literatūros žurnalas

Neringa Butnoriūtė. Almanachas be ragučių

2020 m. Nr. 7

Poezijos pavasaris 2020. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos fondas, 2020. – 317 p. Knygos dailininkas – Gytis Skudžinskas.

Tikriausiai ne vien mane iki vasaros vidurio kamavęs karantinas paskatino pasiilgti socialinių džiaugsmų – literatūros skaitymų, susitikimų, malonumo rinktis dar nematytas knygas ne pagal interneto katalogą. Į liepos pabaigą perkeltas tarptautinis poezijos festivalis „Poezijos pavasaris“ bei jį lydintis almanachas šiemet gali būti puikūs tokio ilgesio katalizatoriai. Nors jie nebūna pagal visų pageidavimą, užtat per trumpą laiką pristato skirtingų tipų, stilių, amžiaus poetų spektrą ir neretai sutampa su naujų poezijos knygų sutiktuvėmis.

Šių metų almanacho lietuvių poezijos dalies sudarytojai Benediktas Januševičius ir Dainius Gintalas nusprendė skaitytojus sugrąžinti prie ankstesnės tradicijos ir užtvindyti juos poezija. Trijų šimtų septyniolikos puslapių „Poezijos pavasaryje“ skelbiama šimtas šešių lietuvių ir dešimties užsienio autorių poetiniai tekstai (pastaruosius kuravo Vytas Dekšnys), dar dešimt lietuvių poetų įskaitė savo eilėraščius į kompaktinę plokštelę (parengė Rimantas Kmita). Paskutinįkart panašiai gausus almanachas pasirodė 2011-aisiais, kai Erika Drungytė pakvietė devyniasdešimt keturis poetus, o rinkinys dar nebuvo sudarinėjamas iš spaudos publikacijų. Tokia apimtis, prilygstanti bent penkių valandų skaitymams, skatina laikytis padorumo ribų, nesiginčyti dėl skonio ir susilaikyti nuo Sigito Parulskio idėjos kiekvienam leidinio autoriui atrasti vietos „Šindlerio sąraše“. Šįkart apsiribosiu bendresniais principais ir užduosiu klausimų.

Svarbiausia didelės apimties almanacho naujiena – įtrauktas atskiras vaikų poezijos skyrelis. Jis pratęsia jau kelerius metus pastebimą šios literatūros srities suaktyvėjimą, tiesa, kritikos iki šiol stipriau nereflektuojamą. Gal todėl apie ją pasisakyti duota vienai iš jos gerųjų ambasadorių Daivai Čepauskaitei. Trumpame įvadiniame žodyje ji atkreipia dėmesį į problemą: šiuo metu nelengva rašyti vaikams, nes pastangos šiuolaikiškai, t. y. ideologizuotai, pateikti vaikui literatūrą atsižvelgiant į tai, kas, suaugusiojo požiūriu, atrodo naudinga jo gerovei, gali visiškai neatitikti to, kas aktualu pačiam vaikui. Išeitimi iš šios padėties laikoma klasikinė pozicija vaiką nukreipti į tikrovę, tikrųjų patirčių link: „Gal leiskime vaikui įsilipti į medį, patylėti ir pajusti, kad gamtoje pilna garsų, tiesiog liudijančių gyvybę ir grožį. Tegu jie išgirsta tylą, vėją, griaustinį, paukštį – ką nors amžino, neaktualaus, ką nors, įrodančio, kad esame šios įvairovės ir harmonijos dalis. Tik tiek. Ir net tiek“ (p. 208).

Ir tikrai – sudarytojų pateiktoje šešiolikos autorių eilėraščių vaikams dalyje pasimato, kad vaikų poezija labiau vengia šiuolaikybės, nei ją perima. Gal todėl, kad pas mus stipri vis dar kuriančių, jau klasikėmis tampančių poečių kūrybos įtaka, ir vaikų knygose programiškai vyrauja „vaikiškas panteizmas“ – gamtos ir apskritai pasaulis esąs geras ir viso ko pilnas, jis vaiką ugdo savaime. Tik ar šis įsivaizdavimas nėra įstrigęs beamžės vaikystės utopinėje erdvėje, kurią kaip saugią zoną romantizuoti taip pamėgę poetai? Viena vertus, atrinktoje poezijoje lyriški išminties apsireiškimai, neretai įgyjantys krikščioniškos pasaulėjautos elementų, konkuruoja su atvira didaktika. Kita vertus, eilėraščiuose esama vienodai melodingų užkalbėjimų, dėmesio dviprasmybei, frazeologijai ir kalbos vaizdingumui, kurie vietomis ima priminti poeziją suaugusiesiems ir apskritai varžosi su turiniu. Mano požiūriu, numanomo „kanono“ inercijos, suvienodėjimo išvengia aiškiai adresatą, humoristinį siužetą apsibrėžusi Violeta Palčinskaitė, personažą pasirinkęs Antanas Šimkus, profesionaliai tebeatrodo Ramutė Skučaitė bei „panteistams“ nepriklausanti Evelina Daciūtė. Jei „Poezijos pavasaryje“ vaikų poezija iš tiesų taps jo dalimi, įdomu, ar ji atskleis daugiau skirtingų tembrų? Vien laikytis ir šįkart pastebimos gynybinės tezės, esą rašyti poeziją vaikams yra tauriau ir išskirtiniau nei poeziją suaugusiesiems, nepakanka.

