Aidas Marčėnas: „Beprotiškai dūzgė jazminas“

2020 m. Nr. 8–9

Poetą Aidą Marčėną kalbina Rimvydas Stankevičius

 

„Nuo tada, kai užburtas giedančio jazmino krūmo nubudau, kad ataidėčiau, mane menkai tejaudina socialinis rašytojo, apskritai socialinis gyvenimas, karjera, žiobarų premijos, statusas, padėtis visuomenėje, populiarumas, prestižas, įvairios nuomonės, kitos žmonėms reikšmingos menkavertybės… Kalbos tiesumu (Justino Marcinkevičiaus terminas) žingsniukais išdidžiais, kaip tie „Stalkerio“ Zonos herojai, jau daug metų pėdinu nuo eilėraščio ligi eilėraščio“, – sako šešiasdešimtmetį rugsėjo 24-ąją švęsiantis AIDAS MARČĖNAS, metų pradžioje pasitikęs tryliktąjį savo poezijos rinkinį „Ir“.
Praėjus trisdešimt aštuoneriems metams nuo pirmo sąmoningai parašyto eilėraščio, poetą kalbina kitas poetas.

 

– Aidai, ar atsimeni Jorge’s Luiso Borgeso apsakymą, kuriame šešiasdešimtmetis Borgesas parke atsisėda ant suoliuko šalia savęs aštuoniolikmečio, ir jiedu kalbasi, ginčijasi, ne itin sutaria dėl gyvenimo ir kūrybos prasmės, vertybių?.. Norėčiau ir aš susodinti dabar ant vieno suoliuko Aidą Marčėną, ką tik parašiusį „Šulinį“, ir Aidą Marčėną iš šios dienos. Kaip manai, ar jie žvelgtų vienas į kitą su simpatija, ar paspaustų vienas kitam ranką? Gal atsimeni, kaip įsivaizduodavai jaunystėje save šešiasdešimtmetį, ir apskritai, kaip tuo metu Tau atrodė šešiasdešimtmečiai poetai – visko pasiekę? išmintingi? nupušę? Ar pasikeitė nuo to laiko Tavo santykis su poezija (tiek skaitomų, tiek rašomų eilėraščių lūkesčiai), požiūris į rašytojų luomą, santykis su valstybe, pilietine visuomene, visu neliteratūriniu pasauliu?.. Na ir dar įdomu būtų, jei konkrečiai pasakytumei, ką pastaruoju metu skaitai, ko knygose ieškai?

A. M. Vienas filosofas, rodos, Arthuras Schopenhaueris, vaikštinėdamas su šuneliu, o gal, kaip Donaldas Kajokas, su šunele, ilgam sustojo ant tilto ir žiūrėjo į tekančią upę. Policininkui kilo įtarimas (trenktas žmogelis, ką žinai, gal – savižudis?), tad priėjęs pasiteiravo: kas, pone, esate ir ką čia veikiate? „Būčiau labai dėkingas, jei į šį klausimą man atsakytumėt jūs…“ – atsiduso filosofas.

Pusę amžiaus esu panašesnis į tą filosofą nei į tą policininką, kuris, aišku, kaip daugelis mūsų, žino ir kas jis yra, ir ką veikia, ir kokia iš to nauda. Nežinau, bet, kitaip nei filosofas, nieko nesiekiu sužinoti, tik iš nežinios į nežinią žinutes rašinėju. Šiuo požiūriu esu ir prieš penkis dešimtmečius didžiojo būties klausimo ištiktas berniukas, ir apgraibom savo pasaulius čiuopiantis „Šulinio“ jaunuolis, ir daug matęs pagyvenęs vyriškis, kuris dabar visa tai sakau nežinodamas, kas esu iš tikrųjų, nenutuokdamas, ką iš tiesų čia veikiu. Vis dar esu vienišas vaikas, vis dar esu tas jaunuolis iš šulinio, poetas Nežiniukas, kuris dar yra ir gyvenimo siaubo ištiktas vaikas, – aš, ir ne tik aš. Net nupušę visi mes esame vaikiška paslaptis. Ir šita paslaptis retkarčiais, gražiausiomis akimirkomis, beveik sutampa su poezija.

Kita vertus… Bet – ne… Turbūt ir tada, kai dėliojau „Šulinį“ būdamas dvidešimt septynerių, jei kas nors būtų ėmęs interviu, būčiau svarstęs (įpareigotas poetams lemtingų dvidešimt septynerių), kaip svarstau dabar: o jei interviu pasirodys spaudoje, kai manęs nebebus – ar neaptiksime ten per daug naivaus džiaugsmo, ar ne per mažai privalomo nemirtingiems poetams mirties nujautimo?

Gal poetai esam dar ir dėl to, kad mums rūpi tokie gyviesiems neįmanomi mažmožiai kaip mirties tuštuma ir mūsų – mirties akivaizdoje – tuštybė? Tik tiek, neturiu tam šulinio vaikiui ko daugiau ataidėti. Poetai, Rimvydai, amžiaus neturi, pradingsta, vėl kur nors atsibunda – juk žinai, Tavo poezija žino. Dvidešimt septyneri, trisdešimt šešeri ar penkiasdešimt devyneri – tas pats siaubas, tokie patys džiaugsmai. Visko per daug ir visko stoka, Vienos kraujas, ubagų balius.

Šešiasdešimties pasaulis su visais jo rašytojais toks pat gražus, tik dar kvailesnis, nei buvo dvidešimt septynerių, bet nepamirštu, kad pasaulis yra toks, koks esu pats. Tas pats, vis toks pat keistas pasaulis, kuriame poezija be valstybės – galima, o valstybė be poezijos – ne. Jokių valstybių jokie institutai, jokia pilietinė visuomenė to niekada nesuvoks ir nepakeis. Ir nereikia.

Ką skaitau? „Bhagavadgytą“, gal dvidešimt metų, iš įpratimo, po giesmę kas rytą, giesme sustyguoju dieną. Skaitant „Gytą“, ką nors dar skaityti nebūtina. Deja, skaitau, skaitinėju. Deja, beveik viską, ką siunčia likimas; jei skaityčiau vien genialias knygeles – vis tiek neužtektų gyvenimo, o gyvenimas iškryptų. Tik madingo šlamšto stengiuosi vengti, lai jį sušlamščia laikas.

Skaitau lėtai. Prie lovos mėnesį guli vis pavartoma Vytauto Kavolio „Civilizacijų istorija“, rekomenduoju, smagi, vertinga, įvairių epochų, įvairių pasaulių atstovų autobiografijomis paremta studija; vonios kambary jau pusmetį gyvena man vis labiau patinkantis Tomas Tranströmeris, turbūt kukliausias iš poetų nobelistų (Wisławos Szymborskos kuklumas – dėl aplinkos – įtartinas, parodomasis).

Knygose nieko neieškau, viską pats turiu, skaitydamas šitą turėjimą tik pasitvirtinu. Seniokiška banalybė. Arba – jaunatviška banalybė: knygose, kaip seniau, tebeieškau tiesos grožio ir grožio tiesos.

Tiesa, pastaruoju metu knygų dažniau klausausi – eidamas, važiuodamas, sportuodamas. Tų, kurių, būdamas tinginys, skaityti neprisiversčiau, arba kitų, populiariųjų, šlamščiamųjų, kurių skaityti laiko negaiščiau. Žodžiu, nuo Bertrand’o Russello „Vakarų filosofijos istorijos“ paskaitų iki Viktoro Pelevino ir Yuvalio Harario su Harukiu Murakamiu.

Be to, klausausi ir knygų, skaitytų vaikystėje, paauglystėje, jaunystėje – Gabrielio Garcíos Márquezo, Vladimiro Nabokovo, Michailo Bulgakovo, Ernesto Hemingway’aus… Šiandien, kaip tyčia, klausiausi Jorge’s Luiso Borgeso – o tai jau mudviejų pokalbį laiminanti sinchronizacija iš vakar klausyto Carlo Gustavo Jungo.

