2024 m. Nr. 3 / Straipsnyje, analizuodama ir gretindama du kūrinius – Sauliaus Šaltenio apysaką „Riešutų duona“ (1972) ir čekų rašytojo Bohumilo Hrabalo, kurio 110-ąsias gimimo metines švenčiame šį kovą, apsakymų rinkinį „Krasosmutnění“ (1979)…
2024 m. Nr. 2 / Liudvikas Adomas Jucevičius (Ludwik Adam Jucewicz, 1813–1846), XIX a. vidurio Lietuvos dvikalbis literatas – etnografas, vertėjas, lietuvių literatūros istorikas, – yra viena tų epochos asmenybių, kurios nesiduoda…
2023 m. Nr. 12 / Komizmas ir jo raiškos formos (humoras, ironija, satyra, parodija, groteskas ir kt.) kaip universalus sąmonės fenomenas ne tik aktyviai reiškiasi kasdieniame gyvenime, bet ir įsiskverbia į literatūros bei kitų menų sritis.
2023 m. Nr. 10 / Ko gero, neverta sakyti, kad antropocentrizmas – neišvengiama Homo sapiens laikysena, o ypač laikotarpiu, kuris, atsižvelgiant į žmonijos daromos įtakos planetai mastą, išskiriamas nuo prieš tai buvusių ir apibrėžiamas antropoceno vardu.
2023 m. Nr. 7 / Iš lenkų k. vertė Vidas Morkūnas / Wisławos Szymborskos šimto metų sukaktis poetės kūrybos gerbėjus skatina ir įpareigoja nuodugniau apmąstyti jos gyvenimą ir darbus. Pati poetė gyvenimą laikė ne rojumi žemėje, o iššūkiu…
1992 m. Nr. 6 / Iš vokiečių kalbos vertė Juozas Girdzijauskas / Wolfgangas Kayseris gimė Berlyne 1906 m. gruodžio 24 d. Studijavo Berlyno universitete, vadovaujamas Julijaus Petersono ir Arthuro Hubnerio.
2023 m. Nr. 4 / A. J. Greimo veikalas kelia kognityvinį disonansą, kai suvokiame, kad atsivėręs juslingumui, grožio pajautai, logišku ir nuosekliu mąstymu pasižymintis autorius siekia kuo objektyviau aptarti ir įvertinti estetinius kūrinių visumos aspektus…
2023 m. Nr. 3 / Šiais metais kovo mėnesį minime žymaus Mažosios Lietuvos kultūros veikėjo, filosofo ir rašytojo Vydūno 155-ąsias gimimo ir jo mirties 70-ąsias metines. Tiesa, be didelių iškilmių, be jo asmenybei ir kūrybai skirtos konferencijos.
2022 m. Nr. 11 / Joną Aistį galėtume vadinti lietuvių literatūros klasiku ir tragiško likimo poetu, poetiniais ir kritikos tekstais nuolat mąsčiusiu apie europietišką tapatybę, jos sąsajas su nacionaliniu savęs suvokimu. Prieš Antrąjį pasaulinį karą J. Aistis…
2022 m. Nr. 10 / Pranutė Aukštikalnytė. Tokią poetę žinome iš XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigos–penktojo dešimtmečio pradžios periodikos, kurioje ji spausdino savo eilėraščius. Aišku, ir iš vėlesnių knygų bei straipsnių apie to meto…
2022 m. Nr. 8–9 / Jei ryžtamės kalbėti apie išskirtinesnę, ryškesnę lyrinę kūrybą, reikia bent suaktyvinti lyrikos suvokimą. Mąstymas apie lyriką yra ir grįžimas prie jos pradžių, prie jos vaizdinių ir suvokinių, bandant atnaujinti ir tai, kas jau sakyta.
2022 m. Nr. 4 / 1940 m. vasarį Czesławas Miłoszas grįžo į Lietuvą kaip karo pabėgėlis. Kai naciai pradėjo bombarduoti Varšuvą 1939 m. rugsėjį, jis kartu su evakuojamo Lenkijos radijo redakcija iš pradžių traukėsi į Liubliną…
2022 m. Nr. 3 / Šįmet kovo 8 dieną minime rašytojos Šatrijos Raganos (tikr. Marija Pečkauskaitė) 145-ąsias gimimo metines. Ta proga norisi dar sykį paviešinti faktą apie 2020 m. pradžioje privataus asmens LLTI padovanotus Šatrijos Raganos rankraščius.
2021 m. Nr. 12 / Retas kuris XIX a. pab. – XX a. pr. lietuvių rašytojas susilaukia tokių pagyrų, kokios dosniai yra seikėjamos lietuvių literatūros klasikei Žemaitei. Ne vienas literatūros tyrinėtojas ir skaitytojas, pedagogas ir rašytojas išvysta…
2021 m. Nr. 11 / Mintis, kad būtų prasminga apžvelgti mūsų šiaurinių kaimynų poezijos vertimų visumą, kilo skaitant dvi chrestomatiškai solidžias praėjusiame dešimtmetyje pasirodžiusias knygas…
2021 m. Nr. 10 / M. Gimbutienė laikoma Senosios Europos civilizacijos atradėja – tai milžiniškas indėlis į pasaulio mokslą ir kultūrą. Nors būtų galima ilgai ginčytis, ar žodis „civilizacija“ apskritai tinka kalbant apie įvairias Europoje ir jos paribiuose…
2021 m. Nr. 10 / Romano „Vilniaus rūbas“ autorius Petras Tarulis (tikr. Juozas Petrėnas, 1896–1980) – garsusis avangardistas, vėliau gabus moderniosios prozos kūrėjas. Dar jaunystėje jis buvo užsibrėžęs moderninti lietuvių literatūrą…
2021 m. Nr. 5–6 / Nei Latvijoje, nei Lietuvoje nesutiksime žmonių, nežinančių, kad žodis „broliukai“ įvardija santykį būtent tarp lietuvio ir latvio, o ne latvio ir esto, ar lietuvio ir lenko draugystę. Šis mažybinis kaimyninės šalies…
2021 m. Nr. 4 / LLTI literatūrologės Gintarė Bernotienė, Donata Mitaitė ir Jūratė Sprindytė aptaria įdomiausias 2020 metų lietuvių autorių knygas.
2021 m. Nr. 3 / Oficialiai mus, išeivijos kritikus, jeigu bent kiek dažniau parašydavome apie „Vagos“ išleistas „sovietines“ knygas, sistemos patikėtiniai vadindavo „sovietologais“. Tarkim, toks buvo Vytautas Kazakevičius, kuris taip mus vadino…
2021 m. Nr. 2 / Iš tremties literatūros rašytojos Dalios Grinkevičiūtės kūrybos šiame straipsnyje daugiausiai remiamasi „Atsiminimais“ vadinamu tekstu. Jis parašytas apie 1950 m., kai autorė, kartu su motina pabėgusi iš tremties, slapstėsi Kaune.