Sprendimas almanachą praplėsti vaikų poezija atliepia ir bendresnį, bet ne tokį įdomų leidinio tikslą – teikti susibūrimo, susitikimo džiaugsmą. Jis kelia papildomų klausimų apie leidinio ambicijas ir santykį su festivalio programa. Pavyzdžiui, jeigu jaučiamas įvairesnių poezijos grandžių stygius, kodėl „Poezijos pavasario“ almanache nesuteikiamas balsas moksleiviams ir jauniesiems poetams, kurie skaitymuose „Augame kartu su eilėraščiu“, „Sueiliuotas pavasaris“ išsikovoja teisę pristatyti savo poeziją baigiamajame renginyje? Jeigu almanachas atlieka metraščio funkciją ir jame pažymimi jubiliejus švenčiantys klasikai, kurgi vieta praėjusių metų „Poezijos pavasario“ Maironio premijos laureatui? Apskritai kuo šis leidinys, be Stasio Krasausko paukštuko ir užsienio svečių tekstų, yra susijęs su festivaliu?

Lietuvių poetų daliai B. Januševičius ir D. Gintalas taikė mišrų atrankos principą: vienus eilėraščius rado kultūrinėje spaudoje, kitus pateikė autoriai. Kadangi per metus pasirodžiusios poezijos publikacijos spaudoje atskleidžia nepilną, gan alternatyvios literatūros tikrovės vaizdą, kurį, atrenkant įdomiausius eilėraščius, tenka dar labiau susiaurinti, sprendimas siekiant kokybės įvairinti atrankos šaltinius atrodo savaime suprantamas (nors ir smalsu, kodėl tarp lietuvių įtrauktas italas Davide’as Castiglione, iš kokių kanalų atklydo pseudonimu Melavau rašanti(s) autorius / autorė). Tačiau rezultatas skatina svarstyti, ar stipriai išplėstas „Poezijos pavasario“ autorių kiekis iš tikrųjų padidina leidinio solidumą ir daro jį įvairesnį? Kuo jo vertę pamatuoti, jei nėra pasiūlyta jokios temos ar rakto vertės kriterijams atremti? Sprendimas plėsti ir įvairinti almanachą neatrodo itin radikalus pokytis, nes nieko nepasako nei apie festivalį, nei apie lietuvių poeziją, kuri ir taip natūraliai yra įvairi ir rašoma visur. Minėtas vaikų poezijos skyrelis išpučia leidinio apimtį, bet neparodo kokios nors strategijos.

Iki šiol susiklosčiusi tradicinė „Poezijos pavasario“ almanacho struktūra su laiku apaugo sluoksniais: skelbiami nauji lietuvių ir užsienio poezijos tekstai, svarstymai apie klasikinę ir šiuolaikinę poeziją, anketos, dalis poezijos įgarsinama kompaktiniame diske. Visi šie elementai, paimti atskirai, atrodo reikalingi, nes turi paskirtį, bet visus tiesiog sudėjus į krūvą ir nepagrindžiant, kodėl viso to reikia, kodėl reikia šįkart, rinkinys tampa balaganu. Rodos, sudarytojai šiemet labiausiai susitelkė į lietuvių tekstų dalį, todėl prozinė almanacho dalis (dokumentika, esė) atrodo silpnoka. Neaišku, kodėl Dovilė Kuzminskaitė šiame almanache, o ne kultūrinėje spaudoje „raportuoja“, kaip ji atstovavo lietuvių literatūrai Meksikoje, kai nuvyko ten pristatyti sudarytos antologijos „Versos en blanco. Poesía lituana contemporánea“. Ar negalėjo apie per metus įvykusius poezijos sklaidos įvykius pasisakyti ir daugiau vertėjų, kuratorių, poetų? Kodėl yra tik šis epizodas? Maironio lietuvių literatūros muziejaus atstovai Alfas Pakėnas ir Virginija Babonaitė-Paplauskienė parengė anksčiau neskelbtos dokumentikos apie Paulių Širvį ir Henriką Nagį, tačiau poetus pristato taip sausai, lyg sukaktį minėti būtų tik slegianti būtinybė – jokios intrigos, santykio su galima auditorija (kas ji?). D. Čepauskaitė motyvuoja vaikų poezijos poreikį taip, lyg pati būtų sudariusi almanacho vaikų poezijos skyrelį. Visi keturi „prozos“ dalies tekstai almanache atrodo formaliai – gali jame būti, bet taip pat galėtų pasirodyti bet kurioje kitoje medijoje.

