiusi autoriaus ketinimus būti tik pensininku, tiems ketinimams nepritarė, net pavadinimą knygai pasiūlė: „Pavargę žodžiai“.

Kaip tik nuo eilėraščio apie „pavargusį žodį“ rinkinys ir pradedamas: „Jis dabar sėdi / drauge su manim / ir stebi, / kaip debesys lekia“ (p. 11). 1996 m. A. Baltakis yra parašęs du eilėraščius, pavadintus „Ars poetica“. Vienas iš jų jau buvo spausdintas anksčiau, jame poetas žadėjo niekada nesakyti „pamokslo nuo kalno“ („Ir tinkamo kalno nėra, / Ir sakytojas menkas, / Ir klausytojų maža, / o ir tie laiko neturi, skuba“), o geriau su tais, kurie nori kalbėtis, pasikalbėti ten, kur susitinka. Iš tiesų A. Baltakis visą gyvenimą kalbasi su savo skaitytojais kaip lygus su lygiais ir už tai yra jų mylimas. Naujojoje knygoje išspausdintame antrajame „Ars poetica“ – apie poetui gyvybiškai būtiną poreikį kalbėti:

Man svarbu –
ištarti žodžius,
gimstančius gomuryje.
Jų neištaręs –
uždusčiau.

(p. 13)

Naujoji knyga iš šių šaltinių – įsitikinimo, kad su skaitytojais reikia kalbėtis jų kalba, ir poreikio pasakyti, kas pasirodė svarbu, – ir yra atsiradusi. Bendroji jos tonacija elegiška, bet apie senatvę, išėjimą kalbama pernelyg nedramatizuojant, be savigailos, dažniausiai netgi su vos jaučiama autoironija. Eilėraštis „Du posmai apie ją“ – toks „netark mirties vardo be reikalo“ pavyzdys, bet ir to vardo A. Baltakis nebijo, tik, jį tardamas, nepersistengia, nesako jo pernelyg dažnai. Ir žaidimai su kalba dabar tokie: „art-ritas“. Senatvėje gyvenimas sulėtėja, gyvenimo geismas gęsta ir poetas nebijo prisipažinti, kad yra „pasenęs“, „nuvargęs“ (p. 39). Seno žmogaus vis mažiau kitų žmonių akyse ir mintyse – „Gal tokia / ir yra mirtis?“ (p. 45), ji taip arti, kad „apie ją nebereikia net ir galvoti“ (p. 47), bet kol kas dar paveji ir aplenki „margaspalvį vikšrą / ropojantį šaligatviu / ta pačia linkme“ (p. 49). Paskutinė paslaptis, aišku, išlieka: „Kur tavo kelias baigiasi, / tenai kažkas prasideda: gal praraja, / o gal erdvė nauja“ (p. 27). Ir į Viešpatį kreipiamasi kaip į paslaptį: „O gal / Tu ir esi tuštuma?“ (p. 18). Bet eilėraščiuose poetas dažniau kalbina artimuosius: proanūkius (p. 19), žmoną Sigitą („Ir lig saulėlydžio / į žydinčią gėlę / žvelgsim drauge“ – bet čia tik viena iš citatų, Sigita – beveik visur esanti). Be kita ko, knygoje spausdinamas eilėraštis „Šeimos fotografija“ (p. 62) ir kronikėlė apie tą fotografiją (p. 63) leidžia A. Baltakiui pasijusti ne tik išdidžiu fotografu, bet ir gausios giminės patriarchu. Tiesa, jis ištikimai nepamiršta ir nebenufotografuojamo prarasto sūnaus, ir mirusių draugų (Alfonso Maldonio, Vytauto Mikuličiaus).