2021 m. Nr. 1 / Vienas iš svarbesnių mano ankstyvosios jaunystės prisiminimų – didžiulė antologija „Русская поэзия ХХ века“ („XX amžiaus rusų poezija“). Nežinau, kur tėvas ją įsigijo: turbūt dar prieš karą Kaune, gal karo metais Maskvoje, o gal…
2021 m. Nr. 1 / Pažvelgus į grožinę literatūrą istoriko akimis, joje galima pamatyti atsispindint ją supančios kultūrinės, idėjinės, visuomeninės, netgi politinės aplinkos įtaką. Todėl, norint susidaryti išsamesnį vaizdą apie bet kurį bendruomenės…
2020 m. Nr. 8–9 / Literatūriniame Lietuvos pasaulyje 1932–1933 m. labai ryškus įvykis buvo ne tik naujo tipo prozos kūrinio – Vinco Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ – pasirodymas, bet ir romaną sutikusios literatūrinės kritikos reakcija.
2020 05 30 / Miłoszas „išgyveno devyniasdešimt trejus metus, dirbo beveik iki paskutinės akimirkos, įgyvendino savo ketinimus, parodė, kaip sakoma, visą savo talentą. Jo smilkinius vainikavo Nobelio premijos laurai.
2020 m. Nr. 4 / Literatūrologai Gintarė Bernotienė, Laimantas Jonušys, Donata Mitaitė ir Jūratė Sprindytė aptaria 2019 metų įdomiausias knygas.
2020 m. Nr. 3 / A. Mickevičių atradau ne per V. Mykolaitį-Putiną, bet per S. Šalkauskį, kuris, savo ruožtu, šį poetą atrado ne tiek per jo kūrybą, kiek per dar 1908 m. Krokuvoje išleistą ir vėliau dar penkių laidų (sic!) sulaukusią Arturo Górskio (1870–1959) knygą…
2020 m. Nr. 2 / Apie tai, kad pirmąjį mums žinomą laišką Tėvynėn V. Krėvei pavyko nusiųsti ne anksčiau kaip 1919 m. viduryje, galima spręsti iš jo turinio. Kalbėdamas apie grįžimą, V. Krėvė mini Lietuvos konsulato Baku atidarymą…
2020 m. Nr. 1 / Tuometinė Lietuvos padėtis – sienų ir sostinės nebuvimas, vokiečių viešpatavimas ir svetimo valdovo kvietimas galėjo simboliškai atsispindėti 1918 metais parašytame V. Krėvės ciklo „Iš šios gadynės jausmų“ kūrinyje „Rūmų griuvėsiai“.
2020 m. Nr. 1 / Recenzijoje aptariamos keturios 2019 m. išėjusios pirmosios poezijos knygos: Aisčio Žekevičiaus „Maratonas“, Simono Bernoto „Reivas“, Vaivos Grainytės „Gorilos archyvai“, Ievos Rudžianskaitės „Kita“.
2019 m. Nr. 12 / V. Krėvė savomis akimis viso to nebematė – vėlyvą 1918-ųjų pavasarį iš Baku jis išvyko į Lietuvą. Gimtinėn rašytojas grįžo su Lietuvos Tarybos įgaliotinio išduotu, bet vokiečių Oberosto patvirtintu asmens paliudijimu Nr. 1672…
2019 m. Nr. 11 / Mirties akivaizda yra ir liūdna, ir graži, ir didinga, todėl leidžia geriau, gyviau priimti kiekvienos akimirkos dovanas ir tarytum kviečia mus vietoj kasdienybės prozos kurti herojines eiles.
2019 m. Nr. 11 / Štai ji – didžiavyrių ir milžinkapių Lietuva, kuri susigrąžins didingą savo praeitį, prarastą per ilgus svetimųjų priespaudos metus. V. Krėvė svaigsta nuo vilčių ir svajonių, o širdyje auga ryžtas kuo greičiau įsitraukti į šalies kūrimo darbą…
2019 m. Nr. 10 / Ne, temos nesiekiama aprėpti – tik pasiaiškinti, kodėl Arvydo Šliogerio filosofiniuose tekstuose, nutolusiuose per daugiau nei tris dešimtmečius, pasikartoja kelios Rainerio Marijos Rilke’s eilutės
2019 m. Nr. 8–9 / Rugpjūtis – Alfonso Maldonio mėnuo, šiais metais jau devyniasdešimtasis, poetas gimė 1929-aisiais būtent rugpjūčio 22 d. Dar vasara, bet jau nebe visai, gamtoje atsiranda rudens spalvų ir kvapų.
2019 m. Nr. 7 / Aleksejus Jurčakas vėlyvajame sovietmetyje išplitusį konformistinį rašymą, kuris nei sutampa su ideologiniu diskursu, nei jam atvirai oponuoja, apibūdino kaip mimetinę rezistenciją.
2019 m. Nr. 5–6 / Viso gyvenimo darbas taip ir neduoda vienintelio atsakymo į klausimą, kas yra Grigorijus Kanovičius. Jis yra sunkiai apibrėžiamos literatūrinės tapatybės rašytojas, bet tik toks rašytojas galėjo sukurti klasifikacijai nepasiduodantį žanrą
2019 m. Nr. 4 / Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkės Gintarė Bernotienė, Jūratė Sprindytė aptaria 2018 metų knygas
2019 m. Nr. 3 / Pradėkime lietuviškojo avangardizmo temą nuo „Keturių vėjų“ redaktoriaus Petro Tarulio (tikr. Juozo Petrėno) papasakoto atsitikimo: <...> buvau pasiūlytas apdovanoti garbės ordinu.
2019 m. Nr. 2 / irminė mintis būtų tokia: svarbiausia XX a. lietuvių poezijos programa tebėra susijusi su žeme. Amžiaus viduryje ši bendra programa įgyja ryškesnių egzistencinių prasmės akcentų.
2018 m. Nr. 8–9 / Lietuviams, kaip ir daugeliui Europos tautų, Reformacija padovanojo ir gimtąjį, ir Šventąjį Raštą. Mūsų protėviai skaityti ir rašyti gimtąja kalba mokėsi žiūrėdami į dešimt Dievo įsakymų.