– Visąlaik norėjau išsiaiškinti, ar poetu gimstama, ar tampama. Kaip manai, Aidai, ar didieji poetai vaikystėje (kai dar nerašė ir dar nė nežinojo, kad rašys) jau buvo poetai, ar jais tapo aplinkybių (konkrečių patirčių, perskaitytų knygų, sutiktų žmonių) paveikti? Kai žvelgi į savo vaikystę iš dabarties, ar pastebi kokius nors aiškius ženklus, iš kurių būtų galima nuspėti, kad kūrybiškumas, artumas su literatūra ir būtent poezija Tau būdingas labiau nei daugeliui kitų vaikų, su kuriais augai? Ar buvo kokių ištikčių, pabudinusių Tavy poetinį santykį su pasauliu, norą kurti? Na, pavyzdžiui, Andrejaus Tarkovskio „Veidrodį“ žiūrėjai lakuotame fortepijono paviršiuje, atsispindintį it veidrodyje; tas nutikimas, kai ėjai prie upės ieškoti tėvo ir pamatei raitus kryžiuočius (sakei, kad „Herkų Mantą“ filmavo?), arba kažkokia knyga, kurią užkasei į žemę kaip augalo sėklą ar lobį (jau nebeatsimenu).

Ar Tavo skaitytos knygos skyrėsi nuo bendraamžių skaitomų knygų? Ar vaikystėje mėgai poeziją? Kurias knygas dabar galėtum pavadinti esminėmis vaikystės knygomis? Ką manei apie rašytojus? Ar jautei jiems pagarbą, ar svajojai atsidurti tarp jų? Marius Ivaškevičius sakė, kad jau paauglys būdamas rašė romanus, tik tie romanai buvo kaip du vandens lašai panašūs į tuos, kuriuos tuo metu skaitė. Ar rašei arba svajojai būti rašytoju? Juolab kad turėjai dėdę rašytoją – galėjai stebėti rašytojo būtį ir buitį iš arti? Žodžiu, ar Tavo vaikystėje slypi atsakymas (nebūtinai toks pat, kaip šiandien), kodėl esi poetas?

A. M. Nerašiau. Rašytojas, juolab – poetas, būti nesvajojau, svajojau būti indėnas. Ką skaitė bendraamžiai – nepamenu. Aš skaičiau „Gulbę karaliaus pačią“, „Peliukės Micės nuotykius Kaune ir Rygoje“, „Barono Miunhauzeno nuotykius“, „Vinetu“, „Don Kichotą“, „Šveiką“, „Dekameroną“, „Tris draugus“, „Karaliaus Saliamono kasyklas“, „Knygą apie San Mikelę“, vis pavartydavau „Iliadą“ – kelis sykius, iliustracijų paakintas, net mėginau skaityti… Poezijos (daug poezijos) nemėgau ir nemėgstu.

Nederėtų šių atsakymų vertinti labai rimtai – nuspėjus klausimą užsirietė lūpų kampučiai, mano lūpų kampučiais pasekė siela, ak, nežinau, būčiau dėkingas, jei į klausimą, kaip tampama poetu, Tu, Rimvydai, pats ir atsakytum… Kartą pasakojai, kaip mokykloje apsilankęs Sigitas Geda pareiškė, kad poetu gali būti kiekvienas, o Rimvydas Stankevičius su Ramūnu Gerbutavičiumi tuoj nusprendė, kad bus. Bet, jei pastebėjai, ištarmę, kad poetais gali būti visi, iš visų susirinkusiųjų, kuriems didysis poetas kalbėjo, išgirdote tik judu.

Ir štai tiedu vaikai, kraujo broliai, Elektrėnų poetai – nes kam gi dar, jei ne poetui, šautų galvon (arba kas kitas patikėtų), jog poezijos menas pavaldus visiems? Gal tik šiedu – keistoki, platesnio žvilgsnio, periferinio matymo, nuo aukštesnio kamino žvelgiantys toliau ir giliau nei ilgesio nepaveikti jų bendramoksliai… Du draugai, du besiginčijantys bendraminčiai, kremtantys knygeles, mėginantys rašyti eilėraščius – vienodai gabūs, vienodai talentingi, vienodai kitokie… Įsukti sunkiai paaiškinamų galių, paslapčių, patirčių.

Prabėgus trims dešimtmečiams, vienas jų – bene svarbiausia lietuvių poezijos figūra, o kitas – pirmosios knygos, jei neklystu, dar neišleido. Nežinau, kodėl taip yra. Gal poeto dydis priklauso nuo jo aukos dydžio? Kiek turim – svarbu, bet svarbiau – kiek aukojam, grąžinam. Patartina – viską…

Paauglystėje ir aš turėjau draugą, kuris poeziją rašė (o svarbiausia – skaitė, suvokė) daug geriau, matė giliau, mokėjo grožį parodyti ir juo užkrėsti. Bet žinomas poetas nėra, nors ligi šiol rašo.

Kitas draugas skaitė po rimtą knygą kasdien, vaizduotės, išmonės ir avantiūrizmo turėjo dvigubai, bet poezija jam buvo nė motais, matyt, sveiko proto turėjo trigubai. Įsivaizduok, nenorėjo būti poetas, nė nesvarstė, nėra parašęs nė vieno (net dabar, gyvendamas Paryžiuje!) eilėraščio.

Kartais – tyčia, bet dažniausiai – netyčia, žodžiai – ypač ką nors svarbaus prisiminus – linkę meluoti. Ir vis tiek drįstu teigti, kad manieji vaikystės prisiminimai – teisingesni, nors tavieji mano vaikystės prisiminimai – gražesni, tikslesni, istoriją verčiantys mitu, prozą – poezija. Tačiau net vaikystėje mano pasauliai, nors ir kinematografiškai išraiškingi, vis dėto buvo proziškesni, nei Tau pasirodė: pianino veidrodyje atspindėtą žiūrėjau ne „Veidrodį“, o „Andrejų Rubliovą“ (tėvai, matyt, nusprendė, kad Joninių scenos ir visokie žiaurumai vaikui per sunkūs), knygą – „Septynis pasaulio stebuklus“ – ateities kartoms tik ketinau palaidoti, o su riteriais paupyje susitiko tėvas, ieškojęs manęs. Nors dabar, paveiktas Tavo linkusios mitologizuoti sąmonės, matau tuos teutonų vyčius iš miglos išneriančius priešais mane, ieškantį tėvo.

Beje, Rimantas Marčėnas, kaip Borgesas ar daugelis kitų, taip pat rašė apie pasimatymą su jaunu savimi. Dėdė Rimas gyveno Kaune, jo kūrybos kančių iš arti nemačiau, kelis džiaugsmus regėjau. Esu, imituodamas galimą Edvardo Jokūbo Daukšos stilistiką, sudėjęs giesmę dėdės Rimo rašytam istoriniam romanui, ji yra „Šulinyje“. Dėdę kažkodėl mačiau tėvo akimis – Rimutį, jaunėlį. Mano atmintyje – ir trisdešimtmetis, ir sulaukęs aštuoniasdešimties – jis toks ir liko: jaunas žmogus, perspektyvus istorikas, pabandęs tapti rašytoju.

Jau beveik keturių dešimčių metų, bet nesenstantis prisiminimas: dėdės apsakymą pastebi ir pagiria Jonas Mikelinskas; šią šventą dieną daug kartų minėta pavardė, Mi-ke-linskas, mano atlėpusioms ausims skambėjo lyg Dievo vardas.

Nesu tikras poetas. Šaknys – pakirstos, nedėviu tarmės apatinių (Romualdo Granausko terminas). Neturiu pirmapradžio, kaip pats sau vadinu, Širvio geno. Mano poezija labiau išmokta, įsisavinta, išugdyta nei prigimtinė. Nesu burtininkas, nesu grynakraujis, esu tik patikėjusiųjų priimtas ir magijos paslapčių mokomas žiobaras, „Aidas Marčėnas, sukūręs pats save“, anot humoro nestokojusio burtininko Marcelijaus Martinaičio.

