Gintaras Lazdynas. Ankstyvoji Vinco Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ recepcija
2020 m. Nr. 8–9
„…daug geriau būtų buvę autoriui ir Lietuvai, jei „Altorių šešėly“ būtų likęs visai neparašytas“
Literatūriniame Lietuvos pasaulyje 1932–1933 m. labai ryškus įvykis buvo ne tik naujo tipo prozos kūrinio – Vinco Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ – pasirodymas, bet ir romaną sutikusios literatūrinės kritikos reakcija. „Altorių šešėly“ ne tik atvėrė vartus romano žanrui į Lietuvą, bet ir literatūrinę kritiką pakėlė į gerokai aukštesnį brandos laipsnį. Abu šie reiškiniai nesąmoningai ar atvirai išreiškė tas romano žanro ir prozinio mąstymo teorines tendencijas, kurios lydėjo žanro raidą ir jo refleksiją Vakarų Europoje nuo XVI a. vidurio. Skirtingai nuo Vokietijos, kurioje tikra romanų liūtis prapliupo po skaitytojų entuziazmą sužadinusio Christopho Martino Wielando romano „Agatono istorija“ (1766–1767), didžioji dalis lietuvių kritikų romaną „Altorių šešėly“ įvertino neigiamai, o keletui jų romanas sukėlė liguisto atmetimo reakciją. Romanui pranašauta juoda lemtis, tačiau, nepaisant nei pranašysčių, nei istorinių kataklizmų ir drastiškų socialinių-politinių pokyčių, „Altorių šešėly“ iki šiol nepraranda aktualumo ir meninės vertės. Banali formulė – su romanu „Altorių šešėly“ rašytojas gerokai aplenkė savo laiką – skaitytojus ir kritikus, kurie dar nebuvo pasiruošę įžengti į naują pasaulį pro „Altorių šešėly“ atvertus vartus.
Sovietiniais metais „Autobiografijos vietoje“ kalbėdamas apie romano gimimo paskatas, V. Mykolaitis-Putinas tikino neturėjęs jokio aiškaus tikslo, tiesiog tenorėjęs išsakyti krūtinėje susikaupusius rūpesčius: „Turėjau tai išlieti, pasakyti. Išliejus pasidarė lengviau, bet prasidėjo kitos rūšies sunkumai. Tas veikalas sugadino man daug kraujo ir lig šiol tebegadina“[1]. Šis prisipažinimas nesąmoningai paryškina kaip tik tas romano gimimo paskatas, kurias Vakarų Europos mąstytojai laikė imanentinėmis šiam žanrui: visų pirma romanas yra individualybės dvasios turinio įsikūnijimas[2], antra, individualus subjektyvumas romane neišvengiamai susikerta su visuomeniniu subjektyvumu. Pritaikius šią formulę romanui „Altorių šešėly“, galima teigti, kad, spręsdamas opias savo egzistencines problemas kūrybinio proceso metu, V. Mykolaitis-Putinas apsibrėžė savo asmenybės etinius ir estetinius kontūrus ir tokį portretą pristatė visuotinio subjektyvumo teismui, tikėdamasis išsikovoti teisę į vidinės ir išorinės harmonijos pripažinimą. Tačiau jis smarkiai apsiriko: „meninis išsiliejimas“ sukėlė naujų, kai kuriais atžvilgiais dar skaudesnių prieštaravimų, neigiamą kai kurių visuomenės sluoksnių reakciją: visuomeninis subjektyvumas dėsningai nepripažino teisės gyvuoti individualiam subjektyvumui.
Literatūros krizė pasibaigė
Knygoje „Lietuvoje“ 1910 m. Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė niūriai konstatavo, kad lietuviai neturi tikros literatūros, o tai, ką turi, yra tik „liaudžiai skaitymėliai“. Skurdus literatūros lygis yra tiesioginis vidinės rašytojų kultūros atspindys – „ne tik turinio, bet ir formos silpnumas aiškiai rodo rašytojų menką kultūrą“[3]. Po penkiolikos metų ir V. Mykolaitis-Putinas ta pačia minorine gaida turėjo pripažinti, kad „mūsų literatūra dar niekad negyveno savo „gerųjų metų“. Visi jie būdavo tik daugiau ar mažiau blogi“[4]. Praslinkus dar dešimčiai metų, „Akademiko“ žurnale rašytojas tebesprendė tą patį klausimą – „Ar mūsų literatūra neįdomi?“ – ir labai pagrįstai atsakė į jį recepcijos teorijai artimais argumentais: mūsų literatūros „neįdomumas“ randasi iš skaitytojo vidinės kultūros stokos, tačiau, ėmus plėsti savo akiratį ir dvasinius interesus, „daug vadinamų neįdomių knygų pasidarys įdomios. Iš viso juo turtingesnė žmogaus dvasia, juo daugiau įdomių dalykų ras jis gyvenime ir literatūroj“[5].
„Altorių šešėly“ pasirodymo metu kultūrinis sluoksnis Lietuvoje tebebuvo pernelyg plonas ir trapus. Lyginant su netolima praeitimi, su „Aušros“ laikais, kaip bandė įrodyti V. Mykolaitis-Putinas, naujieji grožiniai veikalai buvo didžiulis žingsnis į priekį, bet nepakankamas, kad „liaudžiai skaitymėlius“ būtų galima vadinti literatūros vardu. Kritikų atsiliepimai apie „Altorių šešėly“ aiškiai parodė, kad šis romanas tapo neeiliniu įvykiu ne tik lietuvių literatūros[6], bet ir apskritai kultūros baruose. Lietuvių literatūros istorijoje nebuvo kito tokio kūrinio, kuris būtų sukėlęs tokią audringą literatūrinės kritikos reakciją: „Atsirado net entuziastų, kurie šaukė: štai pagaliau literatūros krizė pasibaigė! Visuomenė skaito!“ – stebėjosi pats rašytojas[7].
Literatūros teorijos ir didelio talento ryšys
Pirmųjų lietuvių romanų silpnumą Janina Žėkaitė grindė menka rašytojų pažintimi su romano teorija. Lietuvių rašytojai buvo „kiek atitrūkę nuo intensyvių literatūrinių studijų“ ir „ne per daug stipriai rėmėsi teorija“, jie buvo greičiau praktikai – skaitė kitataučių romanus ir savo kūriniams taikė „išvadas, pasidarytas iš perskaitytų romanų“[8]. Europietiškojo romano istorija patvirtina, kad teorinis reflektavimas meno kūrinio savimonę pakelia į aukštesnį laipsnį. Ne vienas romanistas nuo XVIII a. romanų įžangose ar įterptiniuose skyriuose pateikdavo teorinius samprotavimus apie romano žanrą, kuriais stengdavosi pagrįsti savo paties išrastas naujoves. Prie teorinės romano žanro sampratos raidos daug prisidėjo ne vienas garsus prozininkas: Henry’is Fieldingas, Johannas Wezelis, Novalis, Honore de Balzacas, Levas Tolstojus, Gustavas Flaubert’as, Émile’is Zola, Thomas Mannas ir kt. Iš lietuvių rašytojų vienintelis tik Vaižgantas „Pragiedrulių“ puslapiuose išdėstė gana anachronišką klasicistinei Pierre’o Danielio Huet koncepcijai artimą nuosavą romano sampratą. Lemiamas meninės vertės veiksnys vis dėlto neginčijamai buvo kūrėjo talentas. V. Mykolaitis-Putinas, skirtingai nuo daugumos ankstyvųjų lietuvių romanistų, turėjo ne tik didelį talentą, bet ir buvo neblogai susipažinęs su romano teorija būtent iš pirminių šaltinių.
Europietiškoji romano žanro formulė: vidinė žmogaus istorija
Pirmąją rimtą sisteminę romano žanro teoriją sukūrė vokiečių literatūros tyrinėtojas Friedrichas von Blankenburgas, stambios apimties „Romano tyrinėjimuose“ (1774) davęs pradžią romantinei romano žanro sampratai. Esminis skirtumas nuo klasicistinės nedideliame traktate „Apie romanų prigimtį“ (1666) P. D. Huet išdėstytos romano sampratos („meilė turi būti pagrindinė romano tema“, o „romanai yra išgalvoti meilės nuotykiai, meniškai parašyti proza skaitytojų malonumui ir pamokymui“[9]) yra tas, kad F. von Blankenburgas į žanrą – romaną ir herojinį epą – pirmąkart pažvelgė ne kaip į poetinių priemonių sistemą, apibrėžtą temos ar pasakojimo formos, bet kaip į estetinės sąmonės formos įsikūnijimo pavidalą, kuris rodo žmogaus dvasinio išsivystymo laipsnį bei tampa ne tiek savęs pasaulyje, kiek pasaulio savyje atpažinimo priemone. Nuo to laiko romanas Vakarų Europoje pasuko į vidinį žmogaus pasaulį, neaktualioje išorėje palikdamas aštrų siužetą, įvykius, intrigą, fabulą.