2018 m. Nr. 7 / Kazys Bradūnas šiandien – neginčijamas lietuvių literatūros klasikas. Eugenijus Matuzevičius, Viktorijos Daujotytės pavadintas „žemininkų broliu“, nežiūrint nedideliu tiražu išleistos ir labiau to meto Lietuvos istoriją,
2018 m. Nr. 5–6 / Pirmoji Jono Juškaičio eilėraščių knyga „Ir aušros, ir žaros“ pasirodė pačioje septinto dešimtmečio pradžioje. Per beveik šešiasdešimt metų poetas sukūrė egzistencinio tipo lyriką,
2018 m. Nr. 4 / LLTI mokslininkai Jūratė Sprindytė, Aušra Jurgutienė, Gintarė Bernotienė, Saulius Vasiliauskas aptaria 2017-ųjų knygas
2018 m. Nr. 3 / Daug lietuvių poetų yra reflektavę Rūpintojėlio vaizdinį. Vinco Mykolaičio-Putino 1926 metų eilėraštis „Rūpintojėlis“ išlieka kaip viena įspūdingiausių
2018 m. Nr. 2 / Pernai, ruošiantis Leipcigo knygų mugei ir modernios mūsų valstybės šimtmečio minėjimui, Lietuvos kultūros institutas vokiškai išleido „100 Jahre litauischer Literatur: ein Crashkurs“
2018 m. Nr. 1 / Pabaiga / be abejonės, jei ne V. Krėvė, M. Banevičiaus likimas mūsų šalyje iš tiesų būtų susiklostęs prastai. Buvęs konsulas, kadaise ištraukęs kadetų veikėją iš mirties nagų Azerbaidžane…
2017 m. Nr. 12 / Informuotas – vadinasi, ginkluotas. Iš V. Krėvės politinės dokumentinės apybraižos „Bolševikai“ matome, kad jis taip pat gerai žinojo ir 1920 metų pavasarį planuotos…
2017 m. Nr. 11 / Pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje pasirodė nemažai knygų ir straipsnių, kuriuose naujais aspektais gvildenama lietuvių literatūros klasiko Vinco Krėvės politinė veikla…
2017 m. Nr. 8–9 / Judita Vaičiūnaitė (1937.VII.12–2001.II.11) ir Tomas Venclova (g. 1937.IX.11) kartu su Vytautu P. Blože, Sigitu Geda, Jonu Juškaičiu, Marcelijum Martinaičiu kritikų laikomi XX a. 7-ojo dešimtmečio lietuvių poezijos…
2017 m. Nr. 7 / Po metų švęsime Vydūno 150-ąsias gimimo metines. Ta proga jį pagerbsime valstybiniu mastu. Lietuvos Respublikos Seimas 2018-uosius paskelbė Vydūno metais…
2017 m. Nr. 4 / Jūratė Sprindytė, Gintarė Bernotienė, Algis Kalėda aptaria 2016-ųjų knygas
2018 m. Nr. 8–9 / Valdas Papievis. Brydė. – Vilnius: Odilė, 2018. – 336 p. – Prano Gailiaus paveikslo fragmentas.
2017 m. Nr. 1 / Kiek daug reikėjo pakelti jauniems žmonėms iškart po karo. Kiek nerimasties suimti į save, ypač tiems, kuriuos viliojo humanistika, filologija, poezija.
2016 m. Nr. 12 / Mielas Tautieti, dėkoju už antrąjį Jūsų siųstą laišką: jau penkeri metai, kaip, modo ecologistico, palikome Paryžių ir apsigyvenome kaime
2016 m. Nr. 11 / Jono Meko kūrybos recepcija Lietuvoje iki šiol yra probleminė: dėl itin mažos distancijos tarp autoriaus asmenybės ir kūrybos pastaroji traktuojama kaip sunkiai analizuojama. Kadangi J. Mekas atmeta beveik visą šiuolaikinį lietuvių
2016 m. Nr. 10 / Petro Tarulio (Juozo Petrėno) prozos istorinę vertę literatūrologas Albertas Zalatorius yra apibrėžęs kaip itin reikšmingą: prieškariu novelės prestižą laikė trys autoriai – Vincas Krėvė, Jurgis Savickis, Petras Tarulis;
2016 m. Nr. 8–9 / Šiais metais minime rašytojo, vertėjo, redaktoriaus, profesoriaus, diplomato Antano Vaičiulaičio (1906–1992) 110-ąsias gimimo metines. Svariai sukakčiai paminėti buvo
2016 m. Nr. 8–9 / Antano Kalanavičiaus kalbos savitumas iš karto krinta į akis: neįprasta leksika, keisti morfologiniai dariniai. Poetinis žaidimas morfologinėmis lytimis sukuria, pasak Sigito Gedos, neįtikėtiną tapsmo, daiktėjimo…
2016 m. Nr. 7 / Adomo Mickevičiaus Valenrodas ir Søreno Kierkegaard’o Abraomas. Herojaus, kaip bet kurio epikos kūrinio centrinės figūros, reikšmė kito kartu su visa Vakarų literatūros istorija. Klasikinėje tradicijoje…
2016 m. Nr. 4 / Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkai Jūratė Sprindytė, Algis Kalėda, Elžbieta Banytė aptaria 2015-ųjų grožines knygas
2016 m. Nr. 4 / Rašytojui X. didelis liūdnas žmogus užmirštas ir negyvenamas tolsta į aukštus namus ir pasilieka tik menamas žodžiai dar atneša jį tartum vitražuose lūžta dulkės šviesos spinduly užpildo barokinę tuštumą.
2016 m. Nr. 2 / Išeities taškas, formuluojant jungtį tarp Maironio ir Justino Marcinkevičiaus, – tauta, lietuvių tauta, į kurią vienu ar kitu būdu yra sutelktos abiejų poetų aspiracijos. Kaip bendruomenė, kaip etnosas, tauta tebėra.
2016 m. Nr. 1 / Kristijonas Donelaitis turbūt šelmiškai šypsosi iš Dausų kartu su savo „Metuose“ apdainuota saule, kai apie jį, didį XVIII a. Rytų Prūsijos šviesuolį, kartais prabylama tarsi apie tamsuolį – t. y. konservatyvių pažiūrų dvasininką
2015 m. Nr. 12 / Rimvydas Stankevičius. Kertinis skiemuo: eilėraščiai. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 125 p.
2015 m. Nr. 11 / Ramūno Klimo romanas „Maskvos laikas“, išleistas 2005 metais, – paskutinysis prozininko kūrinys. Bene dešimtmetį rašytas, jis taip ir liko nebaigtas: knygos sudarytoju ir rengėju tapo autoriaus bičiulis ir kolega Vytautas Martinkus.
2015 m. Nr. 10 / Septyniasdešimtąją Salomėjos Nėries mirties vasarą, blyškiai pražystant diemedžiui, dar pabandyti įeiti į poetės kūrybą, pajusti pastoviuosius ir kintančius jos pasaulio dėmenis.
2015 m. Nr. 10 / Ką dabar galėtume pasakyti apie nacionalinę Taraso Ševčenkos recepciją?.. Deja, vaizdas atrodo gana statiškas: Taraso Ševčenkos gatvę Vilniuje turime nuo tų laikų, kai joje veikė aukštoji partinė mokykla; paminklinė lenta…
2015 m. Nr. 8–9 / Czesławas Miłoszas neretai skundėsi, kad skaitytojai jį supranta iškreiptai, visai ne taip, kaip norėtųsi pačiam autoriui. Negana to, jis pripažino negalįs nei pašalinti, kaip kontroliuoti šių netapatumų.
2015 m. Nr. 8–9 / Publikacija parengta Vinco Kudirkos darbų tęsėjo ir naujesnių savo meto idėjų generuotojo, reto darbštumo ir veiklumo visuomenininko, kultūrininko ir politiko Povilo Višinskio (1875–1906) 140-osioms gimimo metinėms.