Seno žmogaus dienos trumpėja, darbų mažėja arba darbu virsta paprasti kasdieniai veiksmai: „<…> nueisiu aplankyti / savo ąžuolo Varnų kalne. / Neatsimenu, kada jį lankiau. / – O ką dar veiksi? / – Lauksiu vakaro“ (p. 38). Ir lazda („Mano lazda“) dabar jau – ne ta simbolinė, kurią jaunystės eilėraštyje žadėjo išsilaužti ir išeiti klajoti po gimtinę (šis eilėraštis, virtęs daina, pradeda antrąjį knygos skyrių), o toks visada kartu esantis pretekstas A. Baltakio autoironijai: „Juk apmaudu, / kai ne mane, / o mano lazdą / pastebi pirmiau / panelė ar ponia.“ Mildos gatvė, Varnų kalnas – pažįstamos A. Baltakio skaitytojams vietos, paukščiai – pažįstami personažai. Ne kartą grįžtama „prie ištakų“, kitaip sakant, tautosakinės raiškos. Štai vienas iš tokių pavyzdžių:

Ant aukšto kalno – pilies griuvėsiai.
Prie tų griuvėsių trys liepos auga.

Ogi toj liepoj, pačioj aukščiausioj,
Gegutė tupi. Kukuoti ruošias.

Ilgai tupėjo. Trumpai kukavo.
Kol iškukavo mano metus.

(p. 102)

Ir populiariojoje klasikoje senatvė kiek kitaip sudėsto akcentus. Eilėraščio „Senių paradas“ žanrą pasako pats autorius – humoreska: „Vienas – šleivas, kitas kreivas, / Tam atvėpus lūpa. <…> Vienas – dirba. Kitas – birbia. / Trečias – girtas guli“ – variantų poetas išvardina dar daug, o baigia šitaip:

Ak, mes bėdžiai! Ak, begėdžiai!
Šitaip žydi vyšnios!
O mes kaukiam susiraukę:
Dienos lėks, negrįš jos…

(p. 98–99)

Tiesa, eilėraštis jau tik sapnuojamai Baltijai, sekant Maironiu (p. 44), be ironijos ar autoironijos žymių: klasiko šešėlis, amžinos jūros ir mirtingo žmogaus paralelė implikuoja iškilmingą kalbėseną: „Virš tavęs ir manęs – begalinis dangus, / O jame paslapčių dar daugiau nei žvaigždžių.“

Netikėtai pastebėjau, kad man eilėraščiai knygoje atrodo daug geresni nei buvo publikacijose. Sakytum, jie kaip seni žmonės paremia vienas kitą: jei vienam liūdna, kitas nusišypso, paguodžia, pasišaipo. Toks yra gyvenimas.

Dažnai poetai archyve randa kūrinių, anksčiau nespausdintų, nes netiko praėjusios epochos ideologijai. Penki 1959–1978 m. parašyti A. Baltakio eilėraščiai yra greičiau asmeninių požiūrių deklaracija, vietomis, tiesa, parašymo laiku dėl savo tiesmukumo galėjusi kiek šokiruoti. Būtent toks 1961 m. eilėraštis „Inversija“ (paantraštė – „Labai rimtas eilėraštis“). Jo pabaigoje lyrinis subjektas iš tiesų griežtai įvertina situaciją: „Realybėj – esi alkoholikas! / Ko vartai akis nustebusias? / Kai nepadeda jokios bukolikos, / Kartais žmogui pagelbsti antabusas…“ (p. 32). Šis eilėraštis, pradėtas žodžiais „Kalnų jau tikrai nenuversi“, sukurtas, kai poetui buvo vos trisdešimt vieni, dauguma naujų kūrinių parašyti artėjant į devintą dešimtį.