Yra toks šlykštus priežodis: nepakeičiamų žmonių nėra. Nėra pakeičiamų poetų – jei poetą galima pakeisti kitu, vadinasi, jis ne poetas, o žiobaras, žmogus. Mane galima pakeisti bet kuriuo iš nepakeičiamųjų, ataidėsiu visus, kad tik jų būtų.

– Mėgai poeziją ar nemėgai, laikei save žiobaru ar kūrėju iš Dievo – vis tiek ėmei rašyti eilėraščius, žodis „poetas“ ilgainiui tapo tiksliausiai Tavo laikyseną ir veiklą apibūdinančiu žodžiu, ėmei leisti knygas, jau pirmąja („Šulinys“, 1988) atkreipei literatūros pasaulio dėmesį, po antrosios („Angelas“, 1991) tapai ryškiausiu jaunos, jau nebe sovietinės lietuvių poezijos atstovu bei kultiniu (deklamuojamu atmintinai, dainuojamu, dievinamu, kopijuojamu ir plagijuojamu) jaunimo poetu, trečioji („Dulkės“, 1993), jei neklystu, pelnė Tau „Poezijos pavasario“ ąžuolo vainiką… Pats (tuo metu abiturientas, pirmų kursų studentas) skaičiau minėtąsias Tavo knygas, todėl savo kailiu galėjau patirti – tai ne atsitiktinumas, ne akla sėkmė ir ne mada – tai poezija, kuri netgi ne tiki – žino, kad Dievas yra, o kartu pati yra Jo buvimo įrodymas. To, ką radome šiose knygose, tikrai negalėjo parašyti atsainiai į poeziją ir jos galias žvelgiantis žmogus, nemylintis, kaip sakai, poezijos, mažai teskaitantis ir eiliuojantis tik iš neturėjimo ką veikti. Todėl – geruoju prisipažink – kas ir kada Tavo gyvenime (ar sąmonėje) įvyko, kad ėmei rašyti eilėraščius? Kada ir kodėl tai tapo, kaip kitados rašei savo dukrai: „svarbu, sakyčiau – svarbiausia“?

Tuo metu, kiek atsimenu, siaubingai gėrei, „pagiringame“ sovietiniame laike gyveno ir visa Lietuva, Glavlito letena jau nebuvo kietai sugniaužta, bet juk negalėjai manyti, kad jos nebus… Bohemiškam hipiui Aidui sutramdytų rašytojų ložė, kokia ji tuomet buvo, turėjo atrodyti labai atgrasi, tad karjeristinių sumetimų tikrai negalėjai turėti. Tad kas lėmė tokį ūmų Tavo vidinio poeto „nubudimą“? Gal Vytautas Kernagis, kaip tik tuo metu išėjęs į sceną su Marcelijaus Martinaičio, Sigito Gedos ir kitais poezijos tekstais? Beje, ar tiesa, kad jūs su V. Kernagiu baigėt tą pačią mokyklą? O gal labai panašų į anuometinį Tavąjį gyvenimo būdą gyvenęs anų laikų kultinis Pilies gatvės poetas Rimas Burokas? Beje, ar buvot pažįstami asmeniškai? Neišsipildžiusi aktorystė? Naktinis Botanikos sodas? Bičiulystė su šių laikų Vydūnu – Dainiumi Razausku? Meilė? Angelas? Kas?

A. M. Puolęs angelas Rimas Burokas mane vadindavo Aydu, erzindavo: tu, Aydai, visas mano panas nuviliosi. Būdavau pamalonintas, ėjau septynioliktuosius… Moku jo eilėraštį, kuris publikuotas nebuvo, apie kurį niekas nieko nežino, skirtą mergaitei, kurios seniai nebėra, dabar priklausantį man – tai didelis turtas.

Į laisvę poeziją budino ne tik tragiško likimo Rimas Burokas. Tragiško likimo lietuviškai ir rusiškai kūręs Borisas Lazukinas buvo ne menkesnio kalibro poetas, bet netapo tiek kultinis, nedaug kas jį žino, o žinoti derėtų visiems…

Turiu paminėti ir draugystę su Robertu Daniu, su kuriuo gyvenimo poezijos patyriau daugiau nei su bet kuo kitu. Robertas turėjo Širvio geną – bare, kompanijoje galėjo čia pat suimprovizuoti tvirtai surimuotą eilėraštį ar butelį Gorbačiovo dykumoje. Tik toliau, kaip ir Paulius Širvys, su tuo genu nenukeliavo. Su Robertu buvome daugiau nei broliai, mes buvome draugai, kuriuos nelaimėje pažinsi, bet apie tą nelaimę, kurią apibendrintai galiu pavadinti poezija, postringauti mudviem buvo tabu – labai jau skyrėsi požiūriai.

Baigiau dvidešimt antrąją, Antakalnyje, Vytautas Kernagis mokėsi, rodos, dvidešimt trečiojoje, Brode; skirtingu laiku abu ant Tauro kalno lankėme Karalienės dramos būrelį, šis faktas man buvo labai svarbus, bet tai, ką čia vardijame, mėgindami iš manęs išsidrožti tikrą, į kitus panašų poetą, – tik kaukės, drabužiai, migla, gražūs ir negražūs paviršiai.

Taip, visi šie ir daugelis kitų dalykų – jaunas, neprotingas gyvenimas, aistros, nelaimingai laimingos ir laimingai nelaimingos meilės, žmonos, meilužės, nepriklausomybės ir priklausomybės, netikėtos ir nuspėtos mirtys, „viskas dar prieš akis“, „viskas baigta“, „būti ar nebūti“, aktorystė, nepakeliama scenos baimė, draugystė su Dainiumi, kitais dangaus ir žemės šviesuliais, muzika, visi Tavo minimi asmenys, kuriuos, išskyrus Vydūną ir gal Dievą, neblogai pažinojau, – žinoma, visa tai kokią nors įtaką mano „vidinio poeto“ laisvėjimui darė, bet poezijos ieškota kitur – toliau žmonių, arčiau savęs, / greta šešėlių su šviesa / gyventi mirusių poetų. Ramybėje, tyloj…

Štai kas mano gyvenimui ir sąmonei nutiko saulėtą tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt antrųjų metų birželio rytą šiaurės vakarų Lietuvoje, štai kas nesąmoningai privertė parašyti pirmą sąmoningą eilėraštį: beprotiškai dūzgė jazminas.

Gal netikslu sakyti, kad poezijoje jaučiuosi žiobaras – poezijoje, kaip ir gyvenime, esu Aidas. Nuo tada, kai užburtas giedančio jazmino krūmo nubudau, kad ataidėčiau, mane menkai tejaudina socialinis rašytojo, apskritai socialinis gyvenimas, karjera, žiobarų premijos, statusas, padėtis visuomenėje, populiarumas, prestižas, įvairios nuomonės, kitos žmonėms reikšmingos menkavertybės.

Kalbos tiesumu (Justino Marcinkevičiaus terminas) žingsniukais išdidžiais, kaip tie „Stalkerio“ Zonos herojai, jau daug metų pėdinu nuo eilėraščio ligi eilėraščio, pripėduoju, pakeičiu kryptį kitos nežinios link, toliau pėdinu kalbos tiesumu – šitaip saugiai per gyvenimą keliauti norėčiau, kol tiesos apsuptyje ištiks paskutinis eilėraštukas – kurio išreikšti nespėsiu, dėl kurio ir stebiu šį keistą ir įdomų gyvenimą. Daugiau nieko.

Nežinau, klydo ar neklydo Sigitas Geda, teigdamas, pripažindamas, prisipažindamas, kad visa poezija yra religinė, bet pamėginsiu nusakyti savo poezijos „religingumo“ fenomeną, savo, kaip vieno rimto kritiko įžvelgta, „religinio poeto“, nerimtą santykį su religija. Katalikybėje, kurios religinei tradicijai formaliai priklausau, Dievą seniai užstoja Bažnyčia – tai turbūt teisinga, nenorėkime, kad pasaulis su visais savo ingredientais nebūtų pasaulis – Dievo karalystė ne čia, Dievo karalystė yra ten, kur nei sėja, nei pjauna paukšteliai laisvi, / kur žydi garstyčios ir žirniai.