2015 m. Nr. 8–9 / Dvidešimt penkerių metų jaunuolis buvo perskaitęs visas M. Duras knygas ir kelerius metus kasdien rašė jai laiškelius, o sykį ji pasikvietė jį taurei vyno ir jis pasiliko kartu su ja šešiolikai metų, iki pat jos mirties.
2015 m. Nr. 7 / Skirtingai nuo XX a. pradžios lietuvių literatūros kūrinių, Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“ ne tik galima, bet ir būtina skaityti ir suvokti platesniame Vakarų Europos kultūros, literatūros ir mokslo kontekste.
2015 m. Nr. 5–6 / Artėjant Julijos Žymantienės-Žemaitės 170-osioms gimimo metinėms, verta iš naujo apmąstyti, kiek ir ką ši klasikė davė mūsų literatūrai. Atrodo, naujos kartos žmonės klasiką gali skaityti laisviau, be išankstinių nuostatų ir stereotipų…
2015 m. Nr. 5–6 / M. Ivaškevičiaus istorinėse pjesėse personažams suteikta labai savita istorinė kalbėjimo forma, autoriui ne tik pedantiškai kopijuojant istorinius šaltinius, bet ir kūrybiškai juos peržaidžiant. Tokią kalbą, nuaustą iš citatų…
2015 m. Nr. 4 / Apie 2014-ųjų knygas kalbasi Jūratė Sprindytė, Donata Mitaitė, Solveiga Daugirdaitė, Laimantas Jonušys, Jūratė Čerškutė, Elžbieta Banytė
2015 m. Nr. 3 / Įvadui apmąstymams apie literatūros ir gyvenimo formas pateiksiu vieną kitą Vinco Mykolaičio-Putino mintį apie Kristijoną Donelaitį, nuo jo pereisiu prie formos kaip gyvybės būdo: atsirandančio, kintančio, tuštėjančio, nykstančio.
2015 m. Nr. 2 / Šiuo straipsniu bandoma papasakoti apie poeto Marcelijaus Martinaičio kūrybos procesą. Bet tik tiek, kiek teikia galimybių pažintis su dalimi jo rankraščių. Nuodugnų bendresnį to proceso atvaizdą skaitytojai gali rasti Viktorijos Daujotytės…
2015 m, Nr. 2 / „Turiu laiko galvoti, daug pergalvoju“, – maždaug tokia frazė iš vieno pokalbio su Romualdu Granausku telefonu. Sekė, kas vyksta mokykloje, vis lygino su savąja, su savo patirtimi. Buvo tikras, kad mokykla yra pamatai…
2014 m. Nr. 12 / Ne tik „Metai“, bet ir visi kiti išlikę Kristijono Donelaičio tekstai bei žinomi gyvenimo faktai liudija jį buvus įsitikinusiu liuteronu tiek išsilavinimo, tiek ir pasaulėžiūros požiūriu. Karaliaučiaus universitete teologiją K. Donelaitis…
2014 m. Nr. 11 / Martynas Mažvydas, Kristijonas Donelaitis ir Vilhelmas Storosta-Vydūnas – lietuviškojo žodžio Mažojoje Lietuvoje riteriai. Jonas Grinius Vydūną yra įvardijęs kaip „Donelaičio tėviškės jaunesnįjį sūnų“.
2014 m. Nr. 11 / Neužmirštuolės katedros nišoje – taip netikėtai vieną savo rašinį apie Eduardo Mieželaičio penkių eilėraščių ciklą „M. K. Čiurlionio laiškai“ (1985) sovietmečiu yra pavadinęs Sigitas Geda.
2014 m. Nr. 10 / Viktorijos Daujotės žemaitiškų (dūnininkų tarmės) knygų „Balsā ūkūs / Balsai ūkuose“ (2010) ir „Gīvenu vīna / Gyvenu viena“ (2012) tekstai įsikuria pačioje tarminio – užrašyto šnekos teksto – paradokso šerdyje.
2014 m. Nr. 8–9 / Vieša paskaita, skaityta Vilniaus universitete, Filologijos fakulteto Vinco Krėvės auditorijoje 2014 m. balandžio 29 d. / Kodėl Rilke’s „Sonetai Orfėjui“, tas įstabusis, nei visai paaiškinamas Europos klasikos ciklas, prasideda nuo medžio?
2014 m. Nr. 7 / okių leidimų sau pažaisti, kryptelėti, nieko pikantiško. Jokių „naudingų iškasenų“ asmenybės dekonstrukcijos ženklų kasinėtojams, nūnai keliantiems pasišiaušusias galvas. Nebent vaistų aprašai. Nebent žinia, kad yra išplėštų puslapių.
2014 m. Nr. 5–6 / Iš rusų k. vertė Aldona Paulauskienė / Septynis amžius Lietuva – tada Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – buvo vienos iš didžiausių ir žinomiausių žydų bendruomenių namais. Lietuvos kunigaikščiai garsėjo pakantumu ir pragmatiškumu…
2014 m. Nr. 4 / 2013-aisiais išleistas knygas aptaria Jūratė Sprindytė, Ramūnas Čičelis, Giedrė Kazlauskaitė, Audinga Peluritytė
2013 m. Nr. 12 / Donelaičio žmonės tebėra gyvi, jo pasaulyje mirties nėra, jo lietuviškas žodis tebegyvena tarp mūsų ir kalba mums. O „Metų“ kalba yra polifoniška, daugiabalsė: bendruomenė prabyla skirtingais balsais ir jungia skirtingas patirtis…
2013 m. Nr. 12 / Originalios formos, sąmojingoje ir išmintingoje knygoje „Užrašai ir išrašai“ Michailas Gasparovas, vienas žymiausių XX a. antros pusės rusų filologų, rašė: „Gorkis – labai įdomi figūra. Dabar jis, kaip ir Majakovskis…
2013 m. Nr. 11 / Prieš daugiau nei metus Lietuvos literatūros pasaulis neteko išeivijos literatūros istoriko ir kritiko, savito teatro kūrėjo, dramaturgo Kosto Ostrausko (1926–2012). Jis nuo šeštojo dešimtmečio pradžios pirmasis iš lietuvių dramos kūrėjų…
2013 m. Nr. 10 / Pastaruoju metu nemažai lietuvių prozininkų, poetų, literatūrologų rašo autobiografinio pobūdžio knygas. Pasirodė nemažai kūrinių, kuriuose slypi jeigu ne autobiografinis, tai jau daugmaž autentiškas autoriaus sielos pasaulis.