F. von Blankenburgas išskyrė du tradicinius švietėjiškus žmogaus tipus, kurių dvasinis turinys objektyvuojasi skirtingais žanrais. Kolektyvinis žmogus, pilietis (Bürger), tiria išorinį socialinės būties turinį ir modeliuoja tautos būtį – jis kuria herojinį epą, o prigimtinis tipas (Mensch), arba individualybė, tiria vidinį dvasinės būties turinį ir modeliuoja individualią būtį – jis kuria romaną. Vidujiškumas (Innerlichkeit) tampa svarbiausia romano žanrinės savimonės ypatybe – „romane pagrindinis dalykas turi būti žmogaus būtis (Sein), jo vidinė būsena“[10], romanas dėmesį sutelkia į žmogaus vidų („das Innre der Personen“[11]) ir „veikiančiųjų asmenų visą vidinę būtį“[12], jis vaizduoja vidinę žmogaus istoriją. Žanrų skirtumai atsiranda dėsningai, ir jie nėra priklausomi nuo rašytojo norų, valios, sąmoningumo ar techninių rašymo įgūdžių. Epinėkolektyvinė sąmonė ne tik kad nepažįsta žmogaus vidinio pasaulio, bet įvairiomis baimėmis ir tabu slopina jo pasireiškimą. Epinis žmogus dar nėra pajėgus sukurti romano, romaninis žmogus nebesukurs epo[13].
Šiedu Apšvietos epochoje susiformavę sąmonės tipai lietuvių kultūros erdvėje negailestingai susikirto pasirodžius V. Mykolaičio-Putino prozos kūriniui. Individualybės sąmonei atstovavo romanas „Altorių šešėly“, o kolektyvinei sąmonei bent jau socialiniame raiškos lauke pasislėpę po kauke (persona) atstovavo literatūros kritikai, kurių kelti reikalavimai dažnai kardinaliai skyrėsi nuo vakarietiškosios romano žanro sampratos. Jokio vidinio prieštaravimo dėl to jie nejautė, nes paprasčiausiai nežinojo vakarietiško požiūrio į romaną, o savą „epinį“ požiūrį laikė esantį arčiau tiesos, nes jis įkūnijo būtent jų vidinį turinį. Albinas Graževičius rimtu romano „Altorių šešėly“ trūkumu laikė menką rašytojo dėmesį peizažui, panoraminiams miesto vaizdams ar atskirų vietovių aprašymams, nors romane esą užgriebiama tiek luominė, tiek ir erdvinė Lietuvos įvairovė. Neatsitiktinai kritikas apgailestavo, nors turėjo iškelti kaip laimėjimą, kad V. Mykolaitis-Putinas, užuot rūpinęsis „suburti turtingą ir išbaigtą jį supantį išviršinį pasaulį“, susitelkė į Liudo Vasario vidinį gyvenimą, nuotaiką, jausmus, mintis[14]. Tokia pozicija dėsningai atskleidžia, kaip individuacijos keliu netoli tepažengusi ir herojinio epo lygmenį tebeatitinkanti sąmonė norėtų savo kultūrinį pajėgumą įrodyti individualybės sąmonės kuriamu romano žanru, bet iš jo reikalauja atitikimo epinei sąmonei.
Šykštūs išorinio gyvenimo faktai
Keleri metai po „Altorių šešėly“ pasirodymo straipsnyje „Romano menas“ (1939) Th. Mannas teigė, kad romanas atsisako nuotykių vaizdavimo ir ima gilintis į vidinį gyvenimą ir dvasinių išgyvenimų subtilybes. Rašytojas visiškai pritarė dar 1851 m. Arthuro Schopenhauerio išsakytai minčiai, kad „romanas kaip meno forma tuo aukštesnė ir kilnesnė, kuo labiau jis vaizduoja vidinį gyvenimą ir kuo menkiau išorinį gyvenimą; ir šis santykis, kaip būdingas požymis, svarbus visoms romano raidos pakopoms <…>“, geruose romanuose „sudėtingiausias vidinis gyvenimas išauga iš labai šykščiai parinktų išorinio gyvenimo faktų“, kurie bloguose romanuose tampa tikslu sau[15]. Menas privalo, parinkęs negausių išorinio gyvenimo faktų, duoti stipriausią postūmį vidiniam gyvenimui, „nes vidinė pusė yra tikrasis mūsų susidomėjimo objektas“[16]. Jau nuo savęs Th. Mannas pridūrė, kad gilinimasis į vidų (Verinnerlichung) atitraukia dėmesį nuo grubiai jaudinančių nuotykių ir priverčia įsiklausyti į savaime nereikšmingus dalykus. Didžioji romaninio pasakojimo paslaptis, į kurią prasiskverbti neįmanoma, ir yra ta, kad pačius savaime nuobodžius dalykus pasakojimas padaro įdomius[17].
Ankstyvuoju laikotarpiu parašytoje „Romano teorijoje“ (1920) ir Georgas Lukácsas romaną suvokė kaip dviejų pradų – vidujiškumo ir išoriškumo (nuotykių) – sąveiką: „Romanas yra tikrosios vidujiškumo vertės nuotykių forma; jo turinys yra sielos, kuri iškeliauja tam, kad pažintų save, kuri ieško nuotykių, kad būtų jais išbandyta, kad jais pasitikrindama surastų savo tikrąją esmę, istorija“[18].
Nepriklausomai nuo F. von Blankenburgo bendras romano vystymosi tendencijas pačioje XIX a. pradžioje įžvelgė ir garsi prancūzų rašytoja Anne Louise Germaine de Staël. Jos nuomone, anglai pirmieji susiprato, kad „skaitytojo vaizduotei sužadinti nereikalingi nei išgarsinti didvyriai, nei didingi žygiai, nei nuostabūs įvykiai ir kad vaizduodamas vien meilės aistrą rašytojas gali be galo atnaujinti paveikslus ir situacijas, nesusilpnindamas smalsumo“[19]. Anglų rašytojai pirmieji romanus padarė dorovingais kūriniais, kuriuose išaukštinamos naujų herojų – niekuo neišsiskiriančių žmonių – dorybės ir likimai.
V. Mykolaitis-Putinas teorinius gero romano požymius siejo būtent su europietiškąja romano žanro samprata, tačiau gilinimasis į individualaus žmogaus vidinį pasaulį ir jo psichiką daugumai lietuvių kritikų atrodė bevertis ir pavojingai nuo svarbių visuomeninių reikmių atitraukiantis užsiėmimas. Kritikai norėjo matyti vaizduojamus didingus ar visai tautai reikšmingus įvykius (Vytauto valdymo laikus, Rusijos revoliuciją, tautinio atgimimo judėjimą, Kražių skerdynes), reikalavo „platesnių horizontų“ atskleidimo[20]. Veiksmas privalėjo būti dinamiškas, aktyvus, įvykiai besisukantys kaip spalvingame kaleidoskope. Užtat susidūręs su neįprastu pasakojimo būdu Kazio Puidos romane „Žemės giesmė“ Vaižgantas ironiškai stebėjosi nesuradęs „jokios intrigos, fabulos“[21], t. y. tų dviejų elementų, kurie europiečiams žymėjo gerą epą, bet virto blogo romano požymiu.
Priešingu lietuvių kritikų įsitikinimu, romanisto neturėjo dominti niekuo neišsiskiriantys žmonės: „Toks silpnavalis ir trapus veikėjas, kaip Vasaris, statyti į meno kūrinio centrą nevisai tinka net dėl grynai estetinių sumetimų, nekalbant apie moralinius, – pareiškė Jonas Grinius. – <…>. Juk silpnavalis, jautrus ir nedrąsus nebus nei didelis niekšas, nei herojiškas pasiryžėlis ir kovotojas. Jis bus vidutinis žmogus, siekiąs savo tikslų lâchement, o dažniausiai pasyvus savo nepasisekimų analizuotojas kitų valdžioj. Kai toks herojas stoja kūrinio centre, dramatiškumas, įvairumas, veiksmas ir intryga turi nukęsti. Tada, vietoj drąsių galimybių, kylančių iš vidaus, įdomumui kelti tenka imti drąsias aplinkybes ir šiek tiek tirštinti spalvas“[22].