Anksčiau almanacho turinys skatindavo kritikų diskusijas, bet dabar dėl nepaslankios jo formos norisi apsiriboti ironiška visumą nusakančia citata (kaip kasmet daro Ramutė Dragenytė). Toks, koks jis šiemet atsitiko, ko gero, parodo ne vien sudarytojų požiūrį, bet ir bendresnį nuovargį: simbolinė šio leidinio vertė nepakankamai „draugauja“ su idėja, kokio jo patys norėtume šiandien. Kadangi man, kaip ir sudarytojams B. Januševičiui ir D. Gintalui, anksčiau teko sudarinėti „Poezijos pavasario“ lietuvių poezijos dalį, puikiai suprantu, kaip sunku keisti jo formą. Tačiau taip pat nelengva tokį almanachą, dėl būtinybės sudaromą nelanksčiai, pateisinti: „Poezijos pavasaris“ yra vienas iš nedaugelio šio žanro leidinių Lietuvoje, daug kam – vis dar ryškiausias gyvo poezijos proceso reprezentantas, turintis tarptautiškumo elementų, atliepiantis kolekcinę aistrą. Mąstant apie bet kokio almanacho prasmę šiandien, natūraliai norisi charakteringos atrankos, jei įmanoma, kuo labiau bekompromisio eksperimento. Taigi „Poezijos pavasaris“, po įvairių bandymų suteikti jam naujesnę koncepciją, įdomesnę struktūrą, po mėginimų kaitalioti atrankos principus vėl tapęs bestuburiu, sugrįžta į „nulinį tašką“. Tokia poezijos reprezentacijos recesija kelia tik vieną mintį: laikas sudaryti ambicingesnį leidinį.

Neringa Butnoriūtė. Pralaimėjimų groteskas

2020 m. Nr. 4 / Aidas Jurašius. Bibliofobija. – Vilnius: Vaga. – 2019. – 223 p. – Knygos dailininkė – Inga Navickaitė-Drąsutė.

Neringa Butnoriūtė. Pirmosios poezijos knygos: santūrūs analitikai, pasyvus įniršis ir hipsterės epas

2020 m. Nr. 1 / Recenzijoje apariamos keturios 2019 m. išėjusios pirmosios poezijos knygos: Aisčio Žekevičiaus „Maratonas“, Simono Bernoto „Reivas“, Vaivos Grainytės „Gorilos archyvai“, Ievos Rudžianskaitės „Kita“.

Neringa Butnoriūtė. Metaforomis apaugusi tikrovė

2019 m. Nr. 10 / Ernestas Noreika. Apollo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 109 p. – Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

„Metai“: kokie gi buvo 2019 m. literatūroje ir spaudoje

Kokie buvo 2019 m.? Apie juos literatūroje ir spaudoje pasisako Antanas Šimkus, Laura Sintija Černiauskaitė, Neringa Butnoriūtė, Deimantė Kukulienė, Gediminas Kajėnas.

Neringa Butnoriūtė. „Metų knygos rinkimai“: ko apie save nepasakys kritika

2019 m. Nr. 11 / Ar nėra taip, kad už šį skandalą dalį atsakomybės turėtų prisiimti ir kritikai, literatūrologai, kurie mielai džiaugiasi bendrais literatūros laimėjimais, bet ilgus metus to paties darbo „misijas“ laikė savaime prasilenkiančiu dalyku?

Neringa Butnoriūtė. Kaip literatūroje

2019 m. Nr. 8–9 / Vidas Morkūnas. Pakeleivingų stotys. – Vilnius: Odilė, 2019. – 119 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Ištikima kūrybos procesui

2019 m. Nr. 7 / Prozininkę Dainą Opolskaitę kalbina Neringa Butnoriūtė / Rudenį už novelių rinkinį „Dienų piramidės“ (2019) Dainai Opolskaitei bus įteikta prestižinė Europos Sąjungos literatūros premija…

Neringa Butnoriūtė. Nenupoliruota kūniška poezija

2019 m. Nr. 4 / Rima Juškūnė. Perikonas. – Kaunas: Kauko laiptai, 2018. – 80 p. Knygos dailininkė – Inga Zamulskienė.

Neringa Butnoriūtė. Suvaldyti poeziją, arba Treniruotė poezijos mylėtojui

2017 m. Nr. 7 / Lietuvių poezija man atrodo visiškai normali, pasižyminti daugybe skirtingų šalių literatūros procesams būdingų reiškinių, tarp jų – ir ribotumu. Natūralu, kad visa ji negali būti tik gera, nors esame linkę…

„Nė vienam negalėčiau pasakyti: tu esi nulis ir tavo poezija nieko verta“

2017 m. Nr. 2 / Poetas Vytautas Kaziela atsako į Neringos Butnoriūtės klausimus / – Turiu prisipažinti: esate aktyvus – rašantis, poezijos festivaliuose nuolat apsilankantis poetas, o nedaug apie Jus žinau.

Neringa Butnoriūtė. Smagi poezija apie žodžio prasmę ir beprasmybę

2016 m. Nr. 10 / Benediktas Januševičius. Žodžiai. – Vilnius: Žiemos žodžiai, 2016. – 80 p.

Neringa Butnoriūtė. Prisiminti – vertingiau nei vien žinoti

2015 m. Nr. 11 / Ramutė Skučaitė „Nepaslaptis tokia balta“: eilėraščiai ir proza. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 120 p.