Antrajame knygos skyriuje „Posmai, virtę dainomis“ – net dvidešimt septyni eilėraščiai. A. Baltakis, be kita ko, rodo pagarbos autorių teisėms pavyzdį: po kiekvieno eilėraščio-dainos pavadinimu parašyti kompozitoriai bei atlikėjai. Šis knygos skyrius – visai nebloga mažytė A. Baltakio eilėraščių rinktinė. Tekstai čia sudėti beveik chronologiškai, pradedant 1952, 1956 m. ir baigiant 2012 m., taigi nuo pačios autoriaus jaunystės („Gaivius lašus ištroškus žemė geria… / Ir švelniame lietučio šnaresy / Leisk tau ištarti ką nors gera gera, / Kad tu suprastumei, kas man esi“, p. 111) iki šioje knygoje visokeriopai reflektuojamos senatvės („Taip gaila jaunystės dienų: / Vėduoklės ir tos nebeliko! / Dabar jau ir aš vaidinu – / Pasenusį rūmų didiką“, p. 158). Šiame eilėraščių pluošte yra seniai ir gerai visiems žinomų dainų („Ugnelė“, „Laivas“, „Aš viską viską užmiršau“), ir naujesnių, rečiau atliekamų, pačiai paskutinei šiame skyriuje „Nieko nekalbėjai. Viską pasakei…“ muziką parašė šių metų pradžioje miręs Algimantas Bražinskas, o dainininko dar ieškoma. Rusų poetui, prozininkui ir bardui Bulatui Okudžavai dedikuota „Dainelė, gimusi netyčia“ bene vienintelė skyriuje turi aiškų visuomeninį skambesį: prisimenamas stalinizmas, žudęs, „netyčia“ griovęs žmonių gyvenimus, ir jo „teisių perėmėjai“ – suniokotam žmogui nerūpestingai pasakantys: „Esi reabilituotas tu / Ir dvasiškai, ir fiziškai“ (p. 131). Geriausiuose skyriaus „Posmai, virtę dainomis“ eilėraščiuose kalbama apie meilę (meilės lyrika – bene ryškiausia visos A. Baltakio poezijos dalis), šiek tiek – apie baigtinį žmogaus gyvenimą. Dar yra daina apie Vilnių ir „Vakaro malda“: „Šitiek nelaimių iškentę, / Viešpatie, meldžiam Tavęs: / Nuo pražūties mūsų gentį / Gelbėk, į santarvę vesk!“ (p. 155).

Aštuntojoje kronikėlėje Algimantas Baltakis linksmai ir žvaliai pasakoja: „Dabar kavinėje sėdžiu su jaunesniais bičiuliais, klausausi jų ginčų, pats įterpiu savo trigrašį, skaitau jiems poeziją, nebūtinai savo. Ir, svarbiausia, tebelaikau rankoje taurę brendžio“ (p. 96). Nors viename eilėraštyje poetas ir kalba apie gęstantį gyvenimo geismą, bet, atlaikęs sunkų epochų pervartų metą, jis išlieka komunikabilus, tebesidomintis gyvenimu, žmonėmis ir poezija. Turbūt todėl jo jaunesni bičiuliai poetą vertina ir jo draugiją mėgsta.

Werner Aspenström. Eilėraščiai

1997 m. Nr. 12 / Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė / Werneris Aspenströmas (1918–1997) – garsus švedų poetas ir prozininkas, išleidęs per 15 eilėraščių rinkinių, keleto literatūrinių premijų laureatas. 1969 m. už poeziją pelnęs mažąją Nobelio premiją.

Algimantas Mackus. Ties nepriklausomybe ir ties žemėn neįaugusia karta

1992 m. Nr. 2 / Nežinau, ką atsakys mūsų valkai savo vaikams, kai bus paklausti esminio dalyko: ar žodis ir veiksmas yra taip svetimi vienas antram, kad jų negali suartinti iki nulinio nuotolio net gimtoji žemė pavojaus valandą?