2013 m. Nr. 8–9 / Richardas Wagneris į XIX a. sceną, kalbant apibendrintai, įžengė kaip didžiai prieštaringa geniali asmenybė, kaip dar romantizmo epochos žmogus. Nors romantizmas literatūroje, dailėje jau buvo nužydėjęs, R. Wagnerio…
2013 m. Nr. 7 / Apie sovietmečio skaitytojus kol kas kalbama retai ir pernelyg apibendrintai, vieną požymį ar išankstinę prielaidą primetant visai auditorijai, pavyzdžiui, kad jie lengvai iššifruodavo ezopines užuominas…
2013 m. Nr. 7 / Šiemet sueina dvidešimt metų nuo tos dienos, kai lietuvių literatūroje ir apskritai visos tautos gyvenime turėjo įvykti milžiniškas lūžis. Apie jį Sigitas Geda rašė: „Žaibu apskriejo Lietuvą žinia: pagaliau turime tautinį epą!“
2013 m. Nr. 4 / Apie 2012–ųjų knygas – Jūratė Sprindytė, Laimantas Jonušys, Rimantas Kmita, Jurga Tumasonytė, Solveiga Daugirdaitė, Elena Baliutytė
2013 m. Nr. 1 / Bet kad tie kūriniai taptų iš tiesų kūriniais, turi „realizuotis“, juos privalo žmonės suvokti, įsisavinti, žodžiu, jie turi „subjektyvizuotis“1. Mūsų tikslas yra išsiaiškinti, ką Albertui Zalatoriui reiškė šis programiškai išsakytas kūrinio…
2012 m. Nr. 12 / Vincui Krėvei – 130 / Vincas Krėvė-Mickevičius savo raštais kūrė romantinę Lietuvos legendą, kurią siekė paversti politine, kultūrine ir dvasine Lietuvos realybe. Jo meninės vizijos XX a. pradžioje teikė stiprių…
2012 m. Nr. 12 / 130 metų Vincui Krėvei-Mickevičiui, vienam iš lietuvių literatūros didžiųjų, universalistų, siekusių aprėpti žmogaus pasaulį ne tik prigimtiniais, bet ir kitų kultūrų parametrais. Sukaktis liko didžiojo Maironio jubiliejaus šešėlyje…
2012 m. Nr. 11 / Paskutiniaisiais gyvenimo metais poetas, literatūros kritikas Valdemaras Kukulas (1959–2011) intensyviai rašė studiją apie Paulių Širvį – ilgai brandintą, didįjį savo gyvenimo kūrinį. Deja, darbo užbaigti nesuspėta…
2012 m. Nr. 10 / Lietuvių kultūroje Maironis įsitvirtino kaip „Pavasario balsų“ autorius. Retrospektyviai žvelgiant, poezijos rinkinio pirmosios publikacijos metai – 1895-ieji – iškyla kaip ryškus lietuvių literatūros ir kultūros riboženklis…
2012 m. Nr. 10 / Tekstas skaitytas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute 2011 m. lapkričio 8 d., rašytojo Ričardo Gavelio 61-ųjų gimimo metinių proga surengtame atminimo vakare „Ričardas Gavelis: didysis (de)konstruktorius ir jo intelektualinė legenda“.
2012 m. Nr. 7 / Vincas Krėvė-Mickevičius lietuvių literatūroje reiškėsi kaip fenomenalus kūrėjas. Jis pirmasis sukūrė raiškius herojiškus, atgimstančią tautą žavinčius personažus Šarūną, Skirgailą ir kitus. Gerai pažinęs Oriento kultūras…
2012 m. Nr. 5–6 / Priklausau kartai, kuri dėl savo jauno amžiaus neturėjo galimybės pamatyti garsiųjų Dailės instituto studentų vaidinimų septintajame dešimtmetyje, tačiau ne kartą apie juos girdėjau iš vyresniųjų kolegų.
2012 m. Nr. 5–6 / Miestų (ypač sostinių) aprašymai sudaro svarbią kiekvienos tautos istorijos ir kultūros dalį. Tarp tokio pobūdžio šaltinių vertingiausią vietą neabejotinai užima konkretūs dokumentai, kronikos, magdeburginių teisių suteikimo aktai…
2012 m. Nr. 4 / Apie 2011-aisiais išleistas lietuvių autorių knygas kalba Jūratė Sprindytė, Laimantas Jonušys ir Elena Baliutytė
2012 m. Nr. 3 / Teoretikų dėmesys literatūrinei autobiografijai ir jai artimiems žanrams Vakarų šalyse itin sustiprėjo XX a. aštuntajame dešimtmetyje, Philippe’ui Lejeune’ui parašius ir išleidus veikalą „Autobiografinė sutartis“.
2012 m. Nr. 2 / Eilėraščių knygelė, autorė jau nelietuviška pavarde, gyvena toli, remta vyro giminių. Elementarūs, elementariai sueiliuoti kalbėjimai apie meilę, vaikystę, kito krašto, kuriame, atrodo, neblogai klojasi, įspūdžius.
2012 m. Nr. 1 / Tiesiog neįtikėtina, kad lietuviai beveik nieko nežino apie latvių pokarinės emigracijos mastus ir svečiose šalyse sukurtą jų literatūrą, kuri ne tik kiekybiniais, bet ir kokybiniais rodikliais smarkiai pranoksta mūsiškę.
2011 m. Nr. 12 / Žurnalistas, rašytojas Rapolas Mackonis (1900–1982), tarpukario Vilniaus lietuvių literatūros pradininkas, debiutavęs istorine drama „Sulaukė“ (1926), buvo ir produktyvus prozininkas, parašęs šūsnį apsakymų, apybraižų…
2011 m. Nr. 11 / Imtis rašyti apie esė ar eseistą reiškia pačiam išsivaduoti iš savotiškų žinojimo ir patirties grandinių, kurias jauti vis stipriau veržiančias tavo rankas, nors gyvenime ne kartą esi pagalvojęs ir apie išlaisvinantį žinių ir patirties poveikį.
2011 m. Nr. 11 / Kūrinio finalinis skyrius „Postliudija“ yra originalus viso teksto autorinis komentaras, iš kurio aiškėja, kad romanas turėjo (galėjo) vadintis „Concerto grosso“ (it. didysis koncertas). „Didysis“ turbūt dėl neįprasto romano užmojo…
2011 m. Nr. 10 / Pastaraisiais metais vis populiaresnė darosi dokumentinė literatūra: įvairios autobiografijos, interviu, dienoraščiai, atsiminimai. Beveik visos šio tipo knygos vienaip ar kitaip prisiliečia prie viliojančios…
2011 m. Nr. 8–9 / Dar gal ir nepastebime, kas jau įvyko mūsų humanistikoje; ir įvyko bendriau nei tik literatūros kritikoje. Nustojome mąstyti apie lyriką, giliausią, labiausiai konsoliduotą lietuvių kultūros tradiciją, pirmiausia pastebėtą…
2011 m. Nr. 7 / Kultūros procesų kilmė ir raida Juozo Tumo-Vaižganto kūryboje yra labai svarbi tema, kurią jos tyrinėtojai dažnai aiškindavo kiek supaprastintai. Anot tyrinėtojų, Vaižgantas grožinėje kūryboje jungia gamtą ir kultūrą į vienovę….