Nors nuo seno esu Dievo nerandantis agnostikas, bet tuo pat metu, žvelgdamas kita akimi, pusrutuliu, tūkstantmečiais, kitų žmonių tikėjimais ar dar dievai žino kuo, jaučiuosi ir kaip gnostikas, svaigstantis panteistas, kuriam Dievas yra visur. Jaunystėje tirpau, atradęs ar išradęs budistinį pasyvų „Dievas yra, Dievo nėra – štai kur tiesa“ – gražų kaip Bašio haiku, bet nebeveikiantį.

Mano „religinių“ potyrių intensyvumą, galingąsias priešybes sutaikyti, nuraminti, sutapatinti geba tik Permanentiškai Kuriamos Poezijos Bažnyčia (PKPB). Jei poezija įrodo Dievo buvimą, kuo, kaip modernus vėlyvosios antikos žmogus, abejoju, net jei Tau tik pasirodė, kad poezija įrodo Dievo buvimą ar žino Jį, net tada, šių laikų Dante’e, mudviem, poezijos keliu žengiantiems skradžiai į išsigelbėjimą, šalutiniai reiškiniai neturėtų rūpėti.

– PKPB? Gražu. Ir tikra. Manau, kaip tik dabar tinkama vieta ir laikas ištraukti iš už poetinės virtuvės kulisų vieną prisiminimą apie tai, kaip pirmą kartą pajutau tą PKPB realiai egzistuojant ir supratau, kad tarp gyvųjų visada buvo, yra ir bus jos vyskupų. Dirbom tuo metu prie Tavo redaguojamos mano knygos „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ – buvau tiesiog įsimylėjęs kiekvieną tos knygos žodį, tad kažkurio Tavo taisymo užsispyręs, nors užmušk, nenorėjau priimti. Tuomet Tavo kantrybė trūko ir pasakei: „Manai, kad taisydamas noriu tave numenkinti ir parodyti savo viršenybę? Labai klysti – man rūpi lietuvių literatūra, o ne kažkoks Stankevičius ir jo savimeilė.“ Štai tada ir supratau, kad PKPB esama, tik šio termino dar nebuvai pasakęs, tad sau vadinau šią erdvę „Mirusių poetų draugija“. Supratau, kad esi oficialus jų vietininkas mūsuose ir pasijutau mažu egoistuku, matančiu poeziją tik kaip savo būties dalį – nejaučiančiu jos kaip ištiso pasaulio, ne manimi prasidėjusio ir ne su manimi pasibaigsiančio.

Jausti tęstinumą ir atsakomybę daugiau nei vien už save – šitai turbūt ir išskiria PKPB atstovus iš visų likusių eilėraščius rašančiųjų būrio? Pagal tai jie vienas kitą ir atpažįsta? Galbūt ta atsakomybė daugiau negu vien už save Tau ir suteikė drąsos paskelbti spaudoje sveikinimą Salomėjai Nėriai „Su gimtadieniu, Poete“ tuo metu, kai S. Nėries vardas Lietuvoje skambėjo išimtinai tik kaip keiksmažodis? Nebijojai prarasti gerbėjų? Juk kultinis jaunimo poetas, o čia – Nėris? Antai, kai Tomas Venclova viešai išjuokė Sigito Gedos poeziją, kai kurie mano kartos poetai, ligi tol save laikę S. Gedos gerbėjais, akimirksniu sutiko su T. Venclovos nuomone, nes nuo gyvųjų ginti mirusiuosius – labai nedėkingas reikalas.

A. M. Rimvydai, net krūptelėjau. Aš nerimtai, PKPB – tik linksma abreviatūra ir dar linksmesnė Bažnyčia, beveik anekdotas. Suimprovizavau, kelioms akimirkoms „įsteigiau“ Bažnyčią – idėją, metaforą, laikiną prieglobstį šelmiškai minčiai. Tuoj, svorio neatlaikiusi, grius, subyrės, ačiū Dievui, o Tu ją, jau nykstančią, ramstai ideologiniais pastoliais. Nelengva mums, pranašams, / bylą byloti, suprastiems būti… Liūdniausia, kad nebedaug „šiuolaikinių“ žmonių suvoktų, jog ir šiame sakinyje nekalbu rimtai, tik autoironiškai ironizuoju. Musulmonų religinė tradicija Jėzų Kristų pripažįsta kaip vieną iš pranašų. Gal pasiseks ir liksiu nenužudytas, jei suklysiu ir išreikšiu savąjį nesupratimą: Jėzus Kristus – kitoks, anaiptol ne rūstus kaip Senojo Testamento pranašai ar visų rūsčiausias Alacho vietininkas. Žinai kodėl? Sakysi: Dievo sūnus? Nežinau, galimas daiktas. Bet svarbiausia, kad Kristus, šelmis, šypsosi ta šypsena, kurią pažįstu, Jėzus, nenaudėlis, kalba nerimtai, o tik nerimtai, šypsantis, besišypsant nerimtai pasakomi patys rimčiausi, patys tikriausi dalykai. Čia jau be šypsenos, čia – Geroji Naujiena, Geroji Viltis ir Naujoji Vilnia. Vėlu mokyti, mokytis nevėlu.

Besidominčiuosius bemaž trisdešimt metų bergždžiai bandau įtikinti, kad nuo poezijos, juoba – dėl poezijos, nealpstu, esu skeptikas, man patinka nedaug eilėraščių, mano knygos – nepatinka, gerbėjai ir gerbėjos, išskyrus Viktoriją Daujotytę ir Kristiną Baranovaitę, nerūpi, bent dvidešimt metų jaučiu: kalbėk nekalbėjęs, aušink neaušinęs – girdės, ką norės, svajos apie save, save pagal save, savaip, pasaulį pagal save, mane pagal save, bet vis tiek, kaip paskutinis kvailys, tūkstantį šimtą vienuoliktą kartą kartoju: atrodžiusios pakenčiamos, kai jas rašiau ir dėliojau, mano knygos manęs netenkina parašytos; kassyk išgyvendamas įtampą ir neviltį, pasaulin jas leidžiu tik dėl to, kad reikia išmėžti sąmonės tvartus, apsigaudinėjant, guodžiantis, kad kokybiškų trąšų, organikos, kaip ir didelės, „amžinosios“ poezijos, yra nedaug. Išleistas savo knygas noriu kuo greičiau užmiršti, nežinia kuo apsvaigintiesiems linkiu greičiau pasveikti. Tokia jau ta „išvirkščioji puikybės pusė“. Prarasti gerbėjų nebijojau ir nebijau, prasti tie gerbėjai, jei neužjaučia Salomėjos Nėries, Knuto Hamsuno, Ezros Poundo, kuriuos suviliojo patrauklios, rojų žemėje žadančios rudų, juodų, raudonų ar žalių niekšelių ideologijos. Jautrių, talentingų, laimės žmonijai trokštančių naivuolių kūrybai ir estetinių, ir etinių priekaištų turiu mažiau nei dažno teisingojo teisybėms. Suprantu projekcijas ir apercepcijas žmonių, nedrįstančių pažvelgti į tiesos veidrodį, į save, savo seklią, todėl kraupią bedugnę, bet manau, kad negražu mušti silpnesnius, talentingesnius, iškilesnius, jei šie patikėjo pasaka, kuria nuo neatmenamų laikų tikėjo milijardai kvailių: užvakar buvo aukso amžius, vakar ištvėrėme tamsybių laikus, šiandien kursime šviesų rytojų, rytoj vėl gyvensime aukso amžiuje, gerovės valstybėje.