Vakarų Europa judėjo smulkios detalės, paprasto žmogaus ir vidujiškumo, biografijos ir autobiografijos linkme, o lietuvių romanistai ir kritikai siektina vertybe tebelaikė epiniam pasakojimui pritinkančius bruožus – didingus tautos gyvenimo įvykius, išskirtinius herojus, išorinį įtemptą veiksmą, pareigą (meilę) tėvynei[23] ir jų reikalavo iš romano. V. Mykolaičio-Putino romano šiuolaikiškumą kaip retas kuris kritikas gerai suvokė tik Juozas Ambrazevičius, tiksliai pastebėjęs, kad V. Mykolaitis-Putinas, kaip įprasta „šioms dienoms“, ieško „ne herojų, bet žmonių, žmogaus paprastumo“ ir „vaizduoja savo žmonių ne kilniuosius nusiteikimus, bet, pasakyčiau, instinktyvųjį žmogų, ne viešąjį, bet intymųjį, ne šventadieninį, bet kasdieninį žmogų“[24].
Dviejų subjektyvumų sąveika
Lyginamosios antropologijos pradininko Wilhelmo von Humboldto nuomone, „norint pasiekti individualią formą žmogui reikia tam tikros, bet ne menkos apimties kultūros“[25]. Į individualią būties formą žmonija kyla ne sunaikindama kolektyvinius būties pamatus, bet priešingai – susiurbdama į save tautos ir žmonijos sukaupto dvasinio turinio maksimumą, be kurio neįmanoma tapti išbaigta asmenybe. Individualybės dvasioje atsispindi visas universumas, joje susilieja individualiosios ir universaliosios egzistencijų pradmenys, o tinkamiausia tokios refleksijos forma, romantikų požiūriu, yra romanas, kuriame susijungia du absoliutai – absoliutus individualumas (Individualität) ir absoliutus universalumas (Universalität)[26], – kurie išbaigtumą pasiekia tik reikšdamiesi kits per kitą. Kaip tik todėl romane „žmogaus genijus per poeziją pats tampa Universumo genijumi“[27]. Tvirtą harmoniją tarp žmogaus siekių ir pasaulio tvarkos sukuria tikslo nuojauta, kurią savyje nešiojasi kiekvienas žmogus, nors šis susiderinimas neapsaugo nuo klaidų ir klystkelių[28].
Svyruojanti Liudo Vasario pozicija, nesugebėjimas ryžtingai apsispręsti ir valingai pasirinkti tautiškai ir socialiai sankcionuotas vertybes, o tuo labiau jų tikrinimas abejonėmis, negalėjo nesuerzinti to skaitytojo, kuris į Liudą Vasarį žvelgė kaip į lietuviškojo tautinio prado išraišką – skaitytojo asmenybės tapatinimuisi paruoštą tobulą liejinio formą. V. Mykolaičio-Putino pasiūlytas analitinis dinamiškas tampančios asmenybės modelis tokiam uždaviniui netiko, nes tapimas subjektyviai suvokiamas ne kaip pasiektas tapatumas idealui („aukso amžius“), o kaip judėjimas iš netobulos dabarties į neapibrėžtą ateitį, kurioje idealas gyvuoja kaip realizuota siekiamybė. Tapimo sąvokos išeities taškas – esamos padėties netobulumo pripažinimas. Skaitytojas, priimdamas tampančios asmenybės modelį, turi pripažinti ne tik kitų, bet ir savo paties dabarties netobulumą. Epinei sąmonei toks savęs susimenkinimas yra nepriimtinas, nes ji visada atstovauja tik išbaigtam tobulumui.
„Altorių šešėly“ remiasi dviejų viena kitai prieštaraujančių egzistencinių būsenų principu, kurį galima apibrėžti kaip prieštaravimą tarp tikrovės ir svajonės, tarp objektyviųjų ir subjektyviųjų struktūrų. Liudas Vasaris nebėra toks užtikrintas savo sprendimų teisingumu, nuolat jais abejoja, nuolat tikrina ir neapsisprendžia. Iš pradžių jis bando prisitaikyti prie pasaulio tvarkos (šeimos, seminarijos, bažnyčios, tikėjimo), meta sau kaltinimus dėl nepasiekiamos harmonijos, gilina vidinius prieštaravimus ir graužatį, o paskui ir pats ima reikšti slaptas ir atviras pretenzijas ir kelti reikalavimus objektyviosioms struktūroms (bažnyčiai), stiprindamas jų pasipriešinimą ir prievartą. Romano autorius ilgą laiką neleidžia vertinimo svarstyklėms nusverti nė į vieną pusę, kruopščiai renka argumentus tiek vienos, tiek ir kitos pusės naudai, kol galų gale svarstyklės pakrypsta „poetavimo“ labui.
Romanas – priemonė spręsti savo egzistencines problemas
Kiekviena individualybė savyje nešiojasi romaną, skelbė romantikai, kiekvienas žmogus gali jį parašyti, tačiau kaip parašytas kūrinys „romanas gali būti tik pakankamai subrendusios dvasios vaisius“ – romane individualybės dvasia galutinai nuskaidrėja ir grįžta į save pačią[29]. Tokį dvasios grįžimą į save pačią analitinės psichologijos pradininkas Carlas Gustavas Jungas laikė pirmine sąmonės individuacijos prielaida. Individualybės sąmonės gimimas yra herojiškas žygdarbis, kadangi su jos užuomazgomis kolektyvinė sąmonė kovoja kaip su grėsme egzistencinei harmonijai. Kolektyvinė sąmonė verčia žmogų rinktis tą elgesio normą, kuri užtikrina bendruomeninio universumo darną, tačiau individualybė jau orientuojasi į nuosavą individualų universumą. Šis skausmingas prieštaravimas „tarp širdies poezijos ir priešiškų sąlygų prozos“[30] yra esminis struktūrinis tiek individualybės savimonės, tiek ir romano žanro elementas.
Vokiškąją romano sampratą „Trumpame traktate apie romaną“ (1914) savitai pratęsė ispanų filosofas José Ortega y Gassetas. Romano herojus gyvena tarsi dviejuose pasauliuose: realiame, kuris siekia sau pritaikyti žmogų, ir irealiame, arba svajonių pasaulyje, kuriame žmogus pritaiko pasaulį sau, teigė filosofas. Pasaulis susidvejina į esamą būvį ir idealų, kurį dar reikia sukurti ir kuriame būtis nustoja savo skausmingų prieštaravimų. Herojinio epo žmogaus troškimus nulemia jau egzistuojantis pasaulis, harmoniją užtikrina prisitaikymas prie jau egzistuojančio pasaulio formų, o romane „turime žmogų, kuris nori pakeisti realybę“[31], jis atsisako paklusti įpročiams ir tradicijai, jis nori būti pačiu savimi ir savyje pačiame, o ne išoriniame pasaulyje rasti savo poelgių priežastis. Tokius pasaulį perkuriančius žmones J. Ortega y Gassetas vadina didvyriais – jie stumiasi pirmyn nugalėdami įpročius ir formuodami naują elgesio modelį, jie nuolat grumiasi su kasdienybe ir įprastumu, „toks gyvenimas yra amžinas skausmas, nuolatinis atplėšimas nuo savęs tos dalies, kuri yra pavergta kasdienybės, materijos kalinės“, „nes būti didvyriu reiškia būti vienu vieninteliu, būti pačiu savimi. <…> Kai didvyris ko nors nori, to nori jis pats, o ne jo pirmtakai ir šiandienos įpročiai. Šis noras būti pačiu savimi ir yra didvyriškumas“[32].
Ispanų semiotikas Antonio’us Prieto’as knygoje „Romano morfologija“ (1975) toliau rutuliojo J. Ortegos y Gasseto koncepciją, kurią grindė romantine individualumo ir universalumo opozicija ir romantinės vidinės formos, kurią pervadino į struktūrą, idėja: „Romanas yra sisteminė vienovė, iškilusi kaip dviejų struktūrų opozicija: objektyviosios (visuomenė) ir subjektyviosios (autorius)“[33]. Šių struktūrų susikirtimo taške gimsta prieštaravimas, kurį romano autorius ir bando išspręsti kūrybinio akto metu, o ne iki jo. Romano rašymas tampa labai svarbiu gyvybinių problemų sprendimo veiksmu. Romaną gimdo iš objektyviųjų ir subjektyviųjų struktūrų susikirtimo kylantis maištas, nepasitenkinimas, nusivylimas, bet kaip parašytas kūrinys romanas yra dialektinė dviejų struktūrų vienovė, o ne vienos kurios įsigalėjimas kitos sąskaita. Ši vidinė vienovė, nulemianti romano struktūrą, yra romaninio subjekto ypatybė, kuri romaną išskiria iš kitų epinių formų (kai kurie literatūros mokslininkai dėl to jį laiko ne žanru, o ketvirtąja literatūros rūšimi). Romano „išorinės formos“ istorinis rutuliojimasis nepažeidžia vidinės romano vienovės, bet tik padaro sudėtingesnę „sielų trajektoriją“, kuria vystėsi romanas, teigė A. Prieto’as.
