literatūros žurnalas

Sabina Brilo. Treti metai ne namuose

2024 m. Nr. 2 / Iš rusų k. vertė Gediminas Kajėnas / Trečias Kalėdas sutikau Vilniuje. Su vyru gyvename nedidelėje studijoje, išsinuomotoje 2021 m. rugsėjį. Tai puiki vieta apsistoti laikinai: prie pat senamiestis, netoli geležinkelio stotis…

Akvilina Cicėnaitė. Pasimatuoti mirtingumą

2024 m. Nr. 1 / Mums reikės atlikti papildomus tyrimus, sako gydytoja. Už lango – pilkšva australiškos žiemos dargana. Pro lietaus plakamą langą matau judrią Marubros rajono centro sankryžą, mirgėdami švyturėliais ją kerta du gaisriniai automobiliai.

Vaiva Grainytė. Sraigtiniai laiptai

2023 m. Nr. 12 / Mama mergaitei duoda lagaminą su vinilinėmis plokštelėmis ir prigrasina, kad gali groti visus vinilus, išskyrus žaliąjį. Dukra, likusi namuose viena, pirmu taikymu užsileidžia uždraustąją plokštelę…

Eglė Frank. Kankinio kojinė

2023 m. Nr. 10 / Prieš metus su šeima įsikėlėme į gremėzdišką kotedžą, vešlia augmenija apaugusį inkliuzą blokinių namų narnijose. Ruduo ritosi į spalį, dienos slinko niūryn, o po lapkričio užsklandos ir visai neprašvisdavo.

Donatas Petrošius. Man jau viskas yra Ukraina

2023 m. Nr. 8–9 / Kiekvieną žiemą išsitraukiu iš lentynos Homero „Iliadą“. Nesu tikras, ar kada nors esu perskaitęs iki galo. Gal pirmame kurse, prieš dvidešimt septynerius metus. Atsimenu, kad tada „Odisėją“ įveikiau kassavaitiniuose trankymuose…

Mindaugas Kvietkauskas. Nebūto pokalbio tąsa

2023 m. Nr. 7 / Iš tiesų šis tekstas yra be progos. Amžinybėn išėjusių poetų vardus įprasta paminėti per jų gimimo ar mirties sukaktis, o čia – jokios akivaizdžios priežasties. Tik nežymios periferinės detalės, tik nedideli sutapimai…

Dalia Staponkutė. 1984-ieji be Orwello

2023 m. Nr. 5–6 / Kartą senelių troboje, ilsėdamasi ant medinės lovos ir žiūrėdama į lubas, pamačiau senoje ir naujai panaudotoje lubų sijoje išskobtus skaitmenis: 1-9-8-4. Tai reiškė metus. Tėvas išraižė juos, kad prisimintume, kuriais metais remontavome trobą.

Gintarė Adomaitytė. Tą dieną… Kai pėdinau Brodu

2023 m. Nr. 4 / Tą dieną Vilnius nusipuošė. / Žingsniavau Gedimino prospektu, ramiu ir tykiu, stebėdama, kaip vyrai (nepastebėjau su jais dirbančios nė vienos moters) nurenka kalėdinius pakabučius, blizgučius…

Laimantas Jonušys. Pėsčiomis

2023 m. Nr. 3 / Mums nežinomi vieškeliai ir kaimo keliukai, miškeliai, upės ir pievos ramiai tūno savo tyloje, laukdami, kol mes juose pažadinsime save.