Catherine Malabou. Intelektualumo metamorfozės

2021 m. Nr. 2 / Iš prancūzų k. vertė Daina Habdankaitė / Viena žymiausių nūdienos filosofių – Catherine Malabou (g. 1959) – kelia itin aktualius klausimus technologijų eroje. Originalią filosofijos mintį pradėjusi plėtoti nuo Hegelio mąstymo įkvėpto…

Dalia Satkauskytė. Ezopo kalba kaip teorinė sąvoka, arba Kaip mums kalbėti apie sovietmečio literatūrą

2007 m. Nr. 5 / Ezopo kalbos sąvoka – bene dažniausiai mūsų (ir pačių rašytojų, ir literatūros kritikų) pasitelkiama, kai prisieina kalbėti apie sovietmečio literatūrą. Tačiau ar tai – terminas, ar talpi, seną istoriją turinti, bet drauge neapibrėžta metafora…

Donatas Petrošius. Apie vidinę anglų ir kitų kalbų tarmę

2021 m. Nr. 2 / Jei jūs skaitydami ko nors nesuprasite, nesijaudinkite – nesuprasti yra normalu. Pavyzdžiui, man visiškai nesuprantami aiškiai kalbantys ir rašantys autoriai. Nes juk nėra prasmės rašyti ir kalbėti apie tai, kas visiems aišku.

Guntis Berelis. Profesionalai ir diletantai

2009 m. Nr. 10 / Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis / Šių metų kovą įžanginėje „Karogs“ esė „Literatūra vasario 29-ąją“ apžvelgiau beveik apokaliptinį diletantizmo vaizdą, atsivėrusį žvelgiant į kultūros valdymo viršūnę. Straipsnį baigiau teiginiu…

Vytautas Martinkus. Atvirukas iš priemiesčio

2021 m. Nr. 2 / Rašau jums iš Aukštojo Pavilnio, iš Gurių sodų prie Juodojo kelio. Jeigu kada, važiuodami 33 autobusu iš Žirmūnų, užsnūsite ar užmiršite išlipti iš jo prie Katedros ar Menų akademijos, atsibusite paskutinėje stotelėje ir šitaip visai…

Rimas Užgiris. Vieno pasaulio skeveldros

2015 m. Nr. 2 / Rimas Užgiris (g. 1969, JAV) – poetas, vertėjas, redaktorius ir kritikas. Jo darbus publikavo įvairūs JAV literatūriniai žurnalai, interneto svetainės, kiti leidiniai. Jis yra knygos „How the Earth Carries Us: Twenty-Six Young Lithuanian Poets“…

Pro nostalgiškų prisiminimų miglą, arba Pokalbis nepučiant miglos

2021 m. Nr. 1 / Literatūrologą prof. Petrą Bražėną kalbina Dainius Vaitiekūnas / 020-ųjų gruodį ir kalbėjomės apie profesoriui svarbius gyvenimo epizodus, sutiktus žmones ir įvykius, įsižiūrint ne tik į prabėgusį laiką, bet ir į ryškiai matomą šiandieną.

Tarp literatūros ir filosofijos: Jūratė Baranova „Metuose“

2021 02 07 / Kalbant apie Jūratę Baranovą (1955–2021) sunku atskirti, kur esama tik filosofijos, o kur – vien literatūros.
Tai mąstant apie šią eseistę, filosofijos kritikę yra kokybės ženklas.

Antano Škėmos kūrybos kontekstai „Metuose“

2021 01 30 / „Metuose“ nuolat permąstoma A. Škėmos kūrybos reikšmė lietuvių literatūrai, atliepia smulkesnes analizes apie garsiausio jo kūrinio – romano „Balta drobulė“ naratyvo ypatumus, apie prozos sąsajas su tautosaka.

Laimantas Jonušys. Kelionė iš niekur į nebūtį

2021 m. Nr. 1 / Tikroji kelionė yra vidinė. Keliaudamas žeme tik bėgi nuo savęs. Išminčius, gyvendamas ir medituodamas kalnų trobelėje, pažįsta daugiau dvasinės esmės (to, kas svarbiausia) negu tie, kurie blaškosi po fizinį pasaulį.