Individualybės ir ortegiškojo didvyriškumo apraiškos pirmuosiuose lietuvių romanuose buvo suvokiamos negatyviai kaip „klaida“ ar „blūdas“, kaip pavojus nusistovėjusiems būties pamatams, tačiau ir toks vertinimas jau aiškiai rodo, kad ėmė ryškėti naujos būties formos kontūrai, naujos egzistencinės vertybės, naujas žvilgsnis į pasaulį, į tautą, bendruomenę, asmenį, tegul ir įvardinamas kaip „blūdas“. Šie pokyčiai aiškiai rodo, kad pačioje XIX a. pabaigoje Lietuvoje sparčiai ėmė rastis individualybė, kurios dvasinis turinys užtektinai subrendo bent jau tam, kad estetinei savo raiškai pareikalautų romano žanro.
Iš visų ankstesniųjų lietuvių romanų „Altorių šešėly“ skiriasi kaip tik tuo, kad žmogus jame pirmąkart lietuvių literatūros istorijoje iškyla kaip herojus – individualybė, subjektyviai susipriešinusi su objektyviosiomis bendruomeninėmis struktūromis ir sąmoningai šį susipriešinimą reflektuojanti. V. Mykolaičio-Putino pastangos suvokti žmogaus prigimtį naudojantis ne tradicinėmis reprezentacinėmis persona klišėmis, o pasitelkiant modernias analizės priemones rodo ir rašytojo siekį adekvačiai įsilieti į šiuolaikinės Europos kultūros tėkmę. Rašytojas nebuvo pasišventęs naujų kelių Vakarų kultūros erdvėje ieškotojas, jis ėjo daugelio jau išvaikščiotais takais, rinkosi žinomus motyvus ir temas, sprendė analogiškas problemas, o daugeliu atvejų aštresnes vietas prislopindavo lietuviško drovumo prisodrintais atspalviais. Nepaisant to, „Altorių šešėly“ neabejotinai buvo pirmasis tikras modernaus lietuvių romano pavyzdys, atvėręs akis ir suteikęs kūrybinės drąsos daugeliui lietuvių kūrėjų, kurie iki „Altorių šešėly“, kaip pabrėžė Alfonsas Nyka-Niliūnas, žodžio meną suvokė kaip barokiškai išpuošto žodžio ornamentą[34]. V. Mykolaičio- Putino žengtas žingsnis į žmogaus prigimties vidų buvo pirmasis toks drąsus ir nemenkas judesys asmeninės sąmonės individuacijos keliu. „Altorių šešėly“ buvo ne pavienis atvejis, o dėsningas reiškinys, kuriam lietuvių kūrėjai jau buvo pasiruošę ir kurio su nekantrumu laukė. Netrukus prasidėjęs romano žanro proveržis Lietuvoje žymėjo lietuvių tautos subrendimą romano žanrui ir kokybiškai naujos sąmonės išsikristalizavimo momentą. Tikro romano atsiradimą gerai juto ir literatūros kritikai: „Židinio“ recenzentas J. A. „Altorių šešėly“ laikė romano pradžia Lietuvoje[35], o J. Ambrazevičius teigė, kad V. Mykolaičio-Putino romanas „atidarė duris į literatūrą romano žanrui“[36].
Iškreiptas Lietuvos visuomenės vaizdas
Apie romaną „Altorių šešėly“ netrukus po pasirodymo žodį tarė beveik visi žymiausi įvairių ideologinių krypčių literatūros kritikai, įnirtingai lenktyniaudami tarpusavyje, kuris greičiau skaitytojui pristatys V. Mykolaičio-Putino romaną. Pirmosios dvi romano dalys – „Bandymų dienos“ ir „Eina gyvenimas“ – pažymėtos 1933 m. data, dienos šviesą išvydo prieš 1932 m. Kalėdas, o pirmąją romano, tiksliau, pirmosios jo dalies recenziją Alfonsas Šimėnas išspausdino jau gruodžio 31 d. žurnalo „Naujas žodis“ numeryje, paskelbęs, kad „Altorių šešėly“ pradeda naują lietuvių romanistikoje psichologinio romano rūšį[37]. Nuo A. Šimėno tik kelias dienas atsiliko J. Ambrazevičius (V. Kietis, „Lietuvos aidas“, 1933-01-03) ir Adomas Jakštas-Dambrauskas („Rytas“, 1933-01-05).
Trečioji romano dalis („Išsivadavimas“) pasirodė 1933 m. pabaigoje, bet kritikai nesiliovė lenktyniauti ir susilaukė V. Mykolaičio- Putino pašaipos: „Kritika reagavo greitai. Bet greitumo rekordą laimėjo seniausias – gerb. A. Jakštas. Trečią tomą dar malė spaustuvės ratai, o Jakšto recenzija jau gulėjo ant jo rašomojo stalo ir nekantraudama pasiskubino ,,Ryte“ pasirodyti viešumai, pralenkdama pačią knygą. Patogu kritikui gyventi vienuose namuose su spaustuve…“[38] Daugelis recenzijų buvo gana stambios apimties, išsiplėsdavo per du tris laikraščio numerius.
Užsimezgė rimta iki tol neregėto masto diskusija apie romaną, į kurią, įskaudintas dėl neva klaidingo romano suvokimo, aistringu žodžiu energingai įsiterpė ir pats romano autorius. Pasaulėžiūros skirtumai ir įvairovė daugumai kritikų, tarp jų iš dalies ir pačiam V. Mykolaičiui-Putinui, netrukdė laikytis pozityvizmo suformuoto metodologinio traktavimo: grožinė literatūra yra realistinis visuomenės „gyvenimo atspindys“, turintis vaizduoti socialinius reiškinius ir kurti visuomeninius tipus. Individo autorefleksija vertybiniu požiūriu gerokai blanko prieš tautos ir visuomenės gyvenimo atspindį. Vos ne visi ankstyvieji romano kritikai pripažino, kad romanas yra meniškai stiprus, tačiau ne realus, o subjektyviai iškreiptas žmogaus ir visuomenės atspindys.
Nauji kultūriniai horizontai vėrėsi ne taip sklandžiai ir pakiliai, kaip rašytojas tikėjosi. Neretai pastangos brautis į individualybės sąmonės gelmes buvo suvokiamos kaip pralaimėjimas, kaip žingsnis klaidingu, ydingu keliu. O V. Mykolaitis-Putinas tik vijosi Vakarų Europos kultūrą, kartais drąsiai, o kartais ir droviai iš jos pasimokydamas, į skaitytoją prabildamas sunkiai suprantama ar nepriimtina individualios būties vertybes adoruojančia kalba. Ir vis dėlto iš kolektyvinės būties miego budo ne tik V. Mykolaičio-Putino sąmonė. Visa lietuvių tauta ne vieną dešimtmetį lėtai, bet žingsnis po žingsnio judėjo sąmonės individuacijos keliu. Todėl ne vienas literatūros kritikas, išskyrus gal tik Albiną Graževičių, Petrą Praną Būčį, Justiną Staugaitį, nesąmoningai įpuldavo į loginius prieštaravimus, kai, negailestingai sukritikavę „Altorių šešėly“, netikėtai vis dėlto reziumuodavo, kad šis kūrinys yra lietuviškojo romano viršūnė, pasižyminti stipriomis meninėmis savybėmis. Kolektyviniai vaizdiniai ir individualybės sąmonės užuomazgos jau grūmėsi ir jų sieloje. Kiek blogiau su kritikais sekėsi Liudui Vasariui.
Didžioji dauguma kritikų stengėsi ne tiek analizuoti „Altorių šešėly“ tokį, koks jis yra, kiek iš absoliutaus teisumo pozicijų nubrėžti gaires, koks jis turėtų būti. Pamokymai dažniausiai baigdavosi vos ne kategorišku romano kaip estetinės vertybės ir Liudo Vasario kaip lietuvio ar kunigo tipo atmetimu. Vieni mokė geranoriškai, kiti piktokai ir primygtinai, bet visais atvejais kritikų požiūrį kaustė jų pačių „lūkesčio horizontas“ – nusistovėjusios moralinės, dorovinės, religinės, psichologinės nuostatos ir struktūros, kolektyviniai vaizdiniai, kurių pastovumas buvo suvokiamas kaip gintina vertybė. Kritikai ne tiek stengėsi atsiverti naujam požiūriui į senus dalykus ir formuojančiai kūrinio galiai, kiek sukurti apsauginius pylimus nuo romano ketinimų plėsti skaitytojo akiratį. Sustingęs pasaulis priešinosi kitimo potencijai.
Daugelis išsakytų priekaištų rodo, kad kritikai nesąmoningai V. Mykolaitį-Putiną peikė už tai, kad jis nesugebėjo romano, kuris kaip žanras yra skirtas individualybės dvasios turiniui reikšti, pritaikyti lietuvio dvasios kolektyviniam turiniui atskleisti. Vyskupo P. P. Būčio pavyzdys, kurį netrukus aptarsime, aiškiai parodo, kad ideologiniais šarvais sukaustytas ir vis dar luomą reprezentuojantis žmogus tiek žmogaus, tiek ir visuomenės gyvavimo dėsnius supranta tik taip, kaip jam leidžia suprasti jo ideologinės klišės, kurios suvokiamos kaip vienintelis „sveikam protui“ priimtinas požiūris.