Valentinas Sventickas. Nuo vasario

2023 m. Nr. 2 / Jeigu būčiau pasauliui žinomas žmogus ir jeigu būtų įjungti reikšmingos žiniasklaidos mikrofonai, tai pasakyčiau:

Marius Burokas. Didžiulis, tamsus priartėdavo

2022 m. Nr. 12 / Iš karto už Švenčionių kelias susiaurėja ir neria į niūrų eglyną. Duobėtas, vingiuotas kelias – vis pamirštu, kad keliai mano krašte įnoringi, o jų tiesėjai – tingūs. Iš eglynų ir miškelių išnyri…

Marija Antanavičiūtė. Anais laikais

2022 m. Nr. 10 / Rolandas Rastauskas „Literatūros ir meno“ cikle „Atminties stalčiai“ pasakoja apie epizodą, vykusį Maskvoje, kaip pats sako, „anais laikais“. Epizodas nėra išskirtinis, bet akys užkliuvo už laiko tėkmės. Daug dalykų vyko „anais laikais“…

Tania Skarynkina. Vabzdelių gyvenimas ir mirtis

2022 m. Nr. 8–9 / Iš baltarusių k. vertė Marius Burokas / Tania Skarynkina (Таня Скарынкіна) gimė 1969 m. Smurgainyse (Смаргонь), Baltarusijoje. Baigė Horkų žemės ūkio akademiją, finansų ir apskaitos ekonomistės specialybę. Dirbo paštininke…

Gintaras Grajauskas. Karo metų lyrika

2022 m. Nr. 7 / Pamenate, buvo kadaise toks terminas – karo metų lyrika. Taikos metais labai ausies nerėžė, bet dabar tai skamba gerokai absurdiškai. Karo metų lyrika.

Stasys Katauskas. Atminties įspaudai

2022 m. Nr. 5–6 / Šiemet sueina dešimt metų, kai nebėra mano tėvo, ir penkeri, kai nebėra motinos. Kai galvoju apie juos, prisimenu daugybę dalykų. Taip pat jų pasakojimus apie laiką, kai manęs dar nebuvo, kai jie patys buvo jauni.

Dalia Staponkutė. Ieškau draugo

2022 m. Nr. 4 / – Myliu tave kaip savo jaunystę, – ištarė man Lara atsisveikinant, stipriai, seseriškai apkabindama. Kursiokė… kadaise Piteryje abi studijavome filosofiją ir daug metų išlikome draugės. Nors likimas suveda mus tik kartą per penkmetį…

Donatas Petrošius. „Garmėk į pragarus ir nežiopsok“

2022 m. Nr. 3 / Paauglystėje, didžiųjų mokymųsi metais, skersai išilgai tyrinėdamas Nobelio literatūros premijos laureatų sąrašus, jutau apmaudą, kad tarp pagerbtųjų nėra nei Jacko Kerouaco, nei Jarome’o Davido Salingerio, nei Kurto Vonneguto.

Marius Burokas. Bibliotopia

2022 m. Nr. 3 / Kol svajoji apie biblioteką, tavo pažįstami vienas po kito kuria leidyklas. Gal ir tu norėtum įkurti leidyklą, tai, galvoji, būtų keisčiausia leidykla Lietuvoje, nišinė, leidžianti visokius keistus autorius…

Rimantas Kmita. Ugnies giesmės

2022 m. Nr. 2 / Kaip didelis talentas suderėjo su politika, kultūriniais kanonais, besikeičiančia poezijos vieta visuomenėje? Šiuos klausimus kelia Rimantas Kmita rašomoje knygoje „Ugnies giesmės“, kurios ištrauką publikuojame.

Edgaras Austinskas. Esamojo laiko aplinkrasztis

2022 m. Nr. 1 / Kai tu, dvejojantis paukszti, atsispyręs nuo lizdo, szausi isz tamsios sengirēs, pakilsi virsz kopų ir pamatysi jūrą, jogei mes, mąslas użvertusiejie nepamirsztumbe tavęs, būtinai suszuk, nes tai galbūt jau paskutinis kartas…

Liutauras Degėsys. Dvi esė

2021 m. Nr. 12 / Paskui, žinoma, dar gyvena iš inercijos, dar įtikinėja vieni kitus, kad viskas čia gerai, kad reikia gyventi ir džiaugtis – netgi džiaugiasi ir būna laimingi. Tokiu gyvenimu – gyvenime prieš mirtį.