Žmones, priimančius mano eilėraštukus, įsivaizduoju ir kaip suprantančius, „kas Dievo – Dievui, kas imperatoriaus – imperatoriui“, įsisąmoninusius „neteisk, ir nebūsi teisiamas“, beigi – jei jie tikrai mano gerbėjai – „neteisk, net jei dėl to teisiamas būsi“. Apie kokią ten drąsą klausi? Ėjo jubiliejiniai Salomėjos Nėries metai. Perskaičiau „Prie didelio kelio“, krestelėjo. Sigitas Parulskis pasiūlė apie tai parašyti. Parašiau, ką maniau. Nebuvo jokio pilietinio žygdarbio, tiesiog tėvai mane auklėjo, kad žmogaus žodžiams derėtų sutapti su mintimis, o mintims – su veiksmais. Nežinau, gal prarastuosius gerbėjus tėvai auklėjo kitaip?

Su Algimantu Kunčiumi dairantis po baigiamus statyti dar tuščius Valdovų rūmus, pomirtinį valdovo AMB žaisliuką, pasiteirauju, kodėl Algimantas, visada visur viską veik nepastebimai fiksuojantis savo fotoaparatuku, nieko nefotografuoja. Maestro nusišypso: nėra ko, čia viskas kaip reikia. Nenorėčiau parašyti knygos, kurioje viskas kaip reikia. Gal ir Tu tokios niekada nerašyk ir atleisk, kad tada, sakydamas, jog man rūpi lietuvių literatūra, šiek tiek gudravau. Žinojau, kaip lietuvių literatūra, poezija rūpi Tau – todėl tai buvo mano paskutinis, stipriausias, kiek prisimenu, užsispyrėlį sutramdęs argumentas. Man rūpi tik gerai atliktas darbas, pagal išgales kiek galima tiksliau sustyguota redaguojama knyga, kiekvienas tos knygos eilėraštis, kiekvienas to eilėraščio žodis, nes įsimylėjėlis – juk žinai – savo meilės objekto trūkumų nepastebi. Bet gal tai ir yra tikrasis – vėlgi pagal menkas mano išgales – rūpestis lietuvių poezija, lietuvių literatūra?

Kiek savo gyvenimą bevartyčiau, bestyguočiau, beredaguočiau, kiek naujo besužinočiau, patirčiau, bet paauglystėje tėvų bibliotekoje tuo pat metu greta viena kitos atrastos ir pritrenkusios didžiosios lietuvių poezijos priešybės – Lietuvai kaip krabui vėl išropoti paliepęs Sigitas Geda ir kitas poetines tradicijas, pasaulinį standartą, gerą literatūrinį skonį lietuvių poezijos medin sėkmingai skiepijęs Tomas Venclova – man lieka svarbiausi poetai, In ir Jan, monada.

Todėl ir aš sutinku su tuo, ką apie Sigitą Gedą sako Tomas Venclova. Ir su tuo, ką apie Tomą Venclovą sako Sigitas Geda. Teisūs abu. Palikim titanus grumtis, poetai nemiršta, eime namo.

– Šaipaisi iš manęs, kad viską esu linkęs mitologizuoti ir simbolizuoti, bet juk ir Pats atsimeni, kai, atėjęs manęs aplankyti į „vieną tokią“ ligoninę, atradai gulintį ne tik „Tavo“ palatoje, bet ir „Tavo“ lovoje. Ir net jei po to įvykio slapčia ėmiau manyti, kad prieš Tave toje palatoje ir lovoje gulėjo Sigitas Geda, dar prieš jį – Vytautas Bložė, dar prieš jį – Paulius Širvys, mitologizuoju ne aš, o kažin kas kitas. Tad prašom nesijuokti iš mano reakcijos į „anekdotą“ apie PKPB – tokia bažnyčia tikrai yra, ir, matyt, esama konkrečių iniciacijos ritualų.

Noriu klausti apie priklausomybes – kaip manai, kodėl „velnio lašai“ veik visuomet yra slenkstis, o neretai – ir pagrindinis poeto konkurentas jo kūrybiniame kelyje? Kodėl didesnioji dalis poetų turėjo, turi ar turės (?) per šitai perlipti? Alkoholizmas – tai poeto nuopuolis ar neišvengiama tapsmo fazė? Vienas dailininkas iš kino filmo ištarė: „Mes, menininkai, turime viena chromosoma daugiau.“ Herkus Kunčius sakė: „O tai ko man negert, jeigu aš talentą turiu?“ Kodėl gėrei ir dėl ko metei gerti Tu? Ar girtas (pagiringas) esi parašęs eilėraščių? Tomas Waitsas, paklaustas, nuo kurio savojo albumo nebegeria, tyčia neatsako: „Jeigu yra kokybinis skirtumas – patys turėtumėt jausti, o jei nėra – kam apie tai kalbėti?“, bet vis tiek smalsu – nuo kurios knygos blaivus esi Tu?

A. M. Liudiju. Kopdamas laiptais į Skaistyklą Žemėje, sumaniau papokštauti, nudžiuginti kolegą poetą: tai ką, Rimvi, mano lovoje gulinėji?.. O jei taip ir buvo, jei poetą „savo“ lovoje ir užtikau, vis tiek niekas nepatikės: jiems „taip nebūna“. Poetams – būna. Cituoju Eugenijų Ališanką: „Kelionei baigiantis Kašane nusprendžiu nusipirkti miniatiūrinį persišką kilimą <…>. Kai jau sutariame dėl kainos, pardavėjas paprašo lukterėti, dingsta už durų ir netrukus grįžta su maišeliu. Čia dovanėlė prie kilimo, sako. Maišelyje aptinku Rumi poezijos knygą persų kalba su nuostabiomis iliustracijomis. Iššoka akys – aš ką tik baigiau versti Rumi knygą į lietuvių kalbą!“ (esė „Ilga kaip šimtmečiai naktis“, „Literatūra ir menas“, 2020 m. Nr. 1).

Kai kadaise Kęstutis Navakas pasakojo, kaip, beverčiant Edgaro Allano Poe „Varną“, varnas įskrido į palėpę, – netikėjau, dabar žinau – atskrido ir tupi.

Jokie čia stebuklai, tik minėtoji Jungo sinchronizacija, A. Marčėno, kurį turbūt skaitei, metafizinis pokštas, humoras. Turintiems sielą taip nutinka kasdien, tik ne kasdien tai pastebime. Tokia jėga, kaip mudu tąsyk Skaistykloje, kaip Eugenijus Irane, esu bloškiamas ir prikeliamas kartą kitą per metus. Kitą kartą būna ir stipriau, dažniausiai – kelionėse, praėjusią vasarą net pora nepamirštamų atvejų, vienas – Latvijoje, Kolkos rage, kitas, prasidėjęs Kroatijoje, Rijekoje, po kelių dienų baigėsi Čekijoje, Olomouce.

Mano bičiulis psichoanalitikas kvatoja ir aiškina metafizinių komedijų liudininkams: su juo dar ne to patirsite! Žino, neraliuotas jungistas, ką sako.

Šios dienos sinchronizacija – nesudėtinga, eilinė, klasikinė: Karaliaus Mindaugo tilto stotelėje laukiu troleibuso, galvoju apie seniai matytą šiąnakt sapnuotą, vakar aprašytą žmogų, privažiuoja septynioliktas, į kurį lipsiu, prasiveria durys ir štai – tas žmogus prieš mane. Nesuprasdamas šių patirčių prigimties, pamanyčiau, jog kraustausi iš proto, o gal džiūgaučiau: manimi, per mane, mane kažkas mitologizuoja; ne aš šaipausi, šaipomasi manimi!

Nesišaipau, Rimvydai. Jei nebūčiau toks tobulas, šiek tiek net pavydėčiau Tau šio veislinio, milijono verto Pegaso – unikalaus gebėjimo čia pat sukurti gyvą mitą, nes mitas yra ne tai, kas patirta, o tai, kaip patirtis išreikšta.