Daugelis kritikų, ir ne tik „suinteresuotų“, parodė savo nesugebėjimą estetinį ženklą išskaidyti į smulkesnes sudėtines dalis: kunigas ir žmogus, socialinė funkcija ir gamtiškoji prigimtis jiems tebesudarė nedalomą vienovę. Gamtiškosios prigimties raiškos laisvė socialinės funkcijos rėmuose nebuvo leidžiama. Kunigas visiškai nugalėjo žmogų su jo aistromis, svyravimais, polinkiais. Jeigu pažvelgtume iš fenomenologijos pozicijų, kurias iš dalies deklaravo A. Graževičius, pamatytume, kad eidoso, žmogiškosios idėjos išgryninimas šiuo atveju vyko tik iki kunigo sutanos paviršiaus ir sustojo ties ja, kaip ties kantiškuoju daikto savaime paviršiumi, tarsi žmogiškoji esmė būtų visiškai suaugusi su savo socialine funkcija ir jai visiškai pajungta. Tai tipiškas kolektyvinės sąmonės požiūris. O juk romanas „Altorių šešėly“ visų pirma sprendė modernią kunigo sutana suvaržytos ir išsilaisvinti siekiančios žmogaus prigimties problemą, bet ne kunigo, asketiškai besigrumiančio su žmogiškąja prigimtimi, problemą, t. y. siekė suvokti, kaip gali išsilaisvinti žmogaus prigimtis, o ne kaip kunigas privalo ją sutramdyti, nepaisant to, kad abiem atvejais panaikinamas vidinis susipriešinimas.
P. P. Būčys: visais atžvilgiais kenksmingas kūrinys
Kraštutinis, bet simptomiškas lietuvių kritikų reakcijos į aptariamą romaną pavyzdys yra aršiausio ir nepalenkiamo V. Mykolaičio-Putino ir „Altorių šešėly“ kritiko vyskupo P. P. Būčio studija „Kunigai Gintauto ir Putino romanuose“ (1936). Ji nebebuvo šviežia reakcija į kūrinį, todėl joje jau galėjo atsispindėti ir pirmųjų recenzijų pasirodymo metu dar neįvykę V. Mykolaičio-Putino gyvenimo pokyčiai. Romaną griežtai autobiografiniu pasakojimu laikančiam kritikui jie suteikė naujų prielaidų tapatinti autoriaus asmenybę su Liudo Vasario paveikslu, nors ir pirmieji romano recenzentai tardami Liudo Vasario vardą omeny dažnai turėjo patį V. Mykolaitį- Putiną. Naują impulsą diskusijai suteikė Telšių vyskupo ir Nepriklausomybės Akto signataro Justino Staugaičio-Gintauto parašytas „anti-Altorių šešėly“ – trijų tomų romanas „Tiesiu keliu“ (1936), kurį P. P. Būčys ir kai kurie profesionalūs kritikai (J. Grinius) įvertino geriau nei „Altorių šešėly“.
Vyskupo P. P. Būčio žodžiais buvo apibendrintas ne vieno Katalikų bažnyčią palaikančio kritiko požiūris ir paryškinta katalikiškoji romano vertinimo kryptis. Kritikas atvirai atsiribojo nuo literatūrinio vertinimo, pabrėždamas, kad romanas jį domina kultūriniu ir religiniu aspektu, todėl kūrinį jis analizuosiąs „ne kaip literatūros kritikas, o kaip žmogus, jaučiąs pareigos tarnauti savo tėvynei ir jos daugumos tikybai, kuri ir man pačiam yra didžiausia dvasios brangenybė“[39].
Apsibrėžęs tokią vertybių reprezentavimo ir gynimo strategiją ir nesistengdamas slėpti savo pasipiktinimo Vasario-Putino elgesiu, kaip retas kuris kitas kritikas į romaną P. P. Būčys žvelgė iš griežtų dogmatinių pozicijų, priversdamas kūrinio analizę ir interpretaciją tarnauti siauriems ideologiniams tikslams. Romaną jis traktavo kaip sociologinę studiją ir dokumentinę tikrovės kopiją, bet ne literatūros kūrinį, nors, kaip teigė vyskupo palaikomas A. Graževičius, literatūros kūrinio santykis su istorine tikrove yra kiek kitoks nei apybraižos ar sociologinio traktato. Pasakojime apie gyvenimo kelyje pasiklydusius ar suklaidintus jaunuolius, kurie nesugeba iškart pasirinkti tinkamos judėjimo krypties, kritikas išgirdo paskvilio prieš kunigus intonacijas. Abu romanai jam reiškė gėrio ir blogio, statymo ir griovimo dėsnių kovą. „Altorių šešėly“ pergalės atveju Lietuvos ateitį P. P. Būčys piešė apokaliptinėmis spalvomis: „Jei „Altorių šešėly“ dvasia apims mūsų tautą, žus Lietuva“[40].
Žvelgdamas iš savo varpinės bokšto nepatyręs kritikas, bet kovingas savo luomo gynėjas absoliučiai suliejo ne tik meninį ir dokumentinį vaizdo planus, bet ir autorių su pagrindiniu veikėju Liudu Vasariu. Išsiaiškinęs, kad romane vaizduojama 1908–1914 m. laikotarpio Seinų seminarija (vyskupas tą pačią seminariją vaizduoja 1885–1890 m.), jis tuoj pat išvedė paralelę tarp romane aprašomos ir realios Seinų kunigų seminarijos, joje dirbusių profesorių, inspektorių, rektorių, kad patvirtintų svarbiausią savo įtarimą: „Altorių šešėly“ galėjo parašyti tik dėl savo asmeninių savybių moraliai sugedęs ir aplinkos sugadintas žmogus, kuris neturi teisės pretenduoti į tipiško kunigo vardą. Moraliai diskredituodamas Putiną, nemenką dalį kaltės P. P. Būčys suvertė ir Putiną-Vasarį sugadinusiai aplinkai – Seinų kunigų seminarijai, – o tokia ji galėjo tapti tik dėl vadovybės kaltės: J. Staugaičio-Gintauto herojus Saulius mokėsi tuo metu, kai „auklėjimas Seinų seminarijoje buvo sveikas ir protingas“, o Putinas (ne Liudas Vasaris!) joje mokėsi tuo metu, kai auklėjimas joje „jau buvo žymiai ir net apgailėtinai pagedęs. P-nui Mykolaičiui teko būti tos įstaigos auklėtiniu, kai jos smukimas buvo pasiekęs žemiausiąjį lygį. Begu kuris psichologas abejos, kad tas smukimas paveikė p. Mykolaičio dvasią, kurios vaisius yra „Altorių šešėly“[41].
Diskvalifikuoti V. Mykolaičio-Putino romaną vertė ir lietuvių kritikų kanoniniu pripažintas pozityvistinės kritikos reikalavimas kurti visuomeninius tipus. Lietuvio kunigo savimonės harmoniją „Altorių šešėly“ žeidė būtent tuo, kad Liudą Vasarį, tokį, koks jis yra pavaizduotas romane, meno dėsniai darė Lietuvos kunigo tipu, visų kunigų, kaip rūšies, atstovu ir nuo kunigystės institucijos negailestingai plėšė herojiškumo ir kilniadvasiškumo aureolę. Remdamasis statistika ir loginiais svarstymais, P. P. Būčys siekė įrodyti, kad kūrinys neatitinka tikrovės, o Liudas Vasaris nėra tipiškas kunigas. Geriausiu atveju jis priskirtinas prie vyskupo apskaičiuotų aštuoniolikos procentų (iš kurių tik trys procentai ekskunigų) visiškų „atmatų“, lyginant su septyniasdešimt septyniais procentais pavyzdingų ir gerų kunigų. Be to, toks „purvinas“ kunigų vaizdavimas „Altorių šešėly“ yra ne atsitiktinis, o dėsningas dvasiškai ir moraliai sugadinto ir savo sugedimui pasidavusio žmogaus poelgis. Pagedęs romanas yra moraliai sugedusio rašytojo dvasios vaisius. Į polemiką su oponentu Putinu nebesileidžiama, nes priešinga nuomonė sunaikinama, atimant iš jos moralinę-dorovinę teisę egzistuoti. Sugedęs žmogus negali išsakyti konstruktyvios nuomonės. Vyskupas vertina iš katalikų kunigo pozicijų, pripažindamas tik tą vienintelį žmogaus prigimties ir pasaulio suvokimo modelį, kurį diktuoja katalikiška pasaulėžiūra. Recepcijos teorija tokius iš vidaus nuo formuojančios kūrinio galios užsibarikadavusius kritikus vadina ideologiškai angažuotais ir labai skeptiškai vertina jų galimybes adekvačiai suvokti ir interpretuoti kūrinį.