Jurgita Jasponytė. Kitų raganų snieguolės. Kiekvienam savo riešutas

2021 m. Nr. 12 / Einant Šaltupės skersgatviu žydkapių link, ten jau paties Zaraso ežero prieigose, kur jis dar užpelkėjęs, seniau kiūtojo tokia rąstinė pirtelytė, ir toj ežero kūdroj vienas senas kailiadirbys avinėlių kailius rauginęs.

Donatas Petrošius. Iš meilės ir nesusikalbėjimo

2021 m. Nr. 11 / Kas per vieni tie latviai? Kol apie juos nieko negalvoji, tol viskas visiškai aišku: braliukai, šiauriniai kaimynai, kalbos mūsų labai panašios. Bet kai pamėgini kalbėti latviškai, pajunti, kad ne tokios ir panašios.

Vytautas Juršėnas. Paragvajus: ten ir atgal Plėšikų tiltu

2021 m. Nr. 10 / Derama kompanija gimtadienio rytui virš Igvasu krioklių yra nebent popietė Paragvajuje: čia verčiau važiuoti nei skristi, nors ir autobusu kelionė nėra sklandi. Šalį dalija Paranos upė, o jungia – baltas, oficialiai Draugystės…

Giedrė Steikūnaitė. Kačių ganymas Anduose

2021 m. Nr. 8–9 / Iki Maču Pikču – keliasdešimt kilometrų. Per slėnį tekanti upė Vilcanota, kuri vėliau atiduoda savo vandenis Amazonei, inkų civilizacijai buvo šventa. Jos vingiai veidrodžiu atspindi Paukščių Taką…

Leonidas Donskis. Genijus ir kultūra

1991 m. Nr. 7 / iek Spenglerio genialu­sis interpretatorius, tiek Toynbee’o kūrybingasis genijus ir genialusis inter­pretatorius – abu ieško savojo Eldorado. Spenglerio kultūros pažinimo riteris siekia surasti autentiško ir absoliutaus žinojimo.,,

Agnė Narušytė. Įvykis

2021 m. Nr. 7 / Jaukiai sėdėdami kosminiame laive astronautai tariasi, į kurią planetą skristi ieškoti alternatyvos Žemei, nes kuro turi per mažai, kad patikrintų abi. Amelija spėja, kad gyvybės reikia ieškoti toliau nuo juodosios skylės.

Sara Poisson. Actas

2021 m. Nr. 5–6 / Jaunam, neužaugusiam šuniukui į gerklę reikia įvarvinti acto, ir jis nustos augti. Esu apie tai girdėjusi savo vaikystės namų virtuvėje bent keletą kartų. Kažkodėl turėjau patikėti, kad į mažą, švelnią, rausvą gyvo…

Vidas Morkūnas. GEP*

2021 m. Nr. 4 / Greito ir paprasto atsakymo nė nesitikėdamas, kartais klausiu savęs: ar šiame pasaulyje išvis įmanomas absoliutus bjaurumas estetiniu požiūriu? Koks objektas, vizualiojo meno kūrinys ar dar kas nors būtų bjaurus visiems?

Gintarė Adomaitytė. Apie veržlią laisvę ir slibino galvas

2021 m. Nr. 3 / Kuo dažniau galvoju apie savo vaikystę, paauglystę, tuo labiau praeitis man atrodo miglota. Galbūt jų – vaikiškų ar vėlesnių metų – ir visai nereikėtų prisiminti. Kam jie man, juk buvo – pražuvo.

Donatas Petrošius. Apie vidinę anglų ir kitų kalbų tarmę

2021 m. Nr. 2 / Jei jūs skaitydami ko nors nesuprasite, nesijaudinkite – nesuprasti yra normalu. Pavyzdžiui, man visiškai nesuprantami aiškiai kalbantys ir rašantys autoriai. Nes juk nėra prasmės rašyti ir kalbėti apie tai, kas visiems aišku.