Nesišaipau, tik švelniai ironizuoju, o ironija – literatūrinis tropas, be kita ko, sukuriantis saugų atstumą tarp individualybių, juolab – asmenybių, vieno poeto ir kito poeto toje pačioje priklausomybių ligoninės lovoje. Ironija nėra kalavijas, ironija yra skydas, su pašaipomis, psichologiniu smurtu, tad su patyčių, kaip ir su virvelinės keramikos kultūra, nesietina. Ironiją turėtume puoselėti, saugoti, jos nesuprantančio dirbtinio intelekto apsuptyje įrašydami į raudonąją žmogiškumo knygą, nes teisūs, bet tonacijų neskiriantys kovotojai su patyčių kultūra bei gudrūs kaip žalčiai kompiuteriai baigia šį proto galąstuvą, šį sielos gyvumo indikatorių sunaikinti.

Mudviejų „poeteologinė“ polemika – beprasmė, tikime tiek pat, tą patį, tik skirtingai: Tu – šventai tikėdamas, aš – šventai abejodamas; Tau poezija – sakrali erdvė, man – ne tik; Tau – bažnyčia, Eduardui Mieželaičiui – laboratorija, man – tuščia vieta, kaip ir pats esu ne sykį vadintas. Mažai kam rūpimà, nedaug kam prieinamà, todėl ir tuščia. Tuštuma, kurioje su savo tuštybe jaučiuosi saugiausias, kurioje gyvenu, aidžiu ir, skatinamas patraukliomis kaukėmis besidangstančios puikybės ir egoizmo, misdamas protu ir širdimi neaprėpiamais tuščios vietos ištekliais, dauginu tai, ką mielai šlamščia laikas.

Tiesiog parazito daina, galėčiau Holivudo tarifu nebrangiai parduoti Tomui Waitsui, bet kam jam, jis ir pats tokių prisikrioks. Be „kokybinio skirtumo“. Tik va nuo jo naujausio albumo praėjo devyneri metai. Nebesuskaičiuoju, bet mano blaivybei turbūt šešiolika – gražuolė, o dar ir gudri!

Skaistyklos psichologė pasitaikė dar ir mano gerbėja, išmintingi psichologės draugai jai buvo padovanoję „Dulkes“, pridurdami: šitas vaikinas greitai bus tavo pacientas. Ji – kantri, aš – stiprus, sąmonė į sąmonę susidūrėme tik po dešimtmečio (tai irgi sinchronizacijos pavyzdys, netgi šiek tiek atskleidžiantis, kokiais būdais toji sinchronizacija veikia). Kartą, per grupinės terapijos seansą, paklausė: jei tektų rinktis – poezija ar blaivybė – kurią rinkčiausi? Nesvarstydamas pasirinkau blaivybę, bet niekas, ypač psichologė, nepatikėjo. Poezija pasirodė esanti ne tokia pavydi, kaip Sigito Gedos paprotintas maniau. Dabar gyvename trise – poezija, blaivybė ir aš. Priglaudusi mus Viliūtė neprieštarauja.

Nebegeri, tai koks tu poetas? Aš eisiu ligi galo! – liūdnai linksminosi Pėteris Brūveris, priešpaskutinis mano latvis, vienas gražiausių nudrengto amžiaus poetų. Pasilinksmino, paliūdėjo ir mirė. Gintaras Beresnevičius, artimiausias buvusio gyvenimo pabaigos draugas, taip nekalbėjo, bet jaučiau, kad šitaip galvoja. Pagalvojo, pagalvojo ir mirė… Visos mano knygos – blaivios, išgėręs nieko nesu ne tik parašęs, bet ir rašęs. Rašiau, kad negerčiau, gėriau, kad nerašyčiau. Kai apžvelgiu, kiek prirašyta, matau, kad gėriau retai, mažai, ne ką daugiau nei draugeliai, neišskirtiniai neišskiriamieji: Edgaras Allanas Poe, Paulis Verlaine’as ir Kęstutis Navakas.

Užgrūdinančio arba nužudančio brolio alkoholio vaidmuo literatūroje neaiškus, vaidmens kilmė – sena ir miglota, netgi, sakyčiau, mįslinga. Pats Valdemaras Kukulas, rašęs studiją apie tai, nieko aiškesnio neiškapstė. Man, kvailiui, kaip visada viskas aišku: iš girto Dioniso kulto kilo orfikų judėjimas, o Orfėjas, kaip žinom, garsus ne tik tarp mąstytojų, bet ir tarp poetų, šlovė Dionisui!

P. S. „Nežinau, kokia to prasmė, bet gerai…“ – išgirdęs apie mano apsisprendimą negerti, nusprendė Arvydas Šliogeris. Dėl ko gėriau? Priežasčių daug ir tuo pačiu – nė vienos. Nesinori kartoti bendrų banalybių, gal tik: gyvūnams būdinga svaigintis. Žinau, kodėl negeriu. Ir Tu žinai… Žino ir toji, su kuria, anot Epikūro, prasilenksime: kai aš esu – jos nėra, kai ji ateis – nebus manęs. Išmintis, verta dviejų tūkstančių trijų šimtų metų senatvės, per tiek laiko ir banalybe tapti ne gėda.

P. P. S. Klausime minimas dailininkas, turintis papildomą chromosomą, kaip ir dauguma menininkų – dirbtinis, suvaidintas, o Herkus Kunčius – draugas ir sugėrovas – be papildomos chromosomos, tikras. Talento, jei turi, nepragersi, pragersi, jei turi, gyvenimą, – smulkmena, jei turi talentą. Pritariu Herkui.

– O ar sutinki, kad poezijos skaitymas ir kūrimas – taip pat yra savita priklausomybė? Na, sakai: „išsimėžti tvartus, galvą ir širdį“ – galbūt, bet ar nedalyvauja tame nuolatinis aukštųjų būsenų ilgesys (kalbu apie tą ištirpimą kūrybos procese, kai nustoja tiksėti laikas, dingsta it nebuvę visi rūpesčiai, skausmai, ne tik visuomeniniai, bet ir asmeniniai reikalai, tas būsenas, kai esi labiau eilėraštis nei žmogus) – noras nuolat ten grįžti? Klausiu, nes Tau, kaip suprantu, kūrybos procesas – gerokai svarbiau nei rezultatas (kuris, kaip sakei – Tavęs niekada netenkina)? Ar skaitai, beje, bent retsykiais senas savo knygas?

Ką manai apie Donaldo Kajoko nustatytą „poetinio amžiaus“ ribą (penkiasdešimt metų, plius minus dešimt)? Ar ji yra? Ar iš tiesų poetinius virpesius su amžiumi ima keisti proziniai virpesiai, ar aštrėja noras rašyti romanus, prisiminimus? Ką manai apie vienam poetui „leidžiamą“ maksimalų knygų skaičių? Mantas Balakauskas sako, kad derėtų stengtis „sutilpti“ į penkias, daugiausia dešimtį knygų. Ar stengies save kaip nors riboti, normuoti, rūšiuoti, sumuoti, blizginti amžinybei? Ar dar apsvaigsti nuo poezijos? Ar niekad nepasijunti nugyvenęs tuščiai, ne tam atidavęs savo dienas, jėgas bei širdį?

A. M. „Ši priklausomybė – absoliuti, despotiška, bet ji ir išlaisvina. Nes kalba, būdama visados vyresnė už rašytoją, dar turi milžiniškos išcentrinės energijos, kurią kalbai suteikia jos laiko potencialas – t. y. visas ateities laikas“, – apie priklausomybę nuo kalbos, nuo poezijos kalba Josifas Brodskis. Ataidėdamas akcentuoju žodį „išlaisvina“. Priklausomybė nuo kalbos, priklausymas poezijai yra mano nepriklausomybė. Nuo paaugliškų pasaulio kvailybių, nuo siaubingai riboto savęs, nuo savo kompleksų legiono.

Yra toks frazeologizmas – autoriaus nežinau ir žinoti nenoriu: jei Dievo nėra, tai galima viskas. Ir yra klausimėlis, klausia Donaldas Kajokas: jei viskas galima, tai ar galimas saikas? Mūsų priklausomybių priežastys yra peržengtos – ar mūsų pačių, ar tėvų, protėvių – saiko ribos. Saikas, tik saikas turėtų būti tobulo žmogaus priklausomybė – ne viskas galima net tada, kai galima viskas.