Žvelgiant iš griežtų katalikų kunigo pozicijų, Liudo Vasario poelgis, savaime suprantama, yra išdavystė, tačiau vertinant iš psichologinio taško, tai yra skausmingas naujos pozicijos gyvenime pasirinkimas, naujų asmenybės psichinių struktūrų formavimas, atsivėrimas kitokiam žmogaus ir pasaulio suvokimui, naujo identiteto paieškos. Tai yra pozityvus žingsnis savęs ieškojimo ir dvasinio tapimo, o ne degradavimo kelyje. P. P. Būčys gerokai suabsoliutina katalikybės dėmenį, teigdamas, kad V. Mykolaičio-Putino herojus nukunigėdamas nusižengia „tiems dėsniams, ant kurių stovi kiekvienos kultūringos visuomenės santvarka“[42]. Užtenka prisiminti vien Martiną Lutherį, kuris daug didesniu mastu nusidėjo P. P. Būčio idealams, kad paaiškėtų tokio nusistatymo nepagrįstumas.
Vyskupui ypač skaudu regėti doram katalikui ir lietuviui nepriimtiną ir pedagoginiu atžvilgiu pavojingą Putino piešiamą kunigijos paveikslą, kurį jis norėjo matyti nutapytą šviesiomis spalvomis. Būdamas didžiai įskaudintas šio romano, jis vis dėlto nepuolė į kraštutinumą, nesiėmė aklai idealizuoti Lietuvos kunigijos, iš dalies netgi pripažino tam tikrą „Altorių šešėly“ tiesą ir ragino ištirti reiškinį su jo priežastimis. Kaip tokį tyrimą jis traktuoja ir romaną, tačiau žvelgia į jį ne kaip į priežasčių tyrimą, o kaip į pačią nukunigėjimo priežastį, kurią reikia ne tiek pažinti, kiek neleisti prasiskleisti ir būtinai sunaikinti. Tikroji nukunigėjimo priežastis, anot P. P. Būčio, buvo „silpna šeimos dorovė, bloga aukštesnėji mokykla, nelemti seminarinės pedagogijos trūkumai“[43]. Dėl V. Mykolaičio-Putino romano pasirodymo esą galima tik apgailestauti, nes „daug geriau būtų buvę autoriui ir Lietuvai, jei „Altorių šešėly“ būtų likęs visai neparašytas“. Pasirėmęs krikščionybės šventraščiu, vyskupas darė negailestingą užuominą ir pačiam autoriui: „Kristus kitados yra pasakęs apie vieną Savo mokytinį: „Geriau būtų tam žmogui, jei jis nebūtų gimęs“[44]. Toks griežtumas vyskupui atrodė pateisinamas, nes, kaip jis teigė, retas kuris kitas kūrinys „galėjo taip smarkiai pakenkti mūsų kultūrai, kaip „Altorių šešėly“ autorius“[45].
Vyskupo skaičiavimu, kaip matėm, ne visi kunigai priklauso šviesiajai Lietuvos kunigų stovyklai, todėl su širdgėla jis pripažįsta, kad ir šią Lietuvos šviesuomenės dalį yra ištikusi vertybių krizė, joje yra daug trūkumų ir sugedimo, tačiau ne tokiu mastu, kokiu ją piešia V. Mykolaitis-Putinas. Rimti priekaištai išsakomi kunigijai, kuri savo netikusiu elgesiu privedė iki „Altorių šešėly“ atsiradimo, ir knygos autoriui, kad jis išviešino neigiamas kunigijos institucijos puses. Su trūkumais reikia kovoti, tačiau V. Mykolaitis-Putinas į bažnyčios priešų ar silpnavalių, nesavarankiškų jaunuolių rankas įdėjo galingą ginklą bažnyčiai griauti. Širdį vyskupui skauda dėl „pagedusios aplinkos“ bažnyčioje, dėl to, kad lietuviai tampa, kaip sarkastiškai jis teigia, pasaulio čempionais iškunigėjimo srityje, tačiau visi šie tikrovės bruožai vis dėlto yra tarsi netikri, atsitiktiniai, o V. Mykolaičio-Putino romanas juos paverčia dėsniu ir įtvirtina kaip imanentinę Lietuvos kunigijos savybę. Būtent dėl to vyskupas kovoja ne tiek prieš „pagedusią aplinką“, kiek prieš „Altorių šešėly“, kuris, meniškai įvardydamas „pagedusią aplinką“, suteikia jai tikrovės statusą.
Vieta, laikas, aplinkybės, žmonės, luomai P. P. Būčiui turi labai apčiuopiamus dokumentinius išmatavimus, todėl Liudas Vasaris traktuojamas tik kaip katalikų kunigiją purvais drabstantis amoralus žmogus, kuris, jeigu jau priėmė dvasininko šventimus, privalo iki gyvenimo pabaigos sąžiningai ir dorai nešti ant pečių užsidėtą kryžių, be jokios teisės pakeisti savo nusistatymus. Už kunigo sutanos ieškoti bendražmogiško dėsningumo nebelieka galimybių, nes visa tai, kas nesutampa su kunigo sutanos įrėminta savimone, patenka į amoralumo zoną.
Dogmatizmas gerokai susiaurina kritiko požiūrį, kuris romane sugeba išskirti tik vieną problemą – „katalikų kunigo santykiai su moterimis“[46], nors tie santykiai, kaip vėliau pasišaipys Bronys Raila, iš tikrųjų atspindėti labai jau drungnai. Nesunku bus suprasti, kad toks požiūris yra griežtai ideologiškai angažuotas, jeigu įsivaizduosime, kaip romaną perskaitytų su kunigo sutana nesusisaistęs žmogus, laisvamanis ar nekatalikas, arba kitai, tarkim, vokiečių ar prancūzų, o tuo labiau neeuropietiškai kultūrai atstovaujantis ar tiesiog kritiškesnio proto žmogus, kuris romane ieškos bendražmogiškų, visuotinių būties dėsnių, o ne siauros jų raiškos galimybės lietuviškoje erdvėje. Net tiksliai žinodamas, kokie reikalavimai keliami mišias laikančiam kunigui, jis nesuprastų Vasariui- Putinui metamų moralinių priekaištų mirtina nuodėme, o didžioji dalis P. P. Būčio priekaištų ir argumentų ne vienam pasirodytų sunkiai suprantami, nepagrįsti, varžantys asmenybės laisvę.
Ne tik P. P. Būčiui kliuvo Liudo Vasario žmogiškosios savybės. Daugelis kritikų taip pat reikalavo labiau pakylėti jį nuo žemės, heroizuoti, piktinosi protagonisto individualizmu ir išskirtinumu (netipiškumu). Vaizdavimo objektas trukdė lietuvio kritiko sąmonei pasiekti ar žeidė jau susikurtą tapatumą. Herojaus psichologinės, dvasinės, moralinės kolizijos pasiliko už aktualumo ribų būtent kaip griaunančios idealų vaizdinį. Į pašalį jas nustūmė visuomeninė kunigo paskirtis – žmogus iškeliamas į kolektyvinę būties plotmę, kurioje jis egzistuoja tik kaip rūšies atstovas, ir dėl to jo charakteristika virsta visos rūšies – kunigų luomo – charakteristika: kiekvienas šio luomo atstovas priima Vasario charakteristiką kaip savo asmeninę, implikuojančią jo asmeninę diskvalifikaciją. J. Staugaičio-Gintauto kunigas Juozas Saulius, mintinai mokantis visą idealių dorovinių etinių nuostatų rinkinį bei nesunkiai išvengiantis klystkelių, t. y. menkomis proto ir valios pastangomis sutramdantis prigimtį ir nusikratantis žmogiškųjų silpnybių, P. P. Būčiui yra priimtinas kaip idealių kunigo bruožų manifestuotojas. Net ir moterį – lygindamas Liucę ir Zosę (pirmąją kunigo Sauliaus meilę) – vyskupas reikalavo vaizduoti tik idealizuotai, jos negatyviųjų bruožų pastebėjimą laikydamas autoriaus amoralumo apraiška: „Štai, pamaniau sau, kaip moterį vaizduoja tas, kas į patvorį meta kunigystę!“ – baisėdamasis Liucės paveikslu karštai apgailestavo P. P. Būčys[47].