Laimantas Jonušys. Kelionė iš niekur į nebūtį

2021 m. Nr. 1 / Tikroji kelionė yra vidinė. Keliaudamas žeme tik bėgi nuo savęs. Išminčius, gyvendamas ir medituodamas kalnų trobelėje, pažįsta daugiau dvasinės esmės (to, kas svarbiausia) negu tie, kurie blaškosi po fizinį pasaulį.

Ieva Toleikytė. Nykštukė, kuri(ą) gãli papjauti

2020 m. Nr. 12 / Mes lauke, šalia didelių betoninių laiptų. Kažkodėl ji išsirengia nuogai, o aš laikau rankose vėjyje besiplaikstančią baltos medžiagos skiautę – jos drabužį, ir žiūriu, kaip ji daro saulutes ir salto.

Dalia Staponkutė. Lik su manim

2020 m. Nr. 10 / Antigonė darbo Kipre išties nerado, nebe tie laikai, ir veždama ją į oro uostą vis dar bandžiau įkalbėti pasilikti. Sakiau, galime važiuoti į Lietuvą, jei nori. Į Lietuvą? Pažiūrėjo ji išpūtusi akis.

Marius Burokas. Evoliucijos nugludinti

2020 m. Nr. 8–9 / Visą balandį bandžiau į diktofoną įrašyti didžiojo baublio balsą. Išeidavome po pietų pavedžioti prie ežero šuns, surūkydavau pirmą ir paskutinę tos dienos cigaretę, o tada įjungęs diktofoną laukdavau. Ir visada išgirsdavau.

Vytautas Juršėnas. Kelionių vyliai: Brazilija

2020 m. Nr. 7 / Kartais, kūnui rasojant tarp nematomų karantino sienų, mintimis grįžtu į Rio: rodos, sėdim kambary kelioliktam aukšte Botafogo rajone, ne, verčiau persikraustom į balkoną, geriam sultis, iš vienos pusės mums vypso Cukraus Galvos kalnas…

Rimantas Kmita. Šiek tiek apie paviršutiniškumą

2020 m. Nr. 5–6 / Nežinau kodėl, bet poetai, kuriuos skaitydamas suprantu, kad negalima iš jų nieko išmokti, džiugina, o nėra labiausiai premijuoti, įvertinti, įtraukti į chrestomatijas.

Agnė Žagrakalytė. Bandymas

2020 m. Nr. 2 / Aną pavasarį stuktelėjau šonan ferariui. Automobilių markių aš nepažįstu. Niekada nesistengiau tų markių išmokti, man įdomesnės kitų rūšių mašinos.

Raima Zander. Personažai iš būtojo

2019 m. Nr. 7 / Jie dingsta iš horizonto ir nyksta, kaip senieji mano miesto medžiai… Aukso pjūvio taisyklė sako, kad viskas šiame pasaulyje privalo harmonizuoti žmogų: architektūra, skulptūra, tapyba. Net mūsų ausų kriauklelių išraitymai…

Eva Stamou. Žemėlapis

2019 m. Nr. 5–6 / Iš graikų k. vertė Dalia Staponkutė / Drėgmė ir žmogaus kūno kvapas įsigėrė į sienas, medines grindis, dėmėtas užuolaidas. Kambaryje tvyro salsvas dvėsenos tvaikas. Palubėj kabančios nuogos lemputės šviesa meta sunkius šešėlius…

Laura Sintija Černiauskaitė. Du esukai: Eiti. Džiaugsmynas

2019 m. Nr. 1 / Tiesiai į kraują šitas ruduo. Ugnis ir vėjas, saulė, drungna šiluma. Eini gatvėmis, lyg bristum per vėstančią arbatą. Vietovės, kurias apeinu, įeina į mane, tapdamos manimi.