Joks žmogus – net popiežius – nėra tobulas. Juoba poetas, kuriam netobulumas – kaip kuras raketai į žvaigždes. Jei nerūpėtų rezultatas, tai ir procesas nerūpėtų. Abu rūpi, abu netenkina. Kartais labiau netenkina procesas, dažniau – rezultatas, o procese dalyvaujantys demonai ir dievai netenkina, reikalaudami nedelsiant susimokėti už vis didesnes kūrybos kaifo dozes ir abejotinus rezultatus…

Apie ką tai? Apie mane? Nežinau, bet knieti vėl kelioms akimirkoms įsteigti kokią nors Bažnyčią arba riterių ordiną – Vytautui Bložei, Sigitui Gedai ar sau, tik kruopelytę į juos / ir juos panašius panašiam – apsėstų poetų, Apsėstųjų (praleidau raidę, netyčia parašiau „Apsėtųjų“ – irgi tiesa). O gal toks ordinas jau yra? Turėtų būti…

Senų savo eilėraščių neskaitau, nedaug jų atsimenu, kai kurių nebeatpažįstu, porą trejetą vis dar moku atmintinai, kartais su vienu kitu susidurdamas, kad ir kaip keista – labai nenusiviliu, kartais netgi stebiuosi, „iš kur mergaitei tiek drąsos, / tiek valios geležinės“. Ir džiugu, ir apmaudu: panašu, kad poezijai – ir asmeninei, ir visuotinei – evoliucija negalioja. Kaita – taip, evoliucija – ne. Bet jei negalioja evoliucija, tai gal ir entropija negalioja? Kvailio dainelės…

Viena dvidešimtmetė gerbėja – gili, protinga, tikra, universitete meilę išminčiai studijuojanti, neblogai susipažinusi su mano kūryba, prisipažinusi, kad ši gelbėjo, akino išgyventi paauglystę – kaip svarbiausią sau renkasi „Angelą“: antrąją, prieš trisdešimt su viršum metų naktimis universiteto Botanikos sode, apčiuopomis ieškant prasmių, nieko apie nieką pačiam neišmanant, šiaip ne taip slebizavojant, krebždenant pirmuosius rišlius žodžius, dėliotą knygelę. Štai tada juokais pasijuntu nugyvenęs tuščiai. Bet gyvenimą atidaviau Tam. Jei galėčiau, atiduočiau dar kartą – su visomis „pergalėmis“ ir „klaidomis“, šokiais, pasauliais, dulkėmis, angelais… Tokį gyvenimo kupiną tuščiai nugyventą gyvenimą – prigyvenus, suvokus: kuo mažiau manęs pasauly / tuo daugiau pasaulio manyje – net man, vaikui, buvo, yra ir bus sunku įsivaizduoti. Svaigstu nuo gyvenimo, nuo poezijos – nubundu.

Mantas Balakauskas teisus / ir teisingas Mantui Balakauskui, / teisingas Donaldas Kajokas / Donaldui Kajokui teisus. // Tik laikas teisesnis, laikas – visiems / neteisingas – visų teisingiausias.

Penkiasdešimt? Plius minus dešimt? Taip, tai proza, romanai ir prisiminimai, užjaučiu nepatogios pozos autorių… O poezija – tai penkiasdešimt plius minus šimtas, du, trys šimtai, tūkstančiai – gryna atmintis, jokių prisiminimų… Ir ne kitaip. Nežinau, kiek metų gresia poetui, jei Donaldas mano, kad penkiasdešimt, vadinasi, poetui Donaldui Kajokui – penkiasdešimt, plius minus… Ligi pabaigos norėčiau likt savimi – indėnu, seniu besmegeniu, vaiku, žaidžiančiu, kad jam – burtininkui, vampyrui, poetui – yra tūkstantis kitas.

Mantui patarčiau galvoti ne apie dešimt ar penkias knygas, o apie vieną eilėraštį, kurį jo kūryba – ta, kurią skaičiau, – žada. Matuok, ženklink gyvenimą eilėraščiu – ir tavo knygos bus pamatuotos ir paženklintos gyvenimo. O kiek, eilėraštį gaudant, prireiks knygų, trijų ar trisdešimt trijų – koks skirtumas?

– Savo atsakymais daugeliui klausimų Tu tiesiog užkerti kelią – nebeliko prasmės klausti, kurią iš savo knygų labiausiai vertini, kas yra poeto išsipildymas, ar su amžiumi jis „progresuoja“, ar žmogui, pasirinkusiam poeziją, šito pasirinkimo gali užtekti visam gyvenimui, kad jau nieko daugiau nebereikėtų rinktis?.. Tad man nieko kito nebelieka, kaip tik kyštelėti snapą tiesiai į Tavo kūrybinę virtuvę. M. Martinaitis didelę savo „Kukučių“ dalį parašė statydamas namą. Sako: „Sėdžiu kur nors palei stogą, kojomis siją apsižergęs, padedu plaktuką, išsitraukiu pieštuką iš už ausies, užrašau eilėraštį ant kokios švitrinio popieriaus skiautės ir dirbu toliau.“ Kokioje netikėčiausioje vietoje Tave yra „ištikęs“ eilėraštis? Ar turi rašymo įpročių? Ritualų? Prietarų? Ar ranka rašai, ar tiesiai kompiuteriu? Kokiu pavidalu „ateina“ pirminis būsimo eilėraščio impulsas? Ar tai – žodis? Eilutė? Ar būna, kad nežinai dar nė vieno žodžio, bet jau aiškiai žinai eilėraščio „skonį“, tonaciją, esmę, jauti, kaip smarkiai ir kokiu būdu jis turi „smogti“, kokią ritminę melodiją turi išringuoti?.. Ar dienotvarkėje esi numatęs kokį kūrybai skirtą laiką? Ar kūrybinis vienetas Tau yra poezijos knyga ar vienas eilėraštis? Kiek svarbi Tau eilėraščių tvarka? Knygos vientisumas? Koncepcija? Ar saugai savo nebaigtus eilėraščius? Ar užsirašai fragmentus – eilutes, neturinčias eilėraščių, mintis galbūt būsimiems eilėraščiams? Ar pasitaiko kūrybinių nemigos naktų? Ar dar būna, kad rašai kiaurą naktį, kai „dega dežurkės naktis / Verba magistri“?

A. M. Prasmės liko. Gali klausti, galiu atsakyti. Kitaip. Kitu kampu. Balsu – kitu arba kito. Ne iš tokios gilios arba ne tokios seklios perspektyvos, papunkčiui… Banalu, nes akivaizdu – taip yra, kitaip ir būti negali: labiausiai vertinu dabar rašomą, dėliojamą knygą, ryškėjančius kontūrus naujo pasaulio, kurio dėsniams net pačiam nelabai norint tenka paklusti. Vis didesnei gravitacijai, traukiančiai iš manęs, verčiančiai rastis naujų, formuojančiaisi planetai, žvaigždei, tai knygai būtinų eilėraštukų… Stipriau ir stipriau, vėliau – vis silpnyn, retyn… Kol vieną rytą pajusiu, kad gravitacijos nebėra: vėl tuštuma, kažkur ten, praeityje, liko man ne tik nebepriklausanti, bet ir menkai pažįstama knyga, vėl esu paleistas „kosminei“ kelionei – tuščias, nereikalingas, nesuprantantis, kaip apskritai įmanoma ką nors eiliuota sukurti… Kol vieną dieną po kelių mėnesių, einančiam palei Nerį, Baltijos ar Adrijos jūrą, žiūrinčiam antikinį kino filmą ar skaitančiam Tavo knygą, sugaus naujas, vėl pirmas „dabar jau tikrai paskutinis“ eilėraštukas, ir, jei sulauks dar vieno paskutinio pirmo eilėraštuko, tai po metų kitų jiedu jau turės ir eilinę planetą, naują „tikrai paskutinę“ knygą, kurioje su gausia šeimyna gyvens. Klausti, kurią savo knygą vertinu labiausiai – tas pat, kaip klausti, kurį labiausiai vertinu gyvenimą. Šitą. Ir vis dėlto: gelbstintis svinguojant, bėgant, ilgiau nei metus šaltoje, draugų ir artimųjų mirtimis ženklintoje gyvenimo tėkmėje be perstojo tartum nuo lyties ant lyties šokinėjant nuo eilėraščio ant eilėraščio, kaip tų eilėraščių, tų lyčių sangrūda augusi ir išaugusi „Dievų taupyklė“ – gal tik esmėn žvelgusio Donaldo Kajoko pastebėta pergalė. Pergalės iliuzija, bet juk to ir gana. Taip, kai kurios mano knygos, mano gyvenimo įvykiai, sparčiau nei kitos knygos, trąšos, kiti gyvenimo įvykiai, augina ir mano asmenybę, bet tai neesminga – kad tik ji užaugtų drąsi, protinga ir pasirengusi.