Galima jį kaltinti menku literatūriniu išprusimu ar estetinio skonio stoka už tai, kad J. Staugaičio-Gintauto romaną jis iškelia kaip lygiavertę pozityvią atsvarą V. Mykolaičio-Putino romanui: „Gintauto apysaka sklandžiai parašyta, daug lengviau skaitosi kaip Putino kūrinys. <…> Svarbiausia tai, kad joje aprašyti asmenys, vyrai ir moterys, yra teigiami ir teigiamai vaizduojami, kai Putino kūrinyje neigiami tipai teigiamai statomi ir jiems skiriamas uždavinys reikšti netiesos idėjas“[48]. Tačiau toks literatūros prigimties ir socialinės paskirties suvokimas nėra išskirtinis reiškinys. Socialistiniam realizmui pozityvus savo luomo ir jo tikslų vaizdavimas taip pat buvo svarbiausias estetinės vertės matas, kylantis iš kolektyvinės-sinkretinės mąstysenos pamatų. Būtent ši mąstysena reikalavo kunigą vaizduoti tokį, kokį jį norima matyti, ir idealų vaizdinį pateikti kaip realų kunigo paveikslą, kuris taptų svarbia auklėjamąja priemone. J. Staugaičio-Gintauto romanas šiuos reikalavimus su kaupu vykdė, o „Altorių šešėly“ pralaimėjo visais atžvilgiais, tarp jų ir literatūriniu. Meniškumą, anot kritiko, sužlugdė „nuoga tendencija“ – atviras V. Mykolaičio-Putino siekis išteisinti ekskunigą.
Literatūros istorija parodė, kad, nepaisant raginimo mylėti J. Staugaičio-Gintauto „išvestus principus“ ir „vyrų ar moterų išvestuosius tipus“ („laiminga bus Lietuva, jei jos visuomenė mylės Saulių ir jam panašius ar panašias“[49]), romanas „Tiesiu keliu“ taip ir nesugebėjo įžengti į literatūros erdves ir pasiliko tik savo dešimtmečio marginalijose kaip nevykusios grafomanijos pavyzdys.
Baimė susipažinti su savimi
P. P. Būčio studiją vertinant kaip simptomišką didelės dalies lietuvių visuomenės reakciją į V. Mykolaičio-Putino romaną galima būtų išskirti dvi tos reakcijos ypatybes: visų pirma, individui neleidžiama įgyti tokio asmeniškumo, kad jis imtų kirstis su socialine žmogaus paskirtimi bei kolektyvinėmis raiškos formomis, ir, antra, liguistai nepriimama negatyvioji būties ir žmogiškosios raiškos pusė. Negatyvumas įveikiamas ne jį analizuojant, o jo nematant. Psichoanalizės požiūriu, tokia reakcija rodytų nesugebėjimą įsisavinti negatyviosios savo asmeninės psichikos gelmės ir psichinio turinio visumos, taip pat buvimą dar anapus individuacijos proceso, t. y. baimę „susipažinti su savimi pačiu, kad žinotum, kas esi“[50]. P. P. Būčys kaip niekas kitas geriau parodė, koks grėsmingas kolektyvinei sąmonei yra įvardijimo pavojus, kai tikrovė yra priimama ne tokia, kokią ją atskleidžia protinės ar jausminės tyrimo priemonės, o kokia yra įvardijama, t. y. rašant lygybės ženklą tarp daikto ir jo įvardijimo ir maginiais būdais kovojant ne dėl daikto (signifikato) kokybės, o dėl jo įvardijimo (signifikanto) priderinimo. Daugelis kritikų rašytojui kaip tik ir kėlė reikalavimą pakeisti tikrovei duotą vardą, kadangi iš sinkretizmo gniaužtų besivaduojančiai sąmonei labai svarbu buvo reprezentuoti, o reprezentuoti galima tik pozityvią tikrovę. Tik toks tapatinimasis gali suteikti pozityvią vidinę – dvasinę ir psichologinę – darną.
Didžiausia antropologinė romano „Altorių šešėly“ vertė yra ta, kad rašytojas jame vykusiai pagavo ir užfiksavo tą momentą, kada seni, kolektyvinės sąmonės sukurti vaizdiniai ir elgesio modeliai nustoja tenkinti į brandesnes individualumo aukštumas pakilusį subjektyvumą ir nebeatlieka asmenybės identifikavimosi funkcijos. Save suvokianti individualybės sąmonė „Altorių šešėly“ aštriai susikirto su kolektyvine sąmone ne tik reflektuojant religinį jausmą ar apeigas, bet ir žmogiškos laimės sampratos, egzistencinės pilnatvės ir raiškos klausimu. Naujam turiniui ji ieškojo naujos formos. Individualybės sąmonė nėra įgimtas žmogaus bruožas, ji yra ilgo kultūrinio proceso pasekmė, išauganti iš kolektyvinio pamato ir su juo neišvengiamai susipriešinanti. Ji žymi didesnę tiek individo, tiek ir jo atstovaujamos visuomenės dvasinę brandą, sugebėjimą į pasaulį pažvelgti tomis pačiomis akimis, bet suvokti jį kita sąmone.
„Altorių šešėly“ pasirodymas lietuvių literatūros padangėje sukėlė tikrą sumaištį kritikų galvose. Beveik visi kritikai suprato, kad romanas savo meniniu svoriu, psichologine pagrindinio veikėjo analize pranoko visus lig tol parašytus kūrinius, tačiau jo meninė branda daugeliui kritikų nesiderino su jame išsakytomis idėjomis, pagrindinio herojaus paveikslu, bažnyčios vaizdavimo pobūdžiu. V. Mykolaitis-Putinas nutapė tokį lietuvio ir kunigo portretą, kokio lietuvių skaitytojas nesitikėjo išvysti ir kokio, ypač ideologiškai angažuotas skaitytojas, nenorėjo ir psichologiškai dar nebuvo pajėgus priimti kaip tikrovės atspindžio. Naujas žmogaus prigimties paveikslas negalėjo patenkinti į senąją tradiciją atsirėmusių literatūros kritikų, ir nebūtinai lojalių Katalikų bažnyčiai, todėl neišvengiamai dėl romane išdėstytų idėjų kilo arši polemika. Didysis susikirtimas įvyko asmenybės savimonės lygmenyje, nesutariama buvo ne dėl smulkmenų, o dėl pamatinių požiūrio į pasaulį dalykų, todėl literatūrinis vertinimas paprastai būdavo pastumiamas į šalį, kad atsilaisvintų vieta ideologinėms batalijoms – romanas „vertintas ne literatūriniu matu“[51].
Estetinis aspektas lietuvių kritikams mažai terūpėjo. Grožinę kūrybą suvokiant kaip „gyvenimo veidrodį“, iš romano buvo laukiama objektyvaus socialinės tikrovės atspindžio, pradedant socialinių politinių aplinkybių vaizdavimu ir baigiant autoriaus biografinėmis smulkmenomis. Sociologizuotas požiūris, nepaisant jo ideologinių atramų, sutartinai priešinosi V. Mykolaičio-Putino pateiktam „tikrovės atspindžiui“, rodė, kur tikrovė pavaizduota klaidingai ir kaip reikėję ją vaizduoti objektyviai teisingai. Objektyvus šiuo atveju reiškė tinkamas subjektyviam suvokėjo tapatinimuisi, arba visiškai atitinkantis suvokėjo „lūkesčių horizontą“.
„Altorių šešėly“ yra pirmasis kūrinys lietuvių literatūroje, kuriame kaip lygiaverčiai varžovai susirungia objektyviosios struktūros, atstovaujamos bendruomeninių normų, ir subjektyviosios, individualios psichologinės struktūros. Šiame romane pirmąkart individualiosios būties struktūros tampa vertybių atskaitos tašku – lietuvis pirmąkart pajuto ir nedviprasmiškai pripažino individualios būties vertę. Tai jau buvo prozos peraugimo į romaną ženklas. Pasiektos aukštumos buvo ne tik V. Mykolaičio-Putino romano nuopelnas, bet ir jo egzistencinio dramatizmo priežastis, nes sinkretinės struktūros nebuvo linkusios lengvai pasiduoti ar taikiai toleruoti naujosios sąmonės apraiškos.
Romanas nėra elgesio tam tikrose situacijose vadovas, kokio laukė daugelis kritikų, jis įkūnija tam tikrą idėją ir išreiškia ją per konkrečius įvykius, poelgius, vaizdus, personažus, tačiau „Altorių šešėly“ vaizdai ir personažai labai trukdė romano pedagoginei funkcijai – vis dar tikėta, kad neigiami pavyzdžiai nuveda klaidingu keliu. P. P. Būčys gąsdinosi, kad romanas „katalikiškosios jaunuomenės sielose sukels nerimo ir netvarkos“, o Švietimo ministerijos jau spėtas įtraukti į mokymo programas prives prie to, kad „beveik visa katalikiškosios mūsų šalies moksleivija išeis iš auklėjimo įstaigų su netvarka sielose ir bus tikusi tiktai netvarkai, kitaip sakant ardymo darbams“[52]. Laikas parodė, kad šios pranašystės neišsipildė.