Sara Poisson. Alkoholis

2018 m. Nr. 12 / Kad alkoholis yra didis blogis, nelaimė, sąmoningai pradėjau suprasti jau eidama į mokyklą. Labiausiai toji bėda panėšėjo į peilį. Tas peilis prakiurdydavo mūsų namų tylos maišą – tada iš jo pasiliedavo žodžiai, sakiniai… snargliai ir ašaros.

Natalia Ginzburg. Jis ir aš

2017 m. Nr. 12 / Iš italų k. vertė Gitana Vanagaitė / Jam visuomet karšta, o man – šalta. Vasarą, kai tikrai būna karšta, jis nieko kito nedaro, kaip tik skundžiasi per didele kaitra. Piktinasi pamatęs, kaip vakare apsivelku golfą…

Donatas Petrošius. Tarp plieno ir anglių

2017 m. Nr. 10 / Jei ne „Brexitas“, turbūt taip ir nebūčiau radęs akstino pasikapstyti, kas slypi už mano paviršutiniško kaleidoskopinio – tarsi žinojimo – kokioje ekonominėje ir geopolitinėje sanklodoje gyvename.

Julius Sasnauskas. Ko juokėsi beždžionėlė?

2017 m. Nr. 4 / Rašau tarp dviejų švenčių. Beveik per vidurį tarp jųjų. O šventės – kunigo duona, kas to nežino. Nuo amžių dvasininkija taip gyvena. Vis ką nors švęsdami ir ragindami kitus. Jau Senajame Testamente tokia tvarka…

Jaroslavas Melnikas. Viena linksma diena Paryžiuje

2017 m. Nr. 3 / Paryžius, Eifelio bokštas, Eliziejaus laukai, Monmartras, Mulen Ružas… O taip. Be abejonės, pasakiškas miestas, pasaulio sostinė, stebuklinga šalis. Bet kokia ji iš tikrųjų, ta Prancūzija?

Gintarė Adomaitytė. Tiesiog gyventi

2016 m. Nr. 10 / ,,Niekam nedaranti paslaugų (svetimos reikmės neprasiskverbdavo į jos vaizduotę), niekada nekamuojama sąžinės priekaištų ir minčių apie kokias nors paslaugas artimiesiems, ji tiesiog gyveno.“

Sara Poisson. Istorija

2016 m. Nr. 8–9 / Kampuotas, storų, kvadratinių akinių rėmų ketvirčiuotas mokytojo veidas kėlė dviprasmišką įspūdį. Mes, moksleivės, tarsi patelės nujausdamos tvirtos kaktos ir galingų žandikaulių galią, sykį prisipažinome viena kitai…

Aidas Marčėnas. Kasdienynas. Sakiniai 2012–2014

2016 m. Nr. 4 / Vėl balandis / Balandžio pirmoji, kvailių ir paukščių diena. Atsibudau ir neturiu ko apgauti, kam, kaip vaikystėje, spurdančia širdimi pameluoti: „Sninga, sninga!“ Todėl tenka meluoti sau: „Sninga, Marcelijau…”

Mindaugas Kvietkauskas. Laisvųjų menų likimas

2016 m. Nr. 4 / Krokuvoje, vienoje senamiesčio kavinėje, menančioje dar Austrijos imperijos laikų tradicijas, susėdame pakalbėti su literatūros profesoriumi Aleksandru Fiutu. Jis – visame pasaulyje žymus lenkų poezijos tyrėjas…

Vytautas Almanis. Kelionė į Šiaurę

2016 m. Nr. 3 / Jau nuo pat mažų dienų labai norėjau skaityti. Tik visa bėda, kad nemokėjau. Tad radęs kokią laikraščio skiautę ar apdriskusią knygelę zyzdavau, kad suaugusieji man ją paskaitytų. Kur tau, jie vydavo mane šalin…

Herkus Kunčius. Smulkūs konfliktėliai, vietiniai karai

2015 m. Nr. 11 / Visiems gerai žinoma, kad gauti ar duoti į galvą galima visur. Anuomet Kaune, besimokant vidurinėje mokykloje, tam reikalui puikiai tiko tualetas, kartais – laiptinė ar fojė.