Poezija – kaip žmona. Jei žmogus pasirinko poeziją – galiu tik užjausti. Abu. Jei poezija pasirinko žmogų – ką gi, nieko nepadarysi, matyt, toks likimas, „poetry – first!“

Poetas, kai jau prabyla savo balsu, neprogresuoja ir neregresuoja, tik banguoja – stipriau, silpniau skelbdamas ką privalo, ir tiek. Progresuoja iki savo balsą atranda, regresuoja, jei, pasidavęs madai, tuštybei, garbės ar naudos iliuzijai, tą balsą praranda. Poetas išsipildo, jei visą poeto gyvenimą kurtą eilėraštį ir to eilėraščio kurtą poeto gyvenimą pabaigusi poeto mirtis nepadeda taško… Taškas.

Ar svarbu, kaip, kokiomis aplinkybėmis eilėraštis parašytas? Jei taip, tai labiau poeto įvaizdžiui nei poetui, nors gal ir vargšui poetui svarbu… Čia šelmiškai šypsosi Robertas Frostas – geriausias ūkininkas tarp poetų, geriausias poetas tarp ūkininkų: tveriu tvorą, eilėraštį, tvartą rašau… Nemoku ręsti namų, „Kukučio baladžių“ irgi neparašyčiau. Kai kurie eilėraščiai į galvą atėjo plaukiant. Vienas kitas – skrendant. Skęstant – du. Trys – besimylint. Koks šimtas – atliepiant skaitomą knygą, žiūrimą spektaklį, paveikslą etc. Nežinau, ar mano eilėraščiai būtų geresni, jei kurčiau juos ne plaukdamas, o laukdamas mirties bausmės už santykius su nepilnamete, kaip Bilhana. Gal… Daug vaikštau, stebiu save pasaulyje, stebiu pasaulį savyje, sankirtose ėjimo ritmu skimbteli eilėraštukas, auginu jį mintyse, grįžęs namo užrašau. Pieštuku, tušinuku, vis dažniau – tingėdamas, pasikliaudamas patirtimi, todėl praleisdamas gimdymui svarbią kaligrafijos fazę – kompiuteriu. Tada tvarkau – dieną, naktį, savaitę, metus… Vienus – šlifuoju, kitus – pertapau. Kol paleis. Vis rečiau, bet būna, kad iš „plenero“ parsineštame eilėraštyje nieko keisti nereikia.

„Atsikelk saulei tekant, nusiprausk, apsivilk baltus marškinius ir sėskis rašyti eilėraštį!“ – jauną poetą ragino latvių klasikas Imantas Zieduonis. O gal ne Zieduonis, gal tai buvo kitas latvių poetas, gal praustis nereikėjo, neprisimenu, bet raginimą įsidėmėjau, ligi šiol taip ir elgiuosi, tik mintyse. Toks, juokais, ritualas. O prietarų kratausi, prietarai, Rimvydai, reiškia abejonę Dievo valia, o aš Dievo valia neabejoju, sporto klubuose ramiai renkuosi spintelę, pažymėtą tryliktu numeriu – pastebėjau, jog viename sporto klube šiuo skaičiumi paženklinta spintelė dažniausiai būna neužimta, o kitame sporto klube, kurio publika paprastesnė ir, sprendžiant iš higienos ir bendravimo įpročių, prastesnė, trylikta spintelė laisva visada.

Eilėraštis svarbiau nei knyga, knyga svarbiau nei eilėraštis – tik taip. Kaip ateina eilėraštis – nepastebiu, pastebiu tada, kai jis jau yra labiau negu aš. Kiekviena knyga – kitokia. Vienai svarbiausia koncepcija (gražiausia, jei paslėpta), kitai – eilėraščių tvarka, sąskambiai, polilogas; svarbu, tiesą sakant, viskas – ir, žinoma, vientisumas, kuris gali būti net labai eklektiškas.

Nebaigtų eilėraščių netaupau, eilutės ateina ir neišeina, mintis retkarčiais užsirašau, tik ne eilėraščiams, o nežinia kam, kūrybinio nemigo naktų pasitaiko, jos protingesnės, nei būdavo jaunystėje, bet nelabai. Kita vertus, Sokratą mėgstu ne tik dėl kandžios jo ironijos, bet ir dėl to, kad nieko neparašė. Išmintingo būta žmogaus.

– Kaip atšvęsi savąjį šešiasdešimtmetį? Parašysi eilėraštį? (Beje, ar kuri proginius, datų išprovokuotus eilėraščius, kaip, pavyzdžiui, Josifas Brodskis, – po vieną kasmet per Kalėdas?) Puota? Kelione? Kūrybos vakaru? Gal bus išleista kokia poezijos rinktinė? Naujas poezijos rinkinys? Dar viena monografija apie Tave? Beje, labai smalsu – ar įprastai sveikina Tave su gimtadieniais Lietuvos prezidentas? Kultūros ministras? Nomeda Marčėnaitė? Ko palinkėtumei šiais jubiliejiniais metais sau, Lietuvos žmonėms, poezijos skaitytojams ir poetams?

A. M. Mano mamos gražusis prezidentas, mūsų retorinis mūzų ministras ir iš plakatų gatvėse sąskaitas suvesti viliojanti Lietuvos išmintis Nomeda Marčėnaitė kiekvienais metais atneša aukso, miros ir smilkalų – tokia jau susiklostė tradicija, nebeturiu to gero kur dėti, ypač aukso.

Esu kelis eilėraštukus parašęs Velykoms, porą – viduržiemiui, gimimo dieną kartais kokį pasirašau ir sau, štai naujausia penkiasdešimt devintojo gimtadienio dovana „Gimtadienio imperatyvas“ su paantrašte iš Césario Vallejo „aš jau gerai prisimenu tą dieną“:

Gimtadienius pasitaupyk, švęsk
dieną savo mirties. Lai ta diena
bus rytoj,
šiandien
yra, o vakar ji buvo
kol kas
niekam nežinant kada. Tai ir švęsk šitą dieną
kasdien, tris šimtus
šešiasdešimt penkias dienas
per metus
kurk ją, gyvenk ja
su ja
kasdienybę
judviejų gimtadieniu džiugink.

Šitaip – jei šešiasdešimties sulauksiu – ir švęsiu. Švenčiu. Pritardamas šia proga taurelę pakėlusiam Poligrafui Poligrafovičiui Šarikovui: linkiu, kad viskas!..

P. S. Perskaičiau interviu ir pamaniau: noriu toks būti, kokį mane tiedu meistreliai nupaišė. Pavaizdavo, įsivaizdavo, nuspalvino… Esu ančiukas pilkesnis, bjauresnis, kitaip. Dirbtinesnio kosminio pluošto, nors ir pagyvintas: nuaustas iš prieštarų, trikdžių, kažkaip derančių disonansų. Peikiu čia save ar giriu? Šaipausi ar atvirauju? Ar aš esu priemonė, o poezija yra tikslas, ar vis dėlto poezija yra priemonė, o tikslas – aš? Esu ar vėl įsivaizduoju?

Stoviu ant tilto. Žiūriu į upę. Nežinau.

2020 01 13–02 13