2011 m. Nr. 4 / 2010-ųjų lietuvių autorių knygas aptaria Donata Mitaitė, Elena Baliutytė, Jūratė Sprindytė, Laimantas Jonušys, Ramūnas Čičelis ir Valdemaras Kukulas
2011 m. Nr. 2–3 / Gal jau vėl laikas grįžti prie klausimo, kas yra B. Radzevičius: unikalus rašytojas, universaliosios kalbos kūrėjas ar tik tradicinis, nieko nauja neatskleidęs, modernumo slenksčio neįveikęs kaimo vaizduotojas?
2010 m. Nr. 12 / Jonas Jablonskis, visuomenės įsivaizduojamas kaip „sausas“ kalbininkas, taip pat yra porą kartų pasidavęs pagundai eiliuoti. Kadaise Griškabūdyje autoriui yra pasakojęs žinomas nepriklausomos Lietuvos žurnalistas…
2010 m. Nr. 11 / Kartais atrodo, kad A. Škėmos XX a. antrosios pusės modernizmas su visa artistiška, ekscentriška bei mazochistiška ekstravagancija sugrįžta pas mus ne kaip jubiliejinio minėjimo objektas, bet kaip realybė…
2010 m. Nr. 11 / Pačios 1968 m. pradžios „Literatūros ir meno“ pirmojo puslapio nuotraukoje – žvakių apšviestos natos, o greta – nedidelis naujametis redakcijos sveikinimas, kuriame, be kita ko, rašoma:
2010 m. Nr. 8–9 / Ištraukos iš Kęstučio Nastopkos studijos „Literatūros semiotika“ skyriaus „Sakymas ir diskursas“. Studija leidžiama „Baltų lankų“ leidykloje. / Lietuvių humanitariniuose moksluose vis plačiau išsikeroja diskurso terminas.
2010 m. Nr. 7 / Henriko Radausko poezija, siekianti parnasietiškų formų tobulumo, skelbianti olimpietišką nesuinteresuotumą, neretai jo bendralaikiams sukeldavo įspūdį, jog tai tik mėginimas paversti kūrybą tegu ir grakščiai dėliojamu žaidimu.
2010 m. Nr. 5–6 / Leonas Gudaitis. Uždusinti žodžiai: Sovietinė cenzūra pokario Lietuvoje
2010 m. Nr. 5–6 / Antrosios sovietų okupacijos pradžioje Lietuvoje viešai veikė kelių pavidalų spaudos cenzūra: Glavlitas – Vyriausioji literatūros ir leidyklų reikalų valdyba (vėliau pervardyta Vyriausiąja valstybinių paslapčių spaudoje…
2010 m. Nr. 4 / Šis tekstas skirtas Jurgos Ivanauskaitės asmenybės ir kūrybos fenomenui aptarti. Pagrindinis dėmesys sutelkiamas į Jurgos jaunystės metus, kūrybinių interesų sklaidą, orientalistines ir nomadologines jos gyvenimo bei kūrybos tendencijas.
2010 m. Nr. 3 / 2009-ųjų metų lietuvių autorių knygas aptaria LLTI mokslinkinkai Jūratė Čerškutė, Jūratė Sprindytė, Dalia Satkauskaytė, Virginijus Gasiliūnas, Loreta Mačianskaitė.
2010 m. Nr. 2 / Šiuo darbu siekiama, remiantis J. Lotmano poetinio teksto architektonikos samprata, aptarti sudėtingą Nijolės Miliauskaitės lyrikos paprastumą.
2010 m. Nr. 1 / Poliparadigminė viduramžių kultūrinių konfliktų studija – tokia yra naujos Algimanto Bučio knygos apie Mindaugo epochą paantraštė. Aiški nuoroda į moksą. Ne į romaną. Ir visgi romanas šioje studijoje dalyvauja – ir laisvoje…
2009 m. Nr. 11 / Laikas vis dar mėgina Algirdo Landsbergio prozos, gravituojančios tarp egzistencializmo ir postmodernizmo, tvermę1. Šiandienos literatūros kritika prieštaringai vertina A. Landsbergio romaną „Kelionė“…
2009 m. Nr. 10 / Poezijos (literatūros) socialumo sąvoka yra itin laki, paslanki, gebanti „suvirškinti“ labai įvairų prasminį bei vertybinį turinį. Ji neatspari galios diktatui, ideologinėms bei politinėms manipuliacijoms…
2009 m. Nr. 8–9 / Alfonsui Maldoniui – 80 / Sovietmečiu šie poetai dažnai būdavo vertinami kaip lietuvių poezijos gaivintojai po stalinizmo įšalo, vėliau daug kalbėta apie jų konformizmą, reikalauta viešos atgailos už tikras ar tariamas ano laiko nuodėmes…
2009 m. Nr. 5–6 / Danutės Kalinauskaitės knyga „Niekada nežinai“ daugiausia giriama už itin menišką teksto stilistiką: kiekvienas jo fragmentas yra rašymo pavyzdys, sužadina skaitytojų vaizduotę, emocijas, pojūčius.
2009 m. Nr. 2 / Renatos Šerelytės „Mėlynbarzdžio vaikai“ pagal C. G. Jungo archetipų kontekstą / Renatos Šerelytės romanas „Mėlynbarzdžio vaikai“ – stiprų įspūdį paliekanti knyga. Ypač įdomu skaityti romaną, vaizduojantį tarybinius laikus tiems…
2009 m. Nr. 1 / Naujausioje lietuvių literatūroje su romano išpopuliarėjimu koreliuoja išryškėjęs polinkis eksploatuoti naratyvines kalbos formas poetinėje kūryboje.
2008 m. Nr. 12 / Vinco Kudirkos tekstai lietuvių literatūros tradicijoje išsiskiria atviru, ryškiu imperatyvumu. Ši sakymo pozicija yra retorinė: pasižymi dideliu suinteresuotumu adresatu, poveikiu jam ir jo reakcija; kalbėtojo laikysena yra…
2008 m. Nr. 11 / Šio straipsnio tikslas – punktyriškai pasekti patirties vėrimosi, arba artėjimo prie jos, santykio su ja kitimo, profilius. Kalbėdama apie patirties vėrimosi profilius Janinos Degutytės kūryboje, įtraukiu ne vien poetinius, bet ir biografinius tekstus.
2008 m. Nr. 3 / Maironio seminaro 1994–1996 m. vedėjai ir dalyvėms / Palimpsesto terminas pasitelktas kaip teorinė metafora aptarti Maironio kūrybos santykiui su tradicija. Ši metafora įprasmina savitą rašymo būdą…
2008 m. Nr. 1 / Ričardas Gavelis – fizikas pagal išsilavinimą, rašytojas pagal pašaukimą, miestietis pagal vidinę intelektualinę, aristokratišką laikyseną. Kūrėjas, kurio vaidmenį lietuvių literatūros istorijoje norėtųsi apibrėžti jo paties įvardyta „antidemiurgo“ sąvoka.