Sara Poisson. Vilniaus poniabudė

2015 m. Nr. 11 / Vilnius – miestas, kuriame ant asfalto auginami vaikai ir šunys panašūs į nuskintas gėles, kurios jau niekada neprigis. Vilnius – miestas, kuriame daugybė žmonių skuba, važiuoja, grūdasi, šitaip turbūt vaikydamiesi svajonę svajonių mieste.

Narius Kairys. Nepalo istorijos

2015 m. Nr. 8–9 / Žemės drebėjimas Nepale sukrėtė mane ne tik dėl to, kad ten buvau, vaikščiojau, kvėpavau, bet ir dėl to, kad toje šalyje vėl pradėjau rašyti. Dalis istorijų, beje, vyksta Sindhupalčoke, viename labiausiai nukentėjusių per šį drebėjimą regionų…

Mindaugas Kvietkauskas. Platanų šaknys

2015 m. Nr. 4 / Išlipęs iš autobuso Kembridže, nepasukau į man paskirtą koledžo kambarį tiesiausiu keliu. Pasirinkau nedidelį lankstą, kad per porą viduramžius menančių gatvių išnirčiau ties Matematiniu tiltu, kurį, anot legendos, be jokių vinių…

Romas Daugirdas. Dvejetainė sistema

2014 m. Nr. 11 / Vėliau močiutė papasakojo, kad ją išgelbėjo geras vokiečių kalbos mokėjimas. Neverkšleno ir nieko neprašė. Tiesiog pasakė vokiečių karininkui – jei būtum už tos spygliuotos vielos, padėčiau ir tau.

Marius Ivaškevičius. Mano Amerika

2014 m. Nr. 11 / Ir tą akimirką pajuntu, kad užlipsiu. Nauja nesuprantama energija plūsteli į mane. Elnio ar kanjono energija. Aš išgąsdinau žvėrį ir atėmiau jo jėgas – kitaip negaliu to paaiškinti. Pakylu ir einu. Tai antras kvėpavimas. Elnio kvėpavimas.

Péter Nádas. Grįžimas namo

2014 m. Nr. 8–9 / Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Peteris Nadasas (Peteris Nadašas), vienas žymiausių Vengrijos rašytojų, gimė 1942 m. spalio 14 d. Buvo trylikametis, kai mirė motina; tėvas, aukštas partinis veikėjas, nusižudė 1958 m…

Mindaugas Kvietkauskas. Gyvas kambarys

2014 m. Nr. 8–9 / Prieš keletą metų apsigyvenome rytiniame Vilniaus pakraštyje, tokioje vietoje, kur prieš dvylika tūkstantmečių tekėjo ledyninės Vilnios vandenys, kur tikriausiai buvo jos dugnas. Dviem netolimiems piliakalniams…

Romualdas Granauskas. Žodžio paglostymas

2014 m. Nr. 3 / Man skamba visai ne makabriškai: „Palaidojo žmogų su visais jo jausmais…“ O kaip su prisiminimais? Ar tai nėra svarbiausia, ką mes turim? Kuo skiriamės vienas nuo kito, kas yra tartum pati mūsų esmė.

Jonas Juškaitis. Nesibaigiantis Donelaitis

2014 m. Nr. 1 / Donelaitį savo rankose esu turėjęs tokį, koks man skaitant buvo išleistas: visą, sutrumpintą, parinktą, pritaikytą, kaip ir apie Donelaitį skaičiau, kas tada lietuviškai parašyta.