Kritikos spaudimas vis dėlto išgąsdino V. Mykolaitį-Putiną. Tapęs romanistu jis pasuko „teisingu“ keliu, į kurį nukreipė lietuvių kritikų suformuluota gero romano samprata, ir ėmėsi rašyti romaną, t. y. produkuoti romano formą, užuot narpliojęs savo egzistencinius skaudulius, klajojęs po individualybės vidinį pasaulį bei rašęs vidinę individualybės istoriją. Dabar rašytojas rinkosi tiek visuomeniškai („Krizė“), tiek tautiškai istoriškai („Sukilėliai“) aktualius įvykius ir temas. Savo paties pavyzdžiu jis galėjo patvirtinti, kad buvo teisus, kai ironiškai pasišaipė iš vyresnės kartos rašytojų estetinių nuostatų: nei menine ar išliekamąja verte, nei egzistenciniu aktualumu šie romanai toli gražu nebepasiekė „Altorių šešėly“ aukštumų.
[1] Mykolaitis-Putinas V. Raštai. – T. 7. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1968. – P. 274.
[2] „Daugelis labiausiai pavykusių romanų yra genialaus individo viso dvasinio gyvenimo kompendijus, enciklopedija“ (Kritische Friedrich-Schlegel-Ausgabe. – T. 1. – Kn. 2. – München, Paderborn, Wien: Schoeningh, 1967. – P. 156).
[3] Kymantaitė-Čiurlionienė S. Raštai. – T. 4. – Vilnius: Vaga, 1998. – P. 143.
[4] V. P. [Mykolaitis-Putinas V.]. 1924 m. literatūros apžvalga // Židinys. – 1925. – Nr. 2. – P. 140–145, 145.
[5] Mykolaitis V. Ar mūsų literatūra neįdomi? // Akademikas. – 1935. – Nr. 3. – P. 63–65, 63.
[6] 1935 m. laikraščio „Literatūros naujienos“ surengtuose geriausios lietuvių grožinės knygos rinkimuose tarp dviejų šimtų dvidešimties įvairių žanrų kūrinių be konkurencijos nugalėjo romanas „Altorių šešėly“, surinkęs tris tūkstančius penkis šimtus trisdešimt taškų ir toli už savęs palikęs Petro Cvirkos „Frank Kruk“ (tūkstantis trys šimtai aštuoniasdešimt penki taškai) bei Antano Vienuolio „Viešnią iš šiaurės“ (tūkstantis trys šimtai septyniasdešimt šeši taškai). Žr.: Rimydis A. Skaitytojai išrinko 10 literatūros gražuolių // Literatūros naujienos. – 1935-07-01.
[7] Mykolaitis-Putinas V. Liudas Vasaris, jo draugai ir priešai. Atsakymas kritikams ir nekritikams // Literatūros naujienos. – 1934-03-31.
[8] Žėkaitė J. Lietuvių romanas. Žanro raida iki 1940 m. – Vilnius: Vaga, 1970. – P. 35.
[9] Huet P.-D. Traité de l‘Origine des Romans. – Paris, 1799. – P. 3, 5.
[10] Blankenburg Ch. F. von. Versuch über den Roman. – Stuttgart: J. B. Metzler, 1965. – P. 17–18.
[11] Ten pat. – P. 58.
[12] Ten pat. – P. 265.
[13] Ten pat. – P. XIII.
[14] Graževičius A. V. Mykolaičio-Putino romanas „Altorių šešėly“ // Ateitis. – 1934. – Nr. 3–4. – P. 152–163; Nr. 6–7. – P. 286–289; Nr. 8. – P. 350–355; Nr. 9–10. – P. 400–406, 350–351.
[15] Romanpoetik in Deutschland: von Hegel bis Fontane, hrsg. von H. Steinecke. – Tübingen: Narr, 1984. – P. 122.
[16] Ten pat. – P. 123.
[17] Mann Th. Die Kunst des Romans. Gesammelte Werke in 13 Bd. – 2 Aufl. – T. 10 – Frankfurt a. M.: S. Fischer, 1974. – P. 348–362, 357.
[18] Lukács G. Die Theorie des Romans. Ein geschichtsphilosophischer Versuch über die Formen der groβen Epik. – 2 Aufl. – München: Deutscher Taschenbuch Verlag, 2000. – P. 78.
[19] Staël A. L. G. De. De la Littérature considérée dans ses rapoports avec les institutions sociales. – Paris: Maradan, 1800. – P. 285–286.
[20] Gira L. Kritikos baruose. – Vilnius: Vaga, 1982. – P. 334.
[21] Tumas J. Kazys Puida. Raštų rinkinys, tomas II ir III: Žemės giesmė // Vilties priedas. – 1914. – Nr. 2. – P. 60–63, 62.
[22] Grinius J. Putino „Altorių šešėly“, arba lyrinė drama žmogaus, kuris prasilenkė su savo pašaukimu // Židinys. – 1933. – Nr. 1. – P. 43–53, 51.
[23] Senąsias lietuvių rašytojų estetines nuostatas V. Mykolaitis-Putinas ironiškai pašiepė: „<…> mūsų literatūra turi būti t a u t i n ė . Tautinė ne vien turiniu, bet ir forma, kaip tautinės sielos reiškėja. Mūsų senesnėsės kartos rašytojams ši problema nebuvo problema, bet savaime suprantamas ir išsprendžiamas dalykas: rašyk skaudamaisiais reikalais, žadink tėvynės meilę, dainuok apie garsius senovės didvyrių žygius, tai ir bus tautiška poezija“ (Mykolaitis V. Naujosios lietuvių literatūros angoje // Židinys. – 1928. – Nr. 10. – P. 212–220, 214–215).
[24] Brazaitis J. Raštai. – T. 2. – Chicago: Į Laisvę fondas, 1981. – P. 345.
[25] Humboldt W. von. Gesammelte Werke. – T. 1. – D. 1. – Berlin: B. Behr, 1903. – P. 393.
[26] Schlegel Fr. Literary Notebooks. 1797–1801, ed. by H. Eichner. – London: Athlone, 1957. – P. 58.
[27] Romantheorie, hrsg. von E. Lämmert. – Köln-Berlin: Kiperheuer & Witsch, 1971. – P. 262–263.
[28] Jacobs J., Krause M. Der deutsche Bildungsroman: Gattungsgeschichte vom 18. bis zum 20. Jahrhundert. – München: C. H. Beck, 1989. – P. 101.
[29] Schelling F. W. J. Sämmtliche Werke. – Abt. I. – Bd. 5. – Stuttgart und Augsburg: J. G. Cotta, 1859. – P. 676.
[30] Hegel G. W. Fr. Sämmtliche Werke, hrsg. von H. Glockner. – Bd. 14. – Stuttgart: Frommann, 1954. – P. 395.
[31] Ortega y Gasset J. Mūsų laikų tema ir kitos esė. – Vilnius: Vaga, 1999. – P. 86.
[32] Ten pat. – P. 86.
[33] Prieto A. Morfología de la novela. – Barcelona: Editorial Planeta, 1975. – P. 14–15.
[34] Nyka-Niliūnas A. Temos ir variacijos. Literatūra. Kritika. Polemika. – Vilnius: Baltos lankos, 1996. – P. 50.
[35] J. A. Juozas Grušas. Karjeristai // Židinys. – 1935. – Nr. 5–6. – P. 596–599, 596.
[36] Ambrazevičius J. Lietuvių rašytojai. – Kaunas: Šv. Kazimiero draugija, 1938. – P. 255.
[37] Šimėnas A. „Altorių šešėly“ // Naujas žodis. – 1932-12-31. – P. 464.
[38] Mykolaitis-Putinas V. Liudas Vasaris, jo draugai ir priešai. Atsakymas kritikams ir nekritikams // Literatūros naujienos. – 1934-03-31. – Nr. 1 (ir 1934-04-15. – Nr. 2; 1934-05-01. – Nr. 3).
[39] Būč ys P. P. Kunigai Gintauto ir Putino romanuose. – Kaunas: Šviesos sp., 1936. – P. 4.
[40] Ten pat. – P. 27.
[41] Ten pat. – P. 15.
[42] Ten pat. – P. 32.
[43] Ten pat. – P. 35.
[44] Ten pat. – P. 29.
[45] Ten pat. – P. 26.
[46] Ten pat. – P. 4.
[47] Ten pat. – P. 20.
[48] Ten pat. – P. 30.
[49] Ten pat. – P. 29.
[50] Jung C. G. Bewusstes und Unbewusstes. – Olten: Walter- Verlag, 1971. – P. 31.
[51] Graževičius A. V. Mykolaičio-Putino romanas „Altorių šešėly“. – P. 152.
[52] Būčys P. P. Kunigai Gintauto ir Putino romanuose. – P. 6.