2007 m. Nr. 5 / Ezopo kalbos sąvoka – bene dažniausiai mūsų (ir pačių rašytojų, ir literatūros kritikų) pasitelkiama, kai prisieina kalbėti apie sovietmečio literatūrą. Tačiau ar tai – terminas, ar talpi, seną istoriją turinti, bet drauge neapibrėžta metafora…
2007 m. Nr. 2 / Atėjus kūrybos laisvės laikams ne vienas rašytojas daug dėmesio skyrė sovietmečio laikotarpiui, ir netiesa, kad stalčiai buvo tušti, tik galbūt neretai tuose stalčiuose gulėjo neužbaigti užrašai, tik apmatai…
2006 m. Nr. 10 / Šiame tekste lietuvių personalioji eseistika tiriama lyginant ir ieškant paralelių su pasaulyje jau susiklosčiusia personaliosios eseistikos tradicija. Pasiremsiu antologijos „Personaliosios esė menas; antologija nuo klasikinės epochos…
2006 m. Nr. 6 / Juozui Apučiui sukanka 70; jubiliejaus išvakarėse išėjo nauja jo knyga „Maži atsakymai į didelius klausimus“; dar ne vėlu prisiminti ir jo „novelių knygą“ „Vieškelyje džipai“, ir apdovanojimus – P. Cvirkos ir Nacionalinę premijas.
2006 m. Nr. 5 / Konkrečioji poezija reikalauja aktyvaus suvokėjo dalyvavimo, todėl ji siejasi su literatūros recepcijos problema. Konkretizmas genetiškai susijęs su klasikiniu avangardu, ypač rusų futurizmu ir vakarietišku dadaizmu.
2006 m. Nr. 1 / Kad ir kas mirtis būtų, per sunku ją suvokti, Jono Aisčio žodžiais tariant, kad tai – aukšto skliauto nemarioji klaikuma. Bet tai yra taip pat poetinis įvaizdis, išgalvotas dalykas, skydas apsiginti nuo to, ką mes tikrai žinome mirtį esant…
2005 m. Nr. 3 / Erotinį Kornelijaus Platelio poezijos pradą pabrėžia kone visi jo kūrybą analizuojantys kritikai. Kitaip, ko gero, ir būti negali: filosofinių, mitologinių motyvų ir simbolių atpažinimas (dėl kurių gausos Sigitas Geda…
2005 m. Nr. 1 / Žemaičių kultūrinis pakilimas siejamas su lietuvių kalbos, istorijos, poezijos puoselėtojais Dionizu Poška, Simonu Stanevičium, Silvestru Valiūnu, prozininku ir pirmuoju lietuvių dramaturgu Aleksandru Fromu-Gužučiu
2005 m. Nr. 1 / Dionizas Poška turbūt ryškiausiai iš lietuvių literatūros autorių grožiniuose ir negrožiniuose tekstuose yra paliudijęs bajoro ūkininko – „artojo“ – tapatybę. Ją galėtume laikyti tipiška tradicinio LDK kultūros bajorų…
2004 m. Nr. 11 / Vieną iš eseistikos pakraipų Billas Roorbachas knygoje „Šiuolaikine negrožinė kūryba“ vadina personaline eseistika1. Anot šio autoriaus, negrožinei kūrybai, be personalinės eseistikos, taip pat priklauso formalioji ir mokslinė esė…
2004 m. Nr. 10 / Išleidusi pirmąją knygą, J. Degutytė gavo itin daug laiškų, taip pat ir iš Sibiro, iš politinių kalinių tremtinių. Minėjo, kad tremtinių laiškuose buvę rašoma, kad jos eilėraščiai priminę Lietuvą, suteikę džiaugsmo, padėję išgyventi.
2004 m. Nr. 8–9 / Nebėra abejonių, kad romanas pasidarė rinkos dievaitis. Visi puolė rašyti romanus arba tuos savo tekstus, kuriuos anksčiau vadino įvairiais prozos ir kritikos žanrais, dabar vadina romanais. Rašytojas be romano – ne rašytojas.
2003 m. Nr. 8–9 / Jurgis Kunčinas buvo vienas produktyviausių šiuolaikinių lietuvių prozininkų. Kiekvienos naujos jo knygos pasirodymą paprastai pastebėdavo kritikai, kultūrinėje periodikoje jo kūrybą recenzuodavo palyginti išsamiai…
2003 m. Nr. 7 / Apie poezijos ir poetų socialinį elgesį, dialogą su skaitytoju kalbėti vengiama ir tarsi kuriama savotiška tabu zona. Tačiau akivaizdu, kad dialogo ilgesys egzistuoja, tik sunku tai pripažinti, nes dar kas pagalvos, kad kėsinamasi į meno nekaltybę.
2003 m. Nr. 3 / Kol į lietuvių kalbą gausiai verčiami modernūs psichologiniai romanai, pasakojantys apie šeimos būtį, tarpusavio santykių įtampas, žmonių likimus, tol lietuviškai postmodernistinei prozai, išsižadančiai pasakojimo rišlumo ir emocinio spinduliavimo, sunku bus prasimušti iki masinio skaitytojo.
2002 m. Nr. 12 / Keičiasi literatūrinės kalbos etiketas. Nyksta draudimo linija, nepraleidusį į viešąją apyvartą nešvankių žodžių. Dabar jie išspjaunami su pasigardžiavimu ar įniršiu, sviedžiami į skaitytojo ar žiūrovo veidą kaip purvo gniūžtė.
2002 m. Nr. 7 / Kasdieniniame informacijos bildesyje prasmenga ramūs ir protingi žodžiai. Jie turi sproginėti kaip petardos, kad būtų girdimi. Logiškais samprotavimais nieko nenustebinsi – tik šokiruojančiais palyginimais, ironiškais kalambūrais, sensacingomis išvadomis…
2002 m. Nr. 5-6 / Oskaras Milašius. Meilės įšventinimas. Zborovskiai / Iš prancūzų k. vertė S. Banionytė. – Vilnius: Alma littera, 2001. – 239 p.
2002 m. Nr. 1 / Poetinis Gintaro Grajausko pasaulis / Gintaro Grajausko „poetinė kilmė“ nėra lengvai identifikuojama, tai puikiai matyti peržvelgus apie jį rašytas recenzijas – jo poezija ilgai buvo neatpažįstama ir sunkiai palyginama.
2001 m. Nr. 11 / Patirties–patyrimo sąvokos fenomenologijoje yra pirminės. Bet retai aiškinamasi, kas yra patirtis, ką reiškia patirti. Tai laikoma savaime suprantamu dalyku. Gyvename patirdami. Gyventi ir reiškia patirti.
2001 m. 8-9 / Ir modernių laikų naratyve nepranyksta mimetinės kalbos tipas, kur žodis naudojamas kaip objektą žymintis ženklas, kur iš žodžių lipdomi įvykiai ir personažai, kad susidarytų gyvenimo tėkmės ir pasaulio vientisumo iliuzija.
2001 m. Nr. 7 / Antanas A. Jonynas priklauso prieš ketvirtį amžiaus debiutavusiai poetų kartai (apie šią kartą rašęs V. Sventickas, be jo, mini V. Rubavičių, A. Grybauską ir G. Patacką).