Sara Poisson. Nuo laisvės iki stoties ir atgal

2013 m. Nr. 12 / Petro Vileišio vardu pavadinta gatvė Mažeikių centre remiasi į dvi prie geležinkelio besijungiančias Stoties ir Laisvės gatves. P. Vileišio (1851–1926), garsaus inžinieriaus, matematiko, geležinkelininko, verslininko, visuomenės…

Tomas Rekys. Narkotinės miniatiūros, arba Gyvenimo simfonija

2013 m. Nr. 5–6 / Šį tekstą mintyse pavadinau trumpai – simonija. Tai religinis terminas, reiškiantis Šventosios Dvasios nusipirkimą už pinigus. Įdomus būtų toks žmogiškųjų problemų sprendimas.

Aidas Marčėnas. Sakiniai

2013 m. Nr. 3 / Prieš dešimt mėnesių pabaigiau „Dievų taupyklę“ ir ištiko meno pauzė. Šiuos sakinius pradedu rašyti du tūkstančiai dešimtųjų metų vasario dvidešimt pirmąją dieną, tėvo trečiųjų mirties metinių išvakarėse…

Romualdas Granauskas. Pasijos pagal Joną

2013 m. Nr. 3 / Vieno dalyko niekada nesupratau ir jau niekada nesuprasiu. Jis turėjo būti mano brolis, bet nebuvo. Jis galėjo būti ir mano sesuo, jei būtų gimęs mergaite. Vieną kartą man labai skaudžiai perėjo per širdį.

Jarosław Marek Rymkiewicz. Pro veidrodį

2012 m. Nr. 12 / Iš lenkų k. vertė Vytas Dekšnys / Lenkų rašytojas, literatūros tyrinėtojas Jarosławas Marekas Rymkiewiczius gimė 1935 m. Varšuvoje. Filologijos profesorius, septyniolikos poezijos knygų (už rinkinį „Saulėlydis Milanuveke“…

Stasys Stacevičius. Milda supaisys

2012 m. Nr. 10 / Ne, nekūrenu ugnies slaptoj ir tik man egzistuojančioj Mildos šventykloj, nė aukuro joje nėra. Ši šventykla, nors ir nuošalėj, nėra tokia atoki, kad, pamatę dūmus, nesusidomėtų uogautojai ar medkirčiai.

Aleš Šteger. Berlynas

2012 m. Nr. 8–9 / Iš slovėnų k. vertė Kristina Tamulevičiūtė / Alešas Štegeris (1973) – slovėnų poetas, prozininkas, eseistas, vertėjas ir literatūros kritikas. Debiutavęs poezijos knyga „Šachmatų žaidimas valandomis“…

Tomas Rekys. Trys esė

2011 m. Nr. 10 / Ne per seniausiai kreipėsi į mane vienas Čikagos draugas pagalbos. Gal žinau, kas važiuoja į Lietuvą? Reikia perduoti fotoaparatą. Brangus, profesionalus, – siunčia jį dovanų giminėms.

Alis Balbierius. Trys esė

2011 m. Nr. 2–3 / Esu tikras, kad dabar jis kitoks, visiškai kitoks, negu prieš šimtą ar du šimtus metų; o koks jis buvo ar galėjo būti graikų polių ar renesanso laikais – aš tiesiog neprisimenu…

Guntis Berelis. Profesionalai ir diletantai

2009 m. Nr. 10 / Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis / Šių metų kovą įžanginėje „Karogs“ esė „Literatūra vasario 29-ąją“ apžvelgiau beveik apokaliptinį diletantizmo vaizdą, atsivėrusį žvelgiant į kultūros valdymo viršūnę. Straipsnį baigiau teiginiu…

Regimantas Tamošaitis. Praėjusios vasaros debesys

2009 m. Nr. 10 / Praėjusios vasaros debesys, aišku, yra balti. Nors jų vasarą būna visokių, net ir visai tamsių, pritvinkusių lietaus, atmintis išsaugo tik akinamai baltus, kaip labiausiai atitinkančius mano sąmonės archetipus.

Onė Baliukonė. Paskolinkit man tylos

2008 m. Nr. 1 / Gulėjau tikroj vienuolyno celėj su storiausiomis sienomis ir skliautuotomis lubomis, pro langą dienąnakt regėdama puikiai apšviestą lakų bažnyčios bokštą, – ir kaifavau.

Laimantas Jonušys. Banalybės trauka ir jos įveikimas

2005 m. Nr. 12 / Banalybės trauka yra galinga. Literatūra visais amžiais ir visuose kraštuose patekdavo į jos gniaužtus. Nes banalybė visada turėjo didesnę paklausą negu originalumas.

Tomas Rekys. Laiškai iš Amerikos

2005 m. Nr. 3 / Girdėjau, Lietuvoje šv. Kalėdų net penkias laisvas dienas turėjote. Čia, Amerikoje, tiek per visus metus neduoda. Kad ir kokia būtų šventė, kitą rytą jau privalai būti darbe – kaip…

Mindaugas Kvietkauskas. Dialogas per sienos viršų

2004 m. Nr. 12 / Ant aukštų grotų kabo aprūdijusi mėlyna lentelė: UN buffer zone. Jungtinių Tautų buferinė zona. Už grotų stūkso namų griuvėsiai. Visas kvartalas. Išdegusios durų kiaurymės. Viename tuščiame lange…

Donaldas Kajokas. Apie ribas, o gal (ne)susikalbėjimą

1996 m. Nr. 2 / Visas gyvenimas – vien ribos, jų žaižaravimas, mirgesys, margaraščiai audiniai, vėjo ir voro tinklai.

Grigorijus Kanovičius. Sapnas apie dingusią Jeruzalę

1995 m. Nr. 1 / Aš Jį, rodosi, sapnuodavau dar lopšyje – daug anksčiau negu pirmą kartą išvydau savo akimis; daug anksčiau negu keturiasdešimt penktaisiais, kai Jis priėmė mane į savo kraujuojantį, suodiną glėbį…

Viktorija Daujotytė. Oskaras Milašius labai karštą liepą

1994 m. Nr. 12 / Poezija yra iš tos pačios dvasinės patirties, kuri parodo akims žiedą ar ak­mens formą, kuri leidžia matyti, girdėti kaip mąstyti. Tyliai, savaimingai – kaip auga žolė

Thomas Stearns Eliot. Yeats

1994 m. Nr. 7 / Iš anglų k. vertė Kornelijus Platelis / Skelbiama airių rašytojo Williamo Butlerio Yeatso pirmoji metinė Yeatso studijų paskaita, skaityta Airių akademijos bičiulių draugijai Abbey Theatre Dubline 1940 metais. Paskui paskelbta žurnale „Purpose”.

Andrius Konickis. Nietzsche ir Milašius: tokie panašūs likimai…

1993 m. Nr. 3 / „Koks čia gali būti panašumas?“ – pasipiktintų tikriausiai koks kultūros isto­rijos žinovas, šį bet tą išmanąs ir apie šių dviejų asmenų vietą joje. – „Apskritai kaip galima dėti greta bjauraus „antikristo“ ir egzaltuoto „praktikuojančio ka­taliko“…

Jonas Mekas apie Lietuvą ir save

1991 m. Nr. 10 / Mano gyvenimas yra daugiau man nebereikalingas, ir aš galiu pasirinkti mirtį: ne mirtis bet aš mirtį, kaip lygus su lygiu.

Andrius Konickis. Vienintelė mylima moteris

1991 m. Nr. 9 / Keletas O. Milašiaus kūrybos bei likimo bruožų / Siekiant tiksliau ir trumpiau apibūdinti Oskaro Milašiaus kūrybą ir net visą jo gyvenimą, tinkamesnio žodžio už „meilė“, matyt, neįmanoma nė įsivaizduoti.