2001 m. Nr. 4 / Ar normali žmogaus psichika jau gramdyta iki dugno ir nebeįdomi? Gal nusivilta žmogaus protu, atsiradus protaujančioms mašinoms? Ar tai naujas literatūrinis žaidimas dar nežymėtoms kortomis, praplečiantis meninės išraiškos galimybes?
2000 m. Nr. 7 / Ir Lietuvoje dienoraštis tampa savarankiška meninės literatūros forma. Dienoraštinių knygų daugės nukritus baimės varžtams, kad rašyti dienoraštį pavojinga. Jos varžysis su fikcine beletristika, kuri vis rečiau bestebina naujais atradimais.
2000 m. Nr. 3 / Ji turėtų bent akimirkai atverti gyvenimo visumos iliuziją, kurios taip trūksta pairusiai šių dienų žmogaus savimonei, gyvenančiai, pasak W. Gombrowicziaus, „tik fragmentais – nuolaužomis“.
2000 m. Nr. 1 / Traktato 53 skyriuje Descartes’as bando paaiškinti nuostabos atsiradimą: „Kai nustembame pirmą sykį susidūrę su objektu ir mums atrodo, jog tai kažkas nauja arba skirtinga nuo visų ankstesnių dalykų ir nuo mūsų lūkesčių
1999 m. Nr. 8–9 / Įvairiausių nuomonių ir vertinimų yra susilaukusi Juozo Tumo-Vaižganto kūryba. Ji labai įvairi – nuo skaidrių ir džiugių „Pragiedrulių“ vaizdelių iki šiurpinančios „Nebylio“ tragedijos.
1998 m. Nr. 8–9 / Adomui Mickevičiui – 200 / Kai Adomas Mickevičius 1822 m. kovo pradžioje pirmąją savo poezijos knygą pasiūlęs išleisti Vilniaus knygyno ir spaustuvės savininkui Juozapui Zavadskiui, šis parodęs į lentynose dulkstančias knygas…
1997 m. Nr. 8–9 / Išeivijos rašytojo Antano Škėmos vaizduojamas pasaulis pasižymi savitu kosmopolitizmu, kuris lietuviško pasaulio atspindėjimą, tautinę pasaulėžvalgą susieja su įvairių kitų tautų dvasine patirtimi bei kultūriniais archetipais.
1997 m. Nr. 6 / Iš anglų k. vertė Antanas Danielius / Oskaro Milašiaus „filosofinės poemos“ yra sunkiai suprantamos ir neatitinka jokio filosofinio žanro. Kad galėtume apibūdinti jas kaip poeziją, pirmiausia turėtume pripažinti specifinę poetinės kūrybos sampratą.
1996 m. Nr. 11–12 / Juozas Grušas priklausė prie tų menininkų, kurie norėjo ir stengėsi suprasti ir tai, ką jie daro, ir tai, ką jiems pavyksta padaryti. Anot A. Zalatoriaus, „klausimas „kodėl“ jam buvo lemtingas“. Tai tradicinė…
1995 m. Nr. 6 / Oskaras Milašius savo kūryboje originaliai sujungė europinio alegorizmo, klestėjusio viduramžiais, ir geriausias prancūzų simbolizmo bei siurrealizmo tradicijas. Nesustodami prie XX a. literatūros kontekstų, formavusių…
1995 m. Nr. 3 / Šio straipsnio objektas – Vilnius kaip kūrybinis impulsas dabartinėje Lietuvos literatūroje. Tai ne istorinių romanų Vilnius (būtų per plati tema), nors be žvilgsnio į istoriją irgi neapsieisiu. Tai ir ne Vilniaus kaip veiksmo fono analizė…
1994 m. Nr. 10 / Ta, kuri kalba. Poezija yra kalbėjimo būdas. Kalbėjimo būdu poetas pasako, pasisako, išsisako. Būtent taip, tokiu būdu. Kalbėjimo būdu įsiskverbiama į tikrovę, diktuojant savo valią, ir ji priimama tų, kurie su kalbančiuoju solidarūs.
1994 m. Nr. 7 / Poetai Onė Baliukonytė, Sigitas Geda, Nijolė Miliauskaitė, Judita Vaičiūnaitė ir literatūrologas Kęstutis Nastopka pasisako apie Alfonso Nykos-Niliūno poeziją.
1994 m. Nr. 6 / Nuo 1919 iki 1925 metų O. Milašius Prancūzijoje dirbo nelengvą diplomato, Lietuvos valstybės pasiuntinio darbą. 1925-aisiais jis užleidžia savo postą P. Klimui, kuris buvo Lietuvos reikalų patikėtinis Prancūzijoje.
1994 m. Nr. 4 / H. Radauskas – inteligentas iš prigimties ir esmės – bus vienas pirmųjų lietuvių šių tragiškų situacijų supratusių. Jis atsisakė skelbti poezijoje principus. Jis pasirinko poeziją iš principo.
1994 m. Nr. 2 / „Mirtis yra filosofijos mūza”, — sakė A. Schopenhaueris, vokiečių mąstytojas. Ar ši mūza stovi ir prie literatūros lopšio? O gal mąstymas apie mirtį yra svetimas literatūros pašaukimui — išrėkti gyvybės balsą, teigti žmogaus buvimą?
1993 m. Nr. 1 / didžioji lietuvių literatūros dalis nepasinėrė į šitą pavojingą pralaimėjimo ir nevilties gilumą, kurią suformavo viena iš praeinančių žmonijos krizių.
1992 m. Nr. 7–8 / Keliuotis, grįžęs iš Paryžiaus su aukštos meninės kultūros kriterijais, greitai įsitikino, kad ir Lietuvoje yra pakankamai jaunų menininkų, laisvų nuo provincinio konservatizmo. Reikia tik sulieti į vieną sąjūdį besiblaškančias literatūros modernistų grupes…
1991 m, Nr. 11 / Mes juokavom, kad jis neturi teisės švęsti penkiasdešimties metų sukakties, nes neturi nei žilų plaukų, nei raukšlių, ir jis gulėjo skersai lovos ir kalbėjo, kad mes niekada nežinosim, kiek daug jis yra gavęs bendraudamas su mūsų jaunaisiais.
1991 m. Nr. 9 / Antanui Vienažindžiui – 150 / Kur dingo mano jaunystės drąsužė? Dvidešimties būdamas, nelyg tas dainų kareivėlis, žadėjau „tėvynei pasiaukoti“, bet viskas baigėsi eilių rašymu…
1991 m. Nr. 8 / Romantizmo idėjos – kiekviena tauta yra individuali, kiekviena tauta yra lygi kitoms savo sugebėjimais, kiekviena tauta turi teisę į savarankišką egzistenciją – krito į atbundančių Europos tautų sąmonę kaip revoliucinės idėjos.
1991 m. Nr. 2 / Intelektualinė eseistika, svyruojanti tarp mokslinės studijos ir poetines prozos fragmento, renkasi savo struktūros principu aštriabriaunį mąstymą, kuris sugeba iš karto pagauti esmę ir apibrėžti visumą, siekia gelmės, o ne ekstensyvumo…